CP v2

Tag: Mityba

  • Dietologai įspėja: „sveika“ vakarienė iš parduotuvės gali gadinti miegą ir kelti spaudimą

    Daugelis renkasi lengvą vakarienę tikėdamiesi geresnio miego, tačiau dietologai atkreipia dėmesį į vieną dažną pasirinkimą, kuris gali turėti priešingą efektą. Kalbama apie didelio natrio kiekio sriubas, ypač konservuotas ar greitai paruošiamas, kurios neretai klaidingai laikomos sveiku sprendimu.

    Pasak mitybos specialistų, griežtos taisyklės, kada tiksliai turi būti paskutinis valgymas, nėra, tačiau daugeliui žmonių palanku pavalgyti likus 2–3 valandoms iki miego. Toks tarpas padeda sumažinti diskomfortą ir riziką, kad virškinimas trukdys užmigti.

    Dietologė Amanda Sauceda pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne pačioje sriubos idėjoje, o jos sudėtyje.

    „Konservuotoje sriuboje gali būti daug natrio, mažai daržovių, o dažnai joje pritrūksta baltymų. Tai nesubalansuotas pasirinkimas“, – sakė Amanda Sauceda.

    Didelis druskos kiekis vakare gali skatinti rėmenį, troškulį ir naktinius prabudimus, o kai kuriems žmonėms ir pilvo pūtimą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad daugelyje pramoniniu būdu gaminamų sriubų natrio kiekis vienoje porcijoje gali būti didelis, todėl lengva priartėti prie dienos normos ar ją viršyti.

    Per didelis natrio vartojimas siejamas ir su širdies bei kraujagyslių rizikomis, nes didina tikimybę, kad kils kraujospūdis. Dėl to vakarienė, kurioje dominuoja sūrus, stipriai apdorotas maistas, gali būti prastesnis pasirinkimas ne tik miegui, bet ir ilgalaikei savijautai.

    Kita vertus, sriubos nebūtina atsisakyti. Dietologai siūlo rinktis mažiau sūrias alternatyvas ir siekti, kad vakarienėje būtų daugiau baltymų ir skaidulų, kurios suteikia sotumo ir padeda išvengti užkandžiavimo vėlai vakare.

    Vietoje konservuotos sriubos gali tikti namuose virta daržovių ar ankštinių sriuba, kurioje lengva kontroliuoti druskos kiekį ir pridėti baltymų, pavyzdžiui, pupelių ar avinžirnių. Taip pat galima rinktis dubenėlius su kruopomis, daržovėmis ir baltymais, o riebalams pridėti šlakelį alyvuogių aliejaus.

  • Kas nutinka organizmui atsisakius cukraus: nuo pirmos valandos iki mėnesio ir kaip tai padaryti tvariai

    Atsisakius pridėtinio cukraus pokyčiai dažnai pasijunta greičiau, nei tikimasi: pirmomis valandomis gali keistis energijos lygis, o vėliau – apetitas ir skonio pojūtis. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „detoksas“ klasikine prasme, nes toksinų šalinimą užtikrina kepenys ir inkstai, tačiau organizmas prisitaiko prie mažesnio saldumo.

    Dietologė Tara Collingwood aiškina, kad staiga sumažinus cukraus kiekį daliai žmonių pirmosiomis dienomis pasireiškia galvos skausmas, dirglumas ir stiprus noras suvalgyti ką nors saldaus. Tai labiau susiję su įprasto dopamino atsako pokyčiais ir mitybos rutinos pasikeitimu, o ne su „abstinencija“ medicinine prasme.

    Per pirmą valandą po to, kai atsisakoma saldžių užkandžių ar gėrimų, kai kurie žmonės pastebi vadinamąjį cukraus „kritimą“ – staigesnį energijos sumažėjimą, jei iki tol dažnai rinkdavosi saldumynus. Ilgainiui, mažėjant staigiems gliukozės šuoliams, cukraus kiekis kraujyje gali svyruoti mažiau, o energijos „duobės“ pasitaikyti rečiau.

    Taip pat gali stabilizuotis insulino atsakas, ypač jei mityboje anksčiau buvo daug saldintų gėrimų ir perdirbtų produktų. Vis dėlto pojūčiai labai individualūs ir priklauso nuo bendro raciono, miego bei fizinio aktyvumo.

    Pirmą dieną dažnas tikslas yra išvengti „paslėpto“ pridėtinio cukraus, kuris aptinkamas padažuose, pusryčių dribsniuose ar užkandžiuose. Kai pridėtinio cukraus staiga sumažėja, daliai žmonių pasireiškia galvos skausmas, nervingumas ir stipresnis saldumynų noras.

