CP v2

Tag: Neandertaliečiai

  • 175 000 metų senumo pėdsakas Prancūzijos olos gelmėje: ar tai galėjo būti neandertaliečio kelias?

    Giliai Prancūzijos pietvakariuose esančios Briunikelio olos dalyje mokslininkai aptiko molyje išlikusį paslaptingą įspaudą, kurį dengia plonas kalcito sluoksnis. Tyrėjai svarsto, kad tai galėjo būti ne pėda, o neandertaliečio kelio atspaudas, paliktas prieš maždaug 175 000 metų.

    Radavietė išskirtinė tuo, kad įspaudas aptiktas šalia vadinamųjų Briunikelio struktūrų, sukrautų iš sulaužytų stalagmitų fragmentų. Šie ratai ir linijos yra daugiau nei 300 metrų nuo olos įėjimo, vietoje, kur nėra natūralios šviesos.

    Pasak tyrėjų, didžioji dalis senovinių žymių urvuose ilgainiui sunyksta dėl drėgmės, nuosėdų ir vėlesnių gyvūnų veiklos. Šiuo atveju įspaudą tarsi „užkonservavo“ kalcitas, tas pats mineralas, iš kurio formuojasi stalagmitai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmonių pėdsakai archeologijoje tiriami dažniau, o kelio įspaudai aptinkami itin retai. Dėl to identifikacija atsargi: kol kas tai laikoma hipoteze, kuriai reikia daugiau palyginamųjų pavyzdžių.

    Briunikelio olos struktūros mokslo pasaulyje plačiau aptartos po 2016 metais publikuotų tyrimų, kai buvo parodyta, kad stalagmitų fragmentai sudėti tyčia. Datavimas rodo, kad veikla oloje vyko gerokai anksčiau nei Europoje paplito Homo sapiens, todėl labiausiai tikėtini autoriai yra neandertaliečiai.

    Tyrimuose pabrėžiama ir logistika: norint nusigauti taip toli į olos gelmę, reikėjo patikimų šviesos šaltinių ir planavimo. Netoli struktūrų rasti degimo pėdsakai leidžia manyti, kad ugnis buvo naudojama apšvietimui ir veiklai palaikyti.

    Vienas intriguojančių klausimų yra galimybė aptikti biologinių likučių, kurie galėjo patekti į kalcitą, kai šis dengė įspaudą. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tam tikromis sąlygomis mineralinės nuosėdos gali „užrakinti“ mikroskopinius pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad DNR būtinai išliko.

    Šiuolaikinė archeologija vis dažniau remiasi kompleksiniais metodais, kai geologija, chemija ir mikroskopiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurių neįmanoma spręsti vien pagal formą. Briunikelio olos atvejis rodo, kad net vienas įspaudas gali tapti svarbia užuomina apie žmonių elgseną gilioje praeityje.

    Tyrėjų komanda siekia tiksliau atsekti, iš kurių olos vietų buvo paimti stalagmitų fragmentai ir ar medžiagos rinktos kryptingai. Tokia analizė gali padėti suprasti, ar struktūros turėjo praktinę paskirtį, ar buvo susijusios su simboline veikla.

    Kol kas vienareikšmio atsakymo, kodėl neandertaliečiai statė ratus visiškoje tamsoje, nėra. Tačiau naujai aprašytas įspaudas sustiprina mintį, kad į olos gelmes jie leidosi ne atsitiktinai, o turėdami aiškų tikslą ir gebėjimus tai įgyvendinti.

    „Tai yra tik hipotezė. Kad būtume tikri, mums reikia daugiau kelio įspaudų palyginimui“, – sakė Sophie Verheyden.

    „Leidžiantis 300 metrų gilyn, būtina būti užtikrintam dėl šviesos“, – sakė Sophie Verheyden.

  • Neandertaliečiai buvo sumanesni, nei manyta: raganosių dantys atskleidė jų įrankių pasirinkimą

    Neandertaliečiai, ilgą laiką vaizduoti kaip primityvūs ankstyvieji žmonės, galėjo turėti kur kas sudėtingesnius įgūdžius. Naujas archeologinis tyrimas rodo, kad jie ne tik suvalgydavo sumedžiotus gyvūnus, bet ir sąmoningai panaudodavo jų kūno dalis kaip įrankius.

    Mokslininkai, tyrę vidurinio paleolito laikotarpio radinius, dėmesį sutelkė į neįprastą raganosių dantų sankaupą vienoje iš Vakarų Europos stovyklaviečių. Būtent toks radinys paskatino kelti klausimą, kodėl vienoje vietoje atsidūrė tiek daug dantų, jei jie būtų buvę skirti vien maistui.

