Tag: Neandertaliečiai

  • Po vandeniu slypi prarastos žmonių žemės: mokslininkai aiškinasi, ką slepia „Aquaterra“

    Po vandeniu slypi prarastos žmonių žemės: mokslininkai aiškinasi, ką slepia „Aquaterra“

    Didžiulės teritorijos, kuriose kadaise gyveno žmonės, šiandien yra atsidūrusios keliolika ar net daugiau nei šimtą metrų po vandeniu. Šiuos „prarastus“ pakrančių plotus mokslininkai vadina „Aquaterra“ – ir teigia, kad jie gali slėpti svarbių užuominų apie ankstyvą žmonijos istoriją.

    Kaip rašoma žurnale „The Atlantic“, geografas Jerome’as E. Dobsonas skaičiuoja, kad bendra tokių dabar jau užlietų teritorijų apimtis galėjo būti panaši į Pietų Amerikos plotą. Tai reiškia, jog kalbama ne apie pavienes įlankas ar salas, o apie milžinišką kadaise virš vandens buvusį pasaulį.

    Svarbu pabrėžti: „Aquaterra“ nėra „dingęs žemynas“ geologine prasme ir nėra dar viena legendinės Atlantidos versija. Tai terminas, apibūdinantis žemynų šelfo zonas, kurios ledynmečiais būdavo sausumoje, nes didelė dalis vandens būdavo „užrakinta“ ledynuose, o vandenynų lygis nukrisdavo keliasdešimčia metrų.

    Klimatui šylant ir ledynams tirpstant, jūrų lygis per paskutinius maždaug 20 tūkst. metų palaipsniui kilo, o iki maždaug prieš 6 tūkst. metų daugelis buvusių pakrančių lygumų jau buvo atsidūrusios po vandeniu. Būtent todėl nemaža dalis ankstyvųjų žmonių gyvenviečių ar migracijos kelių šiandien gali būti pasiekiami tik povandeninių tyrimų pagalba.

    Kur ieškoma praeities pėdsakų

    „Aquaterrą“ tyrinėjantys mokslininkai primena, kad pirmieji žmonės iš Afrikos pradėjo migruoti mažiausiai prieš 70 tūkst. metų, kai jūros lygis buvo pastebimai žemesnis nei dabar. Tuomet pakrantėse driekėsi plačios žemumos, upių slėniai ir pelkės – vietos, tinkamos gyventi, medžioti ir keliauti.

    Šiandien dalis tų teritorijų yra net iki 120 metrų gylyje, todėl jų archeologinis „žemėlapis“ ilgą laiką tiesiog nebuvo pasiekiamas tradicinei archeologijai. Dėl to didelė žmonių istorijos dalis gali būti likusi „aklojoje zonoje“ – ten, kur įprasti kasinėjimai neįmanomi.

    Konkrečių povandeninių radinių jau esama. Prie Pietų Afrikos krantų minimi akmeniniai įrankiai, kurių amžius siekia nuo šimtų tūkstančių iki daugiau nei milijono metų, o Šiaurės jūros dugne aptikta neandertaliečių veiklos pėdsakų.

    Europoje dėmesį traukia Cosquer urvas netoli Marselio: jo įėjimas šiandien yra maždaug 37 metrai po jūros lygiu, tačiau viduje išliko piešiniai ir raižiniai, datuojami 19–27 tūkst. metų. Kitas įdomus pavyzdys – Baltijos jūros dugne netoli Vokietijos esantis „Blinkerwall“: akmeninė struktūra, kuriai daugiau nei 10 tūkst. metų ir kuri, manoma, galėjo būti naudojama medžiojant elnius.

    Kodėl povandeninė archeologija vėluoja

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad archeologija ilgą laiką koncentravosi į sausumos radimvietes, o užlietos pakrančių teritorijos buvo tarsi nustumtos į šalį. Tačiau būtent jos galėjo būti svarbūs socialinio gyvenimo, technologijų raidos ir kultūrinių mainų centrai.

    Praktikoje tokie tyrimai sudėtingi: trukdo ribotas matomumas, žema vandens temperatūra ir pati logistika. Be to, šiuolaikinė pakrančių erozija ir tolesnis jūros lygio kilimas gali negrįžtamai naikinti archeologines vietas dar prieš jas aptinkant.

    Dėl to „Aquaterrą“ tyrinėti skatinama dabar, kol dalis pėdsakų dar neišnyko. Nors tai nereiškia, kad bus rasta „nauja Atlantida“, tokie atradimai gali reikšmingai papildyti supratimą, kaip iš tiesų gyveno ir judėjo ankstyvosios žmonių bendruomenės.

