CP v2

Tag: Neolitas

  • Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijos Toledo provincijoje, netoli Illescas, archeologai ištyrė Valdelasilla vietovę, kur aptikta viena seniausių žinomų nekropolių Pirėnų pusiasalyje. Radiokarbono datavimas rodo, kad ankstyviausi kompleksai galėjo būti įrengti apie 4 300 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame neolite.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl amžiaus. Jis meta iššūkį ilgai dominavusiai prielaidai, kad megalitiniai laidojimo statiniai Europoje daugiausia plito iš pakrančių regionų į žemyno gilumą.

    Monumentalus kapas žemyno gilumoje

    Nekropolėje nustatyta mažiausiai keliolika laidojimo struktūrų, o centre išsiskiria aiškiai monumentali konstrukcija, apsupta mažesnių kapų. Tyrėjai teigia, kad centrinis kapas veikė kaip kolektyvinė laidojimo vieta, naudota ilgą laiką.

    Jo viduje rasta kelių žmonių palaikų įvairiuose sluoksniuose, taip pat ir sumaišytų kaulų. Toks vaizdas rodo daugkartinį, kelių kartų laidojimą ir nuolat kintančią ritualinę erdvę, o ne vienkartinį palaidojimą.

    Ritualai, mainai ir raudonas pigmentas

    Archeologai atkreipė dėmesį į kompleksišką architektūrinį planą: greta laidojimo kameros aptikta griovių sistema ir aiškiai apibrėžtos laidojimo zonos. Tai leidžia manyti, kad vietos bendruomenė turėjo pakankamai organizacinių gebėjimų planuoti erdvę ir koordinuoti darbus.

    Tarp įkapių rasta keramikos, titnaginių įrankių, kaulo dirbinių ir karoliukų, taip pat jūrinių kriauklių, atgabentų iš pakrantės. Aptikti ir raudono pigmento pėdsakai, tikėtina, geležies oksidas, daugelyje priešistorinių kultūrų sietas su laidotuvių simbolika.

    Kodėl tai keičia Europos priešistorę

    Iki šiol daugelis tyrimų megalitų tradiciją, įskaitant dolmenus ir kolektyvinius kapus, aiškino kaip reiškinį, kuris pirmiausia susiformavo pakrančių zonose ir vėliau skverbėsi į žemyno gilumą. Valdelasilla duomenys rodo, kad žemyninės bendruomenės panašius sprendimus galėjo sukurti savarankiškai ir panašiu metu.

    Tokiu atveju megalitizmas Europoje būtų ne vieno centro sklaida, o paralelus kelių regionų procesas. Tai sustiprina mintį, kad neolito visuomenės, nors ir turėjusios ribotas technologijas, gebėjo organizuoti sudėtingus ritualus, palaikyti tolimus mainus ir statyti įspūdingus laidojimo kompleksus.

  • Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Naujas tyrimas rodo, kad viena pažangiausių tinko gamybos technologijų, ilgą laiką sieta su Senovės Roma, iš tikrųjų buvo naudojama maždaug prieš 9 000 metų. Tai reiškia, kad metodas atsirado apie 8 000 metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Mokslininkai analizavo Neolito laikotarpio gyvenvietės Motzos apylinkėse, netoli Jeruzalės, radinius. Ten aptikta daugiau nei 100 tinkuotų grindų, dalis jų gerai išsilaikiusios ir dengtos raudonu pigmentu.

    Didžiausia staigmena – įrodymai, kad vietos gyventojai gamino dolomitu paremtą tinką, kuris paprastai džiūsta greitai, būna tvirtesnis ir atsparesnis vandeniui nei įprastas kalkinis tinkas. Tokia medžiaga vėliau siejama su romėnų statybų kokybe ir ilgaamžiškumu.

    Sudėtinga technologija Neolite

    Dolomitinių kalkių paruošimas laikomas techniškai sudėtingu, nes reikia tiksliai valdyti žaliavos kaitinimą, gesinimą ir mišinio paruošimą. Dėl to archeologiniuose objektuose dolomitinių kalkių pėdsakai aptinkami retai.

