CP v2

Tag: Neolitas

  • Iš oro matomos paslaptingos akmenų figūros: kai kurios senesnės už civilizaciją – kam jos?

    Iš oro matomos paslaptingos akmenų figūros: kai kurios senesnės už civilizaciją – kam jos?

    Artimųjų Rytų dykumose archeologai fiksuoja tūkstančius milžiniškų akmeninių konstrukcijų, kurių paskirtis iki šiol kelia diskusijų. Dalis jų sudaro geometrinius raštus, aiškiai įžiūrimus tik iš oro, o kai kurie objektai savo mastu prilygsta šiuolaikiniams gyvenamiesiems kvartalams.

    Šios struktūros aptinkamos Jordanijoje, Saudo Arabijoje ir kitose regiono šalyse. Tyrėjai nurodo, kad dalis statinių gali būti maždaug 12 000 metų senumo, taigi atsiradę gerokai anksčiau nei Egipto piramidės ar Stounhendžas. Tokie datavimai rodo, kad organizuota bendruomeninė veikla čia vyko dar neolito laikotarpiu.

    Paslaptį išryškino skrydžiai

    Pirmieji modernūs pranešimai apie keistus akmenų raštus pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo, kai britų pilotai skrisdami maršrutais tarp Kairo ir Bagdado pastebėjo dykumoje išsidėsčiusius apskritimus, tinklus ir linijas. Vietos beduinų bendruomenės šiuos objektus žinojo seniai, tačiau jų kilmės paaiškinti negalėjo.

    Situaciją ilgai apsunkino tai, kad daug vietų yra atokiose teritorijose, o dalies objektų archeologai nėra išsamiai ištyrę ant žemės. Dėl to nemažai interpretacijų ilgą laiką rėmėsi aerofotografija ir palydoviniais vaizdais, o ne kasinėjimais.

    Ko ieško mokslininkai?

    Vieni mįslingiausių objektų yra vadinamieji ratai ir medūzos, kurie iš viršaus primena didžiulius apskritimus su spinduliniais segmentais. Kai kurių skersmuo siekia kelis šimtus metrų, tačiau jų funkcija nėra aiški: svarstoma, kad tai galėjo būti ritualinės erdvės, laikinos stovyklavietės arba kelių paskirčių kompleksai.

    Dar geriau ištirtos vadinamosios dykumų aitvarų konstrukcijos, laikomos masinėms medžioklėms pritaikytomis akmeninių sienų sistemomis. Tokios struktūros paprastai sudarytos iš dviejų ar daugiau ilgų sienų, kurios siaurėdamos veda į aptvertą plotą ar įdubą, kur galėjo būti sugenami gyvūnai, pavyzdžiui, gazelės.

    Mustatilai keičia vaizdą

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė Saudo Arabijos šiaurės vakaruose aptinkami mustatilai, pailgi akmeniniai stačiakampiai. Identifikuota daugiau nei 1 000 tokių objektų, o kai kurie jų tęsiasi ilgiau nei 600 metrų, todėl akivaizdu, kad statybai reikėjo didelių darbo jėgos ir organizavimo išteklių.

    Datavimo rezultatai rodo, kad dalis mustatilų galėjo būti pastatyti maždaug prieš 7 000 metų, kai šiandieninės dykumų teritorijos buvo drėgnesnės ir žalesnės. Tai svarbu aiškinant, kaip žmonės galėjo telktis, keliauti ir planuoti didelius projektus visiškai kitokiomis klimato sąlygomis.

    Interpretacijas keičia ir radiniai: kai kur aptikta šimtai galvijų, ožkų bei laukinių gyvūnų ragų ir kaukolių fragmentų sankaupų, susietų su vertikaliais akmens elementais. Dalis tyrėjų tai sieja su ankstyvosiomis apeigomis ir aukojimo praktikomis, o ne vien praktinėmis ūkinėmis funkcijomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieno tokio komplekso įrengimas galėjo reikšti tūkstančių tonų akmenų perkėlimą, todėl tai netiesiogiai rodo aukštesnį socialinės organizacijos lygį, nei ilgai manyta apie kai kurias neolito bendruomenes. Vis dėlto lieka esminiai klausimai, kodėl tokie objektai paplito milžiniškame plote ir kodėl jų kūrėjai investavo tiek pastangų į statinius, neturinčius akivaizdžios gynybinės ar gyvenamosios paskirties.