    Tyrėjai analizavo radinius iš kelių vietovių, o ypač svarbiais tapo du objektai: El Kastiljo urvas Ispanijoje ir Pech-de-l’Azé II Prancūzijoje. El Kastiljo vietovėje aptikti 202 raganosių dantys, o dalis jų turėjo aiškius nusidėvėjimo pėdsakus, kurių iki šiol nepavyko įtikinamai paaiškinti.

    Naudojant mikroskopinę analizę, ant kai kurių dantų užfiksuotos žymės rodė daugkartinį kontaktą su kietais paviršiais. Tokie pėdsakai labiau priminė darbo, o ne skerdimo ar maisto apdorojimo procesus.

    Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko eksperimentus, imituodami galimą dantų panaudojimą. Jie bandė raganosių dantis naudoti kaip plaktukus ir atramas, o vėliau lygino atsiradusias žymes su tomis, kurios matomos ant archeologinių radinių.

    Eksperimentų metu susiformavę nusidėvėjimo raštai buvo labai panašūs į aptiktus ant maždaug 100 000 metų senumo dantų. Tai sustiprino prielaidą, kad dalis raganosių dantų buvo naudojami kaip darbo įrankiai, o ne atsitiktinai liko po maitinimosi.

    Dar svarbiau tai, kad tyrėjams pavyko pastebėti dėsningumą: tam tikro dydžio ir formos dantys geriau tiko konkrečioms užduotims. Pavyzdžiui, didesni dantys su lygesniu paviršiumi pasirodė patogesni kaip atramos ar smūgio paviršius.

    Tai leidžia daryti išvadą, kad neandertaliečiai galėjo sąmoningai rinktis medžiagą ir formą pagal poreikį, o ne naudoti tai, kas po ranka pasitaikė atsitiktinai. Toks elgesys siejamas su planavimu, patirtimi ir gebėjimu pritaikyti turimus išteklius.

    „Šis tyrimas svarbus, nes parodo, kad be kaulų ir ragų, kaip ypač kietą medžiagą neandertaliečiai galėjo aktyviai naudoti ir raganosių dantis“, – sakė vienas iš tyrėjų iš Aberdyno universiteto.

    Pastaraisiais metais vis daugiau darbų griauna įsisenėjusį neandertaliečių įvaizdį. Archeologiniai radiniai ir jų analizė vis dažniau rodo, kad jie galėjo demonstruoti sudėtingesnį elgesį, nei ilgai buvo laikoma, įskaitant kryptingą įrankių parinkimą ir įvairių medžiagų panaudojimą.

  • Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių vaikystė galėjo būti gerokai kitokia, nei iki šiol manyta. Tai rodo nauja analizė, atlikta tiriant kūdikio skeletą, rastą Amudo oloje Izraelyje ir mokslinėje literatūroje žinomą kaip Amud 7.

    Mokslininkai šiuolaikiniais metodais palygino dantų ir kaulų brendimą. Dantys leido spręsti, kad kūdikiui buvo apie 6 mėnesiai, tačiau kaulų išsivystymas priminė šiuolaikinio daugiau nei metų amžiaus vaiko rodiklius.

    Tokia ryški neatitiktis leidžia manyti, kad neandertaliečių kūnas ankstyvame amžiuje galėjo augti spartesniu tempu nei Homo sapiens. Tyrėjai pabrėžia, kad tai panašiau į dėsningumą, o ne vienetinę anomaliją, nors vaikų skeletų iš šios rūšies turima itin mažai.

    Vienas svarbiausių šio darbo akcentų yra tai, kada galėjo įvykti augimo pagreitėjimas. Autoriai kelia prielaidą, kad gimus neandertaliečių naujagimiai dydžiu ir pradine raida galėjo būti panašūs į šiuolaikinius, o didesnis skirtumas išryškėdavo jau po gimimo, pirmaisiais mėnesiais.

    Jei ši hipotezė pasitvirtintų, ji keistų supratimą apie neandertaliečių gyvenimo strategiją. Spartesnis somatinis augimas galėjo padėti greičiau pasiekti didesnę kūno masę, kuri šaltame klimate geriau sulaiko šilumą, o kartu potencialiai didina išgyvenimo tikimybę, kai resursai riboti.

    Ką tai reiškia žmogaus evoliucijai?

    Toks raidos modelis leistų kalbėti ne tik apie išvaizdos ar kūno sandaros skirtumus, bet ir apie skirtingą energijos paskirstymą augant. Homo sapiens evoliucijoje ryškus ilgesnės vaikystės etapas, siejamas su ilgesniu smegenų brendimu, socialiniu mokymusi ir lėtesne fizine branda.

