CP v2

Tag: NATO

  • Ukrainos žvalgyba įspėja: Rusija rudenį gali mobilizuoti per milijoną žmonių

    Ukrainos žvalgyba įspėja: Rusija rudenį gali mobilizuoti per milijoną žmonių

    Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba skelbia turinti duomenų, kad Rusija rudenį gali pradėti itin didelę mobilizacijos bangą. Anot ukrainiečių, ji galėtų startuoti rugsėjį ir apimti daugiau nei 1 000 000 žmonių.

    Toks scenarijus būtų vienas ryškiausių signalų per pastarąjį laiką, rodantis Maskvos siekį kompensuoti nuostolius kare prieš Ukrainą. Kremliaus atstovai šių pranešimų oficialiai nepatvirtino.

    Kodėl kalbama apie naują mobilizaciją?

    Pastaraisiais mėnesiais daugėja ženklų, kad Rusijai sunkėja palaikyti stabilų karių papildymą vien savanoriais ir kontraktais. Nepriklausomos Rusijos redakcijos yra skelbusios apie diskusijas valdžios užkulisiuose dėl naujos mobilizacijos bangos po rinkimų į Valstybės Dūmą, kurie numatyti rugsėjį.

    Viešojoje erdvėje pasirodė ir prorusiškų karo komentatorių teiginių, kad mobilizacijos mastas galėtų siekti apie 1 200 000 žmonių, o aktyvesnė fazė persikelti į spalį. Ukrainos pareigūnai tokią galimybę vertina kaip bandymą per trumpą laiką suformuoti papildomus rezervus.

    Kremliaus taktika ir iššūkiai

    Nuo 2022 metais paskelbtos dalinės mobilizacijos Rusija stengėsi vengti atviro masinio šaukimo, nes tai kėlė socialinės įtampos ir emigracijos bangos riziką. Vietoje to buvo remiamasi didelėmis išmokomis už kontraktą, spaudimu migrantams ir tikslinėmis verbavimo kampanijomis regionuose.

    Vis dėlto nepriklausomos analizės, įskaitant karo stebėsenos organizacijų vertinimus, rodo, kad kontraktininkų srautas gali mažėti, o nuostoliai fronte išlieka dideli. Jei mobilizacija iš tiesų būtų pradėta, svarbiausiu klausimu taptų ne tik skaičiai, bet ir naujokų parengimas, aprūpinimas bei vadovavimo kokybė.

    Ką tai reikštų karui ir ekonomikai?

    Daugiau nei 1 000 000 žmonių išėmimas iš darbo rinkos karo metu būtų rimtas smūgis Rusijos ekonomikai ir regionams, ypač tiems, iš kurių tradiciškai šaukiama daugiausia. Kartu tai didintų vidinę įtampą ir galėtų paskatinti naują išvykimų iš šalies bangą.

    Karinėje plotmėje toks sprendimas teoriškai leistų Maskvai formuoti naujus junginius ir bandyti didinti spaudimą keliomis kryptimis, tačiau greitas masinis papildymas dažnai reiškia prastesnį pasirengimą. Dėl to artimiausios savaitės bus esminės vertinant, ar Kremliaus pasirinkimas liks prie dabartinio modelio, ar pereis prie atviros mobilizacijos.

    „Jei tokia mobilizacija prasidėtų, tai būtų bandymas per trumpą laiką užlopyti fronto spragas, tačiau tai nereiškia automatinio kokybinio pranašumo“, – sakė Ukrainos pareigūnai, viešai komentavę galimą scenarijų.

    Tuo metu Rusijos valdžia toliau kartoja, kad kariuomenė pildoma savanoriais, o mobilizacija esą nėra svarstoma. Vis dėlto informacinė erdvė rodo, kad tema išlieka jautri ir glaudžiai susijusi su vidaus politika bei karo eiga.

  • Kubilius apie ES karinį mobilumą: 27 taisyklės stabdo, europarlamentarai siūlo terminą 2028

    Kubilius apie ES karinį mobilumą: 27 taisyklės stabdo, europarlamentarai siūlo terminą 2028

    Europos Komisijos gynybos komisaras Andrius Kubilius sako, kad ES karinio mobilumo reforma yra būtina, jei Europa nori realiai pasirengti krizių scenarijams ir greitam sąjungininkų pastiprinimui. Ketvirtadienį Europos Parlamente pradedamos derybos su Taryba ir Komisija dėl vadinamojo karinio mobilumo paketo, tačiau dalis europarlamentarų jau spaudžia dėl ankstesnio termino.

    Kubiliaus teigimu, viena didžiausių problemų yra skirtingi nacionaliniai režimai: kiekviena iš 27 valstybių turi savas procedūras, leidimus ir taisykles, kurios karo ar įtampos atveju virsta laiko praradimu. Tai reiškia, kad technikos ir karių judėjimas per sienas gali strigti ne dėl logistikos stokos, o dėl biurokratinių kliūčių.

    „Didelė problema ta, kad turime 27 valstybes nares ir jos turi 27 karinio mobilumo režimus. Pavyzdžiui, perkelti karius iš Ispanijos į Baltijos šalis gali užtrukti apie 45 dienas. Mes tai keičiame labai radikaliai“, – sakė Andrius Kubilius.

