CP v2

Tag: Nuomos rinka

  • Ministrė perspėja: būsto įperkamumas regionuose grimzta – siūlo 5 priemones ir mokesčius

    Spalio 2 dieną Prezidentūroje vykusiame Regionų forume aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė pabrėžė, kad būsto prieinamumas Lietuvoje seniai peržengė socialinės paramos ribas. Pasak jos, tai tampa regionų plėtros, darbo rinkos ir investicijų pritraukimo veiksniu, kuris tiesiogiai lemia žmonių sprendimą, kur gyventi.

    Ministrė atkreipė dėmesį, kad su įperkamo būsto problema susiduria ne tik socialinio būsto laukiantys gyventojai. Vis dažniau ją jaučia jaunos šeimos, pirmą būstą perkantieji, vieni gyvenantys žmonės, vidutines pajamas gaunantys darbuotojai ir savivaldybėms reikalingi specialistai, kuriuos regionai bando prisivilioti.

    „Būsto prieinamumas jau nėra vien socialinės paramos klausimas. Tai regionų plėtros, darbo rinkos, investicijų ir gyvenimo kokybės klausimas“, – sakė Ieva Andriulaitytė.

    Vertinant situaciją, anot ministrės, svarbu matyti ne vieną problemą, o visą grandinę: ar būsto pakanka, ar jis įperkamas ir kaip veikia aprūpinimo būstu sistema. Didmiesčiuose spaudimą kelia paklausos ir pasiūlos disbalansas, kurortuose kainas ir nuomą išpučia trumpalaikė nuoma, pramoniniuose miestuose ryškėja kokybiško būsto trūkumas, o mažesnėse savivaldybėse opi problema dažnai yra senas ir energiškai neefektyvus būstas.

    Ministrė ragino savivaldybes neapsiriboti valstybės nustatytų paramos priemonių administravimu ir aktyviau formuoti vietos būsto politiką. Pasak jos, be valstybės ir savivaldos partnerystės prieinamas būstas liks teorija, o ne reali galimybė žmonėms įsikurti ten, kur yra darbo ir viešųjų paslaugų.

    Penki prioritetai, kuriuos siūlo ministerija

    Kaip galimą veiksmų paketą ministrė įvardijo penkias kryptis, kurios, jos vertinimu, galėtų keisti situaciją tiek miestuose, tiek regionuose. Pirmiausia siūloma plėsti savivaldybių būsto fondą, suteikiant savivaldai daugiau lankstumo spręsti, kam ir kokiomis sąlygomis būstas būtų nuomojamas.

    Taip pat siūloma labiau įtraukti privatų būstą, kai savivaldybės galėtų nuomotis butus rinkoje ir juos pasiūlyti gyventojams pagal aiškias taisykles. Kartu akcentuojami viešojo ir privataus sektorių partnerystės modeliai, kai būstas vystomas kartu su verslu, o dalis projektų būtų skiriama prieinamo būsto poreikiui.

    Ketvirta kryptis susijusi su spekuliacinės paklausos mažinimu, svarstant didesnius mokesčius ne pirmajam būstui didmiesčiuose ir kurortuose. Penktoji kryptis numato didesnį savivaldybių vaidmenį plėtroje, kai jos galėtų prisidėti žeme ar infrastruktūra, o mainais dalis naujai pastatytų būstų būtų rezervuojama prieinamai nuomai.

    Ką rodo naujausi vertinimai

    Ministrės pristatyme remtasi 2025–2026 metais atliktu būsto prieinamumo didinimo galimybių vertinimu. Jame nurodoma, kad apie 87 proc. namų ūkių Lietuvoje gyvena nuosavame būste, tačiau norint jį įsigyti, skiriant 40 proc. darbo užmokesčio, vidutiniškai prireiktų apie 13 metų.

