CP v2

Tag: Nutukimas

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Valgote daug saldumynų? Gydytojai įspėja, kokias mirtinas ligas didina cukraus perteklius

    Saldumynai daugeliui yra kasdienybė, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad ilgainiui didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su rimtomis, kartais ir gyvybei pavojingomis ligomis. Ypač rizikinga, kai cukrus gaunamas ne tik iš desertų, bet ir iš saldintų gėrimų, padažų, pusfabrikačių ar net kai kurių „sveikų“ užkandžių.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai sveikatai palankesnė riba yra mažiau nei 5 proc. Praktikoje tai reiškia, kad net keli saldinti gėrimai ar dažni desertai per dieną gali greitai viršyti rekomendacijas.

    Kas vyksta organizme?

    Reguliarus cukraus perteklius skatina svorio augimą, nes energijos gaunama daug, o sotumo jausmas dažnai neatsiranda, ypač vartojant skystą cukrų. Didėjant kūno masei ir riebalinio audinio kiekiui, dažnėja atsparumas insulinui, kuris laikomas pagrindiniu 2 tipo diabeto vystymosi mechanizmu.

    Didelę reikšmę turi ir kepenys: kai cukraus, ypač fruktozės, gaunama per daug, ji lengviau virsta riebalais. Tai siejama su nealkoholine kepenų suriebėjimo liga, kuri gali progresuoti iki uždegimo, fibrozės ir kitų komplikacijų, didinančių ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Širdžiai ir kraujagyslėms – papildoma našta

    Tyrimai rodo, kad dažnas saldintų gėrimų ir didelio kiekio pridėtinio cukraus vartojimas siejamas su nepalankiais kraujo riebalų rodikliais, padidėjusiu kraujospūdžiu ir lėtiniu uždegimu. Šie veiksniai didina išeminės širdies ligos ir insulto tikimybę, ypač jei kartu trūksta fizinio aktyvumo ir racione gausu itin perdirbtų produktų.

    Specialistai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne viename produkte, o bendrame mitybos modelyje, kai saldūs produktai išstumia pilnavertį maistą. Tuomet organizmui ima trūkti skaidulų, baltymų ir mikroelementų, kurie padeda stabilizuoti gliukozės svyravimus ir palaikyti normalų sotumą.

    Poveikis dantims ir galimi ryšiai su vėžiu

    Cukrus laikomas vienu pagrindinių dantų ėduonies rizikos veiksnių, nes burnos bakterijos jį greitai paverčia rūgštimis, ardančiomis emalį. Rizika ypač didėja, kai saldūs užkandžiai „užkandžiaujami“ dažnai, o nevalgoma rečiau ir reguliariai.

    Kalbant apie onkologines ligas, mokslininkai pabrėžia, kad pats cukrus nėra tiesioginė vėžio priežastis, tačiau per didelis jo vartojimas gali prisidėti netiesiogiai. Svorio augimas, atsparumas insulinui ir lėtinis uždegimas laikomi veiksniais, kurie didina kai kurių vėžio formų riziką ir blogina bendrą metabolinę sveikatą.

    Jei norisi sumažinti rizikas, dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo saldintų gėrimų, nes jie yra vienas didžiausių „nematomų“ cukraus šaltinių. Taip pat verta rinktis produktus su mažiau pridėtinio cukraus, daugiau skaidulų ir stebėti porcijas, o esant antsvoriui, padidėjusiam gliukozės kiekiui ar kepenų rodikliams – pasitarti su gydytoju.

  • Kas po 40-ies greitai žaloja inkstus: pavojingiausi įpročiai ir ligos, kurių daugelis nepastebi

    Po 40 metų inkstų funkcija natūraliai ima lėtėti, o žala dažnai kaupiasi tyliai, be aiškių simptomų. Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią riziką kelia ne vienas veiksnys, o kelių būklių derinys, kuris metų metus nepastebimai ardo filtravimo sistemą.

    Inkstai iš kraujo pašalina toksinus, perteklinį skysčių kiekį ir padeda reguliuoti kraujospūdį, todėl bet koks ilgalaikis jų pažeidimas didina širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką. Dėl to ypač svarbu laiku atpažinti veiksnius, kurie po 40-ies dažniausiai paspartina lėtinės inkstų ligos vystymąsi.

