Vaikystėje vasaros atostogos neretai atrodydavo beveik begalinės, o iki Kalėdų ar gimtadienio tekdavo laukti tarsi amžinybę. Suaugus dažnas pastebi priešingą jausmą: savaitės praeina nepastebimai, o metai, regis, sutrumpėja. Laikrodis tiksi tuo pačiu ritmu, tačiau keičiasi tai, kaip smegenys apdoroja patirtį ir prisiminimus.
Psichologai ir neuromokslininkai pabrėžia, kad subjektyvi laiko tėkmė glaudžiai susijusi su naujumu. Kai patiriame daug pirmų kartų, smegenys turi apdoroti daugiau informacijos, todėl akimirkos atrodo „ilgesnės“, o laikotarpis vėliau prisimenamas kaip turtingas įvykių.
Kodėl vaikystė atrodo ilgesnė?
Vaikystėje beveik viskas yra nauja: pirmos kelionės, pirmi draugai, naujos vietos, nauji įgūdžiai. Tokiose situacijose dėmesys būna aktyvesnis, o smegenys fiksuoja daugiau detalių, todėl susiformuoja tankesni prisiminimai.
Suaugusiojo kasdienybėje daugiau automatizmo: panašus maršrutas į darbą, tie patys įpročiai, pasikartojantys savaitės ritmai. Kai dienos mažai skiriasi, vėliau jas sunkiau atskirti, todėl atgal atsisukus gali atrodyti, kad laikas tiesiog pranyko.
„Keičiasi ne laikas, o tai, kaip jį užpildo mūsų patirtys ir kaip jas vėliau atkuria atmintis“, – sako psichologai, aiškindami, kodėl rutinos laikotarpiai dažnai „susispaudžia“.
Atminties paradoksas ir rutinos efektas
Laiko pojūtis turi dvi dalis: ką jaučiame vykstant įvykiui ir ką vertiname vėliau, prisimindami. Įdomu tai, kad labai nauja ir įtraukianti patirtis tuo metu gali atrodyti ilga, tačiau praėjus laikui būtent ji palieka aiškų, ryškų įspūdį ir sukuria jausmą, kad laikotarpis buvo prasmingas.
Rutina veikia priešingai: ji padeda taupyti energiją ir palengvina kasdienius sprendimus, bet kartu sumažina įsimintinų „inkarų“ skaičių. Dėl to mėnuo, kuriame mažai išskirtinių įvykių, atmintyje gali susilieti į vieną panašų bloką.
Paprasta matematika, kuri keičia pojūtį
Yra ir paprastas santykio paaiškinimas: penkerių metų vaikui vieneri metai sudaro didelę dalį viso gyvenimo, o keturiasdešimties metų žmogui tai jau tik nedidelė dalis sukauptos patirties. Dėl šios priežasties tie patys vieneri metai skirtingame amžiuje gali atrodyti nevienodo „svorio“.
Nors tai nėra vienintelis veiksnys, šis principas padeda suprasti, kodėl vaikui keli mėnesiai atrodo kaip milžiniškas tarpas, o suaugusiajam vasara kartais pralekia beveik nepastebimai.
Ar galima sulėtinti laiko pojūtį?
Sugrįžti į vaikišką laiko pojūtį neįmanoma, tačiau įmanoma sąmoningai kurti daugiau naujumo. Nauja veikla, kitas pasivaikščiojimo maršrutas, nepažinta miesto dalis, naujas receptas ar mokymasis įgūdžio sukuria daugiau detalių, kurias smegenys įsimena.
Svarbiausia ne nuolat save „užimti“, o kartkartėmis išjungti autopilotą. Kuo daugiau sąmoningai pastebėtų patirčių, tuo daugiau atsiranda aiškių prisiminimų, o kartu ir jausmas, kad laikas ne tik prabėgo, bet ir buvo išgyventas.
Dar vienas niuansas, kurį mini tyrėjai, susijęs su įpročiu fiksuoti akimirkas. Kai kuriais atvejais pernelyg intensyvus fotografavimas gali silpninti atminties įsitraukimą, nes dėmesys nukrypsta į kadrą, o ne į pačią patirtį.
Leave a Reply