CP v2

Tag: Muziejai

  • Sicilijos Mesinos muziejuje pavogti 4 Antonello da Messinos kūriniai: žala siekia iki 80 mln. eurų

    Sicilijos Mesinos muziejuje pavogti 4 Antonello da Messinos kūriniai: žala siekia iki 80 mln. eurų

    Vagystė per miesto šventę

    Sicilijoje, Mesinos mieste esančiame regioniniame muziejuje iš eksponavimo salės pavogti keturi Renesanso dailininko Antonello da Messinos kūriniai. Italijos kultūros pareigūnai nurodo, kad vagystė įvyko tuo metu, kai mieste vyko Žolinės minėjimo renginiai ir į gatves susirinko minios žmonių.

    Pasak vietos žiniasklaidos, ilgapirščiai išsinešė tris iš penkių išlikusių 1473 metais datuojamo San Gregorio poliptiko panelių. Taip pat pagrobta dvipusė panelė, kurioje pavaizduota Švč. Mergelė Marija ir miręs Kristus Pietà siužete, ji buvo išimta iš šarvuotos vitrinos.

    Kaip veikė vagys

    Tyrėjų turima informacija rodo, kad nuo poliptiko rėmo buvo nuimtos visos penkios panelės, tačiau dvi jų vagys paliko už sienos bėgdami iš muziejaus. Tai gali reikšti, kad nusikaltimas vyko skubant arba kad nusikaltėliai susidūrė su netikėtomis kliūtimis, pavyzdžiui, sustiprintomis patalpų kontrolės priemonėmis.

    Muziejaus vadovė Marisa Mercurio vietos žiniasklaidai sakė, kad vagystė įvykdyta prieš pat 22 valandą, kai apsauga buvo vietoje, o signalizacija ir kitos saugumo sistemos veikė. Sekmadienį muziejus buvo uždarytas, kad pareigūnai galėtų rinkti įkalčius ir įvertinti, kaip nusikaltėliams pavyko apeiti apsaugą.

    Vertė ir tarptautinė paieška

    Meno ekspertas Alberto Fiz pavogtų darbų vertę vertina nuo 70 iki 80 mln. eurų. Tokios sumos meno rinkoje dažnai reiškia ne tik finansinę žalą, bet ir ilgalaikį reputacinį smūgį muziejui bei regiono kultūros turizmui, ypač kai kalbama apie autorių, kurio darbai laikomi vietos tapatybės dalimi.

    „Esame sugniuždyti dėl to, kas įvyko. Tai buvo vieni svarbiausių ir labiausiai atpažįstamų Antonello da Messinos kūrinių. Tai milžiniškas praradimas muziejui, miestui, bendruomenei ir meno pasauliui“, – sakė Marisa Mercurio.

    „Mesina be Antonello netenka pačios didžiausio Europos Renesanso menininko esmės“, – sakė miesto kultūros pareigūnas Enzo Caruso.

    Meno nusikaltimų analitikė Lynda Albertson pažymėjo, kad tokie kūriniai yra akimirksniu atpažįstami, todėl legaliuose pardavimo kanaluose juos realizuoti itin sudėtinga. Praktikoje tai dažnai lemia dvi kryptis: bandymus slėpti kūrinius ilgą laiką arba mėginimus juos naudoti kaip spaudimo priemonę deryboms su teisėsauga.

    Šis nusikaltimas nuskambėjo ypač garsiai ir dėl to, kad pastaruoju metu Italijoje fiksuojami keli rezonansiniai meno vagysčių ir susigrąžinimų atvejai. Pavyzdžiui, visai neseniai šiaurės Italijos mieste Parmoje policija pranešė atgavusi tris pavogtus Renoir, Cézanne ir Matisse kūrinius, kurių vertė siekė apie 10 mln. eurų, o su ta vagyste susiję asmenys buvo sulaikyti.

  • Karo laikų garvežys atgims iš naujo: muziejus ieško rangovų unikaliam Ty42-1 remontui

    Karo laikų garvežys atgims iš naujo: muziejus ieško rangovų unikaliam Ty42-1 remontui

    Istorinis garvežys Ty42-1, priklausantis Silezijos geležinkelių muziejui Jaworzyno Śląska vietovėje, bus restauruojamas, kad vėl atgautų autentišką išvaizdą ir techninę būklę. Muziejus pradėjo rangovų paiešką darbams, kurie laikomi sudėtingais dėl amžiaus, specifinių mazgų ir ribotos dalių pasiūlos.

