CP v2

Tag: Nutukimas

  • Diabeto gydymas gali pasikeisti: GLP-1 tabletė be injekcijų davė netikėtą rezultatą

    Diabeto gydymas ateityje gali pasipildyti dar viena alternatyva – kartą per dieną geriamu vaistu, kuris veikia panašiai kaip GLP-1 grupės preparatai. Žurnale Nature Medicine paskelbto klinikinio tyrimo duomenys parodė, kad tiriamoji medžiaga orforgli­pronas padėjo reikšmingai sumažinti cukraus rodiklius kraujyje.

    Tyrime dalyvavo 284 suaugusieji, sergantys 2 tipo cukriniu diabetu, kurie iki tol ligą kontroliavo gyvenimo būdo priemonėmis, be gliukozę mažinančių vaistų. Dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes: trys gavo skirtingas orforgli­prono dozes, o viena – placebą.

    Kas paaiškėjo po 32 savaičių?

    Po 32 savaičių glikuoto hemoglobino HbA1c rodiklis vaistą gavusiose grupėse buvo mažesnis nei placebą vartojusių dalyvių. Priklausomai nuo dozės, skirtumas siekė apie 1,20–1,45 procentinio punkto.

    Didžiausios dozės grupėje HbA1c sumažėjo apie 1,63 procentinio punkto nuo pradinio lygio, kai placebą gavusių dalyvių grupėje pokytis buvo apie 0,18 procentinio punkto. HbA1c laikomas vienu svarbiausių rodiklių vertinant ilgalaikę gliukozės kontrolę, nes parodo kelių mėnesių vidurkį.

    Patogumas ir papildomas efektas

    Vienas iš šio vaisto išskirtinumų – vartojimo paprastumas. Tyrime tabletė buvo geriama kartą per dieną, o tyrėjai nenurodė griežtų apribojimų nei dėl paros laiko, nei dėl maisto.

    Be gliukozės kontrolės, fiksuotas ir nedidelis kūno masės mažėjimas. Didžiausios dozės grupėje per 32 savaites svoris vidutiniškai sumažėjo apie 4,8 proc., nors pagrindinis tyrimo tikslas buvo įvertinti cukraus kontrolę, o ne svorio pokyčius.

    Kokie šalutiniai poveikiai fiksuoti?

    Kaip ir vartojant kitus GLP-1 grupės preparatus, dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepageidaujami reiškiniai. Dalyviai dažniausiai minėjo pykinimą, vėmimą, viduriavimą ir vidurių užkietėjimą.

    Tyrėjų vertinimu, dauguma šių reakcijų buvo lengvos arba vidutinio sunkumo. Vis dėlto būtent toleravimas ir ilgalaikis saugumas paprastai lemia, kiek plačiai tokie vaistai vėliau pritaikomi klinikinėje praktikoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gauti rezultatai yra pagrindas didesniems ir ilgesniems tyrimams, tačiau orforgli­pronas kol kas išlieka tiriamuoju vaistu. Tai reiškia, kad kol nebus daugiau duomenų apie ilgalaikį veiksmingumą, saugumą ir palyginimą su esamais standartais, kalbėti apie greitą proveržį praktikoje dar anksti.

  • Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Vanduo neturi kalorijų, todėl metant svorį jis dažniausiai naudingas ne kaip stebuklinga priemonė, o kaip paprastas būdas pakeisti saldintus ir kaloringus gėrimus. Saldinta arbata, limonadai, sultys ar dalis kavos gėrimų gali nepastebimai reikšmingai padidinti paros energijos kiekį.

    Tačiau daugiau vandens savaime nebūtinai reiškia greitesnį svorio kritimą. 2024 metais paskelbta atsitiktinių imčių tyrimų apžvalga parodė, kad vien tik didinant vandens suvartojimą žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, nebuvo patikimai sumažintas nei kūno svoris, nei liemens apimtis, jei kiti įpročiai nesikeitė.

    Kas iš tiesų padeda?

    Apčiuopiama nauda dažniau matoma tada, kai vanduo pakeičia cukrumi saldintus gėrimus. Tokiu atveju sumažėja suvartojamų kalorijų kiekis, o tai ilgainiui gali padėti formuoti energijos deficitą, reikalingą svoriui mažėti.

    Vanduo taip pat gali padėti kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei jis geriamas strategiškai. Viename tyrime vyresni dalyviai, laikydamiesi mažesnio kaloringumo dietos ir prieš pagrindinius valgymus išgerdami apie 500 mililitrų vandens, per 12 savaičių vidutiniškai numetė maždaug 2 kilogramais daugiau nei tie, kurie laikėsi tik dietos.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad pusė litro prieš kiekvieną valgį tinka visiems. Tyrimų imtys dažnai nėra didelės, o poveikis priklauso nuo viso mitybos plano, fizinio aktyvumo, amžiaus, sveikatos būklės ir to, ar vanduo realiai pakeičia kaloringus pasirinkimus.

    Ar vanduo pagreitina medžiagų apykaitą?