    Vertinimas taip pat rodo, kad savivaldybių būstas sudaro apie 1,5 proc. viso būsto fondo, socialinis būstas siekia apie 1 proc., o ilgalaikių nuomos sutarčių dalis tesudaro apie 1 proc. Tai, pasak ministerijos, signalizuoja ne tik apie kainų problemą, bet ir apie itin mažą prieinamos nuomos pasiūlą, ribotas savivaldos galimybes bei poreikį efektyviau panaudoti esamą būsto fondą.

    Nors skirtingos savivaldybės susiduria su nevienodais iššūkiais, bendra tendencija aiški: regionams tampa vis sunkiau konkuruoti dėl žmonių, jei nuomos pasiūla menka, o kokybiškas būstas brangus arba tiesiog nepasiekiamas. Dėl to būsto politika vis dažniau siejama su gebėjimu pritraukti darbuotojų, išlaikyti jaunus gyventojus ir užtikrinti viešųjų paslaugų tęstinumą.

  • Europos jaunimas užrakintas: kodėl būstą įpirkti dar sunkiau nei prieš 20 metų

    Europos jaunimas užrakintas: kodėl būstą įpirkti dar sunkiau nei prieš 20 metų

    Europa susiduria su ryškėjančia būsto įperkamumo krize, o didžiausią spaudimą jaučia jauni žmonės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizė rodo, kad jaunos kartos vis rečiau pasiekia tokį būsto nuosavybės lygį, kokį tuo pačiu amžiumi turėjo jų tėvai.

    EBPO duomenys, apimantys vidurkį 20 ES šalių, atskleidžia aiškų poslinkį. Apie 1975 metais gimusių žmonių grupėje iki 32 metų būstą turėjo 60 proc., apie 1980 metais gimusiųjų – 58 proc., o apie 1985 metais gimusiųjų – jau tik 52 proc.

    Tai reiškia, kad per vieną dešimtmetį atsirado 8 procentinių punktų atotrūkis tarp kartų, kurios į būsto rinką žengė skirtingomis ekonominėmis sąlygomis. Panaši tendencija matoma ir kitame amžiuje: iki 36 metų apie 1970 ir 1975 metais gimusiųjų būstą turėjo 65 proc., o apie 1980 metais gimusiųjų – 60 proc.

    Ryškūs skirtumai fiksuojami ir dar jaunesniame amžiuje. Iki 29 metų būsto nuosavybė apie 1980 metais gimusiųjų grupėje siekė 52 proc., tačiau apie 1985 metais gimusiųjų – 45 proc., o apie 1990 metais gimusiųjų – 41 proc.

    EBPO vertinimu, šį nuosmukį lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai, kurie vienas kitą sustiprina. Pirmiausia tai būsto kainų augimas, daugelyje šalių ilgą laiką lenkiantis gyventojų pajamas, o kartu ir sunkėjantis startas pirmą kartą perkantiems būstą.

    „Tikėtina, kad veikia keli tarpusavyje susiję veiksniai“, – pabrėžė EBPO ekspertai.

    Reikšmingas lūžis įvyko po 2021 metų, kai palūkanų normos išaugo, o paskolų aptarnavimas pabrango. Dėl to daliai jaunų namų ūkių tapo sunkiau atitikti bankų keliamus reikalavimus, sukaupti pradinį įnašą ir išlaikyti pakankamą skolinimosi galimybių ribą.

    Kitas veiksnys – lėtesnis darbo užmokesčio augimas, palyginti su nekilnojamojo turto kainomis, taip pat didesnis nesaugumo jausmas dėl darbo rinkos. Tai ypač aktualu šalyse, kur paplitę terminuoti kontraktai, o jaunų žmonių karjeros pradžia dažniau būna fragmentuota.

    EBPO taip pat atkreipia dėmesį į socialinius pokyčius: didesnį įsitraukimą į aukštąjį mokslą ir vėlesnį įėjimą į darbo rinką. Praktikoje tai reiškia, kad savarankiško gyvenimo pradžia nusikelia, o laikas, per kurį sukaupiamas pradinis įnašas, sutrumpėja.

