CP v2

Tag: Muziejai

  • Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Nuo romano iki tikro muziejaus

    Turkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko romanas Nekaltybės muziejus pasirodė 2008 metais, o 2012 metais Stambule duris atvėrė ir realus muziejus, įkvėptas knygos pasaulio. Pastaraisiais mėnesiais projektas sulaukė naujos dėmesio bangos po „Netflix“ ekranizacijos, į Stambulą atvedusios ir naują lankytojų srautą.

    Interviu, duotame pačiame muziejuje Čukurcumos rajone, Pamukas pasakoja, kad muziejaus idėja nebuvo vėlesnis marketingo sprendimas. Pasak rašytojo, jis apie romaną ir muziejų galvojo lygiagrečiai, o pastatą, vėliau tapusį ekspozicijos erdve, įsigijo dar prieš pradėdamas rašyti romaną.

    Daiktų galia grąžinti prisiminimus

    Pamuko teigimu, romanas ir muziejus remiasi paprasta, bet stipria mintimi: daiktai talpina prisiminimus, net jei jų patys sąmoningai nebešaukiame. Anot rašytojo, kasdieniai objektai gali veikti kaip atminties sužadintojai, grąžinantys ne tik vaizdus, bet ir emocijas, kurias žmogus jau buvo „uždaręs“ savyje.

    „Tikiu daiktų paslaptimi: užtenka vėl rasti seną kino bilietą ir sugrįžta pamiršti jausmai“, – sakė Orhanas Pamukas.

    Ši idėja romane įkūnijama per pagrindinį veikėją Kemalį, kuris, negalėdamas būti su mylimąja, ima kaupti su ja susijusius smulkius daiktus. Muziejuje tai virsta vitrinomis, kuriose kasdienybė, meilė ir netektis pasakojamos ne abstrakčiais apibendrinimais, o konkrečiais, materialiomis istorijos „nuotrupomis“.

    Miesto atmintis ir lankytojų banga

    Rašytojas muziejų apibūdina ne tik kaip literatūrinio pasakojimo tęsinį, bet ir kaip kuklų miesto muziejų, fiksuojantį Stambulo gyvenimo detales nuo praėjusio amžiaus antros pusės. Jo teigimu, ekspozicija leidžia pažvelgti į tuometinę pasaulietinę, vakarietiškėjančią miesto buitį, jos skonį, vartojimo įpročius ir socialines ribas.

    Pasak Pamuko, ankstesniais metais muziejus išsilaikydavo daugiausia iš bilietų pardavimo, o reikšmingą lankytojų dalį sudarydavo užsieniečiai. Dabar, ekranizacijai išpopuliarinus istoriją platesnėje auditorijoje, lankytojų srautai išaugo, o prie įėjimo vis dažniau rikiuojasi eilės.

    Rašytojas pabrėžia, kad muziejų laiko ilgalaike miesto atminties kapsule: erdve, kurioje išliks ne tik jo tekstai, bet ir fizinė kasdienybės kultūra. Tai, anot jo, leidžia muziejui veikti kaip gyvas liudijimas apie laiką, žmones ir jų santykius su daiktais.

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Krokuva nėra miestas, garsėjantis dideliu vandens telkinių skaičiumi, tačiau per karščio bangas čia netrūksta vietų, kur galima realiai atsikvėpti. Gyventojai ir turistai dažniausiai renkasi tris skirtingus scenarijus: maudynes miesto ribose, poilsį prie telkinio netoli centro arba vėsą po žeme.

    Tokios kryptys ypač aktualios vasaromis, kai karščiai tampa vis dažnesni, o didmiesčiuose stiprėja vadinamasis miesto šilumos salos efektas. Dėl jo tankiai užstatytose vietose temperatūra gali būti juntamai aukštesnė nei užmiestyje, todėl pavėsis ir vanduo tampa ne vien komfortu, bet ir saugumo klausimu.

    Bagry: miesto ežeras karščiams

    Viena populiariausių vietų atsigaivinti Krokuvoje – Bagry telkinys Płaszów rajone. Jis susiformavo užliejus buvusius žvyro karjerus, todėl dabar tai vienas didesnių vandens telkinių miesto ribose, vasarą pritraukiantis minias.

    Vietos istorija turi ir tamsesnį sluoksnį: teritorija buvo susijusi su priverstiniu darbu Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau karjerai pamažu virto ežeru. Pasakojama, kad dugne iki šiol gali būti išlikusios dalies senosios infrastruktūros liekanos, užlietos vandeniu.

    Šiandien Bagry vertinamas ne tik dėl maudynių, bet ir dėl gamtos. Pakrantėse auga nendrynai, kurie sudaro sąlygas vandens paukščiams, o telkinyje aptinkama įvairi vandens gyvūnija, įskaitant varliagyvius ir žuvis.