    „Tai ne tiek abstinencija, kiek smegenų prisitaikymas prie mažesnio dopamino kiekio, kurį anksčiau skatino cukrus“, – sakė Tara Collingwood.

    Po maždaug savaitės neretai silpnėja potraukis užkandžiauti, o skonio receptoriai tampa jautresni. Maistas, kuris anksčiau atrodė neutralus, gali pasirodyti natūraliai saldesnis, todėl mažiau norisi desertų ar saldintų gėrimų.

    Kai kurie žmonės taip pat pastebi stabilesnę energiją dienos metu ir geresnį virškinimo komfortą, pavyzdžiui, mažesnį pilvo pūtimą. Šiuos pokyčius gali lemti ne vien cukraus sumažinimas, bet ir tai, kad dažnai kartu padaugėja skaidulų bei baltymų.

    Maždaug po mėnesio gali aiškiau pasimatyti nauda tiems, kurie anksčiau vartojo daug pridėtinio cukraus: geresnė gliukozės kontrolė, didesnis jautrumas insulinui ir mažesnė metabolinių sutrikimų rizika. Jei cukrus buvo reikšmingas kalorijų šaltinis, gali keistis ir kūno svoris.

    Neretai žmonės mini ir stabilesnę nuotaiką bei retesnius energijos „kritimus“. Pasak specialistų, prisitaikymas dažnai trunka apie 3–7 dienas, o ryškesni skonio ir įpročių pokyčiai dažniau pastebimi per 2–4 savaites.

    Dietologai ragina nesiekti „viskas arba nieko“ strategijos, nes ji dažnai baigiasi grįžimu prie senų įpročių. Praktinis kelias – pirmiausia mažinti pridėtinį cukrų: atsisakyti saldintų gėrimų, konditerijos, saldainių ir dažnai užkandžiaujamų perdirbtų produktų.

    Taip pat svarbu reguliariai valgyti, nes praleisti valgiai dažnai sustiprina norą greitai gauti energijos iš saldumynų. Galiausiai verta prisiminti, kad troškulys kartais painiojamas su alkiu, todėl pakankamas vandens kiekis gali padėti lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

  • Daugiau baltymų nei kiaušiniuose: 7 pusryčių produktai, kuriuos dietologai siūlo rinktis dažniau

    Baltymai pusryčiams daugeliui specialistų išlieka vienu paprasčiausių būdų pagerinti dienos mitybos kokybę: jie prisideda prie raumenų atsistatymo, padeda ilgiau išlikti sotiems ir gali palengvinti svorio kontrolę. Dietologai pabrėžia, kad baltymingi pusryčiai dažnai siejami ir su tolygesniu energijos lygiu dienos eigoje.

    Praktikoje dažnai minimas orientyras yra 20–30 gramų baltymų pusryčių metu, nors tikslus poreikis priklauso nuo kūno masės, fizinio aktyvumo ir bendro dienos raciono. Kiaušiniai laikomi klasikiniu pasirinkimu, tačiau yra nemažai produktų, kurie pagal baltymų kiekį 100 gramų gali juos pranokti.

    Vienas paprastų pasirinkimų yra migdolų sviestas: jame gausu ne tik baltymų, bet ir nesočiųjų riebalų bei mikroelementų, todėl jis tinka tepti ant pilno grūdo skrebučio ar įmaišyti į avižinę košę. Vis dėlto tai kaloringas produktas, tad porcijos dydis čia ypač svarbus.

    Dar vienas variantas – rūkyta lašiša, kuri kartu suteikia ir omega-3 riebalų rūgščių. Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad rūkytuose žuvies gaminiuose dažnai būna nemažai druskos, todėl juos verta derinti su daržovėmis, pilno grūdo produktais ir rinktis saikingai.

    Norint įvairesnių grūdinių pusryčių, siūloma išbandyti tefo košę – tai natūraliai be gliuteno esantys grūdai, vertinami dėl baltymų ir mineralų, tokių kaip geležis, kalcis bei magnis. Tefo košė gali būti ruošiama panašiai kaip avižos, pagardinant vaisiais, riešutais ar sėklomis.

    Ieškantiems augalinės alternatyvos dietologai dažnai siūlo tofu: iš jo galima paruošti į kiaušinienę panašų patiekalą, apkeptą su daržovėmis ir prieskoniais. Tofu vertinamas dėl augalinių baltymų, o paruošimas leidžia lengvai pritaikyti skonį pagal įpročius.