    Šalių skirtumai – itin ryškūs

    Naujesni EBPO palyginimai rodo, kad daugumoje Europos valstybių trisdešimtmečių būsto nuosavybės dalis sumažėjo, lyginant laikotarpį nuo 1990-ųjų vidurio iki naujausių ikipandeminių metų arba 2022–2023 metų. Tai reiškia, kad problema nėra vienos šalies ar vieno miesto reiškinys.

    Tarp didžiausių kritimų išsiskyrė Airija: 1990-ųjų viduryje būstą turėjo 81 proc. trisdešimtmečių, o naujausiais metais – 53 proc. Graikijoje būsto nuosavybė krito nuo 78 proc. iki 58 proc., Jungtinėje Karalystėje – nuo 74 proc. iki 56 proc., o Ispanijoje – nuo 77 proc. iki 60 proc.

    Ekspertai pabrėžia, kad barjeras dažnai nėra vien pradinio įnašo sukaupimas. Net turint santaupų, daliai gyventojų trūksta galimybių pasiskolinti tiek, kad galėtų nusipirkti būstą savo gyvenamojoje vietoje ar netoli jos, ypač didmiesčiuose, kur kainos atsiplėšusios nuo vietos atlyginimų.

    „Svarbiausia kliūtis yra tai, kiek aukštos būsto kainos, palyginti su pajamomis tiems, kurie suaugo nuo 2000-ųjų pradžios“, – teigė Institute for Fiscal Studies atstovas Jonathanas Cribbas, vertinęs padėtį Jungtinėje Karalystėje.

    Kodėl kai kur nuosavybė augo?

    Vis dėlto bendrame fone yra ir išimčių, kai trisdešimtmečių būsto nuosavybė per kelis dešimtmečius gerokai išaugo. EBPO fiksavo ryškų augimą Slovakijoje ir Čekijoje, kur po socialistinio laikotarpio vyko masinė būsto privatizacija, o dalis gyventojų būstus įsigijo už palyginti nedideles sumas.

    Lenkijoje taip pat užfiksuotas reikšmingas augimas, o Nyderlanduose EBPO duomenys rodė didėjimą. Vis dėlto Nyderlandų akademinėje bendruomenėje akcentuojama, kad po pasaulinės finansų krizės jaunų suaugusiųjų būsto nuosavybė šalyje mažėjo, o 1990–2000 metų augimą skatino politika ir išsiplėtusi hipotekos rinka.

    Ką tai reiškia jaunoms šeimoms?

    Ekspertų vertinimu, mažėjanti būsto nuosavybė tarp jaunų žmonių keičia ir socialinį modelį: ilgėja nuomos laikotarpis, vėliau kuriamos šeimos, sunkiau planuojamas ilgalaikis finansinis stabilumas. Kartu tai didina atotrūkį tarp tų, kurie turi šeimos paramą ar paveldėtą turtą, ir tų, kurie startuoja be finansinio užnugario.

    ES ir nacionalinės valdžios institucijos vis dažniau svarsto priemones, kurios galėtų didinti įperkamą nuomos pasiūlą, spartinti būsto statybų apimtis ir mažinti administracines kliūtis. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad vienos priemonės neužtenka: būsto krizę dažniausiai lemia kelių ilgalaikių veiksnių kombinacija.

  • Ispanijos NT rinką perbraižo nauji fondai: sandoriai už milijardus ir klausimas, ar burbulas sprogsta

    Ispanijos NT rinką perbraižo nauji fondai: sandoriai už milijardus ir klausimas, ar burbulas sprogsta

    Ispanijoje viešai prieinama informacija apie būsto nuosavybės struktūrą išlieka fragmentiška, ypač kai kalbama apie didžiuosius savininkus. Praktikoje tai reiškia, kad sudėtinga greitai ir tiksliai įvertinti, kiek būsto valdo stambūs nuomotojai ir kas iš tiesų ateina į rinką.

    Nors kadastro duomenys leidžia matyti bendrus nuosavybės mastus, jie dažnai neatskleidžia savininkų tapatybės. Nuomos rinkoje dalį informacijos galima susirinkti per regionų administruojamus nuomininkų užstatų registrus, tačiau tai neapima savininkų gyvenamo būsto, tuščių butų ar trumpalaikės nuomos.