    Vasaros sezonu veikia nemokama prižiūrima maudykla, yra prieplaukos ir vandens pramogų infrastruktūra, o norintys ramesnio poilsio dažnai renkasi laukines pakrantes. Tai viena praktiškiausių krypčių, kai norisi vandens ir žalumos neišvykstant iš miesto.

    Kryspinów: greita išvyka į paplūdimį

    Kita populiari išeitis nuo kaitros – Kryspinów, esantis netoli Krokuvos, Liszki savivaldybės teritorijoje. Čia esantis telkinys dažnai vadinamas Zalew Na Piaskach, o vieta vertinama kaip greitas pasirinkimas, kai norisi paplūdimio atmosferos.

    Sezono metu paprastai nustatomos konkrečios teritorijos darbo valandos, o prižiūrimos maudynės dažniausiai organizuojamos vasaros mėnesiais, esant tinkamoms oro sąlygoms. Prieš vykstant verta pasitikrinti aktualią informaciją vietoje, nes tvarka gali kisti priklausomai nuo sezono ir orų.

    Ši kryptis patogi ir tiems, kurie nori derinti vandenį su pasivaikščiojimu gamtoje. Netoliese esantis Bielańsko–Tyniecki kraštovaizdžio parkas suteikia galimybę trumpam pabėgti nuo įkaitusio smėlio ir rinktis pavėsį miško takais.

    Vėsa po žeme: Rinkos aikštės požemiai

    Trečias, visiškai kitoks būdas atsikvėpti nuo kaitros – apsilankymas Krokuvos pagrindinės Rinkos aikštės požemiuose, kurie priklauso miesto istorijos muziejinei erdvei. Požeminės ekspozicijos užima didelę teritoriją, o archeologinė dalis sudaro reikšmingą jos plotą.

    Požemiuose galima pamatyti nuolatinę ir laikiną ekspozicijas, o lankymas dažnai prilyginamas kelionei į viduramžių miestą. Multimedijos, garsai ir rekonstrukcijos padeda įsivaizduoti prekybinio miesto kasdienybę, o dalis objektų pateikiami taip, kad būtų lengviau suvokti jų erdvinį kontekstą.

    Toks pasirinkimas ypač tinka pačiomis karščiausiomis valandomis, kai norisi ne saulės, o pastovios, malonesnės temperatūros. Be to, Krokuvoje gausu ir kitų muziejų, tad kultūrinė pertrauka nuo karščio gali tapti visos dienos planu.

    Svarbiausia per karščius nepamiršti ir bazinių taisyklių: gerti pakankamai vandens, riboti fizinį krūvį vidurdienį ir rinktis pavėsį, kai temperatūra kyla aukščiausiai. O Krokuvoje tam yra ne vienas aiškus maršrutas – nuo ežero iki požemių.

  • Katovicuose iškeltas Centro himalaizmui vainikas: ką dar teks įveikti statybose iki atidarymo?

    Katovicų Bogucicų rajone pasiektas svarbus Centro himalaizmui, skirto Jerzy’ui Kukuczkai, statybų etapas – ant pastato iškeltas simbolinis statybų vainikas. Tai reiškia, kad konstrukcijos darbai pasiekė aukščiausią tašką, o projektas pereina į kitą, ne mažiau sudėtingą fazę.

    Projektas vystomas tankioje miesto aplinkoje, kur trūksta erdvės sandėliavimui ir technikai, todėl statybų logistika organizuojama beveik „čia ir dabar“. Medžiagos į statybvietę tiekiamos taip, kad atvykusios būtų iškart montuojamos, mažinant laikino sandėliavimo poreikį.

    Renovacija po paveldosaugos lupa

    Ypatingas šio objekto bruožas – naujos statybos dalies sujungimas su dviem istoriniais pastatais, kuriuos prižiūri paveldosauga. Pasak projekto atstovų, senųjų namų atnaujinimo mastas buvo itin didelis, nes iš originalių konstrukcijų daugiausia liko fasadai.

    Viduje atlikti darbai prilygo iš esmės naujai statybai: išimtos vidinės pertvaros, sustiprintos laikančiosios konstrukcijos, įrengti papildomi sutvirtinimai, kad pastatai būtų stabilūs viso proceso metu. Tokie sprendimai dažnai pasirenkami, kai siekiama išsaugoti istorinį vaizdą, bet pastato vidų pritaikyti šiuolaikinėms funkcijoms ir saugos reikalavimams.

    „Dirbame tankioje miesto struktūroje, kur nėra didelės statybvietės ar plačios bazės. Logistiką turime planuoti taip, kad tai, kas atvyksta, būtų iš karto sumontuojama“, – sakė rangovo atstovas Andrzejus Sowa.

    „Pastatuose buvo likusios beveik vien laikančiosios sienos, todėl teko juos sutvirtinti specialiomis konstrukcijomis, kad darbų metu niekas nesugriūtų“, – sakė projekto užsakovo atstovas Andrzejus Hołda.