    ES karinis mobilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas greitai perkelti tankus, kariuomenės vienetus ir kitus karinius krovinius per Europą, kai laikas tampa lemiamu veiksniu. Diskutuojamas paketas yra platesnės ES Readiness 2030 darbotvarkės dalis, kuria siekiama stiprinti atgrasymą, atsparumą ir pasirengimą.

    Europos Komisija siūlo, kad naujos taisyklės ir infrastruktūriniai sprendimai būtų pilnai įgyvendinti iki 2030 metų. Pagrindinis paketo tikslas yra sumažinti administracinę naštą, suderinti procedūras ir atnaujinti infrastruktūrą, kad karinė technika galėtų judėti greičiau ir saugiau.

    Vis dėlto Europos Parlamento pranešėjai dėl šio teisės akto, Lenkijos europarlamentaras Michałas Szczerba ir Latvijos europarlamentaras Roberts Zīle, siekia terminą paankstinti iki 2028 metų. Jų argumentas paprastas: saugumo aplinka blogėja greičiau nei juda reguliavimo ir infrastruktūros projektai, todėl laukti iki 2030 metų būtų per rizikinga.

    „Laikas yra esminis dalykas, ir mes negalime laukti“, – sakė Michałas Szczerba.

    Pranešėjai pabrėžia, kad dalis sprendimų nėra vien tik apie papildomą finansavimą. Ne mažiau svarbu greitis, vienodos taisyklės ir kritinių logistikos „butelio kaklelių“ šalinimas, pavyzdžiui, netinkami tiltai, ribotos geležinkelių atkarpos ar nepakankami logistikos terminalai, kurie stabdo sunkiąją techniką.

    Finansavimo klausimas, nors ir nėra vienintelis, išlieka svarbus infrastruktūros modernizavimo daliai. Diskusijose minimi ES biudžeto instrumentai ir ateinančios daugiametės finansinės programos galimybės, tačiau kartu akcentuojama ir nacionalinių biudžetų atsakomybė, ypač kai kalbama apie kelius, tiltus ir geležinkelius, kurie pirmiausia priklauso valstybių kompetencijai.

    Europos Komisija, konsultuodamasi su NATO, yra identifikavusi kelis pagrindinius karinio mobilumo koridorius, tačiau jų detalės neviešinamos dėl jautrumo. Taip pat kalbama apie šimtus taškinių projektų, kuriuose numatoma sparčiau spręsti konkrečias kliūtis, kad reali nauda būtų juntama dar iki visos reformos pabaigos.

    ES Tarybai derybose šiuo metu atstovauja Airija, pirmininkaujanti ES Tarybai rotacijos tvarka. Airijos užsienio reikalų ir gynybos ministrė Helen McEntee Europos Parlamente pabrėžė, kad karinio mobilumo paketu siekiama supaprastinti transporto reguliavimą ir užtikrinti greitesnę reakciją krizėse, o šį klausimą ji įvardijo kaip vieną iš pirmininkavimo prioritetų.

    Artimiausiose derybose esminis ginčas bus ne tik dėl galutinio termino, bet ir dėl to, kokio masto taisyklių harmonizavimas bus realiai pasiektas, kaip bus suderinti nacionaliniai saugumo reikalavimai ir kaip greitai valstybės imsis infrastruktūros modernizavimo. Nuo šių sprendimų priklausys, ar Europa krizės akivaizdoje galės veikti kaip viena erdvė, o ne kaip 27 atskirų procedūrų labirintas.

  • Devynios Europos šalys ir Ukraina kuria priešbalistinių raketų koaliciją: ką tai keis gynyboje

    Devynios Europos šalys ir Ukraina kuria priešbalistinių raketų koaliciją: ką tai keis gynyboje

    Devynios Europos valstybės kartu su Ukraina paskelbė kurianti koaliciją, skirtą stiprinti priešbalistinių raketų pajėgumus Europoje. Tikslas – vystyti integruotą priešraketinės gynybos architektūrą, kuri, šalių teigimu, būtų skirta atgrasymui ir apsaugai nuo augančių balistinių grėsmių.

    Bendrame pareiškime pabrėžta, kad iniciatyva yra „grynai gynybinė“ ir orientuota į ilgalaikį pajėgumų kūrimą. Prie deklaracijos prisijungė Danija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir Ukraina.

    „Manome, kad Europos apsaugai reikia visuotinio sprendimo – integruotos priešraketinės gynybos architektūros, kuri atgrasytų ir atremtų būsimas raketų grėsmes“, – teigiama bendrame šalių pareiškime.

    Iniciatyva paskelbta Paryžiuje vykstančių Ukrainą remiančių partnerių susitikimų kontekste, kai sąjungininkai aptaria tolesnę karinę paramą, oro gynybos stiprinimą ir didesnį spaudimą Rusijai. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas viešai akcentavo, kad balistinių grėsmių akivaizdoje Europa turi vienu metu saugoti Ukrainą ir tvirtinti kolektyvinį saugumą.

    Susitikimų išvakarėse Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Paryžiuje su E. Macronu aptarė padėtį fronte ir konkrečius Ukrainos poreikius, susijusius su gyventojų apsauga nuo atakų. Ukrainos pusė pabrėžė, kad oro ir priešraketinė gynyba išlieka viena kritinių sričių, kuriose reikia greitesnių sprendimų.