    Teiginys, kad vanduo smarkiai užkuria medžiagų apykaitą, dažnai kartojamas, bet moksliniai duomenys to nepatvirtina kaip reikšmingo svorio metimo mechanizmo. Kai kurie senesni darbai rodė trumpalaikį energijos sąnaudų padidėjimą po maždaug 500 mililitrų vandens, tačiau vėlesni tyrimai šį efektą vertino kaip minimalų arba nepatikimą.

    Analizuojant vadinamąją vandens sukeltą termogenezę, energijos sąnaudų pokytis po 500 mililitrų buvo menkas ir statistiškai nereikšmingas, palyginti su kontroline situacija. Praktikoje tai reiškia, kad papildomos kelios stiklinės neturėtų būti laikomos būdu greitai padidinti kalorijų deginimą.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Vieno skaičiaus, tinkančio visiems, nėra, nes poreikis kinta dėl kūno masės, aktyvumo, oro temperatūros, ligų ar skysčių netekimo. Europos maisto saugos institucijos rekomendacijos sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodo apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams, skaičiuojant visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Populiarus patarimas išgerti aštuonias stiklines per dieną kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, tačiau tai nėra universali norma. Metant svorį paprastai užtenka gerti reguliariai dienos eigoje, orientuojantis į troškulį, šlapimo spalvą, aktyvumą ir aplinkos sąlygas.

    Per trumpą laiką išgeriant labai daug vandens galima per daug praskiesti natrio koncentraciją kraujyje ir sukelti hiponatremiją. Sveikiems žmonėms tai reta, tačiau primena, kad net ir su vandeniu svarbus saikas.

    Vanduo pats savaime neplonina, bet gali realiai padėti lieknėti, jei juo pakeičiami saldinti gėrimai, laikomasi subalansuotos mitybos ir išlaikomas fizinis aktyvumas. Tvariausi rezultatai paprastai pasiekiami ne didinant vandens kiekius per prievartą, o nuosekliai gerinant kasdienius pasirinkimus.

  • Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Sveikatos specialistai vis dažniau kartoja paprastą taisyklę: ilgai sėdėti be pertraukų nėra gerai. Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo patarimas kas maždaug 45 minutes atsistoti nuo darbo stalo ir trumpai pajudėti, pavyzdžiui, atlikti pritūpimų.

    Šio metodo esmė paprasta: nustatote priminimą ir kas 45 minutes padarote kelių minučių aktyvią pertrauką. Tam nereikia nei sportinės aprangos, nei inventoriaus, o judesio galima įterpti net intensyvioje darbo dienoje.

    Dažnai cituojamas 2024 metais publikuotas tyrimas žurnale Scandinavian Journal of Medicine and Science in Sports. Jame 18 jaunų vyrų, turinčių antsvorio arba nutukimą, 8,5 valandos praleido daugiausia sėdėdami, o mokslininkai lygino skirtingus sėdėjimo pertraukimo scenarijus.

    Dalyviai buvo lyginami keturiais atvejais: visiškai be pertraukų, vienas 30 minučių pasivaikščiojimas ir 3 minučių pertraukos kas 45 minutes, kai žmonės vaikščiojo arba atliko pritūpimus. Tokios trumpos pertraukos per dieną buvo kartojamos 10 kartų.

    Rezultatai parodė, kad bet koks sėdėjimo pertraukimas buvo naudingesnis už nepertraukiamą sėdėjimą, ypač vertinant gliukozės pokyčius po valgio. Dar daugiau, dažnos trumpos pertraukos vaikštant ar darant pritūpimus šiame tyrime pasirodė veiksmingesnės nei vienas ilgesnis 30 minučių pasivaikščiojimas.

    Mokslininkai tai siejo su didesniu aktyvumu didžiosiose raumenų grupėse, pirmiausia šlaunyse ir sėdmenyse. Kai šie raumenys įjungiami reguliariai dienos eigoje, organizmas efektyviau naudoja gliukozę, o ilgo nejudrumo žala sumažėja.

    Vis dėlto iš to nereikėtų daryti klaidingos išvados, kad keli pritūpimai visiškai pakeičia kasdienį vaikščiojimą ar įprastus aktyvumo tikslus. Tyrime nebuvo lyginama su konkrečiu žingsnių skaičiumi, o protokole buvo 3 minutės judesio, o ne, pavyzdžiui, 10 pritūpimų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad tyrimo imtis buvo nedidelė ir labai konkreti, todėl rezultatų negalima automatiškai perkelti visiems. Vis dėlto bendra žinutė praktiška: kūnui naudingiau dažnai pajudėti trumpai, nei vieną kartą išjudėti ilgam ir po to vėl sėdėti valandų valandas.

    Pasaulio sveikatos organizacija ragina mažinti laiką, praleidžiamą sėdint, ir pabrėžia, kad bet koks judėjimas yra geriau nei jokio. Suaugusiesiems rekomenduojama siekti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę ir bent du kartus per savaitę įtraukti raumenis stiprinančius pratimus.

