Tag: Neuromokslai

  • Mokslininkai pagaliau paaiškino, kodėl matome 4 „grynas“ spalvas: atsakymas slypi gamtoje

    Mokslininkai pagaliau paaiškino, kodėl matome 4 „grynas“ spalvas: atsakymas slypi gamtoje

    Daugiau nei šimtmetį spalvų moksle kartojasi klausimas, kodėl mūsų regoje išsiskiria keturios „grynos“ spalvos: raudona, geltona, žalia ir mėlyna. Šią idėją dar XIX amžiuje iškėlė vokiečių fiziologas Ewaldas Heringas, o ji iki šiol atsispindi spalvų ratuose ir dailės mokymuose.

    Vis dėlto ilgą laiką trūko aiškaus paaiškinimo, kaip šios keturios spalvos susijusios su tuo, ką žinome apie akis ir smegenis. Žmogaus tinklainėje yra trijų tipų kūgeliai, jautrūs skirtingiems šviesos bangų ilgiams, todėl vien iš pirmo žvilgsnio keturių „pagrindinių“ atspalvių išskyrimas atrodė mįslingas.

    Kas pasikeitė naujame tyrime

    Naujame JAV mokslininkų darbe pasiūlyta, kad atsakymo reikia ieškoti ne laboratorijoje, o gamtos vaizduose. Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 500 natūralaus pasaulio vaizdų ir kompiuteriniais modeliais imitavo, kaip į tokią spalvų įvairovę reaguotų žmogaus regos sistema.

    Analizė parodė, kad gamtoje spalvos pasiskirsčiusios netolygiai: tam tikri atspalviai pasitaiko dažniau, o kiti yra reti. Tyrėjų teigimu, būtent ši statistinė aplinkos struktūra galėjo „pastumėti“ smegenis pasirinkti paprastesnį, efektyvesnį kodavimo būdą.

    Kodėl smegenims naudinga supaprastinti

    Tyrime remiamasi idėja, vadinama retu kodavimu, kai smegenys stengiasi didelį informacijos kiekį aprašyti kuo mažesniu „statybinių blokų“ skaičiumi. Tokiu atveju patogu remtis poromis, kurios mūsų pojūčiuose konkuruoja tarpusavyje: raudona prieš žalią, mėlyna prieš geltoną, taip pat balta prieš juodą.

    Pasak tyrėjų, toks modelis gerai paaiškina, kodėl geltona ir mėlyna dažnai suvokiamos kaip priešybės, o raudona ir žalia – kaip kita priešingybių pora. Tai dera su seniai fiziologijoje aprašytu oponentinių kanalų principu, kai regos sistema informaciją apdoroja „priešpriešomis“.

    „Jokia žinoma šviesos savybė ar paprastas ryšys su tinklainės kūgelių darbu nepaaiškina, kodėl privilegijuotą vietą užima būtent šios keturios spalvos“, – sakė neuromokslininkas Alexanderis Belstenas.

    Ko dar trūksta iki galutinio atsakymo

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai teorinis darbas, todėl kitas žingsnis būtų eksperimentai su realiais žmonėmis, vertinant ne tik spalvų taškus, bet ir erdvinį kontekstą, formas bei apšvietimą. Taip pat keliama idėja panašiais metodais tirti kitų rūšių regą, nes gyvūnai gali turėti kitokius fotoreceptorius ir kitaip „susispausti“ aplinkos spalvų informaciją.

    Ši kryptis svarbi ne vien fundamentaliai. Gamtos spalvų statistikos ir žmogaus regos kodavimo sąsajų supratimas gali prisidėti prie tikslesnių ekranų spalvų atvaizdavimo, efektyvesnių vaizdo suspaudimo metodų ir geresnių sprendimų, kuriant priemones žmonėms su regos sutrikimais.

    „Labiausiai jaudina tai, kad pirmą kartą turime paaiškinimą, kuris sujungia visus gabalus į vieną vaizdą“, – sakė neuromokslininkas Bruno Olshausenas.