    Aukštas kraujospūdis ir diabetas

    Arterinė hipertenzija laikoma vienu dažniausių inkstų pažeidimo „variklių“. Nuolat padidėjęs spaudimas gadina smulkias inkstų kraujagysles ir glomerulus, mažina filtravimo pajėgumą ir ilgainiui skatina randėjimą, kuris nebegrįžtamai mažina veikiančių audinių kiekį.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra cukrinis diabetas, kai ilgai padidėjusi gliukozė pažeidžia kraujagysles ir skatina uždegiminius procesus. Diabetinė inkstų liga yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms progresuoja lėtinė inkstų liga ir prireikia pakaitinės inkstų terapijos.

    Antsvoris, rūkymas ir gyvenimo būdas

    Antsvoris ir nutukimas didina inkstų apkrovą, skatina vadinamąją hiperfiltraciją ir ilgainiui spartina nefronų nykimą. Be to, didesnė kūno masė dažnai siejasi su hipertenzija, 2 tipo diabetu, miego apnėja ir lėtiniu uždegimu, o šis derinys ypač nepalankus inkstams.

    Rūkymas blogina inkstų kraujotaką ir didina oksidacinį stresą, todėl pažeidimai progresuoja greičiau, ypač jei žmogus jau turi padidėjusį kraujospūdį ar diabetą. Prie rizikos prisideda ir mažas fizinis aktyvumas, sūrus, itin perdirbtas maistas bei nepakankamas dėmesys reguliariems tyrimams.

    Amžiniai pokyčiai ir tylūs simptomai

    Senstant palaipsniui mažėja funkcionuojančių nefronų skaičius, o inkstai tampa jautresni bet kokiam papildomam stresui. Todėl po 40 metų net ir „nedideli“ sutrikimai, kurie anksčiau nepalikdavo pasekmių, gali greičiau pereiti į lėtinį procesą.

    Didžiausia problema ta, kad ankstyvos stadijos dažnai nesukelia aiškių požymių, o nuovargis, troškulys ar patinimai gali būti priskiriami kitoms priežastims. Specialistai rekomenduoja reguliariai tikrinti kraujospūdį, atlikti kreatinino ir apskaičiuoto glomerulų filtracijos greičio tyrimus bei šlapimo albumino testą, ypač jei yra diabetas, hipertenzija ar antsvoris.

    „Inkstų liga ilgai gali vystytis be simptomų, todėl geriausia strategija yra ankstyva patikra ir rizikos veiksnių kontrolė“, – sako gydytojai.

  • Po 40-ies kepenis žudo greičiausiai: gydytojai įspėja dėl 3 įpročių, kuriuos daro daugelis

    Po 40 metų kepenys dažnai tampa jautresnės kasdieniams įpročiams, nes su amžiumi lėčiau atsistato audiniai ir didėja lėtinių ligų, ypač metabolinių, rizika. Specialistai pabrėžia, kad kepenų pažeidimas neretai progresuoja tyliai, o pirmieji simptomai būna neryškūs.

    Vienas sparčiausiai kepenims kenkiančių veiksnių yra reguliarus gausus alkoholio vartojimas, ypač kai jis tampa įpročiu savaitgaliais ar vakare po darbo. Ilgainiui gali vystytis alkoholio sukelta kepenų liga, kurios kelias dažnai prasideda nuo suriebėjimo, vėliau pereina į uždegimą, o pažengusiais atvejais baigiasi ciroze.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad pavojingiausia tai, jog ankstyvos stadijos dažnai nesukelia aiškių nusiskundimų. Žmogus gali jausti tik nuovargį, sumažėjusį apetitą ar sunkumą dešinėje pašonėje, todėl pagalbos kreipiasi per vėlai.

    Kitas dažnas rizikos derinys yra rūkymas kartu su alkoholiu ir sėdimu gyvenimo būdu. Rūkymas didina oksidacinį stresą ir palaiko uždegiminius procesus, o tai gali pasunkinti kepenų būklę ir bloginti bendrą medžiagų apykaitą.

