Tag: Muziejai

  • Kelionė į Airiją? Tyrimas atskleidė, kurios vietos lenkia net Guinness muziejų Dubline

    Kelionė į Airiją? Tyrimas atskleidė, kurios vietos lenkia net Guinness muziejų Dubline

    Airija jau kelerius metus išlieka viena patraukliausių Europos krypčių: keliautojus vilioja miestai, Atlanto pakrantė ir gausi kultūros pasiūla. Tačiau planuojant maršrutą dažnai kyla dilema, ką rinktis, nes populiariausių objektų sąrašas ilgas.

    Nauja Korke įsikūrusios skaitmeninės rinkodaros agentūros „Baldwin Digital“ analizė parodė, kurios Airijos lankytinos vietos gauna didžiausią penkių žvaigždučių įvertinimų dalį. Tyrėjai rėmėsi 50 objektų, pateiktų „Tripadvisor“ rubrikoje „Things to do in Ireland“, ir skaičiavo, kokią dalį visų atsiliepimų sudaro penkių žvaigždučių vertinimai.

    Rezultatai nustebino: įprastai turistų sąrašuose minimi Guinness muziejus Dubline ir Blarney pilis su sodais Korke nepateko net į geriausiųjų dvidešimtuką. Blarney pilis liko 28 vietoje, o Guinness muziejus pasidalijo 44 poziciją, nors abu objektai laikomi klasikiniais Airijos simboliais.

    Netikėtas lyderis Dubline

    Pirmąją vietą reitinge užėmė „Roe & Co Distillery“ Dubline, kurios penkių žvaigždučių įvertinimų dalis siekė 97,35 proc. Antroje vietoje atsidūrė muziejus 14 Henrietta Street, pasakojantis apie maždaug 300 metų Dublino istoriją, jo penkių žvaigždučių dalis sudarė 94,77 proc.

    Trečias – The Irish Rock ‘N’ Roll Museum Experience, taip pat Dubline: pagal tyrimą, 92,12 proc. atsiliepimų jam skirta aukščiausia įvertinimo kategorija. Ketvirtoje vietoje – Slieve League Donegalo grafystėje, garsėjantis vienomis aukščiausių jūros uolų Europoje, su 87,16 proc. penkių žvaigždučių įvertinimų dalimi.

    Penktoje pozicijoje įsitvirtino Wild Atlantic Way – ilga pakrantės kelio trasa, dažnai pristatoma kaip vienas patogiausių būdų pamatyti Airijos gamtą. Tyrimas jai priskyrė 86,51 proc. penkių žvaigždučių vertinimų dalį, o tai rodo, kad keliautojai vertina ne tik pavienius objektus, bet ir visą kelionės patirtį.

    Kas patinka šiuolaikiniams turistams?

    Tyrimo dešimtuke dominavo muziejai: jų penki, ir jie aplenkė dalį tradiciškai populiarių miesto vietų. Tai dera su pastarųjų metų turizmo tendencijomis, kai keliautojai vis dažniau ieško ne vien vaizdų, bet ir prasmingo pasakojimo, edukacijos, degustacijų ar interaktyvių veiklų.

    „Airijai netrūksta ikoniškų vietų, tačiau didžiausią įspūdį palieka tos, kurios leidžia lankytojams tiesiogiai patirti šalies paveldą, o ne tik stebėti jį iš šalies“, – sakė Markas Baldwinas.

    Pasak jo, rezultatai rodo ir tai, kad turistai nori jaustis aktyviais dalyviais, o ne pasyviais stebėtojais. Dėl to į aukščiausias pozicijas pakilo viskio distilerijų patirtys ir muziejai, kurie siūlo pasakojimus, ekskursijas bei ragavimus.

    Į geriausiųjų dešimtuką taip pat pateko Irish Whiskey Museum, EPIC: The Irish Emigration Museum, The Little Museum of Dublin, Killarney nacionalinis parkas Kerry grafystėje ir Tullamore D.E.W. Distillery Experience Offaly grafystėje. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad reitingas atspindi ne bendrą lankomumą, o tai, kaip dažnai lankytojai palieka maksimalų įvertinimą.

  • Žaidėjai įtraukti į tikrų JAV relikvijų paiešką: dingę lobiai grįžta į ekranus

    Žaidėjai įtraukti į tikrų JAV relikvijų paiešką: dingę lobiai grįžta į ekranus

    JAV istorijai skirtas netradicinis projektas kviečia žaidėjus padėti ieškoti realių, dešimtmečius ar net šimtmečius dingusių artefaktų. Iniciatyva startavo minint 250 metų sukaktį nuo įvykių, susijusių su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybingumo pradžia, ir ribotam laikui į žaidimą perkėlė skaitmenines tikrų eksponatų versijas.

