CP v2

Tag: Neolitas

  • Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Turkijoje esančiame Göbekli Tepe archeologai pranešė aptikę naujų statinių liekanas į šiaurę nuo pagrindinės, saugomos komplekso dalies. Tyrimai vykdomi maždaug 1 500 kvadratinių metrų plote, o senųjų konstrukcijų pėdsakai, kaip skelbiama, slypėjo beveik iškart po dabartiniu žemės paviršiumi.

    Naujasis radinys išsiskiria forma: šalia garsiausių paminklinio komplekso ovalių ir apskritų erdvių aptikti stačiakampiai pastatai. Tokia architektūra siejama su vėlesne vietovės naudojimo faze, kai dalis erdvių galėjo būti pritaikytos kasdienėms veikloms, o ne vien ritualams.

    Stačiakampiuose statiniuose, anot tyrėjų, rasta gerokai mažiau būdingų T formos akmeninių stulpų, kurie tapo Göbekli Tepe simboliu. Skirtingas vidaus erdvių išplanavimas leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios patalpos galėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios, nors galutinė išvada dar nepadaryta.

    „Kol kas tai tik pirminė interpretacija, o aiškiems atsakymams reikės daugiau analizių“, – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul.

    Esminiu įrodymų šaltiniu turėtų tapti tai, kas išliko pastatų grindyse ir jų sluoksniuose. Archeologai planuoja tirti dirvožemio bei nuosėdų mėginius, ieškodami mikroskopinių žmogaus veiklos pėdsakų: augalų liekanų, maisto ruošimo žymių ar kitų medžiagų, galinčių parodyti, kaip konkrečios patalpos buvo naudojamos.

    Iki šiol Göbekli Tepe dažniausiai buvo pristatomas kaip išskirtinis ankstyvojo neolito ritualinis centras, išgarsėjęs monumentaliais akmeniniais statiniais ir gyvūnų atvaizdais. Tačiau pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo sudėtingesnį vaizdą: šalia reprezentacinių erdvių galėjo egzistuoti ir kasdieniam gyvenimui skirti pastatai.

    Tokia interpretacija svarbi platesniame kontekste, nes keičia supratimą apie ankstyvųjų bendruomenių organizaciją. Jei gyvenamosios erdvės pasitvirtins, Göbekli Tepe galėtų būti vertinamas ne tik kaip vieta, į kurią žmonės atvykdavo retomis progomis, bet ir kaip nuolat veikusi gyvenvietė, kur darbas, buitis ir apeigos vyko greta.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnio ploto atidengimas leis tiksliau atkurti, kaip buvo planuojama ši ankstyvoji gyvenvietė ir kaip laikui bėgant keitėsi erdvių paskirtis. Kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, ar stačiakampiai pastatai iš tiesų buvo namai, ar kita, iki šiol neįvardyta komplekso dalis.

  • Neolito paslaptis Prancūzijoje: po pilkapiais aptikti akmenys primena žmogaus figūras

    Neolito paslaptis Prancūzijoje: po pilkapiais aptikti akmenys primena žmogaus figūras

    Prancūzijos Bretanėje esantys neolitiniai ilgieji pilkapiai, iš pirmo žvilgsnio primenantys paprastus žemės pylimus, vėl atsidūrė archeologų dėmesio centre. Nauji neinvaziniai tyrimai rodo, kad po kelių metrų grunto sluoksniu gali slėptis masyvios akmeninės konstrukcijos ir net žmogaus siluetus menančios stelės.

    Kalbama apie Coëby vietovę Morbihano regione, kuris žinomas dėl megalitinių paminklų gausos. Čia miškuose išlikę pailgi sampilai siekia maždaug 50–80 metrų ilgį ir iki 2 metrų aukštį, o jų viduje, kaip manyta jau seniau, gali būti kur kas sudėtingesnė architektūra.

    Kaip „pamatyti“ neardant?

    Tyrėjai pasirinko geofizinius metodus, leidžiančius pažvelgti į pilkapio vidų jo neatkasant. Vienas svarbiausių įrankių buvo grunto elektrinės varžos matavimai: skirtingos medžiagos, pavyzdžiui, akmuo ir žemė, elektrą praleidžia nevienodai, todėl galima sudaryti požeminių struktūrų vaizdą.

