Tag: Muziejai

  • Iš fosos dumblų ištraukė XIX a. šarvą: Dolny Śląsk slepia netikėtą istoriją

    Iš fosos dumblų ištraukė XIX a. šarvą: Dolny Śląsk slepia netikėtą istoriją

    Žemutinėje Silezijoje, Dolny Śląsk regione, iš dumblu užneštos fosos, juosiančios Pielaszkowice dvarą, iškeltas retas karinės istorijos radinys – XIX amžiaus kirasyrų šarvas. Jį aptiko vietos istorijos ieškotojas, dalyvavęs teritorijos žvalgyme kartu su keliomis tyrinėtojų grupėmis.

    Specialistai nustatė, kad tai gvardijos kirasyrų kirysas – metalinis krūtinės šarvas, kuris buvo vienas svarbiausių sunkiosios kavalerijos ekipuotės elementų. Tokie šarvai skirti apsaugoti nuo šaltųjų ginklų smūgių, ypač kardo kirčių ir ieties dūrių, ir Europos kariuomenėse naudoti dar ir XIX amžiuje, net augant šaunamųjų ginklų reikšmei.

    Radinio kelias į muziejų

    Radinys nebus paliktas privačiose rankose. Po pirminio įvertinimo numatyta konservacija, o vėliau šarvas turėtų papildyti Ziębice miestelyje veikiančio Silezijos namų muziejaus ekspoziciją, kad jį galėtų pamatyti visuomenė.

    Konservavimo darbai tokiems daiktams yra kritiškai svarbūs, nes dumble ilgai išbuvęs metalas dažnai būna pažeistas korozijos, o iškėlus į orą ir pradžiūvus procesai gali dar paspartėti. Dėl to įprastai taikomas laipsniškas džiovinimas, druskų šalinimas ir apsauginės dangos, kad artefaktas būtų stabilus ilgalaikiam saugojimui.

    Kodėl šarvas atsidūrė fosoje?

    Vieta, kurioje rastas kirysas, tyrėjus domina ne mažiau nei pats radinys. Pielaszkowice dvaras siejamas su Napoleono laikotarpiu: 1813 metais čia buvo sudarytos paliaubos tarp Napoleono pajėgų ir Rusijos bei Prūsijos kariuomenių, turėjusios reikšmės tolesnei kampanijos eigai.

    Dar viena svarbi aplinkybė – Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Vietos pasakojimuose minima, kad 1945 metais dvaras buvo nusiaubtas, o dalis turto galėjo būti sumesta pro langus į fosą; po karo gyventojai esą rasdavo porceliano šukių, monetų ir įvairių metalo dirbinių, kurie vėliau pradingo po dumblo sluoksniais.

    Fosa gali slėpti daugiau radinių

    Žvalgybos metu, be kirysų šarvo, aptikta ir daugiau su dvaro istorija siejamų objektų: metalinių detalių, buities ir interjero fragmentų, taip pat dekoratyvinių komplekso elementų. Tai sustiprina prielaidą, kad fosoje gali būti ir daugiau vertingų artefaktų, o tolesni tyrimai gali atskleisti platesnį daiktinį dvaro istorijos sluoksnį.

    Paieškose dalyvavo istorijos atradėjų organizacijų nariai, o projekte prisidėjo ir kino srities žmonės, besirengiantys naujai ekranizacijai pagal knygą Szatan z siódmej klasy. Tokios iniciatyvos vis dažniau derina edukaciją, paveldo pažinimą ir atsakingą bendruomenių įsitraukimą, tačiau galutinius sprendimus dėl radinių vertinimo ir saugojimo vis tiek priima muziejai ir paveldo specialistai.

    Šis atradimas primena, kad net ir gerai žinomi dvarų kompleksai Vidurio Europoje dar gali slėpti reikšmingų istorinių liudijimų. Kartais vienas iš dumblų ištrauktas daiktas tampa raktu į platesnį pasakojimą apie karus, plėšimus, vietos atmintį ir tai, kaip praeitis išlieka po vandeniu bei žeme.

  • Troja, muziejus ir vynuogynai: kodėl Çanakkale regionas Turkijoje vilioja keliautojus

    Troja, muziejus ir vynuogynai: kodėl Çanakkale regionas Turkijoje vilioja keliautojus

    Kur susitinka legendos ir geografija

    Šiaurės vakarų Turkijoje esantis Çanakkale regionas daugeliui pirmiausia siejasi su Troja, tačiau ši vieta patraukli ir dėl neįprastos geografijos. Dardanelų sąsiauris čia skiria Aziją nuo Europos, o šimtmečius trunkanti prekyba ir migracija paliko ryškų kultūrinį pėdsaką.