    Ką matys lankytojai centre?

    Planuojama, kad centre veiks kelios ekspozicijų salės, suskirstytos temomis apie aukštikalnių alpinizmą ir pasirengimą ekspedicijoms. Lankytojams žadama pristatyti Himalajų ir Karakorumo tyrinėjimo istoriją, aštuoniatūkstantininkų įkopimų raidą, Lenkijos ekspedicijų pasiekimus, taip pat atskiras pasakojimų kryptis apie moterų himalaizmą.

    Numatoma ir interaktyvesnė dalis: erdvės, leidžiančios patirti bent dalį aukštikalnėms būdingų sąlygų, bei profesionali laipiojimo siena. Integralia centro dalimi turėtų tapti ir Jerzy’io Kukuczka gyvenimo bei pasiekimų pristatymas, įskaitant jo gyvenamosios erdvės atkūrimą ar eksponavimą kaip pasakojimo ašį.

    Kainos, terminai ir dar likę darbai

    Centro statybos vykdomos pagal „projektuok ir statyk“ principą, kai rangovas atsako ir už projektavimo, ir už įgyvendinimo dalį. Skelbta, kad darbų vertė siekė kiek daugiau nei 47 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 10,9 mln. eurų, o daliai projekto buvo numatytas ir Europos Sąjungos finansavimas.

    Statybvietė rangovui perduota 2025 metų sausį, o 2026 metų birželio 30 dieną pasiektas konstrukcijų pikas, pažymėtas statybų vainiku. Toliau laukia vidaus įrengimas, inžinerinės sistemos, ekspozicijos įgyvendinimas ir objekto pritaikymas lankytojams.

    Miesto atstovai yra nurodę, kad pirmųjų lankytojų centras galėtų sulaukti 2027 metų antroje pusėje. Tuo pat metu vyksta procesai, susiję su nuolatinės ekspozicijos rangovo parinkimu, nes būtent ekspozicijų įrengimas dažnai tampa viena ilgiausių projekto dalių po statybinių darbų.

  • Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija perdavė Nigerijai 18 vadinamųjų Benino bronzų – kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų meno ir istorijos artefaktų. Ceremonija vyko Lagose, Nacionaliniame muziejuje, o grąžinimas įvardijamas kaip naujas žingsnis dešimtmečius trunkančiame siekyje susigrąžinti kultūros paveldą.

    Artefaktus perdavė trys Šveicarijos muziejai: Ciuricho universiteto Etnografijos muziejus, Ciuricho muziejus Rietberg ir Ženevos etnografijos muziejus. Šis perdavimas yra platesnio susitarimo dalis: 2026 metų kovą Šveicarija įsipareigojo Nigerijai perduoti nuosavybės teises iš viso į 28 objektus.

    Kas yra Benino bronzos?

    Benino bronzomis vadinama šimtai skulptūrų ir plokštelių, daugiausia lietų iš metalo bei drožtų iš dramblio kaulo, kurios puošė Benino karalystės valdovų rūmus. Šiandien istorinis Benino karalystės centras siejamas su Nigerijos pietuose esančia Edo valstija, o objektai laikomi svarbiais politinės ir religinės galios simboliais.

    Didžioji dalis šių kūrinių buvo pagrobta 1897 metais per britų kolonijinių pajėgų baudžiamąją ekspediciją. Po reido artefaktai paplito po tarptautinę meno rinką, o vėliau atsidūrė dešimtyse valstybių ir šimtuose muziejų kolekcijų.

    Kaip vyko perdavimas?

    Grąžinimas siejamas su iniciatyva Benin Initiative Switzerland, pradėta 2021 metais. Jos tikslas – tirti Benino kilmės objektų provenienciją Šveicarijos institucijų rinkiniuose ir sudaryti sąlygas sprendimams dėl grąžinimo ar nuosavybės perdavimo.

    „Mūsų kultūros paveldo sugrįžimas reiškia daugiau nei artefaktų susigrąžinimą. Tai rodo dialogo, pasitikėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galią“, – sakė Nigerijos kultūros ministrė Hannatu Musa Musawa.

    Per ceremoniją taip pat buvo perduota bronzinė apyrankė ir keturi archeologiniai monolitai iš Nigerijos Nigerio deltos regiono. Šveicarijos institucijos nurodė, kad šie objektai buvo konfiskuoti vykdant baudžiamąsias bylas ir vėliau perduoti valstybei.

    Restitucija Europoje įgauna pagreitį

    Pastaraisiais metais Benino bronzų grąžinimai Europoje ryškiai suintensyvėjo, o Nigerija tapo viena aktyviausių šalių, siekiančių susigrąžinti kolonijiniu laikotarpiu prarastą paveldą. 2025 metais Nyderlandai Nigerijai grąžino 119 Benino bronzų – tai laikoma didžiausiu fiziniu tokio pobūdžio perdavimu iki šiol.