    Pritūpimai čia tinka kaip paprasta aktyvi pertrauka, nes įdarbina dideles raumenų grupes ir nereikalauja įrangos. Jei pilnas pritūpimas per sunkus, galima pradėti nuo mažesnio pakartojimų skaičiaus arba pritūpti iki kėdės, pasirinkus patogią judesio amplitudę.

    Praktinis kompromisas daugeliui dirbančių sėdimą darbą skamba taip: ne atsisakyti pasivaikščiojimų, o papildyti juos trumpomis judesio pertraukomis dienos metu. Kitaip tariant, geriausias planas dažniausiai yra ne žingsniai arba pritūpimai, o žingsniai ir pritūpimai.

  • Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Kodėl kilogramai sugrįžta?

    Vaistai su semagliutidu ir tirzepatidu, veikiantys inkretinų sistemą, mažina apetitą ir didina sotumo jausmą, todėl per gydymą žmonės dažnai suvalgo mažiau. Klinikiniai tyrimai rodo, kad nutukimo gydyme vidutinis svorio kritimas gali siekti apie 15 proc., o didžiausiomis tirzepatido dozėmis – apie 21 proc.

    Vis dėlto nutukimas laikomas lėtine, linkusia atsinaujinti liga, todėl nutraukus gydymą biologiniai mechanizmai, skatinantys svorio augimą, vėl sustiprėja. Praktikoje tai reiškia, kad daliai pacientų numesti kilogramai ima grįžti net tada, kai pasiektas norimas svoris.

    Ką rodo tyrimų apžvalga?

    Oksfordo universiteto mokslininkai apžvelgė 37 tyrimus, kuriuose dalyvavo 9 341 suaugęs žmogus, turėjęs antsvorį arba nutukimą. Vidutinė gydymo trukmė siekė 39 savaites, o stebėjimas po gydymo pabaigos truko vidutiniškai 32 savaites.

    Apžvalgos duomenimis, nutraukus svorio kontrolei skirtus vaistus dalyviai vidutiniškai priaugdavo apie 0,4 kilogramo per mėnesį. Naujesnių terapijų, įskaitant semagliutidą ir tirzepatidą, grupėse svorio grįžimo tempas buvo didesnis ir siekė apie 0,8 kilogramo per mėnesį.

    Remiantis turimais duomenimis, mokslininkai prognozavo, kad dalis žmonių, vartojusių naujausius vaistus, gali grįžti prie pradinio svorio maždaug per 1,5 metų po terapijos pabaigos. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra apibendrinta prognozė, o ilgalaikių duomenų, kas vyksta praėjus daugiau nei metams po nutraukimo, vis dar trūksta.

    Ne tik svoris: dar viena problema

    Svorio grįžimas nėra būdingas tik farmakoterapijai, nes jo-jo efektas pasitaiko ir po dietos bei fizinio aktyvumo programų. Tačiau apžvalgoje nurodoma, kad po vaistų nutraukimo svorio augimo tempas vidutiniškai buvo apie 0,3 kilogramo per mėnesį didesnis nei po elgsenos programų, nors pradinis svorio kritimas vartojant vaistus dažnai būna ryškesnis.

    Kitas svarbus aspektas – kartu su svoriu gali palaipsniui nykti ir dalis metabolinių naudų. Tyrimuose fiksuota, kad gliukozės, HbA1c, kraujospūdžio, cholesterolio ir trigliceridų rodikliai laikui bėgant gali artėti prie buvusių iki gydymo, o apytiksliai tai gali įvykti per maždaug 1,4 metų.

    Ekspertai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į mitybos kokybę ilgalaikio apetito slopinimo metu. UCL ir Kembridžo universiteto tyrėjai pažymi, kad energijos suvartojimas terapijos metu gali sumažėti apie 16–39 proc., o kartu gali nejučia sumažėti ir baltymų, vitaminų bei mineralų kiekis racione, ypač jei pacientas negauna aiškių mitybos rekomendacijų.

    Dar viena aktuali rizika – liesosios kūno masės mažėjimas. Greitai krentant svoriui organizmas netenka ne tik riebalų, bet ir dalies raumenų, todėl gydymo metu ypač svarbu pakankamas baltymų kiekis, reguliari fizinė veikla ir jėgos pratimai, padedantys išsaugoti raumenyną.

    Nors kai kuriuose tirzepatido tyrimuose akivaizdus baltyminis-energinis nepakankamumas buvo retas, vitaminų ir mineralų rodikliai ne visada buvo tiriami sistemingai. Dėl to ilgalaikių pasekmių mastas dar nėra galutinai aiškus, o pacientams rekomenduojama gydymą planuoti kartu su gydytoju ir, jei įmanoma, dietologu.

    Nauji duomenys nepaneigia šių vaistų veiksmingumo, tačiau primena, kad tai nėra kelių mėnesių priemonė greitam rezultatui. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausias tikslas yra ne tik numesti svorio, bet ir jį išlaikyti, apsaugoti raumenų masę bei sumažinti su nutukimu susijusių ligų riziką.