    Ne mažiau reikšmingas veiksnys yra antsvoris ir nutukimas, kurie siejami su nealkoholine suriebėjusių kepenų liga. Ši būklė glaudžiai susijusi su atsparumu insulinui, padidėjusiu kraujo riebalų kiekiu ir 2 tipo cukriniu diabetu, o daliai žmonių ji progresuoja iki kepenų uždegimo, fibrozės ir cirozės.

    Medikai pabrėžia, kad po 40 metų ypač svarbu ne pasikliauti vien savijauta, o profilaktiškai tikrinti kepenų būklę ir metabolinius rodiklius. Kepenų fermentų tyrimai, gliukozės ir lipidų kontrolė, o prireikus ir echoskopija padeda laiku pastebėti pokyčius, kai juos dar galima sustabdyti gyvenimo būdo korekcijomis.

    Ekspertai primena, kad didžiausią naudą duoda nuoseklūs sprendimai: alkoholio ribojimas, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas ir svorio mažinimas, jei jo per daug. Kepenys pasižymi gebėjimu atsistatyti, tačiau tam reikia laiko ir pastovių, o ne trumpalaikių pokyčių.

  • Tyrimas: GLP-1 svorio mažinimo vaistai gali iki 30 proc. sumažinti krūties vėžio riziką

    Tyrimas: GLP-1 svorio mažinimo vaistai gali iki 30 proc. sumažinti krūties vėžio riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad moterims, vartojančioms GLP-1 grupės svorio mažinimo vaistus, krūties vėžys gali būti diagnozuojamas rečiau. Analizė, pristatyta 2026 metais kasmetiniame Amerikos klinikinės onkologijos draugijos (ASCO) susitikime, sieja šiuos preparatus su iki 30 proc. mažesne krūties vėžio rizika.

    Tyrime vertinti daugiau nei 110 000 45–80 metų amžiaus moterų duomenys. Autoriai pabrėžia, kad ryšys išliko nepriklausomai nuo amžiaus, rasės ir etninės kilmės, kūno masės indekso, krūtų audinio tankio bei diabeto.

    Kodėl GLP-1 domina onkologus?

    GLP-1 receptorių agonistai sukurti metabolinėms būklėms valdyti ir svoriui mažinti, tačiau mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, ar jie gali turėti platesnį poveikį sveikatai. Šie vaistai imituoja po valgymo žarnyne išsiskiriančius hormonus, todėl didina insulino išsiskyrimą, slopina apetitą ir padeda palaikyti žemesnį gliukozės kiekį kraujyje.

    Be svorio mažėjimo, tyrėjai mini ir galimą sisteminio uždegimo mažėjimą. Lėtinis uždegimas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių sudaryti palankesnes sąlygas navikų atsiradimui, augimui ar plitimui, todėl uždegimo slopinimas yra viena iš krypčių, kurią onkologijos mokslas aktyviai vertina.

    „GLP-1 vaistai įdomūs vėžio tyrimų požiūriu, nes jie nebuvo sukurti onkologijai, bet veikia daug skirtingų taikinių ir kelių, susijusių su vėžio vystymusi, todėl norime juos tirti šiame kontekste“, – sakė Pensilvanijos universiteto Perelmano medicinos mokyklos profesorė ir krūties radiologė Elizabeth McDonald.

    Ką reiškia 30 proc. mažesnė rizika?

    Tyrimo rezultatai rodo asociaciją, tačiau patys autoriai pabrėžia, kad tai stebėjimo pobūdžio analizė, todėl ji neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Kitaip tariant, duomenys leidžia įtarti galimą apsauginį efektą, bet kol kas neatsako galutinai, ar rizika mažėja dėl paties vaisto, dėl sumažėjusio svorio ar dėl kitų veiksnių.

    Mokslininkai taip pat nurodo svarbų galimą iškraipymą: GLP-1 vaistus vartojančios moterys dažniau lankosi pas gydytojus, atlieka tyrimus ir stebėjimą. Tokie skirtumai gali keisti diagnozių nustatymo dinamiką, todėl būtina tiksliau įvertinti, kaip sveikatos priežiūros intensyvumas veikia rezultatus.

    Kam šie duomenys taikytini ir kas toliau?

    Analizė apsiribojo moterimis, turinčiomis antsvorį ar nutukimą, todėl išvados nebūtinai perkeliamos į kitų svorio kategorijų populiaciją. Autoriai akcentuoja, kad svoris yra vienas iš svarbių krūties vėžio rizikos veiksnių, o gyvenimo būdo pokyčiai ir svorio mažėjimas jau seniai siejami su rizikos mažėjimu.

