Tag: Neolitas

  • 6 000 metų senumo dantis atskleidė, kaip danų saloje gyvenęs vyras keitė mitybą žemdirbystės aušroje

    Vienas 6 000 metų senumo dantis padėjo mokslininkams atkurti, kaip Danijos saloje gyvenęs vyras vaikystėje ir jaunystėje keitė mitybą tuo metu, kai į regioną pradėjo skverbtis žemdirbystė.

    Rødhals vardu pramintas žmogus buvo rastas Sejerø saloje dar 1956 metais – jo beveik pilną skeletą vietos gyventojai aptiko senoje kriauklių sankaupoje. Archeologai nustatė, kad jis buvo sąmoningai palaidotas ant nugaros, apsuptas akmenų.

    Ilgą laiką atrodė, kad viskas paprasta: ankstesnė analizė rodė jūrinę dietą, būdingą medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms. Tačiau radiokarboninis datavimas jį priskyrė maždaug 3800 metais prieš mūsų erą laikotarpiui – kai žemdirbystė jau buvo pasiekusi netoliese esantį Zelandijos regioną.

    Naujesni tyrimai parodė, kad šis žmogus, regis, gyveno tarsi dviejų pasaulių sandūroje: genetiniu požiūriu jis buvo vietinis medžiotojas-rinkėjas, bet jo gyvenimo laikas sutapo su ūkininkavimo plėtra ir kultūriniais pokyčiais.

    Mitybos pėdsakai – dantyje

    Tyrėjai ištyrė cheminius „parašus“ kauluose ir dantyje – skirtingi maisto šaltiniai palieka skirtingas anglies, azoto ir sieros izotopų proporcijas. Ypač vertinga pasirodė viena prieškrūminio danties dalis: jo dentinas sluoksniais fiksuoja, ką žmogus valgė skirtingais vaikystės metais.

    Duomenys rodo, kad vaikystėje Rødhals vyras daugiausia maitinosi jūros ištekliais – ypač žuvimi, unguriais ir seklumų kriauklėmis. Tačiau apie 11-uosius gyvenimo metus jo mityba pasikeitė: išaugo gilesnių vandenų žuvų dalis.

    Paauglystėje ir suaugus jo racione ryškiau padaugėjo sausumos baltymų. Vis dėlto jūrinė mityba ir toliau išliko dominuojanti – pokytis buvo svarbus, bet nereiškė visiško perėjimo prie žemdirbių maisto.

    Lyginant su 65 kitais Danijos mezolito laikotarpio žmonėmis, nė vienas neturėjo tokio pat ilgalaikio ir išskirtinio mitybos „derinio“ suaugus. Tai sustiprino įtarimą, kad šis žmogus maisto ar įpročių galėjo įgyti iš kitokios bendruomenės.

    Kas galėjo lemti pasikeitimą?

    Tyrėjai svarsto, kad mitybos lūžis galėjo sutapti su ūkininkų bendruomenių atėjimu iš pietų maždaug 3900 metais prieš mūsų erą. Nors jo DNR nerodė atvykėlių kilmės, pats laidojimo pobūdis buvo artimesnis ankstyvųjų neolito žemdirbių papročiams nei tipinėms medžiotojų-rinkėjų kapavietėms.

    Kape, kaip nurodoma, nebuvo būdingų mezolitui elementų, pavyzdžiui, raudonos ochros pėdsakų, o akmenų išdėstymas priminė vėlesnius žemdirbių laidojimus. Tai gali reikšti, kad jis perėmė dalį naujų papročių, nors ir išlaikė senąjį gyvenimo būdą.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: izotopų analizė negali tiksliai pasakyti, ar sausumos baltymai buvo gauti iš ūkių (pvz., galvijų), ar iš medžioklės. Kitaip tariant, pats cheminis „parašas“ rodo kryptį, bet ne konkrečią maisto kilmę.

    Dar viena įdomi detalė – suaugusio Rødhals vyro mityboje nematyti aiškių gėlavandenių žuvų vartojimo pėdsakų, kas skiria jį nuo kai kurių kitų to meto bendruomenių. Tai leidžia manyti, kad jo maisto šaltiniai buvo gana specifiniai.

    Vienas paskutiniųjų „senosios“ Danijos gyventojų?

    Tyrime primenama, kad vėlesni genetiniai darbai rodo: į Daniją atvykę žemdirbiai ilgainiui didžiąja dalimi pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus, o tarpusavio susiliejimo buvo palyginti nedaug. Tokios išvados pateiktos 2024 metais paskelbtame tyrime, kuriame analizuota 100 senovinių Danijos genomų.

    Dėl to Rødhals vyras laikomas vėlyviausiu patikimai datuotu žmogumi Danijoje, turėjusiu „nesumaišytą“ vietinę medžiotojų-rinkėjų kilmę ir daugiausia jūrinę mitybą. Tai nereiškia, kad jis buvo paskutinis, tačiau jis galėjo priklausyti vienai paskutinių kartų prieš galutinį regiono virsmą.

    Šis atvejis suteikia retą galimybę pamatyti, kaip dideli civilizaciniai pokyčiai galėjo atsispindėti vieno žmogaus gyvenime – ne per legendas ar apibendrinimus, o per biologinį pėdsaką, išlikusį dantyje. Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.