    Nauji žaidėjai ir vieša žemė

    2026 metais didžiausiu viešai skelbtu metų sandoriu tapo „Fidere“ portfelio perėmimas: sandorio vertė siekė apie 1,05 mlrd. eurų. Kanados grupė „Brookfield“ šį paketą įsigijo iš „Blackstone“, perimdama 47 pastatus ir daugiau kaip 5 000 nuomojamų būstų portfelį.

    Kitas ryškus pavyzdys – „Azora“ susitarimas įsigyti apie 1 200 nuomojamų būstų Barselonos metropolinėje zonoje už daugiau nei 350 mln. eurų. Ši teritorija laikoma viena labiausiai įkaitusių šalyje, o paklausą palaiko didelė gyventojų koncentracija ir ribota naujo būsto pasiūla.

    Rinkoje daugėja ir sandorių, kuriuose būstas perkamas dar nebaigtas statyti. Tokie susitarimai leidžia fondams užsitikrinti būsimą nuomos pasiūlą, o vystytojams – ankstyvą finansinį aiškumą, tačiau kartu didina klausimų dėl kainodaros ir rizikos, jei ekonominė aplinka pasikeistų.

    Dalį projektų skatina ir viešos žemės koncesijos, kurias suteikia autonominės bendruomenės bei savivaldybės, neretai 45–75 metų laikotarpiui. Tai siejama su socialinio nuomos būsto stygiumi: jo dalis Ispanijoje vertinama kaip itin maža ir gerokai atsiliekanti nuo daugelio Europos šalių vidurkio.

    Ar NT burbulas pradeda leistis?

    Sandorių skaičius Ispanijoje 2026 metais rodo vėsesnę dinamiką, kuri dažniausiai aiškinama būsto kainų šuoliu ir suprastėjusiomis finansavimo sąlygomis. Tai reiškia, kad dalis pirkėjų sprendimus atideda, o daugiau namų ūkių ilgesniam laikui lieka nuomos rinkoje, taip palaikydami nuomos kainų spaudimą.

    Tuo pat metu investicijų į nuomojamą būstą vertė gali augti net ir mažėjant sandorių skaičiui, nes ją stipriai išpučia keli itin dideli portfelių pirkimai. Kitaip tariant, vienas milijardinis sandoris statistiškai gali nusverti šimtus mažesnių pirkimų, todėl šie rodikliai apibūdina skirtingas rinkos puses.

    Analitikai pabrėžia, kad vertinant įmonių valdomo būsto mastą būtinas atsargumas: vien viešai paskelbti sandoriai neleidžia suskaičiuoti bendro portfelių dydžio visoje šalyje. Vis dėlto tendencija aiški – Ispanijos būstas išlieka vienu patraukliausių Europos nuomos investicijų taikinių, o visuomenės susirūpinimas dėl prieinamumo ir kainų tik auga.

    „Kai nuosavybės duomenys nėra pakankamai skaidrūs, realiu laiku suprasti, kas valdo būstą ir kaip keičiasi rinka, tampa beveik neįmanoma“, – teigiama analizėse, vertinančiose stambiųjų nuomotojų įtaką.

    Šiame fone didėja politinis spaudimas ieškoti sprendimų: nuo socialinio būsto plėtros iki trumpalaikės nuomos reguliavimo ir didesnio skaidrumo. Investuotojams tai reiškia papildomą reguliacinę riziką, o gyventojams – viltį, kad pasiūlos didinimas galiausiai pristabdys kainų augimą.

  • Kadastrinis nekilnojamojo turto mokestis Seime: nuo trečio būsto metinė įmoka šokteltų iki 780 eurų

    Seime atsirado siūlymas įvesti kadastrinį nekilnojamojo turto mokestį, kurio dydis būtų siejamas ne su plotu, o su būsto verte. Projektą pateikę politikai siūlo, kad mokestis būtų skaičiuojamas nuo vadinamosios atkuriamosios vertės, o ne nuo realios rinkos kainos.