    Archeologai Trojos vietovėje išskiria kelis skirtingus miesto sluoksnius, susiformavusius per tūkstantmečius. Dėl tokios istorijos koncentracijos Çanakkale tapo vienu svarbiausių Turkijos taškų, kur senovė pristatoma ne tik per mitus, bet ir per mokslinius tyrimus.

    Troja šiandien: nuo kasinėjimų iki muziejaus

    Trojos archeologinė teritorija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tai reiškia griežtesnę apsaugą ir tarptautinį dėmesį. Lankytojams svarbu tai, kad vietovė nuosekliai tvarkoma, o informacija pateikiama šiuolaikiškai, su aiškiu istoriniu kontekstu.

    Netoliese veikiantis Troy Museum padeda suprasti, kaip per laiką keitėsi gyvenvietė, kokie radiniai rasti skirtinguose sluoksniuose ir kaip jie siejasi su Egėjo regiono istorija. Turizmo ekspertai pastebi, kad būtent tokie muziejai vis dažniau tampa pagrindine kelionės priežastimi, nes keliautojai ieško patirčių, o ne vien nuotraukų.

    „Troja yra vieta, kur susikerta Rytų ir Vakarų kultūros, o miestas per tūkstantmečius buvo perstatomas vėl ir vėl“, – sakė archeologas Enes Can.

    Bozcaada: sala, kur istoriją galima paragauti

    Nuo Çanakkale krantų keltu nesunkiai pasiekiama Bozcaada sala turi kitą, bet ne mažiau seną pasakojimą: vynuogininkystę. Tyrėjai pabrėžia, kad Egėjo jūros regione vyno kultūra skaičiuoja tūkstantmečius, o Bozcaada išsiskiria vietinėmis veislėmis ir ilgai išlaikytu ūkininkavimo ritmu.

    Salos vyndariai augina tradicines vynuoges, tarp jų Çavuş, Vasilaki ir Kuntra, o vietos gamintojai pabrėžia, kad šiandienos vynas čia nėra vien gastronomija. Jis tampa būdu pratęsti istorinę tapatybę, kurią formavo prekybos keliai, skirtingos imperijos ir salos izoliacija.

    „Bozcaada vynas siekia labai senus laikus, todėl tai yra istorija, kurią galima pajusti skonyje“, – sakė vyndarys Osman Mehmet Talay.

    Kelionių rinkoje vis ryškesnė tendencija rinktis kryptis, kurios vienoje vietoje siūlo kultūros paveldą, vietinę virtuvę ir gamtą. Çanakkale derinys tam itin tinkamas: Trojos UNESCO paveldas, šiuolaikinis muziejus ir Bozcaada vynuogynai leidžia per kelias dienas patirti skirtingus Turkijos veidus.

  • Rugpjūčio pilnatis Graikijoje: 126 muziejai ir paminklai atveria duris nemokamai

    Rugpjūčio pilnatis Graikijoje: 126 muziejai ir paminklai atveria duris nemokamai

    Pilnaties vakaras su kultūra

    Rugpjūčio pilnaties naktį Graikijoje vėl rengiama tradicinė Kultūros ministerijos iniciatyva, kai archeologinės vietovės, paminklai ir muziejai lankytojams siūlo išskirtinę patirtį sutemus. Šiemet tai jau 27 kartą vykstantis renginys, tapęs vienu laukiamiausių vasaros kultūros kalendoriuje.

    Pagrindinis renginių pikas numatytas rugpjūčio 28 dieną, tačiau programa nesibaigia vien pilnaties naktimi. Pasak organizatorių, veiklos tęsiamos iki rugpjūčio 30 dienos, todėl lankytojai gali planuoti apsilankymus ir savaitgalį.

    126 vietos ir nemokamas įėjimas

    Kultūros ministerijos duomenimis, šiais metais iniciatyvoje dalyvauja 126 objektai visoje šalyje, o pilnaties naktį juose taikomas nemokamas lankymas. Tai apima tiek istorines vietoves, tiek muziejus, tiek architektūros ir paveldo objektus, kuriuos įprastai tenka lankyti dienos metu.

    Iš viso kultūriniai renginiai suplanuoti 61 vietoje, o dar 65 objektai pilnaties proga bus atverti lankytojams be bilieto. Priklausomai nuo konkrečios vietos, darbo laikas dažniausiai numatomas nuo 19:30 arba 20:00 iki 23:00 ar vidurnakčio.

