CP v2

Tag: Neandertaliečiai

  • Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Šiaurės Izraelyje, netoli Fureidžio gyvenvietės ir Zichron Jaakovo sankryžos, archeologai aptiko beveik nepaliestą priešistorinę olą, kuri buvo užsandarinta šimtus tūkstančių metų. Tyrėjų teigimu, tai vienas rečiausių atvejų, kai vėlyvojo žemutinio paleolito sluoksniai išliko be ryškaus vėlesnių žmonių ar gamtos procesų suardymo.

    Izraelio senienų tarnybos ir Haifos universiteto komanda olos nuogulose fiksuoja laikotarpį maždaug nuo 400 000 iki 250 000 metų. Toks datavimas siejamas su Levante paplitusia acheuliečių ir jabrudiečių technologine tradicija, kuri laikoma svarbia pereinamojo etapo tarp ankstesnių ir vėlesnių žmogaus elgsenos modelių dalimi.

    Laikotarpis, kai keitėsi elgsena

    Specialistai pabrėžia, kad šis etapas vyko dar prieš plačiau paplintant neandertaliečiams ir anatomiškai šiuolaikiniams žmonėms. Todėl kiekvienas gerai išsilaikęs objektas padeda tiksliau suprasti, kaip formavosi sudėtingesnis bendruomenių gyvenimas, ilgesnis apsistojimas vienoje vietoje ir žinių perdavimas.

    Oloje aptikti požymiai rodo intensyvesnį ugnies naudojimą ir ilgesnį gyvenimą urvuose, o tai dažnai siejama su didesniu bendradarbiavimu ir geresniu išteklių planavimu. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tokios praktikos galėjo tapti viena iš prielaidų vėliau būdingiems neandertaliečių ir Homo sapiens kultūriniams bei technologiniams pasiekimams.

    Įrankiai ir kaulai išliko vietoje

    Tarp pirmųjų radinių įvardijami gausūs titnago įrankiai, pagaminti preciziškomis, tam laikotarpiui pažangiomis technikomis. Identifikuoti smulkesni rankiniai kirveliai, gremžtukai ir ašmenys, kurie leidžia spręsti ne tik apie medžioklės ar dorojimo veiklas, bet ir apie įgūdžių lygį.

    Taip pat rasta gyvūnų kaulų, priskiriamų arkliams, elniams ir laukiniams asilams. Greta jų užfiksuoti požymiai, rodantys, kad apylinkėse galėjo būti vandens šaltinių, o tai būtų paaiškinę, kodėl vieta buvo patraukli medžiotojų rinkėjų grupėms ir kodėl čia galėjo būti sugrįžtama ne vieną kartą.

    Kodėl šis atradimas svarbus

    Tyrėjai olą vadina tarsi laiko kapsule, nes radiniai ir jų padėtis nuogulose suteikia galimybę tiksliau atkurti kasdienes veiklas, technologijų kaitą ir aplinkos sąlygas. Tokiuose objektuose ypač vertingi ne pavieniai daiktai, o jų kontekstas: kur buvo kūrenama ugnis, kur apdirbamas titnagas ir kur kauptos gyvūnų liekanos.

    Projektą vykdančios institucijos planuoja platesnę tyrimų programą, kuri padėtų detaliau rekonstruoti gyvenimo būdą ir išteklių naudojimą. Pasibaigus moksliniams darbams, svarstoma galimybė parengti vietą lankymui, kad atradimai būtų pristatyti visuomenei ir edukacijai.

    „Tokios būklės vietovės yra itin retos, todėl kiekvienas sluoksnis gali papildyti spragas apie laikus, iš kurių paprastai turime tik fragmentus“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

  • Izraelyje atrasta 400 000 metų urvo paslaptis: radiniai rodo stulbinančią žmonių pirmtakų kultūrą

    Izraelyje atrasta 400 000 metų urvo paslaptis: radiniai rodo stulbinančią žmonių pirmtakų kultūrą

    Netoli Fureidiso Izraelyje archeologai, ruošiant teritoriją statyboms, aptiko urvą, kurio sluoksniuose išliko išskirtinai gerai išsilaikę maždaug prieš 400 000 metų gyvenusių homininų pėdsakai. Tyrėjai pabrėžia, kad taip senų ir kartu nepažeistų vietovių pasaulyje yra reta, todėl radiniai leidžia tiksliau atkurti ankstyvųjų žmonių pirmtakų kasdienybę.

