Tag: Neuromokslai

  • MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    MRT atskleidė netikėtą žiovulio efektą: jis pakeičia smegenų skysčio tėkmę

    Naujas Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad žiovulys gali daryti netikėtą poveikį galvos smegenis saugančio skysčio judėjimui. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) vaizduose užfiksuota, kad kai kuriais atvejais žiovaujant smegenų skystis ima tekėti kita kryptimi nei giliai įkvepiant.

    Tyrime dalyvavo 22 sveiki suaugusieji, kurių galva ir kaklas buvo skenuojami atliekant kelias užduotis: žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį ir kvėpuoti įprastai. Mokslininkai tikėjosi, kad žiovulys ir gilus įkvėpimas atrodys panašiai, nes abu veiksmai susiję su kvėpavimo mechanika.

    Kuo žiovulys skiriasi nuo gilaus įkvėpimo?

    MRT vaizdai atskleidė esminį skirtumą: žiovulys kai kuriems dalyviams sukėlė smegenų skysčio poslinkį nuo galvos smegenų, kai tuo metu gilus įkvėpimas tokio efekto nerodė. Patys tyrėjai pabrėžia, kad šis reiškinys pasireiškė ne visiems, o rečiau buvo fiksuojamas vyrams.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir pati skenavimo aplinka. Dėl nedidelės imties ir įvairių fiziologinių veiksnių kol kas per anksti daryti apibendrintas išvadas, todėl reikia didesnių, pakartotinių tyrimų.

    „Žiovulys sukėlė smegenų skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilaus įkvėpimo metu“, – sakė neurobiologas Adamas Martinacas.

    „Mes tikrai nesitikėjome tokio rezultato“, – pridūrė jis.

    Ką dar parodė MRT vaizdai?

    Tyrimas taip pat parodė, kad tiek žiovulys, tiek gilus kvėpavimas didino kraujo nutekėjimą iš galvos smegenų. Tai teoriškai gali sudaryti daugiau vietos naujam kraujo kiekiui, kuris priteka į smegenis, nors kraujo tėkmė, skirtingai nei smegenų skystis, žiovulio metu krypties nekeičia.

    Dar vienas pastebėjimas susijęs su individualumu: dalyviai turėjo savitus, bet kiekvienam žmogui labai nuoseklius žiovavimo judesių modelius. Tyrėjai tai sieja su nervų sistemos mechanizmais, kurie koordinuoja pasikartojančius judesius, ir teigia, kad žiovavimo „parašas“ gali skirtis tarp žmonių.

    „Kiekvienas žmogus žiovauja unikaliai, tačiau tam pačiam žmogui judesiai yra labai pastovūs“, – sakė A. Martinacas.

    Kodėl tai gali būti svarbu?

    Smegenų skystis atlieka kelias svarbias funkcijas: amortizuoja, padeda pernešti medžiagas ir prisideda prie medžiagų apykaitos atliekų šalinimo iš centrinės nervų sistemos. Dėl to bet kokie jo tėkmės pokyčiai gali būti reikšmingi aiškinantis, kokią fiziologinę paskirtį turi žiovulys.

    Viena iš hipotezių, kurią svarsto tyrėjai, yra galima žiovulio sąsaja su atliekų šalinimo procesais smegenyse, kurie mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais sulaukia daug dėmesio. Kita idėja sieja žiovulį su termoreguliacija, tai yra galimu smegenų vėsinimu ar būsenos perjungimu, kai organizmas ieško efektyvesnio budrumo režimo.

    „Neurodegeneracinės ligos siejamos su atliekų kaupimusi, o kuo žmogus vyresnis, tuo jų gali būti daugiau“, – sakė A. Martinacas.

    Tyrėjų teigimu, šie MRT duomenys dar neatsako, kodėl žiovulys evoliuciškai išliko tiek žmonėms, tiek daugeliui kitų rūšių. Vis dėlto jie suteikia naują užuominą, kad žiovulys gali būti ne vien nuovargio ar nuobodulio ženklas, o sudėtingas fiziologinis veiksmas, susijęs su smegenų kraujotakos ir skysčių dinamika.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Respiratory Physiology and Neurobiology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų patikrinti rezultatus su didesnėmis grupėmis ir įvertinti, kaip žiovulio sukelti pokyčiai susiję su amžiumi, miegu, streso lygiu ir neurologine sveikata.

  • Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Smegenų skenavimai apvertė mitą: neandertaliečiai galėjo būti ne mažiau protingi už mus

    Nauja tarptautinė antropologų analizė meta rimtą iššūkį įsisenėjusiam įsitikinimui, kad neandertaliečiai buvo intelektualiai pranašumu nusileidę šiuolaikiniams žmonėms. Tyrėjai, lygindami šiuolaikinių žmonių smegenų skenavimų duomenis su neandertaliečių smegeninės rekonstrukcijomis, padarė išvadą, kad anatominiai skirtumai yra gerokai mažesni, nei dažnai manoma.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien pagal smegenų formą ar kai kurių regionų tūrį patikimai spręsti apie pažintinius gebėjimus yra sudėtinga. Šiuolaikinių žmonių populiacijose smegenų struktūros variacija gali būti didelė, tačiau tai nereiškia esminių, evoliuciškai reikšmingų intelekto skirtumų.

    Ką parodė palyginimas

    Tyrime neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių smegenų skirtumai įvertinti modernių neurovaizdinimo metodų kontekste. Autoriai palygino dviejų šiuolaikinių žmonių populiacijų smegenų skenavimų rodiklius ir juos sugretino su neandertaliečių duomenimis, gautais iš kaukolių vidaus reljefo rekonstrukcijų.

    Pagrindinė žinia paprasta: regioninių tūrių skirtumai tarp šiuolaikinių populiacijų gali būti didesni nei skirtumai, skiriantys neandertaliečius ir mus. Jei neandertaliečių anatominius niuansus laikytume tiesiogiai susijusiais su intelektu, tuomet analogiškai tektų pervertinti ir šiuolaikinių žmonių vidinius skirtumus, o tam trūksta pagrindo.

    „Jei neandertaliečių skirtumus laikytume pažinimo požiūriu svarbiais, tuomet panašius skirtumus tarp šiuolaikinių populiacijų taip pat turėtume laikyti reikšmingais“, – teigia tyrimo autoriai.

    Kodėl ankstesnis vaizdas klydo

    Neandertaliečių menkesnio intelekto idėja daug metų rėmėsi XIX amžiaus pradžios interpretacijomis ir ribotais duomenimis. Ankstyvieji tyrėjai, radę neįprastos formos kaukolę Vokietijoje, ją vertino per to meto prietarų ir neišsivysčiusios evoliucijos mokslo prizmę, todėl išvados neretai buvo iš anksto nulemtos.

    Šiandien aiškėja, kad kognityvinius gebėjimus lemia ne vien kaukolės forma ar apytikris smegenų tūris. Neuromokslai rodo, jog intelektas tik silpnai siejasi su pavieniais anatominiais rodikliais, o svarbūs gali būti tinklų organizacija, plastiškumas, vystymosi eiga ir aplinkos veiksniai, kurių iš fosilijų tiesiogiai nustatyti neįmanoma.

    Ką byloja archeologija

    Pastarųjų dešimtmečių radiniai vis dažniau rodo, kad neandertaliečių elgsena buvo sudėtinga ir lanksti. Aptikta įrodymų, jog jie naudojo įrankius, mokėjo valdyti ugnį, gamino klijų tipo medžiagas, galėjo taikyti praktikas, primenančias higieną ar gydymą, o kai kuriose vietovėse paliko simbolinės raiškos pėdsakų.

    Atskira diskusijų kryptis siejama su kalba. Nors galutinio atsakymo nėra, anatomijos ir genetinių duomenų interpretacijos leidžia svarstyti, kad bent dalis neandertaliečių galėjo turėti žmogui artimą komunikaciją. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iš kelių kaulinių struktūrų daryti kategoriškas išvadas būtų klaida.

    Tyrėjai taip pat primena, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės ilgą laiką gyveno greta ir kryžminosi, o daugelio žmonių genome iki šiol išlikę neandertaliečių genetiniai pėdsakai. Tai rodo artimą giminystę ir mažina prasmę kalbėti apie griežtą ribą tarp visiškai skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų grupių.