    Taip buvo tiriami du konkrečiai įvardyti objektai, žymimi TRED30 ir TRED31. Šis kelias laikomas ypač vertingu ten, kur kultūriniai sluoksniai saugomi ir kiekvienas kasinėjimas turi būti griežtai pagrįstas, nes pati intervencija gali negrįžtamai pakeisti radinių kontekstą.

    Ką rodo požeminiai „anomalijų“ žemėlapiai?

    Duomenyse išryškėjo aiškios anomalijos, būdingos dideliems granitinių blokų telkiniams centrinėse pilkapių dalyse. TRED30 atveju signalai leidžia įtarti, kad akmenys yra giliau sampilo viduje, o TRED31 struktūros, panašu, slūgso arčiau paviršiaus.

    Šią interpretaciją sustiprina ir natūralios erozijos atidengtas granitinio riedulio fragmentas vieno iš pylimų ašyje. Tai rodo, kad akmuo pilkapyje gali būti ne atsitiktinai patekęs, o sąmoningai integruotas į konstrukciją.

    Žmogaus formos stelės: hipotezė, kuri kelia daugiausia klausimų

    Didžiausią intrigą kelia prielaida, kad dalis akmenų gali būti ne paprasti blokai, o specialiai apdirbtos stelės, primenančios žmogaus figūras. Tokia mintis atsirado ne iš fantazijos: anksčiau tame pačiame pilkapių komplekse kasinėjant kitą sampilą buvo aptiktos dvi antropomorfinės stelės, įkeltos į pylimo vidų.

    „Geofizika suteikia tvirtą pagrindą spėti, tačiau ji dar neleidžia tiksliai pasakyti, kas tai per objektai ir kokią funkciją jie atliko“, – pabrėžia tyrėjai, vertindami duomenų ribotumą.

    Jei spėjimai pasitvirtintų, tai reikštų, kad neolito Bretanės bendruomenės kūrė daugiasluoksnius laidojimo paminklus, kuriuose akmeninės žmogaus atvaizdų formos galėjo turėti svarbią ceremoninę reikšmę. Tačiau galutines išvadas įmanoma patikrinti tik kryptingais kasinėjimais, o dėl paveldo apsaugos tokie sprendimai paprastai priimami itin atsargiai.

  • Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje aptiko slėptuvę, kuri atskleidžia, kaip gimė žemdirbystė: radiniai nustebino archeologus

    Katalonijoje, Serra de Montsant gamtos parke, virš Montsant upės slėnio, archeologai atidengė radinius, kurie padeda tiksliau suprasti vieną didžiausių žmonijos lūžių: perėjimą nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės. Tyrimai vyksta Coves del Fem uolų pastogėje, kurią mokslininkai nuosekliai kasinėja nuo 2013 metų.

    Šio sezono darbai išryškino aiškiai atskirtus sluoksnius, rodančius pokyčius tarp mezolito ir ankstyvojo neolito. Tokia stratigrafija laikoma reta, nes daugelyje vietų skirtingų laikotarpių pėdsakai būna susimaišę arba sunaikinti vėlesnių gamtinių procesų bei žmonių veiklos.

    Didžiausią dėmesį patraukė du gerai išlikę mezolito laikotarpio sluoksniai, siejami su paskutinėmis regione gyvenusiomis medžiotojų ir rankiotojų bendruomenėmis. Juose rasta trys ugniavietės, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir augalų liekanų, galinčių atskleisti tuometinę mitybą ir aplinką.

    Ne mažiau informatyvūs pasirodė ir ankstyvųjų žemdirbių pėdsakai. Tyrėjai identifikavo dvi ugniavietes ir aštuonias duobes, kurios, sprendžiant iš požymių, iš pradžių veikė kaip maisto atsargų saugyklos, o vėliau buvo paverstos atliekų duobėmis.