  • Saharoje aptiktas paslaptingas antenų kurhanas: mokslininkai pagaliau nustatė jo amžių

    Saharoje aptiktas paslaptingas antenų kurhanas: mokslininkai pagaliau nustatė jo amžių

    Kas yra antenų kurhanai?

    Vakarų Sacharos dykumoje esantis akmeninis monumentas ilgus metus kėlė daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau naujausi tyrimai pagaliau leido tiksliai nustatyti jo amžių. Archeologai skelbia, kad žmogus, palaidotas konstrukcijos centre, gyveno maždaug prieš 4 400 metų.

    Šis objektas priskiriamas vadinamiesiems antenų kurhanams, kurių išskirtinis bruožas yra akmeninis sampilas ir dvi ilgos, į šalis nutįsusios linijinės akmenų juostos. Tyrinėtas monumentas stovi netoli sezoninės upės vagos Wadi Lawash el Telli, Sluguilla Lawash vietovėje, garsėjančioje uolų raižiniais.

    Įspūdingi matmenys ir kryptis

    Pasak mokslininkų, visas statinys siekia apie 54,5 metro ilgį, o centrinė dalis yra maždaug 12,5 metro ilgio ir 10 metrų pločio. Aukštis neviršija trijų metrų, o konstrukcijai panaudotas vietinis kalkakmenis, akmenis kraunant be skiedinio.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į akmeninių „rankų“ orientaciją: jos nukreiptos maždaug 102 laipsnių kampu nuo šiaurės. Panašus išdėstymas fiksuotas ir kituose tokio tipo paminkluose, tačiau kol kas nėra aišku, ar tai buvo simbolinė, ritualinė reikšmė, ar praktinis sprendimas.

    Ką atskleidė kasinėjimai?

    Lemiamą vaidmenį suvaidino kasinėjimai, atlikti 2018 metų balandį. Po laisvai sukrautų akmenų sluoksniu archeologai aptiko didesnes kalkakmenio plokštes, dengusias žmogaus palaikus.

    Skeletas greičiausiai priklausė 25–35 metų amžiaus asmeniui, tačiau dėl prastos kaulų būklės lyties nustatyti nepavyko. Palaidotas žmogus gulėjo ant nugaros, galva buvo nukreipta į pietus, o kojos sulenktos į vakarus.

    Kartu su palaikais rasti tik keturi žiediniai karoliukai iš stručio kiaušinio lukšto. Tokie radiniai aptinkami įvairiose regiono vietose, todėl vien pagal juos kultūrinės priklausomybės nustatyti nepavyksta, tačiau jie patvirtina, kad tai buvo sąmoningai įrengta laidojimo vieta.

    Kodėl datavimas užtruko?

    Tiksliai nustatyti amžių pasirodė sudėtinga: pirmieji bandymai 2018 metais buvo nesėkmingi, nes kauluose nebuvo išlikę pakankamai kolageno, kuris būtinas įprastoms datavimo procedūroms. Vėliau mokslininkai pritaikė metodiką, paremtą mineraline kaulų dalimi, ir gavo du tarpusavyje sutampančius rezultatus.

    Gauti duomenys rodo, kad palaidojimas datuojamas maždaug 4 417–4 100 metų senumo laikotarpiu, o labiausiai tikėtinas intervalas siekia apie 4 407–4 230 metų. Tai reiškia, kad monumentas atsirado vėlyvajame neolite, kai šiame regione plito ir kitokio tipo pilkapiai, įskaitant pusmėnulio formos konstrukcijas.

    Kuo šis atradimas svarbus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai vienas pirmųjų atvejų, kai antenų kurhanas šiame regione gavo patikimą absoliutų datavimą. Iki šiol panašių statinių buvo žinoma daug, tačiau dažnai trūko žmogaus palaikų ar aiškių radinių, kurie leistų patikimai spręsti apie jų funkciją.

    Nauji rezultatai sustiprina hipotezę, kad bent dalis šių keistos formos monumentų buvo skirti laidojimams. Vis dėlto lieka neatsakytų klausimų, kodėl pasirinktas toks netipiškas planas, ką reiškė akmeninių „antenų“ kryptis ir kokios tikėjimo ar socialinės tradicijos lydėjo laidotuvių ritualus dykumos bendruomenėse.

  • Vokietijoje rado 7 000 metų skeletą: keista poza ir deformuoti slanksteliai kelia įtarimų

    Vokietijoje rado 7 000 metų skeletą: keista poza ir deformuoti slanksteliai kelia įtarimų

    Žemutinėje Bavarijoje, Großköllnbach vietovėje, archeologai aptiko maždaug 7 000 metų senumo žmogaus skeletą, kurio padėtis kape kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Radinys išryškėjo statyboms ruošiamoje teritorijoje, kur penkias savaites vykę tyrimai atskleidė apie 150 skirtingų objektų ir senos gyvenvietės pėdsakų.

    Tyrėjų dėmesį pirmiausia patraukė ne pats datavimas, o tai, kaip buvo išsidėsčiusios galūnės. Toks išdėstymas neatitinka įprastų ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių laidosenos tradicijų, todėl svarstoma, ar tai buvo sąmoningas veiksmas, ar vėlesnių procesų pasekmė.