    Motzoje rasti atskiri degimo įrenginiai, skirti skirtingoms žaliavoms, rodo, kad žmonės išmanė, jog klinties ir dolomito apdirbimui reikia nevienodų sąlygų. Toks specializavimas leidžia manyti, kad tai buvo ne atsitiktinis bandymas, o kryptinga technologinė praktika.

    Kodėl romėnai minimi pirmi?

    Ankstyviausi rašytiniai užuominų apie tokio tipo kalkių paruošimą pėdsakai siejami su romėnų architektu ir inžinieriumi Vitruvijumi, rašiusiu pirmajame amžiuje prieš mūsų erą. Nors jis dolomito tiesiogiai neįvardijo, tyrėjai pažymi panašumus aprašant kalkių gamybą.

    Iki šiol manyta, kad prieš romėnus tinkas dažniausiai buvo gaminamas iš kalcito ar gipso, todėl dolomitu paremtas variantas atrodė vėlyvas ir išskirtinis. Nauji duomenys šį pasakojimą koreguoja ir parodo, kad dalis technologinių žinių galėjo atsirasti daug anksčiau.

    Prarastos žinios ar nepriklausomas atradimas?

    Tyrėjai svarsto dvi galimybes: technologija galėjo išlikti ir būti perduodama tūkstantmečiais, tačiau tam trūksta tarpinių archeologinių įrodymų. Kita versija – romėnai šį metodą vėliau atrado nepriklausomai, o ankstesnis jo panaudojimas tiesiog buvo pamirštas.

    Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į netikėtą mineraloginį rezultatą: galimai pavyko suformuoti dolomitinį tinką, kuriame dolomitas pilnai persikristalizavo kartu su kalcitu. Autorių teigimu, toks rezultatas ilgą laiką buvo laikomas praktiškai neįmanomu.

    Šie radiniai papildo platesnį vaizdą apie Neolito bendruomenes, kurios ne tik statė dideles gyvenvietes, bet ir gebėjo valdyti sudėtingus procesus, susijusius su žaliavų apdirbimu. Tai keičia požiūrį į ankstyvųjų statybinių technologijų raidą ir rodo, kad kai kurios inovacijos galėjo atsirasti gerokai anksčiau nei vėlesnių civilizacijų klestėjimo laikais.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.

  • 5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    Dirbtinės salos dažnai siejamos su šiuolaikiniais megaprojektais, tačiau Škotijos ežeruose tokie statiniai atsirado gerokai anksčiau. Archeologai Lewiso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere aptiko įrodymų, kad viena nedidelė dirbtinė sala buvo pradėta formuoti daugiau kaip prieš 5 000 metų, vėlyvajame neolite.

    Tokio tipo statiniai Škotijoje vadinami kranogais. Ilgą laiką manyta, kad dauguma jų buvo statomi ir perstatomi daugiausia geležies amžiuje bei vėlesniais laikotarpiais, tačiau nauji duomenys rodo, kad dalis kranogų ištakų siekia daug ankstesnį laikotarpį.

    Kas rasta po akmenų sluoksniu

    Tyrėjai po salos akmeniniu viršutiniu sluoksniu aptiko medines konstrukcijas, kurios sudarė pirminį pagrindą. Radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausias statybų etapas siekia maždaug prieš 5 000 metų.

    Archeologų vertinimu, pirmiausia buvo įrengta apvali medinė platforma, ant kurios sukrauta šakų ir žabų danga. Vėliau, maždaug po 2 000 metų, konstrukcija buvo papildomai stiprinama, o salą dar labiau sutvirtino akmenys.

    Nauja technologija atvėrė dugną

    Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad svarbi kranogo dalis yra sekliame, drumstame vandenyje, kur fotografuoti ir tiksliai fiksuoti padėtį gerokai sudėtingiau. Tokiose sąlygose nukenčia vaizdo ryškumas, o įprasti palydovinio pozicionavimo signalai po vandeniu neveikia.