    Tokios duobės archeologams yra itin vertingos, nes jose išlieka įvairių kasdienybės fragmentų. Coves del Fem aptikti dekoruotos keramikos gabalai, titnago įrankiai ir jų gamybos atliekos, suvalgytų gyvūnų kaulai, taip pat suanglėjusios sėklos ir vaisių liekanos, leidžiančios tiksliau spręsti apie ankstyvąją žemdirbystę ir mitybos pokyčius.

    Tyrėjų teigimu, svarbiausia šios vietos vertė yra gyvenimo tęstinumas: per tūkstančius metų skirtingos žmonių grupės sugrįždavo į tą pačią uolų pastogę ir palikdavo atskiras, gerai atpažįstamas „gyvenimo“ fazes. Tai suteikia galimybę palyginti, kaip kito įrankiai, maisto ruošimas, žaliavų naudojimas ir buities organizavimas pereinamuoju laikotarpiu.

    Moksle pabrėžiama, kad neolito revoliucija Europoje nebuvo vienkartinis įvykis, o ilgas ir nevienodai vykęs procesas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė atvėrė kelią sėslesniam gyvenimui, spartesniam gyventojų skaičiaus augimui ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, tačiau skirtinguose regionuose įsitvirtino nevienodu tempu.

    Coves del Fem duomenys rodo, kad tame pačiame regione kurį laiką galėjo greta egzistuoti skirtingus pragyvenimo būdus pasirinkusios bendruomenės. Archeologai tikisi, kad kaulų, augalų liekanų, keramikos ir įrankių analizė padės aiškiau atsakyti, kaip šiaurės rytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje vyko neolito plėtra ir kaip žmonės prisitaikė prie naujų maisto gamybos technologijų.

    Tokiuose tyrimuose ypatingą reikšmę turi laboratoriniai metodai, leidžiantys iš menkiausių pėdsakų atkurti praeities vaizdą. Augalų makroliekanos, suanglėjusios sėklos ir gyvūnų kaulai dažnai papildomai tiriami siekiant nustatyti rūšis, sezoniškumą, mitybos įpročius ir žmogaus poveikį kraštovaizdžiui, o tai padeda peržengti vien tik „radinių sąrašo“ ribas.

  • Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Atokiame pietų Egipto dykumos regione esanti Nabta Plaja šiandien atrodo kaip negyva Sacharos dalis, tačiau prieš maždaug 7 000 metų čia plytėjo visai kitoks kraštovaizdis. Neolito laikotarpiu vadinamojoje Žaliojoje Sacharoje buvo daugiau kritulių, telkšojo ežerai, o savanos sudarė sąlygas žmonėms gyventi ir laikyti gyvulius.

    Būtent šiame kontekste atsirado vienas mįslingiausių Afrikos priešistorės objektų – akmenų ratas, kurio amžius laikomas gerokai didesniu nei Stounhendžo. Tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė riedulių sankaupa: dalis akmenų buvo atgabenti ir pastatyti sąmoningai, o jų padėtis rodo apgalvotą planą.

    Atradimas, pakeitęs požiūrį

    Nabta Plajos tyrimai intensyviau prasidėjo 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai archeologai ieškojo užuominų apie ankstyvuosius procesus, lėmusius civilizacijos raidą Nilo regione. Iš pradžių daugiausia rasta akmens įrankių, keramikos, puošybos detalių iš stručio kiaušinių lukštų, gyvūnų kaulų ir laužaviečių pėdsakų, rodančių ilgalaikį žmonių buvimą.

    1973 metais ekspedicija, padedama vietinio vedlio, pasiekė išdžiūvusį senovinio ežero dugną, kuriame pastebėti vertikaliai pastatyti akmenys. Iš pradžių jie galėjo priminti natūralias uolienas, tačiau vėlesnė analizė leido daryti išvadą, kad formacijos buvo sukurtos žmogaus rankomis, o ne atsirado dėl gamtinių procesų.

    Ryšys su dangumi ir metų laikais

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad akmenų ratas sudarytas ne atsitiktinai: atskiri elementai orientuoti taip, kad galėtų žymėti kryptis, siejamas su vasaros saulėgrįža. Taip pat aptariama hipotezė, jog dalis akmenų galėjo būti suderinti su ryškiausių žvaigždžių padėtimis danguje, matomomis prieš tūkstantmečius.

