Tag: Neuromokslai

  • Varnos Iggy ir Lemmy smegenų teste sprendimus priėmė dvigubai greičiau nei žmonės

    Dvi varnos, vardu Iggy ir Lemmy, laboratoriniame regimosios informacijos teste sprendimus priėmė maždaug dvigubai greičiau nei žmonės. Paukščiai užduotį atlikdavo greičiau nei per ketvirtį sekundės ir dažniausiai neklysdavo.

    Eksperimente reikėjo stebėti ekrane judančių taškų lauką ir nustatyti, į kurią pusę juda bendra jų kryptis. Apie tyrimą praneša „ZME Science“.

    Mokslininkai užduoties sudėtingumą keitė reguliuodami, kiek taškų juda ta pačia kryptimi, o kiek – atsitiktinai. Kai kryptis buvo akivaizdi, varnos atsakydavo beveik be klaidų, o kai signalas silpnesnis – vis tiek veikė geriau nei spėliodamos.

    Rezultatai nustebino ne vien dėl greičio: tyrėjai fiksavo ir smegenų veiklą, ieškodami, kaip paukščiai taip greitai priima sprendimą. Nors paukščių smegenys anatomiškai gerokai skiriasi nuo žinduolių, sprendimų priėmimo principai pasirodė netikėtai panašūs.

    Kaip buvo tikrinamas varnų greitis

    Tyrimas vyko Vokietijoje, Tiubingeno universitete, kur dvi pilkosios varnos buvo apmokytos atlikti užduotį su jutikliniu ekranu. Pamatę taškų „debesį“, paukščiai turėjo pasirinkti teisingą kryptį ir, atsakę tiksliai, gaudavo atlygį – milčiaus lervą.

    Vienas svarbiausių matavimų buvo reakcijos pradžia: mokslininkai fiksavo momentą, kada paukštis pradėdavo judesį (pavyzdžiui, pasukti galvą), o ne kada snapu paliesdavo ekraną. Vidutiniškai sprendimo iniciavimas užtrukdavo apie 235 milisekundes.

    Tyrėjai šį greitį palygino su ankstesniais panašiais bandymais su žmonėmis ir beždžionėmis. Palyginimuose žmonėms sprendimui paprastai prireikdavo 450–820 milisekundžių, beždžionėms – apie 410–600 milisekundžių.

    Įdomu ir tai, kad net tada, kai taškų judėjimo kryptį „užgoždavo“ atsitiktiniai taškai, varnos dažniau nei atsitiktinai atspėdavo teisingą kryptį. Tyrime minima, kad net ir esant vos 3 proc. kryptingai judančių taškų, abiejų paukščių rezultatai buvo geresni nei spėjant.

    Ką atskleidė įrašai iš smegenų

    Kita tyrimo dalis buvo nukreipta į smegenų procesus: elektrodais fiksuota 248 nervinių ląstelių aktyvumas varnų nidopallium caudolaterale srityje. Ši sritis siejama su planavimu ir sprendimų priėmimu ir neretai lyginama su žinduolių prefrontaline žieve.

    Iš visų registruotų ląstelių 58 aktyvumas skyrėsi priklausomai nuo to, kokią kryptį varna pasirinks. Maždaug po 70 milisekundžių nuo vaizdo pasirodymo jų aktyvumas pradėdavo „numatyti“ būsimą sprendimą.

    Mokslininkai pastebėjo „kaupiamojo“ tipo procesą: renkantis sprendimą, neuronų signalai stiprėjo, o kai vizualinis įrodymas būdavo ryškesnis, aktyvumo didėjimas būdavo statesnis. Prieš pat paukščiui pradedant atsakymo veiksmą, signalai artėdavo prie panašaus lygio – tai primena anksčiau su beždžionėmis aprašytą sprendimo formavimo mechanizmą.

    Dar viena svarbi detalė – neuronų aktyvumas atspindėjo patį sprendimą, o ne vien dirgiklį. Signalai prognozavo pasirinkimą net tada, kai taškai judėjo atsitiktinai, taip pat ir tais atvejais, kai paukščiai suklysdavo.

    Kodėl varnos gali būti tokios greitos?

    Tyrime pabrėžiama, kad tiksli priežastis, kodėl varnos sprendžia taip greitai, kol kas nėra aiški. Tačiau aptariamos kelios hipotezės, kurias dar reikėtų patikrinti papildomais eksperimentais.

    Viena jų – paukščių smegenų „kompaktiškumas“. Minimas 2016 metų tyrimas, kuriame nustatyta, kad giesminiai paukščiai ir papūgos į tą pačią smegenų masę gali sutalpinti maždaug dvigubai daugiau neuronų nei primatai, o trumpesni ryšiai teoriškai leistų greičiau perduoti signalus.

    Kita galima priežastis – aukštesnė daugelio paukščių kūno temperatūra, siekianti apie 41–42 laipsnius Celsijaus, kuri galėtų spartinti nervinių signalų cheminius procesus. Taip pat svarstoma evoliucinė logika: skrydžiui, kliūčių vengimui ir tiksliam snapo valdymui reikia ypač greito regimojo apdorojimo.

    Šis darbas papildo vis didėjantį įrodymų lauką, kad paukščiai gali atlikti sudėtingas kognityvines užduotis net neturėdami žinduoliams būdingos sluoksniuotos neokortekso struktūros. Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.

  • Mokslininkai: smegenys apie 15 kartų per sekundę persijungia tarp to, ką matome ir slopiname

    Mūsų smegenys realybės „vaizdą“ gali rinkti ne ištisiniu srautu, o labai trumpomis atkarpomis – ir sparčiai persijungti tarp to, ką sąmoningai matome, ir to, kas lieka nuslopinta. Naujas tyrimas rodo, kad toks persijungimas gali vykti maždaug 15 kartų per sekundę.