    Daug baltymų gali suteikti ir duona iš daigintų grūdų, ypač jei ją derinsite su baltymingais priedais, pavyzdžiui, varške, žuvimi ar riešutų sviestu. Daigintų grūdų produktai neretai pasirenkami ir dėl maistinių medžiagų pasisavinimo, tačiau svarbu žiūrėti sudėtį ir cukraus kiekį.

    Avižiniai dribsniai išlieka vienu universaliausių pusryčių pagrindų, nes kartu su skaidulomis suteikia ir baltymų. Kad patiekalas būtų sotesnis, specialistai pataria avižas ruošti su pienu ar baltymingesniais priedais, pavyzdžiui, varške, riešutais ar sėklomis.

    Varškė – dar vienas populiarus pasirinkimas, vertinamas dėl baltymų ir kalcio. Ji tinka tiek saldžiuose pusryčiuose su uogomis ar vaisiais, tiek sūriuose deriniuose, pavyzdžiui, su pilno grūdo duona ar daržovėmis.

    Dietologai pabrėžia, kad vien baltymų kiekio nepakanka: svarbu ir bendras patiekalo balansas, skaidulų bei nesočiųjų riebalų šaltiniai, taip pat pridėtinio cukraus ir druskos kiekis. Kitaip tariant, baltymingas produktas nebūtinai yra geriausias pasirinkimas, jei jis labai perdirbtas ar pernelyg sūrus.

    Jei tikslas yra stabilus sotumas, dažnai geriausiai veikia deriniai, kai baltymai valgomi kartu su skaidulomis: pavyzdžiui, varškė su uogomis ir riešutais arba skrebutis iš pilno grūdo duonos su migdolų sviestu ir vaisiais. Toks pusryčių modelis paprastai lengviau padeda išvengti noro užkandžiauti dar iki pietų.

    „Pradėjus dieną nuo baltymų, daugeliui žmonių lengviau suvaldyti alkį ir išlaikyti tolygesnį energijos lygį“, – sako dietologė.

    Jei turite lėtinių ligų, padidėjusį kraujospūdį ar inkstų problemų, baltymų kiekį ir produktų pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu, jei ketinate reikšmingai keisti savo įprastą racioną.

  • Akių gydytojai perspėja: šie kasdieniai produktai tyliai gadina regėjimą – atsisakykite dabar

    Kasdieniai mitybos įpročiai gali turėti tiesioginę įtaką akių sveikatai, ypač kraujagyslėms tinklainėje ir uždegiminiams procesams organizme. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai daro ne vienas produktas, o nuolat pasikartojantys pasirinkimai, kurie ilgainiui didina regėjimo sutrikimų riziką.

    Nors regėjimo blogėjimą lemia amžius, genetika ir lėtinės ligos, mityba yra vienas iš koreguojamų veiksnių. Su nesubalansuota mityba dažniau siejamos tokios būklės kaip su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija, diabetinė retinopatija, sausų akių sindromas ar padidėjusio akispūdžio rizika jautresniems žmonėms.

    Kodėl cukrus ir balti miltai pavojingi?

    Produktai, kuriuose gausu pridėtinio cukraus, saldinti gėrimai ir dažnas desertų vartojimas skatina staigius gliukozės šuolius. Tai ypač svarbu žmonėms, turintiems prediabetą ar diabetą, nes ilgainiui nukenčia smulkios tinklainės kraujagyslės ir gali vystytis diabetinė retinopatija.

    Prie panašios rizikos prisideda ir paprastieji angliavandeniai, pavyzdžiui, balta duona, bandelės ar makaronai iš rafinuotų miltų. Tokie produktai greitai kelia cukraus kiekį kraujyje, o ilgalaikėje perspektyvoje tai siejama su didesne degeneracinių akių pokyčių tikimybe.

    Transriebalai ir perdirbta mėsa

    Giliai keptas maistas, greitasis maistas ir užkandžiai, kuriuose gali būti transriebalų, dažnai siejami su didesniu uždegiminiu fonu organizme ir prastesne kraujotaka. Akių audiniai yra jautrūs kraujotakos pokyčiams, todėl ilgainiui gali didėti degeneracinių procesų rizika.

    Perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešros ar dešrelės, dažnai turi daugiau druskos, konservantų ir kitų priedų. Tokia mityba siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos apkrova, o būtent kraujagyslių būklė yra svarbi tinklainės aprūpinimui deguonimi ir maistinėmis medžiagomis.