    Tokios žinios neolito bendruomenėms galėjo būti praktiškai svarbios. Jei žmonės gebėjo numatyti, kada artėja lietingasis sezonas, tai didino šansus išgyventi aplinkoje, kur vanduo buvo lemiamas išteklius tiek kelionėms, tiek gyvulių ganymui.

    Gyvulių kultas ir klimato lūžis

    Archeologai taip pat aptiko pilkapių ir kapaviečių, kuriose rasta galvijų liekanų, o vienoje vietoje – beveik vientisas gyvulio skeletas, interpretuojamas kaip aukojimo pėdsakas. Dalis tyrėjų tai sieja su galvijų svarba to meto bendruomenėms ir tikėtinais ritualais, kurie galėjo būti skirti prašyti lietaus sausros metu.

    Maždaug prieš 5 000 metų regiono klimatas ėmė sparčiai sausėti: kritulių mažėjo, ežerai traukėsi, o savanos pamažu virto dykuma. Tai galėjo paskatinti žmones persikelti arčiau Nilo, o kai kurie mokslininkai svarsto, kad kartu galėjo keliauti ir sukauptos žinios bei tradicijos, vėliau tapusios platesnių kultūrinių procesų dalimi.

    Nabta Plaja ir šiandien išlieka mokslinių diskusijų objektu: vieni tyrėjai akcentuoja astronominę orientaciją, kiti ragina atsargiai vertinti tikslias interpretacijas ir pabrėžia platesnį ritualinį bei socialinį šios vietos vaidmenį. Vis dėlto dėl vieno sutariama: tai vienas įspūdingiausių liudijimų apie sudėtingą priešistorės bendruomenių gyvenimą dar gerokai prieš faraonų laikus.

  • Viena seniausių civilizacijų pasaulyje? DNR atskleidė netikėtą Šimao miesto paslaptį

    Viena seniausių civilizacijų pasaulyje? DNR atskleidė netikėtą Šimao miesto paslaptį

    Kinijos šiaurėje, dabartinėje Šansi provincijoje, archeologų dėmesį jau seniai traukia Šimao – milžiniškas, akmeninėmis sienomis apjuostas neolito laikų miestas. Naujas senovinės DNR tyrimas atskleidė, kad įspūdingas centras išaugo daugiausia iš vietinių bendruomenių, o ne dėl didelės migracijos bangos, kaip ilgai manyta.

    Šimao klestėjo maždaug prieš 4 200–3 700 metų ir, vertinant pagal mastą, buvo vienas didžiausių priešistorinių urbanistinių centrų ankstyvojoje Kinijos istorijoje. Miestas užėmė apie 4 kvadratinių kilometrų plotą, išsiskyrė monumentalia architektūra, aiškiai atskirtomis erdvėmis ir socialinės hierarchijos požymiais.

    Ką parodė senovinės DNR analizė

    Tyrėjai daugiau nei dešimtmetį rinko ir analizavo genetinę medžiagą iš Šimao ir aplinkinių archeologinių vietovių. Iš viso buvo tiriami žmonių palaikai, o aukštos kokybės genomo duomenis pavyko gauti iš 144 tarpusavyje negiminingų asmenų, kas leido patikimiau atkurti populiacijos kilmę ir ryšius.

    Rezultatai rodo, kad didžioji dalis Šimao gyventojų buvo kilę iš vietinių Loesų plynaukštės bendruomenių, siejamų su ankstesne Jangšao kultūra. Tai reiškia, kad miesto atsiradimą greičiausiai lėmė ilgalaikė regioninė raida, o ne staigus atvykėlių antplūdis.

    Kartu aptikti ir tolesnių ryšių pėdsakai – genetiniai signalai rodo kontaktus su pietų Šansi regione gyvenusiomis grupėmis, su stepėmis siejamomis bendruomenėmis ir su pietuose ryžius auginusiais gyventojais. Tokia mozaika atskleidžia, kad vėlyvajame neolite jau veikė plačios mainų ir kontaktų grandinės, apėmusios skirtingus Kinijos regionus.