    Koncertai, spektakliai ir ekskursijos

    Šių metų programoje numatyti koncertai, teatro ir šokio pasirodymai, parodos bei organizuotos ekskursijos. Tai reiškia, kad pilnaties vakaras daugelyje vietų bus ne tik vėlyvas apsilankymas muziejuje, bet ir pilnavertė kultūrinė programa po atviru dangumi.

    Renginius koordinuoja už kultūros paveldą atsakingi ministerijos padaliniai, o dalyje vietų prisideda savivaldybės, regionų administracijos ir kultūros įstaigos. Toks modelis leidžia išplėsti geografiją ir pasiūlyti skirtingo formato programas, pritaikytas konkrečiam objektui ir vietos bendruomenei.

    Naktiniai paveldo lankymai pilnaties metu pastaraisiais metais stiprina vadinamąjį lėtesnį ir patirtinį turizmą, kai keliautojai ieško ne vien populiariausių maršrutų, bet ir išskirtinių emocijų. Graikijoje pilnaties renginiai išlieka ir praktiniu sprendimu, nes karščiausią sezoną vakarinės valandos daugeliui yra patogiausias metas pažinti kultūros paveldą.

  • Atvirumo demencijai dienos rugsėjį: nemokami renginiai keičia požiūrį ir mitus

    Atvirumo demencijai dienos rugsėjį: nemokami renginiai keičia požiūrį ir mitus

    2026 metais rugsėjo 20–24 dienomis Lietuvoje vyks Atvirumo demencijai dienos – nemokamų renginių programa, kviečianti visuomenę geriau suprasti demenciją ir mažinti su ja siejamą baimę bei stigmą. Organizatoriai pabrėžia, kad demencija paliečia ne tik žmogų, bet ir visą šeimą, todėl svarbios žinios, empatija ir praktinė pagalba kasdienybėje.

    Demencijos tema visuomenėje vis dar dažnai apipinta klaidingais įsitikinimais: kad tai ne liga, o tik normalus senėjimas, arba kad nieko neįmanoma padaryti. Specialistai akcentuoja, jog ankstyvas požymių atpažinimas, sveikatos priežiūros komandos įsitraukimas, kognityvinės ir socialinės veiklos bei saugi aplinka gali reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę ir atitolinti sudėtingesnius etapus.

    Kas slypi už skaičių?

    Europoje visuomenė sparčiai sensta, todėl auga ir su demencija susiduriančių žmonių skaičius, o kartu – artimųjų, kurie tampa neformaliais slaugytojais, patiriantys emocinį ir finansinį krūvį. Pasaulio sveikatos organizacija yra pabrėžusi, kad demencija yra vienas didžiausių šiuolaikinių visuomenės sveikatos iššūkių, reikalaujantis ne tik medicininių, bet ir socialinių sprendimų.

    Renginių organizatoriai primena ir prevencijos kryptį: mokslas vis dažniau kalba apie veiksnius, kurie mažina riziką – nuo kraujospūdžio kontrolės, fizinio aktyvumo ir klausos problemų sprendimo iki socialinio ryšio palaikymo. Nors universalaus išgydymo nėra, didėja įrodymais pagrįstų priemonių, kurios padeda geriau gyventi su diagnoze.

    Kultūra kaip pagalba ir tiltas

    Šių dienų programoje ypatingas dėmesys skiriamas kultūros vaidmeniui, nes muziejai, bibliotekos ir kitos organizacijos gali tapti saugiomis erdvėmis bendravimui, atminčiai ir prasmingai veiklai. Tokios iniciatyvos svarbios ir todėl, kad mažina izoliaciją, kuri demencijos atveju dažnai tampa „nematoma“ problema tiek pačiam žmogui, tiek artimiesiems.

    Programoje pristatomas ir TADAM – demencijai atvirų muziejų tinklas, rodantis, kad kultūros įstaigos gali ne tik kalbėti apie demenciją, bet ir realiai pritaikyti aplinką, komunikaciją bei veiklas taip, kad jos būtų prieinamos ir orios. Praktikoje tai reiškia aiškesnę navigaciją, ramesnes patirtis, darbuotojų mokymus ir jautresnį bendravimą su lankytojais.

    Kas organizuoja ir kur ieškoti informacijos?

    Atvirumo demencijai dienas organizuoja asociacija „Demencija Lietuvoje“, VšĮ „Socialiniai meno projektai“ ir TADAM tinklo nariai. Partnerių gretose – Lietuvos audiosensorinė biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Higienos institutas, Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Vilniaus miesto savivaldybė ir kitos institucijos.