    Druska, alkoholis ir per daug kofeino

    Per didelis druskos kiekis racione gali didinti kraujospūdį, o tai yra svarbus rizikos veiksnys akių kraujagyslių pažeidimams. Ilgainiui padidėjęs kraujospūdis gali paveikti smulkius tinklainės kapiliarus, ypač jei kartu yra ir kitų rizikos veiksnių.

    Reguliarus gausus alkoholio vartojimas siejamas su nervų sistemos ir kraujagyslių pažeidimais, taip pat gali stiprinti akių sausumą. Dideli kofeino kiekiai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su akispūdžio svyravimais, todėl turintiems glaukomos riziką verta pasitarti su gydytoju dėl individualių ribų.

    Ką rinktis vietoje to?

    Akių sveikatai palankesnė mityba paprastai remiasi daržovėmis ir vaisiais, kuriuose gausu antioksidantų, taip pat pilno grūdo produktais, kurie stabiliau veikia gliukozės kreivę. Ypač dažnai minimos žalialapės daržovės ir uogos, kurios padeda papildyti racioną vertingomis medžiagomis.

    Taip pat rekomenduojama dažniau įtraukti riebios žuvies ir riešutų, nes juose esančios omega-3 riebalų rūgštys siejamos su geresne kraujagyslių funkcija ir gali būti naudingos sausų akių simptomams. Jei regėjimas pradėjo prastėti ar vargina akių sausumas, svarbu ne tik keisti mitybą, bet ir atlikti profilaktinę akių patikrą.

  • Gydytojas įvardijo 4 mitybos veiksnius, kurie gali sparčiai trumpinti gyvenimą: daugelis daro kasdien

    Kardiologas ir širdies chirurgas Jeremy Londonas viešai atkreipė dėmesį į keturis mitybos įpročius, kurie, jo teigimu, gali pastebimai didinti lėtinių ligų riziką ir taip trumpinti gyvenimo trukmę. Nors atskiri produktai nėra vienintelė sveikatos priežastis, moksliniai duomenys rodo aiškias tendencijas.

    Specialistas išskyrė alkoholį, perdirbtą mėsą, saldžius gėrimus ir per didelį sočiųjų riebalų kiekį. Šios kategorijos siejamos su dažnesniais širdies ir kraujagyslių sutrikimais, metabolinėmis ligomis bei kai kuriomis vėžio formomis.

    Alkoholis ir vėžio rizika

    Alkoholis tarptautiniu mastu pripažįstamas rizikos veiksniu: sveikatos institucijos pabrėžia, kad saugios dozės, kuri visiškai nepadidintų žalos tikimybės, iš esmės nėra. Alkoholis siejamas mažiausiai su keliomis onkologinėmis diagnozėmis, o rizika didėja kartu su vartojamu kiekiu.

    Gydytojai pabrėžia ir netiesioginį poveikį: alkoholis gali bloginti miego kokybę, skatinti kraujospūdžio augimą, didinti aritmijų tikimybę, o daliai žmonių prisidėti prie svorio augimo. Tai ypač aktualu, kai alkoholio vartojimas tampa reguliariu įpročiu, o ne reta išimtimi.

    Perdirbta mėsa ir kasdieniai pasirinkimai

    Perdirbta mėsa yra tokia mėsa, kuri buvo sūdyta, vytinta, fermentuota, rūkyta ar kitaip apdorota siekiant pailginti galiojimą ar sustiprinti skonį. Į šią grupę dažniausiai patenka dešros, dešrelės, kumpiai, šoninė ir įvairūs užkandžiai iš apdorotos mėsos.

    Tarptautinės sveikatos organizacijos perdirbtą mėsą sieja su didesne kai kurių vėžio formų rizika, o dažnas jos vartojimas taip pat gali reikšti didesnį druskos ir sočiųjų riebalų kiekį racione. Praktikoje tai neretai susiję su aukštesniu kraujospūdžiu ir didesne širdies ligų tikimybe.

    Saldūs gėrimai ir sotumo iliuzija

    Saldūs gėrimai, įskaitant gazuotus gaiviuosius gėrimus ir saldintus gėrimus, dažnai apibūdinami kaip tuščios kalorijos, nes suteikia daug energijos, bet mažai maistinių medžiagų. Be to, skystos kalorijos paprastai nesuteikia tokio sotumo kaip maistas, todėl bendras suvartojamas kalorijų kiekis gali augti nepastebimai.