    Viduje rasta tūkstančiai artefaktų ir aiškiai atskiriami nuosėdų sluoksniai rodo, kad vieta buvo naudojama ilgą laiką, o ne tik trumpoms stotelėms. Pagal radinių pasiskirstymą sprendžiama, kad urvas galėjo veikti kaip nuolatinė stovyklavietė, kurioje skirtingos veiklos vyko atskirose erdvėse.

    Svarbiausiais laikomi akmeniniai įrankiai, priskiriami acheulėjos ir jabrudų tradicijai, paplitusiai Levante maždaug prieš 400 000–250 000 metų. Aptikta rankinių kirvukų, gremžtukų ir ašmenų, tinkamų skrosti gyvūnus bei apdirbti įvairias žaliavas, o jų gausa leidžia kalbėti apie sistemingą gamybą ir įgūdžių perdavimą grupėje.

    Urve rasta ir laukinių gyvūnų kaulų su pjovimo žymėmis, kurios siejamos su mėsos dorojimu. Tokie pėdsakai paprastai vertinami kaip įrodymas, kad medžioklė ir maisto ruošimas buvo ne atsitiktiniai, o nuoseklūs, reikalaujantys planavimo bei koordinacijos.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė požymiai, rodantys kontroliuojamą ugnies naudojimą. Nors žinoma, kad ugnis žmonių pirmtakams buvo pažįstama ir anksčiau, tyrėjai šį laikotarpį sieja su jos vis svarbesniu vaidmeniu buityje: šiluma, apsauga nuo plėšrūnų ir maisto terminis apdorojimas galėjo pakeisti mitybą bei grupės gyvenimo ritmą.

    Žmonių kaulų šiame taške kol kas nerasta arba jie nėra pakankamai informatyvūs, tačiau datavimas ir įrankių pobūdis leidžia sieti urvo gyventojus su populiacijomis, gyvenusiomis iki klasikinių neandertaliečių susiformavimo. Mokslininkai pabrėžia, kad būtent tokie radiniai padeda suprasti, kaip Viduriniame pleistocene kito socialinė organizacija, technologijos ir elgsena, vėliau tapusi sudėtingesnių kultūrų pamatu.

  • Neandertaliečio Thorino DNR pribloškė mokslininkus: izoliuota gentis tūkstančius metų gyveno šalia

    Neandertaliečio Thorino DNR pribloškė mokslininkus: izoliuota gentis tūkstančius metų gyveno šalia

    Mokslininkai Prancūzijos pietuose, Ronos slėnyje esančiame Grotte Mandrin urve, 2015 metais aptiko neandertaliečio, praminto Thorinu, palaikus. Iš pradžių manyta, kad tai vienas iš vėlyvųjų neandertaliečių, gyvenusių Europos teritorijoje prieš pat šios žmonių rūšies išnykimą.

    Vis dėlto vėlesnės genetinės analizės pateikė netikėtą vaizdą: Thorino genomas ryškiai skyrėsi nuo kitų tuo pačiu laikotarpiu Europoje gyvenusių neandertaliečių. Tyrėjai nustatė, kad jo genetinė linija nuo kitų Europos neandertaliečių galėjo atsiskirti maždaug prieš 100 000–105 000 metų.

    Dar labiau nustebino tai, kad maždaug 50 000 metų beveik nevyko genų mainai su kitomis populiacijomis. Nors Thorinas gyveno palyginti vėlai, maždaug prieš 42 000–50 000 metų, jo DNR kai kuo priminė kur kas senesnių neandertaliečių genomus.

    Iš pradžių tai sukėlė ginčų, nes archeologiniai duomenys rodė vėlyvą laikotarpį, o genetika tarsi siūlė daug senesnę kilmę. Šį neatitikimą padėjo paaiškinti izotopų analizė, atlikta tiriant kaulus ir dantis: ji parodė, kad žmogus gyveno itin šaltame klimate, būdingame vėlyvajam ledynmečiui, todėl palaikai iš tiesų priskirtini vėlyviesiems neandertaliečiams.

    Tai reiškia, kad neįprastas DNR profilis greičiausiai atsirado ne dėl neteisingai nustatyto palaikų amžiaus, o dėl ilgalaikės izoliacijos. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia uždara bendruomenė galėjo gyventi palyginti netoli kitų neandertaliečių grupių, tačiau vis tiek dešimtis tūkstančių metų išlikti beveik be ryšių.

