CP v2

Tag: Nutukimas

  • Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Ultraperdirbtas maistas jau seniai siejamas su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Naujesni duomenys rodo, kad žala gali būti platesnė: prastėja ir raumenų kokybė, net jei suvartojamų kalorijų kiekis panašus.

    Kalifornijos universiteto San Franciske tyrėjai nustatė, kad žmonės, dažniau valgantys ultraperdirbtus produktus, turėjo daugiau riebalų sankaupų šlaunų raumenyse. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Radiology“ ir išliko reikšmingi įvertinus amžių, lytį, fizinį aktyvumą bei kūno masės indeksą.

    Riebalai kaupiasi ne tik po oda

    Dažniausiai kūno riebalus siejame su pilvo ar klubų sritimi, tačiau jie gali kauptis ir raumenyse. Šis reiškinys vadinamas riebalų įsiskverbimu į raumeninį audinį, kai riebalinės ląstelės ima užimti vietą, kur įprastai dominuoja raumenų skaidulos.

    Tokie pokyčiai nėra vien kosmetiniai. Didėjant riebalų kiekiui raumenyse, raumuo gali tapti mažiau efektyvus, silpnėti, o bendra judėjimo funkcija prastėti, ypač vyresniame amžiuje.

    Ką parodė daugiau nei 600 žmonių duomenys

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus žmonių duomenis iš JAV projekto Osteoarthritis Initiative. Į tyrimą įtraukti dalyviai buvo didesnės kelio sąnario osteoartrito rizikos grupėje, tačiau tyrimo pradžioje liga jiems dar nebuvo diagnozuota.

    Dalyviai pildė išsamius mitybos klausimynus, o vėliau jiems atliktas šlaunų raumenų magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu buvo galima tiksliai įvertinti, kiek riebalų yra susikaupę raumenų viduje.

    Analizė parodė aiškią sąsają: kuo daugiau ultraperdirbtų produktų racione, tuo didesnis riebalų kiekis raumenyse. Svarbu tai, kad ryšys išliko ir tuomet, kai bendra paros energinė vertė, riebalų kiekis dietoje bei socialiniai ir ekonominiai veiksniai buvo panašūs.

    Kodėl tai gali būti svarbu keliams ir judėjimui

    Riebalų perteklius raumenyse siejamas su prastesne raumenų funkcija ir mažesniu fiziniu pajėgumu. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti reikšminga ir sąnariams, nes raumenys yra viena pagrindinių struktūrų, stabilizuojančių kelius.

    „Per kelis dešimtmečius matome lygiagrečiai augantį nutukimo ir kelio sąnario osteoartrito paplitimą, o racione mažėjo natūralių, mažai apdorotų produktų ir daugėjo pramoniniu būdu pagaminto ultraperdirbto maisto“, – sakė dr. Zehra Akkaya iš Kalifornijos universiteto San Franciske.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dar negalima teigti, jog ultraperdirbtas maistas tiesiogiai sukelia riebalų kaupimąsi raumenyse, nes tyrimas buvo stebimasis. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad būtų pagrindas tolesniems, intervenciniams tyrimams.

    Galimi paaiškinimai siejami su ultraperdirbtuose produktuose dažnesniais pridėtiniais cukrais, rafinuotais angliavandeniais, didesniu druskos kiekiu ir technologiniais priedais, taip pat mažesniu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų kiekiu. Tokia mityba gali skatinti lėtinį uždegimą ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie ilgainiui veikia ir raumeninį audinį.

    Praktinė išvada paprasta: reikšmę gali turėti ne tik suvalgytų kalorijų skaičius, bet ir maisto kokybė. Jei racione dažnai dominuoja ultraperdirbti produktai, organizmo sudėtis ir raumenų būklė gali prastėti net ir neviršijant įprasto kalorijų kiekio.

  • Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmas, dar vadinamas medžiagų apykaita, apima visus cheminius procesus, kurie leidžia organizmui iš maisto gauti energijos ir ją panaudoti gyvybinėms funkcijoms. Būtent dėl šių procesų organizmas virškina, pasisavina maistines medžiagas, atkuria audinius ir pašalina apykaitos atliekas.

    Dažniausiai painiojamos dvi sąvokos: bazinė medžiagų apykaita ir bendros paros energijos sąnaudos. Bazinė medžiagų apykaita yra energija, kurios reikia kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūrai ir kitoms būtinoms funkcijoms ramybės būsenoje. Tuo metu bendros sąnaudos apima ir kasdienį judėjimą, treniruotes bei virškinimo procesus.