  • Mokslininkų atradimas: klausantis muzikos nepažįstamieji ima galvoti panašiai

    Mokslininkų atradimas: klausantis muzikos nepažįstamieji ima galvoti panašiai

    Muzika veikia ne tik emocijas ar norą judėti pagal ritmą, bet ir tai, kaip smegenys kuria vidines istorijas. Naujas kognityvinės neurologijos tyrimas parodė, kad klausantis instrumentinės muzikos skirtingi žmonės neretai ima įsivaizduoti panašias temas ir siužeto kryptis, net jei vieni kitų nepažįsta.

    Mokslininkai stebėjo, kaip į muziką reaguoja 20 dalyvių, tyrimas vyko dviem atskirais etapais. Vienu etapu jie klausėsi instrumentinių kūrinių, kitu etapu skaitė istorijas be muzikos, o abiem atvejais buvo fiksuojamas smegenų aktyvumas.

    Kas vyko eksperimento metu?

    Po kiekvienos klausymo sesijos dalyviai pasakojo, ką buvo pradėję įsivaizduoti, o vėliau žymėjo, kokie motyvai ir vaizdiniai jiems kilo. Tyrėjai pabrėžė, kad vadinamasis svajojimas atmerktomis akimis nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o natūrali muzikos klausymo patirties dalis.

    Nors žmonės nepasakojo identiškų istorijų, jų vaizdiniai dažnai sutapo temomis. Dalis dalyvių minėjo panašius miško, kelionės, judėjimo erdvėje ar paslaptingų būtybių motyvus, tik detalės ir estetika skyrėsi.

    Skaičiai, kurie nustebino

    Tyrėjų vertinimu, apie 71 proc. dalyvių pažymėjo nemažai tų pačių motyvų, o tai rodo, kad muzikos struktūra gali nukreipti vaizduotę panašia kryptimi. Papildomai buvo taikytas užduočių dizainas, kai dalyviai po muzikos per 60 sekundžių turėjo sukurti trumpą pasakojimą iš to, ką matė vaizduotėje.

    Taip buvo suformuota 200 trumpų istorijų bazė, kurioje pasakojimų panašumas, tyrėjų teigimu, siekė apie 94 proc. Tai leidžia manyti, kad net be žodžių muzika gali perteikti tam tikrą naratyvo karkasą, kurį skirtingi žmonės „užpildo“ panašiu būdu.

    Ką parodė smegenų skenavimas?

    Smegenų vaizdinimo duomenys parodė, kad klausantis muzikos ir klausantis ar skaitant pasakojimą suaktyvėja panašios, bet ne visiškai tos pačios sritys. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad smegenys yra jautrios tempui, dinamikai, tonalumo pokyčiams ir struktūrai, kuri gali būti „išverčiama“ į judėjimo, erdvės ir intencijos pojūčius.

    Be to, tyrėjai vertino, kokias emocijas sukėlė skirtingi kūriniai, ir teigė galintys sieti tam tikras garsines ypatybes su dažniau pasikartojančiomis emocinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, įtampa ar švelnumu. Tai dera su platesne mokslo kryptimi, kurioje tiriama, kaip muzika sinchronizuoja dėmesį ir vidines būsenas, ypač tada, kai klausymas vyksta tomis pačiomis sąlygomis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai padeda geriau suprasti meno vaidmenį žmogaus gyvenime. Instrumentinė muzika čia pristatoma ne vien kaip emocijų sužadinimo priemonė, bet ir kaip terpė, gebanti perduoti pasakojimo struktūrą bei sukurti bendrą patirtį net tarp nepažįstamųjų.

  • Kodėl vaikystėje laikas slinko lėčiau: psichologai paaiškino, kas nutinka suaugus

    Vaikystėje vasaros atostogos neretai atrodydavo beveik begalinės, o iki Kalėdų ar gimtadienio tekdavo laukti tarsi amžinybę. Suaugus dažnas pastebi priešingą jausmą: savaitės praeina nepastebimai, o metai, regis, sutrumpėja. Laikrodis tiksi tuo pačiu ritmu, tačiau keičiasi tai, kaip smegenys apdoroja patirtį ir prisiminimus.