    Ty42-1 yra vienas iš nedaugelio išlikusių šio tipo garvežių Lenkijoje. Istoriškai šalyje buvo pagaminta 150 šios serijos vienetų, o veikiantys liko tik keli, todėl kiekvienas išsaugotas egzempliorius laikomas svarbia technikos paveldo dalimi.

    Remontas apims kritines dalis

    Planuojami darbai apims katilo ir peleninės mazgus, taip pat mašinisto kabinos elementus, kurie per dešimtmečius labiausiai nukenčia nuo korozijos ir mechaninio nusidėvėjimo. Rangovams teks ne tik atnaujinti konstrukcijas, bet ir užtikrinti, kad restauravimas atitiktų paveldo reikalavimus, išlaikant istorines detales.

    Numatyta sutvarkyti ir apsaugoti svarbias važiuoklės bei technines sistemas: ašis, guolius, elektros instaliaciją, tepimo įrangą ir kitus mechanizmus. Tik atlikus šiuos darbus bus galima pereiti prie išorės restauravimo, kad lokomotyvo paviršiai ir dažymas atitiktų originalų istorinį vaizdą.

    Projektas sieja paveldą ir turizmą

    Restauravimas yra platesnės iniciatyvos dalis, kuria siekiama sustiprinti geležinkelių paveldo pristatymą ir paskatinti turizmą Lenkijos ir Čekijos pasienio regionuose. Muziejus pabrėžia, kad atnaujintas eksponatas suteiks daugiau galimybių rengti edukacines programas ir gyvas demonstracijas lankytojams.

    „Įgyvendinę projektą ne tik išsaugosime vertingą technikos paminklą, bet ir sukursime naujų galimybių pristatyti geležinkelių paveldą gyventojams ir turistams abipus sienos“, – sakė muziejaus atstovai.

    Muziejus tikisi pasiūlymų sulaukti artimiausiu metu ir neatmeta, kad sutartis su vykdytojais galėtų būti pasirašyta dar šį mėnesį. Tokiu atveju darbų grafikas priklausys nuo technologinių terminų, ypač katilo ir važiuoklės mazgų atnaujinimo.

    Kodėl Ty42-1 vadinamas karo laikų mašina

    Ty42-1 buvo pagamintas 1945 metų pradžioje Chrzanów mieste veikusiame fabrike, remiantis anksčiau naudota Ty2 konstrukcija. Pastaroji Antrojo pasaulinio karo metais buvo kuriama kaip masinės gamybos, paprastesnės priežiūros garvežys, pritaikytas veikti prastesnės būklės geležinkelio linijose.

    Istoriškai ši konstrukcijų šeima buvo siejama su karo logistika okupuotose teritorijose, todėl viešojoje erdvėje prigijo apibūdinimas karo laikų lokomotyvas. Po karo reikšminga dalis tokių garvežių pateko į Lenkijos geležinkelių parką, o šiandien išlikę vienetai tampa vis retesniu pramonės istorijos liudijimu.

  • Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Diplomatas, pakeitęs tūkstančių likimus

    Portugalijoje liepos 19 dieną paminėtos 141-osios diplomato Aristides de Sousa Mendes gimimo metinės. Jis laikomas vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo laikotarpio gelbėtojų, prisidėjusiu prie dešimčių tūkstančių žmonių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo.

    Istorikai ir atminimą saugantis muziejus Portugalijoje pabrėžia, kad 1940 metais jis išdavė tranzitines vizas bėgantiems nuo Holokausto ir karo Europoje. Skaičiuojama, kad taip galėjo būti išgelbėta daugiau kaip 30 000 žmonių, o jų palikuonių šiandien gali būti apie 750 000.

    Kaip Bordo tapo pabėgėlių vartais

    1940 metų vasarą, Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, Aristides de Sousa Mendes dirbo Portugalijos konsulu Bordo mieste. Į pietvakarių Prancūziją plūdo minios žmonių, siekusių pasiekti Ispaniją ir Portugaliją, o vėliau išvykti į saugesnes šalis.