    Tarp ieškomų objektų – 1781 metų mūšį prie Cowpens menantis medalis, skirtas amerikiečių generolui Danieliui Morganui už pergalę prieš britų pajėgas. Originalas buvo pavogtas iš banko saugyklos, o jo buvimo vieta nežinoma jau daugiau nei 200 metų.

    Ieškomų artefaktų sąraše minimas ir karaliaus Jurgio III karališkojo herbo fragmentas iš Filadelfijos, Nepriklausomybės karo metu naudota patranka, karinė kepurė su trimis stručių plunksnomis bei siuvinys, vaizduojantis generolo Williamo Alexanderio, dar žinomo Lordo Stirlingo vardu, valdą.

    Projekto kūrėjai tikisi, kad interaktyvus formatas paskatins žmones atidžiau pažvelgti į privačias kolekcijas, senus daiktus ar net šeimos relikvijas. Greta žaidimo sukurta ir atskira duomenų bazė su kitais dingusiais objektais, kad paieškos vyktų ne tik programėlėje, bet ir realiame pasaulyje.

    Idėja gimė prisiminus 2009 metų istoriją, kai vengrų meno istorikas Gergely Barki, žiūrėdamas su dukra filmą „Stiuartas Litlis“, fone pastebėjo paveikslą, kuris ilgą laiką buvo laikomas dingusiu. Vėliau paaiškėjo, kad kūrinys į filmavimo aikštelę pateko atsitiktinai, buvo nupirktas antikvariatuose, o galiausiai sugrįžo į Europą ir parduotas aukcione.

    Pasak iniciatyvos autorių, tai parodė, kaip netikėtai kultūros vertybės gali iškristi iš tyrėjų akiračio ir vėl atsirasti pačiose kasdieniškiausiose vietose. Todėl atrenkami tie objektai, kurių egzistavimas gerai dokumentuotas, tačiau dabartinė buvimo vieta nežinoma.

    Jei žaidėjas atpažins artefaktą arba aptiks daiktą, panašų į ieškomą objektą, jis galės pateikti pranešimą specialiai ekspertų komandai. Ji tikrins gautą informaciją ir vertins, ar radinys gali būti susijęs su vienu iš dingusių istorinių daiktų.

    Iniciatyva sulaukė palaikymo ir už žaidimų bendruomenės ribų. Nyderlandų ekspertas, dirbantis su pavogtų meno kūrinių grąžinimu, Arthuras Brandas teigia, kad viešumas ir didesnis žmonių įsitraukimas kartais tampa lemiamu veiksniu, padedančiu atsekti dingusių vertybių kelią.

    Tokie projektai atspindi ir platesnę tendenciją, kai kultūros paveldas vis dažniau pristatomas per skaitmeninius formatus, siekiant pasiekti jaunesnę auditoriją. Muziejai ir tyrėjai pastaraisiais metais aktyviai skaitmenina kolekcijas, o visuomenės įsitraukimas tampa svarbia priemone tiek edukacijai, tiek dingusių vertybių paieškai.

  • Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Nuo romano iki tikro muziejaus

    Turkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko romanas Nekaltybės muziejus pasirodė 2008 metais, o 2012 metais Stambule duris atvėrė ir realus muziejus, įkvėptas knygos pasaulio. Pastaraisiais mėnesiais projektas sulaukė naujos dėmesio bangos po „Netflix“ ekranizacijos, į Stambulą atvedusios ir naują lankytojų srautą.

    Interviu, duotame pačiame muziejuje Čukurcumos rajone, Pamukas pasakoja, kad muziejaus idėja nebuvo vėlesnis marketingo sprendimas. Pasak rašytojo, jis apie romaną ir muziejų galvojo lygiagrečiai, o pastatą, vėliau tapusį ekspozicijos erdve, įsigijo dar prieš pradėdamas rašyti romaną.

    Daiktų galia grąžinti prisiminimus

    Pamuko teigimu, romanas ir muziejus remiasi paprasta, bet stipria mintimi: daiktai talpina prisiminimus, net jei jų patys sąmoningai nebešaukiame. Anot rašytojo, kasdieniai objektai gali veikti kaip atminties sužadintojai, grąžinantys ne tik vaizdus, bet ir emocijas, kurias žmogus jau buvo „uždaręs“ savyje.