    Tyrėjai ragina žengti kitą žingsnį ir organizuoti atsitiktinių imčių klinikinį tyrimą. Jo tikslas būtų įvertinti platesnę prevencinę naudą, apimančią ne tik galimą vėžio rizikos mažėjimą, bet ir širdies bei kraujagyslių ligas, metabolinius pokyčius ir su menopauze susijusius simptomus.

    ASCO renginyje pristatyti ir kiti, panašia kryptimi nukreipti duomenys. Pavyzdžiui, atskirame tyrime buvo nagrinėta, ar GLP-1 grupės vaistai gali būti susiję su geresnėmis išeitimis pacientėms, sergančioms pažengusiu, hormonų receptoriams teigiamu krūties vėžiu, tačiau ir šiai sričiai reikalingi griežtesni klinikiniai patvirtinimai.

  • Traški džiūvėsėlių apvalkalas ir kepimas aliejuje: kodėl toks maistas greitai didina kalorijas

    Traški džiūvėsėlių plutelė daugeliui patiekalų suteikia malonų skonį, tačiau tokia tekstūra dažnai pasiekiama didele aliejaus kaina. Mėsą ar žuvį apvoliojus miltuose, kiaušinyje ir džiūvėsėliuose, kepant susidaro porėtas sluoksnis, kuris riebalus sugeria gerokai intensyviau nei pats produktas.

    Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: kepant drėgmė iš mėsos garuoja, o jos vietą iš dalies užima riebalai. Dėl to patiekalo energinė vertė gali šoktelėti labai smarkiai, ypač jei kepama gilioje keptuvėje ar aliejaus nepagailima, o plutelė dar kartą pamirkoma ir apvoliojama.

    Kodėl kalorijų tampa tiek daug?

    Kalorijų šuolį lemia riebalų kiekis, o riebalai yra pati kaloringiausia maistinė medžiaga. Vienas gramas baltymų turi apie 4 kilokalorijas, o vienas gramas riebalų apie 9 kilokalorijas, todėl net nedidelis papildomai sugerto aliejaus kiekis ryškiai pakeičia galutinį rezultatą lėkštėje.

    Pavyzdžiui, orkaitėje kepta vištienos porcija be apvalkalo gali turėti apie 300 kilokalorijų, o apvoliojus ir iškepus keptuvėje energinė vertė neretai peržengia 600 kilokalorijų ribą. Skirtumas susidaro ne tik dėl pačios paniruotės, bet ir dėl aliejaus, kuris į ją įsigeria kepimo metu.

    Ką tai reiškia sveikatai?

    Dažnai naudojami kvietiniai miltai ir džiūvėsėliai yra labiau perdirbtas produktas, kuriame vyrauja greitai pasisavinami angliavandeniai. Toks derinys su riebalais didina bendrą dienos kalorijų perteklių, o ilgainiui tai siejama su didesne antsvorio ir nutukimo rizika.

    Ilgalaikis kalorijų perteklius ir didesnis sočiųjų riebalų kiekis racione gali nepalankiai veikti širdies ir kraujagyslių sistemą, didinti aterosklerozės riziką. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei paniruoti ir kepti patiekalai tampa kasdieniu įpročiu, o daržovių, skaidulų ir nesočiųjų riebalų racione trūksta.

    Aukšta temperatūra ir nepageidaujamos medžiagos

    Rizika slypi ne vien kalorijose. Kepant aukštoje temperatūroje, ypač kai maistas stipriai paruduoja ar net pridega, gali formuotis nepageidaujami junginiai, siejami su didesne ilgalaike sveikatos rizika.

    Tarp dažniausiai minimų yra akrilamidas, kuris susidaro kaitinant krakmolingus produktus, taip pat kai kurios kitos medžiagos, atsirandančios intensyviai kaitinant mėsą ir riebalus. Dėl to rekomenduojama vengti stipraus apskrudinimo iki tamsiai rudos spalvos ir neperkaitinti aliejaus.