    Tyrėjai tikisi, kad palydoviniai duomenys, sistemingi dronų skrydžiai ir tikslesni datavimo metodai leis susieti atskiras struktūras su konkrečiomis bendruomenėmis bei laikotarpiais. Kuo daugiau objektų bus ištirta vietoje, tuo aiškiau bus galima atskirti medžioklės infrastruktūrą nuo ritualinių kompleksų ir suprasti, kaip iš tikrųjų atrodė ankstyvųjų Artimųjų Rytų visuomenių gyvenimas.

  • Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje, Stăuceni-Holm archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį Cucuteni–Trypillia kultūros laikotarpio statinį, datuojamą daugiau nei prieš 6 000 metų. Po žeme buvusi konstrukcija išsiskiria mastu ir vieta gyvenvietėje, todėl keičia supratimą apie ankstyvųjų Europos bendruomenių organizaciją.

    Skelbiama, kad statinys siekė apie 350 kvadratinių metrų ir buvo iki keturių kartų didesnis už kitus to paties komplekso namus. Tyrimai vyko 2021–2024 metais, apjungiant geofizinius matavimus ir kasinėjimus, kurie leido tiksliau atkurti gyvenvietės planą.

    Be centrinės megastruktūros, identifikuota maždaug 45 gyvenamųjų pastatų, o visa teritorija buvo apjuosta griovių ir palisadų sistema. Tokia gynybinė ir planavimo logika rodo, kad bendruomenė investavo į saugumą bei aiškią erdvinę tvarką, o svarbiausi objektai buvo išdėstyti strategiškai.

    Didžiausias pastatas stovėjo centriniame taške prie pagrindinio įėjimo, todėl, mokslininkų vertinimu, vargu ar tai buvo eilinis būstas. Labiausiai tikėtinos funkcijos siejamos su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar administravimu, nes dydis ir padėtis labiau primena viešą, o ne privačią erdvę.

    „Vien pastato vieta prie pagrindinio įėjimo ir jo mastas rodo, kad tai galėjo būti visos bendruomenės reikmėms skirtas objektas“, – teigia tyrėjai, apibendrindami kasinėjimų interpretaciją.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame Cucuteni–Trypillia kultūros kontekste: ši neolitinė civilizacija žinoma didelėmis gyvenvietėmis, kuriose galėjo gyventi tūkstančiai žmonių, o dalis mokslininkų jas vadina ankstyvomis Europos proto-miesto formomis. Vis dėlto tokio dydžio bendruomeninių pastatų regione aptinkama itin retai, todėl nauji duomenys tampa reikšmingu argumentu diskusijose apie socialinę organizaciją.

    Ypač intriguoja tai, kad kol kas nepateikiama aiškių įrodymų apie prabangą ar griežtą hierarchiją, kuri dažnai siejama su didelio masto viešais statiniais. Tai stiprina prielaidą, kad kolektyvinės infrastruktūros projektai galėjo rastis ir bendruomenėse, kuriose valdžios koncentracija nebuvo ryški, o sprendimai galėjo būti labiau sutelkti į bendrą susitarimą.