    Vienas gajausių mitų yra tas, kad metabolizmas visada lėtėja vien dėl amžiaus, todėl svoris neišvengiamai auga. Tyrimai rodo, kad didelė dalis pokyčių siejama ne su pačiu amžiumi, o su mažėjančiu fiziniu aktyvumu ir raumenų mase. Kuo daugiau raumenų, tuo daugiau energijos organizmas sunaudoja net ramybės metu.

    Endokrinologai pabrėžia, kad kūno masę vis dar lemia energijos balansas, tačiau į jį įsitraukia daugiau veiksnių nei vien kalorijų skaičiavimas. Miegas, lėtinis stresas ir hormonų pusiausvyra gali keisti alkio signalus, sotumo jausmą ir spontanišką judėjimą, todėl ilgainiui tampa svarbiais praktiniais svorio kontrolės komponentais.

    Metabolizmo tempas taip pat gali mažėti dėl ilgalaikių itin restriktyvių dietų ar nepakankamo maitinimosi. Tokiais atvejais organizmas prisitaiko prie mažesnio energijos kiekio ir sumažina jos eikvojimą, o žmogus gali jausti nuovargį ir pastebėti, kad svoris krenta sunkiau. Lėtesnė medžiagų apykaita kartais susijusi ir su sveikatos būkle, pavyzdžiui, kai kuriais hormonų sutrikimais ar tam tikrų vaistų vartojimu.

    Pastaraisiais metais daug diskusijų kelia mažiau angliavandenių turinčios mitybos strategijos. Kai kuriuose tyrimuose, pavyzdžiui, tiriant moteris, turinčias policistinių kiaušidžių sindromą, toks racionas, net išlaikant panašią energinę vertę, siejosi su nedideliu riebalų masės mažėjimu ir palankesniais insulino rodikliais. Vis dėlto tai nereiškia, kad angliavandenių ribojimas automatiškai paspartina metabolizmą: dažniau kalbama apie tai, kaip makroelementų proporcijos gali paveikti kai kuriuos metabolinės sveikatos parametrus.

    Rinkoje populiarūs pažadai pagreitinti metabolizmą kapsule dažnai pranoksta mokslinius įrodymus. Dalis vadinamųjų riebalų degintojų turi menką arba nepatikimai patvirtintą poveikį, o kai kurie papildai gali sąveikauti su vaistais ar būti netinkami žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių rizikų.

    Praktiškai patikimiausias kelias išlieka klasikinis: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir raumenų jėgos treniruotės, pakankamas miegas, vandens vartojimas ir streso mažinimas. Jei svarstoma papildų ar specifinių preparatų vartojimas, tai turėtų būti daroma įvertinus realius trūkumus ir pasitarus su gydytoju ar dietologu.

  • BMI laikoma atgyvena? Mokslininkai siūlo naują rodiklį CBMI, kuris gali tiksliau įvertinti riziką

    BMI laikoma atgyvena? Mokslininkai siūlo naują rodiklį CBMI, kuris gali tiksliau įvertinti riziką

    Ilgus dešimtmečius kūno masės indeksas (KMI, tarptautiniu mastu žinomas kaip BMI) buvo vienas pagrindinių rodiklių, padedančių greitai įvertinti, ar suaugusio žmogaus kūno masė gali būti susijusi su sveikatos rizikomis. Jis apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu, o Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad suaugusiesiems reikšmės nuo 25 paprastai siejamos su antsvoriu, o nuo 30 – su nutukimu.

    Vis dėlto KMI paprastumas yra ir didžiausias jo trūkumas: dviem vienodo ūgio ir svorio žmonėms jis gali priskirti tą pačią kategoriją, nors jų kūno sudėjimas ir reali metabolinė rizika skirsis. Dėl to raumeningas sportuojantis žmogus kartais „patenka“ į antsvorio zoną, o kitas, kurio KMI normos ribose, gali turėti mažai raumenų ir daugiau visceralinių riebalų.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas skaičius negali atspindėti riebalų kiekio, jų pasiskirstymo ar bendros metabolinės būklės. Praktikoje KMI vertinamas kartu su kitais duomenimis, tokiais kaip liemens apimtis, arterinis kraujospūdis, kraujo tyrimai, amžius ir gretutinės būklės.