    Jei norisi traškumo, verta dažniau rinktis orkaitę ar karšto oro gruzdintuvę, o apvalkalui naudoti rupesnius, maistingesnius variantus, pavyzdžiui, maltus riešutus, sėklas ar sėlenas. Tokie pasirinkimai paprastai sugeria mažiau riebalų ir suteikia daugiau skaidulų, tačiau traškumo pojūtis išlieka.

    Didžiausią poveikį turi dažnis ir bendras kontekstas: jei paniruoti patiekalai atsiranda retkarčiais, o kasdienybėje vyrauja daržovės, pilno grūdo produktai ir pakankamas baltymų kiekis, jie nebūtinai taps problema. Tačiau kai traškūs kepti patiekalai dominuoja, verta peržiūrėti įpročius ir kepimo būdą.

  • Prancūzija pirmoji Europoje kompensuos svorio mažinimo vaistus: kas galės gauti ir kiek padengs?

    Prancūzija pirmoji Europoje kompensuos svorio mažinimo vaistus: kas galės gauti ir kiek padengs?

    Sprendimas įsigalios birželį

    Prancūzija nuo birželio 15 dienos pradės kompensuoti svorio mažinimo vaistus, įskaitant „Wegovy“ ir „Mounjaro“. Apie tai pranešė šalies sveikatos ministrė Stéphanie Rist, pabrėžusi, kad tai pirmas toks sprendimas Europoje pagal įprastą, nuolatinę kompensavimo tvarką.

    Naujovė reikšminga dėl kainos: iki šiol pacientai už šių vaistų injekcijas Prancūzijoje mokėdavo maždaug 300 eurų per mėnesį. Dėl to reali prieiga prie gydymo daugeliui buvo ribota net ir turint receptą.

    Kokia kompensavimo tvarka?

    Ministrės teigimu, oficialiai numatoma 65 proc. kompensacija, tačiau didžiajai daliai pacientų išlaidos bus padengiamos visiškai. Tai siejama su tuo, kad nemaža dalis žmonių, kuriems skiriami šie vaistai, turi gretutinių ligų, pavyzdžiui, hipertenziją ar cukrinį diabetą.

    „Didžiuojuosi, nes esame pirmoji Europos Sąjungos šalis, kuri pagal įprastą sistemą ir nuolatine tvarka kompensuos šiuos vaistus“, – sakė Stéphanie Rist.

    Prancūzijoje šie vaistai pagal receptą prieinami nuo 2024 metais, tačiau nacionalinis sveikatos draudimas iki šiol jų nekompensavo. 2025 metų birželį šalis taip pat išplėtė išrašymo galimybes: tokio tipo vaistus gali skirti ne tik endokrinologai ar kiti specialistai, bet ir visi gydytojai.

    Kodėl šie vaistai tapo lūžio tašku?

    „Wegovy“, kurį gamina Danijos farmacijos bendrovė „Novo Nordisk“, ir „Mounjaro“, siejamas su JAV bendrove „Eli Lilly“, priklauso naujos kartos preparatams. Jie priskiriami GLP-1 receptorių agonistams ir veikia imituodami hormoną, kuris mažina apetitą ir padeda reguliuoti sotumo jausmą.

    Pastaraisiais metais tokie vaistai tapo viena ryškiausių nutukimo gydymo tendencijų, tačiau kartu išryškėjo ir praktiniai iššūkiai: didelė kaina, ribota pasiūla kai kuriose rinkose, taip pat diskusijos dėl ilgalaikio vartojimo, pašalinių poveikių ir kompensavimo taisyklių.

    Prancūzijoje, vertinant metų pradžios situaciją, „Mounjaro“ jau vartojo daugiau kaip 70 000 pacientų. Tai rodo, kad paklausa egzistuoja net ir be kompensavimo, tačiau valstybės sprendimas gali reikšmingai padidinti gydymo mastą.

    Nutukimas išlieka didele visuomenės sveikatos problema: Prancūzijos nacionalinės epidemiologinės apklausos duomenimis, apie 18 proc. gyventojų yra nutukę, tai sudaro maždaug 10 000 000 žmonių. Europos mastu situacija panaši: Europos Parlamento nurodomais duomenimis, apie 51 proc. 16 metų ir vyresnių gyventojų turi antsvorio, o apie 17 proc. yra nutukę.