    „Svarbu stiprinti Ukrainą, stiprinti mūsų oro gynybą ir spartinti Europos priešbalistinių pajėgumų plėtrą“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Koalicijos idėja remiasi prielaida, kad balistinių raketų grėsmė Europoje didėja, o vien tik nacionalinių sistemų nepakanka: reikia suderintų radarų, ankstyvojo perspėjimo, perėmimo ir valdymo grandžių. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį įvairių sistemų sąveikai, atsargų kaupimui ir pramonės pajėgumų plėtrai, kad perėmimo priemonių netrūktų ilgalaikėje perspektyvoje.

    Pasak Prancūzijos prezidento, Europa turi būti pasirengusi ginti savo laisves ir teises, o gynybos planai turi atitikti realias grėsmes. Prieš Prancūzijos nacionalinę šventę jis pabrėžė, kad Europos gynybos stiprinimas reiškia ir technologinį šuolį, ir politinį apsisprendimą veikti išvien.

    „Žinutė pasauliui tokia: taip, taika yra mūsų tikslas. Taip, branginame laisvę ir teises. Ir taip, esame pasirengę jas ginti visada“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Ši koalicija taip pat siejama su platesnėmis sąjungininkų diskusijomis dėl paramos Ukrainai ir saugumo garantijų architektūros Europoje. Skelbiama, kad partnerių formate dalyvaujančių šalių ratas yra platesnis ir toliau plečiasi, o Paryžiuje numatyti susitikimai skirti suderinti politinius sprendimus su konkrečiais gynybos pajėgumų projektais.

  • F-35 vėl Turkijai? JAV Kongrese kyla mūšis: graikų lobistai įspėja dėl S-400

    F-35 vėl Turkijai? JAV Kongrese kyla mūšis: graikų lobistai įspėja dėl S-400

    JAV sostinėje atsinaujino politinis ginčas dėl galimybės Turkijai sugrįžti į penktosios kartos naikintuvų F-35 programą. Baltieji rūmai signalizuoja norą glaudžiau dirbti su Ankara, tačiau Kongrese stiprėja spaudimas išlaikyti teisinius ribojimus.

    Diskusija įsiplieskė po JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimo su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Vis dėlto oficialaus administracijos sprendimo, kuris atvertų kelią Turkijai grįžti į programą, kol kas nėra.

    Graikija viešai pabrėžia, kad ginkluotės sprendimai yra suvereni kiekvienos valstybės teisė ir Atėnai neturi veto JAV sprendimams. Tačiau kartu Graikijos pareigūnai teigia turintys pareigą sąjungininkams kelti regiono saugumui svarbius klausimus.

    Atėnai primena, kad Turkija yra NATO sąjungininkė, tačiau graikų ir turkų santykiuose išlieka įtampos židiniai. Tarp jų minimi ginčai dėl Egėjo jūros ir Rytų Viduržemio bei Ankaros laikysena, kuri, Graikijos vertinimu, kelia rizikų Aljansui.

    Kongrese telkiama opozicija

    Pirmą ryškesnį viešą žingsnį prieš galimą politikos pokytį žengė demokratė Atstovų Rūmų narė Dina Titus. Ji subūrė 18 kongresmenų, pasirašiusių laišką Atstovų Rūmų vadovybei, ragindami užtikrinti, kad būtų laikomasi galiojančių ribojimų.

    Laiške akcentuojama, kad Kongresas turi būti pasirengęs įsikišti, jei administracija bandytų pajudėti Turkijos sugrąžinimo į F-35 programą kryptimi. Šią iniciatyvą Vašingtone aktyviai palaiko ir graikų amerikiečių organizacijos.

    Hellenic American Leadership Council atstovas Thanos Davelis teigė, kad tai yra pirmoji koordinuota reakcija Kongrese.

    „Dina Titus subūrė 18 atstovų, daugiausia demokratų, kurie laišku paragino vadovybę būti pasirengusią stabdyti bet kokius žingsnius dėl F-35 Turkijai“, – sakė Thanos Davelis.

    Pasak jo, respublikonų stovykloje nuotaikos kitokios: dalis taip pat vertina situaciją atsargiai, tačiau renkasi mažiau viešą taktiką ir esą bando daryti įtaką administracijai per vidinius kanalus.

    Kodėl S-400 vis dar yra pagrindinis barjeras

    Esminis argumentas, kodėl Turkijos kelias atgal į F-35 programą išlieka komplikuotas, yra teisiniai ribojimai, kuriuos pats Kongresas įtvirtino po to, kai Ankara įsigijo rusišką priešlėktuvinės gynybos sistemą S-400. Turkija iš F-35 programos buvo pašalinta 2019 metais, o sprendimas buvo siejamas ne vien su politika, bet ir su saugumo rizikomis.

    JAV teisės aktuose ir gynybos biudžeto nuostatose įtvirtinta logika paprasta: kol Turkija turi S-400, pažangios JAV technologijos neturėtų atsidurti aplinkoje, kurioje būtų galima rinkti jautrius duomenis. Vašingtonas nuogąstauja, kad S-400 eksploatavimas šalia F-35 galėtų padėti fiksuoti orlaivio mažo matomumo bei elektroninių sistemų ypatybes.