    Psichologai ir neuromokslininkai pabrėžia, kad subjektyvi laiko tėkmė glaudžiai susijusi su naujumu. Kai patiriame daug pirmų kartų, smegenys turi apdoroti daugiau informacijos, todėl akimirkos atrodo „ilgesnės“, o laikotarpis vėliau prisimenamas kaip turtingas įvykių.

    Kodėl vaikystė atrodo ilgesnė?

    Vaikystėje beveik viskas yra nauja: pirmos kelionės, pirmi draugai, naujos vietos, nauji įgūdžiai. Tokiose situacijose dėmesys būna aktyvesnis, o smegenys fiksuoja daugiau detalių, todėl susiformuoja tankesni prisiminimai.

    Suaugusiojo kasdienybėje daugiau automatizmo: panašus maršrutas į darbą, tie patys įpročiai, pasikartojantys savaitės ritmai. Kai dienos mažai skiriasi, vėliau jas sunkiau atskirti, todėl atgal atsisukus gali atrodyti, kad laikas tiesiog pranyko.

    „Keičiasi ne laikas, o tai, kaip jį užpildo mūsų patirtys ir kaip jas vėliau atkuria atmintis“, – sako psichologai, aiškindami, kodėl rutinos laikotarpiai dažnai „susispaudžia“.

    Atminties paradoksas ir rutinos efektas

    Laiko pojūtis turi dvi dalis: ką jaučiame vykstant įvykiui ir ką vertiname vėliau, prisimindami. Įdomu tai, kad labai nauja ir įtraukianti patirtis tuo metu gali atrodyti ilga, tačiau praėjus laikui būtent ji palieka aiškų, ryškų įspūdį ir sukuria jausmą, kad laikotarpis buvo prasmingas.

    Rutina veikia priešingai: ji padeda taupyti energiją ir palengvina kasdienius sprendimus, bet kartu sumažina įsimintinų „inkarų“ skaičių. Dėl to mėnuo, kuriame mažai išskirtinių įvykių, atmintyje gali susilieti į vieną panašų bloką.

    Paprasta matematika, kuri keičia pojūtį

    Yra ir paprastas santykio paaiškinimas: penkerių metų vaikui vieneri metai sudaro didelę dalį viso gyvenimo, o keturiasdešimties metų žmogui tai jau tik nedidelė dalis sukauptos patirties. Dėl šios priežasties tie patys vieneri metai skirtingame amžiuje gali atrodyti nevienodo „svorio“.

    Nors tai nėra vienintelis veiksnys, šis principas padeda suprasti, kodėl vaikui keli mėnesiai atrodo kaip milžiniškas tarpas, o suaugusiajam vasara kartais pralekia beveik nepastebimai.

    Ar galima sulėtinti laiko pojūtį?

    Sugrįžti į vaikišką laiko pojūtį neįmanoma, tačiau įmanoma sąmoningai kurti daugiau naujumo. Nauja veikla, kitas pasivaikščiojimo maršrutas, nepažinta miesto dalis, naujas receptas ar mokymasis įgūdžio sukuria daugiau detalių, kurias smegenys įsimena.

    Svarbiausia ne nuolat save „užimti“, o kartkartėmis išjungti autopilotą. Kuo daugiau sąmoningai pastebėtų patirčių, tuo daugiau atsiranda aiškių prisiminimų, o kartu ir jausmas, kad laikas ne tik prabėgo, bet ir buvo išgyventas.

    Dar vienas niuansas, kurį mini tyrėjai, susijęs su įpročiu fiksuoti akimirkas. Kai kuriais atvejais pernelyg intensyvus fotografavimas gali silpninti atminties įsitraukimą, nes dėmesys nukrypsta į kadrą, o ne į pačią patirtį.

  • Trys kasdieniai įpročiai, kurie stiprina atmintį: specialistai sako, kad pokytį pajusite greitai

    Gera atmintis nėra vien genetika ar amžiaus loterija. Neuromokslai rodo, kad smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, o kasdieniai įpročiai gali pastebimai pagerinti informacijos įsiminimą ir atgaminimą.

