CP v2

Tag: Mityba

  • Lasošą gamina neteisingai beveik visi: šis būdas padeda išsaugoti daugiau omega-3 ir vitamino D

    Lasošą mitybos specialistai dažnai vadina vienu vertingiausių produktų, nes jis suteikia lengvai įsisavinamų baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, svarbių širdžiai, smegenims ir regėjimui. Didžiausia vertė slypi dviejose omega-3 formose, EPA ir DHA, kurių daugeliui žmonių su maistu vis dar pritrūksta.

    Be omega-3, lašiša yra reikšmingas vitamino D ir seleno šaltinis, o jos maistinė sudėtis gerai dera su įvairiais garnyrais. Tačiau dalį naudos galima prarasti dėl per aukštos temperatūros ir netinkamos terminės apdorojimo trukmės, kai riebalai greičiau oksiduojasi.

    Omega-3 svarba kasdienėje mityboje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su mažesniu uždegiminiu fonu organizme ir palankesniais širdies bei kraujagyslių rodikliais. Tyrimuose taip pat aptariamas ryšys su smegenų funkcija ir regėjimo apsauga, ypač vyresniame amžiuje.

    Praktinė rekomendacija paprasta: riebios žuvies į racioną įtraukti reguliariai, maždaug 2 kartus per savaitę. Dažnai minima porcija yra apie 100 gramų paruoštos žuvies vienu valgymu, nes svarbiausia yra nuoseklumas, o ne vienkartinis kiekis.

    Laukinė ar ūkiuose auginta?

    Diskusijos, kuri lašiša geresnė, tęsiasi ne vienus metus, tačiau dabartinis dietologų vertinimas nuosaikesnis: ir laukinė, ir ūkiuose užauginta lašiša gali būti geras omega-3 šaltinis. Skirtumų dažniausiai atsiranda dėl žuvų raciono, auginimo sąlygų ir konkretaus produkto sudėties.

    Renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į šviežumą, laikymo temperatūrą ir kvapą, nes būtent riebalų oksidacija labiausiai gadina kokybę. Jei žuvis turi ryškų nemalonų prieskonį, tai gali rodyti, kad produktas nebe optimalios būklės.

    Kaip gaminti, kad nauda nedingtų

    Didžiausia klaida yra per didelė kaitra ir ilgas kepimas, ypač kai naudojama daug įkaitintų riebalų. Švelnesni metodai padeda išlaikyti žuvies tekstūrą ir sumažina jautrių riebalų rūgščių oksidacijos riziką.

    Dažniausiai rekomenduojama kepti orkaitėje vidutinėje temperatūroje, garinti arba ruošti švelniai vandenyje, neleidžiant jam smarkiai virti. Taip pat minimas šaltas ar žemos temperatūros rūkymas, kai siekiama mažesnio terminio streso produktui.

    Su kuo derinti, kad pasisavintumėte geriau

    Omega-3 yra riebaluose tirpus maistinis komponentas, todėl jos pasisavinimą gali pagerinti kiti kokybiški riebalai lėkštėje. Praktikoje tai reiškia, kad prie lašišos tinka alyvuogių aliejus, avokadas, riešutai ar sėklos, o garnyrui galima rinktis daržoves.

    Jei žuvies nemėgstate, verta nepamiršti augalinių šaltinių, pavyzdžiui, čija sėklų, linų sėmenų ar graikinių riešutų, nors jų omega-3 forma skiriasi. Maisto papildus reikėtų rinktis atsargiai, nes oksiduoti žuvų taukai gali turėti nemalonų poskonį ir nebūti geriausias pasirinkimas kasdienai.

  • Dietetyczka: lody na diecie są OK, ale te popularne „light“ gali pakenkti labiau nei grietininiai

    Kada ledai netrukdo lieknėti

    Kreminiai, amatininkų gaminami ledai šiltuoju sezonu vėl tampa vienu populiariausių desertų, tačiau daugelis jų vengia dėl grietinėlės ir cukraus. Vis dėlto dietetikų požiūris aiškus: lieknėjimą lemia bendras dienos energijos balansas, o ne vienas produktas.

    Jei porcija nedidelė ir ji įtelpa į dienos planą, ledai nebūtinai sugriaus svorio mažinimo tikslus. Daug svarbiau, kiek dažnai desertą renkamės ir ar jis nepakeičia maistingų patiekalų, ypač turinčių baltymų bei skaidulų.