    Kas keičia KMI kasdienėje praktikoje?

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama liemens apimties ir ūgio santykiui, kuris dažnai laikomas paprastu būdu geriau „pagauti“ pilvinio tipo riebalų kaupimąsi. Principas nesudėtingas: liemens apimtis ir ūgis matuojami ta pačia vienetine sistema, o gautas santykis leidžia orientuotis, ar riebalai labiau telkiasi pilvo srityje.

    Dažnai kartojama taisyklė, kad liemens apimtis turėtų būti mažesnė nei pusė ūgio, o reikšmės, artėjančios prie 0,50, gali būti signalas detalesniam įvertinimui. Būtent visceralinių riebalų perteklius siejamas su didesne 2 tipo cukrinio diabeto, hipertenzijos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika net tada, kai bendra kūno masė neatrodo labai didelė.

    Tačiau ir liemens apimties matavimas nėra „neklaidingas“: rezultatą gali paveikti matavimo vieta, laikysena, pilvo raumenų įtempimas ar net kvėpavimo fazė. Dėl to rekomenduojama matuoti stovint, neįtraukiant pilvo, po ramaus iškvėpimo ir visada panašiomis sąlygomis.

    Naujas pasiūlymas: CBMI

    2026 metais žurnale „Scientific Reports“ aprašyta mokslininkų siūloma alternatyva – CBMI, vadinamas nuosekliu kūno masės indeksu. Jis, kaip ir KMI, remiasi ūgiu bei kūno mase, tačiau naudoja kitokį matematinį modelį: į formulę įtraukiamas ūgio kubas ir kvadratinė šaknis, o žmogaus kūnas supaprastintai prilyginamas cilindrui.

    Tyrime dalyvavo 400 sveikų žmonių nuo kūdikystės iki 75 metų, o visi matavimai atlikti viename centre Stambule. Autoriai lygino CBMI ir kitą indeksą, vadinamą TMI, su liemens ir ūgio santykiu, ir skelbė, kad CBMI ryšys su šiuo santykiu buvo stipresnis.

    Publikacijoje taip pat pateikta orientacinė interpretacija: maždaug 0,46 liemens ir ūgio santykis įvardytas kaip optimali reikšmė, o 0,50 – kaip viršutinė normos riba, su jomis susiejant atitinkamus CBMI intervalus. Vis dėlto patys autoriai pabrėžė, kad ribos yra preliminarios, nes išvados remiasi ribota, vienoje vietoje tirta imtimi.

    Ar KMI tikrai pasens?

    Šiuo metu KMI tebėra patogus, greitas ir pigus atrankinis rodiklis, ypač vertinant dideles populiacijas, tačiau jis neturėtų būti traktuojamas kaip diagnozė. CBMI taip pat tiesiogiai nematuoja nei riebalų, nei raumenų, nei visceralinių riebalų kiekio – jo tikslas yra geriau atitikti kūno proporcijas ir sumažinti klaidingų interpretacijų riziką.

    Kad naujas rodiklis būtų plačiau taikomas medicinos praktikoje, reikės didesnių ir įvairesnių tyrimų skirtingose populiacijose. Taip pat svarbu palyginti CBMI su tikslesniais kūno sudėties vertinimo metodais, tokiais kaip DEXA ar bioimpedansinė analizė, ir įvertinti, ar jis geriau prognozuoja realias metabolines baigtis.

    „KMI yra naudingas kaip atrankos įrankis, bet jis neturi pakeisti gydytojo sprendimo, paremtu platesniu ištyrimu“, – pabrėžia daugelis klinikinės praktikos rekomendacijų. Todėl kol kas KMI į pensiją dar neišeina, tačiau diskusija dėl tikslesnių rodiklių aiškiai stiprėja.

  • Mokslininkai įspėja: antsvoris gali spartinti smegenų senėjimą ir bloginti atmintį

    Mokslininkai įspėja: antsvoris gali spartinti smegenų senėjimą ir bloginti atmintį

    Antsvoris ir nutukimas dažniausiai siejami su širdies ir kraujagyslių ligomis, 2 tipo cukriniu diabetu ar sąnarių problemomis. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad per didelė kūno masė gali paveikti ir smegenų veiklą, ypač atmintį bei mokymosi procesus.