    „Tikiu daiktų paslaptimi: užtenka vėl rasti seną kino bilietą ir sugrįžta pamiršti jausmai“, – sakė Orhanas Pamukas.

    Ši idėja romane įkūnijama per pagrindinį veikėją Kemalį, kuris, negalėdamas būti su mylimąja, ima kaupti su ja susijusius smulkius daiktus. Muziejuje tai virsta vitrinomis, kuriose kasdienybė, meilė ir netektis pasakojamos ne abstrakčiais apibendrinimais, o konkrečiais, materialiomis istorijos „nuotrupomis“.

    Miesto atmintis ir lankytojų banga

    Rašytojas muziejų apibūdina ne tik kaip literatūrinio pasakojimo tęsinį, bet ir kaip kuklų miesto muziejų, fiksuojantį Stambulo gyvenimo detales nuo praėjusio amžiaus antros pusės. Jo teigimu, ekspozicija leidžia pažvelgti į tuometinę pasaulietinę, vakarietiškėjančią miesto buitį, jos skonį, vartojimo įpročius ir socialines ribas.

    Pasak Pamuko, ankstesniais metais muziejus išsilaikydavo daugiausia iš bilietų pardavimo, o reikšmingą lankytojų dalį sudarydavo užsieniečiai. Dabar, ekranizacijai išpopuliarinus istoriją platesnėje auditorijoje, lankytojų srautai išaugo, o prie įėjimo vis dažniau rikiuojasi eilės.

    Rašytojas pabrėžia, kad muziejų laiko ilgalaike miesto atminties kapsule: erdve, kurioje išliks ne tik jo tekstai, bet ir fizinė kasdienybės kultūra. Tai, anot jo, leidžia muziejui veikti kaip gyvas liudijimas apie laiką, žmones ir jų santykius su daiktais.

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Karščio smūgis Krokuvoje: 3 vietos, kur greitai atsigausite – nuo ežero iki požemių

    Krokuva nėra miestas, garsėjantis dideliu vandens telkinių skaičiumi, tačiau per karščio bangas čia netrūksta vietų, kur galima realiai atsikvėpti. Gyventojai ir turistai dažniausiai renkasi tris skirtingus scenarijus: maudynes miesto ribose, poilsį prie telkinio netoli centro arba vėsą po žeme.

    Tokios kryptys ypač aktualios vasaromis, kai karščiai tampa vis dažnesni, o didmiesčiuose stiprėja vadinamasis miesto šilumos salos efektas. Dėl jo tankiai užstatytose vietose temperatūra gali būti juntamai aukštesnė nei užmiestyje, todėl pavėsis ir vanduo tampa ne vien komfortu, bet ir saugumo klausimu.

    Bagry: miesto ežeras karščiams

    Viena populiariausių vietų atsigaivinti Krokuvoje – Bagry telkinys Płaszów rajone. Jis susiformavo užliejus buvusius žvyro karjerus, todėl dabar tai vienas didesnių vandens telkinių miesto ribose, vasarą pritraukiantis minias.

    Vietos istorija turi ir tamsesnį sluoksnį: teritorija buvo susijusi su priverstiniu darbu Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau karjerai pamažu virto ežeru. Pasakojama, kad dugne iki šiol gali būti išlikusios dalies senosios infrastruktūros liekanos, užlietos vandeniu.

    Šiandien Bagry vertinamas ne tik dėl maudynių, bet ir dėl gamtos. Pakrantėse auga nendrynai, kurie sudaro sąlygas vandens paukščiams, o telkinyje aptinkama įvairi vandens gyvūnija, įskaitant varliagyvius ir žuvis.

    Vasaros sezonu veikia nemokama prižiūrima maudykla, yra prieplaukos ir vandens pramogų infrastruktūra, o norintys ramesnio poilsio dažnai renkasi laukines pakrantes. Tai viena praktiškiausių krypčių, kai norisi vandens ir žalumos neišvykstant iš miesto.

    Kryspinów: greita išvyka į paplūdimį

    Kita populiari išeitis nuo kaitros – Kryspinów, esantis netoli Krokuvos, Liszki savivaldybės teritorijoje. Čia esantis telkinys dažnai vadinamas Zalew Na Piaskach, o vieta vertinama kaip greitas pasirinkimas, kai norisi paplūdimio atmosferos.