  • Mokslininkai: neandertalietį prieš 75 tūkst. metų mirtinai sužeidė medinė ietis

    Neandertaliečio, gyvenusio prieš maždaug 75 000 metų, kauluose aptikti sužalojimai leidžia įtarti, kad jo mirtį galėjo lemti medinės ieties dūris į krūtinę. Smūgis buvo toks stiprus, kad peties mentėje liko beveik tobulai apvalios formos skylė.

    Šis žmogus, tyrėjų vadinamas Šanidaro A (Shanidar A), rastas Šanidaro oloje Irako Kurdistane – vietoje, kuri nuo XX amžiaus vidurio kasinėjimų reikšmingai pakeitė supratimą apie neandertaliečių gyvenimą. Nauja analizė paremta išlikusiais kaulų fragmentais ir dantimis, tarp jų – beveik visa kairioji mentė.

    Mokslininkai teigia, kad sužalojimas greičiausiai įvyko mirties metu: kauluose nėra gijimo požymių. Pagal pažeidimo pobūdį daroma prielaida, kad aštrus daiktas įsmigo iš priekio, pervėrė krūtinę ir iš vidaus pramušė mentę, palikdamas 15 milimetrų skersmens angą.

    Įdomu tai, kad skelete matyti ir ankstesnio, ne mažiau žiauraus įvykio pėdsakai: kadaise stipriai smogta į veidą, o vienas priekinis dantis buvo perskeltas išilgai. Vis dėlto neandertalietis po šios traumos išgyveno – tai rodo ant pažeisto danties susikaupusios apnašos, kurioms susidaryti reikia laiko.

    Beveik apvali skylė mentėje

    Tyrėjai mentę analizavo didelės raiškos kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimu. Nuosėdose po pažeidimu aptikti smulkūs kaulo fragmentai, o vieną jų net pavyko „įstatyti“ atgal, taip patvirtinant, kad kaulas buvo pramuštas traumos metu.

    Angos kraštai ir fragmentų pasislinkimas leido atkurti tikėtiną smūgio kryptį – žemyn. Tai gali reikšti, kad dūris arba smūgis buvo suduotas iš aukščiau esančios pozicijos, nors tikslios aplinkybės lieka neaiškios.

    Pasak tyrėjų, itin apvali forma labiau primena ankstyvų medinių iečių padarytą žalą. Akmeniniais antgaliais aprūpinti ginklai dažniau palieka kitokio pobūdžio pradūrimus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš sužalojimo neįmanoma galutinai atmesti ir šūvio iš toliau galimybės. Tačiau kasinėjimų vietoje nėra tiesioginių įrodymų, kad tuo metu būtų naudoti lankai ir strėlės, o medinės ietys neandertaliečiams buvo žinomas ir plačiai taikytas medžioklės įrankis.

    Ar tai buvo smurtas, ar nelaimė?

    Jei rekonstrukcija teisinga, ietis galėjo perverti plautį ir pažeisti stambias kraujagysles, todėl mirtis galėjo būti greita. Tačiau tyrėjai neskuba daryti išvados, kad tai – žmogžudystė.

    Neandertaliečiai medžiojo pavojingus gyvūnus iš arti, todėl nelaimingas atsitikimas medžioklėje taip pat įmanomas. Kita vertus, priešistorinis tarpusavio smurtas taip pat žinomas iš kitų laikotarpių radinių, tad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra.

    Danties trauma ir bendruomenės parama

    Ankstesnė veido trauma, perskėlusi priekinį dantį ir išjudinusi kitus, greičiausiai smarkiai apsunkino valgymą. Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad ant pažeisto danties paviršių susikaupė storas apnašų sluoksnis – jis susidaro ne per dienas ar savaites.

    Tai leidžia manyti, kad Šanidaro A su tokia trauma gyveno bent metus, o gal ir ilgiau. Tokiam išgyvenimui, pasaulyje be šiuolaikinės medicinos, galėjo būti svarbi ir kitų grupės narių pagalba, pavyzdžiui, parūpinant lengviau sukramtomą maistą.

    Šanidaro ola jau anksčiau garsėjo radiniais, rodančiais, kad dalis ten gyvenusių neandertaliečių išgyvendavo su sunkiomis negaliomis. Tai sustiprina prielaidą, kad bent kai kuriose bendruomenėse egzistavo tarpusavio rūpinimasis.

    Laidojimo vieta, į kurią sugrįždavo

    Šanidaro A palaikai aptikti greta mažiausiai keturių kitų neandertaliečių – trijų suaugusiųjų ir kūdikio. Svarbu tai, kad, sprendžiant iš nuosėdų sluoksnių, kūnai galėjo būti paguldyti skirtingu metu – kartais po metų ar net dešimtmečių.

    Tokie požymiai leidžia įtarti, kad neandertaliečiai sugrįždavo į tą pačią vietą laidoti mirusiųjų, o tai suteikia naujų argumentų diskusijose apie jų socialinį elgesį ir ritualus. Anksčiau siūlyta idėja apie „gėlių laidotuves“ šiandien vertinama atsargiau – dalį žiedadulkių galėjo atnešti, pavyzdžiui, urvuose perinčios bitės.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Scientific Reports“.

  • Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Tarptautinė mokslininkų komanda Navaroje pirmą kartą patvirtino neandertaliečių buvimą, identifikavusi šešis žmogaus kaulų fragmentus Abauntz urve. Tyrėjų teigimu, radiniai priklausė suaugusiam vyrui neandertaliečiui, gyvenusiam maždaug prieš 46 000 metų.

    Kaulų rinkinį sudaro trys plaštakos delnakauliai ir viena vidurinė dešiniojo rankos piršto falanga, taip pat dar du fragmentai, kurių žmogiška kilmė patvirtinta baltymų analize. Vėliau genetiniai tyrimai parodė, kad tai buvo vyras, o amžius nustatytas tiesiogiai taikant radioaktyviosios anglies datavimą.

    Dalis kaulų išliko su plėšrūnų dantų žymėmis. Šios detalės leidžia rekonstruoti, kas galėjo nutikti palaikams po mirties ir kaip fragmentai pateko į urvo sluoksnius, kuriuose jie buvo aptikti per ankstesnes archeologines kampanijas.

    Vieta, jungianti pusiasalį ir Europą

    Abauntz urvas yra natūraliame koridoriuje, jungiančiame Pirėnų pusiasalį su likusia Europa, todėl jis laikomas strategiškai svarbia vieta senųjų žmonių judėjimui tirti. Iki šiol Navaroje trūko tiesioginių fosilinių įrodymų, kurie leistų nedviprasmiškai pasakyti, kad regione lankėsi ar gyveno neandertaliečiai.

    Ši data mokslininkams svarbi ir platesniame Europos kontekste. Maždaug prieš 46 000 metų neandertaliečiai dar gyveno įvairiose žemyno dalyse, o po kelių tūkstantmečių, apie prieš 40 000 metų, jie išnyko, tuo pat metu sparčiai plečiantis Homo sapiens populiacijoms.

    Kaip identifikuoti žmogų iš fragmentų

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio senumo genetinės medžiagos išgavimas nėra dažnas, nes DNR laikui bėgant skyla, o jos išlikimą lemia aplinkos sąlygos. Dėl to Abauntz atvejis išsiskiria tuo, kad pavyko suderinti kelis nepriklausomus metodus ir gauti sutampančius rezultatus.

    Komanda taikė paleoproteomiką, genetines analizes ir radioaktyviosios anglies datavimą, kad tiksliai identifikuotų kaulus, nustatytų lytį ir chronologiją. Tyrimuose dalyvauja ir senosios DNR srityje patirtį turintys Europos mokslo centrai, o genetiniai darbai tęsiami, tikintis išgauti daugiau informacijos apie šių populiacijų kilmę ir tarpusavio ryšius.

    Radiniai aptikti sluoksniuose, kuriuose buvo ir akmens įrankių bei gyvūnų kaulų, kai kurie jų turėjo apdorojimo bei vartojimo pėdsakų. Toks archeologinis kontekstas leidžia ne tik datuoti buvimą, bet ir atsargiai kelti hipotezes apie veiklas, kurios urve vyko: nuo maisto apdorojimo iki trumpalaikių sustojimų kelionėje per kalnų prieigas.

  • Mokslininkai aptiko keistas anomalijas Veneros oloje: po žeme gali slėptis nežinomos ertmės

    Mokslininkai aptiko keistas anomalijas Veneros oloje: po žeme gali slėptis nežinomos ertmės

    Geofizikiniai tyrimai pietų Italijoje esančioje vadinamojoje Veneros oloje atskleidė netikėtų požymių, rodančių galimai iki šiol nežinomas tuštumas po žeme. Anomalijas užfiksavo Maltos universiteto ir Italijos Nacionalinės tyrimų tarybos mokslininkai, taikę neinvazinius metodus.

    Vietoj įprastų archeologinių kasinėjimų tyrėjai rinkosi technologijas, leidžiančias „pažvelgti“ į gruntą jo nejudinant. Buvo pasitelktas georadaras ir elektrinės varžos tomografija, o gauti signalai kai kuriose zonose aiškiai skyrėsi nuo aplinkinio pagrindo savybių.

    Anomalijų išsidėstymas leidžia įtarti, kad šalia žinomos olos dalies gali būti papildomų ertmių, o dalis jų galimai jungiasi su pagrindine kamera. Vis dėlto šiame etape tyrėjai pabrėžia, kad ne kiekviena anomalija privalo reikšti naują urvą ar patalpą, nes panašius signalus kartais sukuria ir kitokios geologinės struktūros.