    Tokias išvadas pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje ir Prinstono universiteto neuro mokslininkai, tyrę primatų regos apdorojimą. Darbui vadovavo Janis K. Hesse ir Doris Y. Tsao, o rezultatai paskelbti kaip išankstinė publikacija (preprintas) bioRxiv platformoje – vadinasi, tyrimas dar laukia recenzavimo.

    Pasak tyrėjų, dalis smegenų veiklos bet kuriuo momentu pasiekia sąmoningą patyrimą, o kita dalis yra apdorojama „užkulisiuose“ taip ir netapdama tiesiogine patirtimi. Viena didžiųjų neurologijos mįslių – kaip smegenys „nusprendžia“, kuri informacija tampa sąmoninga.

    Šiame darbe siūloma, kad svarbi gali būti ne tik tai, kur smegenyse apdorojama informacija, bet ir kada neuronai suaktyvėja. Kitaip tariant, sąmoningas patyrimas gali priklausyti nuo itin greitos, laike išdėstytos atrankos.

    Kaip išprovokavo sąmonės „persijungimą“

    Kad įvertintų, kaip smegenys elgiasi esant nekintančiam dirgikliui, bet kintančiam sąmoningam suvokimui, mokslininkai pasirinko vadinamąją binokulinės „blykstės“ slopinimo (binocular flash suppression) iliuziją. Jos esmė – kiekvienai akiai pateikti skirtingą vaizdą taip, kad sąmoningai „į pirmą planą“ iškiltų tik vienas.

    Eksperimente su dviem rezus makakomis buvo naudojami raudonai žydri 3D akiniai, leidžiantys kiekvienai akiai parodyti skirtingą veidą. Pirma vienai akiai pateikiamas vienas veidas, o netrukus kitai akiai „blyksteli“ antrasis – tuomet sąmonėje ima dominuoti pastarasis, nors abu vaizdai fiziškai išlieka pateikiami.

    Kad būtų aišku, jog iliuzija veikia taip, kaip numatyta, tyrėjai tą pačią užduotį pirmiausia davė 14 žmonių savanorių. Jie, spausdami mygtukus, patvirtino, kad „blykstelėtas“ veidas sąmoningame matyme dominavo 82 proc. atvejų.

    Kas vyko smegenyse: 60 milisekundžių „mikroepizodai“

    Tyrėjai į makakų smegenis įvedė didelio tankio „Neuropixels“ zondus, leidžiančius vienu metu fiksuoti šimtų neuronų aktyvumą. Buvo stebimos sritys, susijusios su veidų atpažinimu apatinėje smilkininėje žievėje (inferotemporal cortex), taip pat prefrontalinė žievė, siejama su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis.

    Ankstesniuose darbuose neuronų aktyvumas dažnai būdavo vidurkinamas per kelias sekundes – taip, pasak autorių, signalas „susilieja“ į kompromisinį vaizdą. Šįkart aktyvumas buvo analizuojamas milisekundžių tikslumu, atskiruose bandymuose.

    Mokslininkai teigia užfiksavę greitą kaitą tarp sąmoningo ir nuslopinto turinio: apie 15 kartų per sekundę, o atskiros būsenos trukdavo maždaug po 60 milisekundžių. Tai leido pamatyti, kad abi – ir „matoma“, ir „nematoma“ – informacijos dalys smegenyse gali būti reprezentuojamos ne miglotai, o ryškiai, tik skirtingais laiko intervalais.

    Algoritmas „atkurė“ ir sąmoningai nematomą veidą

    Vienas įspūdingiausių darbo elementų – bandymas iš smegenų aktyvumo atkurti, kokį veidą tuo momentu „koduoja“ neuronai. Tam pasitelktas metodas, paremtas ankstesniu Doris Y. Tsao grupės darbu: veidai, anot šios krypties tyrimų, smegenyse aprašomi tarsi daugiamatėje „erdvėje“, kur skirtingi neuronai reaguoja į skirtingas veido savybes.

    Šiame eksperimente tyrėjai pirmiausia parodė makakoms 1 500 veidų be regos varžymosi ir mokė kompiuterinį algoritmą susieti 3 501 neurono signalus su 50 veido formos ir išvaizdos matmenų. Vėliau algoritmui buvo pateiktas aktyvumas, gautas per 3D akinių iliuzijos bandymus.

    Autoriai rašo, kad kai signalai buvo vidurkinami per visą sekundę, gaudavosi „susiliejęs“ abiejų veidų vaizdas. Tačiau suskaidžius aktyvumą į besikeičiančias 60 milisekundžių būsenas, algoritmas galėjo atkurti aiškų sąmoningai matomą veidą vienoje būsenoje ir taip pat aiškų, bet sąmoningai nematomą veidą – kitoje.

    Dar viena svarbi detalė: tyrėjai teigia, kad tam nebuvo naudojamos dvi atskiros neuronų „komandos“. Tie patys neuronai, pasak jų, persijungdavo, vienu trumpu intervalu koduodami vieną veidą, o kitu – kitą.

    Kodėl nejaučiame „mirgėjimo“ ir kas dar neaišku

    Tyrime keliama hipotezė, kodėl toks persijungimas nepasireiškia kaip akivaizdus vaizdo „mirgėjimas“ mūsų patirtyje. Tyrėjų duomenimis, sąmoningų „langų“ metu neuronai į veido bruožus reagavo maždaug 21 proc. jautriau nei nuslopintų intervalų metu – tai galėtų veikti kaip signalas, leidžiantis vieną turinį „iškelti“ į sąmonę.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia ribojimus: analizuotos konkrečios sritys ir tik dviejų makakų duomenys, o pats darbas dar nėra recenzuotas. Atviras lieka ir esminis klausimas – kas smegenyse „diriguoja“ šį maždaug 15 hercų ritmą ir kodėl tik dalis laiko atkarpų tampa sąmoningai patiriamos.

