CP v2

Tag: Neuromokslai

  • Vienas įprotis, kuris stabdo beprasmį scrollinimą: metodą naudojo garsiausi istorijos mąstytojai

    Vienas įprotis, kuris stabdo beprasmį scrollinimą: metodą naudojo garsiausi istorijos mąstytojai

    Po įtemptos dienos daugelis atsipalaidavimą pradeda nuo telefono ekrano: kūnas ilsisi, tačiau protas tuo pat metu gauna šimtus naujų dirgiklių. Toks įprotis ypač sustiprėjo išpopuliarėjus trumpiems vaizdo įrašams ir nesibaigiančiam naujienų bei socialinių tinklų srautui.

    Neuromokslininkai pabrėžia, kad nuolatinis dėmesio šokinėjimas tarp trumpų įrašų ir pranešimų apkrauna vykdomąsias smegenų funkcijas, kurios atsakingos už planavimą ir susikaupimą. Ilgainiui tai siejama su prastesniu gebėjimu išlaikyti dėmesį ir didesniu nuovargiu net tada, kai fiziškai lyg ir ilsimės.

    Kita problema yra tai, kad iš kasdienybės praktiškai išnyko nuobodulys. Būtent ramesnėmis akimirkomis, kai nieko aktyviai neveikiame, smegenys linkusios apdoroti patirtis, dėlioti prisiminimus ir generuoti naujas idėjas.

    Nuo savaitės be scrollinimo

    Sprendimo paieškos dažnai prasideda nuo paprasto eksperimento: laikinai atsisakyti beprasmiško slinkimo socialiniuose tinkluose ir įvertinti, kaip keičiasi savijauta. Pirmomis dienomis tai neretai primena įpročio „nutraukimą“: ranka automatiškai siekia telefono, o tyla ima atrodyti nejauki.

    Vis dėlto po pradinio diskomforto atsiranda daugiau vidinės erdvės, bet kartu ir klausimas, kuo ją užpildyti, kad protas negrįžtų prie seno modelio. Čia ypač padeda paprastas, analoginis pakaitalas, kuris sukuria ritualą ir sumažina pagundą grįžti prie ekrano.

    Metodas, kurį naudojo mąstytojai

    Vienas iš pastaruoju metu vėl atrandamų būdų yra vadinamasis commonplace užrašų sąsiuvinis, kurį galima apibūdinti kaip idėjų ir minčių „juodraštį“. Tai nėra klasikinis dienoraštis apie dienos įvykius, greičiau vieta, kur fiksuojama viskas, kas patraukė dėmesį: citatos, nuotrupos, klausimai, eskizai, pastebėjimai.

    Tokio tipo užrašai istorijoje buvo paplitę tarp rašytojų, filosofų ir menininkų, nes padėdavo kaupti medžiagą, struktūruoti mintis ir grįžti prie idėjų vėliau. Šiuolaikiniame kontekste tai tampa praktiška priešnuodžiu nuolatiniam turinio vartojimui, kai vietoje dar vieno vaizdo įrašo pasirenkama kurti savo turinį, net jei jis skirtas tik sau.

    Praktika veikia ir labai kasdieniškai, pavyzdžiui, laukiant kavos ar važiuojant viešuoju transportu. Užuot instinktyviai tikrinus ekraną, galima užsirašyti mintį, išgirstą frazę, idėją darbui ar kelis sakinius apie savijautą, taip treniruojant gebėjimą būti dabartyje.

    Kodėl tai veikia kasdienybėje

    Tokio užrašų sąsiuvinio esmė yra kryptingas dėmesio nukreipimas: nuo pasyvaus vartojimo į aktyvų mąstymą. Kai mintys iškeliamos į popierių, jos dažnai tampa aiškesnės, lengviau pastebėti pasikartojančias temas ir mažiau norisi užpildyti kiekvieną pauzę atsitiktiniais dirgikliais.

    Norint pradėti, nereikia brangių priemonių ar sudėtingų taisyklių: užtenka paprasto sąsiuvinio ir rašiklio, o telefoną verta laikyti nutildytą ir ne po ranka. Svarbiausia yra nuoseklumas ir leidimas sau kartais nuobodžiauti, nes būtent tada dažnai gimsta geriausios idėjos.