  • Testosteronas krenta ne tik dėl amžiaus: mokslininkai įvardijo klastingą pilvo riebalų vaidmenį

    Testosteronas krenta ne tik dėl amžiaus: mokslininkai įvardijo klastingą pilvo riebalų vaidmenį

    Testosteronas yra vienas svarbiausių vyrų lytinių hormonų: jis susijęs su lytine funkcija, lytiniu potraukiu, raumenų mase, kaulų tankiu ir medžiagų apykaita. Nors su amžiumi jo kiekis gali mažėti, specialistai pabrėžia, kad vien amžius ne visada paaiškina prastesnius tyrimų rezultatus.

    Naujesni darbai vis dažniau rodo, kad testosterono koncentraciją lemia ir gyvenimo būdas, miegas, lėtinės ligos bei kūno sudėtis. Ypač daug dėmesio skiriama nutukimui ir metaboliniams sutrikimams, nes jie gali būti susiję su vadinamuoju funkciniu hipogonadizmu, kai hormonų pokyčius išprovokuoja grįžtamos priežastys.

    Pilvo riebalai svarbesni nei svoris

    2026 metais Journal of the Endocrine Society paskelbtoje analizėje buvo vertinti 4 948 20–59 metų vyrai iš JAV NHANES programos. Tyrėjai matavo bendrą testosteroną, o 4 492 dalyviams turėjo duomenis apie visceralinį, arba pilvo ertmės, riebalų kiekį.

    Tyrimas išryškino problemą, kuri dažnai pasimeta kasdienėje praktikoje: kūno masės indeksas parodo svorio ir ūgio santykį, tačiau neatskleidžia, kiek to svorio sudaro riebalai ir kur jie susikaupę. Dėl to du vyrai su tuo pačiu KMI gali turėti visiškai skirtingą metabolinę ir hormoninę riziką.

    Skaičiai buvo iškalbingi: tose pačiose KMI grupėse vyrai, turintys daugiau visceralinio riebalo, pasižymėjo maždaug 33–36 proc. mažesniu testosterono lygiu nei jų bendraamžiai su panašiu KMI, bet mažesniu pilvo riebalų kiekiu. Panaši tendencija matyta ir vertinant liemens apimtį, skirtumai siekė apie 25–39 proc.

    Ypač svarbus pastebėjimas buvo susijęs su iš pažiūros normaliu svoriu. Vyrai, kurių KMI atitiko normą, bet visceralinio riebalo buvo daug, testosterono rodikliais galėjo priartėti prie nutukusių vyrų, kurių hormono lygis dažniau būna sumažėjęs.

    Kodėl visceralinis riebalas veikia hormonus

    Po oda esantis riebalinis audinys labiau susijęs su išvaizda, o visceralinis riebalas kaupiasi giliau, aplink vidaus organus. Būtent jo perteklius dažniau siejamas su atsparumu insulinui, 2 tipo diabetu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika, o kartu gali keisti ir hormonų pusiausvyrą.

    Tiksli mechanizmų grandinė dar tiriama, tačiau dažniausiai minimos kelios kryptys. Viena jų yra metaboliniai pokyčiai ir atsparumas insulinui, galintys paveikti ašį, kuri reguliuoja testosterono gamybą, kita kryptis yra lėtinis uždegimas, nes riebalinis audinys veikia kaip aktyvus organas, gaminantis biologiškai aktyvias medžiagas.

    Tyrimuose taip pat akcentuojamas SHBG baltymas, kuris perneša lytinius hormonus ir lemia, kiek testosterono yra biologiškai prieinama organizmui. Be to, ryšys gali būti dvikryptis: mažesnis testosterono lygis gali skatinti riebalų kaupimąsi pilvo srityje, o daugiau pilvo riebalų gali dar labiau bloginti hormoninę situaciją.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Ankstesnės apžvalgos ir metaanalizės rodo, kad vyrams, turintiems nutukimą, svorio mažinimas dažnai siejamas su testosterono koncentracijos didėjimu. Pokyčiai fiksuojami tiek koreguojant mitybą ir fizinį aktyvumą, tiek po bariatrinių operacijų, nors poveikio dydis priklauso nuo pasirinkto metodo ir numesto svorio.

    Vis dėlto žema testosterono reikšmė viename tyrime dar nereiškia diagnozės. Hormonų koncentracija kinta paros metu, ją gali paveikti miegas, ūmi liga, stresas ar vaistai, todėl vertinant būtina atsižvelgti ir į simptomus, ir į pakartotinius, tinkamai atliktus laboratorinius tyrimus.

    Jei pasireiškia aiškūs simptomai, tokie kaip sumažėjęs libido, erekcijos sutrikimai, nuolatinis nuovargis, sumažėjusi raumenų masė ar jėga, verta kreiptis į gydytoją dėl išsamesnio ištyrimo. Svarbiausia žinia iš naujausių duomenų yra ta, kad vien skaičius svarstyklėse ar KMI ne visada atskleidžia tikrąją riziką, o pilvo riebalų perteklius gali būti vienas svarbiausių veiksnių.