    Jei išvados pasitvirtins, jos gali padėti tiksliau suprasti, kaip smegenys vienu metu tvarko kelis informacijos srautus – tiek tai, ką matome, tiek tai, ko tiesiogiai nejaučiame. Tačiau kol kas tai – žingsnis link geresnio mechanizmo aprašymo, o ne galutinis atsakymas, kur ir kaip „gimsta“ sąmonė.

  • 70 metų prijaukintų lapių eksperimentas: jų smegenyse aptiktas pokytis siejamas su šunų kilme

    Dar 1959 metais Sibire pradėtas neįprastas eksperimentas parodė, kaip greitai laukinį gyvūną galima pakeisti atranka į draugiškumą žmogui. Per kelias lapių kartas dalis jauniklių ėmė patys ieškoti kontakto su žmonėmis, o elgesys vis labiau priminė šunų.

    Dabar mokslininkai skelbia radę galimą biologinį tokio virsmo pėdsaką smegenyse. Naujas tyrimas rodo, kad lapės, kryptingai veistos dėl paklusnumo ir ramaus elgesio, turi mažiau neuronų smegenų srityje, siejamoje su agresija.

    Šis rezultatas svarbus ne tik lapių istorijai – jis gali padėti geriau suprasti, kaip ilgainiui vilkai tapo šunimis. Mintis paprasta: ankstyviausias prijaukinimo „lūžis“ galėjo būti susijęs su baimės ir agresijos mažėjimu, o tik vėliau atsirado ryškūs išvaizdos pokyčiai.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad išvada dar nėra galutinis atsakymas: tirtų smegenų imtis buvo nedidelė, todėl kol kas neįmanoma tvirtai pasakyti, ar neuronų skirtumai yra tiesioginė paklusnumo priežastis.

    Sibiro lapių atrankos istorija

    Eksperimentą 1959 metais pradėjo sovietų genetikas Dmitrijus Beliajevas ir jo kolegė Liudmila Trut. Jie pasirinko sidabrines lapes iš kailinių žvėrelių ūkių ir kiekvienoje kartoje poravo tik tas, kurios į žmones reagavo ramiausiai – tai buvo vienintelis atrankos kriterijus.

    Rezultatai pasirodė greičiau, nei daugelis tikėjosi: jau po šešių kartų dalis lapių ėmė aktyviai ieškoti žmogaus dėmesio. Ilgainiui kai kurių gyvūnų elgesyje ir išvaizdoje pasirodė šunims būdingi bruožai, pavyzdžiui, nulėpusios ausys ar trumpesnis snukis.

    1970 metais mokslininkai papildomai pradėjo formuoti ir priešingą liniją – atrinkdami agresyvias, į žmogų priešiškai reaguojančias lapes. Taip per dešimtmečius susiformavo dvi ryškiai kontrastingos populiacijos, suteikusios progą palyginti, kaip atranka veikia ne tik elgesį, bet ir biologiją.

    Kas rasta smegenyse

    Tyrėjai, bendradarbiaudami su Rusijoje prižiūrima lapių kolonija, ištyrė devynerias išsaugotas lapių smegenis: po tris iš „draugiškos“, „agresyvios“ ir laukinių lapių grupių. Daugiausia dėmesio skirta ventromedialiniam pagumburiui – nedidelei sričiai, susijusiai su socialiniu elgesiu ir agresijos reguliavimu.

    Naudodami fluorescencinius žymenis, mokslininkai skyrė skirtingų tipų ląsteles ir nustatė, kad prijaukintų lapių grupėje buvo mažiau neuronų, siejamų su agresyvia reakcija, nei agresyviai veistose lapėse. Tai leidžia manyti, jog atranka į draugiškumą gali keisti pačią smegenų ląstelių sudėtį.

    Tačiau tyrimas turi svarbų apribojimą: imtis maža, tad kol kas negalima tvirtinti, kad būtent šis neuronų sumažėjimas „sukuria“ paklusnumą. Greičiau tai – kandidatinis mechanizmas, kurį reikėtų tikrinti platesniuose tyrimuose.

    Užuominos apie šunų prijaukinimą

    Mokslininkai iki šiol diskutuoja, kaip prasidėjo vilkų prijaukinimas: vieni svarsto, kad mažiau baikštūs vilkai patys laikėsi arčiau žmonių stovyklų dėl maisto likučių, kiti neatmeta ir žmonių įsikišimo auginant vilkų jauniklius. Bet kuriuo atveju, gyvūnai, turėję mažesnę baimę ir agresiją, galėjo įgyti pranašumą.

    Lapių eksperimentas rodo, kad paveldimos elgesio tendencijos, veikiamos kryptingos atrankos, gali keistis palyginti greitai. Straipsnyje taip pat minima, kad atskiras 2026 metų spalio 30 dieną paskelbtas darbas, analizuojantis šunų genetinius duomenis, rado požymių, jog sumažėjusios agresijos ir baimės atranka skirtingose šunų linijose buvo nuoseklesnė nei išvaizdos bruožų atranka, o dalis elgesio pokyčių galėjo įvykti anksti prijaukinimo istorijoje.

    Kartu šios krypties tyrimai stiprina prielaidą, kad pirmasis žingsnis link šuns galėjo būti būtent elgesio virsmas – tolerancija žmogui ir mažesnė agresija, – o tik vėliau sekė ryškūs kūno ir išvaizdos pokyčiai. Nagrinėtas tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • Mokslininkai aiškinasi, kodėl žmonės jaučia „vaiduoklių“ buvimą: tai vadinama „jaučiama presencija“

    Būna akimirkų, kai esate vieni, tačiau apima aiškus jausmas, kad kažkas yra šalia. Nors nėra nei garso, nei šešėlio, pojūtis gali būti toks stiprus, kad primena „vaiduoklį“.