    Problemai spręsti pasitelkta stereofotogrametrija: naras plaukė tiksliai suplanuota trajektorija su dviem plačiakampėmis, silpnam apšvietimui pritaikytomis kameromis, pritvirtintomis prie vieno rėmo. Surinkti kadrai leido sudaryti detalų trimatį modelį ir tiksliau suplanuoti kasinėjimus bei mėginių ėmimą.

    „Fotogrametrija yra labai veiksminga giliame vandenyje, bet mažesniame nei vieno metro gylyje dažnai kyla problemų. Tai gerai žinoma archeologų frustracija“, – sakė Sautamptono universiteto jūrinės archeologijos specialistas Fraseris Sturtas.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Šis atvejis svarbus ne tik dėl amžiaus. Jis parodo, kad derinant povandeninį filmavimą, fotogrametriją ir klasikinius kasinėjimo metodus galima patikimai tirti objektus, kurių dalis slypi po vandeniu, ir vertinti juos kaip vientisą struktūrą.

    Tiksli kranogo paskirtis vis dar diskutuojama, tačiau aplinkoje rasti neolitinės keramikos fragmentai ir kitos žmogaus veiklos žymės leidžia manyti, kad sala buvo naudojama ilgą laiką. Tyrėjų teigimu, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kraštovaizdį aktyviai formavo jau prieš tūkstantmečius.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.

  • Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Ispanijos Pirėnuose, Núria slėnyje, archeologai ištyrė itin sunkiai pasiekiamą Cova 338 urvą, esantį 2 235 metrų aukštyje. Ilgą laiką manyta, kad tokiose aukštikalnėse neolito ir bronzos amžiaus žmonės tik trumpam užsukdavo pakeliui, tačiau nauji duomenys šią prielaidą verčia peržiūrėti.

    Kasinėjimai, vykdyti 2021–2023 metais, atskleidė storus kultūrinius sluoksnius, rodančius pasikartojančius ir ilgalaikius apsistojimus nuo maždaug 5 000 metų prieš mūsų erą iki pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos. Tai reiškia, kad į tą pačią vietą kartos sugrįždavo daugiau nei 5 000 metų, nepaisydamos atšiaurių kalnų sąlygų.

    Židiniai ir žali mineralai

    Urvėje aptikta dešimtys židinių ir šimtai žalsvų uolienų fragmentų, kuriuos tyrėjai sieja su malachitu – variu turtingu mineralu. Dalis gabalėlių buvo apdegę ir suskeldėję, o tai leidžia įtarti, kad akmuo buvo tikslingai kaitinamas ir apdorojamas vietoje.

    Toks vaizdas atitinka ankstyvosios metalurgijos logiką: kaitinimas gali palengvinti mineralų trupinimą, o vėliau išgauta žaliava galėjo būti gabenama į žemesnes stovyklas ar dirbtuves. Mokslininkai šį radinių kompleksą įvardija kaip vieną ankstyviausių įrodymų, kad Vakarų Europos aukštikalnėse buvo kryptingai eksploatuojami vario ištekliai.

    Ne tik darbas, bet ir kasdienybė

    Be su mineralais siejamų radinių, rasta ir įprasto gyvenimo pėdsakų: gyvūnų kaulų, keramikos šukių, akmeninių įrankių, maisto ruošimo liekanų. Daiktų išsidėstymas leidžia manyti, kad urvo erdvė buvo naudojama sistemiškai, atskiriant zonas skirtingoms veikloms.

    Tai rodo, kad Cova 338 greičiausiai buvo ne atsitiktinė užuovėja, o sezoninė, planuotai naudojama vieta, kurioje derintos kelios funkcijos. Tokie atradimai papildo platesnį Europos priešistorės vaizdą, kuriame vis dažniau kalbama apie kalnų regionus kaip aktyviai išnaudojamas erdves, o ne tik apie migracijos koridorius.