    Veneros ola plačiai aptarinėjama ne vien dėl galimų naujų erdvių, bet ir dėl išskirtinio archeologinio paveldo. Ji pavadinta dėl dviejų nedidelių figūrėlių, išdrožtų iš gyvūno kaulo ir vaizduojančių moters siluetą; didesnė jų siekia apie 9 centimetrus, mažesnė yra kiek ilgesnė nei 6 centimetrai.

    Tokio tipo vadinamosios Veneros figūrėlės aptinkamos įvairiose Europos vietose, tačiau jų prasmė iki šiol nėra vienareikšmiškai paaiškinta. Mokslinėje literatūroje jos siejamos su vaisingumo simbolika, tikėjimo praktikomis, socialiniu statusu ar to meto estetikos normomis, o pietų Italijos radiniai išsiskiria skirtingų regionų meninių tradicijų sąveika.

    Dar senesni to paties komplekso pėdsakai liudija ir neandertaliečių buvimą, todėl vietovė laikoma svarbia ilgalaikės žmonių veiklos priešistorėje chronologijai. Mokslininkai pažymi, kad panašūs atvejai jau yra pasitvirtinę kitur: 2021 metais Gibraltare, Gorhamo urvų komplekse, buvo aptikta anksčiau paslėpta maždaug 13 metrų ilgio kamera.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar Veneros oloje fiksuotos anomalijos iš tiesų slepia naujas kameras ir ar jose gali būti išlikę archeologinių sluoksnių. Jei spėjimai pasitvirtintų, tai galėtų suteikti naujų duomenų apie žmonių gyvenimą pietų Europoje prieš dešimtis tūkstančių metų, ypač ten, kur kiekvienas nepažeistas sluoksnis turi itin didelę mokslinę vertę.

  • 80 000 metų senumo radinys Uzbekistane verčia perrašyti žmogaus kelionę iš Afrikos

    80 000 metų senumo radinys Uzbekistane verčia perrašyti žmogaus kelionę iš Afrikos

    Uzbekistano Tienshanio kalnuose esantis Obi-Rachmat urvas pateikė radinių, galinčių pakeisti supratimą, kada ir kaip mūsų rūšis plito už Afrikos ribų. Iš maždaug 80 000 metų senumo sluoksnių iškeltos itin mažos akmens skeveldros savo forma primena miniatiūrinius strėlių antgalius.

    Archeologų teigimu, tokio tipo objektai svarbūs ne vien dėl amžiaus, bet ir dėl galimos funkcijos. Jei interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad sudėtingesnė tolimojo nuotolio medžioklės technologija Eurazijos gilumoje galėjo būti naudojama gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Kas rasta Obi-Rachmat urve

    Obi-Rachmat yra maždaug 1 250 metrų aukštyje virš jūros lygio, o jo stratigrafinė seka apima laikotarpį maždaug nuo 80 000 iki 40 000 metų. Ilgamečiai tyrimai čia atskleidė gausų akmens įrankių rinkinį: ašmenis, stambesnius nuoskilus ir smulkias ruošinių dalis.

    Seniausiuose sluoksniuose aptikti trikampiai akmens fragmentai yra mažesni nei 2 centimetrų pločio ir sveria vos kelis gramus. Iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti kaip atsitiktinės skaldymo atliekos, tačiau mikroskopinė analizė parodė pažeidimų pėdsakus, būdingus smūgiui į taikinį.

    Tyrėjai nurodo, kad šie fragmentai per maži ir per trapūs, kad tiktų sunkioms ietims ar svaidomosioms ietims. Jų matmenys labiau atitinka lengvų strėlių antgalius, todėl keliama hipotezė apie ankstyvą lankų ir strėlių technologijos naudojimą arba bent jau labai lengvų metamojo ginklo antgalių tradiciją.

    Kas galėjo tai pagaminti

    Vienas svarbiausių klausimų yra autorystė. Tuo laikotarpiu Centrinėje Azijoje galėjo gyventi ne tik Homo sapiens, bet ir neandertaliečiai, todėl vien akmens dirbinių nepakanka galutinai priskirti technologiją konkrečiai žmogaus rūšiai.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad neandertaliečių kontekstuose tokie smulkūs, mikrolitiniai projektilų elementai paprastai aptinkami retai. Tuo pat metu Afrikoje su Homo sapiens siejamuose kontekstuose mikrolitų ir sudėtinių ginklų komponentų idėja yra geriau žinoma, todėl Obi-Rachmat radiniai dera su platesniu technologijų raidos vaizdu.

    Kodėl tai svarbu migracijų istorijai

    Reikšmingu palyginimu laikomas Mandrino (Mandrin) radinynas Ronos slėnyje Prancūzijoje. Ten beveik identiško tipo mikroskopiniai antgaliai rasti maždaug 54 000 metų senumo sluoksnyje, kuriame aptiktas ir Homo sapiens pieninis dantis.