    Psichologai šį reiškinį vadina „jaučiama presencija“ (angl. felt presence) – įsitikinimu, kad netoliese yra nematoma esybė ar asmuo. Apie tai rašo „ZME Science“, apžvelgdamas naują tyrimą, publikuotą žurnale „Psychosis“.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokių patirčių pobūdis gali priklausyti nuo žmogaus įsitikinimų ir psichologinės būsenos. Ypač ryškiai nematomą „buvimą“ linkę apibūdinti tie, kurie dažnai jaučia ryšį su Dievu, dvasiomis ar „aukštesne jėga“ ir kartu nurodo turintys daugiau neįprastų suvokimo patirčių, siejamų su psichozės rizika.

    Svarbu pabrėžti: vien pats jausmas, kad kažkas yra šalia, savaime nereiškia psichikos sutrikimo. Tyrėjai akcentuoja, kad šis reiškinys pasitaiko labai skirtingose situacijose – nuo gedulo ir religinių patirčių iki miego paralyžiaus ar ekstremalaus nuovargio.

    Kas yra „jaučiama presencija“

    Skirtingai nei klasikinės regos haliucinacijos, „jaučiama presencija“ nebūtinai reiškia, kad žmogus kažką mato. Dažniau tai – stiprus įsitikinimas, jog kambaryje, už nugaros ar visai greta yra kitas „kažkas“.

    Vieni šį pojūtį apibūdina kaip draugišką ar net saugantį, kiti – kaip grėsmingą. Dėl to jis gali būti ir guodžiantis, ir keliantis baimę.

    2024 metų Nyderlanduose atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 447 žmonės, parodė, kad 1,6 proc. respondentų per pastarąjį mėnesį buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą. Kai kurie jautėsi stebimi, kiti net aprašė įspūdį, tarsi kažkieno ranka būtų palietusi petį, nors šalia nieko nebuvo.

    Įdomu tai, kad pati patirtis gali būti labai panaši, net jei paaiškinimai skiriasi: gedintis žmogus gali jausti mirusio artimojo buvimą, religingas – Dievo artumą, o išsekęs alpinistas – tarsi nematomą palydovą pavojingame kelyje.

    Kada nematomas „buvimas“ tampa bauginantis

    Naujojo tyrimo autoriai analizavo 337 suaugusiųjų atsakymus anoniminėje internetinėje apklausoje, vykdytoje 2020–2022 metais. Dalyvių buvo klausiama apie dvasines patirtis, neįprastus suvokimus (susijusius su psichozės rizika) ir susidūrimus su nematoma „presencija“.

    Tyrėjai vertino ne tik tai, ar žmogus kada nors patyrė tokį jausmą, bet ir kaip dažnai tai nutiko, kiek tai buvo „ryšku“ bei ar sukėlė malonumą, ar stresą. Apie 60 proc. apklaustųjų nurodė, kad bent kartą gyvenime buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą, tačiau patys autoriai pabrėžė: šių duomenų negalima laikyti reprezentatyviais visai populiacijai, nes dalyviai buvo kviečiami per socialinius tinklus ir el. pašto sąrašus.

    Išryškėjo viena grupė: žmonės, kurie dažniau patirdavo dvasinius išgyvenimus ir kartu nurodydavo daugiau psichozės riziką primenančių suvokimo ypatumų, dažniau patirdavo intensyvesnius ir labiau trikdančius „nematomo buvimo“ pojūčius.

    Tyrimas taip pat parodė netikėtą niuansą: tie, kurie turėjo daugiau neįprastų suvokimo patirčių, dažniau aprašė „presenciją“ ir kaip bauginančią, ir kaip malonią – tarsi tas pats reiškinys kartais suteiktų paguodos, o kartais keltų grėsmę.

    Kaip „vaiduoklio“ pojūtis gimsta smegenyse

    Viena iš aiškinimų krypčių susijusi su tuo, kaip smegenys kuria kūno ir „aš“ pojūtį. Kasdien smegenys nuolat integruoja signalus iš raumenų, odos, regos ir kitų jutimų, kad suprastų, kur esame ir ką darome.

    Kai šie signalai nesutampa, smegenys gali „priskirti“ dalį informacijos ne sau, o tariamam kitam šalia esančiam asmeniui. Tokiais atvejais gali atsirasti įtikinamas įspūdis, kad šalia yra kažkas kitas, nors objektyvių ženklų nėra.

    2014 metais žurnale „Current Biology“ aprašytame eksperimente Lozanos Šveicarijos federalinio technologijos instituto mokslininkai robotais sukėlė „vaiduokliškas“ patirtis sveikiems savanoriams: kai rankų judesiai ir tuo pat metu nugarą liečiantys pojūčiai buvo specialiai „išderinti“ nedideliu vėlavimu, dalis dalyvių pradėjo jausti, kad šalia yra kitas žmogus.

    Dar anksčiau, 2006 metais žurnale „Nature“ aprašytu atveju, epilepsijos tyrimo metu moteriai elektriškai stimuliavus tam tikrą smegenų sritį, ji pakartotinai patyrė šešėlinės figūros už nugaros pojūtį – atrodė, kad ši figūra atkartoja jos judesius.

    Kultūra ir lūkesčiai taip pat svarbūs

    Mokslininkai pabrėžia, kad patirčių interpretacijai didelę įtaką gali daryti kultūra ir asmeniniai lūkesčiai. 2021 metų tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 000 žmonių iš skirtingų religinių bendruomenių JAV, Ganoje, Tailande, Kinijoje ir Vanuatu, ryškesnės dvasinės patirtys buvo siejamos su kultūriniais įsitikinimais ir žmogaus polinkiu stipriai „įsitraukti“ į vidinius vaizdinius bei pojūčius.

    Kitaip tariant, tai, ką laikome įmanoma nematomo pasaulio sąveika su žmogumi, gali formuoti ir tai, kaip suvokiame neaiškius pojūčius. Vieniems tai tampa paguodžiančiu ryšiu su netektimi, kitiems – nerimą keliančiu išgyvenimu.