    Pastaraisiais metais tokius atradimus vis dažniau išjudina technologijos: geofizika padeda „pamatyti“ po žeme neardant sluoksnių, o palydoviniai vaizdai ir nuotoliniai metodai leidžia aptikti didelius kraštovaizdžio pokyčius. Panašus proveržis fiksuojamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, tiriant senovines drėkinimo sistemas Kaukaze, kai istorinių palydovinių nuotraukų analizė padeda rekonstruoti dešimtis ar net šimtus kilometrų kanalų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad geofizinių tyrimų, kasinėjimų ir nuotolinės analizės derinimas tampa nauju standartu, leidžiančiu greičiau patikrinti hipotezes ir tiksliau suplanuoti darbus. Rumunijoje aptikta megastruktūra rodo, kad priešistorės bendruomenės galėjo turėti kur kas sudėtingesnes viešąsias erdves ir valdymo modelius, nei ilgą laiką buvo manoma.

  • 8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    Turkijoje, Anatolijos regione esančiame Can Hasan archeologiniame objekte, tyrėjai aptiko neįprastą radinį: maždaug 8 500 metų senumo obsidiano veidrodį. Šis natūralaus vulkaninio stiklo dirbinys buvo nušlifuotas taip, kad leistų matyti aiškų atspindį, nors metaliniai įrankiai tuo laikotarpiu dar nebuvo paplitę.

    Mokslininkų teigimu, toks poliravimo lygis rodo ne tik kantrybę, bet ir aukštą techninių įgūdžių bei medžiagų pažinimo lygį. Obsidianas yra kietas ir trapus, todėl norint išgauti lygų, veidrodinį paviršių, reikėjo gerai kontroliuoti šlifavimo procesą ir naudoti tinkamas abrazyvines medžiagas.

    Svarbu ir tai, kad žinomi tokio laikotarpio obsidiano veidrodžiai siejami būtent su dabartinės Turkijos teritorija. Dėl to tyrėjai linkę manyti, jog tai galėjo būti vietinės tradicijos dalis, susijusi su ritualais, socialiniu statusu ar specifinėmis bendruomenės praktikomis.

    Neolito bendruomenės galėjo būti pažangesnės

    Can Hasan radiniai verčia iš naujo įvertinti, kaip greitai Anatolijoje formavosi simbolinė kultūra ir specializuoti amatai. Ilgą laiką pagrindiniu šio regiono neolito pažangos pavyzdžiu buvo laikomas Çatalhöyük, garsėjantis sienų tapyba, figūrėlėmis ir sudėtingais laidojimo papročiais.

    Vis dėlto nauji duomenys leidžia įtarti, kad dalis šių reiškinių šaknų gali būti senesnė ir sietina su ankstesnėmis gyvenvietėmis, tokiomis kaip Can Hasan. Kitaip tariant, tai, kas atrodė kaip staigus kultūrinis šuolis, galėjo būti ilgesnio, palaipsnio vystymosi rezultatas.

    Simboliai, ginklai ir ankstyvos gatvės

    Kasinėjimų metu aptikti ir obsidiano strėlių antgaliai su subtiliais įrėžimais. Pasak tyrėjų, raštai gali būti būdingi tik Can Hasan apylinkėms, todėl neatmetama, kad jie žymėjo grupinę tapatybę, nuosavybę arba turėjo ritualinę prasmę.

    Dar vienas aspektas, sulaukęs daug dėmesio, yra galimos itin ankstyvos gatvių struktūros pėdsakai. Archeologai kelia prielaidą, kad kai kurie planingo erdvinio išdėstymo elementai gali siekti net apie 10 000 metų, o tai reikštų, kad bendruomenės jau tada ne tik statė pastovius būstus, bet ir sąmoningai organizavo bendras erdves.

    Tokie radiniai papildo bendrą vaizdą apie perėjimą nuo klajokliško gyvenimo prie sėslių žemdirbių gyvenviečių, kur svarbūs tampa amatų specializacija, simbolinė komunikacija ir socialinė organizacija. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai Can Hasan teritorijoje atskleis dar daugiau įrodymų, padėsiančių tiksliau suprasti ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių kasdienybę ir pasaulėvaizdį.

  • Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijos Toledo provincijoje, netoli Illescas, archeologai ištyrė Valdelasilla vietovę, kur aptikta viena seniausių žinomų nekropolių Pirėnų pusiasalyje. Radiokarbono datavimas rodo, kad ankstyviausi kompleksai galėjo būti įrengti apie 4 300 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame neolite.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl amžiaus. Jis meta iššūkį ilgai dominavusiai prielaidai, kad megalitiniai laidojimo statiniai Europoje daugiausia plito iš pakrančių regionų į žemyno gilumą.

    Monumentalus kapas žemyno gilumoje

    Nekropolėje nustatyta mažiausiai keliolika laidojimo struktūrų, o centre išsiskiria aiškiai monumentali konstrukcija, apsupta mažesnių kapų. Tyrėjai teigia, kad centrinis kapas veikė kaip kolektyvinė laidojimo vieta, naudota ilgą laiką.

    Jo viduje rasta kelių žmonių palaikų įvairiuose sluoksniuose, taip pat ir sumaišytų kaulų. Toks vaizdas rodo daugkartinį, kelių kartų laidojimą ir nuolat kintančią ritualinę erdvę, o ne vienkartinį palaidojimą.

    Ritualai, mainai ir raudonas pigmentas

    Archeologai atkreipė dėmesį į kompleksišką architektūrinį planą: greta laidojimo kameros aptikta griovių sistema ir aiškiai apibrėžtos laidojimo zonos. Tai leidžia manyti, kad vietos bendruomenė turėjo pakankamai organizacinių gebėjimų planuoti erdvę ir koordinuoti darbus.

    Tarp įkapių rasta keramikos, titnaginių įrankių, kaulo dirbinių ir karoliukų, taip pat jūrinių kriauklių, atgabentų iš pakrantės. Aptikti ir raudono pigmento pėdsakai, tikėtina, geležies oksidas, daugelyje priešistorinių kultūrų sietas su laidotuvių simbolika.

    Kodėl tai keičia Europos priešistorę

    Iki šiol daugelis tyrimų megalitų tradiciją, įskaitant dolmenus ir kolektyvinius kapus, aiškino kaip reiškinį, kuris pirmiausia susiformavo pakrančių zonose ir vėliau skverbėsi į žemyno gilumą. Valdelasilla duomenys rodo, kad žemyninės bendruomenės panašius sprendimus galėjo sukurti savarankiškai ir panašiu metu.

    Tokiu atveju megalitizmas Europoje būtų ne vieno centro sklaida, o paralelus kelių regionų procesas. Tai sustiprina mintį, kad neolito visuomenės, nors ir turėjusios ribotas technologijas, gebėjo organizuoti sudėtingus ritualus, palaikyti tolimus mainus ir statyti įspūdingus laidojimo kompleksus.

  • Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Naujas tyrimas rodo, kad viena pažangiausių tinko gamybos technologijų, ilgą laiką sieta su Senovės Roma, iš tikrųjų buvo naudojama maždaug prieš 9 000 metų. Tai reiškia, kad metodas atsirado apie 8 000 metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Mokslininkai analizavo Neolito laikotarpio gyvenvietės Motzos apylinkėse, netoli Jeruzalės, radinius. Ten aptikta daugiau nei 100 tinkuotų grindų, dalis jų gerai išsilaikiusios ir dengtos raudonu pigmentu.

    Didžiausia staigmena – įrodymai, kad vietos gyventojai gamino dolomitu paremtą tinką, kuris paprastai džiūsta greitai, būna tvirtesnis ir atsparesnis vandeniui nei įprastas kalkinis tinkas. Tokia medžiaga vėliau siejama su romėnų statybų kokybe ir ilgaamžiškumu.

    Sudėtinga technologija Neolite

    Dolomitinių kalkių paruošimas laikomas techniškai sudėtingu, nes reikia tiksliai valdyti žaliavos kaitinimą, gesinimą ir mišinio paruošimą. Dėl to archeologiniuose objektuose dolomitinių kalkių pėdsakai aptinkami retai.