    Jei jaučiate, kad protas pervargęs nuo informacijos, toks analoginis įprotis gali tapti paprastu būdu susigrąžinti gilesnį susikaupimą. Tai nėra kova su technologijomis, greičiau sąmoningas sprendimas dalį laiko grąžinti sau.

  • Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Smegenys nejautroje nevisiškai nutyla

    Naujas žurnale Nature paskelbtas tyrimas rodo, kad net taikant bendrąją nejautrą smegenys išlieka aktyvesnės, nei ilgą laiką manyta. Nors žmogus yra be sąmonės, dalis nervinių grandinių toliau fiksuoja aplinkos signalus ir apdoroja kalbinę informaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad kalbos apdorojimas nebūtinai reiškia sąmoningą suvokimą ar prisiminimus po operacijos. Vis dėlto rezultatai papildo supratimą, kaip smegenys veikia skirtinguose sąmonės slopinimo lygiuose.

    „Mūsų išvados rodo, kad smegenys be sąmonės būklėje yra gerokai aktyvesnės ir pajėgesnės, nei manyta anksčiau“, – sakė tyrimo bendraautoris Sameer Sheth iš Baylor medicinos koledžo.

    Kaip buvo tiriama neuronų veikla?

    Tyrime dalyvavo septyni pacientai, kuriems buvo atliekama epilepsijos chirurgija, pašalinant dalį smilkininės skilties siekiant sumažinti traukulius. Tokios procedūros metu gydytojai gali tiesiogiai stebėti nervinių ląstelių aktyvumą, o tai suteikia retą galimybę rinkti detalius duomenis iš žmogaus smegenų.

    Tyrėjai naudojo „Neuropixels“ zondus, itin plonas silicio adatas, leidžiančias vienu metu registruoti daugelio pavienių neuronų signalus. Tai viena pažangiausių technologijų, padedančių matyti, kaip skirtingos smegenų sritys reaguoja į garsą ir kalbą.

    Ką parodė garsų ir kalbos testai?

    Pirmajame bandyme pacientai klausėsi vienodų tonų sekos, kuri kartais būdavo pertraukiama kitokiu tonu. Tyrėjai nustatė, kad apie 71 proc. stebėtų neuronų reagavo į garsą, o maždaug 25 proc. neuronų sureagavo į retą, besiskiriantį toną.

    Dar viena įdomi detalė ta, kad smegenų gebėjimas aptikti neįprastus garsus bėgant laikui gerėjo. Tai leidžia manyti, kad net be sąmonės išlieka tam tikri prisitaikymo ir statistinių dėsningumų „mokymosi“ mechanizmai.

    Kitoje tyrimo dalyje keturi pacientai klausėsi tinklalaidžių ištraukų. Duomenys parodė, kad smegenys apdorojo šneką realiu laiku, reaguodamos į atskirus žodžius ir skirtingus kalbos elementus.

    „Tokį nuspėjimą paprastai siejame su budrumu ir dėmesiu, tačiau čia jis vyksta be sąmonės būsenoje“, – sakė Benjamin Hayden iš Baylor medicinos koledžo.

    Tyrėjų teigimu, dalis neuronų ne tik „girdėjo“ kalbą, bet ir bandė nuspėti, koks žodis galėtų pasirodyti toliau, remiantis ankstesniu kontekstu. Toks reiškinys siejamas su prognozuojamuoju kodavimu, kai smegenys nuolat kuria hipotezes apie tai, kas vyks akimirką vėliau.

    Autoriai pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant suprasti, kiek šie mechanizmai priklauso nuo konkrečių nejautros vaistų, dozės ir individualių smegenų ypatybių. Taip pat lieka atviras klausimas, ar panašus aktyvumo profilis pasireiškia miegant ar kitose be sąmonės būsenose.

  • MIT brain study suggests Esperanto and Klingon engage the same language network as English

    New research from MIT neuroscientists suggests the human brain processes constructed languages such as Esperanto and Klingon in much the same way it handles widely spoken natural languages. Using functional MRI, the team found that core language regions activate when proficient speakers listen to sentences in these invented languages.

    The study focused on the brain’s established language network, a set of areas that reliably responds when people hear their native tongue or another language they know well. Researchers say the findings help clarify what makes something count as language in the brain, beyond history, popularity, or cultural reach.