    Tyrimai rodo ryšį tarp dažnai vartojamų saldintų gėrimų ir nutukimo, 2 tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizikos. Paprastas pokytis, kurį dažnai mini dietologai, yra vandens, nesaldintos arbatos ar kitų gėrimų be pridėtinio cukraus pasirinkimas kasdienėje rutinoje.

    Per daug sočiųjų riebalų

    Perteklinis sočiųjų riebalų kiekis racione dažniausiai ateina iš riebių mėsos produktų, sviesto ir riebių pieno produktų. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik atsisakyti, bet ir kuo pakeisti: didesnė dalis nesočiųjų riebalų dažnai siejama su palankesniais širdies rodikliais.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, daugiau daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų, žuvies ir augalinių riebalų šaltinių, o saldintus gėrimus bei dažnai vartojamus perdirbtus užkandžius palikti retesnėms progoms. Tokie pokyčiai paprastai turi didžiausią poveikį tada, kai tampa nuosekliu įpročiu.

    „Tai keturi dalykai, kurie, mano vertinimu, yra glaudžiai susiję su didesne lėtinių ligų rizika ir prastesne sveikatos prognoze“, – sakė Jeremy Londonas.

  • Kardiologas įspėja: 4 kasdieniai produktai, kurie trumpina gyvenimo trukmę ir kodėl

    Kardiologijos srityje dirbantis gydytojas Jeremy Londonas įvardijo keturias produktų grupes, kurias, pasak jo, verta griežtai riboti, jei tikslas yra ilgesnis ir sveikesnis gyvenimas.

    Jo sąraše atsidūrė alkoholis, perdirbta mėsa, saldinti gėrimai ir per didelis sočiųjų riebalų kiekis.

    Specialistai pabrėžia, kad čia svarbiausias ne vienas „uždraustas“ produktas, o tai, ar tokie pasirinkimai tampa kasdienybės norma.

    Pasak J. Londono, didžiausia saldintų gėrimų problema ta, kad jie suteikia daug kalorijų, bet beveik nesukelia sotumo jausmo.

    Dėl to dalis žmonių nesąmoningai viršija dienos energijos poreikį, o tai ilgainiui siejama su antsvoriu, prastesniais medžiagų apykaitos rodikliais ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    „Tiesiog negerkite jų. Viskas“, – sakė Jeremy Londonas.

    Kalbant praktiškai, gydytojai dažniausiai ragina saldintus gėrimus keisti vandeniu, nesaldinta arbata ar kava, o jei norisi skonio, rinktis vandenį su vaisių griežinėliais.

    Jei saldinti gėrimai vartojami retai, žala nebūtinai bus reikšminga, tačiau problema kyla tada, kai jie tampa kasdieniu įpročiu.

    Alkoholis ir perdirbta mėsa dažnai minimi ne tik dėl širdies sveikatos, bet ir dėl onkologinių rizikų.

    Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria 1 grupės kancerogenams, tai reiškia, kad yra pakankamai įrodymų apie ryšį su vėžiu.

    „Mes tiksliai žinome, kad perdirbta mėsa sukelia vėžį. Dėl šio ryšio esame tokie pat tikri, kaip ir dėl tabako ar alkoholio“, – teigė „Cancer Research UK“ atstovai.

    Perdirbta mėsa – tai mėsa, kuri buvo apdorota sūdant, vytinant, fermentuojant, rūkant ar kitaip, siekiant pagerinti skonį ar pailginti galiojimą.

    Dažniausiai tai įvairios dešros, dešrelės, kumpis, šoninė, vytinti ar rūkyti gaminiai, taip pat dalis mėsos konservų ir paruoštų mėsos produktų.

    Dėl alkoholio vis dažniau akcentuojama, kad „saugios“ dozės klausimas nėra toks paprastas, kaip ilgą laiką manyta.

    Net ir nedidelis vartojimas kai kuriems žmonėms gali didinti tam tikrų ligų riziką, todėl medikai ragina bent jau mažinti dažnį ir porcijas, o ne „taupyti“ ir išgerti daugiau vienu kartu.

    Ketvirtoji grupė, kurią paminėjo J. Londonas, yra per didelis sočiųjų riebalų kiekis racione.

    Jis tai siejo su riebiomis mėsos dalimis, sviestu ir riebiais pieno produktais, tačiau mitybos mokslas pabrėžia, kad svarbus ne vienas produktas, o bendras raciono balansas.