    2026 metų vasarį Kembridžo universitetas perdavė Nigerijos Nacionalinei muziejų ir paminklų komisijai nuosavybės teises į 116 Benino bronzų, o fizinis objektų perkėlimas dar turi būti suderintas. Tuo pat metu diskusijos dėl grąžinimo tęsiamos su institucijomis, kurių kolekcijas riboja įstatymai ar vidaus taisyklės.

    Pavyzdžiui, Britų muziejus, Nigerijai oficialiai pateikus repatriacijos prašymą 2021 metais, iki šiol laikosi pozicijos, kad jo kolekcija teisiškai yra neatidalijama. Dėl to didelė dalis Benino karalystės objektų, įskaitant Benino bronzas, tebėra Londone.

    Nigerijoje taip pat kyla klausimų, kur ir kaip grąžinti artefaktai turėtų būti saugomi ir eksponuojami. Dalis Šveicarijos grąžintų kūrinių bus rodoma Lagose, tačiau dauguma planuojami perkelti į Edo valstiją ir laikinai saugoti Nacionaliniame muziejuje Benino mieste.

    Šveicarija ir Nigerija kartu pasirašė ir bendradarbiavimo susitarimą, orientuotą į kultūros paveldo apsaugą. Šis žingsnis vertinamas kaip platesnių Europos muziejų praktikų pokyčių dalis, kai vis dažniau pripažįstama proveniencijos svarba ir ieškoma konkrečių sprendimų dėl kolonijinių laikų neteisybių.

  • 6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    Pietų Norvegijoje, netoli Brandbu vietovės, mokyklos išvyka į lauką baigėsi netikėtu atradimu. Šešiametis berniukas, rinkdamas akmenis dailės pamokai, pastebėjo iš žemės kyšantį neaiškų, rūdimis ir gruntu aplipusį daiktą. Ištraukęs radinį jis dar nesuprato, kad rankose laiko itin retą istorijos liudininką.

    Mokytojai greitai įtarė, jog tai gali būti archeologiškai reikšmingas objektas, todėl informavo regiono kultūros paveldo specialistus. Apžiūros metu paaiškėjo, kad tai geležinis vienaašmenis kardas, neįprastai gerai išsilaikęs, turint omenyje jo amžių ir ilgametį buvimą dirvožemyje.

    Kardas iš virsmo epochos

    Ekspertų vertinimu, ginklas priskiriamas laikotarpiui, kuris sieja vėlyvąjį merovingų laikotarpį ir ankstyvąją vikingų epochą. Preliminariai teigiama, kad kardas galėjo būti nukaltas maždaug 750–850 metais, kai Skandinavijoje keitėsi karybos tradicijos, o geležies dirbiniai tapo svarbia statuso ir galios išraiška.

    Tokių kardų regione aptinkama nedažnai, o panašūs radiniai paprastai pasirodo kas kelerius metus. Istorikai pabrėžia, kad ankstyvaisiais viduramžiais kardai buvo brangūs ir technologiškai sudėtingi gaminiai, todėl dažniausiai priklausė aukšto socialinio statuso kariams ar vietos vadams.

    Kas slepiasi po lauku?

    Netoli vietos, kur rastas kardas, anksčiau buvo fiksuota pilkapių ir senųjų laidojimo vietų iš geležies amžiaus. Dėl to neatmetama versija, kad ginklas galėjo būti kapo įkapių dalis ir daugiau kaip tūkstantį metų išgulėjo žemėje kaip laidojimo ritualo elementas.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar apylinkėse gali būti ir daugiau archeologinių objektų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu. Tokiais atvejais specialistai paprastai vertina dirvožemio sluoksnius, vietovės istorinius duomenis ir radinio kontekstą, nes būtent aplinka padeda tiksliau nustatyti, kaip ir kodėl ginklas atsidūrė žemėje.

    Radinys keliauja į muziejų

    Kardas perduotas ekspertams ir išgabentas į muziejų Osle, kur bus konservuojamas ir detaliai tiriamas. Konservavimo metu nuo metalo pašalinamos korozijos nuosėdos, stabilizuojama medžiaga, o analitiniai metodai leidžia įvertinti geležies sudėtį, gamybos techniką ir galimus naudojimo pėdsakus.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl sensacijos, bet ir dėl galimybės geriau suprasti ankstyvųjų Skandinavijos visuomenių ginkluotę, prekybos ryšius bei socialinę struktūrą. Panašios istorijos pasitaiko ir kitur regione, pavyzdžiui, Švedijoje anksčiau vaikas žaisdamas vandenyje buvo aptikęs maždaug 1 500 metų senumo kardą, kuris taip pat pateko į specialistų rankas.