    Jeigu Uzbekistano radinių datavimas ir interpretacija teisingi, panaši technologija Centrinėje Azijoje būtų atsiradusi maždaug 26 000 metų anksčiau nei Vakarų Europoje ir daugiau nei 6 000 kilometrų į rytus. Tai sustiprina prielaidą, kad Centrinė Azija galėjo būti ankstyvas kontaktų ir judėjimo koridorius, o žmonių sklaida per Euraziją galėjo vykti sudėtingesniais etapais, nei rodo supaprastintos schemos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms reikia daugiau tarpinės grandies radimviečių tarp Centrinės Azijos ir vakarinių Eurazijos regionų. Tokie duomenys leistų tiksliau susieti technologijas su konkrečiomis populiacijomis ir įvertinti, ar tai buvo pavienė inovacija, ar platesnės migracijos bangos požymis.

    Šio laikotarpio tyrimuose ypač svarbūs modernūs datavimo metodai, išsami nusidėvėjimo analizė ir platesni palyginimai su Afrikos bei Europos radiniais. Būtent tokių duomenų sankirta ir leidžia peržiūrėti senas hipotezes apie tai, kada mūsų rūšis pasiekė Eurazijos širdį.

  • Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mūsų DNR saugo daug senesnę ir painesnę žmonijos istoriją, nei ilgą laiką rodė vadovėliai. Tarptautinė mokslininkų grupė, išanalizavusi šiuolaikinius genomus nauju metodu, aptiko bent dviejų iki šiol neidentifikuotų archajiškų Homo linijų genetinius pėdsakus.

    Dar svarbiau tai, kad šiems signalams aptikti nereikėjo turėti kaulų ar pilnų išnykusių populiacijų genomų. Tyrėjai rėmėsi vien šiuolaikinių žmonių genetine informacija ir iš jos atkūrė, kurios genomo atkarpos galėjo būti paveldėtos iš nežinomų protėvių.

    TRACE metodas keičia paieškas

    Tyrime panaudotas metodas TRACE leidžia sekti archajišką įnašą per genealoginius ryšius, atkuriant genomo fragmentų kilmę. Vietoje tiesioginio palyginimo su iškastine DNR, modeliuojama, kaip per laiką galėjo išsišakoti ir susipinti skirtingų populiacijų genetinės linijos.

    Tokia prieiga ypač svarbi regionams ir laikotarpiams, kur fosilijų beveik nėra arba jų DNR neišliko. Dėl to įmanoma aptikti labai senus genetinius „šešėlius“, net jei patys jų nešiotojai mokslui dar nežinomi.

    Dvi paslaptingos linijos mūsų DNR

    Analizuojant daugiau nei 500 šiuolaikinių genomų, išryškėjo dvi atskiros archajiškos linijos. Pirmoji, mokslininkų vertinimu, sudaro apie 0,5–1 proc. visų šiandien gyvenančių žmonių genomo.

    Toks paplitimas rodo, kad kryžminimasis greičiausiai vyko dar prieš Homo sapiens didžiąją migraciją už Afrikos ribų. Dėl to šios linijos pėdsakų galima rasti praktiškai visų šiuolaikinių žmonių genetinėje mozaikoje.

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad ši nežinoma linija nuo bendro protėvio su neandertaliečiais ir denisoviečiais galėjo atsiskirti maždaug prieš 800 000 metų. Tarp galimų kandidatų minimas Homo heidelbergensis, tačiau tiesioginių įrodymų kol kas nėra.

    Antroji linija pasirodė dar mįslingesnė: jos ištakos gali siekti net apie 1,8 milijono metų. Tai reikštų, kad ji būtų gerokai senesnė už neandertaliečius ir denisoviečius, o teoriškai galėtų sietis su ankstyvaisiais Homo atstovais, pavyzdžiui, Homo erectus.

    Šios itin senos kilmės DNR pėdsakai ryškiausiai matomi denisoviečių genetikoje, o į šiuolaikinių žmonių genomą, kaip manoma, pateko per vėlesnius kryžminimosi epizodus. Didžiausias šių fragmentų signalas aptinkamas Okeanijos regiono gyventojų genomuose, nors jis sudaro tik nedidelę jų DNR dalį.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Rezultatai dar kartą sustiprina vis dažniau moksle akcentuojamą vaizdą: žmogaus evoliucija nebuvo tiesus medis su aiškiomis šakomis. Greičiau tai buvo tinklas, kuriame skirtingos populiacijos ne kartą susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad dalis paveldėtų archajiškų genomo atkarpų galėjo turėti praktinę reikšmę prisitaikymui. Pirminės analizės leidžia įtarti sąsajas su imuninės sistemos veikla ar medžiagų apykaita, tačiau tikslus šių variantų poveikis dar bus tikslinamas tolesniuose tyrimuose.