    Tuo metu Portugalijos valdžia, vadovaujama António de Oliveira Salazar, buvo pasirinkusi neutralumo politiką, tačiau griežtai ribojo vizų išdavimą. Konsuliniams skyriams buvo nurodyta vizas išduoti tik gavus specialų leidimą, bet Bordo konsulas šių ribojimų nepaisė.

    „Jis pasirinko paklusti sąžinei, o ne įsakymui, ir tai leido tūkstančiams kirsti sienas bei pasiekti laisvę“, – sakė Aristides de Sousa Mendes muziejaus kuratorius Luís Medeiros.

    Kaina už sprendimą ir vėlyvas pripažinimas

    Portugalijos diktatūros institucijos netrukus sureagavo: diplomatas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn ir nušalintas nuo pareigų. Pasak muziejaus atstovų, jo atlyginimas buvo mažinamas palaipsniui, o šeima patyrė socialinę ir ekonominę izoliaciją.

    Kuratorius teigia, kad nukentėjo ne vien pats konsulas: šeima buvo nustūmta į paraštes, jai tapo sunku susirasti darbą ir užsitikrinti pragyvenimą. Aristides de Sousa Mendes mirė skurde, o jo reputacijos atkūrimas Portugalijoje užtruko dešimtmečius.

    Valstybinis pripažinimas ilgainiui vis dėlto atėjo: 2021 metais Portugalija jam suteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus, o palaikai perkelti į Nacionalinį panteoną. Tai tapo simboliniu posūkiu, kai šalies istorijoje jis įtvirtintas kaip moralinio pasirinkimo pavyzdys.

    Muziejus ir šiandienos paralelės

    Portugalijoje, Cabanas de Viriato gyvenvietėje įkurtas Aristides de Sousa Mendes muziejus veikia jo buvusiuose namuose Casa do Passal. Muziejus duris atvėrė 2024 metų vasarą ir per dvejus metus, kaip skelbia įstaiga, sulaukė apie 54 000 lankytojų, tarp jų apie 6 000 moksleivių.

    Muziejuje pasakojama ne tik 1940 metų istorija, bet ir diplomato gyvenimas prieš bei po lemtingo sprendimo. Ekspozicija sąmoningai sieja praeitį su dabartimi, primindama, kad karas, migracija ir pabėgėlių krizės nėra vien istorijos vadovėlių temos.

    „Norime, kad žmonės suprastų: istorija kartojasi, o kiekvieno sprendimas gali turėti pasekmių ne tik sau, bet ir kitiems“, – sakė Luís Medeiros.

    Aristides de Sousa Mendes istorija dažnai lyginama su Oskar Schindler vardu, tačiau Portugalijos diplomato atvejis išsiskiria mastu. Jo pavyzdys šiandien tampa argumentu, kodėl mokant apie Antrąjį pasaulinį karą svarbu kalbėti ne tik apie režimus ir frontus, bet ir apie asmeninę atsakomybę, kai valstybės politika prasilenkia su žmogiškumu.

  • Gineso rekordas JAV: 9 metų berniukas tapo jauniausiu muziejaus kuratoriumi ir įkūrė parodą

    Gineso rekordas JAV: 9 metų berniukas tapo jauniausiu muziejaus kuratoriumi ir įkūrė parodą

    Rekordas, prasidėjęs nuo kelionės

    Ilinojaus valstijoje, Kembridžo miestelyje, gyvenantis Andersonas Tayloras oficialiai pripažintas jauniausiu muziejaus kuratoriumi pasaulyje, skelbia Guinness World Records. Rekordas jam suteiktas po to, kai dar būdamas devynerių atidarė savo gamtos istorijos muziejų.

    Guinness World Records nurodo, kad muziejus duris atvėrė 2024 metų rugpjūčio 10 dieną, kai berniukui buvo 9 metai ir 340 dienų. Andersonas jame yra ir vienintelis savininkas, ir kuratorius.

    „Kai nuvykau į Škotiją, apsilankiau Staffin dinozaurų muziejuje, ir tai mane įkvėpė sukurti savo muziejų“, – sakė Andersonas Tayloras.

    Ką galima pamatyti muziejuje

    Kembridžo gamtos istorijos muziejuje lankytojams pristatomi fosilijų, mineralų, artefaktų ir įvairių gamtos pavyzdžių eksponatai. Greta jų įrengtos edukacinės ekspozicijos, skirtos aiškiai ir suprantamai papasakoti apie gamtos istoriją bei paleontologiją.