    Politiniuose užkulisiuose aptariami scenarijai, kaip būtų galima „apeiti“ kliūtį, susijusią su S-400 turėjimu, pavyzdžiui, sistemų perdavimas trečiajai šaliai ar jų išgabenimas iš Turkijos kontrolės. Tačiau oponentai Kongrese pabrėžia, kad svarbus ne tik naudojimas, bet ir pats faktinis turėjimas.

    Galutinis sprendimas, ar Turkijai bus atvertas kelias į F-35 programą, priklausys nuo Baltųjų rūmų siekio gerinti santykius su Ankara ir Kongreso ryžto išlaikyti griežtą teisinę liniją. Kol kas Vašingtone aiškėja, kad šis klausimas taps vienu ryškiausių JAV vidaus politikos ir saugumo debatų NATO kontekste.

  • Lenkijos MiG-29 nepasieks Ukrainos? Bulgarija ieško dalių ir gali perimti lėktuvus

    Lenkijos MiG-29 nepasieks Ukrainos? Bulgarija ieško dalių ir gali perimti lėktuvus

    Bulgarijos žiniasklaida praneša, kad šalies Gynybos ministerija kreipėsi į kelias valstybes, tarp jų ir Lenkiją, dėl naikintuvų MiG-29 atsarginių dalių. Šis klausimas, kaip teigiama, buvo aptariamas ir Bulgarijos gynybos ministro Dimitaro Stojanovo susitikimuose NATO formato renginiuose.

    Bulgarijos karinės oro pajėgos oficialiai turi 15 MiG-29, iš jų du yra dviviečiai. Tačiau realiai skraidyti gali tik dalis – viešai minima, kad šiuo metu tinkami naudoti yra maždaug šeši, o likę lėktuvai laikomi ant žemės ir naudojami kaip dalių šaltinis.

    Tokį sprendimą lėmė ilgėjantis atsarginių dalių deficitas: po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą daugeliui Europos šalių tapo politiškai ir praktiškai sudėtinga užtikrinti rusiškos kilmės komponentų tiekimą. Dėl to MiG-29 eksploatacija sensta vis greičiau, o techninės priežiūros kaštai kyla.

    Bulgarija taip pat planuoja skelbti konkursą MiG-29 variklių remontui, kurio vertė, kaip nurodoma, viršija 26 mln. eurų. Anksčiau Bulgarijos MiG-29 variklių remontas buvo atliekamas Lenkijoje, Bydgoščiuje veikiančioje bendrovėje „Wojskowe Zakłady Lotnicze Nr 2“, todėl Sofia tikisi, kad ryšys su Lenkijos pramone ir logistika gali padėti atgaivinti turimus pajėgumus.

    Ilgalaikėje perspektyvoje Bulgarija pereina prie vakarietiškos technikos: šalis yra užsakiusi 16 naikintuvų F-16 Block 70. Vis dėlto viešai aptariama, kad tiekimo grafikas vėluoja, o pilnas kovinis parengimas priklauso ne tik nuo lėktuvų atvykimo, bet ir nuo pilotų bei technikų rengimo tempo.

    „Bulgarija tęs MiG-29 eksploatavimą iki 2030 metų, nes iki tol F-16 rengiami pilotai nebus pasirengę pilnai perimti kovinio budėjimo“, – sakė Dimitaras Stojanovas Bulgarijos nacionaliniam radijui.

    Šioje situacijoje Bulgarijos dėmesys krypsta į Lenkiją, kuri po ankstesnių perdavimų Ukrainai dar turi MiG-29 platformos resursų. Tuo pat metu Ukrainos ir Lenkijos pokalbiai dėl papildomų MiG-29 perdavimo, kaip teigiama įvairiuose šaltiniuose, stringa, o dalis komentatorių kelia versiją, kad lėktuvai ar jų dalys galėtų būti nukreiptos kitur Europoje.

    Lenkijos gynybos viceministras Stanislawas Wziątekas anksčiau yra užsiminęs apie didelį susidomėjimą Lenkijos MiG-29 Europoje ir akcentavęs, kad šios platformos „ras vietą Europos saugumo sistemoje“. Bulgarijos žiniasklaida tai interpretuoja kaip signalą, jog Sofia gali turėti realių šansų gauti bent dalių, o gal ir pačius orlaivius, jei bus rastas teisiškai ir politiškai priimtinas sprendimas.

    Galutinį scenarijų lems keli veiksniai: kiek Lenkija dar turi eksploatuotinų MiG-29, ar įmanomas greitas remonto ir dalių tiekimo kanalas, ir kaip greitai Bulgarija gebės perimti oro policijos užduotis su F-16. Kol kas aišku viena – MiG-29 tema Europoje išlieka aktuali ne dėl modernizacijos, o dėl pereinamojo laikotarpio spragų, kurias tenka užkamšyti turimais resursais.