    Motzoje rasti atskiri degimo įrenginiai, skirti skirtingoms žaliavoms, rodo, kad žmonės išmanė, jog klinties ir dolomito apdirbimui reikia nevienodų sąlygų. Toks specializavimas leidžia manyti, kad tai buvo ne atsitiktinis bandymas, o kryptinga technologinė praktika.

    Kodėl romėnai minimi pirmi?

    Ankstyviausi rašytiniai užuominų apie tokio tipo kalkių paruošimą pėdsakai siejami su romėnų architektu ir inžinieriumi Vitruvijumi, rašiusiu pirmajame amžiuje prieš mūsų erą. Nors jis dolomito tiesiogiai neįvardijo, tyrėjai pažymi panašumus aprašant kalkių gamybą.

    Iki šiol manyta, kad prieš romėnus tinkas dažniausiai buvo gaminamas iš kalcito ar gipso, todėl dolomitu paremtas variantas atrodė vėlyvas ir išskirtinis. Nauji duomenys šį pasakojimą koreguoja ir parodo, kad dalis technologinių žinių galėjo atsirasti daug anksčiau.

    Prarastos žinios ar nepriklausomas atradimas?

    Tyrėjai svarsto dvi galimybes: technologija galėjo išlikti ir būti perduodama tūkstantmečiais, tačiau tam trūksta tarpinių archeologinių įrodymų. Kita versija – romėnai šį metodą vėliau atrado nepriklausomai, o ankstesnis jo panaudojimas tiesiog buvo pamirštas.

    Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į netikėtą mineraloginį rezultatą: galimai pavyko suformuoti dolomitinį tinką, kuriame dolomitas pilnai persikristalizavo kartu su kalcitu. Autorių teigimu, toks rezultatas ilgą laiką buvo laikomas praktiškai neįmanomu.

    Šie radiniai papildo platesnį vaizdą apie Neolito bendruomenes, kurios ne tik statė dideles gyvenvietes, bet ir gebėjo valdyti sudėtingus procesus, susijusius su žaliavų apdirbimu. Tai keičia požiūrį į ankstyvųjų statybinių technologijų raidą ir rodo, kad kai kurios inovacijos galėjo atsirasti gerokai anksčiau nei vėlesnių civilizacijų klestėjimo laikais.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.

  • 5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    Dirbtinės salos dažnai siejamos su šiuolaikiniais megaprojektais, tačiau Škotijos ežeruose tokie statiniai atsirado gerokai anksčiau. Archeologai Lewiso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere aptiko įrodymų, kad viena nedidelė dirbtinė sala buvo pradėta formuoti daugiau kaip prieš 5 000 metų, vėlyvajame neolite.

    Tokio tipo statiniai Škotijoje vadinami kranogais. Ilgą laiką manyta, kad dauguma jų buvo statomi ir perstatomi daugiausia geležies amžiuje bei vėlesniais laikotarpiais, tačiau nauji duomenys rodo, kad dalis kranogų ištakų siekia daug ankstesnį laikotarpį.

    Kas rasta po akmenų sluoksniu

    Tyrėjai po salos akmeniniu viršutiniu sluoksniu aptiko medines konstrukcijas, kurios sudarė pirminį pagrindą. Radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausias statybų etapas siekia maždaug prieš 5 000 metų.

    Archeologų vertinimu, pirmiausia buvo įrengta apvali medinė platforma, ant kurios sukrauta šakų ir žabų danga. Vėliau, maždaug po 2 000 metų, konstrukcija buvo papildomai stiprinama, o salą dar labiau sutvirtino akmenys.

    Nauja technologija atvėrė dugną

    Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad svarbi kranogo dalis yra sekliame, drumstame vandenyje, kur fotografuoti ir tiksliai fiksuoti padėtį gerokai sudėtingiau. Tokiose sąlygose nukenčia vaizdo ryškumas, o įprasti palydovinio pozicionavimo signalai po vandeniu neveikia.