    How the experiment was run

    To test the idea, MIT convened speakers of several constructed languages for a weekend data-collection event in November 2022. Participants included people proficient in Esperanto, Klingon from Star Trek, Na’vi from Avatar, and High Valyrian and Dothraki from Game of Thrones.

    In total, 44 speakers underwent fMRI scanning while listening to sentences in a constructed language they knew. For comparison, they also listened to or read sentences in their native language and completed nonlinguistic tasks designed to separate language processing from general effort.

    Across participants, the same language-selective brain regions were engaged for constructed languages and native languages. The researchers interpret this as evidence that linguistic meaning and structure, not a language’s natural evolution, are key to recruiting the language network.

    Why conlangs differ from code

    The findings also sharpen a contrast the team has reported in earlier work on programming languages. While code is an invented symbolic system, prior neuroimaging results indicate it relies more heavily on the brain’s multiple demand network, which supports effortful reasoning and problem solving.

    MIT researchers argue the difference may come down to what kinds of meaning are expressed. Natural and constructed languages can describe objects, events, and internal states, whereas programming languages tend to operate as more self-contained, highly abstract systems.

    That distinction suggests a practical test for what the brain treats as language: whether it supports open-ended communication about the inner and outer world. It also implies that a relatively new language with a modest number of speakers can still be fully language-like to the brain if people become proficient in it.

    What researchers plan next

    The team says future work will probe additional constructed languages, including Lojban, which was designed to reduce ambiguity through highly explicit grammar and logic-oriented design. Researchers hope this will further narrow which properties are necessary to activate the language network.

    Beyond conlang communities, the results may inform broader debates in cognitive science about language, meaning, and human learning. They may also help separate language processing from other complex symbol systems, a distinction with implications for education and human-computer interaction.

  • Study links language networks to visual memory: Why a banana’s color may depend on words

    Our ability to store information about familiar objects depends on the connection between visual and language processing regions in the brain, according to a study published May 20 in the open-access journal PLOS Biology by Bo Liu from Beijing Normal University, China, and colleagues.

    Seeing an object and knowing visual information about it, like its usual color, activate the same parts of the brain. Seeing a yellow banana, for example, and knowing that the object represented by the word “banana” is usually yellow, both excite the ventral occipitotemporal cortex (VOTC). However, there’s evidence that parts of the brain involved in language, like the dorsal anterior temporal lobe (ATL), are also involved in this process — dementia patients with ATL damage, for example, struggle with object color knowledge, despite having relatively normal visual processing areas. To understand whether communication between the brain’s language and sensory association systems is necessary for representing information about objects, the authors tested whether stroke-induced damage to the neural pathways connecting these two systems impacted patients’ ability to match objects to their typical color. They compared color-identification behavior in 33 stroke patients to 35 demographically-matched controls, using fMRI to record brain activity and diffusion imaging to map the white matter connections between language regions and the VOTC.

    The researchers found that stronger connections between language and visual processing regions correlated with stronger object color representations in the VOTC, and supported better performance on object color knowledge tasks. These effects couldn’t be explained by variations in patients’ stroke lesions, related cognitive processes (like simply recognizing a patch of color), or problems with earlier stages of visual processing. The authors suggest that these results highlight the sophisticated connection between vision and language in the human brain.

    The authors add, “Our findings reveal that the brain’s ability to store and retrieve object perceptual knowledge — like the color of a banana — relies on critical connections between visual and language systems. Damage to these connections disrupts both brain activity and behavior, showing that language isn’t just for communication — it fundamentally shapes how sensory experiences are neurally structured into knowledge.”

  • Study finds the brain processes speech in AI-like layers, offering new clues to how meaning is built

    Study finds the brain processes speech in AI-like layers, offering new clues to how meaning is built

    New research suggests the human brain may understand spoken language through a layered, step-by-step process that closely parallels how large language models handle text. By tracking neural activity as people listened to a continuous story, scientists found patterns that align with the progression from simpler to more complex representations seen in modern AI.

    The work, published in Nature Communications, analyzed high-temporal-resolution recordings from electrodes placed on the brain surface in clinical settings. Researchers compared the timing of neural responses with internal representations from well-known language models, including GPT-2 and Meta’s Llama 2.