    Tokio formato vietos muziejai JAV dažnai tampa bendruomenės traukos centru: jie veikia kaip neformalaus ugdymo erdvės, kur moksleiviai gali mokytis per praktinius pavyzdžius. Šiuo atveju išskirtinumas tas, kad visą ekspozicijos idėją ir turinį suformavo vaikas, vadovaudamasis savo asmeniniu domėjimusi fosilijomis.

    Nuo pastato paieškų iki paramos

    Andersonas pasakojo, kad pirmiausia rado patalpas, o vėliau pradėjo kalbėtis su vietos bendruomene ir pristatyti idėją. Pasak Guinness World Records, muziejus įsikūrė pastate, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip gaisrinė ir miestelio susirinkimų erdvė.

    Vėliau, plečiantis sumanymui, žmonės pradėjo dovanoti eksponatus, vitrinas ir kitą įrangą, o po kurio laiko atsirado ir finansinis palaikymas. Dabar Andersonui jau 11 metų, o jo šeima ir rėmėjai siekia užtikrinti, kad muziejus turėtų ilgalaikį pagrindą.

    „Pirmiausia radau pastatą, po to žmonės pradėjo duoti daiktų eksponavimui, vitrinų, o vėliau atsirado ir finansavimas“, – sakė Andersonas Tayloras.

    Šiuo metu berniukas vykdo lėšų rinkimo kampaniją, kad galėtų nupirkti pastatą, kuriame veikia muziejus. Guinness World Records duomenimis, jis jau surinko apie 18 000 eurų, tačiau galutinė reikalinga suma priklauso nuo vietos susitarimų ir pastato vertės.

    Andersonas neslepia, kad ateityje nori tapti paleontologu ir domėjimąsi dinozaurais paversti profesija. Jo istorija išsiskiria ne tik rekordu, bet ir tuo, kad parodo, kaip ankstyvas smalsumas bei bendruomenės įsitraukimas gali virsti realiu, lankytojus pritraukiančiu projektu.

  • Kelionė į Airiją? Tyrimas atskleidė, kurios vietos lenkia net Guinness muziejų Dubline

    Kelionė į Airiją? Tyrimas atskleidė, kurios vietos lenkia net Guinness muziejų Dubline

    Airija jau kelerius metus išlieka viena patraukliausių Europos krypčių: keliautojus vilioja miestai, Atlanto pakrantė ir gausi kultūros pasiūla. Tačiau planuojant maršrutą dažnai kyla dilema, ką rinktis, nes populiariausių objektų sąrašas ilgas.

    Nauja Korke įsikūrusios skaitmeninės rinkodaros agentūros „Baldwin Digital“ analizė parodė, kurios Airijos lankytinos vietos gauna didžiausią penkių žvaigždučių įvertinimų dalį. Tyrėjai rėmėsi 50 objektų, pateiktų „Tripadvisor“ rubrikoje „Things to do in Ireland“, ir skaičiavo, kokią dalį visų atsiliepimų sudaro penkių žvaigždučių vertinimai.

    Rezultatai nustebino: įprastai turistų sąrašuose minimi Guinness muziejus Dubline ir Blarney pilis su sodais Korke nepateko net į geriausiųjų dvidešimtuką. Blarney pilis liko 28 vietoje, o Guinness muziejus pasidalijo 44 poziciją, nors abu objektai laikomi klasikiniais Airijos simboliais.

    Netikėtas lyderis Dubline

    Pirmąją vietą reitinge užėmė „Roe & Co Distillery“ Dubline, kurios penkių žvaigždučių įvertinimų dalis siekė 97,35 proc. Antroje vietoje atsidūrė muziejus 14 Henrietta Street, pasakojantis apie maždaug 300 metų Dublino istoriją, jo penkių žvaigždučių dalis sudarė 94,77 proc.

    Trečias – The Irish Rock ‘N’ Roll Museum Experience, taip pat Dubline: pagal tyrimą, 92,12 proc. atsiliepimų jam skirta aukščiausia įvertinimo kategorija. Ketvirtoje vietoje – Slieve League Donegalo grafystėje, garsėjantis vienomis aukščiausių jūros uolų Europoje, su 87,16 proc. penkių žvaigždučių įvertinimų dalimi.