    Pasak mokslininkų, tokį scenarijų sunkiau įsivaizduoti kalbant apie Homo sapiens, kurių bendruomenės net ir dideliais atstumais dažnai palaikė prekybinius, kultūrinius bei šeiminius kontaktus. Neandertaliečių atveju atradimas verčia iš naujo svarstyti, kokios galėjo būti jų socialinės ribos, judėjimo modeliai ir tarpusavio sąveika.

    Genetiniai duomenys taip pat rodo galimą artimą giminystę bendruomenės viduje. Thorino genome aptikti požymiai, siejami su maža populiacija ir ilgalaikiu dauginimusi savo grupėje, o tai paprastai mažina genetinę įvairovę ir gali didinti pažeidžiamumą ligoms bei aplinkos pokyčiams.

    Šie rezultatai papildo vis dažniau keliamą hipotezę, kad vėlyvuoju laikotarpiu neandertaliečiai Europoje galėjo būti ne vienalytė, o fragmentuota populiacija, sudaryta iš atskirų, ilgai savarankiškai besivysčiusių grupių. Tokia fragmentacija, kartu su klimato svyravimais ir konkurencija dėl išteklių, kai kurių tyrėjų vertinimu, galėjo prisidėti prie neandertaliečių išnykimo maždaug prieš 40 000 metų.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale Cell Genomics, o pats atradimas laikomas svarbiu priminimu, kad net gerai žinomos priešistorės schemos gali keistis, atsiradus naujiems genominiams duomenims. Kuo daugiau analizuojama senovinės DNR, tuo aiškiau matyti, kad Europos priešistorėje galėjo egzistuoti daugiau izoliuotų ir tarpusavyje menkai susijusių bendruomenių, nei manyta anksčiau.

  • Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Archeologų radiniai iš kelių Europos urvų vis dažniau kelia klausimą, ar neandertaliečiai turėjo sudėtingesnį simbolinį pasaulį, nei ilgai manyta. Tyrėjai fiksuoja selektyvų plėšriųjų paukščių kaulų apdorojimą, ypač ten, kur išryškėja aiškūs akmeniniais įrankiais padarytų pjūvių pėdsakai.

    Skirtingose vietovėse kartojasi panašus motyvas: randami erelių, grifų ar varninių paukščių sparnų kaulai, o taip pat nagai, kurių pašalinimas atrodo tikslingas. Mokslininkai tokį elgesį sieja su galimu plunksnų ar nagų naudojimu kaip puošmenų, statuso ženklų arba ritualinių atributų.

    Vienas dažniausiai aptariamų pavyzdžių yra Fumane urvas Italijoje, kur aptiktas plėšriųjų paukščių sparnų kaulų telkinys, interpretuojamas kaip ne atsitiktinis maisto likutis. Panašiai Ispanijos Cova Negra vietovėje aprašyti radiniai, kuriuose išsiskiria specifinis, išrankus tam tikrų paukščio dalių pasirinkimas.

    Šios hipotezės dažnai lyginamos su vėlesnėmis žmonių kultūromis, kur erelis tapo dangaus, galios ir sakralumo simboliu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tiesioginio įrodymo apie organizuotą religiją nėra, o kalbama veikiau apie ankstyvas simbolines praktikas, kurios galėjo apimti kūno puošybą ir bendruomenines reikšmes.

    Bruniquel urvo paslaptis

    Dar daugiau diskusijų kelia Prancūzijoje esantis Bruniquel urvas, kuriame aptiktos į apskritimus sukrautos sulaužytų stalagmitų konstrukcijos. Datavimas rodo, kad jos gali būti maždaug 175 000 metų senumo, todėl priskiriamos laikotarpiui gerokai iki Homo sapiens paplitimo Europoje.

    Tokio masto statinys, esantis giliai urve, reiškia planavimą, bendrą darbą ir ugnies naudojimą sudėtingoje aplinkoje. Dalis mokslininkų tai laiko svariu argumentu, kad neandertaliečiai gebėjo koordinuotai veikti ir kurti erdves, kurios galėjo turėti ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją.

    Ką iš tiesų leidžia sakyti įrodymai?

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama atsargumo būtinybė: pjūvių žymės ir atrinktų kūno dalių rinkiniai rodo elgesį, kurio ne visada paaiškina vien mityba. Tačiau šie duomenys nėra vienareikšmis įrodymas apie kultą, nes alternatyvūs paaiškinimai gali apimti amatų praktiką ar utilitarinį plunksnų naudojimą.