    Šeimos struktūra ir paveldėjimas

    Ne mažiau svarbi tyrimo dalis – socialinės organizacijos rekonstrukcija, paremta giminystės analize. Mokslininkams pavyko sudaryti genealoginius ryšius, aprėpiančius iki keturių kartų, ir įvertinti, kaip bendruomenė formavosi šeimų lygmeniu.

    Duomenys rodo patrilinijinę visuomenės sandarą: giminė ir paveldėjimas dažniau siejami su vyriškąja linija, o moterys po santuokos, tikėtina, persikeldavo į vyro bendruomenę. Tokie radiniai laikomi vienais tiesiogiausių genetinių įrodymų apie ankstyvų sudėtingų Rytų Azijos visuomenių šeimos struktūrą.

    Žmonių aukos: netikėtas lyties faktorius

    Dar vienas tyrimo akcentas susijęs su ritualais. Šalia rytinių miesto vartų anksčiau buvo aptikta apie 80 žmonių kaukolių, kurios siejamos su aukojimo praktikomis, tačiau iki šiol trūko tvirtesnių duomenų, kas buvo šių aukų žmonės.

    Genetinė analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų aukų buvo vyrai, o tai koreguoja ankstesnes interpretacijas, kuriose dažniau akcentuotos moterų aukos. Tuo pat metu moterų palaikai dažniau aptikti elitiniuose kapinynuose, kur jos galėjo būti susijusios su aukšto statuso asmenų laidotuvėmis ir specifiniais ceremonijų vaidmenimis.

    Šie rezultatai stiprina prielaidą, kad Šimao ritualai ir ceremonijos galėjo būti griežtai reglamentuoti ir priklausyti nuo lyties bei socialinio statuso. Mokslininkai pabrėžia, kad genetiniai duomenys tampa svarbiu įrankiu, leidžiančiu ne tik atkurti migracijos kelius, bet ir tikslinti socialinių praktikų interpretacijas, kai vien archeologinių radinių nepakanka.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.

  • Azerbaidžane rado 8 000 metų paslaptį: tobula akmens sfera glumina archeologus

    Azerbaidžane rado 8 000 metų paslaptį: tobula akmens sfera glumina archeologus

    Azerbaidžane, Pashatepe neolito laikotarpio gyvenvietėje, archeologai aptiko kruopščiai nušlifuotą akmeninę sferą, kurios paskirtis kol kas neaiški. Radinys datuojamas maždaug prieš 8 000 metų ir, tyrėjų teigimu, neturi aiškių analogų Pietų Kaukazo regione.

    Sferos skersmuo siekia apie 10 centimetrų, o svoris yra maždaug 1,87 kilogramo. Paviršius atrodo itin lygus ir poliruotas, tačiau nematyti skylių pakabinimui ar žymių, kurios būdingos smūginiams įrankiams.

    Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė tai, kad ant objekto beveik nėra intensyvaus naudojimo pėdsakų. Dėl šios priežasties radinys kol kas nepriskiriamas nei buityje naudotiems įrankiams, nei ginklams ar darbo priemonėms, dažniausiai aptinkamoms to meto gyvenvietėse.

    Paskirtis vis dar mįslė

    Archeologai svarsto kelias versijas: sfera galėjo būti ritualinis ar ceremoninis objektas, svarelis, matavimo priemonės dalis arba komponentas įrenginio, kurio veikimo principo šiandien nebeatkuriame. Kol kas nė viena hipotezė neturi pakankamai įrodymų, nes trūksta aiškaus funkciją rodančio nusidėvėjimo.

    „Kol kas negalime patikimai pasakyti, kam ji buvo skirta, nes trūksta tipinių naudojimo žymių ir aiškaus konteksto, leidžiančio vienareikšmiškai interpretuoti radinį“, – pabrėžia tyrėjai.