    Virginia Tech neurobiologų komanda aiškinasi, ar nutukimas smegenyse gali suaktyvinti biologinius procesus, panašius į tuos, kurie būdingi natūraliam senėjimui. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog smegenys staiga „pasensta“, tačiau kai kurie mechanizmai gali pradėti veikti kitaip.

    „Matome požymių, kad nutukimas gali įjungti tuos pačius kelius, kurie vėliau siejami su amžiumi prastėjančia atmintimi“, – sakė Virginia Tech neurobiologas Timothy Jarome.

    Komanda remiasi daugiausia tyrimais su gyvūnais, todėl išvadų žmonėms dar negalima tiesiogiai taikyti. Vis dėlto rezultatai kelia klausimą, ar dalis kognityvinių sutrikimų, pastebimų esant nutukimui, gali būti susiję su bendrais molekuliniais pokyčiais.

    Kas vyksta hipokampe?

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė hipokampui, smegenų sričiai, susijusiai su mokymusi ir prisiminimų formavimu. Ankstesniuose darbuose jie nustatė, kad prastėjant atminčiai kinta procesas, vadinamas K63 poliubikvitinacija, kai baltymai ląstelėse modifikuojami tam tikru būdu.

    Jaunose, normaliai funkcionuojančiose smegenyse mokantis K63 poliubikvitinacijos lygis hipokampe paprastai mažėja, o tai, mokslininkų vertinimu, gali padėti įtvirtinti naują informaciją. Senstančiose smegenyse šis mechanizmas, panašu, veikia kitaip, o padidėjęs modifikacijos lygis gali trukdyti atminties procesams.

    Eksperimentuose buvo pastebėta, kad sumažinus K63 poliubikvitinaciją tiksliniu molekuliniu įrankiu, vyresnių žiurkių atminties rodikliai pagerėjo. Ši detalė leidžia svarstyti, ar ateityje tai galėtų tapti vienu iš galimų terapinių taikinių, nors iki gydymo žmonėms dar labai toli.

    Kuo nutukimas primena senėjimą?

    Panašus vaizdas užfiksuotas ir jaunoms žiurkėms, kurios buvo šeriamos daug riebalų turinčia dieta ir nutuko. Jų K63 poliubikvitinacijos lygis buvo panašus į tą, kuris paprastai stebimas gerokai vyresniems gyvūnams, o atminties testuose rezultatai buvo prastesni.

    Tokie duomenys leidžia kelti hipotezę, kad nutukimo nulemtas atminties suprastėjimas ir su amžiumi susiję pokyčiai gali turėti bendrą biologinį pagrindą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai dar reikia patikrinti papildomais bandymais ir ilgesnio laikotarpio stebėjimais.

    „Kol kas tai yra kryptis, kurią turime patvirtinti, nes skirtingi veiksniai gali suvesti į panašų rezultatą, bet veikti nevienodais keliais“, – sakė T. Jarome.

    Ką tyrėjai planuoja toliau?

    Kitas projekto etapas numato ilgalaikį stebėjimą: žiurkės bus auginamos nuo jauno amžiaus iki senatvės, lyginant standartinę ir daug riebalų turinčią mitybą. Tikslas yra įvertinti, kaip laikui bėgant kinta tie patys baltymai ir procesai, susiję su atmintimi.

    Komanda taip pat planuoja pasitelkti CRISPR technologija paremtą tikslinį įrankį, kad K63 poliubikvitinacija būtų sumažinta dar iki nutukimui išsivystant. Taip siekiama atsakyti, ar ankstyva intervencija galėtų apsaugoti nuo kognityvinių funkcijų blogėjimo, susijusio su ilgalaike kaloringa mityba.

    Nors tyrimas suteikia intriguojančių užuominų, ekspertai primena, kad demencija ar Alzheimerio liga yra daugiaveiksnės būklės. Riziką didina ne tik kūno masė, bet ir amžius, genetika, širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, fizinio aktyvumo stoka, rūkymas, taip pat dažnas alkoholio vartojimas.

    Praktikoje smegenų sveikatai svarbiausi išlieka baziniai dalykai: reguliarus judėjimas, subalansuota mityba, kokybiškas miegas, streso valdymas ir protinė veikla. Tai nėra greitas sprendimas, tačiau tokie įpročiai mažina rizikos veiksnius, kurie ilgainiui gali atsiliepti ir pažinimo funkcijoms.