    Vis dėlto bendra kryptis aiški: neandertaliečių įvaizdis moksle per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Vis daugėja požymių, kad jie galėjo turėti simbolinės komunikacijos elementų, puošybos tradicijų ir sudėtingesnių socialinių praktikų, nei buvo įsivaizduojama anksčiau.

  • Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Sibire, vienoje iš Altajaus regiono urvų, rastas vienas neandertaliečiui priklausęs krūminis dantis privertė mokslininkus iš naujo įvertinti jų medicinines žinias. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad maždaug prieš 59 tūkstančius metų dantyje buvo sąmoningai išgręžta gili ertmė, tikėtina, siekiant sumažinti skausmą ir sustabdyti infekciją.

    Dantis iš pirmo žvilgsnio atrodo įprastas, tačiau mikroskopiniai tyrimai atskleidė gilią angą danties karūnoje, vedančią beveik iki pulpos kameros, kurioje yra nervai ir kraujagyslės. Autorių vertinimu, tokia ertmė vargiai galėjo susidaryti natūraliai, o paviršiaus įbrėžimai labiau primena darbą aštriu akmeniniu įrankiu.

    Tyrėjai procedūrą sieja su pažengusiu dantų ėduonimi ir galimai labai skausmingu uždegimu. Hipotezė paprasta: pašalinus dalį pažeisto audinio, skausmas galėjo sumažėti, o infekcija laikinai apribota, net jei visiškai išgydyti tuomet dar nebuvo įmanoma.

    Kodėl tai gali būti lūžis?

    Iki šiol ankstyviausi plačiau aptariami dantų gydymo pėdsakai dažniausiai buvo siejami su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir šiuolaikiniais žmonėmis. Jei Altajaus danties interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad dantų „chirurgijos“ ištakos gali būti senesnės daugiau nei 40 tūkstančių metų, o tokias praktikas galėjo pradėti neandertaliečiai.

    Ne mažiau svarbu ir tai, ką toks radinys sako apie kasdienį neandertaliečių gyvenimą. Sąmoningas bandymas gydyti dantį reikštų ne tik techninius gebėjimus, bet ir supratimą, kad skausmas turi konkrečią priežastį, kurią galima bandyti pašalinti.

    Kaip tai galėjo atrodyti praktiškai?

    Mikroskopiniai vagelių ir įbrėžimų pėdsakai leidžia spėti, kad įrankis buvo sukinėjamas gana tiksliai, tarsi primityvus grąžtas. Tyrėjai atliko bandymus su jaspio akmens įrankiais, panašiais į rastus toje pačioje vietovėje, ir nurodo, kad taip galima išgauti labai artimus pažeidimų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad toks „gręžimas“ galėjo trukti apie 35–50 minučių. Be nuskausminimo, antibiotikų ir sterilizacijos priemonių tai turėjo būti itin skausminga ir rizikinga, ypač dėl infekcijų, kurios galėjo greitai išplisti.

    Pacientas, panašu, išgyveno

    Vienas įdomiausių argumentų, kodėl tai laikoma ne atsitiktiniu pažeidimu, o intervencija, yra ertmės kraštų būklė. Jie atrodo kiek nugludinti, tarsi dantis dar kurį laiką buvo naudojamas kramtant po atliktos procedūros.

    Tai reikštų, kad žmogus ne tik atlaikė patį veiksmą, bet ir pakankamai ilgai gyveno po jo, kad susiformuotų pastebimi nusidėvėjimo požymiai. Kartu tai kelia klausimą, kiek tokios žinios galėjo būti paplitusios ir ar jos buvo perduodamos kitiems bendruomenės nariams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvada remiasi vienu radiniu, todėl būtini papildomi pavyzdžiai ir nepriklausomi vertinimai. Jei panašių pėdsakų ateityje bus aptikta daugiau, neandertaliečių medicinos ir kasdienių įgūdžių vaizdas gali pasikeisti iš esmės.

  • Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Šokiruojantis radinys Rusijos oloje: neandertaliečiai dantis gręžė dar prieš 60 000 metų

    Rusijos Altajaus regione esančioje oloje aptiktas maždaug 60 000 metų senumo neandertaliečio krūminis dantis pateikė netikėtą užuominą apie ankstyvą mediciną. Tyrėjai nustatė gilią ertmę, kurios vien tik ėduonis ar natūralus nuskilimas nepaaiškina.