    Sezono metu paprastai nustatomos konkrečios teritorijos darbo valandos, o prižiūrimos maudynės dažniausiai organizuojamos vasaros mėnesiais, esant tinkamoms oro sąlygoms. Prieš vykstant verta pasitikrinti aktualią informaciją vietoje, nes tvarka gali kisti priklausomai nuo sezono ir orų.

    Ši kryptis patogi ir tiems, kurie nori derinti vandenį su pasivaikščiojimu gamtoje. Netoliese esantis Bielańsko–Tyniecki kraštovaizdžio parkas suteikia galimybę trumpam pabėgti nuo įkaitusio smėlio ir rinktis pavėsį miško takais.

    Vėsa po žeme: Rinkos aikštės požemiai

    Trečias, visiškai kitoks būdas atsikvėpti nuo kaitros – apsilankymas Krokuvos pagrindinės Rinkos aikštės požemiuose, kurie priklauso miesto istorijos muziejinei erdvei. Požeminės ekspozicijos užima didelę teritoriją, o archeologinė dalis sudaro reikšmingą jos plotą.

    Požemiuose galima pamatyti nuolatinę ir laikiną ekspozicijas, o lankymas dažnai prilyginamas kelionei į viduramžių miestą. Multimedijos, garsai ir rekonstrukcijos padeda įsivaizduoti prekybinio miesto kasdienybę, o dalis objektų pateikiami taip, kad būtų lengviau suvokti jų erdvinį kontekstą.

    Toks pasirinkimas ypač tinka pačiomis karščiausiomis valandomis, kai norisi ne saulės, o pastovios, malonesnės temperatūros. Be to, Krokuvoje gausu ir kitų muziejų, tad kultūrinė pertrauka nuo karščio gali tapti visos dienos planu.

    Svarbiausia per karščius nepamiršti ir bazinių taisyklių: gerti pakankamai vandens, riboti fizinį krūvį vidurdienį ir rinktis pavėsį, kai temperatūra kyla aukščiausiai. O Krokuvoje tam yra ne vienas aiškus maršrutas – nuo ežero iki požemių.

  • Katovicuose iškeltas Centro himalaizmui vainikas: ką dar teks įveikti statybose iki atidarymo?

    Katovicų Bogucicų rajone pasiektas svarbus Centro himalaizmui, skirto Jerzy’ui Kukuczkai, statybų etapas – ant pastato iškeltas simbolinis statybų vainikas. Tai reiškia, kad konstrukcijos darbai pasiekė aukščiausią tašką, o projektas pereina į kitą, ne mažiau sudėtingą fazę.

    Projektas vystomas tankioje miesto aplinkoje, kur trūksta erdvės sandėliavimui ir technikai, todėl statybų logistika organizuojama beveik „čia ir dabar“. Medžiagos į statybvietę tiekiamos taip, kad atvykusios būtų iškart montuojamos, mažinant laikino sandėliavimo poreikį.

    Renovacija po paveldosaugos lupa

    Ypatingas šio objekto bruožas – naujos statybos dalies sujungimas su dviem istoriniais pastatais, kuriuos prižiūri paveldosauga. Pasak projekto atstovų, senųjų namų atnaujinimo mastas buvo itin didelis, nes iš originalių konstrukcijų daugiausia liko fasadai.

    Viduje atlikti darbai prilygo iš esmės naujai statybai: išimtos vidinės pertvaros, sustiprintos laikančiosios konstrukcijos, įrengti papildomi sutvirtinimai, kad pastatai būtų stabilūs viso proceso metu. Tokie sprendimai dažnai pasirenkami, kai siekiama išsaugoti istorinį vaizdą, bet pastato vidų pritaikyti šiuolaikinėms funkcijoms ir saugos reikalavimams.

    „Dirbame tankioje miesto struktūroje, kur nėra didelės statybvietės ar plačios bazės. Logistiką turime planuoti taip, kad tai, kas atvyksta, būtų iš karto sumontuojama“, – sakė rangovo atstovas Andrzejus Sowa.

    „Pastatuose buvo likusios beveik vien laikančiosios sienos, todėl teko juos sutvirtinti specialiomis konstrukcijomis, kad darbų metu niekas nesugriūtų“, – sakė projekto užsakovo atstovas Andrzejus Hołda.

    Ką matys lankytojai centre?