    Laidosena, kuri neatitinka normos

    Šiam laikotarpiui dažnai siejama linijinės juostinės keramikos kultūra, kurios kapuose mirusieji neretai gulėdavo susirietę, ant šono, kojomis pritrauktomis prie liemens. Großköllnbach atvejis kitoks: viena koja buvo sulenkta ypač aštriu kampu, kita labiau atversta į šoną, o bendra poza atrodo nenatūrali.

    Archeologai neatmeta, kad tai galėjo būti išskirtinė laidojimo forma, susijusi su bendruomenės papročiais ar konkrečia situacija. Kita versija paprastesnė: duobė galėjo būti iškasta ne kapui, o kitai ūkinei paskirčiai, o žmogus palaidotas vėliau.

    Tokį aiškinimą stiprina pati duobės sandara: jos dugnas apibūdinamas kaip nelygus ir nuožulnus, o ne lygus ir kruopščiai paruoštas, kaip dažniau būdinga tipiniams kapams. Jei kūnas pateko į nuožulnią ertmę, per laiką jis galėjo nuslysti, o kaulai pasislinkti, ypač minkštoje molingoje žemėje.

    Mįslė dėl kaklo slankstelių

    Dar viena detalė, kurią mokslininkai įvardija kaip ypač svarbią, yra aiški kaklo slankstelių deformacija. Kol kas neatsakyta, ar ji susiformavo žmogui dar gyvam dėl ligos, traumos ar anatominių ypatybių, ar atsirado jau po mirties, kūnui ir kaulams judant kapo aplinkoje.

    Tokiais atvejais įprastai atliekami antropologiniai ir paleopatologiniai tyrimai, o esant galimybei taikomi ir modernūs metodai, pavyzdžiui, kaulų skenavimas bei izotopų analizė. Šie tyrimai gali padėti atskirti, kas yra gyvenimo metu patirtų pokyčių pasekmė, o kas susiję su laidojimo aplinkybėmis ir dirvožemio poveikiu.

    Šalia kapo aptikta ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė

    Tyrimų teritorijoje rasta ir platesnės ankstyvųjų ūkininkų gyvenvietės pėdsakų. Archeologai užfiksavo trijų didelių ilgųjų namų kontūrus, taip pat židinių bei molinių kupolinių krosnių liekanas, kurių dugnai, kaip nurodoma, buvo izoliuojami tankiai sudėtais smulkiais akmenukais.

    Be to, aptiktos akmeninės plokštės, kurios, tikėtina, buvo naudotos grūdams trinti. Tyrėjai spėja, kad akmuo galėjo būti atgabentas iš teritorijų už Dunojaus arba iš Bavarijos miško regiono, o tai, jei pasitvirtins, papildytų įrodymus apie žaliavų judėjimą didesniais atstumais jau neolito laikotarpiu.

    Specialistų teigimu, tokie radiniai svarbūs ne tik dėl pačios sensacijos, bet ir dėl konteksto: netipinė laidosena gali atskleisti socialinę struktūrą, vietines tradicijas ar net konfliktų pėdsakus. Kol bus baigti tyrimai, Großköllnbach skeletas išlieka viena įdomiausių pastarojo meto archeologinių mįslių Vokietijoje.

  • Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Kas rasta Granados urvuose

    Pietų Ispanijoje, netoli Granados, trijuose urvuose archeologai iš naujo įvertino beveik 1 000 žmogaus kaulų ir kaulų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad dalis palaikų rodo sąmoningą kūnų ardymą, kuris kai kuriais atvejais gali būti siejamas su kanibalizmo epizodais neolito laikotarpiu.

    Analizuoti rinkiniai iš Malalmuerzo, Carigüela ir Majólicas urvų. Nauji radiokarbono datavimai leido tiksliau nustatyti, kada vyko skirtingi epizodai ir ar jie kartojosi, o ne buvo vienkartinis reiškinys.

    Kaip nustatomi tokie atvejai

    Mokslininkai vertino pjūvių žymes, kaulų lūžius ir dantų paliktus pėdsakus, matomus ir plika akimi, ir mikroskopu. Tokie požymiai archeologijoje laikomi svarbiais indikatoriais, padedančiais atskirti natūralų irimą, gyvūnų veiklą ar antrinį perlaidojimą nuo tyčinio kūno apdorojimo.

    Tyrime taikyta ir statistinė analizė bei mašininio mokymosi metodai, padedantys sisteminti žymių tipų pasikartojimą skirtinguose kauluose. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas požymis nėra pakankamas, todėl vertinamas visas kontekstas: žymių pobūdis, jų vieta, radinių sluoksnis ir datavimas.

    Skirtingos trijų urvų istorijos

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur, pasak tyrėjų, dalis palaikų gali rodyti kolektyvinio smurto epizodą, po kurio kūnai buvo vartoti maistui. Šis scenarijus datuojamas maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą, tačiau pateikiamas kaip tikėtina interpretacija, o ne galutinis faktas.