  • Čikagoje atidarytas Obamos prezidentinis centras: žvaigždės scenoje ir užuominos Trumpui

    Čikagoje atidarytas Obamos prezidentinis centras: žvaigždės scenoje ir užuominos Trumpui

    Čikagoje ketvirtadienį įvyko Baracko Obamos prezidentinio centro atidarymo ceremonija, į kurią susirinko buvę JAV lyderiai, visuomenės veikėjai ir pramogų pasaulio žvaigždės. Renginys buvo transliuotas internetu, o dalyvavimas jame buvo tik su kvietimais.

    Scenoje pasirodė Bruce Springsteen, Stevie Wonder, Christina Aguilera, Bono, Common ir John Legend. Organizatoriai akcentavo, kad tai buvo ne tik kultūrinė programa, bet ir simbolinis centro pristatymas miestui, su kuriuo B. Obama sieja savo politinės karjeros pradžią.

    B. Obama priminė į Čikagą atvykęs 1985 metais kaip bendruomenės organizatorius ir pabrėžė, kad centro negalėjo įsivaizduoti kitoje vietoje. Jis priminė, kad netoliese susipažino su Michelle Obama, čia augo jų šeima, o pirmieji politiniai žingsniai taip pat buvo žengti pietinėje miesto dalyje.

    Į ceremoniją atvyko buvę JAV prezidentai Joe Bidenas, George’as W. Bushas ir Billas Clintonas, taip pat buvusios pirmosios ponios Jill Biden, Laura Bush ir Hillary Rodham Clinton. Scenoje pasirodė ir buvusi viceprezidentė Kamala Harris, o dabartinis prezidentas Donaldas Trumpas renginyje nedalyvavo.

    Vasario mėnesį D. Trumpas socialiniuose tinkluose kritikavo projektą, kurio vertė siekia apie 740 mln. eurų, pavadindamas jį nesėkme. Ceremonijos metu jo pavardė viešai nebuvo minima, tačiau tiek Barackas, tiek Michelle Obama savo kalbose leido suprasti, kad kalba apie dabartinį politinį klimatą ir senas dezinformacijos kampanijas.

    Ryškiausiai nuskambėjo Michelle Obama pasisakymas, kai ji priminė melagingus teiginius apie vyro kilmę ir teisę būti amerikiečiu, kuriuos JAV politikoje ilgą laiką maitino vadinamoji gimimo sąmokslo teorija. Ji taip pat kalbėjo apie visuomenės susipriešinimą ir nuovargį nuo konfliktų, teigdama, kad naujasis centras turi tapti vieta bendruomenei susitikti ir kurti pokytį.

    „Kaip absurdiška net įsivaizduoti, kad tu būtum palūžęs nuo spaudimo“, – sakė Michelle Obama.

    Barackas Obama savo kalboje akcentavo charakterio, sąžiningumo, integralumo, gerumo ir pareigos jausmo svarbą. Jis dėkojo ne tik Demokratų partijai, bet ir politiniams oponentams, pabrėždamas, kad demokratijai reikalingos bendros taisyklės ir pagarba institucijoms.

    „Kiekvienas šiandien čia esantis prezidentas, kad ir kokie skirtingi būtume, stengėsi laikytis vertybių, kuriomis tikėjo Johnas McCainas ir Mittas Romney ne mažiau nei aš“, – sakė Barackas Obama.

    Kas įrengta centre?

    Beveik 20 akrų teritoriją užimantis kompleksas įsikūrė Jackson Parke, Čikagos pietinėje dalyje, netoli vietų, kuriose B. Obama gyveno ir pradėjo politinę veiklą. Skelbiama, kad centras per metus turėtų pritraukti daugiau nei 1 000 000 lankytojų.

    Komplekso ašis yra muziejus, pasakojantis apie pirmojo juodaodžio JAV prezidento ir pirmosios ponios politinę bei asmeninę istoriją. Teritorijoje taip pat veikia Čikagos viešosios bibliotekos padalinys, įrengti sporto aikštynai, vaikų žaidimų erdvės, sporto centras ir poilsio zona.

    Lankytojams numatyta galimybė pamatyti natūralaus dydžio Ovaliojo kabineto rekonstrukciją. Muziejuje taip pat eksponuojamos dalis Michelle Obama dėvėtų vakarinių suknelių, o kai kuriose ekspozicijose lankytojams leidžiama liesti audinių pavyzdžius, siekiant perteikti asmeniškesnį pasakojimo sluoksnį.

    Obama fondo atstovas Josh Harris, pristatydamas erdves, pabrėžė, kad centras kuriamas kaip vieta, kur istorija derinama su praktiniais bendruomenės poreikiais. Jo teigimu, tikslas yra ne vien prisiminti prezidentavimo laikotarpį, bet ir paskatinti žmones įsitraukti į pokyčius savo aplinkoje.