    Sorbetai ne visada geresni

    Dažnas įsitikinimas, kad vaisiniai sorbetai ar vandens ledai automatiškai yra sveikesni, ne visada pasitvirtina. Pramoniniuose produktuose neretai dominuoja cukrus, gliukozės ir fruktozės sirupai, o tai gali lemti greitą gliukozės šuolį ir vėliau ateinantį alkį.

    Grietininiai ledai, ypač su riešutais ar kitais priedais, gali turėti daugiau sotumo suteikiančių riebalų ir baltymų. Toks derinys kai kuriems žmonėms padeda lengviau kontroliuoti apetitą, nors kaloringumas paprastai būna didesnis.

    Geriausia išeitis namuose

    Praktiškas kompromisas norintiems saldumo be perteklinių priedų yra naminiai ledai, kurių sudėtį galima tiksliai kontroliuoti. Dažnai rekomenduojamas pagrindas yra tirštas, baltymingas skyras: jame paprastai daugiau baltymų ir mažiau riebalų nei grietinėlėje.

    Vaisiai suteikia saldumą ir skonį, o papildomą cukrų galima mažinti ar visai jo atsisakyti. Toks desertas patogus ir tuo, kad baltymai prisideda prie sotumo, todėl lengviau išvengti persivalgymo vėliau tą pačią dieną.

    „Tai greitas ir sotus desertas, kurio sudėtį galima visiškai kontroliuoti“, – pabrėžė specialistė.

    Atsargiau vertinami pramoniniai „light“ ledai: sumažinus cukrų jie kartais kompensuojami saldikliais, o daliai žmonių didesni kiekiai gali sukelti virškinimo diskomfortą. Be to, „lengvo“ produkto įvaizdis neretai sumažina budrumą ir skatina suvalgyti daugiau nei planuota.

    Norint ledus įtraukti į lieknėjimą, dažniausiai veikia paprasta taisyklė: rinktis mažesnę porciją, valgyti lėčiau ir derinti su įprastu, baltymų turinčiu dienos racionu. Taip desertas lieka malonumu, o ne priežastimi nutraukti planą.

  • Rabarbaras desertuose: kuo naudingas, kam jo vengti ir kaip lengvai užsiauginti savo darže

    Pavasario hitas virtuvėje

    Gegužė daugeliui reiškia ne tik šparagus, bet ir rabarbarų sezoną. Nors botaniškai rabarbaras yra daržovė, Lietuvos ir Lenkijos virtuvėse jis dažnai naudojamas kaip vaisius, ypač kepiniuose ir desertuose.

    Rabarbarų rūgštumas suteikia tešlai ryškumo ir gerai subalansuoja saldumą, todėl jis tinka pyragams, trupiniuočiams, bandelėms ir kompotams. Šviežios, tvirtos, rausvos ar žalsvos lapkočių stiebų dalys yra valgoma augalo dalis, o lapų vartoti negalima.

    Maistinės savybės ir nauda

    Rabarbaruose yra skaidulų, taip pat vitamino C ir kitų antioksidacinių junginių, todėl jie gali prisidėti prie virškinimo sistemos veiklos ir bendro raciono įvairovės. Dėl mažo kaloringumo rabarbarai dažnai pasirenkami lengvesniems sezoniniams desertams.

    Terminis apdorojimas pakeičia skonį ir tekstūrą, o dalis biologiškai aktyvių medžiagų gali tapti lengviau pasisavinamos. Praktikoje dažnai pasirenkamas kepimas, nes taip stiebai mažiau suyra ir išlaiko aromatą.

    Kas turėtų rabarbarų vengti?

    Rabarbaruose yra oksalo rūgšties ir oksalatų, kurie gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo rizikos jautresniems žmonėms. Dėl šios priežasties rabarbarų patariama vengti arba jų vartojimą riboti sergantiems inkstų akmenlige ir turintiems polinkį į oksalatinius akmenis.

    Atsargumas rekomenduojamas ir žmonėms, kurių mityboje trūksta kalcio, taip pat turintiems podagros ar kitų būklių, kai svarbu riboti tam tikrus organinius rūgščių junginius. Jei yra lėtinių ligų ar vartojami specifiniai vaistai, saugiausia vartojimą aptarti su gydytoju.