    How meaning appears to unfold

    The team reports that early brain signals corresponded more closely to the earlier computational stages of AI systems that focus on basic word-level features. Later neural responses matched deeper model layers that integrate broader context, linking words into higher-level meaning.

    This alignment was especially pronounced in established language regions, including areas often associated with speech production and comprehension such as Broca’s area. In these regions, the strongest match tended to appear later in time, consistent with a gradual buildup of meaning.

    Rethinking classic language theories

    The findings add weight to the idea that comprehension is not driven primarily by rigid, rule-based structures applied instantly to each sentence. Instead, the results support a view in which the brain continuously updates interpretations as more context arrives, resembling statistical inference more than fixed symbolic parsing.

    Researchers also evaluated traditional linguistic descriptors, such as phoneme- and morpheme-level features, and found they explained real-time neural activity less effectively than the contextual features derived from AI models. That gap, the authors argue, suggests that context-rich representations may better capture how the brain tracks meaning in natural speech.

    A dataset meant to accelerate research

    Alongside the paper, the team released a public dataset designed to help other labs test competing theories of language processing against neural measurements. By pairing brain recordings with model-derived language features, the resource is intended to make comparisons across studies more consistent and reproducible.

    Experts caution that similarities do not mean the brain works the same way as today’s AI, which is trained on vast text corpora and built from artificial neural networks. Still, the results strengthen the case that AI language models can serve as useful scientific tools for probing how the brain constructs meaning over time.

  • Kodėl meilė kartais varo iš proto: trys mokslo atradimai apie skausmą, neapykantą ir palengvėjimą

    Meilė dažnai apibūdinama kaip jausmas, kuriame telpa ir pakilimas, ir nerimas, o kartais net fizinis diskomfortas. Neuromokslų tyrimai rodo, kad tai nėra vien metafora: smegenys romantišką prisirišimą apdoroja pasitelkdamos tas pačias sistemas, kurios susijusios su atlygiu, grėsme ir skausmu.

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad jausmų intensyvumas priklauso ne tik nuo patirties ar charakterio, bet ir nuo smegenų mechanizmų. Būtent dėl to meilė kai kuriems žmonėms gali tapti ir stipria motyvacija, ir emociniu išbandymu, ypač santykių krizėse ar po skyrybų.

    Meilė ir neapykanta smegenyse

    Vienas įdomiausių neurovaizdinimo tyrimų pastebėjimų: meilė ir neapykanta nėra visiškai atskiros, viena kitai priešingos „lentynos“ smegenyse. Tiriant smegenų aktyvumą, nustatyta, kad abi būsenos įtraukia kai kurias panašias sritis, susijusias su stipria motyvacija, įsitraukimu ir reakcijomis į stresą.

    Tai padeda paaiškinti, kodėl aštrūs konfliktai artimuose santykiuose kartais kyla taip greitai ir taip sunkiai „išsijungia“. Kai emocijos intensyvios, smegenys gali veikti režimu, kuriame svarbiausia tampa ne racionalus vertinimas, o momentinė reakcija ir apsauga.

    Kai meilė skauda tiesiogine prasme

    Socialinis atstūmimas, netektis ar skyrybos neretai apibūdinami kaip skausmingi fiziškai, ir tam yra neurobiologinis pagrindas. Tyrimai rodo, kad socialinio skausmo patirtys gali aktyvinti panašius smegenų tinklus kaip ir fizinis skausmas, todėl kūnas į emocinę netektį reaguoja labai realiai.

    Medicinoje aprašomas ir vadinamasis „sudaužytos širdies“ sindromas, kai staigus emocinis sukrėtimas gali laikinai sutrikdyti širdies funkciją. Nors tai nėra dažnas reiškinys, jis primena, kad stipri įtampa ir netektis gali turėti ne tik psichologinių, bet ir fiziologinių pasekmių.

    Meilė kaip natūralus nuskausminimas

    Kita vertus, įsimylėjimas gali veikti ir priešinga kryptimi: kai kurie tyrimai rodo, kad stiprus romantiškas prisirišimas gali mažinti skausmo pojūtį. Tai siejama su smegenų atlygio sistema ir neuromediatoriais, kurie dalyvauja malonumo, motyvacijos ir nusiraminimo procesuose.