    Nors stebuklingos formulės nėra, ekspertai dažniausiai išskiria tris kryptis, kurios veikia patikimiausiai: tikslingą mokymąsi, nuoseklų skaitymą ir mitybą, palaikančią nervų sistemos darbą. Svarbiausia sąlyga yra reguliarumas, o ne vienkartinis ryžtas.

    Mokykitės mintinai

    Eilėraščių ar trumpų tekstų mokymasis mintinai treniruoja darbinę atmintį ir dėmesio kontrolę. Tokia praktika verčia smegenis aktyviai koduoti informaciją, susieti ją su ritmu, prasme ir kalbos struktūra.

    Norint rezultato, svarbiau trumpi, bet dažni kartojimai. Efektyviausiai veikia išskirstytas mokymasis, kai tekstas kartojamas po kelių valandų ar kitą dieną, o ne bandomas iškalti per vieną prisėdimą.

    Skaitykite kasdien

    Kasdienis skaitymas palaiko pažintines funkcijas, lavina žodyną ir padeda ilgiau išlaikyti aiškų mąstymą. Skaitant smegenys nuolat prognozuoja, apdoroja kontekstą ir kuria ryšius, todėl tai yra kompleksinė treniruotė.

    Naudingiausia, kai skaitymas tampa rutina bent keliolika minučių per dieną ir nevirsta vien paviršutiniu naršymu. Giliam suvokimui padeda įprotis trumpai apibendrinti perskaitytą mintyse ar keliais sakiniais.

    Įtraukite graikinius riešutus

    Mityba svarbi smegenų veiklai, nes nervų ląstelėms reikalingos riebalų rūgštys, vitaminai ir mikroelementai. Graikiniai riešutai dažnai minimi dėl palankios riebalų sudėties, įskaitant omega-3, taip pat antioksidantų.

    Specialistai paprastai rekomenduoja saiką, nes riešutai yra kaloringi, o nauda priklauso nuo bendro raciono. Dažnam žmogui praktiškas sprendimas yra nedidelė porcija kelis kartus per savaitę, derinant su daržovėmis, ankštiniais ir žuvimi.

    Jei atminties suprastėjimas atsirado staiga, trukdo kasdienybei ar lydimas kitų simptomų, verta pasitarti su gydytoju. Kartais priežastys būna susijusios su miegu, stresu, vaistais ar tam tikrų medžiagų trūkumu, todėl vien įpročių gali nepakakti.

  • Vienas įprotis, kuris stabdo beprasmį scrollinimą: metodą naudojo garsiausi istorijos mąstytojai

    Vienas įprotis, kuris stabdo beprasmį scrollinimą: metodą naudojo garsiausi istorijos mąstytojai

    Po įtemptos dienos daugelis atsipalaidavimą pradeda nuo telefono ekrano: kūnas ilsisi, tačiau protas tuo pat metu gauna šimtus naujų dirgiklių. Toks įprotis ypač sustiprėjo išpopuliarėjus trumpiems vaizdo įrašams ir nesibaigiančiam naujienų bei socialinių tinklų srautui.

    Neuromokslininkai pabrėžia, kad nuolatinis dėmesio šokinėjimas tarp trumpų įrašų ir pranešimų apkrauna vykdomąsias smegenų funkcijas, kurios atsakingos už planavimą ir susikaupimą. Ilgainiui tai siejama su prastesniu gebėjimu išlaikyti dėmesį ir didesniu nuovargiu net tada, kai fiziškai lyg ir ilsimės.

    Kita problema yra tai, kad iš kasdienybės praktiškai išnyko nuobodulys. Būtent ramesnėmis akimirkomis, kai nieko aktyviai neveikiame, smegenys linkusios apdoroti patirtis, dėlioti prisiminimus ir generuoti naujas idėjas.