    Dantis priklausė apatiniam kairiajam žandikauliui, o jo būklė rodo ilgai trukusį uždegimą ir stiprų skausmą. Tokiais laikais, kai maisto paieška buvo sudėtinga, o skausmo malšinimo galimybės menkos, danties infekcija galėjo tapti tiesiogine grėsme išgyvenimui.

    Mokslininkų komanda teigia, kad ertmė greičiausiai buvo padaryta tyčia, siekiant pašalinti pažeistą minkštimą ir sumažinti skausmą. Kitaip tariant, tai galėjo būti primityvi šaknų kanalų procedūra, atlikta aštriu akmeniniu įrankiu.

    „Kai pirmą kartą pamatėme dantį, pagalvojome, kad tai galėjo būti natūraliai nuskilęs vainikas, tačiau mikroskopiniai pėdsakai privertė suabejoti“, – sakė tyrime dalyvavusi archeologė Kseniya Kolobova.

    Tyrėjai mikroskopu aptiko linijines žymes, būdingas sukamajam gręžimo judesiui, o pati ertmė sudaryta iš kelių persidengiančių įdubimų. Tokia struktūra, pasak autorių, labiau atitinka kryptingą intervenciją nei atsitiktinį pažeidimą ar ligos procesą.

    Įrankiu, tikėtina, tapo smailus jaspioido gabalėlis – akmuo, kurio toje vietovėje netrūko ir iš kurio neandertaliečiai gamino įvairius darbo įrankius. Tai svarbi detalė, nes rodo, kad naujos paskirties sprendimas galėjo gimti pritaikant jau turėtas technologijas, o ne išrandant ką nors visiškai nuo nulio.

    Kad patikrintų hipotezę, komanda atliko bandymus su akmens įrankių kopijomis, gręždama šiuolaikinius dantis. Nors dalis mėginių dėl kietos medžiagos suskilo, atsargus sukamasis judesys leido suformuoti pažeidimus, panašius į matomus senoviniame radinyje.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali būti ankstyviausias iki šiol žinomas tyčinės odontologinės intervencijos įrodymas. Ankstesni panašūs pavyzdžiai dažniau sieti su Homo sapiens, tačiau šis radinys leidžia manyti, kad neandertaliečiai galėjo turėti pažangesnių praktinių žinių, nei ilgą laiką manyta.

    Pastaraisiais metais vis daugėja duomenų, jog neandertaliečių elgsena buvo kompleksiška: jie naudojo sudėtingus įrankius, rūpinosi bendruomenės nariais ir, tikėtina, eksperimentavo su gydomosiomis praktikomis. Danties gręžimo interpretacija papildo šį vaizdą ir kelia klausimą, kiek plačiai priešistorėje buvo taikomos tikslingos kūno priežiūros ir skausmo mažinimo priemonės.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PLOS One, o diskusija dėl interpretacijos, kaip įprasta archeologijoje, greičiausiai tęsis: mokslininkai sieks rasti daugiau panašių pėdsakų kituose radiniuose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad dantų skausmas buvo universali problema, o noras jį numalšinti žmonijos istorijoje gali būti gerokai senesnis, nei iki šiol atrodė.

  • 175 000 metų senumo pėdsakas Prancūzijos olos gelmėje: ar tai galėjo būti neandertaliečio kelias?

    Giliai Prancūzijos pietvakariuose esančios Briunikelio olos dalyje mokslininkai aptiko molyje išlikusį paslaptingą įspaudą, kurį dengia plonas kalcito sluoksnis. Tyrėjai svarsto, kad tai galėjo būti ne pėda, o neandertaliečio kelio atspaudas, paliktas prieš maždaug 175 000 metų.

    Radavietė išskirtinė tuo, kad įspaudas aptiktas šalia vadinamųjų Briunikelio struktūrų, sukrautų iš sulaužytų stalagmitų fragmentų. Šie ratai ir linijos yra daugiau nei 300 metrų nuo olos įėjimo, vietoje, kur nėra natūralios šviesos.

    Pasak tyrėjų, didžioji dalis senovinių žymių urvuose ilgainiui sunyksta dėl drėgmės, nuosėdų ir vėlesnių gyvūnų veiklos. Šiuo atveju įspaudą tarsi „užkonservavo“ kalcitas, tas pats mineralas, iš kurio formuojasi stalagmitai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmonių pėdsakai archeologijoje tiriami dažniau, o kelio įspaudai aptinkami itin retai. Dėl to identifikacija atsargi: kol kas tai laikoma hipoteze, kuriai reikia daugiau palyginamųjų pavyzdžių.