    Tokie darbai padeda geriau suprasti, kaip senoviniai kontaktai tarp skirtingų žmonių grupių galėjo formuoti šiuolaikines biologines savybes ir populiacijų skirtumus. Kuo daugiau atrandama „nematomų“ protėvių, tuo aiškiau, kad mūsų genomas yra daugelio seniai išnykusių istorijų rinkinys.

  • Ispanijoje rado šimtų tūkstančių metų senumo žmogų: vienas dantis sukėlė mįslę mokslui

    Ispanijoje rado šimtų tūkstančių metų senumo žmogų: vienas dantis sukėlė mįslę mokslui

    Vidurinio pleistoceno laikotarpiu, prieš kelis šimtus tūkstančių metų, Europoje gyveno skirtingos ankstyvųjų žmonių populiacijos. Būtent tada formavosi evoliucinės linijos, vėliau vedusios ir į neandertaliečius, tačiau daugelis to meto etapų iki šiol išlieka neaiškūs.

    Ispanijoje, Ruidera-Los Villares vietovėje, mokslininkai aptiko senovinių žmonių liekanų, kurios gali padėti užpildyti šią spragą. Ši vieta jau seniai domina archeologus, nes praeityje ją supo vandens telkiniai ir turtingi ištekliai, traukę tiek gyvūnus, tiek žmones.

    Vienas dantis atskleidė daugiau

    Tarp radinių minimi žmogaus kaukolės fragmentai ir dantys. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas iš išlikusių dantų suteikė galimybę atlikti neįprastai informatyvią analizę ir nustatyti individo lytį, nors tokio amžiaus palaikams tai dažnai būna beveik neįmanoma.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik dėl smalsumo, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti populiacijų sandarą bei jų tarpusavio ryšius. Kuo daugiau biologinių detalių pavyksta atkurti, tuo patikimiau galima vertinti, kaip žmonės prisitaikė prie kintančios aplinkos ir kokie bruožai plito skirtinguose regionuose.

    Neaišku, kuriai rūšiai priklausė

    Nustatyta, kad šis asmuo priklausė Homo genčiai, tačiau priskirti jį konkrečiai rūšiai kol kas sudėtinga. Vidurinis pleistocenas laikomas vienu mįslingiausių žmogaus evoliucijos etapų, nes to meto fosilijos dažnai pasižymi labai įvairiais požymiais.

    Vieni individai rodo bruožus, artimesnius vėlesniems neandertaliečiams, kiti išlaiko archajiškesnes savybes, o dalis radinių netelpa į aiškias kategorijas. Dėl to Ruidera-Los Villares atradimas tampa dar reikšmingesnis, nes gali padėti tikslinti, kaip ir kada Europoje atsirado skirtingos linijos.

    Kodėl šis regionas ypač svarbus

    Kartu su žmonių palaikais rasta ir gyvūnų kaulų bei senovinės veiklos pėdsakų. Kai kurios kaulų detalės turi apdorojimo žymių, leidžiančių manyti, kad gyvūnai buvo naudojami kaip maisto ar žaliavų šaltinis.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pietinė Pirėnų pusiasalio dalis ilgą laiką buvo palyginti menkai ištirta paleoantropologijos požiūriu, lyginant su kitais Europos regionais. Todėl nauji duomenys iš Ruidera-Los Villares gali reikšmingai papildyti bendrą vaizdą ir paskatinti tolesnes paieškas.

    Tyrėjų vertinimu, aptikti fragmentai gali būti tik pradžia, nes kiekvienas papildomas sluoksnis gali atnešti naujų radinių: daugiau kaulų, akmens įrankių ar kitų kasdienio gyvenimo ženklų. Tokie atradimai dažnai keičia ankstesnes interpretacijas, nes net viena nauja detalė gali perbraižyti visos populiacijos vietą evoliucijos medyje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo leidinyje Journal of Human Evolution.

  • Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Nauja vieno geriausiai išlikusių neandertaliečių kūdikio skeletų analizė atskleidė netikėtą faktą: maždaug 6 mėnesių amžiaus kūdikio kūno dydis galėjo atitikti šiuolaikinį 12–14 mėnesių vaiką. Tokios išvados leidžia naujai pažvelgti į neandertaliečių augimo tempą ir jų prisitaikymą prie atšiaurių ledynmečio sąlygų.

    Tyrimas paremtas Amud 7 palaikais, rasta Amudo urve dabartinio Izraelio teritorijoje. Tai vienas iš išsamiausių iki šiol aptiktų neandertaliečių kūdikio skeletų, todėl jis laikomas itin svarbiu lyginant ankstyvą neandertaliečių ir Homo sapiens raidą.

    Mokslininkai kūdikio amžių nustatė pagal dantų vystymąsi ir padarė išvadą, kad mirties metu jam buvo apie pusmetį. Tačiau galūnių kaulų, kaukolės ir kitų skeleto dalių analizė parodė gerokai labiau pažengusią organizmo brandą ir stambesnį kūno sudėjimą nei būtų tikėtasi pagal dantų „biologinį laikrodį“.