  • Tai daugiau nei antsvoris: III laipsnio nutukimas tyliai griauna kūną ir trumpina gyvenimą

    Tai daugiau nei antsvoris: III laipsnio nutukimas tyliai griauna kūną ir trumpina gyvenimą

    III laipsnio nutukimas, dar vadinamas itin sunkiu nutukimu, yra lėtinė liga, siejama su ypač didele komplikacijų rizika. Klinikinėje praktikoje jis dažniausiai nustatomas, kai kūno masės indeksas viršija 40 kilogramų kvadratiniam metrui, tačiau vertinama ir bendra sveikatos būklė bei riebalinio audinio pasiskirstymas.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien „didesnis antsvoris“. Didelis riebalinio audinio perteklius veikia kaip aktyvus organas: keičia hormonų pusiausvyrą, skatina uždegiminius procesus ir didina atsparumą insulinui, todėl sutrinka medžiagų apykaita ir kyla ilgalaikių ligų grėsmė.

    Kas iš tiesų lemia ligą?

    Nors visuomenėje nutukimas dažnai aiškinamas vien mityba ir fizinio aktyvumo stoka, itin sunki forma paprastai turi sudėtingesnes priežastis. Riziką didina genetiniai veiksniai, hormonų sutrikimai, ilgalaikis stresas, miego trūkumas, taip pat psichikos sveikatos problemos, pavyzdžiui, depresija ar emocinis valgymas.

    Svarbu ir tai, kad nutukimas susijęs su organizmo signalais, kurie reguliuoja alkį ir sotumą. Daliai žmonių šie mechanizmai veikia taip, kad vien valios pastangų ar trumpalaikių dietų nepakanka, o bandymai dažnai baigiasi svorio grįžimu.

    Kokias pasekmes dažniausiai sukelia?

    III laipsnio nutukimas didina 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos ir riebalų apykaitos sutrikimų tikimybę. Dėl to auga širdies ir kraujagyslių ligų rizika, įskaitant širdies nepakankamumą bei širdies ritmo sutrikimus.

    Didelis kūno svoris taip pat stipriai apkrauna atramos ir judėjimo sistemą. Kelio ir klubo sąnariai, stuburas greičiau dėvisi, dažnėja lėtinis skausmas, mažėja judrumas, o tai dar labiau apsunkina galimybes didinti fizinį aktyvumą.

    Dažna problema yra miego apnėja ir kiti kvėpavimo sutrikimai, galintys lemti naktinį deguonies trūkumą ir papildomą krūvį širdžiai. Tyrimuose nutukimas taip pat siejamas su didesne kai kurių onkologinių ligų rizika, pavyzdžiui, storosios žarnos, kasos, krūties, inkstų ar gimdos kūno vėžiu.

    Ne mažiau svarbus ir psichologinis aspektas: žmonės neretai susiduria su stigma, patyčiomis ir kaltinimu, o tai gali didinti nerimą, bloginti savivertę ir skatinti užburtą ratą, kai emocinė būsena dar labiau apsunkina gydymą.

    Gydymas: nuo įpročių iki vaistų ir operacijų

    Šiuolaikinė medicina nutukimą vertina kaip lėtinę būklę, todėl tikslas nėra trumpalaikis svorio kritimas, o ilgalaikiai pokyčiai. Pagrindas išlieka mitybos korekcija, palaipsnis fizinio aktyvumo didinimas, miego ir streso valdymas, o prireikus ir psichologinė bei elgesio terapija.

    Net ir santykinai nedidelis svorio sumažėjimas gali pagerinti gliukozės kontrolę, kraujospūdį bei lipidų rodiklius, todėl gydymas dažnai pradedamas realistiškais, saugiais tikslais. Praktikoje itin svarbu, kad planas būtų individualus ir įgyvendinamas, atsižvelgiant į skausmus, dusulį ar kitas gretutines problemas.

    Vis didesnį vaidmenį turi ir medikamentinis gydymas, ypač pacientams, kuriems vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka. Gydytojai, įvertinę riziką ir gretutines ligas, gali skirti vaistų, kurie padeda mažinti apetitą, gerina sotumo pojūtį ir palengvina ilgalaikį svorio kontrolės procesą.

    Atskirais atvejais svarstoma bariatrinė chirurgija, kuri nelaikoma kosmetine priemone ar greitu sprendimu. Operacija dažniausiai rekomenduojama esant labai dideliam kūno masės indeksui arba kai yra reikšmingų komplikacijų, tačiau sprendimas priimamas vertinant bendrą sveikatos būklę, ankstesnius gydymo bandymus ir pasirengimą ilgalaikiams gyvenimo pokyčiams.