    Ar „vaiduokliai“ egzistuoja, mokslas nei patvirtins, nei paneigs, tačiau gali tirti, kodėl kartais nematomas buvimas atrodo toks tikras. Šiuo metu tyrimai rodo, kad svarbūs ir smegenų jutimų derinimo mechanizmai, ir žmogaus įsitikinimai bei psichologinis fonas.

  • Varna 235 ms: varnos atliko psichologijos testą ir sprendimus priėmė greičiau už žmones

    Naujas tyrimas parodė, kad dvi suaugusios varnos klasikinėje suvokimo ir sprendimų priėmimo užduotyje reagavo greičiau nei žmonės ir beždžionės, neprarasdamos tikslumo. Eksperimentą atliko Tiubingeno universiteto neurobiologai, o rezultatai publikuoti žurnale Science.

    Mokslininkai naudojo vadinamąją atsitiktinių taškų judėjimo diskriminavimo užduotį, plačiai taikomą psichologijoje ir neuromoksluose. Ekrane rodomi taškai, o dalis jų ima judėti į kairę arba į dešinę, o gyvūnas turi nurodyti kryptį.

    Varnos atsakydavo kapodamos atitinkamą ekrano pusę, o teisingas pasirinkimas būdavo apdovanojamas lesalu. Prieš renkant duomenis paukščiai užduotį išmoko per daugiau nei 100 treniruočių sesijų kiekvienas, kad rezultatai atspindėtų ne bandymą ir klaidą, o stabilų gebėjimą.

    Greitis be tikslumo kainos

    Tyrėjų duomenimis, varnos sprendimą vidutiniškai pranešdavo maždaug per 235 milisekundes. Tai yra maždaug dvigubai greičiau, nei panašiuose bandymuose dažniausiai fiksuojama žmonėms ar beždžionėms, o sparta, kaip pabrėžiama publikacijoje, nebuvo pasiekta tikslumo sąskaita.

    Svarbus metodikos akcentas buvo tai, kad užduotis nebuvo verčiama atlikti kuo greičiau. Varnoms suteikta pakankamai laiko, kad jos atsakytų tada, kai jaučiasi užtikrintos, todėl matuotas ne vien refleksas, o sprendimo priėmimo dinamika.

    Ką parodė smegenų signalai?

    Antroje eksperimento dalyje mokslininkai implantavo elektrodus ir registravo neuronų aktyvumą smegenų srityje, vadinamoje nidopallium caudolaterale, siejamoje su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis. Atliekant užduotį buvo stebimas 248 pavienių neuronų aktyvumas.

    Nustatyta, kad neuronų signalai, susiję su artėjančiu pasirinkimu, pasirodydavo maždaug po 70 milisekundžių nuo to momento, kai taškai pradėdavo judėti. Sprendimą lemiantis veiksmas būdavo atliktas dar maždaug po 170 milisekundžių, o tai rodo itin greitą informacijos apdorojimą.

    „Paukščiai remiasi rega atlikdami tikslius ir greitus manevrus skrydžio metu, taip pat nukreipdami snapą į objektus ieškodami maisto“, – sakė Andreasas Niederis.

    Kodėl paukščių smegenys taip veikia?

    Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių smegenys skiriasi nuo žinduolių: jos neturi sluoksniuotos smegenų žievės, kuri žmonėms laikoma pagrindiniu aukšto lygio informacijos integracijos centru. Vis dėlto varnos pasiekia panašias, o kai kuriais aspektais ir pranašesnes skaičiavimo savybes per kitokią nervinių grandinių architektūrą.

    Ankstesni darbai rodo, kad paukščių neuronai dažnai yra mažesni, todėl signalams tenka įveikti trumpesnius atstumus, o smegenų audinyje gali būti didelis neuronų tankis. Tai siejama su dideliu apdorojimo efektyvumu ir gali paaiškinti, kodėl sprendimai tokiose užduotyse priimami taip greitai.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į ribotumus: tyrime dalyvavo tik dvi varnos, todėl apibendrinant rezultatą visai rūšiai reikalingi platesni bandymai. Nepaisant to, darbą vertina kaip svarbų žingsnį aiškinantis, kaip paukščių smegenys, vystydamosi nepriklausomai nuo primatų, pasiekė itin aukštą sprendimų priėmimo efektyvumą.

  • Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Naujas tyrimas rodo, kad Ansellio kurmrausiai, gyvenantys po žeme ir gebantys orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką, į beveik nulinį magnetinį foną reaguoja kaip į grėsmę. Mokslininkai fiksavo su stresu siejamus smegenų aktyvumo pokyčius ir elgesį, rodantį vengimą.

    Šie socialūs graužikai garsėja itin išvystyta magnetorecepcija, kuri, kaip manoma, padeda jiems naviguoti sudėtinguose, kilometrus besitęsiančiuose urvų tinkluose. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai jų nervų sistema apdoroja magnetinio lauko signalus.

    Kas nutiko, kai laukas „dingo“

    Tyrėjų komanda, siekdama tiksliau suprasti šį pojūtį, pirmiausia sukūrė kurmrausio smegenų trimatį žemėlapį. Tam buvo pritaikyta vaizdinimo metodika, leidusi detaliai sulyginti regos sistemos nervinius kelius ir kitas struktūras.

    Vėliau gyvūnai buvo veikiami dviem sąlygomis: kintančiu magnetiniu lauku ir vadinamuoju hipomagnetiniu lauku, kai magnetinio lauko stipris sumažinamas iki maždaug 2 proc. įprasto aplinkos lygio. Būtent beveik nulinė būsena sukėlė ryškiausią smegenų atsaką.

    Mokslininkai nustatė padidėjusį aktyvumą srityse, kurios siejamos su nerimu, baime ir streso reakcijomis, įskaitant migdolinį kūną. Tai reiškia, kad magnetinio lauko nebuvimas kurmrausiams nėra neutralus fonas, o veikiau nemalonus, trikdantis signalas.