    Briunikelio olos struktūros mokslo pasaulyje plačiau aptartos po 2016 metais publikuotų tyrimų, kai buvo parodyta, kad stalagmitų fragmentai sudėti tyčia. Datavimas rodo, kad veikla oloje vyko gerokai anksčiau nei Europoje paplito Homo sapiens, todėl labiausiai tikėtini autoriai yra neandertaliečiai.

    Tyrimuose pabrėžiama ir logistika: norint nusigauti taip toli į olos gelmę, reikėjo patikimų šviesos šaltinių ir planavimo. Netoli struktūrų rasti degimo pėdsakai leidžia manyti, kad ugnis buvo naudojama apšvietimui ir veiklai palaikyti.

    Vienas intriguojančių klausimų yra galimybė aptikti biologinių likučių, kurie galėjo patekti į kalcitą, kai šis dengė įspaudą. Kai kurie tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tam tikromis sąlygomis mineralinės nuosėdos gali „užrakinti“ mikroskopinius pėdsakus, tačiau tai nereiškia, kad DNR būtinai išliko.

    Šiuolaikinė archeologija vis dažniau remiasi kompleksiniais metodais, kai geologija, chemija ir mikroskopiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, kurių neįmanoma spręsti vien pagal formą. Briunikelio olos atvejis rodo, kad net vienas įspaudas gali tapti svarbia užuomina apie žmonių elgseną gilioje praeityje.

    Tyrėjų komanda siekia tiksliau atsekti, iš kurių olos vietų buvo paimti stalagmitų fragmentai ir ar medžiagos rinktos kryptingai. Tokia analizė gali padėti suprasti, ar struktūros turėjo praktinę paskirtį, ar buvo susijusios su simboline veikla.

    Kol kas vienareikšmio atsakymo, kodėl neandertaliečiai statė ratus visiškoje tamsoje, nėra. Tačiau naujai aprašytas įspaudas sustiprina mintį, kad į olos gelmes jie leidosi ne atsitiktinai, o turėdami aiškų tikslą ir gebėjimus tai įgyvendinti.

    „Tai yra tik hipotezė. Kad būtume tikri, mums reikia daugiau kelio įspaudų palyginimui“, – sakė Sophie Verheyden.

    „Leidžiantis 300 metrų gilyn, būtina būti užtikrintam dėl šviesos“, – sakė Sophie Verheyden.

  • Neandertaliečiai buvo sumanesni, nei manyta: raganosių dantys atskleidė jų įrankių pasirinkimą

    Neandertaliečiai, ilgą laiką vaizduoti kaip primityvūs ankstyvieji žmonės, galėjo turėti kur kas sudėtingesnius įgūdžius. Naujas archeologinis tyrimas rodo, kad jie ne tik suvalgydavo sumedžiotus gyvūnus, bet ir sąmoningai panaudodavo jų kūno dalis kaip įrankius.

    Mokslininkai, tyrę vidurinio paleolito laikotarpio radinius, dėmesį sutelkė į neįprastą raganosių dantų sankaupą vienoje iš Vakarų Europos stovyklaviečių. Būtent toks radinys paskatino kelti klausimą, kodėl vienoje vietoje atsidūrė tiek daug dantų, jei jie būtų buvę skirti vien maistui.

    Tyrėjai analizavo radinius iš kelių vietovių, o ypač svarbiais tapo du objektai: El Kastiljo urvas Ispanijoje ir Pech-de-l’Azé II Prancūzijoje. El Kastiljo vietovėje aptikti 202 raganosių dantys, o dalis jų turėjo aiškius nusidėvėjimo pėdsakus, kurių iki šiol nepavyko įtikinamai paaiškinti.

    Naudojant mikroskopinę analizę, ant kai kurių dantų užfiksuotos žymės rodė daugkartinį kontaktą su kietais paviršiais. Tokie pėdsakai labiau priminė darbo, o ne skerdimo ar maisto apdorojimo procesus.

    Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko eksperimentus, imituodami galimą dantų panaudojimą. Jie bandė raganosių dantis naudoti kaip plaktukus ir atramas, o vėliau lygino atsiradusias žymes su tomis, kurios matomos ant archeologinių radinių.