    Specialistai pabrėžia, kad operacija nėra gydymo pabaiga. Ilgalaikę sėkmę lemia nuolatinės kontrolės, mitybos režimo laikymasis, vitaminų ir mikroelementų stebėsena, fizinio aktyvumo grįžimas bei komandinė priežiūra, kurioje dažnai dalyvauja šeimos gydytojas, dietologas, endokrinologas ir psichologas.

  • Paprastas WHR testas namuose: vienas skaičius išduoda, ar pilvo riebalai kelia rimtą riziką

    Paprastas WHR testas namuose: vienas skaičius išduoda, ar pilvo riebalai kelia rimtą riziką

    Kas yra WHR ir kodėl svarbu

    WHR, arba liemens ir klubų santykis, parodo ne kūno svorį, o tai, kur kaupiami riebalai. Šis matas dažnai laikomas informatyvesniu už KMI, nes pilvo srityje susikaupę riebalai labiau siejami su metaboliniais sutrikimais.

    Medikai pabrėžia, kad vadinamieji visceraliniai riebalai, esantys aplink vidaus organus, aktyviai veikia hormonų ir medžiagų apykaitą. Dėl to didesnis WHR gali būti susijęs su didesne 2 tipo diabeto, padidėjusio kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kaip teisingai pasimatuoti

    WHR apskaičiuojamas liemens apimtį padalijus iš klubų apimties. Kad rezultatas būtų patikimas, matavimus verta atlikti ryte arba tuo pačiu paros metu, atsipalaidavus ir neįtraukus pilvo.

    Liemuo matuojamas per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir klubakaulio viršaus, o klubai matuojami plačiausioje sėdmenų vietoje. Matavimo juosta turi priglusti, bet nesuspausti, o dėl tikslumo abu matavimus geriausia pakartoti bent du kartus.

    Ką reiškia gautas skaičius

    Dažniausiai nurodoma, kad moterims palankus WHR yra mažesnis nei 0,8, o vyrams mažesnis nei 1,0. Tokie rodikliai paprastai siejami su mažesne pilvo riebalų dalimi ir santykinai mažesne metabolinių ligų rizika.

    Jei WHR viršija 0,8 moterims arba 1,0 vyrams, tai dažniau rodo riebalų kaupimąsi pilvo srityje. Šis riebalų pasiskirstymas klinikinėje praktikoje siejamas su didesne atsparumo insulinui, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe.

    „Jei liemens apimtis didėja greičiau nei klubų, tai dažnai yra signalas, kad auga sveikatai pavojingesni pilvo riebalai“, – sako gydytojai, vertinantys metabolinės rizikos rodiklius.

    Dar vienas rodiklis, kurį naudoja vis dažniau

    Kartu su WHR vis dažniau taikomas ir WHtR, arba liemens ir ūgio santykis. Jis skaičiuojamas liemens apimtį padalijus iš ūgio, abiem atvejais naudojant tuos pačius vienetus.

    Skirtingi šaltiniai pateikia nevienodas ribas, tačiau praktikoje dažnai kartojama paprasta taisyklė, kad liemens apimtis turėtų sudaryti mažiau nei pusę ūgio. Kuo didesnis šis santykis, tuo didesnė tikimybė, kad pilvo srityje kaupiasi per daug riebalų ir didėja metabolinė rizika.

    Vis dėlto vienas rodiklis diagnozės nepakeičia: svarbu vertinti ir kraujospūdį, gliukozę, lipidus, fizinį aktyvumą bei bendrą savijautą. Jei matavimai kelia įtarimų, dėl individualaus įvertinimo verta pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Valgote daug saldumynų? Gydytojai įspėja, kokias mirtinas ligas didina cukraus perteklius

    Saldumynai daugeliui yra kasdienybė, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad ilgainiui didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su rimtomis, kartais ir gyvybei pavojingomis ligomis. Ypač rizikinga, kai cukrus gaunamas ne tik iš desertų, bet ir iš saldintų gėrimų, padažų, pusfabrikačių ar net kai kurių „sveikų“ užkandžių.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai sveikatai palankesnė riba yra mažiau nei 5 proc. Praktikoje tai reiškia, kad net keli saldinti gėrimai ar dažni desertai per dieną gali greitai viršyti rekomendacijas.