    Carigüela urve, remiantis nauju datavimu, panašūs veiksmai galėjo kartotis per skirtingus neolito tarpsnius. Čia išskiriamas ir neįprastas kaukolių apdorojimas: dvi kaukolės, tyrėjų vertinimu, buvo modifikuotos taip, kad galėjo būti naudojamos kaip indai.

    Majólicas urve fiksuojamas vėlyvesnis epizodas, siejamas su maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą. Šiuo atveju aiškių smurto požymių mažiau, o kai kurie kaulai buvo nusidažę raudonai, kas, pasak tyrėjų, gali sietis su ritualinėmis praktikomis ir pigmentų naudojimu.

    Ką tai keičia Europos neolito paveiksle

    Tyrėjų išvada – neolito kanibalizmas Iberijos pusiasalyje greičiausiai nebuvo izoliuotas reiškinys. Panašūs pėdsakai skirtinguose Europos regionuose rodo, kad tokios praktikos galėjo pasireikšti tam tikrais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis, o jų prasmė nebūtinai buvo vienoda.

    Archeologijoje vis dažniau pabrėžiama, kad iš pirmo žvilgsnio panašūs kaulų apdorojimo modeliai gali atspindėti skirtingas socialines realijas: nuo karo ir bauginimo iki sudėtingų laidojimo ar atminimo ritualų. Todėl svarbiausia tampa ne vien sensacinga interpretacija, o nuoseklus kelių įrodymų linijų sutapimas.

    „Priešistorinį kanibalizmą ilgą laiką buvo linkstama aiškinti kaip vienalytį reiškinį, tačiau panašūs pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines situacijas“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

    Dar vienas šio darbo akcentas – seniau iškastų rinkinių vertė. Tyrėjai parodė, kad šiandieninės datavimo ir mikroskopinės analizės priemonės gali iš esmės pakeisti senų radinių interpretaciją, net jei jie muziejuose saugomi dešimtmečius.

  • Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe pietryčių Turkijoje laikoma viena svarbiausių ankstyvojo neolito vietovių, keičiančių supratimą apie pirmąsias ritualines erdves. Nuo kasinėjimų pradžios 1995 metais čia rasta daug žmonių kaulų, tačiau ilgą laiką trūko aiškių, nedviprasmiškų kapų.

    Nauja analizė, paremta publikuotais tyrimais, apėmė 928 žmonių kaulų fragmentus, priklausančius įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių asmenims. Dalis radinių turėjo pakitimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, ir dėl vėlesnių procesų dirvožemyje.

    Du kapai, pakeitę vaizdą

    Lūžis įvyko detaliau ištyrus du laidojimus, datuojamus maždaug 8 700–8 000 metais prieš mūsų erą. Vienas kapas aptiktas 2017 metais, kai buvo įrenginėjama drenažo sistema ir vykdyti darbai šalia apsauginės konstrukcijos.

    Po stačiakampio pastato grindimis rasta inksto formos kapavietės duobė su mažiausiai trijų žmonių palaikais. Tyrėjai identifikavo moterį, vyresnę nei 35 metų, 20–30 metų vyrą ir 11–14 metų mergaitę, neatmetama ir ketvirto asmens galimybė.

    Kaulų išsidėstymas pasirodė neįprastas: kaukolės buvo sukrautos vienoje duobės dalyje, o kiti kaulai gulėjo keliose sankaupomis. Vis dėlto išlikę smulkūs plaštakų ir pėdų kaulai leidžia manyti, kad į kapą iš pradžių galėjo būti paguldyti kūnai ar vientisos galūnių dalys.

    Tyrėjai nenurodė aiškių pjovimo žymių, deginimo pėdsakų ar ochros naudojimo, kuris kai kuriose priešistorinėse bendruomenėse pasitaikydavo laidojimo kontekstuose. Dalis pažeidimų, įskaitant įtrūkimus, siejama su vėlesniu slėgiu ir nuosėdų poveikiu dirvožemyje.

    Antrajame kape rasti jauno, tikėtina, 20–30 metų amžiaus žmogaus palaikai, greičiausiai moters. Skeletas gulėjo ant kairiojo šono, sulenktas, veidu nukreiptas į rytus, o dauguma kaulų buvo išlaikę pradinę padėtį, nors smarkiai susmulkėję.

    Mokslininkai pabrėžė, kad kaulų irimą galėjo paspartinti kalkingos nuosėdos: jos skverbdavosi į kaulo struktūrą, o vėliau sudarydavo sąlygas skilinėjimui. Toks mechanizmas padeda paaiškinti, kodėl net ir anatomiškai tvarkingai palaidoti palaikai ilgainiui virsta fragmentais.

    Kas nutiko šimtams išsibarsčiusių kaulų?

    Svarbiausia įžvalga kilo lyginant šių dviejų kapų pažeidimus su šimtais fragmentų, rastų kitose Göbekli Tepe vietose. Tyrėjai siūlo, kad bent dalis išsibarsčiusių kaulų nebūtinai liudija sudėtingą ar išskirtinį ritualą.

    Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad laidojimai galėjo būti įrengti po pastatų grindimis aukščiau šlaite. Vėliau, dėl erozijos ir grunto slinkimo, nuogulos kartu su kaulų fragmentais galėjo nuslinkti į žemiau esančias monumentalias konstrukcijas.