    Kaip lengvai užsiauginti darže

    Rabarbarai yra daugiamečiai, gana atsparūs augalai, todėl vieną kartą pasodinus jie gali derėti ne vienerius metus. Jie geriausiai auga saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje, purioje, derlingoje, drėgmę išlaikančioje dirvoje.

    Derlius paprastai imamas nuo pavasario iki vasaros pradžios, paliekant dalį stiebų, kad augalas atsistatytų. Svarbiausia taisyklė virtuvėje išlieka ta pati: naudojami tik stiebai, o lapai nenaudojami maistui.

    Paprastas kepto rabarbaro desertas

    Kepimas dažnai pasirenkamas vietoj virimo, nes rabarbarai išlaiko formą ir nesubyra į pluoštą. Tai patogu, jei norisi desertą patiekti su jogurtu ar varške ir išsaugoti gražią tekstūrą.

    Rabarbarų gabalėlius sumaišykite su medumi, cinamonu ir vanile, tuomet kepkite iki suminkštės. Atvėsintus patiekite su natūraliu jogurtu ir riešutais, o susidariusį sirupą užpilkite ant viršaus.

  • Kava ir inkstai: ką rodo tyrimai, jei kasryt geriate 1–3 puodelius ir kada verta pristabdyti

    Daugeliui rytas prasideda nuo kavos, tačiau neretai kyla klausimas, kaip kasdienis įprotis veikia inkstus. Naujausių apžvalgų duomenys rodo, kad saikingas kavos vartojimas daugumai sveikų žmonių inkstams nekenkia ir kai kuriais atvejais siejamas su mažesne lėtinės inkstų ligos rizika.

    Inkstai filtruoja kraują, reguliuoja skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą, dalyvauja kraujospūdžio kontrolėje. Kava veikia keliais mechanizmais, svarbiausias jų yra kofeinas, kuris gali trumpam paskatinti šlapimo išsiskyrimą ir paveikti kraujagyslių tonusą.

    Kava turi lengvą diuretinį poveikį, todėl daliai žmonių po puodelio greičiau prisipildo šlapimo pūslė. Tai ypač pastebima tiems, kurie kavą geria retai arba išgeria didesnį kiekį per trumpą laiką.

    Vis dėlto vien kava paprastai nesukelia kliniškai reikšmingos dehidratacijos, jei dienos skysčių balansas yra normalus. Kitaip tariant, keli puodeliai per dieną daugumai žmonių nėra tas pats, kas „išvarvinimas“, bet jautresniems asmenims dažnesnis šlapinimasis gali būti nemalonus.

    Mokslinėje literatūroje matomas nuoseklus signalas, kad kavos vartojimas gali būti susijęs su mažesne lėtinės inkstų ligos rizika. Tai aiškinama tuo, kad kavoje gausu biologiškai aktyvių junginių, įskaitant antioksidantus, kurie gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso ir uždegiminių procesų.

    Svarbu pabrėžti, kad daug tokių tyrimų yra stebimieji, todėl jie ne visada įrodo tiesioginę priežastį. Vis dėlto bendra tendencija rodo, kad saikinga kava, ypač be perteklinių priedų, daugeliui žmonių yra suderinama su inkstų sveikata.

    Kofeinas gali trumpam padidinti kraujospūdį, ypač jei žmogus nėra įpratęs reguliariai gerti kavą. Kadangi inkstai tiesiogiai dalyvauja kraujospūdžio reguliavime, šis aspektas aktualus turintiems hipertenziją ar širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Jei gydytojas yra rekomendavęs riboti kofeiną, verta įsiklausyti į individualias rekomendacijas. Atsargiau kavą taip pat turėtų vertinti žmonės, kuriems dėl sveikatos būklės svarbus griežtesnis skysčių, kalio ar kitų elektrolitų balansas.

    Daugelyje šaltinių kaip saugus orientyras nurodomi 3–4 puodeliai kavos per dieną, tačiau „puodelis“ praktikoje gali reikšti labai skirtingą kofeino kiekį. Stipri kava, didelis kavos gėrimas išsinešti ar keli espresai per trumpą laiką gali sukelti nemigą, širdies plakimą ar nerimą, o tai netiesiogiai blogina savijautą.