  • JK tyrimas: jaunesnės kartos nesveikėja – ryškėja nutukimo, diabeto ir psichikos bėdų augimas

    JK tyrimas: jaunesnės kartos nesveikėja – ryškėja nutukimo, diabeto ir psichikos bėdų augimas

    Naujas Jungtinės Karalystės mokslininkų darbas rodo, kad jaunesnės kartos, lyginant su ankstesnėmis tuo pačiu amžiaus tarpsniu, bendrai netampa sveikesnės. Tyrėjai šį reiškinį įvardijo kaip kartų sveikatos slinktį, kai dalis rodiklių ne gerėja, o prastėja.

    Tyrimą atliko University College London, King’s College London ir Oksfordo universiteto mokslininkai. Jie lygino fizinės ir psichikos sveikatos rodiklius skirtingose kartose, remdamiesi ilgalaikiais gimimo kohortų duomenimis.

    Analizėje apžvelgti 51 kohortos tyrimai, sekę dešimtis tūkstančių Jungtinėje Karalystėje gimusių žmonių nuo 1946 iki 2002 metų. Tokie duomenys leidžia palyginti kartas ne pagal laikmetį, o pagal tą patį gyvenimo etapą.

    Rezultatai parodė, kad kelių būklių paplitimas naujesnėse kartose yra didesnis nei vyresnėse, kai jos buvo tokio pat amžiaus. Ryškiausi signalai siejami su nutukimu, psichikos sveikatos sutrikimais ir diabetu.

    Tendencija nuosekliausiai matyta nutukimo ir psichikos sveikatos srityse, o blogėjančių diabeto rodiklių požymių rasta lyginant X kartą su kūdikių bumo karta. Tyrėjai pabrėžė, kad tai nėra vien geresnės diagnostikos ar dažnesnių patikrų pasekmė.

    Nurodoma, kad nutukimas nėra vien diagnozės klausimas, o diabetas dalyje duomenų buvo fiksuojamas remiantis objektyviais biologiniais matavimais. Psichikos sveikatos palyginimai grindžiami standartizuotais klausimynais, vertinančiais depresijos ir nerimo simptomus.

    Kodėl sveikata negerėja?

    Mokslininkai teigia, kad dar reikia daugiau duomenų, jog būtų tiksliai nustatyti pagrindiniai šios slinkties varikliai. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad didelę įtaką daro per laiką pakitę socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai.

    Tarp svarbiausių galimų priežasčių minimi nepalankūs mitybos įpročiai, mažesnis fizinis aktyvumas ir kasdieniai elgsenos pokyčiai, susiję su sėslesniu gyvenimo būdu. Tyrėjai akcentuoja, kad nemaža dalis šių veiksnių yra išvengiami, todėl svarbios prevencijos priemonės.

    „Jei naujesnės kartos sveikatos prasme slenka atgal, tai reiškia, kad visuomenė nepasiekia biologinių sveikatos gerėjimo ribų“, – sakė Laura Gimeno.

    „Vietoj to matome išvengiamų socialinių ir aplinkos veiksnių pasekmes, kurios per laiką formavo gyventojų sveikatą skirtingose kartose“, – pridūrė ji.

    Ką tai reiškia sveikatos sistemai?

    Tyrėjų vertinimu, tokia kryptis gali turėti reikšmingų pasekmių viešajai politikai ir sveikatos priežiūros planavimui. Jei lėtinių būklių našta didėja jaunesniuose amžiaus tarpsniuose, tai reiškia ilgiau trunkantį gydymo ir priežiūros poreikį.

    Dėl to gali prireikti didesnių investicijų į prevenciją, ankstyvą pagalbą psichikos sveikatai, nutukimo ir diabeto rizikos mažinimą bei ilgalaikių ligų valdymą. Tai aktualu ir Europos mastu, nes prognozuojama, kad iki 2050 metų beveik trečdalis Europos Sąjungos gyventojų bus 65 metų ar vyresni.

    Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į duomenų apribojimus: senesnėse Jungtinės Karalystės kohortose buvo mažiau etninės įvairovės nei dabartinėje visuomenėje. Vis dėlto pažymima, kad panašios krypties signalų aptinkama ir kituose, įvairesnėse populiacijose atliktuose tyrimuose.