  • Miego trūkumas kenkia, bet ir per ilgas miegas gali būti pavojingas: ką rodo tyrimai

    Miego trūkumas kenkia, bet ir per ilgas miegas gali būti pavojingas: ką rodo tyrimai

    Ilgą laiką mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė miego trūkumui, siejamam su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad svarbu ne tik miego valandų skaičius, bet ir jo kokybė bei reguliarumas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tiek per trumpas, tiek pernelyg ilgas miegas gali būti susijęs su nepalankiomis medžiagų apykaitos permainomis. Be to, miegas atlieka ir svarbią smegenų „techninės priežiūros“ funkciją, padedančią šalinti budrumo metu susikaupiančias medžiagas.

    Paprastai per trumpu miegu laikomas miegas, trunkantis mažiau nei 6 valandas per parą. Didelės apimties tyrimų apžvalgos rodo, kad toks miegas suaugusiesiems dažniau siejamas su didesniu kūno masės indeksu ir nutukimo rizika.

    Ryšys aiškinamas keliais mechanizmais: sutrinka alkį ir sotumą reguliuojantys hormonai, didėja potraukis kaloringam maistui, prastėja gliukozės apykaita. Ilgainiui tai gali prisidėti prie 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizikos didėjimo.

    Vis dėlto „daugiau“ ne visada reiškia „geriau“. Per ilgu miegu dažniausiai vadinamas reguliarus miegas, trunkantis ilgiau nei 9 valandas per parą, ir kai kurios metaanalizės tokį miegą sieja su didesne mirtingumo bei širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Interpretaciją čia būtina vertinti atsargiai: statistinis ryšys dar nereiškia priežasties. Ilgai miegantys žmonės neretai gali turėti kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, negydomą miego apnėją, depresiją, lėtines ligas ar vartoti vaistus, kurie didina mieguistumą.

    Pastarąjį dešimtmetį daug dėmesio sulaukė ir tyrimai apie tai, kaip miegas siejasi su smegenų „apsivalymu“. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad miegant didėja tarpląstelinė erdvė ir aktyviau cirkuliuoja skysčiai, o tai gali padėti greičiau pašalinti medžiagų apykaitos produktus, tarp jų ir beta amiloidą.

    Vėlesni žmonių tyrimai sustiprino hipotezę, kad ypač svarbus yra gilus lėtojo miego etapas, kai smegenų elektrinis aktyvumas sulėtėja ir vyksta būdingos lėtosios bangos. Šioje fazėje fiksuojami ir ryškesni smegenų skysčių dinamikos pokyčiai, kurie gali būti svarbūs normaliai smegenų metabolinei aplinkai palaikyti.

    Praktiškai daugumai suaugusiųjų dažniausiai rekomenduojama siekti maždaug 7–9 valandų miego per parą, tačiau vien skaičiaus nepakanka. Ne mažiau svarbu, ar miegas yra nenutrūkstamas, ar lengva užmigti, ar ryte atsibundama pailsėjus, ir ar miego režimas panašus tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais.

    Jeigu žmogus nuolat miega trumpai arba, priešingai, jaučia poreikį miegoti labai ilgai ir vis tiek išlieka pavargęs, specialistai pataria ieškoti priežasties. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju, nes nuovargį gali lemti miego sutrikimai, psichologinės būklės ar kitos sveikatos problemos.

  • Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Nutukimas tampa pasauline epidemija

    Nutukimas jau seniai nebėra vien gyvenimo būdo problema – Pasaulio sveikatos organizacija jį apibūdina kaip lėtinę, dažnai atsinaujinančią ligą, kurią lemia genetika, neurobiologija, aplinka ir maisto prieinamumas. 2022 metais nutukimu pasaulyje gyveno maždaug kas aštuntas žmogus, o antsvorį turėjo milijardai suaugusiųjų.

    Svorio augimas paprastai siejamas su teigiamu energijos balansu, kai suvartojama daugiau kalorijų nei jų sudeginama. Tačiau apetitas, sotumo jausmas, energijos sąnaudos ir reakcija į gydymą priklauso nuo daugybės mechanizmų, todėl mokslas vis dažniau ieško papildomų paaiškinimų.

    Kaip žarnynas susijęs su svoriu

    Vienas aktyviausiai tiriamų veiksnių yra žarnyno mikrobiota – trilijonai mikroorganizmų, padedančių skaidyti maisto medžiagas ir gaminančių įvairius metabolitus. Tarp jų yra trumposios grandinės riebalų rūgštys, kurios gali veikti žarnyno barjerą, imuninį atsaką ir hormonų, susijusių su alkiu bei sotumu, išsiskyrimą.

    Mokslininkai taip pat tiria žarnyno ir smegenų ašį – komunikacijos kelią, kuriuo žarnyne vykstantys procesai gali daryti įtaką elgsenai, alkio signalams ir net streso reakcijoms. Be to, mikrobiota dalyvauja tulžies rūgščių apykaitoje, o tai siejama su riebalų virškinimu ir medžiagų apykaita.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Tyrimai rodo, kad nutukimą turintiems žmonėms dažniau nustatoma mažesnė mikroorganizmų įvairovė ir kitoks jų genų aktyvumas. 2024 metais paskelbta didelės apimties meta analizė, apėmusi 3 329 mėginius iš 17 šalių, rado pasikartojančius mikrobiotos skirtumus ir su nutukimu susijusius metabolinius kelius.