    Nauji duomenys rodo sudėtingesnį vaizdą, nei ankstesnė nuostata, kad neandertaliečių augimo tempas buvo panašus į mūsiškį. Tyrėjai neatmeta, kad raida galėjo vykti etapais, kai vienu laikotarpiu ji priartėja prie Homo sapiens, o kitu ryškiai pagreitėja.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms didelę įtaką daro radinių stoka. Kiekvienas naujas neandertaliečių vaiko skeletas gali smarkiai pakoreguoti interpretacijas, todėl ateities tyrimai, ypač derinant kaulų mikrostruktūros ir dantų vystymosi analizę, čia bus lemiami.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.

  • Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Nauja tarptautinė antropologų analizė meta rimtą iššūkį įsisenėjusiam įsitikinimui, kad neandertaliečiai buvo intelektualiai pranašumu nusileidę šiuolaikiniams žmonėms. Tyrėjai, lygindami šiuolaikinių žmonių smegenų skenavimų duomenis su neandertaliečių smegeninės rekonstrukcijomis, padarė išvadą, kad anatominiai skirtumai yra gerokai mažesni, nei dažnai manoma.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien pagal smegenų formą ar kai kurių regionų tūrį patikimai spręsti apie pažintinius gebėjimus yra sudėtinga. Šiuolaikinių žmonių populiacijose smegenų struktūros variacija gali būti didelė, tačiau tai nereiškia esminių, evoliuciškai reikšmingų intelekto skirtumų.

    Ką parodė palyginimas

    Tyrime neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių smegenų skirtumai įvertinti modernių neurovaizdinimo metodų kontekste. Autoriai palygino dviejų šiuolaikinių žmonių populiacijų smegenų skenavimų rodiklius ir juos sugretino su neandertaliečių duomenimis, gautais iš kaukolių vidaus reljefo rekonstrukcijų.

    Pagrindinė žinia paprasta: regioninių tūrių skirtumai tarp šiuolaikinių populiacijų gali būti didesni nei skirtumai, skiriantys neandertaliečius ir mus. Jei neandertaliečių anatominius niuansus laikytume tiesiogiai susijusiais su intelektu, tuomet analogiškai tektų pervertinti ir šiuolaikinių žmonių vidinius skirtumus, o tam trūksta pagrindo.

    „Jei neandertaliečių skirtumus laikytume pažinimo požiūriu svarbiais, tuomet panašius skirtumus tarp šiuolaikinių populiacijų taip pat turėtume laikyti reikšmingais“, – teigia tyrimo autoriai.

    Kodėl ankstesnis vaizdas klydo

    Neandertaliečių menkesnio intelekto idėja daug metų rėmėsi XIX amžiaus pradžios interpretacijomis ir ribotais duomenimis. Ankstyvieji tyrėjai, radę neįprastos formos kaukolę Vokietijoje, ją vertino per to meto prietarų ir neišsivysčiusios evoliucijos mokslo prizmę, todėl išvados neretai buvo iš anksto nulemtos.

    Šiandien aiškėja, kad kognityvinius gebėjimus lemia ne vien kaukolės forma ar apytikris smegenų tūris. Neuromokslai rodo, jog intelektas tik silpnai siejasi su pavieniais anatominiais rodikliais, o svarbūs gali būti tinklų organizacija, plastiškumas, vystymosi eiga ir aplinkos veiksniai, kurių iš fosilijų tiesiogiai nustatyti neįmanoma.

    Ką byloja archeologija

    Pastarųjų dešimtmečių radiniai vis dažniau rodo, kad neandertaliečių elgsena buvo sudėtinga ir lanksti. Aptikta įrodymų, jog jie naudojo įrankius, mokėjo valdyti ugnį, gamino klijų tipo medžiagas, galėjo taikyti praktikas, primenančias higieną ar gydymą, o kai kuriose vietovėse paliko simbolinės raiškos pėdsakų.

    Atskira diskusijų kryptis siejama su kalba. Nors galutinio atsakymo nėra, anatomijos ir genetinių duomenų interpretacijos leidžia svarstyti, kad bent dalis neandertaliečių galėjo turėti žmogui artimą komunikaciją. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iš kelių kaulinių struktūrų daryti kategoriškas išvadas būtų klaida.

    Tyrėjai taip pat primena, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės ilgą laiką gyveno greta ir kryžminosi, o daugelio žmonių genome iki šiol išlikę neandertaliečių genetiniai pėdsakai. Tai rodo artimą giminystę ir mažina prasmę kalbėti apie griežtą ribą tarp visiškai skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų grupių.

    Apibendrinant, naujieji duomenys nesiūlo paprastos formulės, kas buvo protingesni. Tačiau jie aiškiai silpnina stereotipą, kad neandertaliečių smegenys savaime reiškė menkesnius gebėjimus, ir ragina jų pažintinius pajėgumus vertinti atsargiau, remiantis plačiu įrodymų spektru, o ne vien kaukole.