    Mįslingi žmogaus palaikai

    Tyrėjai taip pat aptiko žmogaus palaikų fragmentų, tikėtinai priklausiusių maždaug 11 metų vaikui: pieninį dantį ir piršto kaulo dalį. Kol kas neaišku, ar tai buvo laidojimas urve, ar palaikai į šią vietą pateko kitomis aplinkybėmis.

    Vis dėlto neatmetama, kad gilesniuose sluoksniuose gali būti ir daugiau palaidojimų. Jei tai pasitvirtintų, Cova 338 reikšmė išsiplėstų: šalia ūkinės veiklos urvas galėjo turėti ir ritualinę, bendruomeninę funkciją.

    „Radinių visuma leidžia manyti, kad žmonės į urvą grįždavo nuosekliai ir veiklą organizuodavo kryptingai, o ugnis buvo ne vien šilumos šaltinis“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

  • Kinijos akmens mieste atkasė sensaciją: po Houchengzui – milžiniškas tunelių tinklas

    Kinijos akmens mieste atkasė sensaciją: po Houchengzui – milžiniškas tunelių tinklas

    Kinijoje archeologai pranešė aptikę įspūdingą radinį vėlyvojo neolito laikų Houchengzui akmens mieste: po įtvirtinimais driekiasi sudėtinga požeminių tunelių sistema. Tyrėjų vertinimu, dalis šių perėjimų galėjo būti įrengti prieš maždaug 4 300–4 500 metų, o jų mastas leidžia kalbėti apie neįprastai gerai organizuotą bendruomenę.

    Houchengzui jau anksčiau laikytas vienu didžiausių ir geriausiai įtvirtintų Longshan kultūros laikotarpio centrų. Kompleksas užima daugiau nei 1 300 000 kvadratinių metrų, o jo gynybinę struktūrą sudarė masyvios sienos, grioviai ir kelių elementų fortifikacijų sistema.

    Požemiai, keičiantys vaizdą

    Naujausi kasinėjimai atvėrė tai, kas plika akimi nematoma: tuneliai, kaip manoma, jungė skirtingas miesto dalis ir kai kur kertė gynybinius įtvirtinimus. Tai leistų aiškinti, kad požeminiai koridoriai galėjo turėti ir susisiekimo, ir karinės taktikos paskirtį.

    Archeologai atkreipia dėmesį, kad dalis perėjimų veda už miesto sienų, todėl neatmetama, jog jie galėjo veikti kaip slaptos tiekimo linijos arba evakuacijos keliai apgulties metu. Toks sprendimas primena vėlesnių epochų gynybines praktikas, tačiau šiuo atveju kalbama apie gerokai ankstesnį laikotarpį.

    Technologinis lygis stebina

    Pačių tunelių konstrukcija taip pat kelia klausimų apie to meto inžineriją. Aprašoma, kad koridoriai turi arkines perdangas, primenančias tradicinę urvinių būstų architektūrą, o kai kurios atkarpos išliko neįprastai geros būklės, nors praėjo tūkstantmečiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio tinklo įrengimas reikalavo didelių darbo resursų, planavimo ir centralizuoto valdymo. Dėl to Houchengzui laikomas svarbiu tašku diskusijose apie ankstyvą Kinijos urbanizaciją, bendruomenių hierarchiją ir gynybos sistemų raidą Rytų Azijoje.

    Kas dar gali slėptis po žeme?

    Kol kas ištirta tik dalis požeminės infrastruktūros, todėl spėjama, kad po griuvėsiais gali būti daugiau koridorių ir iki šiol nežinomų kamerų. Tolimesni darbai turėtų padėti tiksliau atsakyti, ar tuneliai buvo skirti vien gynybai ir judėjimui, ar taip pat galėjo tarnauti maisto atsargų saugojimui, ritualams ar kitai veiklai.