    Tai paaiškintų, kodėl skirtingo amžiaus ir lyties žmonių palaikai aptikti drauge, plačiame maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir įvairiuose nuosėdų sluoksniuose. Kitaip tariant, dalį chaotiško vaizdo galėjo suformuoti ne laidojimo ritualas, o vėlesnė aplinkos dinamika.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad ne visi radiniai privalo turėti vienodą istoriją. Kai kurios kaukolės rodo sąmoningos modifikacijos požymius, o tai leidžia svarstyti, kad bent dalis mirusiųjų galėjo būti išskiriami ir traktuojami ypatingai.

    Tokie rezultatai papildo platesnę ankstyvojo neolito tyrimų kryptį, kur vis dažniau atskiriama, kas yra ritualo pėdsakai, o kas vėlesnių gamtinių procesų pasekmė. Göbekli Tepe atvejis rodo, kad atsakymas gali slypėti ne vien simbolikoje, bet ir geologijoje bei ilgalaikėje vietovės transformacijoje.

  • Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Neolito megaosada pribloškė mokslininkus: atskleidė 220 namų ir per 700 gyventojų

    Naujausi tyrimai Balkanuose pakeitė vaizdą apie vieną vėlyvojo neolito gyvenvietę: paaiškėjo, kad ji buvo beveik dvigubai didesnė, nei manyta anksčiau. Opovo Ugar-Bajbuk vietovėje, dabartinėje Serbijos Vojvodinoje, mokslininkai nustatė, kad gyvenvietė galėjo užimti daugiau kaip 9 hektarus.

    Pagal aptiktų struktūrų tankį ir planą tyrėjai suskaičiavo iki 220 statinių, kurie interpretuojami kaip gyvenamųjų namų liekanos. Skaičiuojama, kad piko metu čia galėjo gyventi daugiau nei 700 žmonių, todėl vietovė laikytina vienu ryškesnių regiono bendruomeninių centrų.

    Gyvenvietė siejama su Vinčos kultūra, laikoma viena svarbiausių vėlyvojo neolito kultūrų Balkanuose. Šio laikotarpio bendruomenės garsėjo žemdirbyste, amatais ir tolimais mainais, o jų keramika bei akmens dirbiniai rodo aukštą meistrystės lygį.

    Opovo buvo tiriama ir XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau tuomet remtasi gerokai kuklesniais duomenimis. Tada manyta, kad gyvenvietė užėmė apie 5 hektarus ir joje galėjo gyventi maždaug 200 žmonių, todėl ji buvo vertinama kaip nedidelė žemdirbių bendruomenė.

    Kaip pavyko išmatuoti gyvenvietę

    2022–2024 metais vokiečių ir serbų mokslininkų komanda pritaikė platesnį neinvazinių metodų rinkinį, leidžiantį įvertinti vietovę neardant didžiosios dalies sluoksnių. Buvo sistemingai renkami radiniai nuo paviršiaus, atlikti geofiziniai matavimai, o pasirinktuose taškuose – geoarcheologiniai gręžiniai.

    Tik baigiamajame etape įvykdyti nedideli, tiksliniai kasinėjimai, sutelkti į vieną iš gyvenvietę juosusių griovių. Toks derinys leido tiksliau atsekti užstatymo ribas ir pamatyti bendrą planą, kuris anksčiau išliko nepakankamai aiškus.

    Naujas datavimas ir socialinės struktūros klausimai

    Patikslintas ir pagrindinės gyvenvietės fazės datavimas: radiokarbono analizės rodo laikotarpį apie 4850–4725 metus prieš mūsų erą. Tyrėjai taip pat išskyrė du raidos etapus ir požymių, kad teritorija didėjo palaipsniui, o ne buvo suformuota vienu metu.

    Aplink gyvenvietę fiksuota iki penkių žiedinių griovių. Tokių įtvirtinimų ar riboženklių įrengimas būtų pareikalavęs daug darbo jėgos ir koordinacijos, tačiau kol kas nerasta aiškių ženklų, kad darbai buvo organizuojami prievarta.

    Vertinant statinių dydžius ir pasiskirstymą, materialinės nelygybės skirtumai atrodo palyginti nedideli. Tai leidžia svarstyti, kad bendruomenė galėjo remtis labiau kooperacija nei ryškia, griežtai hierarchine valdžios struktūra, o tokios įžvalgos svarbios aiškinantis vėlyvojo neolito socialinius pokyčius Balkanuose.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo leidinyje Archaeologia Austriaca. Mokslininkai pabrėžia, kad šis atvejis dar kartą parodo, kaip neinvazinės technologijos archeologijoje gali atverti didesnį vaizdą, kai ankstesni vertinimai rėmėsi ribotais kasinėjimų plotais.

  • Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados provincijoje pietų Ispanijoje esančiuose trijuose urvuose aptikti beveik 1 000 žmonių kaulų ir dantų fragmentų paskatino naują diskusiją apie neolito laikotarpio smurtą ir kanibalizmą. Tarptautinė mokslininkų grupė, iš naujo ištyrusi seniai surinktas kolekcijas, teigia radusi požymių, kad kai kuriais atvejais žmonių kūnai buvo sąmoningai išardomi ir galėjo būti vartojami kaip maistas.