    Planuojama, kad centre veiks kelios ekspozicijų salės, suskirstytos temomis apie aukštikalnių alpinizmą ir pasirengimą ekspedicijoms. Lankytojams žadama pristatyti Himalajų ir Karakorumo tyrinėjimo istoriją, aštuoniatūkstantininkų įkopimų raidą, Lenkijos ekspedicijų pasiekimus, taip pat atskiras pasakojimų kryptis apie moterų himalaizmą.

    Numatoma ir interaktyvesnė dalis: erdvės, leidžiančios patirti bent dalį aukštikalnėms būdingų sąlygų, bei profesionali laipiojimo siena. Integralia centro dalimi turėtų tapti ir Jerzy’io Kukuczka gyvenimo bei pasiekimų pristatymas, įskaitant jo gyvenamosios erdvės atkūrimą ar eksponavimą kaip pasakojimo ašį.

    Kainos, terminai ir dar likę darbai

    Centro statybos vykdomos pagal „projektuok ir statyk“ principą, kai rangovas atsako ir už projektavimo, ir už įgyvendinimo dalį. Skelbta, kad darbų vertė siekė kiek daugiau nei 47 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 10,9 mln. eurų, o daliai projekto buvo numatytas ir Europos Sąjungos finansavimas.

    Statybvietė rangovui perduota 2025 metų sausį, o 2026 metų birželio 30 dieną pasiektas konstrukcijų pikas, pažymėtas statybų vainiku. Toliau laukia vidaus įrengimas, inžinerinės sistemos, ekspozicijos įgyvendinimas ir objekto pritaikymas lankytojams.

    Miesto atstovai yra nurodę, kad pirmųjų lankytojų centras galėtų sulaukti 2027 metų antroje pusėje. Tuo pat metu vyksta procesai, susiję su nuolatinės ekspozicijos rangovo parinkimu, nes būtent ekspozicijų įrengimas dažnai tampa viena ilgiausių projekto dalių po statybinių darbų.

  • Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija perdavė Nigerijai 18 vadinamųjų Benino bronzų – kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų meno ir istorijos artefaktų. Ceremonija vyko Lagose, Nacionaliniame muziejuje, o grąžinimas įvardijamas kaip naujas žingsnis dešimtmečius trunkančiame siekyje susigrąžinti kultūros paveldą.

    Artefaktus perdavė trys Šveicarijos muziejai: Ciuricho universiteto Etnografijos muziejus, Ciuricho muziejus Rietberg ir Ženevos etnografijos muziejus. Šis perdavimas yra platesnio susitarimo dalis: 2026 metų kovą Šveicarija įsipareigojo Nigerijai perduoti nuosavybės teises iš viso į 28 objektus.

    Kas yra Benino bronzos?

    Benino bronzomis vadinama šimtai skulptūrų ir plokštelių, daugiausia lietų iš metalo bei drožtų iš dramblio kaulo, kurios puošė Benino karalystės valdovų rūmus. Šiandien istorinis Benino karalystės centras siejamas su Nigerijos pietuose esančia Edo valstija, o objektai laikomi svarbiais politinės ir religinės galios simboliais.

    Didžioji dalis šių kūrinių buvo pagrobta 1897 metais per britų kolonijinių pajėgų baudžiamąją ekspediciją. Po reido artefaktai paplito po tarptautinę meno rinką, o vėliau atsidūrė dešimtyse valstybių ir šimtuose muziejų kolekcijų.

    Kaip vyko perdavimas?

    Grąžinimas siejamas su iniciatyva Benin Initiative Switzerland, pradėta 2021 metais. Jos tikslas – tirti Benino kilmės objektų provenienciją Šveicarijos institucijų rinkiniuose ir sudaryti sąlygas sprendimams dėl grąžinimo ar nuosavybės perdavimo.

    „Mūsų kultūros paveldo sugrįžimas reiškia daugiau nei artefaktų susigrąžinimą. Tai rodo dialogo, pasitikėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galią“, – sakė Nigerijos kultūros ministrė Hannatu Musa Musawa.

    Per ceremoniją taip pat buvo perduota bronzinė apyrankė ir keturi archeologiniai monolitai iš Nigerijos Nigerio deltos regiono. Šveicarijos institucijos nurodė, kad šie objektai buvo konfiskuoti vykdant baudžiamąsias bylas ir vėliau perduoti valstybei.