    Didžiausią naudą dažniausiai sieja paprasta juoda kava. Kai į ją gausiai dedama cukraus, sirupų ar riebių grietinėlės pakaitalų, gėrimas tampa gerokai kaloringesnis, o perteklinis cukrus ir sočiųjų riebalų kiekis siejamas su prastesniais metabolinės sveikatos rodikliais.

    Jei kyla abejonių dėl inkstų būklės, verta atkreipti dėmesį į simptomus, tokius kaip patinimai, nuovargis, pakitęs šlapinimasis ar nuolat padidėjęs kraujospūdis, ir pasitarti su šeimos gydytoju. Individuali situacija svarbesnė už bendras rekomendacijas, nes inkstų ligos ankstyvose stadijose gali būti nebylios.

  • Ką rodo tyrimai apie cinamoną ir cukraus kiekį kraujyje: poveikis yra, bet svarbi dozė

    Cinamonas seniai naudojamas kaip prieskonis, o pastaraisiais metais jis vis dažniau aptariamas ir kaip galimas pagalbininkas reguliuojant cukraus kiekį kraujyje. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kai kuriems žmonėms jis gali padėti sumažinti gliukozės rodiklius, tačiau poveikis paprastai būna nedidelis.

    Apibendrinamuosiuose tyrimuose, kuriuose vertinti klinikiniai bandymai su žmonėmis, dažniausiai nustatoma ta pati kryptis: cinamonas gali sumažinti gliukozės kiekį nevalgius ir nežymiai paveikti ilgalaikį rodiklį HbA1c. Vis dėlto skirtingi tyrimai pateikia nevienodus rezultatus, o dalis jų rodo, kad HbA1c pokyčiai gali būti statistiškai menki arba priklausomi nuo tyrimo dizaino.

    Kam poveikis labiausiai tikėtinas?

    Daugiausia duomenų sukaupta tiriant žmones, sergančius 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat kai kuriose studijose vertinti asmenys, turintys policistinių kiaušidžių sindromą. Būtent šiose grupėse dažniau matomas apčiuopiamas, nors ir nedidelis, gliukozės rodiklių pagerėjimas.

    Tuo metu žmonėms, neturintiems diabeto, įrodymų yra mažiau, o rezultatai nėra tokie aiškūs. Tyrėjai pabrėžia, kad cinamonas neturėtų būti suprantamas kaip gydymo pakaitalas, o veikiau kaip mitybos detalė, kuri gali turėti papildomos naudos kartu su gydytojo paskirtu planu.

    Kaip cinamonas gali veikti?

    Moksliniuose straipsniuose dažniausiai aptariami keli galimi mechanizmai: gali gerėti organizmo jautrumas insulinui, gali lėtėti angliavandenių pasisavinimas po valgio, o tai padeda išvengti staigesnių gliukozės šuolių. Taip pat minimas galimas poveikis uždegiminiams procesams, kurie siejami su metaboliniais sutrikimais.

    Jautrumas insulinui kartais vertinamas HOMA-IR rodikliu, kuris parodo, kaip organizmas reaguoja į insuliną. Insulino rezistencija laikoma viena pagrindinių 2 tipo diabeto vystymosi priežasčių, todėl net nedideli pokyčiai šiame kelyje gali būti kliniškai svarbūs daliai pacientų.

    Kiek vartoti ir kada verta atsargiau?

    Tyrimuose naudotos labai skirtingos dozės, dažniausiai nuo maždaug 0,5 iki 6 gramų per dieną, o tai apytikriai atitinka nuo mažiau nei ketvirtadalio iki maždaug 2,3 arbatinio šaukštelio. Praktinėse rekomendacijose dažniau minimas saikingas kiekis, pavyzdžiui, apie 0,5–1 arbatinis šaukštelis per dieną, įmaišytas į maistą.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad galimą poveikį verta vertinti ne po kelių dienų, o po kelių savaičių, pavyzdžiui, maždaug per aštuonias savaites, jei cinamonas vartojamas reguliariai. Vis dėlto tai nereiškia, kad didesnė dozė automatiškai bus geresnė.

    Svarbi ir cinamono rūšis. Dažnai minimas Ceilono cinamonas, o kasijos cinamonas gali turėti daugiau kumarino, kuris ilgą laiką vartojant dideliais kiekiais siejamas su galimu nepageidaujamu poveikiu kepenims, ypač jei žmogus jau turi kepenų sutrikimų.