    Dalies mokslininkų teigimu, pieno produktų poveikis širdies rizikai nėra vienareikšmis, o kai kurių produktų poveikis gali skirtis priklausomai nuo jų sudėties ir vartojimo konteksto.

    Todėl dažna praktinė rekomendacija yra ne absoliutus atsisakymas, o protingas kiekio mažinimas ir sočiųjų riebalų keitimas nesočiaisiais, pavyzdžiui, iš žuvies, riešutų ar augalinių aliejų.

    Pats J. Londonas pabrėžė, kad realiame gyvenime svarbu ne tobulybė, o nuoseklumas, todėl siūlė orientuotis į principą, kai didžiąją laiko dalį pasirenkamas sveikesnis maistas.

    Pasak jo, tikslas yra, kad šie produktai netaptų mitybos pagrindu, o būtų tik reti išimtiniai pasirinkimai.

  • Džiovintas mango: kodėl jis palankus žarnynui, kiek jo saugu suvalgyti ir ko vengti perkant

    Džiovintas mango dažnai vertinamas atsargiai dėl didesnio natūralių cukrų kiekio, tačiau saikingai vartojamas jis gali būti naudingas virškinimui. Džiovinant vaisius vanduo pašalinamas, todėl skaidulos ir dalis biologiškai aktyvių medžiagų tampa labiau koncentruotos.

    Svarbiausias džiovinto mango privalumas žarnynui yra maistinės skaidulos, kurios prisideda prie reguliaraus tuštinimosi ir sotumo jausmo. Skaidulos taip pat padeda lėtinti cukrų pasisavinimą, todėl energija išsiskiria tolygiau nei valgant saldumynus, kuriuose skaidulų beveik nėra.

    Kaip jis veikia žarnyną?

    Džiovintame mango esančios skaidulos padeda palaikyti žarnyno veiklą, o vaisiuose natūraliai esantys polifenoliai siejami su palankiu poveikiu žarnyno mikrobiotai. Tai svarbu ne tik virškinimo komfortui, bet ir bendrai savijautai, nes mikrobiota susijusi su imuniteto reguliavimu ir uždegiminiais procesais.

    Verta prisiminti, kad džiovinti vaisiai yra koncentruotas produktas, todėl net nedidelė porcija gali turėti apčiuopiamą poveikį sotumui. Būtent dėl to džiovintas mango dažnai tinka kaip mažas užkandis, kai norisi kažko saldaus, bet siekiama išvengti itin perdirbtų desertų.

    Kas naudingo organizmui?

    Džiovintas mango gali prisidėti prie vitamino A pirmtakų, vitamino C ir kalio suvartojimo, nors tikslūs kiekiai priklauso nuo produkto ir džiovinimo būdo. Antioksidaciniai junginiai, įskaitant polifenolius, siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto svarbu atskirti, kad džiovintas mango nėra gydomoji priemonė ir nepakeičia subalansuotos mitybos. Tai veikiau patogus būdas papildyti racioną skaidulomis ir augaliniais junginiais, jei jis vartojamas protingomis porcijomis.

    Kiek valgyti ir ko vengti?

    Dažniausia praktinė rekomendacija yra nedidelė porcija per dieną, pavyzdžiui, keli gabalėliai, ypač jei tą dieną racione jau yra kitų saldžių produktų. Džiovintą mango patogu derinti su natūraliu jogurtu, avižomis ar riešutais, nes baltymai ir riebalai gali dar labiau sulėtinti cukrų pasisavinimą.

    Perkant verta atidžiai skaityti sudėtį ir rinktis produktą be pridėtinio cukraus. Taip pat dažnai naudojami sulfitai, pavyzdžiui, sieros dioksidas (E220), kurie padeda išlaikyti ryškesnę spalvą, tačiau jautresniems žmonėms gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

    Jei džiovintas mango atrodo itin ryškus ir vienodai geltonas, tai gali būti ženklas, kad naudotos papildomos apdorojimo priemonės. Saugesnis pasirinkimas dažnai būna paprastesnės sudėties, natūralesnės, kiek tamsesnės spalvos produktas, kuriame nurodyta, kad tai 100 proc. vaisius.

    Daugiausia atsargumo turėtų laikytis žmonės, sergantys cukriniu diabetu ar turintys atsparumą insulinui, nes džiovinti vaisiai dėl koncentracijos gali greičiau padidinti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat svarbu nepamiršti alergijų, nes mango kai kuriems žmonėms gali sukelti kryžmines reakcijas.