    Kas vyksta organizme?

    Reguliarus cukraus perteklius skatina svorio augimą, nes energijos gaunama daug, o sotumo jausmas dažnai neatsiranda, ypač vartojant skystą cukrų. Didėjant kūno masei ir riebalinio audinio kiekiui, dažnėja atsparumas insulinui, kuris laikomas pagrindiniu 2 tipo diabeto vystymosi mechanizmu.

    Didelę reikšmę turi ir kepenys: kai cukraus, ypač fruktozės, gaunama per daug, ji lengviau virsta riebalais. Tai siejama su nealkoholine kepenų suriebėjimo liga, kuri gali progresuoti iki uždegimo, fibrozės ir kitų komplikacijų, didinančių ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Širdžiai ir kraujagyslėms – papildoma našta

    Tyrimai rodo, kad dažnas saldintų gėrimų ir didelio kiekio pridėtinio cukraus vartojimas siejamas su nepalankiais kraujo riebalų rodikliais, padidėjusiu kraujospūdžiu ir lėtiniu uždegimu. Šie veiksniai didina išeminės širdies ligos ir insulto tikimybę, ypač jei kartu trūksta fizinio aktyvumo ir racione gausu itin perdirbtų produktų.

    Specialistai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne viename produkte, o bendrame mitybos modelyje, kai saldūs produktai išstumia pilnavertį maistą. Tuomet organizmui ima trūkti skaidulų, baltymų ir mikroelementų, kurie padeda stabilizuoti gliukozės svyravimus ir palaikyti normalų sotumą.

    Poveikis dantims ir galimi ryšiai su vėžiu

    Cukrus laikomas vienu pagrindinių dantų ėduonies rizikos veiksnių, nes burnos bakterijos jį greitai paverčia rūgštimis, ardančiomis emalį. Rizika ypač didėja, kai saldūs užkandžiai „užkandžiaujami“ dažnai, o nevalgoma rečiau ir reguliariai.

    Kalbant apie onkologines ligas, mokslininkai pabrėžia, kad pats cukrus nėra tiesioginė vėžio priežastis, tačiau per didelis jo vartojimas gali prisidėti netiesiogiai. Svorio augimas, atsparumas insulinui ir lėtinis uždegimas laikomi veiksniais, kurie didina kai kurių vėžio formų riziką ir blogina bendrą metabolinę sveikatą.

    Jei norisi sumažinti rizikas, dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo saldintų gėrimų, nes jie yra vienas didžiausių „nematomų“ cukraus šaltinių. Taip pat verta rinktis produktus su mažiau pridėtinio cukraus, daugiau skaidulų ir stebėti porcijas, o esant antsvoriui, padidėjusiam gliukozės kiekiui ar kepenų rodikliams – pasitarti su gydytoju.

  • Kas po 40-ies greitai žaloja inkstus: pavojingiausi įpročiai ir ligos, kurių daugelis nepastebi

    Po 40 metų inkstų funkcija natūraliai ima lėtėti, o žala dažnai kaupiasi tyliai, be aiškių simptomų. Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią riziką kelia ne vienas veiksnys, o kelių būklių derinys, kuris metų metus nepastebimai ardo filtravimo sistemą.

    Inkstai iš kraujo pašalina toksinus, perteklinį skysčių kiekį ir padeda reguliuoti kraujospūdį, todėl bet koks ilgalaikis jų pažeidimas didina širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką. Dėl to ypač svarbu laiku atpažinti veiksnius, kurie po 40-ies dažniausiai paspartina lėtinės inkstų ligos vystymąsi.

    Aukštas kraujospūdis ir diabetas

    Arterinė hipertenzija laikoma vienu dažniausių inkstų pažeidimo „variklių“. Nuolat padidėjęs spaudimas gadina smulkias inkstų kraujagysles ir glomerulus, mažina filtravimo pajėgumą ir ilgainiui skatina randėjimą, kuris nebegrįžtamai mažina veikiančių audinių kiekį.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra cukrinis diabetas, kai ilgai padidėjusi gliukozė pažeidžia kraujagysles ir skatina uždegiminius procesus. Diabetinė inkstų liga yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms progresuoja lėtinė inkstų liga ir prireikia pakaitinės inkstų terapijos.