    Nuo savaitės be scrollinimo

    Sprendimo paieškos dažnai prasideda nuo paprasto eksperimento: laikinai atsisakyti beprasmiško slinkimo socialiniuose tinkluose ir įvertinti, kaip keičiasi savijauta. Pirmomis dienomis tai neretai primena įpročio „nutraukimą“: ranka automatiškai siekia telefono, o tyla ima atrodyti nejauki.

    Vis dėlto po pradinio diskomforto atsiranda daugiau vidinės erdvės, bet kartu ir klausimas, kuo ją užpildyti, kad protas negrįžtų prie seno modelio. Čia ypač padeda paprastas, analoginis pakaitalas, kuris sukuria ritualą ir sumažina pagundą grįžti prie ekrano.

    Metodas, kurį naudojo mąstytojai

    Vienas iš pastaruoju metu vėl atrandamų būdų yra vadinamasis commonplace užrašų sąsiuvinis, kurį galima apibūdinti kaip idėjų ir minčių „juodraštį“. Tai nėra klasikinis dienoraštis apie dienos įvykius, greičiau vieta, kur fiksuojama viskas, kas patraukė dėmesį: citatos, nuotrupos, klausimai, eskizai, pastebėjimai.

    Tokio tipo užrašai istorijoje buvo paplitę tarp rašytojų, filosofų ir menininkų, nes padėdavo kaupti medžiagą, struktūruoti mintis ir grįžti prie idėjų vėliau. Šiuolaikiniame kontekste tai tampa praktiška priešnuodžiu nuolatiniam turinio vartojimui, kai vietoje dar vieno vaizdo įrašo pasirenkama kurti savo turinį, net jei jis skirtas tik sau.

    Praktika veikia ir labai kasdieniškai, pavyzdžiui, laukiant kavos ar važiuojant viešuoju transportu. Užuot instinktyviai tikrinus ekraną, galima užsirašyti mintį, išgirstą frazę, idėją darbui ar kelis sakinius apie savijautą, taip treniruojant gebėjimą būti dabartyje.

    Kodėl tai veikia kasdienybėje

    Tokio užrašų sąsiuvinio esmė yra kryptingas dėmesio nukreipimas: nuo pasyvaus vartojimo į aktyvų mąstymą. Kai mintys iškeliamos į popierių, jos dažnai tampa aiškesnės, lengviau pastebėti pasikartojančias temas ir mažiau norisi užpildyti kiekvieną pauzę atsitiktiniais dirgikliais.

    Norint pradėti, nereikia brangių priemonių ar sudėtingų taisyklių: užtenka paprasto sąsiuvinio ir rašiklio, o telefoną verta laikyti nutildytą ir ne po ranka. Svarbiausia yra nuoseklumas ir leidimas sau kartais nuobodžiauti, nes būtent tada dažnai gimsta geriausios idėjos.

    Jei jaučiate, kad protas pervargęs nuo informacijos, toks analoginis įprotis gali tapti paprastu būdu susigrąžinti gilesnį susikaupimą. Tai nėra kova su technologijomis, greičiau sąmoningas sprendimas dalį laiko grąžinti sau.

  • Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Smegenys nejautroje nevisiškai nutyla

    Naujas žurnale Nature paskelbtas tyrimas rodo, kad net taikant bendrąją nejautrą smegenys išlieka aktyvesnės, nei ilgą laiką manyta. Nors žmogus yra be sąmonės, dalis nervinių grandinių toliau fiksuoja aplinkos signalus ir apdoroja kalbinę informaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad kalbos apdorojimas nebūtinai reiškia sąmoningą suvokimą ar prisiminimus po operacijos. Vis dėlto rezultatai papildo supratimą, kaip smegenys veikia skirtinguose sąmonės slopinimo lygiuose.

    „Mūsų išvados rodo, kad smegenys be sąmonės būklėje yra gerokai aktyvesnės ir pajėgesnės, nei manyta anksčiau“, – sakė tyrimo bendraautoris Sameer Sheth iš Baylor medicinos koledžo.

    Kaip buvo tiriama neuronų veikla?