  • Cinko trūkumas gali smogti netikėtai: šie požymiai išduoda, kad jo organizmui stinga

    Cinko trūkumas gali smogti netikėtai: šie požymiai išduoda, kad jo organizmui stinga

    Cinkas yra vienas svarbiausių mikroelementų, kurio organizmui reikia nedideliais kiekiais, tačiau jo vaidmuo itin platus. Jis dalyvauja šimtų fermentų veikloje, prisideda prie DNR ir baltymų sintezės, ląstelių dalijimosi ir audinių atsinaujinimo. Dėl to cinko pakankamumas svarbus augimui, medžiagų apykaitai ir bendrai organizmo pusiausvyrai.

    Cinkas taip pat reikšmingas imuninei sistemai, nes dalyvauja imuninių ląstelių brendime ir padeda reguliuoti uždegiminį atsaką. Tai reiškia, kad organizmas gali efektyviau kovoti su infekcijomis, o uždegimas netampa perteklinis. Kartu cinkas siejamas su oksidacinio streso mažinimu, o tai svarbu įvairių lėtinių būklių kontekste.

    Vienas dažniausių signalų, kad cinko gali stigti, yra lėtesnis žaizdų gijimas ir prastesnė odos būklė. Taip pat gali silpnėti plaukai, jie ima labiau slinkti, o nagai tampa trapūs ir lengviau lūžinėja. Šie požymiai nėra specifiški tik cinkui, tačiau jų visuma dažnai skatina įtarti mikroelementų trūkumą.

    Trūkumas gali pasireikšti ir mažiau akivaizdžiai: nuolatiniu nuovargiu, sumažėjusiu apetitu, dirglumu ar sunkesne koncentracija. Kai kuriems žmonėms pasikeičia skonio pojūtis, rečiau pasitaiko ir uoslės sutrikimų. Vaikams nepakankamas cinko kiekis gali turėti įtakos augimui ir vystymuisi, o suaugusiesiems gali atsispindėti hormonų pusiausvyroje ir vaisingume.

    Rekomenduojamas cinko poreikis priklauso nuo amžiaus ir lyties, o didesnio kiekio dažniau reikia vyrams, taip pat nėščioms ir žindančioms moterims. Praktikoje subalansuota mityba dažniausiai leidžia šį poreikį padengti, tačiau kai kurios grupės susiduria su didesne rizika. Tai žmonės, turintys virškinamojo trakto ligų ar įsisavinimo sutrikimų, vyresnio amžiaus asmenys, intensyviai sportuojantys, patiriantys ilgalaikį stresą, taip pat laikantys labai ribojančių ar vienpusių dietų.

    Nemažai dėmesio vertas ir kitas kraštutinumas, kai cinko suvartojama per daug, dažniausiai dėl neapgalvotos papildų vartojimo praktikos. Suaugusiesiems dažnai minima saugi viršutinė riba yra apie 40 miligramų per parą, o didesnės dozės gali sukelti pykinimą, pilvo skausmus ar viduriavimą. Ilgalaikis perteklius gali sutrikdyti kitų mikroelementų pusiausvyrą, ypač vario, ir būti siejamas su mažakraujyste, imuniteto pokyčiais ar neurologiniais simptomais.

    Kitaip tariant, papildai su cinku nėra skirti vartoti profilaktiškai visiems ir visada. Jei įtariamas trūkumas, pirmiausia verta įvertinti mitybą ir rizikos veiksnius, o prireikus pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl tinkamiausio sprendimo. Tai ypač svarbu, jei kartu vartojami keli maisto papildai, nes perteklius gali susidaryti nepastebimai.

  • Visi ją meta, bet be reikalo: ši braškės dalis valgoma ir gali duoti netikėtos naudos

    Daugelis, valgydami braškes, automatiškai nupjauna ir išmeta žalią viršūnėlę su lapeliais. Tačiau mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad ši braškės dalis yra valgoma, o joje esantys augaliniai junginiai gali papildyti uogos maistinę vertę.

    Braškės ir taip vertinamos dėl vitamino C, mangano bei skaidulų, tačiau žaliojoje dalyje aptinkama ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Tyrimuose akcentuojami polifenoliai ir kiti antioksidantai, kurie organizme siejami su mažesne oksidacine pažaida ir uždegiminiais procesais.

    „Braškės lapeliai ir koteliai yra valgomi, o jų sudėtyje gali būti antioksidantų, kurie papildo uogų teikiamą naudą“, – sakė dietologė Čelsi Edvards.