    Organizatoriai kviečia renginius vertinti kaip progą ne tik sužinoti daugiau, bet ir prabilti apie tai, kas dažnai nutylima: artimųjų nuovargį, emocinius išgyvenimus, pagalbos paieškas ir poreikį bendruomenei, kuri supranta. Aktualiausia informacija apie programą ir renginių laiką paprastai skelbiama iniciatyvos „Demencija Lietuvoje“ komunikacijos kanaluose.

  • Panevėžys plečia „Stasys Museum“: prasideda 10,49 mln. eurų rekonstrukcija su sale ir parkingu

    Panevėžio miesto savivaldybė pradeda antrąjį Stasio Eidrigevičiaus menų centro „Stasys Museum“ plėtros etapą. Pasirašyta rangos darbų sutartis su konkursą laimėjusia UAB „Eika Construction“, todėl netrukus startuos Respublikos g. 40 esančio pastato rekonstrukcija.

    Plėtra siekiama iš esmės išauginti muziejaus pajėgumus: suplanuota daugiau erdvių parodoms, renginiams, edukacijoms, kūrybinėms veikloms ir menininkų rezidencijoms. Savivaldybė tikisi, kad tai leis priimti daugiau lankytojų ir pritraukti didesnės apimties tarptautinius projektus.

    „Pirmasis „Stasys Museum“ etapas parodė, kad Panevėžiui tokia kultūros erdvė reikalinga ir įdomi žmonėms. Dabar žengiame į kitą etapą – kuriame sąlygas muziejui veikti visa numatyta apimtimi, priimti didesnius tarptautinius projektus“, – sakė Panevėžio miesto savivaldybės merė Loreta Masiliūnienė.

    Projektas įgyvendinamas pagal 2018 metais tarptautiniame architektūriniame konkurse laimėjusią idėją ir turėtų užbaigti pirminę muziejaus komplekso viziją. Viešajame pirkime gauti penki pasiūlymai, o geriausiai pagal kainos ir kokybės kriterijus įvertintas UAB „Eika Construction“.

    Rekonstrukcijos metu numatyta įrengti beveik 300 kv. m universalią daugiafunkcę salę koncertams, konferencijoms, edukacijoms ir kitiems renginiams. Taip pat planuojama daugiau kaip 750 kv. m naujų ekspozicijų salių, bendradarbystės erdvė, menininko dirbtuvės bei administracinės ir pagalbinės patalpos.

    Pastato rūsyje suprojektuota 53 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, kuri ekstremaliosiomis situacijomis galės būti naudojama ir kaip priedanga. Bendrai muziejaus teritorijoje numatoma 67 stovėjimo vietos, o visas pastatas bus pritaikytas žmonėms su negalia.

    Plėtros darbai apims ir inžinerinių sistemų atnaujinimą: planuojamos šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, gaisrinės saugos, apsaugos bei lietaus nuotekų surinkimo sistemos. Kartu bus tvarkoma aplinka – šiaurinėje sklypo dalyje numatyta apželdinta viešoji erdvė, o Respublikos gatvės pusėje planuojama pratęsti žaliąją juostą, išlaikant bendrą architektūrinę stilistiką.

    Projektas „Stasio Eidrigevičiaus menų centro rekonstrukcija pritaikant teikti naujas kultūros paslaugas“ įgyvendinamas savivaldybei bendradarbiaujant su partneriu „Stasys Museum“. Pagal finansavimo sutartį projektui skirta 8 mln. eurų Europos Sąjungos fondo lėšų, o likusi dalis finansuojama Panevėžio miesto savivaldybės biudžeto lėšomis, rangos darbų sutarties vertė siekia 10,49 mln. eurų.

  • Šiaurės Norvegijoje 2027 metais atsidarys banginių muziejus su pasivaikščiojamu stogu ir apžvalga

    Šiaurės Norvegijoje 2027 metais atsidarys banginių muziejus su pasivaikščiojamu stogu ir apžvalga

    Naujas traukos objektas Andenes

    Šiaurės Norvegijos Andenes miestelyje planuojama atidaryti naują banginiams skirtą muziejų, pavadintą „The Whale“. Lankytojams duris jis turėtų atverti 2027 metų birželį, o vienu ryškiausių akcentų taps viešai prieinamas stogas, pritaikytas pasivaikščiojimams.

    Vieta pasirinkta neatsitiktinai: Andenes yra prie Arkties vandenyno, o pakrantė laikoma viena patikimiausių banginių stebėjimo krypčių Europoje ištisus metus. Muziejaus kūrėjai siekia sujungti mokslą, pasakojimus, meną ir architektūrą į vieną edukacinę patirtį.