    Pagal projekte aptariamą logiką pirmam ir antram gyvenamajam būstui būtų taikomas bazinis tarifas – 0,02 proc. atkuriamosios vertės per metus. Pavyzdžiui, už vidutinį butą didmiestyje metinė įmoka siektų apie 31 eurą, jei prielaidoms tiktų skaičiavimuose minimi dydžiai.

    Kas keistųsi nuo trečio būsto?

    Esminis pokytis prasidėtų nuo trečios gyvenamosios paskirties nuosavybės, nepriklausomai nuo to, ar ji įsigyta perkant, ar paveldėta. Tokiu atveju tarifas, pagal projekto idėją, didėtų 25 kartus – nuo 0,02 proc. iki 0,5 proc. atkuriamosios vertės.

    Jei ta pati skaičiavimo bazė būtų pritaikyta praktikoje, metinis mokestis už trečią būstą galėtų didėti nuo maždaug 31 euro iki maždaug 780 eurų. Tai reikštų, kad didžiausią naštą pajustų tie, kurie laiko kelis būstus investicijai ar nuomai, o taip pat dalis paveldėto turto savininkų.

    Numatoma progresija ir lubos

    Projekte taip pat numatyta, kad už trečią ir vėlesnius būstus tarifas laikui bėgant galėtų dar augti. Aptariama schema remiasi principu, kad kiekvienais kitais metais tarifas didėtų papildomais 0,1 procentinio punkto.

    Pagal siūlymą augimas galėtų tęstis iki dešimtmečio, kol pasiektų 1,5 proc. ribą. Praktikoje tai reikštų, kad ilgesnį laiką turint trečią ar ketvirtą būstą, kasmetinė mokestinė našta galėtų didėti, net jei pats būstas nepasikeistų.

    Diskusijose dėl tokio mokesčio paprastai keliami du pagrindiniai tikslai: mažinti būsto kaupimą investicijai ir didinti savivaldybių biudžetų pajamas. Kritikai dažniausiai akcentuoja rizikas nuomos rinkai ir tai, kad mokesčio logika gali paveikti paveldėto turto savininkus, kurių pajamos nėra didelės.

  • Ispanija pratęsė anticrizines priemones: degalų kompensacijos lieka, startuoja 2027 biudžetas

    Ispanija pratęsė anticrizines priemones: degalų kompensacijos lieka, startuoja 2027 biudžetas

    Ispanijos Ministrų Taryba birželio 29 dieną pritarė naujam ekonominių priemonių paketui, kuriuo pratęsiamos anticrizinės apsaugos priemonės ir kartu oficialiai pradedamas 2027 metų valstybės biudžeto rengimo procesas. Vyriausybė atnaujino makroekonomines prognozes, kurios taps atspirties tašku planuojant pajamas ir išlaidas.

    Ankstesnis paramos paketas turėjo galioti iki birželio 30 dienos, tačiau jis pakeistas nauju dekretu. Sprendimas motyvuojamas išliekančiu energijos rinkų nepastovumu ir geopolitine įtampa, kuri, vyriausybės vertinimu, vis dar kelia rizikų kainoms bei verslo sąnaudoms.

    Ekonomikos, prekybos ir verslo ministras Carlosas Cuerpo pabrėžė, kad dabartinė situacija reikalauja atsargumo.

    „Negalime nuleisti rankų, nes ekonomika vis dar veikia didelio geopolitinio neapibrėžtumo sąlygomis“, – sakė Carlosas Cuerpo.

    Tarp tęsiamų priemonių numatomos 0,20 euro už litrą degalų subsidijos vežėjams, ūkininkams ir gyvulininkystės sektoriui. Taip pat paliekami skatinimo mechanizmai, susiję su elektrifikacija ir atsinaujinančios energetikos plėtra, tačiau konkreti taikymo apimtis turi būti detalizuota po posėdžio sprendimų įgyvendinimo.