    Kartu paneigiamas anksčiau plačiai kartotas supaprastinimas, kad nutukimą esą patikimai išduoda vien bakterijų Firmicutes ir Bacteroidetes santykis. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rodiklis nėra universalus ir negali būti laikomas patikimu diagnostiniu matu.

    Svarbiausia problema – priežasties ir pasekmės klausimas. Mityba, vaistai, fizinis aktyvumas, amžius, žarnyno turinio slinkimo greitis ir pati liga gali keisti mikrobiotą, todėl ryšys nebūtinai reiškia, kad būtent mikrobiota sukelia nutukimą.

    Kodėl bandymai žmonėms dar neperlaužė situacijos

    Stiprių argumentų pateikė eksperimentai su gyvūnais: perkėlus mikrobiotą iš skirtingo kūno sudėjimo donorų, gyvūnams kito riebalinio audinio kaupimas, tačiau rezultatai priklausė ir nuo mitybos. Tai rodo biologinę galimybę, bet tokie duomenys negali būti tiesiogiai perkelti žmonėms.

    Žmonių tyrimuose daug žadančių signalų irgi yra: dalyje darbų nustatyta, kad tam tikros pradinės mikrobiomo funkcijos gali būti susijusios su sėkme keičiant gyvenimo būdą ir mažinant svorį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kol kas tai labiau kryptys tolimesniems tyrimams, o ne paruoštas klinikinis įrankis.

    Entuziazmą vėsina bandymai tiesiogiai keisti mikrobiotą. Randomizuotuose tyrimuose išmatų mikrobiotos transplantacija iš liekno donoro ne visada suteikė papildomos naudos mažinant svorį, o probiotikai negali būti laikomi universaliu lieknėjimo sprendimu, nes poveikis priklauso nuo konkretaus štamo, dozės ir situacijos.

    Tarptautiniai ekspertai pabrėžia, kad šiuo metu įrodymų nepakanka, jog komerciniai mikrobiomo tyrimai būtų rutiniškai naudojami klinikinėje praktikoje. Mikroorganizmų analizė ateityje gali prisidėti prie labiau individualizuotos terapijos, tačiau šiandien ji nepakeičia patikrintų metodų: mitybos korekcijos, fizinio aktyvumo, psichologinės pagalbos, o kai reikia – vaistų ar bariatrinės chirurgijos.

  • Miegate tik 80 minučių trumpiau? Tyrimas atskleidė ryšį su svorio augimu ir liemens apimtimi

    Miegate tik 80 minučių trumpiau? Tyrimas atskleidė ryšį su svorio augimu ir liemens apimtimi

    Kas nustatyta tyrime?

    Naujas tyrimas parodė, kad net ir nedidelis, bet reguliarus miego sutrumpinimas gali būti susijęs su apčiuopiamais kūno masės pokyčiais. Mokslininkus domino ne ekstremalus nemiegojimas, o kasdienė situacija, kai užmigti atsigulama vėliau, o keltis tenka tuo pačiu metu.

    Analizėje, publikuotoje žurnale „Annals of Internal Medicine“, vertinti 95 suaugusieji, kurie įprastai miegodavo bent 7 valandas per parą ir turėjo padidėjusią kardiometabolinę riziką. Dalyviai perėjo du 6 savaičių laikotarpius: vieną miegojo įprastai, kitą užmigimo laiką stūmė maždaug 90 minučių vėliau.

    Praktiškai tai reiškė, kad miegas sutrumpėjo vidutiniškai apie 78,4 minutės per parą. Toks dizainas svarbus tuo, kad jis atspindi dažną įprotį, kai miego trūkumas nėra labai akivaizdus, tačiau tęsiasi savaitėmis.

    Kiek pasikeitė svoris ir apimtys?

    Po riboto miego laikotarpio dalyviai vidutiniškai svėrė 0,45 kilogramo daugiau nei įprasto miego laikotarpiu. Taip pat fiksuotas vidutinis liemens apimties padidėjimas apie 0,52 centimetro ir nedidelis viso kūno tūrio pokytis.

    Nors skaičiai neatrodo dideli, poveikis pasireiškė per palyginti trumpą laiką, vos per 6 savaites. Tyrėjai pabrėžė, kad šių rezultatų negalima paprastai „padauginti“ iš mėnesių ar metų, nes ilgalaikės organizmo adaptacijos gali būti kitokios.

    Vis dėlto išvada aiški: net nedidelis, bet nuolatinis miego trumpinimas gali prisidėti prie energijos balanso pokyčių, o tai ilgainiui gali turėti reikšmės kūno masei.

    Kodėl trumpesnis miegas gali „pridėti“ kilogramų?

    Vienas netikėtas tyrimo signalas buvo susijęs su kasdieniu aktyvumu: trumpiau miegoję dalyviai vidutiniškai apie 17,2 minutės daugiau praleido sėdėdami per parą. Įdomu tai, kad šis pokytis išliko ir įvertinus tai, jog jie tiesiog turėjo daugiau budraus laiko.