    Penktoje pozicijoje įsitvirtino Wild Atlantic Way – ilga pakrantės kelio trasa, dažnai pristatoma kaip vienas patogiausių būdų pamatyti Airijos gamtą. Tyrimas jai priskyrė 86,51 proc. penkių žvaigždučių vertinimų dalį, o tai rodo, kad keliautojai vertina ne tik pavienius objektus, bet ir visą kelionės patirtį.

    Kas patinka šiuolaikiniams turistams?

    Tyrimo dešimtuke dominavo muziejai: jų penki, ir jie aplenkė dalį tradiciškai populiarių miesto vietų. Tai dera su pastarųjų metų turizmo tendencijomis, kai keliautojai vis dažniau ieško ne vien vaizdų, bet ir prasmingo pasakojimo, edukacijos, degustacijų ar interaktyvių veiklų.

    „Airijai netrūksta ikoniškų vietų, tačiau didžiausią įspūdį palieka tos, kurios leidžia lankytojams tiesiogiai patirti šalies paveldą, o ne tik stebėti jį iš šalies“, – sakė Markas Baldwinas.

    Pasak jo, rezultatai rodo ir tai, kad turistai nori jaustis aktyviais dalyviais, o ne pasyviais stebėtojais. Dėl to į aukščiausias pozicijas pakilo viskio distilerijų patirtys ir muziejai, kurie siūlo pasakojimus, ekskursijas bei ragavimus.

    Į geriausiųjų dešimtuką taip pat pateko Irish Whiskey Museum, EPIC: The Irish Emigration Museum, The Little Museum of Dublin, Killarney nacionalinis parkas Kerry grafystėje ir Tullamore D.E.W. Distillery Experience Offaly grafystėje. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad reitingas atspindi ne bendrą lankomumą, o tai, kaip dažnai lankytojai palieka maksimalų įvertinimą.

  • Žaidėjai įtraukti į tikrų JAV relikvijų paiešką: dingę lobiai grįžta į ekranus

    Žaidėjai įtraukti į tikrų JAV relikvijų paiešką: dingę lobiai grįžta į ekranus

    JAV istorijai skirtas netradicinis projektas kviečia žaidėjus padėti ieškoti realių, dešimtmečius ar net šimtmečius dingusių artefaktų. Iniciatyva startavo minint 250 metų sukaktį nuo įvykių, susijusių su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybingumo pradžia, ir ribotam laikui į žaidimą perkėlė skaitmenines tikrų eksponatų versijas.

    Tarp ieškomų objektų – 1781 metų mūšį prie Cowpens menantis medalis, skirtas amerikiečių generolui Danieliui Morganui už pergalę prieš britų pajėgas. Originalas buvo pavogtas iš banko saugyklos, o jo buvimo vieta nežinoma jau daugiau nei 200 metų.

    Ieškomų artefaktų sąraše minimas ir karaliaus Jurgio III karališkojo herbo fragmentas iš Filadelfijos, Nepriklausomybės karo metu naudota patranka, karinė kepurė su trimis stručių plunksnomis bei siuvinys, vaizduojantis generolo Williamo Alexanderio, dar žinomo Lordo Stirlingo vardu, valdą.

    Projekto kūrėjai tikisi, kad interaktyvus formatas paskatins žmones atidžiau pažvelgti į privačias kolekcijas, senus daiktus ar net šeimos relikvijas. Greta žaidimo sukurta ir atskira duomenų bazė su kitais dingusiais objektais, kad paieškos vyktų ne tik programėlėje, bet ir realiame pasaulyje.

    Idėja gimė prisiminus 2009 metų istoriją, kai vengrų meno istorikas Gergely Barki, žiūrėdamas su dukra filmą „Stiuartas Litlis“, fone pastebėjo paveikslą, kuris ilgą laiką buvo laikomas dingusiu. Vėliau paaiškėjo, kad kūrinys į filmavimo aikštelę pateko atsitiktinai, buvo nupirktas antikvariatuose, o galiausiai sugrįžo į Europą ir parduotas aukcione.

    Pasak iniciatyvos autorių, tai parodė, kaip netikėtai kultūros vertybės gali iškristi iš tyrėjų akiračio ir vėl atsirasti pačiose kasdieniškiausiose vietose. Todėl atrenkami tie objektai, kurių egzistavimas gerai dokumentuotas, tačiau dabartinė buvimo vieta nežinoma.