  • Danijos Den Gamle By pripažintas Europos metų muziejumi 2026: kuo išsiskyrė Aarhuso erdvė

    Danijos Den Gamle By pripažintas Europos metų muziejumi 2026: kuo išsiskyrė Aarhuso erdvė

    Apdovanojimas įteiktas Bilbao

    Danijoje, Aarhuse, veikiantis atviras miesto istorijos muziejus Den Gamle By pelnė 2026 metų Europos metų muziejaus apdovanojimą. Įvertinimas įteiktas EMYA ceremonijoje Bilbao mieste Ispanijoje.

    Komisija pabrėžė, kad muziejus nustatė naują inovacijų ir aktualumo kartelę bei daro pastebimą poveikį visam muziejų sektoriui. Vertintojų teigimu, Den Gamle By sugeba sujungti istoriją su šiandienos klausimais ir išlaikyti lankytojų įsitraukimą.

    400 metų istorija vienoje vietoje

    Den Gamle By pristatomas kaip miesto istorijos muziejus po atviru dangumi, kuriame pasakojama kasdienė žmonių istorija. Lankytojai kviečiami patirti maždaug 400 metų laikotarpį per interaktyvias ir įtraukias ekspozicijas.

    Muziejuje įrengtos ekspozicijos leidžia keliauti per skirtingus laikmečius nuo 1600 iki 2014 metų, o aplinka sukurta taip, kad primintų gyvą miestą, o ne statišką parodą. Čia galima pamatyti skirtingų epochų gatves, reklamas, buitį ir institucijas, atkuriančias konkrečių laikotarpių kasdienybę.

    Dėmesys tvarumui ir bendruomenei

    EMYA vertinimo komisija akcentavo, kad muziejus nuosekliai kelia temas, kurios svarbios šiuolaikinei visuomenei: migraciją, tvarumą, socialinį teisingumą ir lygybę. Den Gamle By stiprybė įvardijama kaip gebėjimas apie sudėtingus klausimus kalbėti suprantamai ir įtraukiant vietos bendruomenę.

    Pasak komisijos, tvarumo kryptis muziejaus veiklose ryškėja vis labiau: organizuojami užsiėmimai, susiję su tradicinių augalų veislių puoselėjimu, sodininkyste, drabužių bei pastatų taisymu. Tokios veiklos pristatomos kaip praktinis būdas lankytojams įsitraukti ir pritaikyti žinias kasdienybėje.

    „Tai novatoriška institucija, jungianti istorinius ir šiuolaikinius miesto pasaulius bei padedanti atsakyti į skubius šiandienos klausimus, įskaitant migraciją, tvarumą ir socialinį teisingumą“, – sakė EMYA bendra-pirmininkė ir žiuri narė Daniëlle Kuijten.

    Komisija taip pat išskyrė savanorių vaidmenį: jų žinios ir asmeninės patirtys esą papildo pasakojimus, o dalyvavimo projektai padeda muziejui išlikti matomam miesto pilietiniame gyvenime. Šis modelis vis dažniau laikomas viena svarbiausių šiuolaikinių muziejų tendencijų Europoje, kai institucijos siekia būti ne tik eksponatų saugotojos, bet ir aktyvios bendruomenių platformos.

    Per tą pačią ceremoniją įteikti ir kiti apdovanojimai, įvertinantys skirtingas muziejų stiprybes, nuo įtraukties iki aplinkosaugos. Skelbiama, kad 50-oji Europos metų muziejaus apdovanojimo ceremonija planuojama 2027 metų gegužės 30 dieną Berne, Šveicarijoje.

  • EMYA 2026: 34 pretendentai į Europos metų muziejų – kas šiemet gali nustebinti komisiją?

    EMYA 2026: 34 pretendentai į Europos metų muziejų – kas šiemet gali nustebinti komisiją?

    Europos metų muziejaus apdovanojimas EMYA 2026 metais žada intrigą: į finalinį sąrašą pateko 34 muziejai iš skirtingų Europos regionų – nuo Portugalijos ir Estijos iki Turkijos bei Jungtinės Karalystės. Tai vienas ryškiausių žemyno muziejininkystės įvertinimų, kasmet atkreipiantis dėmesį į institucijas, kurios ne tik saugo paveldą, bet ir keičia lankytojų patirtį.

    EMYA apdovanojimai rengiami nuo 1997 metų ir vertina ne vien ekspozicijų turinį. Komisija akcentuoja inovacijas, edukaciją, socialinę atsakomybę, įtrauktį ir tvarumą, o taip pat tai, kaip muziejus geba kalbėti su visuomene šiandienos kontekste ir išlaikyti pasitikėjimą viešojoje erdvėje.

    2025 metais laureatu tapo Mančesterio muziejus, todėl 2026-ųjų ceremonijoje simbolinis „estafetės perdavimas“ bus vienas svarbiausių vakaro akcentų. Nugalėtojas bus paskelbtas ceremonijoje Bilbao, kur susitiks muziejų atstovai, ekspertai ir kultūros lauko lyderiai.