    Tyrimas apėmė Malalmuerzo, Carigüelos ir Majólicų urvus, kurie archeologams žinomi jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol jų radiniai nebuvo taip tiksliai datuoti. Šį kartą pasitelktas tiesioginis radiokarboninis datavimas ir tafonominė analizė, leidžianti atskirti žmogaus veiklos pėdsakus nuo natūralių suirimą ar gyvūnų poveikį rodančių žymių.

    Kaulų pjūviai ir lūžiai

    Pasak tyrėjų, dalyje kaulų matyti pjūvių žymės, specifiniai lūžiai ir įkandimų pėdsakai, suderinami su kryptingu minkštųjų audinių šalinimu. Tokie požymiai archeologijoje dažnai siejami su kūnų išdorojimu, kai kaulai skaldomi siekiant pasiekti čiulpus arba atskirti galūnių dalis.

    Komanda nurodo, kad vertinant šiuos ženklus svarbus kontekstas: vien tik pjūviai dar nereiškia kanibalizmo, nes panašios manipuliacijos galėjo būti atliekamos ir per laidojimo ritualus. Todėl analizuotas ne tik pačių kaulų pažeidimų pobūdis, bet ir jų pasiskirstymas urvuose, mišrios kaulų sankaupos, deginimo pėdsakai bei tai, ar radiniai susiję su smurto aplinka.

    Skirtingos istorijos trijuose urvuose

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur radiniai datuojami maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą. Tyrėjų vertinimu, čia galėjo būti kolektyvinio smurto epizodas, po kurio dalis aukų buvo išdorotos, o tai galėtų rodyti kanibalizmo veiksmus po konflikto.

    Carigüelos urve, kaip teigiama, kanibalizmo požymiai fiksuojami per kelis neolito laikotarpio epizodus, o praktika galėjo kartotis skirtingu metu. Vienas neįprasčiausių radinių – du specialiai modifikuoti kaukolės fragmentai, kuriuos, pagal pažeidimų pobūdį ir formą, galėjo būti bandoma pritaikyti kaip indus.

    Majólicų urve vėliausias epizodas datuojamas maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą, tačiau tyrėjai nemato aiškaus smurto konteksto, būdingo Malalmuerzo atvejui. Kai kurie kaulai nudažyti raudonai, o tai siejama su cinobru – mineralu, kurį priešistorės bendruomenės kai kur Europoje naudojo ritualams ir laidojimo praktikoms, todėl ši vieta gali rodyti kitokį, labiau apeiginį elgesio modelį.

    Kodėl svarbūs nauji metodai

    Tyrimas pabrėžia, kaip smarkiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė archeologinių radinių interpretavimo galimybės. Radiokarboninis datavimas leidžia tiksliau atskirti skirtingus epizodus, o mikroskopinė kaulų paviršiaus analizė padeda įvertinti, ar žymes paliko akmeniniai įrankiai, dantys, ar natūralūs procesai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį europinį kontekstą: įvairiuose regionuose fiksuojami atvejai, kai antropofagijos požymiai koncentruojasi tam tikrais laikotarpiais, o jų priežastys gali skirtis. Vienur tai siejama su konfliktu tarp grupių, kitur – su socialinės tvarkos kaita ar specifinėmis mirusiųjų tvarkymo tradicijomis, todėl vieno paaiškinimo visiems atvejams paprastai nebūna.

    Autoriai pabrėžia, kad jų išvados remiasi kaulų pažeidimų visuma ir konteksto analize, tačiau kanibalizmo interpretacija archeologijoje visuomet reikalauja atsargumo. Būtent todėl šiame darbe akcentuojama, kad panašiai atrodantys pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines realijas – nuo smurto iki ritualų.

    „Tai rodo, kad pietų Iberijos pusiasalyje neolito laikotarpiu kanibalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, o galėjo kartotis skirtingomis aplinkybėmis“, – teigė vienas tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

  • Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Mokslininkai, ištyrę kelias archeologines vietas Iberijos pusiasalyje, skelbia radę aiškių požymių, kad prieš maždaug 7 000 metų čia galėjo vykti kanibalizmo praktikos. Analizė rodo, jog tai, tikėtina, nebuvo pavienis smurto aktas, o pasikartojantys veiksmai, galėję turėti ritualinę prasmę.

    Tyrimas apėmė tris vietas dabartinės pietų Ispanijos regione: Malalmuerso, Kariguelos ir Majolikaso urvus. Žmogaus kaulų fragmentai šiuose urvuose archeologams žinomi seniai, tačiau ankstesniems vertinimams trūko tikslaus datavimo ir detalesnės mikroskopinės analizės.

    Naujausiame darbe sujungtas radiokarboninis datavimas ir daugiau nei 700 žmogaus kaulų fragmentų mikroskopinis tyrimas. Daugiausia medžiagos rasta Malalmuerso urve, kur identifikuoti bent 36 asmenų palaikai, o jų amžius siejamas su maždaug 5 300–4 950 metais prieš mūsų erą.