    Problemai spręsti pasitelkta stereofotogrametrija: naras plaukė tiksliai suplanuota trajektorija su dviem plačiakampėmis, silpnam apšvietimui pritaikytomis kameromis, pritvirtintomis prie vieno rėmo. Surinkti kadrai leido sudaryti detalų trimatį modelį ir tiksliau suplanuoti kasinėjimus bei mėginių ėmimą.

    „Fotogrametrija yra labai veiksminga giliame vandenyje, bet mažesniame nei vieno metro gylyje dažnai kyla problemų. Tai gerai žinoma archeologų frustracija“, – sakė Sautamptono universiteto jūrinės archeologijos specialistas Fraseris Sturtas.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Šis atvejis svarbus ne tik dėl amžiaus. Jis parodo, kad derinant povandeninį filmavimą, fotogrametriją ir klasikinius kasinėjimo metodus galima patikimai tirti objektus, kurių dalis slypi po vandeniu, ir vertinti juos kaip vientisą struktūrą.

    Tiksli kranogo paskirtis vis dar diskutuojama, tačiau aplinkoje rasti neolitinės keramikos fragmentai ir kitos žmogaus veiklos žymės leidžia manyti, kad sala buvo naudojama ilgą laiką. Tyrėjų teigimu, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kraštovaizdį aktyviai formavo jau prieš tūkstantmečius.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.

  • Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Ispanijos Pirėnuose, Núria slėnyje, archeologai ištyrė itin sunkiai pasiekiamą Cova 338 urvą, esantį 2 235 metrų aukštyje. Ilgą laiką manyta, kad tokiose aukštikalnėse neolito ir bronzos amžiaus žmonės tik trumpam užsukdavo pakeliui, tačiau nauji duomenys šią prielaidą verčia peržiūrėti.

    Kasinėjimai, vykdyti 2021–2023 metais, atskleidė storus kultūrinius sluoksnius, rodančius pasikartojančius ir ilgalaikius apsistojimus nuo maždaug 5 000 metų prieš mūsų erą iki pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos. Tai reiškia, kad į tą pačią vietą kartos sugrįždavo daugiau nei 5 000 metų, nepaisydamos atšiaurių kalnų sąlygų.

    Židiniai ir žali mineralai

    Urvėje aptikta dešimtys židinių ir šimtai žalsvų uolienų fragmentų, kuriuos tyrėjai sieja su malachitu – variu turtingu mineralu. Dalis gabalėlių buvo apdegę ir suskeldėję, o tai leidžia įtarti, kad akmuo buvo tikslingai kaitinamas ir apdorojamas vietoje.

    Toks vaizdas atitinka ankstyvosios metalurgijos logiką: kaitinimas gali palengvinti mineralų trupinimą, o vėliau išgauta žaliava galėjo būti gabenama į žemesnes stovyklas ar dirbtuves. Mokslininkai šį radinių kompleksą įvardija kaip vieną ankstyviausių įrodymų, kad Vakarų Europos aukštikalnėse buvo kryptingai eksploatuojami vario ištekliai.

    Ne tik darbas, bet ir kasdienybė

    Be su mineralais siejamų radinių, rasta ir įprasto gyvenimo pėdsakų: gyvūnų kaulų, keramikos šukių, akmeninių įrankių, maisto ruošimo liekanų. Daiktų išsidėstymas leidžia manyti, kad urvo erdvė buvo naudojama sistemiškai, atskiriant zonas skirtingoms veikloms.

    Tai rodo, kad Cova 338 greičiausiai buvo ne atsitiktinė užuovėja, o sezoninė, planuotai naudojama vieta, kurioje derintos kelios funkcijos. Tokie atradimai papildo platesnį Europos priešistorės vaizdą, kuriame vis dažniau kalbama apie kalnų regionus kaip aktyviai išnaudojamas erdves, o ne tik apie migracijos koridorius.

    Mįslingi žmogaus palaikai

    Tyrėjai taip pat aptiko žmogaus palaikų fragmentų, tikėtinai priklausiusių maždaug 11 metų vaikui: pieninį dantį ir piršto kaulo dalį. Kol kas neaišku, ar tai buvo laidojimas urve, ar palaikai į šią vietą pateko kitomis aplinkybėmis.