    Kas laukia muziejaus viduje

    Muziejuje numatytos kelios patyriminės erdvės, kurios išeina už tradicinio gamtos istorijos ekspozicijų formato ribų. Tarp eksponatų žadamos natūralaus dydžio medinės žudikų banginių skulptūros, „šiandien gyvenančių“ banginių rūšių galerija ir atskira zona, skirta anatomijai.

    Numatyta ir daugiasensorinė erdvė su banginių garsais, pritemdyta taip, kad primintų gelmėse tvyrančią šviesą. Dalis turinio bus skirta pramoninės banginių medžioklės poveikiui bei pastangoms ją riboti, aptariant ir platesnį jūrų ekosistemų apsaugos kontekstą.

    Muziejaus centre planuojama įrengti pilno mastelio banginio skulptūrą, kuri lankytojus supažindins su šių žinduolių elgsena, komunikacija ir socialiniais ryšiais. Tokiu būdu muziejus akcentuos ne tik biologiją, bet ir sudėtingą gyvūnų elgesio pasaulį.

    Architektūra ir bilietai

    Pastatą suprojektavo danų architektė Dorte Mandrup: numatyta įgaubta forma turėtų „išaugti“ iš uolėtos pakrantės ir vizualiai susilieti su aplinka, pasitelkiant medžiagas ir spalvas, artimas vietos kraštovaizdžiui. Muziejus kuriamas taip, kad pats pastatas taptų traukos objektu, o ne tik ekspozicijų „apvalkalu“.

    Išskirtinis sprendimas – aktyvus eksterjeras: ant stogo bus galima lipti ir vaikščioti kaip apžvalgos take. Iš viršaus žadami panoraminiai vaizdai į vandenyną, kalnus ir horizontą, taip pat ir į Andenes švyturį, kuris pakrantę apšviečia nuo 1859 metų.

    Nors atidarymas dar tik planuojamas, bilietų prekyba turėtų prasidėti rudenį. Pradinė kaina suaugusiesiems skelbiama apie 49 eurus, tačiau galutinės sąlygos gali kisti artėjant atidarymui ir plečiantis paslaugų paketams.

    Ką dar nuveikti už poliarinio rato

    Andenes yra daugiau nei vien muziejaus stotelė: čia ištisus metus organizuojamos banginių stebėjimo išvykos, o sezonai skiriasi pagal rūšis. Vasarą dažniau sutinkami kašalotai, o žiemą – kuprotieji banginiai, todėl kelionę galima planuoti pagal norimą patirtį.

    Kelionėms sausumoje siūlomi trumpesni ir ilgesni žygiai pakrante, leidžiantys pamatyti šiaurinį kraštovaizdį, ruonius ir jūrinius erelius. Vietos turizmas remiasi gamtos stebėjimu, todėl vis dažniau akcentuojamas atsakingas lankymasis: laikytis atstumų, netrikdyti gyvūnų ir rinktis operatorius, dirbančius pagal gamtosaugos principus.

    Po išvykų į jūrą ir žygių keliautojai dažnai ieško vietinės virtuvės, kur dominuoja Arkties jūros gėrybės ir regioniniai produktai. Andenes taip pat turi netradicinių vietų, įsikūrusių istoriniuose pastatuose, kas šiaurietiškai kelionei suteikia papildomo autentiškumo.

  • Sicilijos Mesinos muziejuje pavogti 4 Antonello da Messinos kūriniai: žala siekia iki 80 mln. eurų

    Sicilijos Mesinos muziejuje pavogti 4 Antonello da Messinos kūriniai: žala siekia iki 80 mln. eurų

    Vagystė per miesto šventę

    Sicilijoje, Mesinos mieste esančiame regioniniame muziejuje iš eksponavimo salės pavogti keturi Renesanso dailininko Antonello da Messinos kūriniai. Italijos kultūros pareigūnai nurodo, kad vagystė įvyko tuo metu, kai mieste vyko Žolinės minėjimo renginiai ir į gatves susirinko minios žmonių.

    Pasak vietos žiniasklaidos, ilgapirščiai išsinešė tris iš penkių išlikusių 1473 metais datuojamo San Gregorio poliptiko panelių. Taip pat pagrobta dvipusė panelė, kurioje pavaizduota Švč. Mergelė Marija ir miręs Kristus Pietà siužete, ji buvo išimta iš šarvuotos vitrinos.