    Restitucija Europoje įgauna pagreitį

    Pastaraisiais metais Benino bronzų grąžinimai Europoje ryškiai suintensyvėjo, o Nigerija tapo viena aktyviausių šalių, siekiančių susigrąžinti kolonijiniu laikotarpiu prarastą paveldą. 2025 metais Nyderlandai Nigerijai grąžino 119 Benino bronzų – tai laikoma didžiausiu fiziniu tokio pobūdžio perdavimu iki šiol.

    2026 metų vasarį Kembridžo universitetas perdavė Nigerijos Nacionalinei muziejų ir paminklų komisijai nuosavybės teises į 116 Benino bronzų, o fizinis objektų perkėlimas dar turi būti suderintas. Tuo pat metu diskusijos dėl grąžinimo tęsiamos su institucijomis, kurių kolekcijas riboja įstatymai ar vidaus taisyklės.

    Pavyzdžiui, Britų muziejus, Nigerijai oficialiai pateikus repatriacijos prašymą 2021 metais, iki šiol laikosi pozicijos, kad jo kolekcija teisiškai yra neatidalijama. Dėl to didelė dalis Benino karalystės objektų, įskaitant Benino bronzas, tebėra Londone.

    Nigerijoje taip pat kyla klausimų, kur ir kaip grąžinti artefaktai turėtų būti saugomi ir eksponuojami. Dalis Šveicarijos grąžintų kūrinių bus rodoma Lagose, tačiau dauguma planuojami perkelti į Edo valstiją ir laikinai saugoti Nacionaliniame muziejuje Benino mieste.

    Šveicarija ir Nigerija kartu pasirašė ir bendradarbiavimo susitarimą, orientuotą į kultūros paveldo apsaugą. Šis žingsnis vertinamas kaip platesnių Europos muziejų praktikų pokyčių dalis, kai vis dažniau pripažįstama proveniencijos svarba ir ieškoma konkrečių sprendimų dėl kolonijinių laikų neteisybių.

  • 6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    Pietų Norvegijoje, netoli Brandbu vietovės, mokyklos išvyka į lauką baigėsi netikėtu atradimu. Šešiametis berniukas, rinkdamas akmenis dailės pamokai, pastebėjo iš žemės kyšantį neaiškų, rūdimis ir gruntu aplipusį daiktą. Ištraukęs radinį jis dar nesuprato, kad rankose laiko itin retą istorijos liudininką.

    Mokytojai greitai įtarė, jog tai gali būti archeologiškai reikšmingas objektas, todėl informavo regiono kultūros paveldo specialistus. Apžiūros metu paaiškėjo, kad tai geležinis vienaašmenis kardas, neįprastai gerai išsilaikęs, turint omenyje jo amžių ir ilgametį buvimą dirvožemyje.

    Kardas iš virsmo epochos

    Ekspertų vertinimu, ginklas priskiriamas laikotarpiui, kuris sieja vėlyvąjį merovingų laikotarpį ir ankstyvąją vikingų epochą. Preliminariai teigiama, kad kardas galėjo būti nukaltas maždaug 750–850 metais, kai Skandinavijoje keitėsi karybos tradicijos, o geležies dirbiniai tapo svarbia statuso ir galios išraiška.

    Tokių kardų regione aptinkama nedažnai, o panašūs radiniai paprastai pasirodo kas kelerius metus. Istorikai pabrėžia, kad ankstyvaisiais viduramžiais kardai buvo brangūs ir technologiškai sudėtingi gaminiai, todėl dažniausiai priklausė aukšto socialinio statuso kariams ar vietos vadams.

    Kas slepiasi po lauku?

    Netoli vietos, kur rastas kardas, anksčiau buvo fiksuota pilkapių ir senųjų laidojimo vietų iš geležies amžiaus. Dėl to neatmetama versija, kad ginklas galėjo būti kapo įkapių dalis ir daugiau kaip tūkstantį metų išgulėjo žemėje kaip laidojimo ritualo elementas.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar apylinkėse gali būti ir daugiau archeologinių objektų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu. Tokiais atvejais specialistai paprastai vertina dirvožemio sluoksnius, vietovės istorinius duomenis ir radinio kontekstą, nes būtent aplinka padeda tiksliau nustatyti, kaip ir kodėl ginklas atsidūrė žemėje.