    Saikingi kiekiai, kurie įprastai naudojami maiste, paprastai laikomi saugiais, tačiau didesnės dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinamojo trakto dirginimą. Jei vartojate gliukozę mažinančius vaistus arba turite lėtinių ligų, dėl reguliaraus cinamono vartojimo didesniais kiekiais verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Praktinis patarimas paprastas: jei norite išbandyti cinamoną kaip mitybos papildymą, geriausia pradėti nuo mažo kiekio, stebėti savijautą ir nepamiršti, kad cukraus kontrolę labiausiai lemia bendra mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir paskirtas gydymas.

  • Mokslininkai įvardijo gėrimą lieknėjimui: kodėl juoda kava gali padėti mažinti visceralinius riebalus

    Visceraliniai riebalai yra tie, kurie kaupiasi pilvo ertmėje aplink vidaus organus ir siejami su didesne 2 tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų bei uždegiminių procesų rizika. Nors jų „taikliai“ sumažinti vien tik pasirinkus konkretų produktą neįmanoma, bendras riebalų apykaitos gerinimas gali prisidėti ir prie šios riebalų frakcijos mažėjimo.

    Vienas dažniausiai minimų mechanizmų siejamas su kofeinu, kuris gali laikinai padidinti energijos sąnaudas ramybės būsenoje. Kai kuriuose tyrimuose fiksuojamas medžiagų apykaitos suaktyvėjimas, kuris įvairuoja, bet dažnai aprašomas kelių iki keliolikos proc. ribose, priklausomai nuo žmogaus jautrumo kofeinui, amžiaus ir įpročių.

    Kitas galimas paaiškinimas yra riebalų oksidacijos didėjimas, kai organizmas efektyviau naudoja riebalus energijai. Kofeinas gali skatinti nervų sistemą, didinti adrenalino išsiskyrimą ir taip sudaryti palankesnes sąlygas riebalų atsargoms mobilizuoti, ypač kai tai derinama su fiziniu aktyvumu.

    Svarbus ir ryšys su gliukozės kontrole. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kavoje esantys biologiškai aktyvūs junginiai, įskaitant chlorogeno rūgštį, gali būti susiję su palankesniais gliukozės apykaitos rodikliais, o stabilesnis cukraus kiekis kraujyje ilgainiui mažina persivalgymo ir perteklinių kalorijų riziką.

    Norint, kad kava realiai prisidėtų prie mažesnio kaloringumo raciono, ji turėtų būti geriama juoda, be cukraus, saldžių sirupų ar riebių grietinėlės priedų. Būtent papildomi ingredientai dažniausiai „paverčia“ kavą desertu ir gali panaikinti galimą naudą, nes į gėrimą įneša daug paslėptų kalorijų.

    Dar vienas praktinis aspektas yra sotumo ir įpročių valdymas. Kai kuriems žmonėms kava padeda sumažinti norą užkandžiauti, tačiau tai nėra universalus efektas: jautresniems kofeinui ji gali skatinti nerimą, bloginti miegą, o miego trūkumas pats savaime siejamas su didesniu apetitu ir prastesne svorio kontrole.

    Nors saikingas kavos vartojimas daugeliui suaugusiųjų laikomas saugiu, tolerancija kofeinui skiriasi. Žmonėms, turintiems širdies ritmo sutrikimų, padidėjusį kraujospūdį, nerimo sutrikimų, taip pat nėštumo metu, kofeino kiekį dažnai rekomenduojama aptarti su gydytoju.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad kava nėra „lieknėjimo sprendimas“. Didžiausią poveikį duoda visuma: nuoseklus kalorijų deficitas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis, jėgos ir aerobinis krūvis, streso valdymas bei reguliarus miegas.

  • Kas nutinka kūnui 2 savaites negėrus kavos: net ekspertai pripažįsta, kad poveikis stebina

    Dvi savaitės be kavos kai kuriems tampa tikru išbandymu, tačiau mokslininkai sako, kad toks eksperimentas gali greitai išryškinti, kaip kofeinas veikia organizmą. Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad kava susijusi ne tik su budrumu, bet ir su žarnyno mikrobiotos pokyčiais.

    Tyriminiuose stebėjimuose dalyviams buvo pasiūlyta 14 dienų visiškai atsisakyti kavos ir įvertinti, kas keičiasi organizme. Vertinti ne tik savijautos simptomai, bet ir kai kurie biocheminiai rodikliai bei mikrobiomo sudėtis.