    Tokie duomenys padeda suprasti, kodėl artumas ir saugumo jausmas santykiuose kai kuriems žmonėms tampa svarbia atrama patiriant stresą. Tačiau specialistai pabrėžia, kad jei ryšys tampa vieninteliu nusiraminimo būdu, gali augti priklausomybės nuo santykių rizika ir emocinis nestabilumas.

    Psichologai ir neuromokslininkai sutaria dėl vieno: meilė nėra vien „širdies reikalas“. Tai sudėtingas biologijos, patirties ir socialinių veiksnių derinys, todėl ji gali ir gydyti, ir žeisti, o kartais sukelti jausmą, kad emocijos tiesiog per stiprios.

  • MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    Naujas Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad žiovulys gali daryti netikėtą poveikį galvos smegenis saugančio skysčio judėjimui. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) vaizduose užfiksuota, kad kai kuriais atvejais žiovaujant smegenų skystis ima tekėti kita kryptimi nei giliai įkvepiant.

    Tyrime dalyvavo 22 sveiki suaugusieji, kurių galva ir kaklas buvo skenuojami atliekant kelias užduotis: žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį ir kvėpuoti įprastai. Mokslininkai tikėjosi, kad žiovulys ir gilus įkvėpimas atrodys panašiai, nes abu veiksmai susiję su kvėpavimo mechanika.

    Kuo žiovulys skiriasi nuo gilaus įkvėpimo?

    MRT vaizdai atskleidė esminį skirtumą: žiovulys kai kuriems dalyviams sukėlė smegenų skysčio poslinkį nuo galvos smegenų, kai tuo metu gilus įkvėpimas tokio efekto nerodė. Patys tyrėjai pabrėžia, kad šis reiškinys pasireiškė ne visiems, o rečiau buvo fiksuojamas vyrams.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir pati skenavimo aplinka. Dėl nedidelės imties ir įvairių fiziologinių veiksnių kol kas per anksti daryti apibendrintas išvadas, todėl reikia didesnių, pakartotinių tyrimų.

    „Žiovulys sukėlė smegenų skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilaus įkvėpimo metu“, – sakė neurobiologas Adamas Martinacas.

    „Mes tikrai nesitikėjome tokio rezultato“, – pridūrė jis.

    Ką dar parodė MRT vaizdai?

    Tyrimas taip pat parodė, kad tiek žiovulys, tiek gilus kvėpavimas didino kraujo nutekėjimą iš galvos smegenų. Tai teoriškai gali sudaryti daugiau vietos naujam kraujo kiekiui, kuris priteka į smegenis, nors kraujo tėkmė, skirtingai nei smegenų skystis, žiovulio metu krypties nekeičia.

    Dar vienas pastebėjimas susijęs su individualumu: dalyviai turėjo savitus, bet kiekvienam žmogui labai nuoseklius žiovavimo judesių modelius. Tyrėjai tai sieja su nervų sistemos mechanizmais, kurie koordinuoja pasikartojančius judesius, ir teigia, kad žiovavimo „parašas“ gali skirtis tarp žmonių.

    „Kiekvienas žmogus žiovauja unikaliai, tačiau tam pačiam žmogui judesiai yra labai pastovūs“, – sakė A. Martinacas.

    Kodėl tai gali būti svarbu?

    Smegenų skystis atlieka kelias svarbias funkcijas: amortizuoja, padeda pernešti medžiagas ir prisideda prie medžiagų apykaitos atliekų šalinimo iš centrinės nervų sistemos. Dėl to bet kokie jo tėkmės pokyčiai gali būti reikšmingi aiškinantis, kokią fiziologinę paskirtį turi žiovulys.

    Viena iš hipotezių, kurią svarsto tyrėjai, yra galima žiovulio sąsaja su atliekų šalinimo procesais smegenyse, kurie mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais sulaukia daug dėmesio. Kita idėja sieja žiovulį su termoreguliacija, tai yra galimu smegenų vėsinimu ar būsenos perjungimu, kai organizmas ieško efektyvesnio budrumo režimo.

    „Neurodegeneracinės ligos siejamos su atliekų kaupimusi, o kuo žmogus vyresnis, tuo jų gali būti daugiau“, – sakė A. Martinacas.