    Jei žaidėjas atpažins artefaktą arba aptiks daiktą, panašų į ieškomą objektą, jis galės pateikti pranešimą specialiai ekspertų komandai. Ji tikrins gautą informaciją ir vertins, ar radinys gali būti susijęs su vienu iš dingusių istorinių daiktų.

    Iniciatyva sulaukė palaikymo ir už žaidimų bendruomenės ribų. Nyderlandų ekspertas, dirbantis su pavogtų meno kūrinių grąžinimu, Arthuras Brandas teigia, kad viešumas ir didesnis žmonių įsitraukimas kartais tampa lemiamu veiksniu, padedančiu atsekti dingusių vertybių kelią.

    Tokie projektai atspindi ir platesnę tendenciją, kai kultūros paveldas vis dažniau pristatomas per skaitmeninius formatus, siekiant pasiekti jaunesnę auditoriją. Muziejai ir tyrėjai pastaraisiais metais aktyviai skaitmenina kolekcijas, o visuomenės įsitraukimas tampa svarbia priemone tiek edukacijai, tiek dingusių vertybių paieškai.

  • Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Nuo romano iki tikro muziejaus

    Turkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko romanas Nekaltybės muziejus pasirodė 2008 metais, o 2012 metais Stambule duris atvėrė ir realus muziejus, įkvėptas knygos pasaulio. Pastaraisiais mėnesiais projektas sulaukė naujos dėmesio bangos po „Netflix“ ekranizacijos, į Stambulą atvedusios ir naują lankytojų srautą.

    Interviu, duotame pačiame muziejuje Čukurcumos rajone, Pamukas pasakoja, kad muziejaus idėja nebuvo vėlesnis marketingo sprendimas. Pasak rašytojo, jis apie romaną ir muziejų galvojo lygiagrečiai, o pastatą, vėliau tapusį ekspozicijos erdve, įsigijo dar prieš pradėdamas rašyti romaną.

    Daiktų galia grąžinti prisiminimus

    Pamuko teigimu, romanas ir muziejus remiasi paprasta, bet stipria mintimi: daiktai talpina prisiminimus, net jei jų patys sąmoningai nebešaukiame. Anot rašytojo, kasdieniai objektai gali veikti kaip atminties sužadintojai, grąžinantys ne tik vaizdus, bet ir emocijas, kurias žmogus jau buvo „uždaręs“ savyje.

    „Tikiu daiktų paslaptimi: užtenka vėl rasti seną kino bilietą ir sugrįžta pamiršti jausmai“, – sakė Orhanas Pamukas.

    Ši idėja romane įkūnijama per pagrindinį veikėją Kemalį, kuris, negalėdamas būti su mylimąja, ima kaupti su ja susijusius smulkius daiktus. Muziejuje tai virsta vitrinomis, kuriose kasdienybė, meilė ir netektis pasakojamos ne abstrakčiais apibendrinimais, o konkrečiais, materialiomis istorijos „nuotrupomis“.

    Miesto atmintis ir lankytojų banga

    Rašytojas muziejų apibūdina ne tik kaip literatūrinio pasakojimo tęsinį, bet ir kaip kuklų miesto muziejų, fiksuojantį Stambulo gyvenimo detales nuo praėjusio amžiaus antros pusės. Jo teigimu, ekspozicija leidžia pažvelgti į tuometinę pasaulietinę, vakarietiškėjančią miesto buitį, jos skonį, vartojimo įpročius ir socialines ribas.

    Pasak Pamuko, ankstesniais metais muziejus išsilaikydavo daugiausia iš bilietų pardavimo, o reikšmingą lankytojų dalį sudarydavo užsieniečiai. Dabar, ekranizacijai išpopuliarinus istoriją platesnėje auditorijoje, lankytojų srautai išaugo, o prie įėjimo vis dažniau rikiuojasi eilės.

    Rašytojas pabrėžia, kad muziejų laiko ilgalaike miesto atminties kapsule: erdve, kurioje išliks ne tik jo tekstai, bet ir fizinė kasdienybės kultūra. Tai, anot jo, leidžia muziejui veikti kaip gyvas liudijimas apie laiką, žmones ir jų santykius su daiktais.