    Europos muziejų forumo vadovė Amina Krvavac pabrėžia, kad muziejams keliami lūkesčiai keičiasi dėl konfliktų, augančios poliarizacijos ir trapėjančio pasitikėjimo institucijomis. Šiame fone muziejai vis dažniau vertinami kaip vietos, kurios padeda orientuotis sudėtingose temose, stiprina bendruomenes ir kuria saugią erdvę dialogui.

    Ką vertina EMYA komisija?

    Vertinimo logika remiasi Europos Tarybos vertybėmis: demokratija, įtrauktimi ir socialine atsakomybe. Komisijai svarbu, kaip muziejus kuria žinias, interpretuoja sudėtingus istorinius ar šiuolaikinius klausimus, ir ar sugeba pristatymą paversti prasminga patirtimi, o ne vien eksponatų peržiūra.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija, kad stiprūs pretendentai siūlo ne tik modernias technologijas, bet ir aiškų santykį su auditorija. Tai gali būti bendruomenių įtraukimas kuriant ekspozicijas, edukacijos kokybė, prieinamumas skirtingoms grupėms ir atsparumas dezinformacijai, kai muziejus veikia kaip patikimas žinių tarpininkas.

    Muziejai, kurie išsiskiria 2026 metų sąraše

    Belgijoje įsikūręs St John’s Hospital muziejus įkurtas istoriniame buvusios ligoninės pastate ir pasakoja apie žmones, kurie čia buvo gydomi ir slaugomi. Dvyliktojo amžiaus gotikinė architektūra išliko iki šių dienų, o pasakojimas kuriamas pasitelkiant audiovizualines patirtis, leidžiančias geriau „išgirsti“ pastato istoriją.

    Lisabonoje veikiantis „Mude“ dizaino muziejus kviečia pažvelgti į dizainą kaip kasdienybę formuojančią kultūros dalį. Čia dėmesys skiriamas ne tik daiktų estetikai, bet ir socialiniam, ideologiniam bei aplinkosauginiam kontekstui, o pats muziejaus pastatas išsiskiria kruopščiai restauruotomis interjero detalėmis.

    Suomijos Espo mieste esantis Žaidimų muziejus pasitelkia žaislų ir žaidimų istoriją tam, kad kalbėtų apie vaikystę, ugdymą ir bendruomenės kūrimą. Vertintojų akimis, tokios erdvės tampa vietomis, kuriose susitinka skirtingo amžiaus lankytojai, o edukacija vyksta natūraliai, per patyrimą ir smalsumą.

    Vokietijoje įkurtas Obersalzbergo dokumentacijos centras nagrinėja nacizmo laikotarpį ir jo padarinius, susiedamas vietinį kontekstą su visos Europos tragedijomis. Tokie muziejai dažnai vertinami dėl gebėjimo jautriai ir atsakingai kalbėti apie smurtą, propagandą ir istorinę atmintį, kartu išlaikant aiškų edukacinį tikslą.

    Kitas Vokietijos kandidatas „Sensoria“ – Kvapų ir skonių namai – orientuojasi į sensorinę patirtį ir kvapų mokslo pažinimą. Muziejus per interaktyvias erdves ir gyvus renginius bando praplėsti įprastą muziejaus sampratą, kai eksponatai ne vien stebimi, bet patiriami keliais pojūčiais.

    Liuksemburge veikiantis Nacionalinis pasipriešinimo ir žmogaus teisių muziejus analizuoja okupacijos, pasipriešinimo, kolaboravimo, Holokausto ir žmogaus teisių temas. Institucija pristato turinį keliomis kalbomis ir siekia būti ne tik atminties vieta, bet ir aktyvus švietimo partneris per ekskursijas, dirbtuves ir programas.

    Šveicarijoje esantis CERN mokslo centras „Science Gateway“ muziejinę patirtį jungia su didžiosios mokslo infrastruktūros realybe. Lankytojams siūlomos dirbtuvės, ekspozicijos ir pažintis su laboratorijų aplinka, o tokie projektai dažnai laikomi pavyzdžiu, kaip sudėtingas mokslas gali tapti prieinamas plačiajai auditorijai.

    Jungtinėje Karalystėje atnaujintas Young V&A muziejus orientuotas į vaikus, paauglius, šeimas ir mokytojus, skatindamas kūrybą per žaidimą, dizainą ir objektų tyrinėjimą. Svarbus akcentas – įtraukus kūrimo procesas, kai dalis sprendimų priimami kartu su jaunąja auditorija, taip stiprinant pilietinį dalyvavimą.

    EMYA 2026 nugalėtojas bus paskelbtas Bilbao vyksiančioje ceremonijoje 2026 metų birželio 13 dieną. Iki tol muziejų bendruomenė stebės, kuris modelis šiemet pasirodys įtikinamiausias: istorijos pasakojimas per architektūrą, dizaino aktualizavimas, mokslo atvėrimas ar drąsus darbas su sudėtinga atmintimi.