    Tyrėjų teigimu, šie MRT duomenys dar neatsako, kodėl žiovulys evoliuciškai išliko tiek žmonėms, tiek daugeliui kitų rūšių. Vis dėlto jie suteikia naują užuominą, kad žiovulys gali būti ne vien nuovargio ar nuobodulio ženklas, o sudėtingas fiziologinis veiksmas, susijęs su smegenų kraujotakos ir skysčių dinamika.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Respiratory Physiology and Neurobiology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų patikrinti rezultatus su didesnėmis grupėmis ir įvertinti, kaip žiovulio sukelti pokyčiai susiję su amžiumi, miegu, streso lygiu ir neurologine sveikata.

  • Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Nauja tarptautinė antropologų analizė meta rimtą iššūkį įsisenėjusiam įsitikinimui, kad neandertaliečiai buvo intelektualiai pranašumu nusileidę šiuolaikiniams žmonėms. Tyrėjai, lygindami šiuolaikinių žmonių smegenų skenavimų duomenis su neandertaliečių smegeninės rekonstrukcijomis, padarė išvadą, kad anatominiai skirtumai yra gerokai mažesni, nei dažnai manoma.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien pagal smegenų formą ar kai kurių regionų tūrį patikimai spręsti apie pažintinius gebėjimus yra sudėtinga. Šiuolaikinių žmonių populiacijose smegenų struktūros variacija gali būti didelė, tačiau tai nereiškia esminių, evoliuciškai reikšmingų intelekto skirtumų.

    Ką parodė palyginimas

    Tyrime neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių smegenų skirtumai įvertinti modernių neurovaizdinimo metodų kontekste. Autoriai palygino dviejų šiuolaikinių žmonių populiacijų smegenų skenavimų rodiklius ir juos sugretino su neandertaliečių duomenimis, gautais iš kaukolių vidaus reljefo rekonstrukcijų.

    Pagrindinė žinia paprasta: regioninių tūrių skirtumai tarp šiuolaikinių populiacijų gali būti didesni nei skirtumai, skiriantys neandertaliečius ir mus. Jei neandertaliečių anatominius niuansus laikytume tiesiogiai susijusiais su intelektu, tuomet analogiškai tektų pervertinti ir šiuolaikinių žmonių vidinius skirtumus, o tam trūksta pagrindo.

    „Jei neandertaliečių skirtumus laikytume pažinimo požiūriu svarbiais, tuomet panašius skirtumus tarp šiuolaikinių populiacijų taip pat turėtume laikyti reikšmingais“, – teigia tyrimo autoriai.

    Kodėl ankstesnis vaizdas klydo

    Neandertaliečių menkesnio intelekto idėja daug metų rėmėsi XIX amžiaus pradžios interpretacijomis ir ribotais duomenimis. Ankstyvieji tyrėjai, radę neįprastos formos kaukolę Vokietijoje, ją vertino per to meto prietarų ir neišsivysčiusios evoliucijos mokslo prizmę, todėl išvados neretai buvo iš anksto nulemtos.

    Šiandien aiškėja, kad kognityvinius gebėjimus lemia ne vien kaukolės forma ar apytikris smegenų tūris. Neuromokslai rodo, jog intelektas tik silpnai siejasi su pavieniais anatominiais rodikliais, o svarbūs gali būti tinklų organizacija, plastiškumas, vystymosi eiga ir aplinkos veiksniai, kurių iš fosilijų tiesiogiai nustatyti neįmanoma.

    Ką byloja archeologija

    Pastarųjų dešimtmečių radiniai vis dažniau rodo, kad neandertaliečių elgsena buvo sudėtinga ir lanksti. Aptikta įrodymų, jog jie naudojo įrankius, mokėjo valdyti ugnį, gamino klijų tipo medžiagas, galėjo taikyti praktikas, primenančias higieną ar gydymą, o kai kuriose vietovėse paliko simbolinės raiškos pėdsakų.

    Atskira diskusijų kryptis siejama su kalba. Nors galutinio atsakymo nėra, anatomijos ir genetinių duomenų interpretacijos leidžia svarstyti, kad bent dalis neandertaliečių galėjo turėti žmogui artimą komunikaciją. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iš kelių kaulinių struktūrų daryti kategoriškas išvadas būtų klaida.