    Eksperimentų metu susiformavę nusidėvėjimo raštai buvo labai panašūs į aptiktus ant maždaug 100 000 metų senumo dantų. Tai sustiprino prielaidą, kad dalis raganosių dantų buvo naudojami kaip darbo įrankiai, o ne atsitiktinai liko po maitinimosi.

    Dar svarbiau tai, kad tyrėjams pavyko pastebėti dėsningumą: tam tikro dydžio ir formos dantys geriau tiko konkrečioms užduotims. Pavyzdžiui, didesni dantys su lygesniu paviršiumi pasirodė patogesni kaip atramos ar smūgio paviršius.

    Tai leidžia daryti išvadą, kad neandertaliečiai galėjo sąmoningai rinktis medžiagą ir formą pagal poreikį, o ne naudoti tai, kas po ranka pasitaikė atsitiktinai. Toks elgesys siejamas su planavimu, patirtimi ir gebėjimu pritaikyti turimus išteklius.

    „Šis tyrimas svarbus, nes parodo, kad be kaulų ir ragų, kaip ypač kietą medžiagą neandertaliečiai galėjo aktyviai naudoti ir raganosių dantis“, – sakė vienas iš tyrėjų iš Aberdyno universiteto.

    Pastaraisiais metais vis daugiau darbų griauna įsisenėjusį neandertaliečių įvaizdį. Archeologiniai radiniai ir jų analizė vis dažniau rodo, kad jie galėjo demonstruoti sudėtingesnį elgesį, nei ilgai buvo laikoma, įskaitant kryptingą įrankių parinkimą ir įvairių medžiagų panaudojimą.

  • Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių vaikystė galėjo būti gerokai kitokia, nei iki šiol manyta. Tai rodo nauja analizė, atlikta tiriant kūdikio skeletą, rastą Amudo oloje Izraelyje ir mokslinėje literatūroje žinomą kaip Amud 7.

    Mokslininkai šiuolaikiniais metodais palygino dantų ir kaulų brendimą. Dantys leido spręsti, kad kūdikiui buvo apie 6 mėnesiai, tačiau kaulų išsivystymas priminė šiuolaikinio daugiau nei metų amžiaus vaiko rodiklius.

    Tokia ryški neatitiktis leidžia manyti, kad neandertaliečių kūnas ankstyvame amžiuje galėjo augti spartesniu tempu nei Homo sapiens. Tyrėjai pabrėžia, kad tai panašiau į dėsningumą, o ne vienetinę anomaliją, nors vaikų skeletų iš šios rūšies turima itin mažai.

    Vienas svarbiausių šio darbo akcentų yra tai, kada galėjo įvykti augimo pagreitėjimas. Autoriai kelia prielaidą, kad gimus neandertaliečių naujagimiai dydžiu ir pradine raida galėjo būti panašūs į šiuolaikinius, o didesnis skirtumas išryškėdavo jau po gimimo, pirmaisiais mėnesiais.

    Jei ši hipotezė pasitvirtintų, ji keistų supratimą apie neandertaliečių gyvenimo strategiją. Spartesnis somatinis augimas galėjo padėti greičiau pasiekti didesnę kūno masę, kuri šaltame klimate geriau sulaiko šilumą, o kartu potencialiai didina išgyvenimo tikimybę, kai resursai riboti.

    Ką tai reiškia žmogaus evoliucijai?

    Toks raidos modelis leistų kalbėti ne tik apie išvaizdos ar kūno sandaros skirtumus, bet ir apie skirtingą energijos paskirstymą augant. Homo sapiens evoliucijoje ryškus ilgesnės vaikystės etapas, siejamas su ilgesniu smegenų brendimu, socialiniu mokymusi ir lėtesne fizine branda.

    Nauji duomenys rodo sudėtingesnį vaizdą, nei ankstesnė nuostata, kad neandertaliečių augimo tempas buvo panašus į mūsiškį. Tyrėjai neatmeta, kad raida galėjo vykti etapais, kai vienu laikotarpiu ji priartėja prie Homo sapiens, o kitu ryškiai pagreitėja.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms didelę įtaką daro radinių stoka. Kiekvienas naujas neandertaliečių vaiko skeletas gali smarkiai pakoreguoti interpretacijas, todėl ateities tyrimai, ypač derinant kaulų mikrostruktūros ir dantų vystymosi analizę, čia bus lemiami.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.