    Kraujospūdis ir abstinencijos simptomai

    Vienas ryškiausių pastebėtų efektų buvo arterinio kraujospūdžio sumažėjimas žmonėms, kurie kavą iki tol gėrė reguliariai. Nors poveikis gali skirtis individualiai, ypač jautresniems kofeinui toks pokytis dažnai būna apčiuopiamas.

    Pirmosiomis dienomis be kavos daliai žmonių pasireiškė mieguistumas ir lengvas galvos skausmas. Tai siejama su kofeino abstinencija, kuri dažniausiai praeina per kelias dienas, kai organizmas prisitaiko prie naujo režimo.

    Kas vyksta su medžiagų apykaita

    Tyrėjai fiksavo, kad po kavos atsisakymo greitai sumažėja kofeino ir jo skilimo produktų koncentracija organizme. Kartu mažėjo ir kai kurių su kavos junginiais siejamų metabolitų kiekiai, aptinkami išmatų mėginiuose.

    Šie pokyčiai laikomi logiška organizmo reakcija, nes nustojus vartoti kavą sumažėja ir jos biologiškai aktyvių medžiagų patekimas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia vien teigiamą ar vien neigiamą poveikį, svarbi bendra mityba ir įpročiai.

    Žarnyno mikrobiota ir kava

    Pastebėta, kad atsisakius kavos kinta žarnyno bakterijų balansas: vienos rūšys, kurios buvo labiau paplitusios geriant kavą, sumažėjo, o kitos pradėjo atsistatyti. Kadangi mikrobiota siejama su virškinimu, imunine sistema ir uždegiminiais procesais, tokie pokyčiai sulaukia daug dėmesio.

    Ekspertai pažymi, kad kava yra vienas dažniausiai vartojamų gėrimų pasaulyje, o jos poveikį mikrobiotai gali lemti ne tik kofeinas, bet ir polifenoliai bei kiti augaliniai junginiai. Dėl to tas pats eksperimentas skirtingiems žmonėms gali duoti nevienodus rezultatus.

    Kokia kava laikoma palankesne

    Mitybos specialistai dažniausiai išskiria juodą kavą be priedų, nes cukrus, sirupai ar grietinėlė gali paversti gėrimą didelio kaloringumo desertu. Taip pat pabrėžiama, kad pienas gali mažinti kai kurių kavos polifenolių pasisavinimą.

    Kalbant apie paruošimą, dažnai akcentuojama filtruota kava, nes filtravimas sumažina junginių, siejamų su padidėjusiu cholesteroliu, kiekį. Tuo metu tirpioje kavoje, priklausomai nuo gamybos, gali būti daugiau nepageidaujamų termiškai susidarančių medžiagų, todėl rekomenduojama atkreipti dėmesį į kokybę ir vartojimo dažnį.

    Jei žmogus nusprendžia daryti kavos pertrauką, medikai pataria stebėti savijautą ir nepamiršti, kad energiją lemia ne vien kofeinas, bet ir miegas, skysčių balansas bei mityba. Turintiems širdies ir kraujagyslių ligų ar aukštą kraujospūdį individualias rekomendacijas geriausia aptarti su gydytoju.

  • Na kuo kepti kiaušinį: vienas riebalas išryškina skonį, kito geriau vengti

    Kiaušinis keptuvėje atrodo paprastas patiekalas, tačiau galutinį skonį ir patiekalo „lengvumą“ dažnai lemia pasirinkti riebalai. Net ir tas pats kiaušinis, keptas ant skirtingų riebalų, gali skirtis kvapu, traškumu ir tuo, kaip jaučiasi po pusryčių.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra riebalų atsparumas kaitinimui ir jų kiekis. Kai riebalai perkaista, jie gali pradėti rūkti, o tuomet keičiasi skonis ir didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika.

    Kas kiaušinyje iš tiesų yra?

    Kiaušiniai vertinami dėl visavertės baltymų sudėties ir riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip A, D, E ir K, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant B12. Juose yra ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo, cinko, kalio bei magnio.