    Tyrėjai taip pat primena, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės ilgą laiką gyveno greta ir kryžminosi, o daugelio žmonių genome iki šiol išlikę neandertaliečių genetiniai pėdsakai. Tai rodo artimą giminystę ir mažina prasmę kalbėti apie griežtą ribą tarp visiškai skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų grupių.

    Apibendrinant, naujieji duomenys nesiūlo paprastos formulės, kas buvo protingesni. Tačiau jie aiškiai silpnina stereotipą, kad neandertaliečių smegenys savaime reiškė menkesnius gebėjimus, ir ragina jų pažintinius pajėgumus vertinti atsargiau, remiantis plačiu įrodymų spektru, o ne vien kaukole.

  • Mokslininkai rado, kodėl dalis smegenų atsilaiko prieš Alzheimerį: lemia vienas baltymas

    Mokslininkai rado, kodėl dalis smegenų atsilaiko prieš Alzheimerį: lemia vienas baltymas

    Alzheimerio liga dažniausiai siejama su progresuojančiu atminties ir kitų pažintinių funkcijų silpnėjimu, tačiau daliai vyresnio amžiaus žmonių aptinkami būdingi ligos požymiai smegenyse nepasireiškia simptomais. Tyrėjai tokį reiškinį vadina besimptome Alzheimerio ligos forma, o jos priežastys iki šiol buvo neaiškios.

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkų komanda, pasitelkusi didelės apimties genetinių duomenų analizę ir eksperimentus su pelėmis, nustatė galimą molekulinį mechanizmą, kuris gali sieti Alzheimerio baltymų sankaupas su kognityviniu nuosmukiu. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Acta Neuropathologica Communications.

    Remiantis ankstesniais pomirtinių smegenų tyrimais, apie 20–30 proc. vyresnių suaugusiųjų gali turėti Alzheimerio ligai būdingas amiloido beta plokšteles ir tau baltymo sankaupas, bet gyvenime nepatirti ryškaus atminties ar mąstymo sutrikimo. Šis atsparumas laikomas vienu svarbiausių raktų ieškant prevencijos ir ankstyvos diagnostikos sprendimų.

    Komanda iš pradžių pritaikė DI paremtą analizę, kuri iš tūkstančių pomirtinių žmogaus smegenų mėginių genetinių ir molekulinių duomenų suformavo Alzheimerio ligai būdingą genų tinklo „piršto atspaudą“. Vėliau šis „piršto atspaudas“ buvo tikrinamas su laboratorinėmis pelėmis, įskaitant gyvūnus, kuriems išsivysto į Alzheimerį panaši patologija.

    Modeliavimas išskyrė baltymą chromograniną A kaip vieną svarbiausių šio tinklo „mazgų“. Kai tyrėjai išvedė peles, kurios neturėjo chromogranino A, gyvūnams vis tiek formavosi Alzheimerio ligai būdingos baltymų sankaupos, tačiau ryškių atminties ir mokymosi sutrikimų nebuvo arba jie buvo gerokai silpnesni.

    „Net kai smegenyse matomi aiškūs Alzheimerio ligos požymiai, dalis žmonių išlieka mintinai aštrūs“, – sakė Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkas Sushil Mahata.

    Tyrimas atkreipė dėmesį ir į lyčių skirtumus. Pasak autorių, patinams chromogranino A neturėjimas labiau siejosi su atsparumu simptomams, o patelėms fiksuota ir mažiau su liga susijusios smegenų pažaidos požymių, tačiau tiksli šio skirtumo priežastis kol kas neaiški.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai dar nėra tiesioginis pagrindas gydymui žmonėms, nes tyrimas remiasi modeliais ir biologinių žymenų analize. Vis dėlto atradimas stiprina hipotezę, jog kai kurie baltymai gali veikti kaip tarpinė grandis, sustiprinanti toksinį amiloido beta ir tau poveikį nervų ląstelėms, o jų reguliavimas ateityje galėtų tapti prevencinių strategijų kryptimi.

    Pastaraisiais metais Alzheimerio srityje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik ligą sukeliančioms grandims, bet ir natūraliems smegenų atsparumo mechanizmams. Lygiagrečiai sparčiai vystomi kraujo tyrimai, galintys aptikti su amiloidu ir tau susijusius žymenis dar prieš simptomus, o tai didina tikimybę, kad ateities prevencija bus paremta ankstyva rizikos įvertinimo ir individualizuotos intervencijos kombinacija.