    Praktikoje ši braškės dalis daugeliui nepatinka dėl kiek kartesnio, žoliško skonio ir šiurkštesnės tekstūros. Visgi, jei uoga gerai nuplauta, viršūnėlę galima suvalgyti kartu su pačia uoga arba sumalti trintuve gaminant kokteilį, tuomet skonis beveik nebesijaučia, o skaidulų kiekis gali būti didesnis.

    Svarbiausia sąlyga – kruopštus nuplovimas, nes žalioji viršūnėlė, kaip ir visas vaisiaus paviršius, gali turėti nešvarumų ar augalų apsaugos priemonių likučių. Jei braškės kilmė kelia abejonių arba jos buvo gausiai apdorotos, saugesnis pasirinkimas gali būti viršūnėlę nupjauti.

    Ne visiems ši braškės dalis tinka vienodai. Jautresnį skrandį turintiems žmonėms žaliųjų dalių sutraukiamosios medžiagos gali dirginti gleivinę, todėl, pajutus diskomfortą, geriau jų vengti.

    Atsargumas rekomenduojamas ir mažiems vaikams, nes lapelių tekstūra sunkiau virškinama. Taip pat reikėtų įvertinti individualią toleranciją: jei po suvalgymo atsiranda pykinimas ar pilvo nemalonūs pojūčiai, viršūnėlės geriau nevalgyti.

  • Kas turėtų vengti makaronų: rizikuoja ne tik sergantys celiakija, įspėja dietologai

    Kas turėtų vengti makaronų: rizikuoja ne tik sergantys celiakija, įspėja dietologai

    Makaronai daugeliui yra greitas ir sotus pasirinkimas, tačiau ne visiems jie tinka vienodai. Naujausios mitybos rekomendacijos jų nedemonizuoja, bet specialistai primena, kad kai kurioms grupėms tai gali būti maistas, sukeliantis nemalonius simptomus ar apsunkinantis ligų kontrolę.

    Didžiausia rizika siejama su glitimo sukeliamais sutrikimais. Sergant celiakija, net nedidelis kviečių, rugių ar miežių glitimo kiekis gali sukelti imuninę reakciją ir pažeisti plonosios žarnos gleivinę, todėl reikalinga griežta beglitimė mityba.

    Kam makaronai gali pakenkti?

    Vengti įprastų kvietinių makaronų turėtų ir žmonės, kuriems nustatyta kviečių alergija arba neceliakinis jautrumas glitimui. Pastaruoju atveju tyrimai dėl celiakijos būna neigiami, tačiau pavartojus glitimo gali varginti pilvo pūtimas, skausmai, nuovargis ar odos reakcijos.

    Dar viena grupė, kuriai verta būti atsargesnei, yra sergantys uždegiminėmis žarnyno ligomis arba turintys aktyvių virškinamojo trakto paūmėjimų. Kai kuriems žmonėms didesnės kviečių produktų porcijos ar riebūs padažai su makaronais gali sustiprinti simptomus, todėl svarbu vertinti individualią savijautą.

    Diabetas ir insulino rezistencija

    Žmonėms, sergantiems antro tipo diabetu ar turintiems insulino rezistenciją, reikšmę turi makaronų rūšis ir porcija. Iš rafinuotų miltų pagaminti makaronai dažniau turi aukštesnį glikeminį poveikį, o didelės porcijos gali lemti ryškesnius gliukozės svyravimus.

    Praktiškai tai nereiškia, kad makaronai automatiškai draudžiami, tačiau dažniau rekomenduojama rinktis pilno grūdo ar ankštinių miltų makaronus, derinti juos su daržovėmis ir baltymais, o padažus rinktis liesesnius. Taip pat svarbu nepervirti, nes pervirti makaronai paprastai greičiau didina gliukozės kiekį kraujyje.

    Ką rinktis vietoj įprastų?

    Jei glitimo būtina vengti, saugesnė alternatyva yra makaronai iš ryžių, kukurūzų ar grikių, tačiau ir čia verta skaityti sudėtį dėl galimų priemaišų. Vis dažniau parduotuvėse siūlomi ir ankštinių augalų makaronai, kurie paprastai turi daugiau baltymų ir skaidulų, todėl ilgiau suteikia sotumo.

    Specialistai pabrėžia, kad lemiamas kriterijus yra individuali tolerancija ir bendra mitybos kokybė. Jei po makaronų kartojasi virškinimo sutrikimai, odos problemos ar nepaaiškinamas nuovargis, verta pasitarti su gydytoju ir atlikti reikalingus tyrimus, o ne savarankiškai imtis griežtų eliminacinių dietų.