  • Lenkija ruošia naują K2 tankų sandorį: paaiškėjo, kiek jų bus ir kiek gamins vietoje

    Lenkija ruošia naują K2 tankų sandorį: paaiškėjo, kiek jų bus ir kiek gamins vietoje

    Lenkija rengiasi dar vienam vykdomajam susitarimui dėl Pietų Korėjoje sukurto pagrindinio kovos tanko K2. Gynybos sektoriuje svarstoma, kad šiais metais pasirašius naują sutartį bendras įsigyjamų K2PL skaičius galėtų pasiekti 210 vienetų, o kartu planuojama ir 35 specializuotos platformos.

    K2 šeimos tankus gamina Pietų Korėjos bendrovė „Hyundai Rotem“, o bazinė K2GF (Gap Filler) versija Lenkijoje vertinama kaip tarpinis sprendimas greitai stiprinti šarvuotąsias pajėgas. Tankas turi 120 mm lygiavamzdę patranką, automatinį užtaisymo mechanizmą, trijų žmonių įgulą ir dyzelinį variklį, kurio galia siekia apie 1 500 arklio galių.

    Programos tikslas yra kur kas platesnis nei kelių šimtų vienetų pirkimas. Lenkija yra paskelbusi siekį pagal bendrąją programą pasiekti iki 1 000 K2 tankų ribą, o tam prireiktų kelių atskirų vykdomųjų sutarčių, kurios apibrėžtų kiekius, pristatymo grafikus, vietinės pramonės įtraukimą ir techninių versijų apimtį.

    Iki šiol Lenkija jau buvo pasirašiusi dvi vykdomąsias sutartis. Pirmoji, sudaryta 2022 metais, apėmė 180 K2GF tankų įsigijimą, kurie, skelbiama, jau perduoti Lenkijos kariuomenei ir paskirstyti keliems mechanizuotiems bei šarvuotiesiems daliniams.

    Antroji vykdomoji sutartis apėmė dar 180 tankų, iš jų dalis turėtų būti modernizuotos K2PL versijos. K2PL laikomas Lenkijos poreikiams pritaikytu variantu, kuriame numatomi svarbūs patobulinimai, įskaitant aktyvios apsaugos sprendimus ir papildomas priemones prieš bepilotes grėsmes, kurios tapo vienu pagrindinių šiuolaikinio mūšio lauko veiksnių.

    Vienas esminių programos aspektų yra gamybos ir surinkimo perkėlimas į Lenkiją, kad šalis įgytų ne tik techniką, bet ir ilgalaikius pajėgumus ją prižiūrėti, modernizuoti bei užtikrinti atsarginių dalių tiekimą. Viešai aptariama, kad dalis K2PL turėtų būti surenkami Lenkijos gamyklose, o lygiagrečiai planuojami ir specializuoti šarvuoti inžineriniai bei paramos variantai, reikalingi pilnaverčiam tankų dalinių veikimui.

    Tolesnės derybos ir sprendimai dėl naujų sutarčių bus svarbūs ne tik skaičiams, bet ir galutinei K2PL konfigūracijai, gamybos lokalizacijos apimčiai bei pristatymų tempui. Ši tema išlieka jautri ir dėl regiono saugumo situacijos, kai NATO rytinio sparno valstybės spartina šarvuotųjų pajėgų modernizavimą ir didina atsparumą tiek klasikinėms, tiek dronų ir elektroninės kovos grėsmėms.

  • Gynybos Pasaulio bankas? NATO šalių idėja žada 120 mlrd. eurų, bet trūksta sunkiasvorių

    Gynybos Pasaulio bankas? NATO šalių idėja žada 120 mlrd. eurų, bet trūksta sunkiasvorių

    Devynios NATO ir partnerės šalys susitarė kurti naują daugiašalę finansų instituciją, skirtą Vakarų gynybos stiprinimui, tačiau didžiųjų Europos ekonomikų atsargumas kelia klausimą, kiek realios galios ji turės. Iniciatyva pristatyta kaip bandymas užpildyti spragą tarp augančių gynybos planų ir praktinio jų finansavimo.

    Kanados ministras pirmininkas Markas Carney per NATO viršūnių susitikimą Ankaroje paskelbė, kad steigėjomis tampa Kanada, Albanija, Belgija, Graikija, Latvija, Liuksemburgas, Rumunija, Turkija ir Ukraina. Šios valstybės iki planuojamo starto 2027 metais turės parengti banko veiklos taisykles, kapitalo struktūrą ir skolinimo principus.

    Numatoma, kad institucija vadinsis Defence, Security and Resilience Bank ir bus įsikūrusi Kanadoje, o europinis centras planuojamas Liuksemburge. Idėja kilo 2024 metais, kai ją pasiūlė buvusių NATO patarėjų, aukšto rango kariškių ir bankininkų grupė, argumentuodama, jog gynybos pramonei reikia ilgalaikio ir pigesnio kapitalo.

    Pigesnis finansavimas brangiam persiginklavimui

    Projektas sutampa su NATO diskusijomis dėl ilgalaikio gynybos finansavimo didinimo, nes didesni biudžetai savaime neišsprendžia tiekimo grandinių problemų. Net ir plečiantis užsakymams, ypač mažesniems tiekėjams bei vidutinėms įmonėms sudėtinga gauti palankias paskolas, o dalis komercinių bankų gynybos sektorių vis dar vertina kaip jautresnį reputaciniu požiūriu.