    Tyrime dalyvavo septyni pacientai, kuriems buvo atliekama epilepsijos chirurgija, pašalinant dalį smilkininės skilties siekiant sumažinti traukulius. Tokios procedūros metu gydytojai gali tiesiogiai stebėti nervinių ląstelių aktyvumą, o tai suteikia retą galimybę rinkti detalius duomenis iš žmogaus smegenų.

    Tyrėjai naudojo „Neuropixels“ zondus, itin plonas silicio adatas, leidžiančias vienu metu registruoti daugelio pavienių neuronų signalus. Tai viena pažangiausių technologijų, padedančių matyti, kaip skirtingos smegenų sritys reaguoja į garsą ir kalbą.

    Ką parodė garsų ir kalbos testai?

    Pirmajame bandyme pacientai klausėsi vienodų tonų sekos, kuri kartais būdavo pertraukiama kitokiu tonu. Tyrėjai nustatė, kad apie 71 proc. stebėtų neuronų reagavo į garsą, o maždaug 25 proc. neuronų sureagavo į retą, besiskiriantį toną.

    Dar viena įdomi detalė ta, kad smegenų gebėjimas aptikti neįprastus garsus bėgant laikui gerėjo. Tai leidžia manyti, kad net be sąmonės išlieka tam tikri prisitaikymo ir statistinių dėsningumų „mokymosi“ mechanizmai.

    Kitoje tyrimo dalyje keturi pacientai klausėsi tinklalaidžių ištraukų. Duomenys parodė, kad smegenys apdorojo šneką realiu laiku, reaguodamos į atskirus žodžius ir skirtingus kalbos elementus.

    „Tokį nuspėjimą paprastai siejame su budrumu ir dėmesiu, tačiau čia jis vyksta be sąmonės būsenoje“, – sakė Benjamin Hayden iš Baylor medicinos koledžo.

    Tyrėjų teigimu, dalis neuronų ne tik „girdėjo“ kalbą, bet ir bandė nuspėti, koks žodis galėtų pasirodyti toliau, remiantis ankstesniu kontekstu. Toks reiškinys siejamas su prognozuojamuoju kodavimu, kai smegenys nuolat kuria hipotezes apie tai, kas vyks akimirką vėliau.

    Autoriai pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant suprasti, kiek šie mechanizmai priklauso nuo konkrečių nejautros vaistų, dozės ir individualių smegenų ypatybių. Taip pat lieka atviras klausimas, ar panašus aktyvumo profilis pasireiškia miegant ar kitose be sąmonės būsenose.

  • MIT brain study suggests Esperanto and Klingon engage the same language network as English

    New research from MIT neuroscientists suggests the human brain processes constructed languages such as Esperanto and Klingon in much the same way it handles widely spoken natural languages. Using functional MRI, the team found that core language regions activate when proficient speakers listen to sentences in these invented languages.

    The study focused on the brain’s established language network, a set of areas that reliably responds when people hear their native tongue or another language they know well. Researchers say the findings help clarify what makes something count as language in the brain, beyond history, popularity, or cultural reach.

    How the experiment was run

    To test the idea, MIT convened speakers of several constructed languages for a weekend data-collection event in November 2022. Participants included people proficient in Esperanto, Klingon from Star Trek, Na’vi from Avatar, and High Valyrian and Dothraki from Game of Thrones.

    In total, 44 speakers underwent fMRI scanning while listening to sentences in a constructed language they knew. For comparison, they also listened to or read sentences in their native language and completed nonlinguistic tasks designed to separate language processing from general effort.

    Across participants, the same language-selective brain regions were engaged for constructed languages and native languages. The researchers interpret this as evidence that linguistic meaning and structure, not a language’s natural evolution, are key to recruiting the language network.

    Why conlangs differ from code

    The findings also sharpen a contrast the team has reported in earlier work on programming languages. While code is an invented symbolic system, prior neuroimaging results indicate it relies more heavily on the brain’s multiple demand network, which supports effortful reasoning and problem solving.

    MIT researchers argue the difference may come down to what kinds of meaning are expressed. Natural and constructed languages can describe objects, events, and internal states, whereas programming languages tend to operate as more self-contained, highly abstract systems.