    Įpjovos, skilimai ir ugnies pėdsakai

    Didžiausią nerimą tyrėjams kelia kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai. Dalis kaulų turi būdingas pjūvio žymes, kurios siejamos su sąmoningu minkštųjų audinių šalinimu akmeniniais įrankiais, o kai kurie kaulai skelti taip, kad būtų galima pasiekti kaulų čiulpus.

    Be to, ant dalies radinių fiksuoti dantų palikti įspaudai, o kai kur matyti aukštos temperatūros poveikio ženklai. Tai leidžia svarstyti, kad kaulai galėjo kontaktuoti su ugnimi arba būti kaitinti, nors vien iš terminių pėdsakų neįmanoma vienareikšmiškai atkurti konkretaus paruošimo būdo.

    Kaukolės paverstos indais

    Kariguelos urve rasti du iš žmogaus kaukolių pagaminti objektai, kurie, tyrėjų vertinimu, buvo apdirbti taip, kad primintų indus ar taures. Kaukolės, pašalinus minkštuosius audinius, buvo perpjautos ir kruopščiai apdorotos, todėl tai nelaikoma atsitiktiniu suardymo rezultatu.

    Toks radinys stiprina prielaidą, kad bent dalis veiksmų turėjo simbolinį ar ritualinį kontekstą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad panašių artefaktų interpretacija visuomet sudėtinga, nes tarp praktinės paskirties ir ritualo dažnai būna neaiški riba.

    Raudonas pigmentas ir dvi versijos

    Majolikaso urve kai kurie, ypač jaunų žmonių, kaulai buvo padengti raudono pigmento sluoksniu. Analizė parodė, kad tai cinabaras, mineralas, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio sulfido, neretai siejamas su simbolinėmis praktikomis įvairiuose priešistoriniuose kontekstuose.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad raudono pigmento pėdsakų aptikta ir ant gyvūnų kaulų. Dėl to kol kas neaišku, ar cinabaras ant žmonių palaikų buvo tepamas sąmoningai, ar galėjo persiduoti netyčia, atliekant kitas veiklas.

    Pagrindinis klausimas lieka, kodėl žmonės galėjo valgyti kitus žmones. Tyrėjai išskiria dvi kryptis: vadinamąjį egzogrupinį kanibalizmą, kai aukomis tampa priešiškų bendruomenių nariai, ir endogrupinį kanibalizmą, kai su mirusiais savos bendruomenės nariais elgiamasi kaip su laidotuvių ritualo dalimi.

    Archeologai pabrėžia, kad kaulų žymės leidžia gana patikimai pasakyti, kas su palaikais buvo daroma, tačiau ne visada atsako, kokią prasmę tai turėjo tuometinėms bendruomenėms. Todėl galutinės išvados apie ritualą ar konfliktą priklausys nuo tolesnių tyrimų, papildomų radinių ir platesnio regioninio konteksto.

    „Kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai rodo kryptingus veiksmus, tačiau jų prasmę reikia vertinti atsargiai, įtraukiant visą archeologinį kontekstą“, – teigiama tyrimo išvadose.

  • 11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    Turkijos pietryčiuose, Karahantepės archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 11 000 metų senumo akmeninę kompoziciją, vaizduojančią žmogų, sėdintį ant lamparto nugaros. Šis siužetas laikomas išskirtiniu, nes ankstyvojo neolito mene plėšrūnai dažniau vaizduojami kaip medžioklės grobis, o ne gyvi ir galingi gyvūnai.

    Apie 70 centimetrų aukščio skulptūra rasta mažoje, maždaug 3 metrų skersmens konstrukcijoje su grindimis iš plokščių akmenų. Ji gulėjo ant akmeninės suolo pavidalo platformos, einančios palei sieną, o tai leidžia manyti, kad erdvė galėjo būti skirta susibūrimams ar ritualinėms praktikoms.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmet Nuri Ersoy, pristatydamas radinį, pabrėžė, kad tai neįprasto stiliaus ir iki šiol Karahantepėje nematyta skulptūrinė kompozicija. Archeologai kol kas vengia galutinių išvadų, nes šio laikotarpio bendruomenės nepaliko rašytinių šaltinių, kurie padėtų tiesiogiai paaiškinti simboliką.

    Ypač intriguoja tai, kad ankstesniuose Karahantepės radiniuose buvo fiksuotas atvirkštinis motyvas, kai žmogus savo nugara neša lampartą, o gyvūnas atrodo gyvas. Naujoji scena, kur žmogus tarsi „valdo“ plėšrūną, gali rodyti kintančias reikšmes arba skirtingus pasakojimus toje pačioje simbolinėje tradicijoje.

    Lampartas Karahantepėje yra vienas dažniausiai pasikartojančių vaizdinių: jis randamas tiek reljefuose ant akmens elementų, tiek atskirose trimatėse skulptūrose. Archeologas Necmi Karul yra atkreipęs dėmesį, kad nuolatinis žmonių ir plėšrūnų sugretinimas gali liudyti ne vien praktinį santykį su gyvūnais, bet ir gilesnes idėjas apie galią, pavojų, globą ar bendruomenės tapatybę.