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Krokuva nėra miestas, garsėjantis dideliu vandens telkinių skaičiumi, tačiau per karščio bangas čia netrūksta vietų, kur galima realiai atsikvėpti. Gyventojai ir turistai dažniausiai renkasi tris skirtingus scenarijus: maudynes miesto ribose, poilsį prie telkinio netoli centro arba vėsą po žeme.

    Tokios kryptys ypač aktualios vasaromis, kai karščiai tampa vis dažnesni, o didmiesčiuose stiprėja vadinamasis miesto šilumos salos efektas. Dėl jo tankiai užstatytose vietose temperatūra gali būti juntamai aukštesnė nei užmiestyje, todėl pavėsis ir vanduo tampa ne vien komfortu, bet ir saugumo klausimu.

    Bagry: miesto ežeras karščiams

    Viena populiariausių vietų atsigaivinti Krokuvoje – Bagry telkinys Płaszów rajone. Jis susiformavo užliejus buvusius žvyro karjerus, todėl dabar tai vienas didesnių vandens telkinių miesto ribose, vasarą pritraukiantis minias.

    Vietos istorija turi ir tamsesnį sluoksnį: teritorija buvo susijusi su priverstiniu darbu Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau karjerai pamažu virto ežeru. Pasakojama, kad dugne iki šiol gali būti išlikusios dalies senosios infrastruktūros liekanos, užlietos vandeniu.

    Šiandien Bagry vertinamas ne tik dėl maudynių, bet ir dėl gamtos. Pakrantėse auga nendrynai, kurie sudaro sąlygas vandens paukščiams, o telkinyje aptinkama įvairi vandens gyvūnija, įskaitant varliagyvius ir žuvis.

    Vasaros sezonu veikia nemokama prižiūrima maudykla, yra prieplaukos ir vandens pramogų infrastruktūra, o norintys ramesnio poilsio dažnai renkasi laukines pakrantes. Tai viena praktiškiausių krypčių, kai norisi vandens ir žalumos neišvykstant iš miesto.

    Kryspinów: greita išvyka į paplūdimį

    Kita populiari išeitis nuo kaitros – Kryspinów, esantis netoli Krokuvos, Liszki savivaldybės teritorijoje. Čia esantis telkinys dažnai vadinamas Zalew Na Piaskach, o vieta vertinama kaip greitas pasirinkimas, kai norisi paplūdimio atmosferos.

    Sezono metu paprastai nustatomos konkrečios teritorijos darbo valandos, o prižiūrimos maudynės dažniausiai organizuojamos vasaros mėnesiais, esant tinkamoms oro sąlygoms. Prieš vykstant verta pasitikrinti aktualią informaciją vietoje, nes tvarka gali kisti priklausomai nuo sezono ir orų.

    Ši kryptis patogi ir tiems, kurie nori derinti vandenį su pasivaikščiojimu gamtoje. Netoliese esantis Bielańsko–Tyniecki kraštovaizdžio parkas suteikia galimybę trumpam pabėgti nuo įkaitusio smėlio ir rinktis pavėsį miško takais.

    Vėsa po žeme: Rinkos aikštės požemiai

    Trečias, visiškai kitoks būdas atsikvėpti nuo kaitros – apsilankymas Krokuvos pagrindinės Rinkos aikštės požemiuose, kurie priklauso miesto istorijos muziejinei erdvei. Požeminės ekspozicijos užima didelę teritoriją, o archeologinė dalis sudaro reikšmingą jos plotą.

    Požemiuose galima pamatyti nuolatinę ir laikiną ekspozicijas, o lankymas dažnai prilyginamas kelionei į viduramžių miestą. Multimedijos, garsai ir rekonstrukcijos padeda įsivaizduoti prekybinio miesto kasdienybę, o dalis objektų pateikiami taip, kad būtų lengviau suvokti jų erdvinį kontekstą.

    Toks pasirinkimas ypač tinka pačiomis karščiausiomis valandomis, kai norisi ne saulės, o pastovios, malonesnės temperatūros. Be to, Krokuvoje gausu ir kitų muziejų, tad kultūrinė pertrauka nuo karščio gali tapti visos dienos planu.

    Svarbiausia per karščius nepamiršti ir bazinių taisyklių: gerti pakankamai vandens, riboti fizinį krūvį vidurdienį ir rinktis pavėsį, kai temperatūra kyla aukščiausiai. O Krokuvoje tam yra ne vienas aiškus maršrutas – nuo ežero iki požemių.