    Elgesys patvirtino smegenų signalus

    Antrame bandyme kurmrausiai judėjo linijine trasa, kurioje buvo sukurta lokali magnetinio lauko anomalija. Gyvūnai praleido mažiau laiko zonoje, kur magnetinis laukas buvo beveik nulinis, ir vengė ten esančio objekto.

    Tuo metu magnetinio lauko sustiprinimas tokio paties vengimo nesukėlė, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad būtent lauko praradimas veikia kaip neigiamas dirgiklis. Tai sustiprina idėją, kad Žemės magnetinis laukas šiems žinduoliams yra biologiškai svarbi, nuolat naudojama orientacijos informacija.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Mokslinėje literatūroje magnetorecepcija dažniausiai siejama su migruojančiais paukščiais, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad magnetinį lauką vienaip ar kitaip išnaudoja ir kai kurie žinduoliai. Kurmrausiai laikomi vienu aiškiausių žinduolių pavyzdžių, tačiau mechanizmas išlieka diskusijų objektu.

    Papildomą neapibrėžtumą įneša pastaraisiais metais publikuoti darbai, kuriuose nepatvirtintas anksčiau svarstytas magnetito pagrindu veikiantis receptorių modelis kurmrausių akyse. Nauji rezultatai taip pat rodo, kad magnetinio signalo apdorojimas gali būti išskaidytas per platesnį smegenų tinklą, o ne sutelktas viename centre.

    Tyrėjai pabrėžia ir metodinę išvadą: hipomagnetinis laukas nebūtinai tinka kaip neutrali kontrolinė sąlyga, nes kurmrausiams jis gali sukelti stresą. Darbas pateiktas kaip preprintas ir dar nėra recenzuotas, todėl galutinės išvados priklausys nuo tolesnių patikrinimų.

    Vis dėlto tyrimas sustiprina mintį, kad Žemės magnetinis laukas žinduoliams gali būti ne tik foninis reiškinys, bet ir svarbus jutiminis stimulas. Ateities darbai turėtų padėti atsakyti, kokie biologiniai jutikliai tai užtikrina ir ar panašios reakcijos būdingos kitiems gyvūnams.

  • Nobelio medicinos premija 2026: trys laureatai už atradimą, pakeitusį smegenų tyrimus

    Nobelio medicinos premija 2026: trys laureatai už atradimą, pakeitusį smegenų tyrimus

    Nobelio fiziologijos arba medicinos premija 2026 metais skirta Karlui Deisserothui, Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui už proveržį, atvėrusį kelią optogenetikai. Šis metodas leido mokslininkams itin tiksliai valdyti nervinių ląstelių aktyvumą šviesa ir taip iš esmės pakeitė smegenų funkcijų tyrimus.

    Premiją tradiciškai skiria Nobelio asamblėja Karolinska Institute, remdamasi Nobelio komiteto atliktu vertinimu. Nuo 1901 metų ši Nobelio premija tapo vienu svarbiausių pasaulinės biomedicinos pasiekimų simbolių, o apdovanojimas gali atitekti ne daugiau kaip trims asmenims.

    Šių metų laureatų darbas siejamas su šviesai jautriais jonų kanalais, aptinkamais vienaląsčiuose dumbliuose. Tai baltymai, kurie vienu metu veikia kaip šviesos receptorius ir jonų kanalai ląstelės membranoje: apšvietus tam tikro ilgio banga, kanalas atsiveria ir jonai ima judėti, sukeldami elektrinius pokyčius.

    Esminis proveržis buvo tai, kad šiuos šviesai jautrius kanalus pavyko pritaikyti kaip savotišką jungiklį nervinėms ląstelėms. Į neuronus įvedus genus, koduojančius šiuos baltymus, konkretūs neuronai tampa jautrūs šviesai, todėl galima juos įjungti arba išjungti itin dideliu laiko ir erdvės tikslumu.

    Tokio tikslumo anksčiau dažnai trūko bandant atsakyti į klausimą, ar tam tikrų neuronų suaktyvinimas sukelia konkretų elgesį, pojūtį ar simptomą. Optogenetika leido daug aiškiau susieti atskirų neuronų grandinių darbą su judesiu, atmintimi, emocijomis ir kitomis funkcijomis, taip pat padėjo tikslinti neurologinių ir psichikos sutrikimų mechanizmų supratimą.

    Peteris Hegemannas, vokiečių biofizikas ir neurobiologas, daug metų tyrė, kaip dumbliai aptinka šviesą, ir taip priartėjo prie šių neįprastų baltymų identifikavimo. Kartu su Georgu Nageliu jis parodė, kad baltymai sujungia šviesos receptoriaus ir jonų kanalo savybes, o tai tapo kertiniu akmeniu vėlesniam optogenetikos vystymuisi.

    Georgas Nagelis, su Vokietijos mokslo bendruomene siejamas mokslininkas, gilinosi į mikroorganizmų šviesai jautrių baltymų elektrofiziologines savybes. Jo indėlis svarbus dėl detalaus šių baltymų veikimo aprašymo ir jų tinkamumo eksperimentiniam neuronų valdymui, įskaitant baltymų formas, tapusias plačiai naudojamais įrankiais laboratorijose.

    Karlas Deisserothas, JAV psichiatras, neurobiologas ir bioinžinierius, šiuos atradimus pavertė praktiškai pritaikomu metodu neuronų aktyvumui valdyti šviesa. Jo darbai padėjo optogenetiką iš laboratorinio principo paversti plačiai taikomu neuromokslų įrankiu, leidžiančiu tirti priežastinius ryšius smegenyse.

    Nobelio savaitė tradiciškai prasideda būtent medicinos ir fiziologijos premijos paskelbimu, o vėliau skelbiami fizikos, chemijos, literatūros, taikos ir ekonomikos premijų laureatai. Praktika rodo, kad komitetas neretai įvertina fundamentinius atradimus, kurių reikšmė medicinai pilnai atsiskleidžia tik po metų ar net dešimtmečių.