    „Šiuo metu, kai viešąją erdvę veikia konfliktai ir poliarizacija, pasitikėjimas institucijomis tampa trapesnis, o muziejams tenka nauji lūkesčiai ir naujas vaidmuo visuomenėje“, – sakė Amina Krvavac.

  • Europos muziejų naktis Panevėžyje: 18 erdvių kviečia miestą atrasti per žaidimus ir ekskursijas

    Gegužės 23 dieną Panevėžyje vyks Europos muziejų naktis – nuo 17 iki 23 valandos mieste atvers duris muziejai, galerijos, bibliotekos, teatrai ir kitos kultūros erdvės. Lankytojams siūlomos nemokamos edukacijos, ekskursijos, kūrybinės veiklos ir pasirodymai, o šių metų tema „Žaidimai“ kviečia kultūrą patirti aktyviai.

    Renginį koordinuoja Panevėžio kraštotyros muziejus, jį finansuoja Panevėžio miesto savivaldybė. Prie iniciatyvos šiemet prisijungė 18 miesto įstaigų ir organizacijų, todėl programa išsiplėtė nuo tradicinių ekspozicijų lankymo iki orientacinių užduočių, interaktyvių veiklų ir naktinių turų.

    Europos muziejų naktis – visoje Europoje vykstanti iniciatyva, skirta pritraukti platesnę auditoriją į kultūros erdves ir paskatinti miestus pažinti netradiciniais maršrutais. Pastaraisiais metais renginiuose vis dažniau akcentuojamas patyriminis dalyvavimas: lankytojai ne tik žiūri, bet ir kuria, sprendžia užduotis, įsitraukia į žaidybines veiklas.

    Pagrindiniai akcentai mieste

    Panevėžio kraštotyros muziejuje bus galima aplankyti ekspozicijas ir parodas, išbandyti kroketo žaidimą, susipažinti su restauratorių darbu bei dalyvauti žaidimų kiemo veiklose. Taip pat numatyti išmanieji STEAM žaidimai su dronų ir robotų pristatymais, o vakare – muzikiniai pasirodymai.

    Nuo 17.30 iki 19.30 valandos muziejaus Edukacijos centre vyks prof. dr. Gedimino Navaičio paskaita apie psichologinius žaidimus. Muziejaus ekspozicijoje „Gamtos medija“ tam tikrais laikais bus įjungiami specialūs garso ir šviesų efektai, skirti sustiprinti patyrimą.

    Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje suplanuotas orientacinis žaidimas, naktinės ekskursijos po biblioteką, edukacinės veiklos šeimoms ir stalo žaidimų pristatymai. Vakaro programoje numatyta ir paskaita apie kiemo žaidimų istoriją bei vinilinių plokštelių klausymosi vakaras.

    Nuo meno iki kino ir teatro

    „Stasys Museum“ kvies nemokamai lankyti ekspozicijas, stebėti šokio pasirodymus ir dalyvauti ekskursijose po parodas. Kino centre „Garsas“ numatytas filmo seansas, o Panevėžio miesto dailės galerijoje lankytojų lauks kūrybinės meno stotelės, pritaikytos įvairaus amžiaus dalyviams.

    Fotografijos galerijoje vyks ekskursijos po Dariaus Misiūno parodą „Daktaras Faustas“, kurias ves pats autorius. Juozo Miltinio dramos teatras siūlys naktinę ekskursiją po teatro erdves, o Panevėžio lėlių vežimo teatras kvies į edukaciją, supažindinančią su kelione nuo lėlės sukūrimo iki spektaklio.

    Žaidybiniai maršrutai ir patyrimai

    Panevėžys NOW organizuos pažintinę ekskursiją-žaidimą „Pramonės detektyvai“, kurioje miesto istorija bus pristatoma per užduotis ir atradimus. Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ numatyta interaktyvi lauko šaškių erdvė ir dirbtuvės, kviečiančios į vaizdą pažvelgti kaip į žaidimą.

    Aktyvesniems lankytojams Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazija prie „Kalnapilio“ arenos žada judriuosius žaidimus ir užduotis, o Panevėžio kolegijoje Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centre bus siūloma patyriminė ekskursija apie inovacijas ir ateities technologijas.

    Organizatoriai primena, kad visi Europos muziejų nakties renginiai Panevėžyje yra nemokami, tačiau daliai veiklų gali būti reikalinga išankstinė registracija dėl riboto vietų skaičiaus. Gyventojai ir miesto svečiai kviečiami vakaro maršrutą susiplanuoti iš anksto ir Panevėžį patirti kaip gyvą, žaidybišką kultūros erdvę.

    „Europos muziejų naktis kasmet suburia miesto kultūros įstaigas bendram tikslui – atverti kultūrą žmonėms gyvai, patraukliai ir šiuolaikiškai“, – sakė Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Asta Čeponienė.