    Antsvoris, rūkymas ir gyvenimo būdas

    Antsvoris ir nutukimas didina inkstų apkrovą, skatina vadinamąją hiperfiltraciją ir ilgainiui spartina nefronų nykimą. Be to, didesnė kūno masė dažnai siejasi su hipertenzija, 2 tipo diabetu, miego apnėja ir lėtiniu uždegimu, o šis derinys ypač nepalankus inkstams.

    Rūkymas blogina inkstų kraujotaką ir didina oksidacinį stresą, todėl pažeidimai progresuoja greičiau, ypač jei žmogus jau turi padidėjusį kraujospūdį ar diabetą. Prie rizikos prisideda ir mažas fizinis aktyvumas, sūrus, itin perdirbtas maistas bei nepakankamas dėmesys reguliariems tyrimams.

    Amžiniai pokyčiai ir tylūs simptomai

    Senstant palaipsniui mažėja funkcionuojančių nefronų skaičius, o inkstai tampa jautresni bet kokiam papildomam stresui. Todėl po 40 metų net ir „nedideli“ sutrikimai, kurie anksčiau nepalikdavo pasekmių, gali greičiau pereiti į lėtinį procesą.

    Didžiausia problema ta, kad ankstyvos stadijos dažnai nesukelia aiškių požymių, o nuovargis, troškulys ar patinimai gali būti priskiriami kitoms priežastims. Specialistai rekomenduoja reguliariai tikrinti kraujospūdį, atlikti kreatinino ir apskaičiuoto glomerulų filtracijos greičio tyrimus bei šlapimo albumino testą, ypač jei yra diabetas, hipertenzija ar antsvoris.

    „Inkstų liga ilgai gali vystytis be simptomų, todėl geriausia strategija yra ankstyva patikra ir rizikos veiksnių kontrolė“, – sako gydytojai.

  • Po 40-ies kepenis žudo greičiausiai: gydytojai įspėja dėl 3 įpročių, kuriuos daro daugelis

    Po 40 metų kepenys dažnai tampa jautresnės kasdieniams įpročiams, nes su amžiumi lėčiau atsistato audiniai ir didėja lėtinių ligų, ypač metabolinių, rizika. Specialistai pabrėžia, kad kepenų pažeidimas neretai progresuoja tyliai, o pirmieji simptomai būna neryškūs.

    Vienas sparčiausiai kepenims kenkiančių veiksnių yra reguliarus gausus alkoholio vartojimas, ypač kai jis tampa įpročiu savaitgaliais ar vakare po darbo. Ilgainiui gali vystytis alkoholio sukelta kepenų liga, kurios kelias dažnai prasideda nuo suriebėjimo, vėliau pereina į uždegimą, o pažengusiais atvejais baigiasi ciroze.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad pavojingiausia tai, jog ankstyvos stadijos dažnai nesukelia aiškių nusiskundimų. Žmogus gali jausti tik nuovargį, sumažėjusį apetitą ar sunkumą dešinėje pašonėje, todėl pagalbos kreipiasi per vėlai.

    Kitas dažnas rizikos derinys yra rūkymas kartu su alkoholiu ir sėdimu gyvenimo būdu. Rūkymas didina oksidacinį stresą ir palaiko uždegiminius procesus, o tai gali pasunkinti kepenų būklę ir bloginti bendrą medžiagų apykaitą.

    Ne mažiau reikšmingas veiksnys yra antsvoris ir nutukimas, kurie siejami su nealkoholine suriebėjusių kepenų liga. Ši būklė glaudžiai susijusi su atsparumu insulinui, padidėjusiu kraujo riebalų kiekiu ir 2 tipo cukriniu diabetu, o daliai žmonių ji progresuoja iki kepenų uždegimo, fibrozės ir cirozės.

    Medikai pabrėžia, kad po 40 metų ypač svarbu ne pasikliauti vien savijauta, o profilaktiškai tikrinti kepenų būklę ir metabolinius rodiklius. Kepenų fermentų tyrimai, gliukozės ir lipidų kontrolė, o prireikus ir echoskopija padeda laiku pastebėti pokyčius, kai juos dar galima sustabdyti gyvenimo būdo korekcijomis.

    Ekspertai primena, kad didžiausią naudą duoda nuoseklūs sprendimai: alkoholio ribojimas, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas ir svorio mažinimas, jei jo per daug. Kepenys pasižymi gebėjimu atsistatyti, tačiau tam reikia laiko ir pastovių, o ne trumpalaikių pokyčių.