    Pernai ši premija buvo skirta už atradimus, susijusius su periferine imunologine tolerancija ir reguliaciniais T limfocitais, svarbiais autoimuninių ligų tyrimuose. Tai dar kartą priminė, kad Nobelio sprendimai dažnai atspindi ne vien momentinę klinikinę naudą, o ilgalaikį poveikį visai biomedicinos krypčiai.

  • Mokslininkai atskleidė, ką sapnuoja aklieji: atsakymas priklauso nuo to, kada prarado regą

    Sapnai dažnai atrodo kaip kasdienybės tęsinys, kuriame matome žmones, vietas ir įvykius. Tačiau regėjimo neturintys žmonės sapnus patiria kitaip, o svarbiausias skirtumas priklauso nuo to, ar žmogus buvo aklas nuo gimimo, ar regėjimą prarado vėliau.

    Tyrimai rodo, kad sapnų turinys remiasi patirtimi ir pojūčiais, kuriuos smegenys gauna budrumo metu. Kai regos informacijos nėra, smegenys sapnams „suranda“ kitus šaltinius ir sustiprina kitus jutimus.

    Kas vyksta, kai žmogus aklas nuo gimimo?

    Žmonės, kurie niekada neregėjo, nekaupia vizualinių prisiminimų, todėl jų sapnuose paprastai nebūna vaizdinių scenų. Tokiuose sapnuose dominuoja garsai, prisilietimai, kvapai, skoniai, kūno pojūčiai ir emocijos.

    Tai nereiškia, kad sapnai būna blankesni ar mažiau prasmingi. Aklas nuo gimimo žmogus sapne gali patirti įprastas situacijas, atpažinti artimuosius pagal balsą, žingsnius ar prisilietimą ir „jausti“ aplinką per pojūčių visumą.

    Ką sapnuoja vėliau regėjimą praradę žmonės?

    Kitaip yra tiems, kurie regėjo vaikystėje ar suaugę, o vėliau apako. Jie jau būna sukaupę vizualinių prisiminimų, todėl sapnuose gali išlikti žmonių veidai, vietų vaizdai ir kitos regimos detalės.

    Vis dėlto laikui bėgant sapnų vaizdingumas gali keistis. Ilgą laiką negaunant naujos regos informacijos, sapnai dažniau ima remtis klausa, lytėjimu ir kitais pojūčiais, o vizualinė dalis gali silpnėti.

    Ką tai sako apie smegenų darbą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad sapnai atspindi tai, kaip smegenys apdoroja turimą patirtį ir jutiminę informaciją. Regėjimo nebuvimas nereiškia sapnų nebuvimo, tiesiog jų „medžiaga“ sudaryta iš to, kas žmogui prieinama kasdienybėje.

    Šios įžvalgos siejasi ir su platesnėmis neuromokslų išvadomis apie smegenų plastiškumą. Netekus vieno jutimo, kiti gali tapti svarbesni, o sapnai tampa dar vienu langeliu stebėti, kaip smegenys prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Eksperimentas be pauzių

    Šunys dažnai sureaguoja į savo vardą ar žodį pasivaikščioti, tačiau naujas tyrimas parodė dar įdomesnį gebėjimą: jie gali aptikti žodžių raštus nenutrūkstančioje kalboje. Tai reiškia, kad jų smegenys sugeba suskaidyti garsų srautą į pasikartojančius vienetus net tada, kai nėra aiškių pauzių.

    Tyrimą atlikę Vengrijos Eötvös Loránd universiteto mokslininkai šunims leido klausytis vientiso įrašų srauto su dirbtiniais, prasmės neturinčiais trijų skiemenų žodžiais. Svarbiausia sąlyga buvo ta, kad tarp šių žodžių nebuvo tylos tarpų, todėl vien pagal pauzes atpažinti ribų neįmanoma.

    Kol šunys klausėsi įrašų, ant jų galvų pritvirtinti elektrodai fiksavo smegenų elektrinį aktyvumą. Tokiu pačiu principu buvo tiriami ir suaugę žmonės, kad būtų galima palyginti, ar smegenys panašiai seka kalbos struktūrą.

    Kodėl laimėjo priebalsiai

    Mokslininkai parengė kelias skirtingas garso versijas: vienoje „žodžius“ apibrėžė pasikartojantys priebalsių raštai, kitoje tą pačią funkciją atliko balsiai. Trečioje versijoje skiemenys buvo sumaišyti taip, kad jokio pasikartojančio žodžio modelio neliktų.

    Nors balsiai akustiškai dažniausiai skamba ryškiau ir turi daugiau energijos, šunų smegenys aiškiau sinchronizavosi su tais įrašais, kuriuose kartojosi priebalsių raštai. Kitaip tariant, šunys neuroniškai „pagavo“ trijų skiemenų vienetų ritmą, kai užuominą apie ribas suteikė priebalsiai.

    Įrašuose, kuriuose raštus kūrė balsiai, tokio aiškaus žodžių lygmens smegenų atsako šunims praktiškai nefiksuota, jis nebuvo reikšmingai stipresnis nei sumaišytame įraše. Žmonių smegenys taip pat pirmenybę teikė priebalsių raštams, tačiau jie labiau nei šunys sekė ir balsių apibrėžtą modelį.

    Ką tai reiškia šunų supratimui

    Autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog šunys išmoko žodžių reikšmes. Tyrimas rodo gebėjimą atpažinti pasikartojančias struktūras ir segmentuoti nenutrūkstamą kalbos srautą, o ne semantinį supratimą.

    „Ypač įdomu tai, kad tokio šališkumo priebalsiams iki šiol nebuvo pademonstruota kitoms rūšims, net ir nežmoginiams primatams, tačiau mes jį aptikome šunims“, – sakė tyrimo autorės Boglárka Morvai ir Dorottya Rácz.