    Specialistai planuoja atlikti detalesnius medžiagos ir paviršiaus tyrimus, įskaitant mikroskopinę nusidėvėjimo analizę. Tokie metodai archeologijoje dažnai padeda nustatyti, ar objektas lietėsi su organinėmis medžiagomis, buvo ridenamas, trintas ar veikė kaip įrankio dalis.

    Ką žinome apie Pashatepe

    Pashatepe laikoma viena svarbiausių neolito laikotarpio vietovių Azerbeidžane. Gyvenvietė datuojama pirmąja šeštojo tūkstantmečio prieš mūsų erą puse, kai regione jau plito sėslus gyvenimo būdas, žemdirbystė ir gyvulininkystė.

    Nuo 2022 metais vykdomų kasinėjimų metu čia atidengta didelė gyvenvietė su gyvenamaisiais pastatais, krosnimis, židiniais ir teritorijomis, kurios galėjo būti susijusios su laidojimo ar ritualine praktika. Tokia aplinka rodo sudėtingėjantį bendruomenių gyvenimą ir augantį amatų vaidmenį.

    Kodėl radinys toks išskirtinis?

    Neolito gyvenvietėse dažniausiai randami akmeniniai kirviai, grūstuvai, trintuvai ar girnų akmenys, susiję su maisto ruoša ir ūkio darbais. Pashatepe sfera į šias kategorijas neįsipaišo, nes jos forma beveik idealiai taisyklinga, o paviršius pernelyg lygus, kad būtų buvęs intensyviai naudojamas kaip įrankis.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį regiono kontekstą: Mugano lyguma buvo svarbi ankstyvųjų žemdirbių raidos erdvė, kur vietos bendruomenės perimdavo idėjas iš Anatolijos, Mesopotamijos ir Irano aukštumų, bet kartu kūrė savas tradicijas. Paslaptinga akmens sfera gali būti būtent toks vietinės inovacijos pavyzdys, kurio prasmę dar teks atskleisti.

  • Netoli Belfasto atrado 4 000 metų paslaptį: akmenų ratas slėpė stulbinančius radinius

    Netoli Belfasto atrado 4 000 metų paslaptį: akmenų ratas slėpė stulbinančius radinius

    Archeologai pietų Belfaste aptiko po žeme išlikusius akmenų rato pėdsakus, datuojamus vėlyvuoju neolitu arba ankstyvuoju bronzos amžiumi. Tyrėjų vertinimu, monumentas galėjo būti pastatytas apie 2000 metus prieš mūsų erą, tačiau jo paskirtis iki šiol kelia klausimų.

    Vieta atsidūrė mokslininkų akiratyje po to, kai analizuodami aerofotografijas jie pastebėjo pasėliuose išryškėjusius vadinamuosius augalų ženklus. Tokie kontūrai dažnai išduoda po paviršiumi esančius griovius, duobes ar akmenų konstrukcijas, nes dirvožemio drėgmė ir maistinės medžiagos ten pasiskirsto kitaip.

    Kasdienį vaizdą pakeitė kasinėjimai: po ariamu lauku rasti akmenų išdėstymo fragmentai leido atkurti pirminį rato planą. Archeologai mano, kad objektas greičiausiai atliko ceremoninę ar ritualinę funkciją, nes kol kas nėra požymių, jog tai buvo kapinynas.

    Tyrimai atskleidė ir praradimų mastą: dalis akmenų, tikėtina, buvo pašalinta XIX amžiuje, kai ūkininkai valė laukus nuo kliūčių žemdirbystei. Vis dėlto žemėje likusių struktūrų pakako, kad būtų galima suprasti monumento mastą ir išsidėstymą.

    Kartu su akmenų rato liekanomis aptikta ir reikšmingų artefaktų, liudijančių intensyvų žmonių gyvenimą šiame regione prieš tūkstantmečius. Tarp radinių – puikiai išsilaikęs titnaginis strėlės antgalis, kurio amžius siekia apie 4 000 metų, taip pat keramikos fragmentai ir akmeniniai įrankiai.