  • Ar vasarą tikrai nereikia vitamino D? Gydytojai įvardijo, kam papildai vis dar būtini

    Dalis žmonių vasarą nutraukia vitamino D papildus manydami, kad saulės visiškai pakanka. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad atsakymas priklauso ne nuo kalendoriaus, o nuo individualių rizikos veiksnių ir gyvenimo būdo.

    Vitaminas D organizme gaminasi odoje veikiant saulės ultravioletiniams B spinduliams, tačiau gamyba nėra vienoda visiems. Reikšmę turi odos pigmentacija, laikas lauke, apranga, apsauginių kremų naudojimas, amžius ir kūno sudėjimas.

    Kodėl saulės gali nepakakti?

    Žmonėms, kurių odoje daugiau melanino, paprastai reikia gerokai daugiau saulės, kad pasigamintų tiek pat vitamino D, kiek šviesiaodžiams. Melaninas veikia kaip natūrali apsauga nuo saulės, todėl gamyba odoje vyksta lėčiau.

    Šviesiaodžiams kartais gali pakakti trumpo buvimo saulėje, pavyzdžiui, 10–15 minučių, kai atidengtas veidas ir rankos. Tačiau tai nėra universali taisyklė, nes reali situacija priklauso ir nuo paros meto, debesuotumo bei to, ar žmogus didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose.

    Svarbus veiksnys yra ir riebalinis audinys: vitaminas D yra riebaluose tirpus, todėl gali „užsilaikyti“ riebaliniame audinyje, o jo biologinis prieinamumas organizmui sumažėja. Dėl to antsvorio ar nutukimo turintiems žmonėms vitamino D stoka gali išlikti net ir vasarą.

    Kada papildai gali būti reikalingi?

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad papildomas vitamino D vartojimas šiltuoju metų laiku dažniau gali būti svarstomas, jei žmogus mažai būna saulėje, dirba patalpose, dėvi uždarus drabužius arba kruopščiai saugosi saulės. Riziką didina ir vyresnis amžius, nes su amžiumi odoje mažėja vitamino D sintezės efektyvumas.

    Taip pat reikšmę turi sveikatos būklė ir vartojami vaistai. Kai kurie lėtiniai inkstų ar kepenų sutrikimai gali apsunkinti vitamino D virtimą į aktyvias formas, o dalis vaistų, pavyzdžiui, gliukokortikoidai ar kai kurie priešgrybeliniai preparatai, gali keisti jo apykaitą.

    Nuovargis, raumenų silpnumas ar kaulų skausmai kartais minimi kaip galimi vitamino D stokos požymiai, tačiau jie nėra specifiniai. Tiksliam įvertinimui dažniausiai rekomenduojamas kraujo tyrimas, o sprendimą dėl dozės turėtų padėti priimti gydytojas.

    Kiek vartoti ir kuo saugotis?

    Dažniausiai suaugusiesiems minimos 600–800 tarptautinių vienetų paros normos, tačiau poreikis gali skirtis. Svarbu neviršyti saugios viršutinės ribos be medicininės priežiūros, nes per didelės dozės gali didinti nepageidaujamų reiškinių riziką.

    Perteklinis vitamino D kiekis gali paskatinti per didelę kalcio koncentraciją kraujyje, o tai siejama su tokiais simptomais kaip galvos skausmas, pykinimas ar raumenų trūkčiojimai. Dėl to specialistai pataria vengti savarankiškai didinti dozes ir, jei kyla abejonių, pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Vasarą vitaminas D daugeliui iš tiesų gali būti lengviau pasiekiamas natūraliai, tačiau vien saulės „garantijos“ nėra. Saugiausias kelias yra vertinti individualią riziką, gyvenimo būdą ir remtis tyrimų rezultatais.

  • Neįtikėtinos žvaigždžių metamorfozės: numetė iki 50 kg ir atskleidė, kas iš tiesų suveikė

    Neįtikėtinos žvaigždžių metamorfozės: numetė iki 50 kg ir atskleidė, kas iš tiesų suveikė

    Metamorfozės, kurios sulaukė dėmesio

    Visuomenėje žinomų žmonių svorio pokyčiai dažnai atsiduria dėmesio centre, nes kartu atveria ir kasdienius iššūkius: laiką, stresą, miego trūkumą bei spaudimą atrodyti nepriekaištingai. Vis dėlto dauguma tų, kurie pasiekė ryškių rezultatų, pabrėžia ne greitą efektą, o nuoseklų gyvenimo būdo keitimą.