    Mokslininkų teigimu, išvada leidžia svarstyti, kad bent daliai kalbos apdorojimo ypatybių nebūtinai reikia smegenų, iš anksto „sukonfigūruotų“ kalbai. Patirtis, nuolat girdint žmonių kalbą, gali būti pakankama, kad atsirastų jautrumas informatyviems garsų raštams.

    Kartu nustatyta ir ribų: nors abi rūšys sekė skiemenų ritmą, žmonėms būdingesnis aiškus atskirų kalbos garsų „sekimas“. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad šunims mažiausias apdorojimo vienetas dažniau yra skiemuo, o ne atskiras fonetinis garsas.

    Komanda taip pat patikrino, ar svarbi ankstyva gyvenimo patirtis namuose, kur gausu žmonių kalbos. Net ir tie šunys, kurie, kaip manyta, į tokią aplinką pateko vėliau nei 12 savaičių amžiaus, demonstravo priebalsių raštų pirmenybę, nors tyrėjai pabrėžia nedidelę imtį ir ne visada pilnai žinomą ankstyvą istoriją.

    Pasak autorių, tolesni tyrimai galėtų tiksliau atsakyti, kada ši nuostata formuojasi ir ar ji susijusi su prijaukinimu. Viena iš krypčių būtų palyginti šunis su vilkais, siekiant suprasti, ar tokie gebėjimai buvo „atsinešti“ iš protėvių, ar sustiprėjo per ilgą gyvenimą greta žmogaus.

  • Neurotechnologijų proveržis: „Neuroelectrics“ vadovė prognozuoja pokyčius kasdienybėje

    Neurotechnologijų proveržis: „Neuroelectrics“ vadovė prognozuoja pokyčius kasdienybėje

    Neurologinių ligų mastas auga

    Neurologinės būklės šiandien paliečia milžinišką žmonių dalį: 2021 metais su jomis gyveno daugiau kaip 3 mlrd. pasaulio gyventojų. Tai apima epilepsiją, Alzheimerio ir Parkinsono ligas, demenciją bei daugybę kitų nervų sistemą veikiančių sutrikimų.

    Šios ligos laikomos viena pagrindinių prastos sveikatos ir negalios priežasčių pasaulyje, o našta tenka ne tik pacientams bei artimiesiems, bet ir ekonomikai. Ilgalaikė priežiūra, ankstyvas darbingumo praradimas ir slauga didina spaudimą sveikatos sistemoms, ypač senėjančiose visuomenėse.

    Europos atsakas ir „Neuroelectrics“ kelias

    Ieškant tikslesnės diagnostikos ir efektyvesnio gydymo, į neurotechnologijas investuoja ir JAV, ir Europa. Viena ryškesnių Europos bendrovių šiame lauke yra Ispanijoje 2011 metais įkurta „Neuroelectrics“, kurią kartu įkūrė Ana Maiques ir Giulio Ruffini.

    Įmonė per daugiau nei dešimtmetį išaugo iš europinės iniciatyvos į tarptautinį žaidėją ir įsitvirtino Jungtinėse Valstijose. Skirtingai nei invazinius smegenų implantus kuriantys projektai, „Neuroelectrics“ pasirinko neinvazinį kelią, kai su smegenimis sąveikaujama išorine įranga.

    Kas yra neinvazinė neurotechnologija?

    „Neuroelectrics“ kuriami sprendimai remiasi elektrodais, kurie fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą ir, esant poreikiui, gali taikyti stimuliaciją. Toks metodas siejamas su mažesne rizika nei chirurginiai implantai, todėl dažniau svarstomas klinikiniams ir moksliniams pritaikymams.

    Bendrovė kaip vieną pagrindinių sprendimų mini elektrodais aprūpintą galvos įrangą su belaidžiu moduliu. Ji gali padėti registruoti smegenų signalus, o tai aktualu vertinant miego sutrikimus, epilepsiją ir kitas būkles, ypač ten, kur trūksta tradicinės EEG įrangos ar specialistų.

    DI tampa neatsiejamas nuo smegenų duomenų

    Ana Maiques pabrėžia, kad be pažangių skaičiavimo metodų žmogui praktiškai neįmanoma greitai ir tiksliai interpretuoti sudėtingų smegenų signalų. Dėl to neurotechnologijų srityje jau kelerius metus plačiai taikomas DI, padedantis analizuoti didelius neurologinių duomenų kiekius.

    „Žmonėms nėra realu iššifruoti smegenų be tokių priemonių pagalbos“, – sakė Ana Maiques.

    Pasak jos, DI raida atveria galimybę kurti vis tikslesnius smegenų veiklos modelius, tačiau kartu kelia ir daugiau etinių klausimų. Būtent todėl, jos teigimu, būtini aiškūs klinikiniai standartai, papildomi tyrimai ir atsakingas reguliavimas, nes smegenų veikla išlieka viena sudėtingiausių mokslo sričių.

    Ne tik medicina: nuo meno iki skonio tyrimų

    Maiques akcentuoja, kad neurotechnologijos, jos manymu, pirmiausia bus naudojamos gydymui ir mokslui, o ne žmonių savybių, tokių kaip intelektas, dirbtiniam gerinimui ar senėjimo stabdymui. Vis dėlto ji prognozuoja, kad tokios priemonės ilgainiui gali keisti tai, kaip žmonės patiria aplinką ir kaip supranta savo pačių smegenų darbą.

    „Sulaukiame labai skirtingų užklausų: nuo menininkų iki virtuvės profesionalų, kurie nori moksliškai suprasti, kaip patirtys veikia smegenis“, – sakė Ana Maiques.

    Ji pripažįsta, kad dalį visuomenės gąsdina pati idėja naudoti elektrinius impulsus smegenų tyrimuose, tačiau baimę dažnai lemia informacijos stoka. Pasak jos, klinikinėje praktikoje svarbiausia yra saugumas, aiškus medicininis tikslas ir patikrinti metodai, kurie gali padėti spręsti itin plačiai paplitusias neurologines problemas.