    Nors kiaušinyje yra cholesterolio, naujesnės mitybos gairės akcentuoja bendrą racioną, o ne vieną produktą. Daugumai žmonių saikingas kiaušinių vartojimas savaime nereiškia blogesnių kraujo lipidų rodiklių, ypač jei bendras mitybos modelis subalansuotas.

    Geriausi riebalai kepti kiaušinį

    Keptam kiaušiniui labiausiai tinka riebalai, kurie yra stabilesni kaitinant ir neturi ryškaus polinkio greitai oksiduotis. Praktikoje tai reiškia, kad keptuvėje saugiau rinktis neutralesnius, aukštesnę kaitrą atlaikančius riebalus.

    Dažniausiai rekomenduojami rapsų aliejus, rafinuotas alyvuogių aliejus ir nedidelis kiekis lydyto sviesto. Rapsų aliejus laikomas universaliu pasirinkimu, o rafinuotas alyvuogių aliejus gali suteikti švelnų, labiau Viduržemio jūros virtuvei būdingą poskonį.

    Svarbi taisyklė paprasta: riebalų turi būti minimaliai, tik plonas sluoksnis, kad kiaušinis nepriliptų. Jei keptuvėje riebalai pradeda rūkti, kaitrą verta mažinti, nes tai ženklas, kad temperatūra per aukšta.

    Kurių riebalų geriau vengti?

    Dažna klaida yra kepti ant riebalų, kurie greičiau pridega arba kurių sudėtis kasdieniam vartojimui nėra palankiausia. Pavyzdžiui, įprastas sviestas turi žemesnį dūmimo tašką, todėl greičiau svyla, o tai suprastina patiekalo kokybę.

    Taip pat dažnai minimi taukai ir kokosų aliejus, nes juose daugiau sočiųjų riebalų. Jei tokie riebalai vartojami dažnai ir dideliais kiekiais, jie gali nepalankiai veikti kraujo lipidų profilį, ypač jei mityboje trūksta nesočiųjų riebalų šaltinių.

    Jei sviesto skonis labai patinka, išeitis gali būti lydytas sviestas, nes jis stabilesnis kaitinant. Vis dėlto kasdieniams pusryčiams geriausiai pasiteisina saikas ir pastovi, ne per aukšta kepimo temperatūra.

  • Beveik 90 proc. stokoja vitamino D: dietologai įvardijo žuvis, kurios ją papildo geriausiai

    Nors vitaminas D dažnai vadinamas saulės vitaminu, mūsų platumose vien saulės dažnai neužtenka. Specialistai pabrėžia, kad didelė dalis žmonių šaltuoju sezonu susiduria su per mažu jo kiekiu, o tai gali atsiliepti kaulų būklei, raumenų funkcijai ir imuninei sistemai.

    Vitamino D organizmas gali pasigaminti odoje veikiant UVB spinduliams, tačiau praktikoje tai riboja trumpas šviesusis metų laikas, buvimas patalpose ir apsauga nuo saulės. Dėl to mityba tampa svarbia atrama, ypač rudenį ir žiemą.

    Kodėl vitaminas D svarbus?

    Vitaminas D padeda palaikyti normalią kalcio ir fosforo apykaitą, todėl yra reikšmingas kaulams ir dantims. Taip pat jis prisideda prie normalios raumenų veiklos ir imuninės sistemos funkcijos, todėl jo trūkumas dažnai siejamas su silpnumu ir didesniu imlumu infekcijoms.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad vienas patikimiausių būdų įvertinti situaciją yra kraujo tyrimas, parodantis 25(OH)D koncentraciją. Kai rodikliai žemi, mitybos korekcijos ir, prireikus, papildai gali būti aptariami su šeimos gydytoju.

    Žuvys, kuriose daugiausia vitamino D

    Didžiausiu vitamino D kiekiu dažniausiai išsiskiria riebios jūrinės žuvys. Tarp jų dažnai minimas ungurys, taip pat lašiša, ypač laukinė, kurios maistinė sudėtis paprastai būna palankesnė.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad lašiša vertinama ne tik dėl vitamino D, bet ir dėl omega-3 riebalų rūgščių bei kokybiškų baltymų. Tai svarbu širdies ir kraujagyslių sistemai bei bendrai mitybos kokybei.

    „Jei tikslas yra padidinti vitamino D kiekį su maistu, dažniausiai geriausia rinktis riebesnes žuvis, o ne liesus variantus“, – sako mitybos specialistai.