    Kas galėjo lemti tokį šuolį?

    Autoriai kelia prielaidą, kad neandertaliečiai ankstyvaisiais mėnesiais galėjo patirti ypač intensyvų augimo etapą. Toks tempas reikštų didesnes energijos sąnaudas kūno masei ir raumenynui auginti, tačiau galėjo suteikti pranašumą išgyvenant šaltame pleistoceno klimate.

    Didesnis kūnas ir greičiau tvirtėjantis skeletas ankstyvoje vaikystėje galėjo padėti geriau išlaikyti šilumą ir greičiau prisitaikyti prie fiziškai reiklaus gyvenimo būdo. Vis dėlto tai nereiškia, kad visa raida buvo „paspartinta“ vienodai: dantys, panašu, vystėsi panašiu tempu kaip ir šiuolaikinių žmonių.

    Skirtingi organizmo „laikrodžiai“

    Viena įdomiausių tyrimo užuominų yra tai, kad skirtingos organizmo sistemos galėjo bręsti nevienodu tempu. Jei dantų vystymasis išliko artimas Homo sapiens, o kaulai ir kūno masė augo greičiau, tai rodo sudėtingesnę biologinę strategiją, nei manyta anksčiau.

    Iki šiol dalis tyrimų pabrėždavo neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių panašumus, ypač vaikystės raidos etapuose. Nauji duomenys leidžia svarstyti, kad bent ankstyvajame periode skirtumai galėjo būti ryškesni, o neandertaliečių kūdikystė galėjo kainuoti daugiau energijos tiek pačiam organizmui, tiek jį prižiūrinčiai bendruomenei.

    Ką tai sako apie neandertaliečių gyvenimą?

    Toks intensyvus augimas būtų sunkiai įmanomas be patikimo maisto tiekimo ir veiksmingos kūdikių priežiūros. Tai netiesiogiai stiprina hipotezę, kad neandertaliečių grupės galėjo būti gerai organizuotos ir gebėti užtikrinti išteklius silpniausiems nariams, net gyvenant atšiaurioje aplinkoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvados remiasi vienu išskirtinai gerai išlikusiu skeletu. Norint patikrinti, ar toks augimo modelis buvo būdingas platesnei neandertaliečių populiacijai, reikės daugiau panašaus amžiaus radinių ir nuoseklių palyginamųjų analizių.

    Šie rezultatai publikuoti mokslo žurnale Current Biology ir jau dabar kelia naujų klausimų apie tai, kaip skirtingos žmogaus rūšys paskirstė energiją augimui, kaip vystėsi jų vaikystė ir kokias prisitaikymo strategijas pasirinko ledynmečio realybėje.

  • Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Pietų Turkijos pakrantėje esantis Üçağızlı II urvas pateikė naujų įrodymų, kurie verčia peržiūrėti nusistovėjusį pasakojimą apie neandertaliečių ir Homo sapiens santykius. Ilgą laiką dominavo nuostata, kad šios grupės vystėsi atskirai, o mūsų rūšies plitimas reiškė staigų neandertaliečių kultūros išstūmimą. Naujas tyrimas rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą.

    Archeologų teigimu, urvas buvo naudojamas maždaug prieš 77 000–42 000 metų. Tai ypač svarbus laikotarpis Artimuosiuose Rytuose ir pietvakarių Azijoje, kai, kaip manoma, vyko kontaktai tarp neandertaliečių ir mūsų rūšies atstovų. Skirtingi nuosėdų sluoksniai leido atsekti, kaip keitėsi urvo lankytojai ir jų veiklos pėdsakai per tūkstančius metų.

    Didžiausia staigmena – nepaisant to, kuri žmonių grupė tuo metu naudojosi urvu, kasdienybės pėdsakai buvo stulbinamai panašūs. Abiejų grupių akmens įrankiai gaminti artimais metodais, naudotos tos pačios vietinės žaliavos, o medžioklės taikiniai sutapo. Tarp kaulų liekanų vyrauja elnių, laukinių ožkų ir kitų apylinkėse gyvenusių gyvūnų kaulai.

    Tyrėjai taip pat aptiko dekoratyvių kriauklių iš Viduržemio jūros pakrantės. Tokie radiniai dažnai siejami su simboliniu elgesiu ir galėjo būti naudojami kaip kūno puošmenos ar aprangos detalės. Ypač reikšminga, kad panašios kriauklės pasitaikė ir sluoksniuose, siejamuose su Homo sapiens, ir tuose, kurie priskiriami neandertaliečiams.