    That distinction suggests a practical test for what the brain treats as language: whether it supports open-ended communication about the inner and outer world. It also implies that a relatively new language with a modest number of speakers can still be fully language-like to the brain if people become proficient in it.

    What researchers plan next

    The team says future work will probe additional constructed languages, including Lojban, which was designed to reduce ambiguity through highly explicit grammar and logic-oriented design. Researchers hope this will further narrow which properties are necessary to activate the language network.

    Beyond conlang communities, the results may inform broader debates in cognitive science about language, meaning, and human learning. They may also help separate language processing from other complex symbol systems, a distinction with implications for education and human-computer interaction.

  • Study links language networks to visual memory: Why a banana’s color may depend on words

    Our ability to store information about familiar objects depends on the connection between visual and language processing regions in the brain, according to a study published May 20 in the open-access journal PLOS Biology by Bo Liu from Beijing Normal University, China, and colleagues.

    Seeing an object and knowing visual information about it, like its usual color, activate the same parts of the brain. Seeing a yellow banana, for example, and knowing that the object represented by the word “banana” is usually yellow, both excite the ventral occipitotemporal cortex (VOTC). However, there’s evidence that parts of the brain involved in language, like the dorsal anterior temporal lobe (ATL), are also involved in this process — dementia patients with ATL damage, for example, struggle with object color knowledge, despite having relatively normal visual processing areas. To understand whether communication between the brain’s language and sensory association systems is necessary for representing information about objects, the authors tested whether stroke-induced damage to the neural pathways connecting these two systems impacted patients’ ability to match objects to their typical color. They compared color-identification behavior in 33 stroke patients to 35 demographically-matched controls, using fMRI to record brain activity and diffusion imaging to map the white matter connections between language regions and the VOTC.

    The researchers found that stronger connections between language and visual processing regions correlated with stronger object color representations in the VOTC, and supported better performance on object color knowledge tasks. These effects couldn’t be explained by variations in patients’ stroke lesions, related cognitive processes (like simply recognizing a patch of color), or problems with earlier stages of visual processing. The authors suggest that these results highlight the sophisticated connection between vision and language in the human brain.

    The authors add, “Our findings reveal that the brain’s ability to store and retrieve object perceptual knowledge — like the color of a banana — relies on critical connections between visual and language systems. Damage to these connections disrupts both brain activity and behavior, showing that language isn’t just for communication — it fundamentally shapes how sensory experiences are neurally structured into knowledge.”

  • Study finds the brain processes speech in AI-like layers, offering new clues to how meaning is built

    Study finds the brain processes speech in AI-like layers, offering new clues to how meaning is built

    New research suggests the human brain may understand spoken language through a layered, step-by-step process that closely parallels how large language models handle text. By tracking neural activity as people listened to a continuous story, scientists found patterns that align with the progression from simpler to more complex representations seen in modern AI.

    The work, published in Nature Communications, analyzed high-temporal-resolution recordings from electrodes placed on the brain surface in clinical settings. Researchers compared the timing of neural responses with internal representations from well-known language models, including GPT-2 and Meta’s Llama 2.

    How meaning appears to unfold

    The team reports that early brain signals corresponded more closely to the earlier computational stages of AI systems that focus on basic word-level features. Later neural responses matched deeper model layers that integrate broader context, linking words into higher-level meaning.

    This alignment was especially pronounced in established language regions, including areas often associated with speech production and comprehension such as Broca’s area. In these regions, the strongest match tended to appear later in time, consistent with a gradual buildup of meaning.

    Rethinking classic language theories

    The findings add weight to the idea that comprehension is not driven primarily by rigid, rule-based structures applied instantly to each sentence. Instead, the results support a view in which the brain continuously updates interpretations as more context arrives, resembling statistical inference more than fixed symbolic parsing.

    Researchers also evaluated traditional linguistic descriptors, such as phoneme- and morpheme-level features, and found they explained real-time neural activity less effectively than the contextual features derived from AI models. That gap, the authors argue, suggests that context-rich representations may better capture how the brain tracks meaning in natural speech.