    Kuriamas bankas siektų veikti pagal vystymo bankų logiką: sujungus narių kapitalą ir siekiant aukščiausio kredito reitingo, institucija galėtų pigiau skolintis tarptautinėse rinkose. Šias sąlygas planuojama perkelti į paskolas ir garantijas, taip mažinant gynybos projektų finansavimo kainą.

    Skelbiama, kad tikslas būtų mobilizuoti iki maždaug 120 mlrd. eurų gynybos projektams, įskaitant gamybos pajėgumų plėtrą ir atsargų didinimą. Prie iniciatyvos paramos jau prisideda ir dalis didžiųjų komercinių bankų, kurie mato galimybę dalintis rizika per garantijų mechanizmus.

    Didžiųjų Europos valstybių pauzė

    Didžiausias klausimas kol kas lieka steigėjų sudėtis: tarp pasirašiusiųjų nėra didžiųjų Europos karinių ir ekonominių sunkiasvorių, o iš G7 prisijungė tik Kanada. Analitikų vertinimu, tai gali riboti banko kapitalo bazę ir jo galimybes sparčiai užauginti skolinimo apimtis.

    „Tai pradžia, tačiau akivaizdu, kad iniciatoriai tikėjosi didesnių Europos žaidėjų paramos“, – sakė Royal United Services Institute analitikas Linus Terhorst.

    Vokietija diskusijose dalyvauja stebėtojos teisėmis, o Kanada nurodo, kad pokalbiai su potencialiais partneriais tęsiasi, tarp jų minima ir Pietų Korėja. Vis dėlto praktinis banko svoris priklausys nuo to, ar prie jo prisijungs daugiau kapitalo galinčių įnešti šalių, ir ar bus suderintos taisyklės su kitais gynybos finansavimo instrumentais.

    Konkurencija ar papildymas?

    Vienas iš veiksnių, kodėl dalis didžiųjų valstybių neskuba, yra lygiagrečios iniciatyvos. Jungtinė Karalystė kartu su Nyderlandais, Suomija ir Lenkija vysto atskirą Multilateral Defence Mechanism projektą, orientuotą labiau į bendrus pirkimus ir atsargų kaupimą, o ne į klasikinį bankinį skolinimą.

    „Daugiašalis gynybos mechanizmas leis mums bendrai pirkti ir kaupti įrangą už balanso ribų, užtikrinant geresnę vertę mokesčių mokėtojams“, – sakė Jungtinės Karalystės iždo kanclerė Rachel Reeves.

    Londonas viešai pabrėžia, kad abi schemos gali veikti greta, o Kanados siūlomas bankas galėtų tapti svarbiu kanalu mažesnėms tiekimo grandinės įmonėms. Tačiau kol kas neaišku, ar besidauginančios struktūros nesukels fragmentacijos ir ar valstybės pasirinks vieną kelią, ar bandys derinti kelis finansavimo modelius vienu metu.

    Jeigu bankui pavyktų įsitvirtinti, jis galėtų tapti papildomu ramsčiu šalia nacionalinių biudžetų, suteikdamas ilgesnio termino paskolas ir garantijas, kurios ypač svarbios plėtojant gamybą ir didinant pajėgumus. Tačiau galutinį rezultatą lems ne tik politinė valia, bet ir tai, ar prie iniciatyvos prisijungs didžiausios Europos ekonomikos, galinčios suteikti jai realų mastą.

  • Italija išsiunčia du Rusijos karinius atašė: įtariamas šnipinėjimas ir grasinimas atsaku

    Italija išsiunčia du Rusijos karinius atašė: įtariamas šnipinėjimas ir grasinimas atsaku

    Italija nurodė iš šalies išvykti dviem Rusijos ambasados kariniams atašė, kuriuos prokurorai sieja su šnipinėjimo veikla. Užsienio reikalų ministras Antonio Tajani pareiškė, kad tai esą „rimti ir nepriimtini kišimosi veiksmai“, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui.

    Pasak ministro, du Rusijos diplomatai turi palikti Italiją per tris dienas. Jis viešai įvardijo išsiunčiamus asmenis ir pabrėžė, kad sprendimas priimtas po Romos prokuratūros atlikto tyrimo ir surinktos medžiagos.

    Šis žingsnis žengtas praėjus dviem dienoms po to, kai policija pranešė sulaikiusi du buvusius Italijos žvalgybos pareigūnus. Vietos žiniasklaida skelbė, kad jie galėjo perduoti Rusijai informaciją apie karinę paramą Ukrainai ir kitus su gynyba susijusius duomenis.

    Įtarimai dėl slaptos informacijos

    Italijos teisėsauga nurodė, kad vienas sulaikytųjų, 59 metų buvęs žvalgybos pareigūnas, esą buvo atlyginamas Rusijos kuratoriaus. Tyrėjų teigimu, per ilgą laiką jis galėjo teikti informaciją iš kelių šaltinių, tarp jų ir tarnaujančių kariškių, dirbusių itin konfidencialiose pozicijose.