    Kaip veikė vagys

    Tyrėjų turima informacija rodo, kad nuo poliptiko rėmo buvo nuimtos visos penkios panelės, tačiau dvi jų vagys paliko už sienos bėgdami iš muziejaus. Tai gali reikšti, kad nusikaltimas vyko skubant arba kad nusikaltėliai susidūrė su netikėtomis kliūtimis, pavyzdžiui, sustiprintomis patalpų kontrolės priemonėmis.

    Muziejaus vadovė Marisa Mercurio vietos žiniasklaidai sakė, kad vagystė įvykdyta prieš pat 22 valandą, kai apsauga buvo vietoje, o signalizacija ir kitos saugumo sistemos veikė. Sekmadienį muziejus buvo uždarytas, kad pareigūnai galėtų rinkti įkalčius ir įvertinti, kaip nusikaltėliams pavyko apeiti apsaugą.

    Vertė ir tarptautinė paieška

    Meno ekspertas Alberto Fiz pavogtų darbų vertę vertina nuo 70 iki 80 mln. eurų. Tokios sumos meno rinkoje dažnai reiškia ne tik finansinę žalą, bet ir ilgalaikį reputacinį smūgį muziejui bei regiono kultūros turizmui, ypač kai kalbama apie autorių, kurio darbai laikomi vietos tapatybės dalimi.

    „Esame sugniuždyti dėl to, kas įvyko. Tai buvo vieni svarbiausių ir labiausiai atpažįstamų Antonello da Messinos kūrinių. Tai milžiniškas praradimas muziejui, miestui, bendruomenei ir meno pasauliui“, – sakė Marisa Mercurio.

    „Mesina be Antonello netenka pačios didžiausio Europos Renesanso menininko esmės“, – sakė miesto kultūros pareigūnas Enzo Caruso.

    Meno nusikaltimų analitikė Lynda Albertson pažymėjo, kad tokie kūriniai yra akimirksniu atpažįstami, todėl legaliuose pardavimo kanaluose juos realizuoti itin sudėtinga. Praktikoje tai dažnai lemia dvi kryptis: bandymus slėpti kūrinius ilgą laiką arba mėginimus juos naudoti kaip spaudimo priemonę deryboms su teisėsauga.

    Šis nusikaltimas nuskambėjo ypač garsiai ir dėl to, kad pastaruoju metu Italijoje fiksuojami keli rezonansiniai meno vagysčių ir susigrąžinimų atvejai. Pavyzdžiui, visai neseniai šiaurės Italijos mieste Parmoje policija pranešė atgavusi tris pavogtus Renoir, Cézanne ir Matisse kūrinius, kurių vertė siekė apie 10 mln. eurų, o su ta vagyste susiję asmenys buvo sulaikyti.

  • Karo laikų garvežys atgims iš naujo: muziejus ieško rangovų unikaliam Ty42-1 remontui

    Karo laikų garvežys atgims iš naujo: muziejus ieško rangovų unikaliam Ty42-1 remontui

    Istorinis garvežys Ty42-1, priklausantis Silezijos geležinkelių muziejui Jaworzyno Śląska vietovėje, bus restauruojamas, kad vėl atgautų autentišką išvaizdą ir techninę būklę. Muziejus pradėjo rangovų paiešką darbams, kurie laikomi sudėtingais dėl amžiaus, specifinių mazgų ir ribotos dalių pasiūlos.

    Ty42-1 yra vienas iš nedaugelio išlikusių šio tipo garvežių Lenkijoje. Istoriškai šalyje buvo pagaminta 150 šios serijos vienetų, o veikiantys liko tik keli, todėl kiekvienas išsaugotas egzempliorius laikomas svarbia technikos paveldo dalimi.

    Remontas apims kritines dalis

    Planuojami darbai apims katilo ir peleninės mazgus, taip pat mašinisto kabinos elementus, kurie per dešimtmečius labiausiai nukenčia nuo korozijos ir mechaninio nusidėvėjimo. Rangovams teks ne tik atnaujinti konstrukcijas, bet ir užtikrinti, kad restauravimas atitiktų paveldo reikalavimus, išlaikant istorines detales.

    Numatyta sutvarkyti ir apsaugoti svarbias važiuoklės bei technines sistemas: ašis, guolius, elektros instaliaciją, tepimo įrangą ir kitus mechanizmus. Tik atlikus šiuos darbus bus galima pereiti prie išorės restauravimo, kad lokomotyvo paviršiai ir dažymas atitiktų originalų istorinį vaizdą.