    Tyrėjai taip pat nurodo interesų konfliktų svarbą: dalis autorių yra susiję su bendrove, kuri vysto chromogranino A krypties tyrimus. Dėl to, vertinant perspektyvas, ypač svarbūs nepriklausomi pakartotiniai tyrimai ir patvirtinimas žmonių klinikiniuose duomenyse.

  • Sapnai nėra atsitiktiniai: tyrimas parodė du svarbiausius veiksnius, formuojančius jų turinį

    Sapnai nėra atsitiktiniai: tyrimas parodė du svarbiausius veiksnius, formuojančius jų turinį

    Įsitikinimas, kad sapnai tėra atsitiktinis nakties „filmas“, silpsta: naujas tyrimas rodo aiškias sąsajas tarp to, kaip mąstome dieną, ką išgyvename, ir ką matome miegodami. Mokslininkai pabrėžia, kad sapnų turinį gali nuspėti ne vienas, o keli matuojami veiksniai.

    Tyrimą atliko Italijos IMT aukštųjų studijų mokykla Luka, o rezultatai paskelbti žurnale „Communications Psychology“. Analizuota daugiau kaip 3 700 sapnų aprašymų, surinktų iš 287 dalyvių nuo 18 iki 70 metų.

    Kas labiausiai veikia sapnus?

    Per dvi savaites dalyviai fiksavo sapnus ir dienos patirtis, o tyrėjai rinko duomenis apie miego kokybę, kognityvinius įpročius, asmenybės bruožus ir psichologines ypatybes. Tuomet tekstai buvo vertinami pasitelkiant natūralios kalbos apdorojimo metodus ir DI įrankius.

    Tyrėjai nustatė, kad sapnų „logika“ dažnai atspindi asmens vidines savybes ir kasdienio gyvenimo kontekstą. Pavyzdžiui, žmonės, kuriems dieną būdingas šokinėjimas tarp nesusijusių minčių, dažniau aprašė ir labiau išsibarsčiusius, greitai besikeičiančius sapnus.

    Kitas svarbus veiksnys siejosi su požiūriu į pačius sapnus: tie, kurie linkę sapnams priskirti prasmę, dažniau patirdavo ryškius, įtraukiančius ir nuoseklesnius scenarijus. Tai leidžia manyti, kad sapnų intensyvumą ir vientisumą gali stiprinti ne vien įvykiai, bet ir žmogaus kognityviniai lūkesčiai.

    Dienos įvykiai sapnuose grįžta kitaip

    Tyrimas rodo, kad sapnai retai būna tiesioginė dienos „pakartojimo“ versija. Įprastos vietos ar situacijos, tokios kaip darbovietė, mokykla ar ligoninė, sapnuose dažniau persitvarko ir susimaišo į netikėtus, kartais siurrealistinius derinius.

    Ypatingą vaidmenį turėjo ir išoriniai sukrėtimai. Tyrėjai nurodo, kad per COVID-19 laikotarpį sapnai tapo intensyvesni ir dažniau sukosi apie apribojimus bei izoliaciją, o situacijai normalizuojantis šios temos palaipsniui silpo.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad sapnai nėra vien praeities patirčių atspindys, o dinamiškas procesas, kurį formuoja tai, kas esame, ir tai, ką išgyvename“, – sakė tyrimo autorė Valentina Elce.

    DI keičia sapnų tyrimus

    Autoriai pabrėžia, kad DI metodai gali suteikti naują impulsą sapnų tyrimams, nes leidžia nuosekliai analizuoti didelius sapnų pasakojimų kiekius. Natūralios kalbos apdorojimas gali priartinti automatizuotą vertinimą prie žmogaus ekspertų analizės ir atverti kelią platesniems tyrimams.

    Nors populiariojoje kultūroje vis dar gyvas mitas, kad sapnus esą gali nulemti konkretus vakaro užkandis, tyrėjai akcentuoja kitą išvadą: sapnų turinys labiau priklauso nuo asmenybės, mąstymo stiliaus ir realių patirčių. Kitaip tariant, nakties istorijas dažniausiai rašo ne lėkštė, o galva ir diena.