    Vis dėlto neatmetama, kad gilesniuose sluoksniuose gali būti ir daugiau palaidojimų. Jei tai pasitvirtintų, Cova 338 reikšmė išsiplėstų: šalia ūkinės veiklos urvas galėjo turėti ir ritualinę, bendruomeninę funkciją.

    „Radinių visuma leidžia manyti, kad žmonės į urvą grįždavo nuosekliai ir veiklą organizuodavo kryptingai, o ugnis buvo ne vien šilumos šaltinis“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

  • Kinijos akmens mieste atkasė sensaciją: po Houchengzui – milžiniškas tunelių tinklas

    Kinijos akmens mieste atkasė sensaciją: po Houchengzui – milžiniškas tunelių tinklas

    Kinijoje archeologai pranešė aptikę įspūdingą radinį vėlyvojo neolito laikų Houchengzui akmens mieste: po įtvirtinimais driekiasi sudėtinga požeminių tunelių sistema. Tyrėjų vertinimu, dalis šių perėjimų galėjo būti įrengti prieš maždaug 4 300–4 500 metų, o jų mastas leidžia kalbėti apie neįprastai gerai organizuotą bendruomenę.

    Houchengzui jau anksčiau laikytas vienu didžiausių ir geriausiai įtvirtintų Longshan kultūros laikotarpio centrų. Kompleksas užima daugiau nei 1 300 000 kvadratinių metrų, o jo gynybinę struktūrą sudarė masyvios sienos, grioviai ir kelių elementų fortifikacijų sistema.

    Požemiai, keičiantys vaizdą

    Naujausi kasinėjimai atvėrė tai, kas plika akimi nematoma: tuneliai, kaip manoma, jungė skirtingas miesto dalis ir kai kur kertė gynybinius įtvirtinimus. Tai leistų aiškinti, kad požeminiai koridoriai galėjo turėti ir susisiekimo, ir karinės taktikos paskirtį.

    Archeologai atkreipia dėmesį, kad dalis perėjimų veda už miesto sienų, todėl neatmetama, jog jie galėjo veikti kaip slaptos tiekimo linijos arba evakuacijos keliai apgulties metu. Toks sprendimas primena vėlesnių epochų gynybines praktikas, tačiau šiuo atveju kalbama apie gerokai ankstesnį laikotarpį.

    Technologinis lygis stebina

    Pačių tunelių konstrukcija taip pat kelia klausimų apie to meto inžineriją. Aprašoma, kad koridoriai turi arkines perdangas, primenančias tradicinę urvinių būstų architektūrą, o kai kurios atkarpos išliko neįprastai geros būklės, nors praėjo tūkstantmečiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio tinklo įrengimas reikalavo didelių darbo resursų, planavimo ir centralizuoto valdymo. Dėl to Houchengzui laikomas svarbiu tašku diskusijose apie ankstyvą Kinijos urbanizaciją, bendruomenių hierarchiją ir gynybos sistemų raidą Rytų Azijoje.

    Kas dar gali slėptis po žeme?

    Kol kas ištirta tik dalis požeminės infrastruktūros, todėl spėjama, kad po griuvėsiais gali būti daugiau koridorių ir iki šiol nežinomų kamerų. Tolimesni darbai turėtų padėti tiksliau atsakyti, ar tuneliai buvo skirti vien gynybai ir judėjimui, ar taip pat galėjo tarnauti maisto atsargų saugojimui, ritualams ar kitai veiklai.

    Archeologijoje tokie radiniai dažnai keičia supratimą apie visuomenių galimybes ir kasdienybę, nes požeminiai statiniai paprastai reikalauja ne tik techninių žinių, bet ir aiškios priežiūros. Houchengzui atvejis rodo, kad vėlyvojo neolito bendruomenės galėjo imtis gerokai ambicingesnių projektų, nei ilgą laiką manyta.