    Naujasis atradimas ypač svarbus dėl netoliese esančio Giant’s Ring – vieno žinomiausių megalitinių objektų Šiaurės Airijoje. Archeologai neatmeta, kad abu statiniai galėjo būti didesnio ritualinio kraštovaizdžio dalys, o tai reikštų, jog šio regiono priešistorės žemėlapį teks perbraižyti iš naujo.

    Specialistai pabrėžia, kad akmenų ratų funkcijos Britų salose skyrėsi: vieni galėjo būti bendruomenių susibūrimų vietos, kiti – apeigų erdvės ar orientyrai, susiję su dangaus reiškinių stebėjimu. Šiuo atveju palaidojimų nebuvimas leidžia spėti, kad vietos paskirtis galėjo būti kitokia nei dalies panašių megalitinių kompleksų.

  • Mįslė šalia Stonehenge: archeologai aptiko senesnį statinį, siejamą su saulėgrįžomis

    Mįslė šalia Stonehenge: archeologai aptiko senesnį statinį, siejamą su saulėgrįžomis

    Vos keli kilometrai nuo Stonehenge, netoli Bulfordo, archeologai aptiko menkai išlikusius, bet intriguojančius pėdsakus, galinčius pakeisti požiūrį į garsiojo paminklo ištakas. Nors vietoje liko tik dviejų didelių medinių stulpų žymės, jų išdėstymas pasirodė esantis neatsitiktinis.

    Tyrėjų teigimu, stulpai buvo orientuoti pagal dangaus reiškinius taip, kad atitiktų vasaros saulėgrįžos saulėtekio ir žiemos saulėgrįžos saulėlydžio kryptis. Tokia pati astronominė ašis laikoma vienu svarbiausių ir Stonehenge planavimo principų, todėl atradimas kelia klausimą, ar garsusis akmenų ratas nebuvo ilgesnės tradicijos tęsinys.

    Radiokarboninis datavimas leidžia manyti, kad ši medinė konstrukcija galėjo būti pastatyta apie 3 000–2 950 metus prieš Kristų. Tai reikštų, kad ji yra maždaug puse tūkstantmečio senesnė už plačiausiai žinomą Stonehenge statybų etapą ir kol kas laikoma ankstyviausiu tokio tikslumo saulės ciklo panaudojimo pavyzdžiu Solsberio lygumoje.

    Ne atsitiktinumas, o sąmoningas planas

    Ekspedicijai vadovavęs archeologas Philas Hardingas yra nurodęs, kad iš pradžių vertino radinį atsargiai, tačiau detalesnės archeoastronominės analizės pakeitė nuomonę. Kompiuteriniai dangaus rekonstrukcijų modeliai parodė, jog stulpų kryptys atitinka svarbiausius metų saulės ciklo taškus, todėl toks išdėstymas veikiausiai buvo suplanuotas sąmoningai.

    Toks rezultatas svarbus platesniame kontekste, nes ilgą laiką dalis tyrėjų laikė Stonehenge išskirtiniu lūžiu, kai pietų Britanijos neolito bendruomenės pradėjo monumentalizuoti dangaus stebėjimą. Nauji duomenys rodo, kad saulėgrįžos galėjo būti reikšmingos ritualams ir bendruomenės gyvenimui jau keliais šimtmečiais anksčiau, o Stonehenge galėjo būti ne pradžia, o kulminacija.

    Ritualų pėdsakai ir radiniai

    Kasinėjimų metu rasta artefaktų, leidžiančių spėti apie išskirtinę vietos paskirtį. Tyrėjai aptiko keramikos fragmentų, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir itin retą apvalų titnaginį peilį, kurio forma, mokslininkų manymu, galėjo turėti simbolinę reikšmę.

    Archeologai pabrėžia, kad saulės stebėjimas tuo metu turėjo ir praktinę, ir dvasinę prasmę. Neolito žemdirbiams metų laikų kaita lėmė darbų planavimą, o saulėgrįžos galėjo tapti bendruomenės susibūrimų ir apeigų laiku, kai kartu buvo sutvirtinami socialiniai ryšiai ir įprasminamas gamtos ciklas.