    Sprendimų paketas sutapo su naujausiais nacionalinės statistikos duomenimis: metinė infliacija birželio mėnesį siekė 3,2 proc. ir išliko tokiame pačiame lygyje kaip ankstesnius du mėnesius. Vyriausybė teigia, kad nuo pavasario taikomos priemonės prisidėjo prie kainų augimo slopinimo, tačiau rinkos dalyviai ir analitikai dėmesį sutelkia į energijos išteklių kainas, kurios labiausiai priklauso nuo tarptautinės padėties.

    Būstas tampa politiniu prioritetu

    Kartu su anticrizinių priemonių pratęsimu Ispanijos vyriausybė stiprina būsto politikos darbotvarkę, kuri išlieka viena svarbiausių šios kadencijos temų. Vyriausybė siekia mažinti nuomos ir įsigijimo barjerus, ypač didmiesčiuose, kur būsto kainos ir nuomos mokesčiai pastaraisiais metais augo sparčiausiai.

    Įtraukties, socialinės apsaugos ir migracijos ministrė bei vyriausybės atstovė spaudai Elma Saiz nurodė, kad liepą ketinama teikti priemonių paketą, kuriuo siekiama platesnio politinio sutarimo parlamente. Tarp svarstomų krypčių minimas sezoninės nuomos reguliavimas ir mokestinės paskatos nuomotojams, kurie mažintų nuomos kainas.

    Taip pat numatoma didinti pridėtinės vertės mokestį turistiniam apgyvendinimui iki 21 proc., tikintis sumažinti spaudimą nuomos rinkai ir skatinti ilgalaikės nuomos pasiūlą. Priemonės daliai regionų ir savivaldybių gali kelti įgyvendinimo bei kompetencijų klausimų, nes būsto politika Ispanijoje dažnai persidengia tarp centrinės ir regioninės valdžios.

    Šios iniciatyvos papildo 2026–2030 metų valstybinį būsto planą, kuriam numatyta 7 000 000 000 eurų investicijų. Pagal planą 60 proc. finansavimo turėtų užtikrinti valstybė, o 40 proc. – regionų vyriausybės, siekiant plėsti viešojo būsto fondą, spartinti renovaciją ir užtikrinti ilgalaikę viešomis lėšomis statomo socialinio būsto apsaugą.

    Startas 2027 metų biudžetui

    Makroekonominių prielaidų atnaujinimas yra pirmas formalus žingsnis rengiant 2027 metų biudžetą. Toliau numatoma tvirtinti išlaidų lubas ir fiskalinio stabilumo tikslus, o pats biudžeto projektas turėtų pasiekti parlamentą po vasaros.

    Vyriausybė kartoja siekį pateikti naują 2027 metų biudžetą po kelių metų, kai buvo tęsiami ankstesni asignavimai. Vis dėlto galutinis sprendimas priklausys nuo politinės aritmetikos parlamente, nes biudžeto priėmimas reikalauja pakankamos daugumos ir derybų su partneriais.

  • Ispanijoje vestuvės brangsta: 2026 metais šventė vidutiniškai kainuos iki 32 000 eurų

    Ispanijoje vestuvės brangsta: 2026 metais šventė vidutiniškai kainuos iki 32 000 eurų

    Ispanijoje tuoktuvių planai vis dažniau atsiremia į realybę: vestuvės brangsta, o pradiniai biudžetai dažnai neišsilaiko. Naujausi tyrimai rodo, kad 2026 metais vidutinė vestuvių kaina šalyje siekia apie 25 000–32 000 eurų, neskaičiuojant medaus mėnesio ar sužadėtuvių žiedo.

    Skirtingi skaičiai atsiranda dėl metodikos: vienas vertinimas remiasi porų, susituokusių 2025 metais, patirtimis, kitas – platesne gyventojų apklausa. Tačiau kryptis ta pati: šventė kainuoja daugiau, o kainų augimas per metus siejamas su paslaugų ir maitinimo brangimu.

    Kodėl biudžetas dažnai „išsiplečia“?