    Projektas sieja paveldą ir turizmą

    Restauravimas yra platesnės iniciatyvos dalis, kuria siekiama sustiprinti geležinkelių paveldo pristatymą ir paskatinti turizmą Lenkijos ir Čekijos pasienio regionuose. Muziejus pabrėžia, kad atnaujintas eksponatas suteiks daugiau galimybių rengti edukacines programas ir gyvas demonstracijas lankytojams.

    „Įgyvendinę projektą ne tik išsaugosime vertingą technikos paminklą, bet ir sukursime naujų galimybių pristatyti geležinkelių paveldą gyventojams ir turistams abipus sienos“, – sakė muziejaus atstovai.

    Muziejus tikisi pasiūlymų sulaukti artimiausiu metu ir neatmeta, kad sutartis su vykdytojais galėtų būti pasirašyta dar šį mėnesį. Tokiu atveju darbų grafikas priklausys nuo technologinių terminų, ypač katilo ir važiuoklės mazgų atnaujinimo.

    Kodėl Ty42-1 vadinamas karo laikų mašina

    Ty42-1 buvo pagamintas 1945 metų pradžioje Chrzanów mieste veikusiame fabrike, remiantis anksčiau naudota Ty2 konstrukcija. Pastaroji Antrojo pasaulinio karo metais buvo kuriama kaip masinės gamybos, paprastesnės priežiūros garvežys, pritaikytas veikti prastesnės būklės geležinkelio linijose.

    Istoriškai ši konstrukcijų šeima buvo siejama su karo logistika okupuotose teritorijose, todėl viešojoje erdvėje prigijo apibūdinimas karo laikų lokomotyvas. Po karo reikšminga dalis tokių garvežių pateko į Lenkijos geležinkelių parką, o šiandien išlikę vienetai tampa vis retesniu pramonės istorijos liudijimu.

  • Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Diplomatas, pakeitęs tūkstančių likimus

    Portugalijoje liepos 19 dieną paminėtos 141-osios diplomato Aristides de Sousa Mendes gimimo metinės. Jis laikomas vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo laikotarpio gelbėtojų, prisidėjusiu prie dešimčių tūkstančių žmonių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo.

    Istorikai ir atminimą saugantis muziejus Portugalijoje pabrėžia, kad 1940 metais jis išdavė tranzitines vizas bėgantiems nuo Holokausto ir karo Europoje. Skaičiuojama, kad taip galėjo būti išgelbėta daugiau kaip 30 000 žmonių, o jų palikuonių šiandien gali būti apie 750 000.

    Kaip Bordo tapo pabėgėlių vartais

    1940 metų vasarą, Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, Aristides de Sousa Mendes dirbo Portugalijos konsulu Bordo mieste. Į pietvakarių Prancūziją plūdo minios žmonių, siekusių pasiekti Ispaniją ir Portugaliją, o vėliau išvykti į saugesnes šalis.

    Tuo metu Portugalijos valdžia, vadovaujama António de Oliveira Salazar, buvo pasirinkusi neutralumo politiką, tačiau griežtai ribojo vizų išdavimą. Konsuliniams skyriams buvo nurodyta vizas išduoti tik gavus specialų leidimą, bet Bordo konsulas šių ribojimų nepaisė.

    „Jis pasirinko paklusti sąžinei, o ne įsakymui, ir tai leido tūkstančiams kirsti sienas bei pasiekti laisvę“, – sakė Aristides de Sousa Mendes muziejaus kuratorius Luís Medeiros.

    Kaina už sprendimą ir vėlyvas pripažinimas

    Portugalijos diktatūros institucijos netrukus sureagavo: diplomatas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn ir nušalintas nuo pareigų. Pasak muziejaus atstovų, jo atlyginimas buvo mažinamas palaipsniui, o šeima patyrė socialinę ir ekonominę izoliaciją.

    Kuratorius teigia, kad nukentėjo ne vien pats konsulas: šeima buvo nustūmta į paraštes, jai tapo sunku susirasti darbą ir užsitikrinti pragyvenimą. Aristides de Sousa Mendes mirė skurde, o jo reputacijos atkūrimas Portugalijoje užtruko dešimtmečius.

    Valstybinis pripažinimas ilgainiui vis dėlto atėjo: 2021 metais Portugalija jam suteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus, o palaikai perkelti į Nacionalinį panteoną. Tai tapo simboliniu posūkiu, kai šalies istorijoje jis įtvirtintas kaip moralinio pasirinkimo pavyzdys.

    Muziejus ir šiandienos paralelės

    Portugalijoje, Cabanas de Viriato gyvenvietėje įkurtas Aristides de Sousa Mendes muziejus veikia jo buvusiuose namuose Casa do Passal. Muziejus duris atvėrė 2024 metų vasarą ir per dvejus metus, kaip skelbia įstaiga, sulaukė apie 54 000 lankytojų, tarp jų apie 6 000 moksleivių.