    Intuityviai gali atrodyti, kad trumpiau miegant žmogus turėtų daugiau judėti ir sudeginti daugiau energijos, tačiau realybėje papildomas budrumo laikas dažnai virsta pasyviu vakaru prie ekranų. Vėlesnis užmigimas taip pat gali reikšti vėlesnius užkandžius, vėlyvą vakarienę ar mažesnę motyvaciją judėti kitą dieną.

    Miegas nėra vien poilsis: jis susijęs su hormonų ir medžiagų apykaitos reguliacija bei paros ritmo stabilumu. Tyrimų literatūroje dažnai aptariamas ir apetito hormonų balansas, ypač grelino, didinančio alkio jausmą, ir leptino, siunčiančio sotumo signalus, galintis kisti dėl nepakankamo miego.

    „Nedidelis, bet nuolatinis miego trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, darančių įtaką energijos balansui ir kūno masei“, – teigė tyrimo autoriai, apibendrindami rezultatus.

    Specialistai primena, kad kūno masę lemia daugybė veiksnių: mityba, judėjimas, stresas, genetika, vartojami vaistai, lėtinės ligos ir paros ritmo ypatumai. Tačiau, jei miegas nuolat trumpėja, tai gali tapti svarbiu, dažnai nuvertinamu rizikos elementu.

    Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama reguliariai miegoti bent apie 7 valandas per parą, o svarbi ir miego kokybė bei pastovus režimas. Jei, skyrus pakankamai laiko miegui, vis tiek sunku užmigti, dažnai prabundama ar dieną vargina ryškus mieguistumas, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti galimus miego sutrikimus.

  • Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Prasideda nuo naktinio dilgčiojimo: riešo kanalo sindromas dažniau smogia turintiems antsvorio

    Viskas dažnai prasideda nekaltai: naktį ima dilgčioti ar tirpti keli pirštai, o ryte ranka būna tarsi nejautri. Vėliau prisideda skausmas, silpnėja suėmimas ir darosi sunku atlikti smulkius, tikslius judesius.

    Tipiškiausia, kad simptomai labiausiai paliečia nykštį, smilių ir vidurinį pirštą, daliai žmonių ir bevardžio piršto pusę. Mažylis paprastai lieka be nusiskundimų, o tai gydytojams yra svarbi užuomina, padedanti atskirti šią būklę nuo kitų.

    Kas vyksta rieše?

    Riešo kanalo sindromas atsiranda tuomet, kai riešo kanale suspaudžiamas vidurinis nervas. Ši anatominė erdvė yra siaura, joje taip pat eina pirštus judinančių sausgyslių pluoštai, todėl bet koks patinimas ar uždegiminiai pokyčiai gali padidinti spaudimą.

    Didėjant spaudimui nervas pradeda blogiau perduoti impulsus, todėl pirmiausia atsiranda jutimo sutrikimai. Ilgainiui gali nukentėti ir raumenų darbas, atsiranda nerangumas, daiktai dažniau krenta iš rankų, sunku užsisegti sagas ar laikyti smulkius daiktus.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Riešo kanalo sindromas nėra vien tik biuro darbuotojų problema, nors ilgas darbas kompiuteriu ir pasikartojantys rankos judesiai tikrai didina riziką. Simptomus gali provokuoti ir darbas įrankiais, ypač kai rankos nuolat veikiamos vibracijos, taip pat ilgas vairavimas ar dažnas telefono laikymas vienoje padėtyje.

    Didesnė rizika siejama su būklėmis, kurios skatina skysčių susilaikymą ar audinių patinimą: nėštumu, menopauze, kai kuriomis endokrininėmis ligomis. Taip pat riziką didina cukrinis diabetas, hipotireozė, uždegiminės sąnarių ligos, o antsvoris ir nutukimas siejami su dažnesniu šio sindromo nustatymu.

    Priežastimi gali tapti ir vietiniai veiksniai, pavyzdžiui, anksčiau patirtos riešo traumos, lūžiai, degeneraciniai pakitimai ar dariniai, kurie užima vietą riešo kanale. Dėl to gydytojai visada vertina ne tik simptomus, bet ir bendrą sveikatos būklę bei galimas gretutines ligas.

    Kaip atpažinti ir ką daryti?

    Ankstyvoje stadijoje būdinga, kad tirpimas ar dilgčiojimas sustiprėja naktį ir gali pažadinti iš miego. Žmonės neretai pastebi, kad trumpam palengvėja nuleidus ranką žemyn ar papurčius plaštaką, tačiau simptomai vėliau kartojasi vis dažniau.

    Jei pojūčiai persikelia į mažylį, atsiranda kaklo skausmas ar simptomai apima plaštakos nugarinę pusę, tai gali reikšti kitą problemos šaltinį. Tokiais atvejais ypač svarbu nedelsti ir išsitirti, nes savidiagnostika gali suklaidinti.