    Šis atradimas sustiprina hipotezę, kad monumentalūs akmeniniai ratai neatsirado staiga. Tikėtina, jog prieš juos egzistavo paprastesnės, iš medžio ir žemės kurtos konstrukcijos, o per kartas susiformavusi tradicija galiausiai virto tuo, ką šiandien vadiname Stonehenge.

  • Slovakijoje rado 78 neolito skeletus be galvų: archeologai įtaria šiurpų, bet logišką ritualą

    Slovakijoje rado 78 neolito skeletus be galvų: archeologai įtaria šiurpų, bet logišką ritualą

    Pietvakarių Slovakijoje, prie Vráble gyvenvietės, archeologai aptiko neeilinį neolito laikotarpio radinį: į griovį prie įėjimo į senovinę gyvenvietę buvo suversti dešimtys žmonių palaikų. Datavimas rodo, kad kaulai yra maždaug 7 000 metų senumo, o pati gyvenvietė klestėjo tarp 5 250 ir 4 950 metų prieš mūsų erą.

    Mokslininkai nurodo, kad tai buvo vienas didžiausių ankstyvųjų žemdirbių centrų regione: identifikuota daugiau kaip 300 namų liekanų. Tokia infrastruktūra leidžia manyti, kad čia gyveno gausi, gerai organizuota bendruomenė, o aptikti palaikai susiję su ilgalaike vietos gyvenimo ir mirčių tvarka.

    Iš pradžių pranešta apie kelias dešimtis skeletų be galvų, bet vėlesni kasinėjimai skaičių padidino iki 78. Kūnai rasti netvarkingai, skirtingomis pozomis, dalis jų gulėjo vieni ant kitų, todėl tai nepanašu į įprastas, kruopščiai suplanuotas kapines.

    Kyla natūrali prielaida apie smurtą, antpuolį ar epidemiją, tačiau kaulų analizė rodo sudėtingesnį vaizdą. Tyrėjai pabrėžia, kad galvos greičiausiai nebuvo nukirstos mūšyje ar egzekucijoje, nes trūksta tipinių staigios dekapitacijos požymių.

    Priešingai, kai kurie duomenys leidžia įtarti, kad kaukolės galėjo būti pašalintos po mirties apgalvotai ir tikslingai. Kai kuriais atvejais išlikę pirmieji kaklo slanksteliai, o tai labiau dera su atsargiu kūno apdorojimu, o ne su brutaliu nukirtimu.

    Ritualas, o ne vienkartinė tragedija?

    Dėl to tyrėjai vis dažniau kalba apie galimą iki šiol menkai suprantamą pomirtinį ritualą. Kaukolės galėjo būti laikomos atskirai, naudojamos bendruomenės apeigose ar tapti simboline ryšio su mirusiaisiais forma.

    Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad kūnai į griovį, panašu, pateko ne vienu metu. Dalis kaulų rasta nepaisant anatominės tvarkos, todėl neatmetama, kad senesni palaikai galėjo būti stumdomi ar perrikiuojami, darant vietos naujiems.

    Toks scenarijus labiau primena daugiaetapį elgesį su mirusiaisiais, o ne vieną katastrofišką įvykį. Archeologijoje žinomos įvairios priešistorinių bendruomenių praktikos, kai po pirminio laidojimo palaikai vėliau būdavo perlaidojami, išrenkami tam tikri kaulai ar atliekami antriniai ritualai.

    Ką sako kontekstas apie pirmuosius žemdirbius

    Vráble gyvenvietė siejama su ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių kultūrine aplinka, kai plito sėslus gyvenimo būdas, intensyvėjo socialiniai ryšiai ir atsirado sudėtingesnės bendruomeninės normos. Tokiose visuomenėse mirtis neretai būdavo ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės reikalas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuolaikinės interpretacijos turi ribas: tai, kas šiandien gali atrodyti makabriška, prieš 7 000 metų galėjo būti priimtina ir prasminga apeigų dalis. Dėl radinio masto ir aplinkybių šis atradimas laikomas vienu reikšmingiausių bandant suprasti ankstyvųjų Europos žemdirbių socialines bei religines pomirtines praktikas.