    Žiniasklaidos pranešimuose minėta, kad tarp galimai perduotų duomenų galėjo būti informacija apie Italijos ir Prancūzijos oro gynybos sistemą SAMP/T, numatytą perduoti Ukrainai, taip pat apie „Aster“ raketas, kurios jau buvo išsiųstos Kyjivui. Taip pat skelbta apie bandymus gauti duomenų apie NATO veiklą Bulgarijoje ir Italijos bendrovę „Avio“, siejamą su variklių gamyba bepiločiams ir viršgarsinėms raketoms.

    Ką sako įtariamųjų gynyba

    Vieno sulaikytųjų advokatas neigė išdavystės faktą ir tikino, kad jo klientas rinko tik viešai prieinamą informaciją. Skelbta, kad įtariamasis turėjo būti oficialiai apklaustas artimiausiomis dienomis, o tyrimas tęsiamas.

    Italijos gynybos ministras Guido Crosetto šį atvejį apibūdino kaip galimą platesnės Rusijos hibridinės veiklos Europoje dalį. Tokie tyrimai, anot ekspertų, dažniausiai apima ne tik tradicinį šnipinėjimą, bet ir bandymus daryti įtaką sprendimų priėmėjams, rinkti jautrią technologinę informaciją bei sekti gynybos pramonės grandines.

    Maskvos reakcija ir fonas

    Rusijos užsienio reikalų ministerija per valstybinę žiniasklaidą pareiškė, kad į Italijos sprendimą bus atsakyta „atitinkamu atsaku“. Tuo metu Rusijos ambasadorius Italijoje tvirtino, kad Roma esą siekia maksimaliai apriboti Rusijos įtaką šalyje.

    Diplomatų išsiuntimas dėl įtariamo šnipinėjimo nėra naujas reiškinys Europoje, ypač po plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Italija jau buvo susidūrusi su panašiais atvejais ankstesniais metais, o tokios bylos dažnai baigiasi ir abipusėmis išsiuntimo priemonėmis.

    „Maskva tęsia hibridinį karą prieš Vakarus ir Italiją, o toks kišimasis yra rimtas ir nepriimtinas mūsų institucijoms bei nacionaliniam saugumui“, – sakė Antonio Tajani.

    „Į tai bus sureaguota atitinkamu atsaku“, – teigė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai.

  • Lenkai jungiantis į NATO oro flotilę – ką tai reikštų saugumui ir kiek kainuotų?

    Lenkai jungiantis į NATO oro flotilę – ką tai reikštų saugumui ir kiek kainuotų?

    Bendra NATO idėja

    NATO šalyse bręsta iniciatyva bendrai įsigyti ir eksploatuoti strateginio transporto lėktuvų flotilę, kurią kurtų Belgija, Kroatija, Prancūzija, Ispanija, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Lenkija. Pagrindinis tikslas – mažinti Europos valstybių spragas strateginio oro transporto srityje ir greičiau reaguoti į krizes.

    Tokie projektai paprastai kuriami tam, kad brangi technika ir infrastruktūra būtų finansuojama dalijantis sąnaudomis. Vietoj to, kad kiekviena šalis viena pati pirktų lėktuvus, valstybės įsigyja naudojimo teisę ir dalį pajėgumų, kai jų realiai prireikia.

    Ką duotų A400M

    Dažniausiai minima platforma – „Airbus“ A400M Atlas, vienas sunkiausių šiuo metu gaminamų karinių transporto lėktuvų Europoje. Gamintojo ir NATO naudojimo praktika rodo, kad tai universalus orlaivis, pritaikytas tiek kariuomenės perdislokavimui, tiek didelių krovinių gabenimui ilgesniais atstumais.

    A400M gali gabenti iki 37 tonų krovinį ir, priklausomai nuo užduoties profilio, įveikti didelius nuotolius vienu užpylimu. Svarbus privalumas – galimybė leistis ne tik paruoštuose aerodromuose, bet ir ant prastesnės dangos, kas karo ar humanitarinių operacijų metu suteikia daugiau lankstumo.

    Šie lėktuvai taip pat gali būti pritaikyti degalų papildymui ore, tačiau tai nėra identiška specializuotiems tankeriams. Dalis orlaivių tipų, įskaitant kai kuriuos JAV gamybos naikintuvus, gali reikalauti papildomų techninių sprendimų, kad degalų papildymas būtų suderinamas su konkrečiomis sistemomis.

    Kaip veikia panašūs modeliai

    NATO jau turi bendros eksploatacijos pavyzdį – Strategic Airlift Capability programą, pagal kurią keliolika šalių, įskaitant Lenkiją, naudojasi trimis C-17 Globemaster III lėktuvais. Jie bazuojami NATO bazėje Pápa Vengrijoje ir skirti itin sunkiems, strateginiams pervežimams.

    Kita svarbi analogija – Multinational Multi-Role Tanker Transport Fleet programa, kurioje šalys ne „nusiperka“ konkretų lėktuvą, o finansuoja projektą ir įgyja tam tikrą metinių skrydžio valandų krepšelį. Šiuo modeliu eksploatuojami „Airbus“ A330 MRTT, o programą administruoja NATO paramos ir įsigijimų agentūra NSPA.