    Įtarus riešo kanalo sindromą įprastai pradedama nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreipia pas neurologą ar ortopedą. Diagnozei patikslinti dažnai skiriami nervo laidumo tyrimai, o papildomai gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, padedantis įvertinti nervo būklę ir galimą suspaudimo priežastį.

    Gydymo taktika priklauso nuo to, kiek pažengęs nervo spaudimas. Lengvesniais atvejais pirmiausia taikomos konservatyvios priemonės, pavyzdžiui, įtvaras, laikantis riešą neutralioje padėtyje, ypač naktį, kai žmogus nevalingai sulenkia ar išlenkia riešą.

    Kai kuriems pacientams gali būti siūlomos injekcijos į riešo kanalą, kurios padeda sumažinti uždegimą ir skausmą, nors efektas ne visada būna ilgalaikis. Reabilitacijoje dažnai pasitelkiami specializuoti pratimai ir rankos terapija, skirti gerinti nervo ir sausgyslių slydimą bei mažinti audinių įtampą.

    Jei konservatyvus gydymas nepadeda arba atsiranda ryškus jėgos silpnėjimas ir raumenų nykimas, gali būti svarstomas operacinis gydymas. Operacijos tikslas yra atlaisvinti vidurinį nervą praplečiant riešo kanalo erdvę, o tai daugeliu atvejų leidžia sumažinti simptomus ir apsaugoti rankos funkciją ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Ultraperdirbtas maistas jau seniai siejamas su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Naujesni duomenys rodo, kad žala gali būti platesnė: prastėja ir raumenų kokybė, net jei suvartojamų kalorijų kiekis panašus.

    Kalifornijos universiteto San Franciske tyrėjai nustatė, kad žmonės, dažniau valgantys ultraperdirbtus produktus, turėjo daugiau riebalų sankaupų šlaunų raumenyse. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Radiology“ ir išliko reikšmingi įvertinus amžių, lytį, fizinį aktyvumą bei kūno masės indeksą.

    Riebalai kaupiasi ne tik po oda

    Dažniausiai kūno riebalus siejame su pilvo ar klubų sritimi, tačiau jie gali kauptis ir raumenyse. Šis reiškinys vadinamas riebalų įsiskverbimu į raumeninį audinį, kai riebalinės ląstelės ima užimti vietą, kur įprastai dominuoja raumenų skaidulos.

    Tokie pokyčiai nėra vien kosmetiniai. Didėjant riebalų kiekiui raumenyse, raumuo gali tapti mažiau efektyvus, silpnėti, o bendra judėjimo funkcija prastėti, ypač vyresniame amžiuje.

    Ką parodė daugiau nei 600 žmonių duomenys

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus žmonių duomenis iš JAV projekto Osteoarthritis Initiative. Į tyrimą įtraukti dalyviai buvo didesnės kelio sąnario osteoartrito rizikos grupėje, tačiau tyrimo pradžioje liga jiems dar nebuvo diagnozuota.

    Dalyviai pildė išsamius mitybos klausimynus, o vėliau jiems atliktas šlaunų raumenų magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu buvo galima tiksliai įvertinti, kiek riebalų yra susikaupę raumenų viduje.

    Analizė parodė aiškią sąsają: kuo daugiau ultraperdirbtų produktų racione, tuo didesnis riebalų kiekis raumenyse. Svarbu tai, kad ryšys išliko ir tuomet, kai bendra paros energinė vertė, riebalų kiekis dietoje bei socialiniai ir ekonominiai veiksniai buvo panašūs.

    Kodėl tai gali būti svarbu keliams ir judėjimui

    Riebalų perteklius raumenyse siejamas su prastesne raumenų funkcija ir mažesniu fiziniu pajėgumu. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti reikšminga ir sąnariams, nes raumenys yra viena pagrindinių struktūrų, stabilizuojančių kelius.

    „Per kelis dešimtmečius matome lygiagrečiai augantį nutukimo ir kelio sąnario osteoartrito paplitimą, o racione mažėjo natūralių, mažai apdorotų produktų ir daugėjo pramoniniu būdu pagaminto ultraperdirbto maisto“, – sakė dr. Zehra Akkaya iš Kalifornijos universiteto San Franciske.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dar negalima teigti, jog ultraperdirbtas maistas tiesiogiai sukelia riebalų kaupimąsi raumenyse, nes tyrimas buvo stebimasis. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad būtų pagrindas tolesniems, intervenciniams tyrimams.

    Galimi paaiškinimai siejami su ultraperdirbtuose produktuose dažnesniais pridėtiniais cukrais, rafinuotais angliavandeniais, didesniu druskos kiekiu ir technologiniais priedais, taip pat mažesniu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų kiekiu. Tokia mityba gali skatinti lėtinį uždegimą ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie ilgainiui veikia ir raumeninį audinį.

    Praktinė išvada paprasta: reikšmę gali turėti ne tik suvalgytų kalorijų skaičius, bet ir maisto kokybė. Jei racione dažnai dominuoja ultraperdirbti produktai, organizmo sudėtis ir raumenų būklė gali prastėti net ir neviršijant įprasto kalorijų kiekio.