  • Katovicuose iškeltas Centro himalaizmui vainikas: ką dar teks įveikti statybose iki atidarymo?

    Katovicų Bogucicų rajone pasiektas svarbus Centro himalaizmui, skirto Jerzy’ui Kukuczkai, statybų etapas – ant pastato iškeltas simbolinis statybų vainikas. Tai reiškia, kad konstrukcijos darbai pasiekė aukščiausią tašką, o projektas pereina į kitą, ne mažiau sudėtingą fazę.

    Projektas vystomas tankioje miesto aplinkoje, kur trūksta erdvės sandėliavimui ir technikai, todėl statybų logistika organizuojama beveik „čia ir dabar“. Medžiagos į statybvietę tiekiamos taip, kad atvykusios būtų iškart montuojamos, mažinant laikino sandėliavimo poreikį.

    Renovacija po paveldosaugos lupa

    Ypatingas šio objekto bruožas – naujos statybos dalies sujungimas su dviem istoriniais pastatais, kuriuos prižiūri paveldosauga. Pasak projekto atstovų, senųjų namų atnaujinimo mastas buvo itin didelis, nes iš originalių konstrukcijų daugiausia liko fasadai.

    Viduje atlikti darbai prilygo iš esmės naujai statybai: išimtos vidinės pertvaros, sustiprintos laikančiosios konstrukcijos, įrengti papildomi sutvirtinimai, kad pastatai būtų stabilūs viso proceso metu. Tokie sprendimai dažnai pasirenkami, kai siekiama išsaugoti istorinį vaizdą, bet pastato vidų pritaikyti šiuolaikinėms funkcijoms ir saugos reikalavimams.

    „Dirbame tankioje miesto struktūroje, kur nėra didelės statybvietės ar plačios bazės. Logistiką turime planuoti taip, kad tai, kas atvyksta, būtų iš karto sumontuojama“, – sakė rangovo atstovas Andrzejus Sowa.

    „Pastatuose buvo likusios beveik vien laikančiosios sienos, todėl teko juos sutvirtinti specialiomis konstrukcijomis, kad darbų metu niekas nesugriūtų“, – sakė projekto užsakovo atstovas Andrzejus Hołda.

    Ką matys lankytojai centre?

    Planuojama, kad centre veiks kelios ekspozicijų salės, suskirstytos temomis apie aukštikalnių alpinizmą ir pasirengimą ekspedicijoms. Lankytojams žadama pristatyti Himalajų ir Karakorumo tyrinėjimo istoriją, aštuoniatūkstantininkų įkopimų raidą, Lenkijos ekspedicijų pasiekimus, taip pat atskiras pasakojimų kryptis apie moterų himalaizmą.

    Numatoma ir interaktyvesnė dalis: erdvės, leidžiančios patirti bent dalį aukštikalnėms būdingų sąlygų, bei profesionali laipiojimo siena. Integralia centro dalimi turėtų tapti ir Jerzy’io Kukuczka gyvenimo bei pasiekimų pristatymas, įskaitant jo gyvenamosios erdvės atkūrimą ar eksponavimą kaip pasakojimo ašį.

    Kainos, terminai ir dar likę darbai

    Centro statybos vykdomos pagal „projektuok ir statyk“ principą, kai rangovas atsako ir už projektavimo, ir už įgyvendinimo dalį. Skelbta, kad darbų vertė siekė kiek daugiau nei 47 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 10,9 mln. eurų, o daliai projekto buvo numatytas ir Europos Sąjungos finansavimas.

    Statybvietė rangovui perduota 2025 metų sausį, o 2026 metų birželio 30 dieną pasiektas konstrukcijų pikas, pažymėtas statybų vainiku. Toliau laukia vidaus įrengimas, inžinerinės sistemos, ekspozicijos įgyvendinimas ir objekto pritaikymas lankytojams.

    Miesto atstovai yra nurodę, kad pirmųjų lankytojų centras galėtų sulaukti 2027 metų antroje pusėje. Tuo pat metu vyksta procesai, susiję su nuolatinės ekspozicijos rangovo parinkimu, nes būtent ekspozicijų įrengimas dažnai tampa viena ilgiausių projekto dalių po statybinių darbų.