    Duomenys rodo, kad tik apie 41 proc. porų pavyksta laikytis pirminio plano, o reikšminga dalis išleidžia daugiau, nei buvo numatę. Kai kuriuose vertinimuose nurodoma, kad net iki 70 proc. porų viršija biudžetą, o penktadalis išleidžia bent penktadaliu daugiau nei planavo.

    Didžiausia išlaidų dalis tenka šventės vietai ir maitinimui: kai kuriais skaičiavimais ši eilutė sudaro apie 53 proc. viso biudžeto. Vidutinė kaina vienam svečiui siejama su maždaug 225 eurais, o tai, lyginant su ankstesniais metais, reiškia nuoseklų augimą.

    Kateringo sąskaita dominuoja

    Poros įprastai samdo apie devynis tiekėjus – nuo fotografų iki muzikantų ir dekoratorių, tačiau išlaidų struktūroje ryškiausiai išsiskiria kateringas. Viename tyrime jo vidurkis įvertintas maždaug 7 100 eurų, o daugiau nei ketvirtadalis porų šiai kategorijai išleidžia per 10 000 eurų.

    Kai pinigų nepakanka, dažniausiai peržiūrimas svečių sąrašas, nes būtent jis tiesiogiai didina vietos ir maitinimo išlaidas. Skaičiuojama, kad sumažinus dalyvių skaičių, pavyzdžiui, nuo 150 iki 80, galima sutaupyti maždaug 7 000–15 000 eurų, priklausomai nuo vietos ir pasirinkto paslaugų paketo.

    Kaina po šventės: stresas ir atidėtas būstas

    Finansinę įtampą vestuvių planavimo metu jaučia beveik visos poros: nurodoma, kad apie 95 proc. patiria stresą dėl pinigų, o maždaug 65 proc. susiduria su ginčais dėl išlaidų. Daliai tai tampa postūmiu peržiūrėti bendrą šeimos biudžeto planavimą ir taupymo įpročius.

    Ilgesnės trukmės pasekmės dažnai siejamos su didžiaisiais finansiniais tikslais. Apie 30 proc. apklaustųjų nurodo, kad vestuvės tiesiogiai paveikė planus įsigyti būstą, o tai ypač jautru jaunoms šeimoms, kai nuomos ir būsto kainų spaudimas didina atotrūkį iki nuosavo būsto.

    Vestuvės neretai finansuojamos iš santaupų, tačiau svarbi išlieka ir artimųjų parama: daugiau nei pusė porų sulaukia finansinės pagalbos iš tėvų, o dalis biudžeto dengiama ir svečių dovanomis. Skaičiuojama, kad taupymas vestuvėms dažnai trunka apie 25 mėnesius, o daliai porų prireikia ir 3–5 metų.

  • Būstas Europoje tapo neįkandamas: Lisabonoje butui prireiktų beveik 19 metų pajamų

    Būstas Europoje tapo neįkandamas: Lisabonoje butui prireiktų beveik 19 metų pajamų

    Europos būsto rinkoje ryškėja vis gilesnė įtampa: butų ir namų kainos daugelyje didmiesčių auga greičiau nei gyventojų pajamos, o įperkamumo rodikliai artėja prie kritinių ribų. Vienu ryškiausių pavyzdžių įvardijama Lisabona, kur būstas tapo brangesnis vietos gyventojų algoms, nei Paryžiuje ar Londone.

    Pagal vieną plačiausiai taikomų įperkamumo matų, vadinamą kainos ir pajamų santykiu, Lisabonoje tipinio būsto kaina siekia apie 18,7 vidutinio namų ūkio metinių pajamų. Tai reiškia, kad net ir visas pajamas skiriant tik būstui, teoriškai prireiktų beveik 19 metų, kad jis būtų „uždirbtas“.

    Toks pats santykis minimas ir Kroatijos mieste Splite, o tarp daugiausiai išsiskiriančių Europos miestų taip pat įvardijami Praha, Milanas, Tirana, Viena, Belgradas, Paryžius, Londonas ir Brno. Ekonomistai pabrėžia, kad santykis virš 10 jau laikomas aiškiu signalu, jog rinka pirkėjams tampa problemiška.