    Kodėl Karahantepė taip svarbi?

    Karahantepė priklauso Taş Tepeler, vadinamųjų Akmeninių kalvų, kompleksui Šanliurfos regione ir yra maždaug už 30 kilometrų nuo garsiojo Göbekli Tepe. Abi vietovės siejamos su ankstyvuoju neolitu, kai žmonės Artimuosiuose Rytuose sparčiai perėjo nuo klajokliško medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo prie sėslesnių bendruomenių.

    Šio laikotarpio paminklinių statinių, akmeninių suolų, žmonių ir gyvūnų atvaizdų gausa rodo, kad sudėtingos socialinės ir ritualinės praktikos atsirado anksčiau, nei ilgą laiką buvo manyta. Karahantepėje sistemingi kasinėjimai vyksta nuo 2019 metų, o atradimų dinamika leidžia tikėtis, kad panašių, iki šiol neregėtų kompozicijų dar bus aptikta.

    Ką gali reikšti jojantis žmogus?

    Mokslininkai pabrėžia, kad bet kokios interpretacijos apie konkrečius dievus, mitus ar apeigas šiandien tėra hipotezės. Vis dėlto plėšrūno, vaizduojamo ne kaip sumedžioto, o kaip gyvo ir galingo, pasirinkimas gali atspindėti simbolinį santykį su laukine gamta, kur baimė ir pagarba egzistavo greta.

    Naujas radinys papildo ankstesnį Karahantepės rinkinį, kuriame jau yra ir įspūdingų monumentalių figūrų. Ši skulptūra, vaizduojanti žmogų ant lamparto, gali tapti svarbia detale bandant suprasti, kaip ankstyvojo neolito bendruomenės apibrėžė žmogaus vietą gamtoje ir kaip kūrė vaizdinius, išlikusius iki mūsų dienų.

  • Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjų aukštikalnėse archeologai fiksuoja išskirtinai ilgą ir, kaip rodo duomenys, beveik nepertraukiamą žmonių veiklos istoriją. Universitat Autònoma de Barcelona tyrėjų komanda, apibendrinusi radiokarboninius datavimus, skelbia, kad žmonės į kalnus reguliariai kildavo daugiau nei 10 000 metų.

    Mokslininkai išanalizavo 124 radiokarboninius mėginius, paimtus iš 45 archeologinių vietovių, ir sudarė viešai prieinamą aukštikalnių datų bazę. Šie duomenys leido tikslinti viso regiono chronologiją ir susieti ją su maždaug 380 žinomų objektų Pirenėjų teritorijoje.

    Seniausi pėdsakai aptikti uolų priedangoje Obagues de Ratera, maždaug 2 320 metrų aukštyje. Pagal radiokarboninius rezultatus pirmosios žmonių grupės čia pasirodė prieš maždaug 10 000 metų, netrukus po paskutinio ledynmečio pabaigos, kai šylantis klimatas palengvino sezoninį judėjimą į aukštumas.

    Ypatinga tai, kad Obagues de Ratera nebuvo vienkartinė stotelė. Toje pačioje vietoje užfiksuoti pėdsakai iš mezolito, perėjimo į neolitą, vėlesnių neolito ir bronzos laikotarpių, ankstyvojo geležies amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, taip pat ir iš XIX bei XX amžių.

    Panašios trukmės žmonių buvimą patvirtina ir kitos vietos. Cova del Sardo ola, esanti apie 1 780 metrų aukštyje, rodo maždaug 7 500 metų siekiančią veiklą, o Portarró priedangoje, apie 2 280 metrų aukštyje, aptikti duomenys siekia maždaug 7 300 metų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalnuose rasta ne tik trumpalaikių apsilankymų ženklų. Portarró vietovėje aptiktos konstrukcijų liekanos, įrengtos iš sausai sudėtų akmenų ir medienos, datuojamos maždaug 5 000 metų senumu ir laikomos vienu ankstyviausių akmeninės architektūros pavyzdžių Pirenėjuose.

    Radiokarboninių datų analizė taip pat išryškino laikotarpius, kai veikla aukštumose suintensyvėdavo. Vienas ryškesnių suaktyvėjimų siejamas su vėlyvuoju neolitu, maždaug prieš 5 300–4 500 metų, o vėlesni pakilimai matomi vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių sandūroje.

    Įdomu, kad vienas intensyvesnės veiklos etapų chronologiškai artimas Ötzi laikui, kai Alpėse žuvo vadinamasis Ledo žmogus, gyvenęs prieš maždaug 5 300 metų. Nors tai skirtingi regionai, panašus datų „sutankėjimas“ leidžia kelti klausimus apie platesnius klimato, maršrutų ir ūkio pokyčius Europoje.

    Iš viso regione įvardijama apie 380 archeologinių vietų, kurios apima galimas gyvenvietes, aptvarus, uolų priedangas, didžiulių ledynų atneštų riedulių panaudojimo struktūras ir akmenų ratilus. Tyrėjų vertinimu, šiandien atšiauriomis laikomos aukštikalnės tūkstantmečius buvo žmonių pasaulio dalis, susijusi su medžiokle, ganymu, išteklių paieška ir sezoniniu judėjimu.