    Radinys keliauja į muziejų

    Kardas perduotas ekspertams ir išgabentas į muziejų Osle, kur bus konservuojamas ir detaliai tiriamas. Konservavimo metu nuo metalo pašalinamos korozijos nuosėdos, stabilizuojama medžiaga, o analitiniai metodai leidžia įvertinti geležies sudėtį, gamybos techniką ir galimus naudojimo pėdsakus.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl sensacijos, bet ir dėl galimybės geriau suprasti ankstyvųjų Skandinavijos visuomenių ginkluotę, prekybos ryšius bei socialinę struktūrą. Panašios istorijos pasitaiko ir kitur regione, pavyzdžiui, Švedijoje anksčiau vaikas žaisdamas vandenyje buvo aptikęs maždaug 1 500 metų senumo kardą, kuris taip pat pateko į specialistų rankas.

  • Čikagoje atidarytas Obamos prezidentinis centras: žvaigždės scenoje ir užuominos Trumpui

    Čikagoje atidarytas Obamos prezidentinis centras: žvaigždės scenoje ir užuominos Trumpui

    Čikagoje ketvirtadienį įvyko Baracko Obamos prezidentinio centro atidarymo ceremonija, į kurią susirinko buvę JAV lyderiai, visuomenės veikėjai ir pramogų pasaulio žvaigždės. Renginys buvo transliuotas internetu, o dalyvavimas jame buvo tik su kvietimais.

    Scenoje pasirodė Bruce Springsteen, Stevie Wonder, Christina Aguilera, Bono, Common ir John Legend. Organizatoriai akcentavo, kad tai buvo ne tik kultūrinė programa, bet ir simbolinis centro pristatymas miestui, su kuriuo B. Obama sieja savo politinės karjeros pradžią.

    B. Obama priminė į Čikagą atvykęs 1985 metais kaip bendruomenės organizatorius ir pabrėžė, kad centro negalėjo įsivaizduoti kitoje vietoje. Jis priminė, kad netoliese susipažino su Michelle Obama, čia augo jų šeima, o pirmieji politiniai žingsniai taip pat buvo žengti pietinėje miesto dalyje.

    Į ceremoniją atvyko buvę JAV prezidentai Joe Bidenas, George’as W. Bushas ir Billas Clintonas, taip pat buvusios pirmosios ponios Jill Biden, Laura Bush ir Hillary Rodham Clinton. Scenoje pasirodė ir buvusi viceprezidentė Kamala Harris, o dabartinis prezidentas Donaldas Trumpas renginyje nedalyvavo.

    Vasario mėnesį D. Trumpas socialiniuose tinkluose kritikavo projektą, kurio vertė siekia apie 740 mln. eurų, pavadindamas jį nesėkme. Ceremonijos metu jo pavardė viešai nebuvo minima, tačiau tiek Barackas, tiek Michelle Obama savo kalbose leido suprasti, kad kalba apie dabartinį politinį klimatą ir senas dezinformacijos kampanijas.

    Ryškiausiai nuskambėjo Michelle Obama pasisakymas, kai ji priminė melagingus teiginius apie vyro kilmę ir teisę būti amerikiečiu, kuriuos JAV politikoje ilgą laiką maitino vadinamoji gimimo sąmokslo teorija. Ji taip pat kalbėjo apie visuomenės susipriešinimą ir nuovargį nuo konfliktų, teigdama, kad naujasis centras turi tapti vieta bendruomenei susitikti ir kurti pokytį.

    „Kaip absurdiška net įsivaizduoti, kad tu būtum palūžęs nuo spaudimo“, – sakė Michelle Obama.

    Barackas Obama savo kalboje akcentavo charakterio, sąžiningumo, integralumo, gerumo ir pareigos jausmo svarbą. Jis dėkojo ne tik Demokratų partijai, bet ir politiniams oponentams, pabrėždamas, kad demokratijai reikalingos bendros taisyklės ir pagarba institucijoms.

    „Kiekvienas šiandien čia esantis prezidentas, kad ir kokie skirtingi būtume, stengėsi laikytis vertybių, kuriomis tikėjo Johnas McCainas ir Mittas Romney ne mažiau nei aš“, – sakė Barackas Obama.

    Kas įrengta centre?

    Beveik 20 akrų teritoriją užimantis kompleksas įsikūrė Jackson Parke, Čikagos pietinėje dalyje, netoli vietų, kuriose B. Obama gyveno ir pradėjo politinę veiklą. Skelbiama, kad centras per metus turėtų pritraukti daugiau nei 1 000 000 lankytojų.

    Komplekso ašis yra muziejus, pasakojantis apie pirmojo juodaodžio JAV prezidento ir pirmosios ponios politinę bei asmeninę istoriją. Teritorijoje taip pat veikia Čikagos viešosios bibliotekos padalinys, įrengti sporto aikštynai, vaikų žaidimų erdvės, sporto centras ir poilsio zona.