    Autorių vertinimu, vien tik prisitaikymas prie tos pačios aplinkos nepaaiškina visų sutapimų. Tyrime keliama prielaida apie kultūrinį tęstinumą, kuris galėjo formuotis per reguliarius kontaktus: stebint vieniems kitus, perimant praktikas ar net dalijantis žiniomis. Tai reikštų, kad žmonių istorija šiame regione galėjo būti ne staigaus pakeitimo, o palaipsnio persidengimo ir sąveikos istorija.

    Šios išvados svarbios ir platesniame kontekste, nes vis daugiau tyrimų pastaraisiais metais pabrėžia, kad skirtingos žmonių grupės Eurazijoje ne tik konkuravo, bet ir kontaktavo. Üçağızlı II urvo seka išsiskiria tuo, kad leidžia nuosekliai palyginti elgesio pėdsakus per ilgą laiką, todėl tampa reikšmingu argumentu diskusijoje, kaip realiai vyko perėjimai tarp skirtingų populiacijų ir jų tradicijų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Mokslininkai pabrėžia, kad panašių vietų galėjo būti daugiau, tačiau ne visur išliko tokia aiški, vientisa nuosėdų seka. Dėl to kiekvienas naujas, gerai dokumentuotas radinys gali pastebimai pakeisti tai, ką laikome žinoma apie ankstyvųjų žmonių gyvenimą ir tarpusavio ryšius.

  • Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Šiaurės Izraelyje, netoli Fureidžio gyvenvietės ir Zichron Jaakovo sankryžos, archeologai aptiko beveik nepaliestą priešistorinę olą, kuri buvo užsandarinta šimtus tūkstančių metų. Tyrėjų teigimu, tai vienas rečiausių atvejų, kai vėlyvojo žemutinio paleolito sluoksniai išliko be ryškaus vėlesnių žmonių ar gamtos procesų suardymo.

    Izraelio senienų tarnybos ir Haifos universiteto komanda olos nuogulose fiksuoja laikotarpį maždaug nuo 400 000 iki 250 000 metų. Toks datavimas siejamas su Levante paplitusia acheuliečių ir jabrudiečių technologine tradicija, kuri laikoma svarbia pereinamojo etapo tarp ankstesnių ir vėlesnių žmogaus elgsenos modelių dalimi.

    Laikotarpis, kai keitėsi elgsena

    Specialistai pabrėžia, kad šis etapas vyko dar prieš plačiau paplintant neandertaliečiams ir anatomiškai šiuolaikiniams žmonėms. Todėl kiekvienas gerai išsilaikęs objektas padeda tiksliau suprasti, kaip formavosi sudėtingesnis bendruomenių gyvenimas, ilgesnis apsistojimas vienoje vietoje ir žinių perdavimas.

    Oloje aptikti požymiai rodo intensyvesnį ugnies naudojimą ir ilgesnį gyvenimą urvuose, o tai dažnai siejama su didesniu bendradarbiavimu ir geresniu išteklių planavimu. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tokios praktikos galėjo tapti viena iš prielaidų vėliau būdingiems neandertaliečių ir Homo sapiens kultūriniams bei technologiniams pasiekimams.

    Įrankiai ir kaulai išliko vietoje

    Tarp pirmųjų radinių įvardijami gausūs titnago įrankiai, pagaminti preciziškomis, tam laikotarpiui pažangiomis technikomis. Identifikuoti smulkesni rankiniai kirveliai, gremžtukai ir ašmenys, kurie leidžia spręsti ne tik apie medžioklės ar dorojimo veiklas, bet ir apie įgūdžių lygį.

    Taip pat rasta gyvūnų kaulų, priskiriamų arkliams, elniams ir laukiniams asilams. Greta jų užfiksuoti požymiai, rodantys, kad apylinkėse galėjo būti vandens šaltinių, o tai būtų paaiškinę, kodėl vieta buvo patraukli medžiotojų rinkėjų grupėms ir kodėl čia galėjo būti sugrįžtama ne vieną kartą.

    Kodėl šis atradimas svarbus

    Tyrėjai olą vadina tarsi laiko kapsule, nes radiniai ir jų padėtis nuogulose suteikia galimybę tiksliau atkurti kasdienes veiklas, technologijų kaitą ir aplinkos sąlygas. Tokiuose objektuose ypač vertingi ne pavieniai daiktai, o jų kontekstas: kur buvo kūrenama ugnis, kur apdirbamas titnagas ir kur kauptos gyvūnų liekanos.

    Projektą vykdančios institucijos planuoja platesnę tyrimų programą, kuri padėtų detaliau rekonstruoti gyvenimo būdą ir išteklių naudojimą. Pasibaigus moksliniams darbams, svarstoma galimybė parengti vietą lankymui, kad atradimai būtų pristatyti visuomenei ir edukacijai.

    „Tokios būklės vietovės yra itin retos, todėl kiekvienas sluoksnis gali papildyti spragas apie laikus, iš kurių paprastai turime tik fragmentus“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.