    Apibendrinant, naujieji duomenys nesiūlo paprastos formulės, kas buvo protingesni. Tačiau jie aiškiai silpnina stereotipą, kad neandertaliečių smegenys savaime reiškė menkesnius gebėjimus, ir ragina jų pažintinius pajėgumus vertinti atsargiau, remiantis plačiu įrodymų spektru, o ne vien kaukole.

  • Mokslininkai rado, kodėl dalis smegenų atsilaiko prieš Alzheimerį: lemia vienas baltymas

    Mokslininkai rado, kodėl dalis smegenų atsilaiko prieš Alzheimerį: lemia vienas baltymas

    Alzheimerio liga dažniausiai siejama su progresuojančiu atminties ir kitų pažintinių funkcijų silpnėjimu, tačiau daliai vyresnio amžiaus žmonių aptinkami būdingi ligos požymiai smegenyse nepasireiškia simptomais. Tyrėjai tokį reiškinį vadina besimptome Alzheimerio ligos forma, o jos priežastys iki šiol buvo neaiškios.

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkų komanda, pasitelkusi didelės apimties genetinių duomenų analizę ir eksperimentus su pelėmis, nustatė galimą molekulinį mechanizmą, kuris gali sieti Alzheimerio baltymų sankaupas su kognityviniu nuosmukiu. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Acta Neuropathologica Communications.

    Remiantis ankstesniais pomirtinių smegenų tyrimais, apie 20–30 proc. vyresnių suaugusiųjų gali turėti Alzheimerio ligai būdingas amiloido beta plokšteles ir tau baltymo sankaupas, bet gyvenime nepatirti ryškaus atminties ar mąstymo sutrikimo. Šis atsparumas laikomas vienu svarbiausių raktų ieškant prevencijos ir ankstyvos diagnostikos sprendimų.

    Komanda iš pradžių pritaikė DI paremtą analizę, kuri iš tūkstančių pomirtinių žmogaus smegenų mėginių genetinių ir molekulinių duomenų suformavo Alzheimerio ligai būdingą genų tinklo „piršto atspaudą“. Vėliau šis „piršto atspaudas“ buvo tikrinamas su laboratorinėmis pelėmis, įskaitant gyvūnus, kuriems išsivysto į Alzheimerį panaši patologija.

    Modeliavimas išskyrė baltymą chromograniną A kaip vieną svarbiausių šio tinklo „mazgų“. Kai tyrėjai išvedė peles, kurios neturėjo chromogranino A, gyvūnams vis tiek formavosi Alzheimerio ligai būdingos baltymų sankaupos, tačiau ryškių atminties ir mokymosi sutrikimų nebuvo arba jie buvo gerokai silpnesni.

    „Net kai smegenyse matomi aiškūs Alzheimerio ligos požymiai, dalis žmonių išlieka mintinai aštrūs“, – sakė Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkas Sushil Mahata.

    Tyrimas atkreipė dėmesį ir į lyčių skirtumus. Pasak autorių, patinams chromogranino A neturėjimas labiau siejosi su atsparumu simptomams, o patelėms fiksuota ir mažiau su liga susijusios smegenų pažaidos požymių, tačiau tiksli šio skirtumo priežastis kol kas neaiški.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai dar nėra tiesioginis pagrindas gydymui žmonėms, nes tyrimas remiasi modeliais ir biologinių žymenų analize. Vis dėlto atradimas stiprina hipotezę, jog kai kurie baltymai gali veikti kaip tarpinė grandis, sustiprinanti toksinį amiloido beta ir tau poveikį nervų ląstelėms, o jų reguliavimas ateityje galėtų tapti prevencinių strategijų kryptimi.

    Pastaraisiais metais Alzheimerio srityje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik ligą sukeliančioms grandims, bet ir natūraliems smegenų atsparumo mechanizmams. Lygiagrečiai sparčiai vystomi kraujo tyrimai, galintys aptikti su amiloidu ir tau susijusius žymenis dar prieš simptomus, o tai didina tikimybę, kad ateities prevencija bus paremta ankstyva rizikos įvertinimo ir individualizuotos intervencijos kombinacija.