    A dataset meant to accelerate research

    Alongside the paper, the team released a public dataset designed to help other labs test competing theories of language processing against neural measurements. By pairing brain recordings with model-derived language features, the resource is intended to make comparisons across studies more consistent and reproducible.

    Experts caution that similarities do not mean the brain works the same way as today’s AI, which is trained on vast text corpora and built from artificial neural networks. Still, the results strengthen the case that AI language models can serve as useful scientific tools for probing how the brain constructs meaning over time.

  • Kodėl meilė kartais varo iš proto: trys mokslo atradimai apie skausmą, neapykantą ir palengvėjimą

    Meilė dažnai apibūdinama kaip jausmas, kuriame telpa ir pakilimas, ir nerimas, o kartais net fizinis diskomfortas. Neuromokslų tyrimai rodo, kad tai nėra vien metafora: smegenys romantišką prisirišimą apdoroja pasitelkdamos tas pačias sistemas, kurios susijusios su atlygiu, grėsme ir skausmu.

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad jausmų intensyvumas priklauso ne tik nuo patirties ar charakterio, bet ir nuo smegenų mechanizmų. Būtent dėl to meilė kai kuriems žmonėms gali tapti ir stipria motyvacija, ir emociniu išbandymu, ypač santykių krizėse ar po skyrybų.

    Meilė ir neapykanta smegenyse

    Vienas įdomiausių neurovaizdinimo tyrimų pastebėjimų: meilė ir neapykanta nėra visiškai atskiros, viena kitai priešingos „lentynos“ smegenyse. Tiriant smegenų aktyvumą, nustatyta, kad abi būsenos įtraukia kai kurias panašias sritis, susijusias su stipria motyvacija, įsitraukimu ir reakcijomis į stresą.

    Tai padeda paaiškinti, kodėl aštrūs konfliktai artimuose santykiuose kartais kyla taip greitai ir taip sunkiai „išsijungia“. Kai emocijos intensyvios, smegenys gali veikti režimu, kuriame svarbiausia tampa ne racionalus vertinimas, o momentinė reakcija ir apsauga.

    Kai meilė skauda tiesiogine prasme

    Socialinis atstūmimas, netektis ar skyrybos neretai apibūdinami kaip skausmingi fiziškai, ir tam yra neurobiologinis pagrindas. Tyrimai rodo, kad socialinio skausmo patirtys gali aktyvinti panašius smegenų tinklus kaip ir fizinis skausmas, todėl kūnas į emocinę netektį reaguoja labai realiai.

    Medicinoje aprašomas ir vadinamasis „sudaužytos širdies“ sindromas, kai staigus emocinis sukrėtimas gali laikinai sutrikdyti širdies funkciją. Nors tai nėra dažnas reiškinys, jis primena, kad stipri įtampa ir netektis gali turėti ne tik psichologinių, bet ir fiziologinių pasekmių.

    Meilė kaip natūralus nuskausminimas

    Kita vertus, įsimylėjimas gali veikti ir priešinga kryptimi: kai kurie tyrimai rodo, kad stiprus romantiškas prisirišimas gali mažinti skausmo pojūtį. Tai siejama su smegenų atlygio sistema ir neuromediatoriais, kurie dalyvauja malonumo, motyvacijos ir nusiraminimo procesuose.

    Tokie duomenys padeda suprasti, kodėl artumas ir saugumo jausmas santykiuose kai kuriems žmonėms tampa svarbia atrama patiriant stresą. Tačiau specialistai pabrėžia, kad jei ryšys tampa vieninteliu nusiraminimo būdu, gali augti priklausomybės nuo santykių rizika ir emocinis nestabilumas.

    Psichologai ir neuromokslininkai sutaria dėl vieno: meilė nėra vien „širdies reikalas“. Tai sudėtingas biologijos, patirties ir socialinių veiksnių derinys, todėl ji gali ir gydyti, ir žeisti, o kartais sukelti jausmą, kad emocijos tiesiog per stiprios.