    Tokia schema reiškia, kad valstybės planuoja pajėgumus pagal realų poreikį, bet kartu turi taikytis prie bendro grafiko ir riboto valandų skaičiaus. Jei poreikis didėja, dažnai atsiranda spaudimas plėsti flotilę ir įsigyti papildomų orlaivių.

    Ką tai reikštų Lenkijai

    Lenkijai, kaip rytinio NATO sparno valstybei, strateginis oro transportas yra ypač aktualus dėl karių, technikos ir atsargų perdislokavimo tempo. Praktikoje tokie pajėgumai svarbūs ne tik karinėms užduotims, bet ir medicininei evakuacijai bei piliečių išgabenimui iš pavojingų regionų.

    Vis dėlto dalyvavimas bendroje flotilėje kelia klausimą, kiek šalis nori remtis nuomojamu pajėgumu, o kiek – turėti savą, pilnai nacionalinę kontrolę užtikrinantį sprendimą. Galutinis pasirinkimas paprastai priklauso nuo biudžeto, grėsmių vertinimo ir to, ar prioritetas teikiamas greitam pajėgumų gavimui, ar ilgalaikei savarankiškai plėtrai.

    Kol kas viešai neskelbiama, kiek lėktuvų sudarytų nauja flotilė, kada prasidėtų jos formavimas ir kokia būtų konkreti kaštų dalijimosi formulė. Tačiau ankstesni NATO projektai rodo, kad esminė derybų dalis – ne tik įsigijimo kaina, bet ir ilgalaikės eksploatacijos, įgulų rengimo, remonto bei infrastruktūros finansavimas.

  • Trumpas vėl atveria duris Turkijai į F-35: sandorį gali lemti S-400 ir Kongreso pasipriešinimas

    Trumpas vėl atveria duris Turkijai į F-35: sandorį gali lemti S-400 ir Kongreso pasipriešinimas

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas po susitikimo su Turkijos vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu leido suprasti, kad svarstytų grąžinti Ankarą į naikintuvų F-35 programą ir atnaujinti šių orlaivių pardavimą Turkijos oro pajėgoms. Tokia kryptis reikštų reikšmingą posūkį po kelerius metus trukusio konflikto, susijusio su Turkijos įsigytais rusiškais S-400 oro gynybos kompleksais.

    F-35 klausimas Turkijai tapo itin jautrus dar 2019 metais, kai JAV sustabdė Turkijos dalyvavą programoje ir nutraukė kelią įsigyti naikintuvus. Pagrindinis argumentas buvo rizika, kad S-400 eksploatavimas šalia F-35 gali sudaryti sąlygas Rusijai surinkti duomenis apie pažangias naikintuvo charakteristikas ir aptikimo profilius.

    Turkija prie F-35 projekto buvo prisijungusi dar 2007 metais, investavo į programą ir dalyvavo kai kurių komponentų gamybos grandinėje. Ankara viešai buvo deklaravusi planus įsigyti iki 100 F-35, tačiau po sprendimo dėl S-400 JAV ne tik sustabdė lėktuvų perdavimą, bet ir nutraukė Turkijos pilotų bei technikų mokymus.

    Pastaraisiais metais Vašingtonas ir Ankara ieškojo kompromiso formulių, tačiau jos nuolat atsiremdavo į S-400 klausimą. JAV pusėje kartkartėmis buvo keliamos idėjos, kad sprendimas galėtų būti rastas tik atsisakant S-400 arba perduodant sistemas trečiajai šaliai, o Turkija savo ruožtu yra kalbėjusi apie galimybę laikyti S-400 nenaudojamus.

    Temai sugrįžus į politinę darbotvarkę, JAV gynybos institucijos pradėjo vertinti, ar įmanoma sukurti teisinį ir saugumo mechanizmą, leidžiantį parduoti F-35 šaliai, kuri turi rusišką strateginę oro gynybą. Tačiau net ir palankios Baltųjų rūmų pozicijos atveju sandorį gali stabdyti Kongresas, kuriame pasipriešinimas tokiai idėjai išlieka stiprus.

    Vidaus politinę riziką didina ir regioninis aspektas: dalis JAV sąjungininkų skeptiškai vertina galimą Turkijos sugrįžimą prie F-35, nes tai gali pakeisti karinės galios balansą Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Viduržemio regione. Kritikai taip pat akcentuoja, kad problema neišnyksta vien nuo politinių pažadų, jei S-400 infrastruktūra lieka Turkijos dispozicijoje.

    Tuo pat metu Turkija aktyviai vysto savo 5-osios kartos naikintuvo projektą TAI Kaan, kurio prototipas pirmą kartą pakilo 2024 metų vasarį. Ankara siekia greitesnio pajėgumų šuolio, tačiau programa susiduria su technologiniais iššūkiais, įskaitant variklių ir sudėtingų avionikos sprendimų priklausomybę nuo užsienio tiekimo.

    Ši situacija kuria dvigubą motyvaciją: F-35 Turkijai būtų greitesnis kelias užpildyti pajėgumų spragas, o JAV tai galėtų būti priemonė stiprinti NATO pietinį flangą, jei būtų išspręstos su S-400 susijusios rizikos. Vis dėlto realus sprendimas, kaip rodo ankstesnė patirtis, priklausys nuo konkrečių įsipareigojimų, techninių apribojimų ir politinės valios Vašingtone.