    Tyrėjai taip pat nurodo interesų konfliktų svarbą: dalis autorių yra susiję su bendrove, kuri vysto chromogranino A krypties tyrimus. Dėl to, vertinant perspektyvas, ypač svarbūs nepriklausomi pakartotiniai tyrimai ir patvirtinimas žmonių klinikiniuose duomenyse.

  • Sapnai nėra atsitiktiniai: tyrimas parodė du svarbiausius veiksnius, formuojančius jų turinį

    Sapnai nėra atsitiktiniai: tyrimas parodė du svarbiausius veiksnius, formuojančius jų turinį

    Įsitikinimas, kad sapnai tėra atsitiktinis nakties „filmas“, silpsta: naujas tyrimas rodo aiškias sąsajas tarp to, kaip mąstome dieną, ką išgyvename, ir ką matome miegodami. Mokslininkai pabrėžia, kad sapnų turinį gali nuspėti ne vienas, o keli matuojami veiksniai.

    Tyrimą atliko Italijos IMT aukštųjų studijų mokykla Luka, o rezultatai paskelbti žurnale „Communications Psychology“. Analizuota daugiau kaip 3 700 sapnų aprašymų, surinktų iš 287 dalyvių nuo 18 iki 70 metų.

    Kas labiausiai veikia sapnus?

    Per dvi savaites dalyviai fiksavo sapnus ir dienos patirtis, o tyrėjai rinko duomenis apie miego kokybę, kognityvinius įpročius, asmenybės bruožus ir psichologines ypatybes. Tuomet tekstai buvo vertinami pasitelkiant natūralios kalbos apdorojimo metodus ir DI įrankius.

    Tyrėjai nustatė, kad sapnų „logika“ dažnai atspindi asmens vidines savybes ir kasdienio gyvenimo kontekstą. Pavyzdžiui, žmonės, kuriems dieną būdingas šokinėjimas tarp nesusijusių minčių, dažniau aprašė ir labiau išsibarsčiusius, greitai besikeičiančius sapnus.

    Kitas svarbus veiksnys siejosi su požiūriu į pačius sapnus: tie, kurie linkę sapnams priskirti prasmę, dažniau patirdavo ryškius, įtraukiančius ir nuoseklesnius scenarijus. Tai leidžia manyti, kad sapnų intensyvumą ir vientisumą gali stiprinti ne vien įvykiai, bet ir žmogaus kognityviniai lūkesčiai.

    Dienos įvykiai sapnuose grįžta kitaip

    Tyrimas rodo, kad sapnai retai būna tiesioginė dienos „pakartojimo“ versija. Įprastos vietos ar situacijos, tokios kaip darbovietė, mokykla ar ligoninė, sapnuose dažniau persitvarko ir susimaišo į netikėtus, kartais siurrealistinius derinius.

    Ypatingą vaidmenį turėjo ir išoriniai sukrėtimai. Tyrėjai nurodo, kad per COVID-19 laikotarpį sapnai tapo intensyvesni ir dažniau sukosi apie apribojimus bei izoliaciją, o situacijai normalizuojantis šios temos palaipsniui silpo.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad sapnai nėra vien praeities patirčių atspindys, o dinamiškas procesas, kurį formuoja tai, kas esame, ir tai, ką išgyvename“, – sakė tyrimo autorė Valentina Elce.

    DI keičia sapnų tyrimus

    Autoriai pabrėžia, kad DI metodai gali suteikti naują impulsą sapnų tyrimams, nes leidžia nuosekliai analizuoti didelius sapnų pasakojimų kiekius. Natūralios kalbos apdorojimas gali priartinti automatizuotą vertinimą prie žmogaus ekspertų analizės ir atverti kelią platesniems tyrimams.

    Nors populiariojoje kultūroje vis dar gyvas mitas, kad sapnus esą gali nulemti konkretus vakaro užkandis, tyrėjai akcentuoja kitą išvadą: sapnų turinys labiau priklauso nuo asmenybės, mąstymo stiliaus ir realių patirčių. Kitaip tariant, nakties istorijas dažniausiai rašo ne lėkštė, o galva ir diena.