    Kas slepiasi po skaičiais?

    Kainos ir pajamų santykis lygina tipinio būsto įsigijimo kainą su vidutinėmis namų ūkio pajamomis ir parodo, kiek metų uždarbio reikėtų būstui nusipirkti. Praktikoje reali našta dažnai būna dar didesnė, nes dalis pajamų skiriama mokesčiams, pragyvenimui, vaikų išlaikymui ir kitoms būtinosioms išlaidoms.

    Portugalijoje atotrūkis tarp kainų ir atlyginimų per pastarąjį dešimtmetį ypač išryškėjo. Skaičiuojama, kad būsto kainos šalyje per 10 metų šoktelėjo beveik 240 proc., o vidutiniai atlyginimai augo maždaug 59 proc., tad nekilnojamojo turto vertė kilo kelis kartus sparčiau nei perkamoji galia.

    Lisabonoje situacija dar aštresnė dėl konkrečių kainų lygių. Minima, kad butas miesto centre gali kainuoti apie 6 763 eurus už kvadratinį metrą, o 50 kvadratinių metrų būstas priartėja prie 338 000 eurų ribos, kai vidutinės grynosios pajamos siekia apie 1 416 eurų per mėnesį.

    Kodėl kainos Portugalijoje kyla?

    Dažniausiai minima priežastis yra per maža pasiūla, kuri nespėja paskui paklausą. Tarptautinės institucijos akcentuoja ir struktūrines problemas: reguliavimo barjerus, lėtą būsto statybų prisitaikymą prie paklausos bei silpnesnę nuomos rinką, o labiausiai dėl to nukenčia jauni žmonės ir pirmą kartą būstą perkantys gyventojai.

    Skaičiuojama, kad Portugalijoje per metus užbaigiama apie 25 000–30 000 būstų, nors poreikis, vertinant pramonės ir viešus skaičiavimus, siekia maždaug 45 000–50 000. Taip pat pabrėžiama, kad socialinis būstas sudaro apie 2 proc. būsto fondo, o tai yra vienas mažiausių rodiklių Europoje.

    Kita svarbi dedamoji – finansavimo sąlygos ir pajamų dinamika. Bankų tyrimuose akcentuojama, kad istoriniu požiūriu būsto kainas Europoje labiau veikia pajamų augimas ir palūkanų normų pokyčiai, o ne vien demografija ar statybų apimtys, todėl net ir esant ribotai pasiūlai kainų trajektoriją gali sustiprinti lengviau prieinamas kreditas.

    Protestai ir burbulo klausimas

    Didėjanti būsto našta Portugalijoje tapo ir socialine problema, kuri išėjo į gatves. Nuo 2023 metų sustiprėję protestai siejami su reikalavimais didinti įperkamą būstą, efektyviau naudoti tuščius pastatus ir griežtinti nuomos reguliavimą, argumentuojant, kad būstas yra esminė socialinė teisė.

    Vis dėlto ekonomistai kol kas atsargiai vertina greito kainų griūties scenarijų. Portugalijos centrinis bankas yra atkreipęs dėmesį, kad kainas toliau kelia pasiūlos trūkumas, tačiau griežtesnės skolinimo taisyklės, ribojančios rizikingą kreditavimą, mažina klasikinio burbulo sprogimo riziką.

    Prognozės taip pat rodo, kad kainų augimas gali tęstis: viename iš tyrimų Portugalijos būsto kainų didėjimo prognozė 2026 metais buvo padidinta iki 11,7 proc. Tai leidžia daryti išvadą, kad rinka gali būti itin brangi, bet ne būtinai paremta vien spekuliacija.

    Vis dėlto įperkamumo rodikliai siunčia aiškius įspėjimus. Kainos ir pajamų santykiui artėjant prie 19, o kainoms per dešimtmetį augus kelis kartus sparčiau nei atlyginimams, Lisabona išlieka tarp mažiausiai įperkamų Europos miestų, o vietos gyventojams būsto įsigijimas vis dažniau tampa sunkiai pasiekiamu tikslu.