    Muziejuje pasakojama ne tik 1940 metų istorija, bet ir diplomato gyvenimas prieš bei po lemtingo sprendimo. Ekspozicija sąmoningai sieja praeitį su dabartimi, primindama, kad karas, migracija ir pabėgėlių krizės nėra vien istorijos vadovėlių temos.

    „Norime, kad žmonės suprastų: istorija kartojasi, o kiekvieno sprendimas gali turėti pasekmių ne tik sau, bet ir kitiems“, – sakė Luís Medeiros.

    Aristides de Sousa Mendes istorija dažnai lyginama su Oskar Schindler vardu, tačiau Portugalijos diplomato atvejis išsiskiria mastu. Jo pavyzdys šiandien tampa argumentu, kodėl mokant apie Antrąjį pasaulinį karą svarbu kalbėti ne tik apie režimus ir frontus, bet ir apie asmeninę atsakomybę, kai valstybės politika prasilenkia su žmogiškumu.

  • Gineso rekordas JAV: 9 metų berniukas tapo jauniausiu muziejaus kuratoriumi ir įkūrė parodą

    Gineso rekordas JAV: 9 metų berniukas tapo jauniausiu muziejaus kuratoriumi ir įkūrė parodą

    Rekordas, prasidėjęs nuo kelionės

    Ilinojaus valstijoje, Kembridžo miestelyje, gyvenantis Andersonas Tayloras oficialiai pripažintas jauniausiu muziejaus kuratoriumi pasaulyje, skelbia Guinness World Records. Rekordas jam suteiktas po to, kai dar būdamas devynerių atidarė savo gamtos istorijos muziejų.

    Guinness World Records nurodo, kad muziejus duris atvėrė 2024 metų rugpjūčio 10 dieną, kai berniukui buvo 9 metai ir 340 dienų. Andersonas jame yra ir vienintelis savininkas, ir kuratorius.

    „Kai nuvykau į Škotiją, apsilankiau Staffin dinozaurų muziejuje, ir tai mane įkvėpė sukurti savo muziejų“, – sakė Andersonas Tayloras.

    Ką galima pamatyti muziejuje

    Kembridžo gamtos istorijos muziejuje lankytojams pristatomi fosilijų, mineralų, artefaktų ir įvairių gamtos pavyzdžių eksponatai. Greta jų įrengtos edukacinės ekspozicijos, skirtos aiškiai ir suprantamai papasakoti apie gamtos istoriją bei paleontologiją.

    Tokio formato vietos muziejai JAV dažnai tampa bendruomenės traukos centru: jie veikia kaip neformalaus ugdymo erdvės, kur moksleiviai gali mokytis per praktinius pavyzdžius. Šiuo atveju išskirtinumas tas, kad visą ekspozicijos idėją ir turinį suformavo vaikas, vadovaudamasis savo asmeniniu domėjimusi fosilijomis.

    Nuo pastato paieškų iki paramos

    Andersonas pasakojo, kad pirmiausia rado patalpas, o vėliau pradėjo kalbėtis su vietos bendruomene ir pristatyti idėją. Pasak Guinness World Records, muziejus įsikūrė pastate, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip gaisrinė ir miestelio susirinkimų erdvė.

    Vėliau, plečiantis sumanymui, žmonės pradėjo dovanoti eksponatus, vitrinas ir kitą įrangą, o po kurio laiko atsirado ir finansinis palaikymas. Dabar Andersonui jau 11 metų, o jo šeima ir rėmėjai siekia užtikrinti, kad muziejus turėtų ilgalaikį pagrindą.

    „Pirmiausia radau pastatą, po to žmonės pradėjo duoti daiktų eksponavimui, vitrinų, o vėliau atsirado ir finansavimas“, – sakė Andersonas Tayloras.

    Šiuo metu berniukas vykdo lėšų rinkimo kampaniją, kad galėtų nupirkti pastatą, kuriame veikia muziejus. Guinness World Records duomenimis, jis jau surinko apie 18 000 eurų, tačiau galutinė reikalinga suma priklauso nuo vietos susitarimų ir pastato vertės.

    Andersonas neslepia, kad ateityje nori tapti paleontologu ir domėjimąsi dinozaurais paversti profesija. Jo istorija išsiskiria ne tik rekordu, bet ir tuo, kad parodo, kaip ankstyvas smalsumas bei bendruomenės įsitraukimas gali virsti realiu, lankytojus pritraukiančiu projektu.