    Prieinami pasirinkimai kasdienai

    Ne visi renkasi ungurį ar dažnai perka lašišą, todėl praktiniu pasirinkimu tampa silkė ir tunas. Silkė, ypač riebesnė, gali reikšmingai prisidėti prie vitamino D suvartojimo, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį ir marinato sudėtį.

    Tunas dažnai pasirenkamas dėl patogumo, nes tinka salotoms ar sumuštiniams. Vis dėlto vertėtų rinktis variantus su paprastesne sudėtimi, o bendrą racioną papildyti ir kitomis žuvimis, kad mityba būtų įvairesnė.

    Tuo metu menkė ir kitos liesos žuvys yra geras baltymų šaltinis, bet vitamino D jose paprastai gerokai mažiau. Jei tikslas yra būtent vitaminas D, vien menkės dažniausiai neužtenka.

    Bendra mitybos kryptis išlieka aiški: žuvį verta įtraukti reguliariai, o ne tik per šventes. Dažnai rekomenduojama žuvį valgyti bent 2 kartus per savaitę, derinant skirtingas rūšis ir gaminimo būdus.

  • Dziadkų pamėgtas mėsos gaminys vėl grįžta į virtuvę: daugelį šiandien jis baugina

    Pamirštas subproduktas grįžta

    Dar prieš kelis dešimtmečius kiaulienos plaučiai daugelyje namų buvo įprastas produktas, naudojamas sriuboms, troškiniams, įdarams ar paštetams. Tuo metu buvo įprasta panaudoti kuo daugiau gyvulio dalių, todėl subproduktai turėjo aiškią vietą kasdienėje mityboje.

    Šiandien dalis žmonių juos aplenkia dėl kvapo, tekstūros ar įpročių pasikeitimo, tačiau maisto kultūroje ryškėja priešinga kryptis. Populiarėjant taupesniam vartojimui ir virtuvei be švaistymo, subproduktai vėl atsiduria restoranų ir namų virtuvėse.

    Kuo vertingi kiaulienos plaučiai?

    Kiaulienos plaučiai laikomi palyginti liesu subproduktu, todėl kai kuriems gali pasirodyti patrauklūs kaip baltymų šaltinis. Juose taip pat aptinkama B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Vertę papildo ir jungiamojo audinio baltymai, tarp jų kolagenas, lemiantis specifinę tekstūrą. Dėl to tokie patiekalai dažnai siejami su sočiu, ilgai verdamu maistu, kuris gerai dera su daržovėmis, kruopomis ar ankštinėmis kultūromis.

    Saugumas ir kam verta atsargiau

    Subproduktai neretai apipinami mitais, esą jie savaime nesaugūs ar kaupia kenksmingas medžiagas. Praktikoje svarbiausia yra kilmė, šviežumas, higiena ir tinkamas terminis apdorojimas: gerai nuplauti ir pakankamai ilgai virti ar troškinti.

    „Jeigu produktas yra iš patikimo šaltinio ir tinkamai termiškai apdorotas, rizika ženkliai sumažėja“, – sako mitybos specialistai, primenantys, kad didžiausios problemos dažniausiai kyla dėl netinkamo laikymo ir per trumpo kaitinimo.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir asmenys su nusilpusiu imunitetu. Taip pat atsargumas rekomenduotinas turintiems lėtinių virškinimo ar inkstų ligų, ypač jei gydytojas yra nurodęs riboti tam tikrus gyvūninius produktus.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu

    Skonis dažniausiai priklauso ne nuo paties produkto, o nuo paruošimo. Kiaulienos plaučius įprasta kelis kartus perplauti šaltu vandeniu, o tuomet ilgai virti su daržovėmis ir prieskoniais, kad sušvelnėtų kvapas ir tekstūra.

    Dažniausiai jie naudojami tirštesnėms sriuboms, troškiniams ar įdarams, kur tekstūra susilieja su kitais ingredientais. Specialistai pataria vengti kepimo dideliame riebalų kiekyje, nes taip patiekalas tampa sunkesnis ir praranda liesesnio produkto pranašumą.

    Nors subproduktai gali būti įdomus raciono paįvairinimas, jie neturėtų tapti vieninteliu baltymų šaltiniu. Subalansuotai mitybai svarbu įvairovė, o porcijos dydį verta derinti prie asmeninių sveikatos poreikių.