    Archeologijoje tokie radiniai dažnai keičia supratimą apie visuomenių galimybes ir kasdienybę, nes požeminiai statiniai paprastai reikalauja ne tik techninių žinių, bet ir aiškios priežiūros. Houchengzui atvejis rodo, kad vėlyvojo neolito bendruomenės galėjo imtis gerokai ambicingesnių projektų, nei ilgą laiką manyta.

  • Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijos Hebridų salyne, Liuso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere, archeologai patvirtino netikėtą atradimą: nedidelė akmenų sala iš tiesų yra žmogaus sukurta konstrukcija, vadinama kranogu. Tokios dirbtinės salos buvo statomos ežeruose ir pelkėse, ypač dabartinės Škotijos ir Airijos teritorijose, tačiau šis atvejis išsiskiria amžiumi.

    Naujesni radiokarboninio datavimo tyrimai rodo, kad dalis kranogų gali būti kilę iš neolito laikotarpio. Tai reiškia, jog kai kurios tokios konstrukcijos buvo įrengtos daugiau nei prieš 5 000 metų, dar iki Stounhendžo komplekso užbaigimo etapų Pietų Anglijoje.

    Po sala – milžiniška platforma

    Didžiausias netikėtumas tyrėjų laukė po akmenimis: po sala aptikta vientisa medinė platforma, sudėta iš storų rąstų, šakų ir žabų sluoksnių. Nustatyta, kad jos skersmuo siekia apie 23 metrus, o pati konstrukcija įrengta seklioje ežero dalyje ir vėliau apdėta akmenimis, suformuojant salą.

    Toks mastas keičia ankstesnį vaizdą, esą kranogams pakakdavo pavienių medienos elementų stabilizacijai. Šiuo atveju matyti kruopštus planavimas, didelis darbo organizavimo mastas ir gebėjimas suvaldyti sudėtingą statybą vandenyje, kas leidžia kalbėti apie pažangius to meto inžinerinius įgūdžius.

    Vieta naudota tūkstantmečius

    Tyrimai rodo, kad sala nebuvo vienkartinis projektas. Ankstyviausi sluoksniai siejami su mediena ir žabais, o maždaug po 2 000 metų, bronzos amžiuje, konstrukcija stiprinta papildomais akmenų ir augalinių medžiagų sluoksniais, vėliau fiksuoti ir geležies amžiaus veiklos pėdsakai.

    Toks daugiasluoksnis naudojimas leidžia manyti, kad vieta buvo svarbi kelioms kartoms, o jos reikšmė galėjo kisti. Viena vertus, kranogai kai kur laikomi gyvenvietėmis ar prieglobsčio vietomis, kita vertus, dalis jų galėjo atlikti reprezentacinę ar ritualinę funkciją.

    Ką išdavė radiniai vandenyje

    Vandenyje aplink salą aptikta šimtai neolito laikų keramikos fragmentų, tarp jų dubenų ir kitų indų liekanų. Kai kuriuose fragmentuose tyrėjai nustatė su maistu siejamus pėdsakus, o tai sustiprina prielaidą, kad čia galėjo vykti bendruomeniniai susibūrimai, vaišės ar ceremonijos.

    Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: kodėl neolito bendruomenės ryžosi milžiniškam darbui, kad vidury ežero sukurtų dirbtinę salą. Tyrėjai pažymi, kad toks projektas reikalavo daug medienos ir akmenų, transporto sprendimų bei nuoseklaus planavimo, tad kranogas greičiausiai turėjo išskirtinę socialinę, politinę arba religinę reikšmę.

    Šiuolaikinėje archeologijoje tokie objektai vis dažniau tiriami taikant fotogrametriją ir kitus nuotolinius metodus, leidžiančius tiksliai fiksuoti struktūras sekliose vandens aplinkose ir mažinti intervenciją į trapų kultūrinį sluoksnį. Tai padeda ne tik atkurti statybos etapus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi šių vietų funkcija.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.