    Lankytojams numatyta galimybė pamatyti natūralaus dydžio Ovaliojo kabineto rekonstrukciją. Muziejuje taip pat eksponuojamos dalis Michelle Obama dėvėtų vakarinių suknelių, o kai kuriose ekspozicijose lankytojams leidžiama liesti audinių pavyzdžius, siekiant perteikti asmeniškesnį pasakojimo sluoksnį.

    Obama fondo atstovas Josh Harris, pristatydamas erdves, pabrėžė, kad centras kuriamas kaip vieta, kur istorija derinama su praktiniais bendruomenės poreikiais. Jo teigimu, tikslas yra ne vien prisiminti prezidentavimo laikotarpį, bet ir paskatinti žmones įsitraukti į pokyčius savo aplinkoje.

  • Danijos Den Gamle By pripažintas Europos metų muziejumi 2026: kuo išsiskyrė Aarhuso erdvė

    Danijos Den Gamle By pripažintas Europos metų muziejumi 2026: kuo išsiskyrė Aarhuso erdvė

    Apdovanojimas įteiktas Bilbao

    Danijoje, Aarhuse, veikiantis atviras miesto istorijos muziejus Den Gamle By pelnė 2026 metų Europos metų muziejaus apdovanojimą. Įvertinimas įteiktas EMYA ceremonijoje Bilbao mieste Ispanijoje.

    Komisija pabrėžė, kad muziejus nustatė naują inovacijų ir aktualumo kartelę bei daro pastebimą poveikį visam muziejų sektoriui. Vertintojų teigimu, Den Gamle By sugeba sujungti istoriją su šiandienos klausimais ir išlaikyti lankytojų įsitraukimą.

    400 metų istorija vienoje vietoje

    Den Gamle By pristatomas kaip miesto istorijos muziejus po atviru dangumi, kuriame pasakojama kasdienė žmonių istorija. Lankytojai kviečiami patirti maždaug 400 metų laikotarpį per interaktyvias ir įtraukias ekspozicijas.

    Muziejuje įrengtos ekspozicijos leidžia keliauti per skirtingus laikmečius nuo 1600 iki 2014 metų, o aplinka sukurta taip, kad primintų gyvą miestą, o ne statišką parodą. Čia galima pamatyti skirtingų epochų gatves, reklamas, buitį ir institucijas, atkuriančias konkrečių laikotarpių kasdienybę.

    Dėmesys tvarumui ir bendruomenei

    EMYA vertinimo komisija akcentavo, kad muziejus nuosekliai kelia temas, kurios svarbios šiuolaikinei visuomenei: migraciją, tvarumą, socialinį teisingumą ir lygybę. Den Gamle By stiprybė įvardijama kaip gebėjimas apie sudėtingus klausimus kalbėti suprantamai ir įtraukiant vietos bendruomenę.

    Pasak komisijos, tvarumo kryptis muziejaus veiklose ryškėja vis labiau: organizuojami užsiėmimai, susiję su tradicinių augalų veislių puoselėjimu, sodininkyste, drabužių bei pastatų taisymu. Tokios veiklos pristatomos kaip praktinis būdas lankytojams įsitraukti ir pritaikyti žinias kasdienybėje.

    „Tai novatoriška institucija, jungianti istorinius ir šiuolaikinius miesto pasaulius bei padedanti atsakyti į skubius šiandienos klausimus, įskaitant migraciją, tvarumą ir socialinį teisingumą“, – sakė EMYA bendra-pirmininkė ir žiuri narė Daniëlle Kuijten.

    Komisija taip pat išskyrė savanorių vaidmenį: jų žinios ir asmeninės patirtys esą papildo pasakojimus, o dalyvavimo projektai padeda muziejui išlikti matomam miesto pilietiniame gyvenime. Šis modelis vis dažniau laikomas viena svarbiausių šiuolaikinių muziejų tendencijų Europoje, kai institucijos siekia būti ne tik eksponatų saugotojos, bet ir aktyvios bendruomenių platformos.

    Per tą pačią ceremoniją įteikti ir kiti apdovanojimai, įvertinantys skirtingas muziejų stiprybes, nuo įtraukties iki aplinkosaugos. Skelbiama, kad 50-oji Europos metų muziejaus apdovanojimo ceremonija planuojama 2027 metų gegužės 30 dieną Berne, Šveicarijoje.