    Dabartinės tendencijos rodo, kad vis dažniau kalbama apie sveikatos rodiklius, o ne vien svarstyklių skaičių. Medicinos specialistai primena, kad tvariam svorio mažėjimui svarbiausia energijos balansas, pakankamas baltymų kiekis, jėgos pratimai ir miegas, o staigūs ribojimai dažnai baigiasi grįžtančiu svoriu.

    Kas padėjo numesti kilogramus

    Aktorė Daria Widawska 2025 metais gerbėjus nustebino lieknesne figūra ir pasakojo, kad rezultatą pasiekė be kraštutinumų. Ji rinkosi ramesnius, reguliarius treningus ir natūralesnę mitybą, o kaip įkvėpimą minėjo sirtfood kryptį, išpopuliarėjusią po dainininkės Adele pokyčių.

    Vidawska akcentavo lėtą tempą ir mažesnį spaudimą sau, todėl, anot jos, tapo paprasčiau išlaikyti naujus įpročius. Iš viso ji numetė apie 12 kg, o geriausiu pokyčio rodikliu įvardijo savijautą ir didesnę energiją kasdienybėje.

    Interjerų dizainerė ir laidų vedėja Dorota Szelągowska viešai kalbėjo, kad nesiėmė griežtų dietų, o susitvarkė rutiną. Ji mažino užkandžiavimą, daugiau judėjo, dažniau rinkosi pasivaikščiojimus ir vidutinio intensyvumo treniruotes.

    Toks kelias dažnai minimas kaip tvaresnis, nes padeda išvengti persivalgymo epizodų ir mažina riziką grįžti prie senų įpročių. Specialistai pabrėžia, kad net ir kasdienis 30–45 minučių ėjimas, derinamas su subalansuota mityba, ilgainiui gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

    Kai pokyčius paskatina sveikata

    Aktorės Anetos Zając metamorfozė aptarinėjama jau kurį laiką, nes per maždaug metus ji numetė apie 25 kg. Ji viešai dalijosi, kad svoris krito palaipsniui, o kartu keitėsi ir fizinė forma, odos būklė bei kasdienė energija.

    Pasak viešai skelbtų jos pasakojimų, svarbus vaidmuo teko specialistų konsultacijoms, nes buvo ieškoma priežasčių, kurios galėjo skatinti svorio augimą. Ji taip pat dalijosi sveikesnių patiekalų idėjomis ir rodė, kad judėjimas jai tapo rutina, įskaitant pilatesą ir bėgimą.

    Dominika Tajner pasakojo apie vieną ryškiausių pokyčių, kai svoris sumažėjo maždaug 50 kg. Ji pabrėžė, kad tai nebuvo greitas sprendimas, o lėtas ir nuoseklus darbas, paremtas subalansuota mityba ir treniruotėmis.

    Šiuolaikinė praktika rodo, kad daliai žmonių svorio kontrolę apsunkina hormoniniai ar metaboliniai veiksniai, todėl vien valios pastangų gali nepakakti. Tokiais atvejais gydytojai dažniausiai rekomenduoja įvertinti sveikatos būklę, o sprendimus derinti su mitybos ir fizinio aktyvumo planu.

    Žurnalistas Tomasz Sekielski ilgus metus kovojo su nutukimu, o kai svoris priartėjo prie 200 kg, jis ryžosi ryškesniems sprendimams. Viešai skelbta, kad jis pasirinko skrandžio mažinimo operaciją, o kartu keitė mitybos įpročius ir pradėjo treniruotis, todėl tapo beveik perpus lengvesnis.

    Tokios operacijos paprastai taikomos esant medicininėms indikacijoms, kai nutukimas kelia didelę riziką sveikatai. Gydytojai pabrėžia, kad tai nėra greitas kelias be pastangų, nes po procedūros būtini ilgalaikiai mitybos, judėjimo ir sveikatos stebėsenos pokyčiai.

    Aktoris Borys Szyc viešai minėjo, kad per keturis mėnesius jam pavyko numesti apie 15 kg, o didžiausias iššūkis buvo atsisakyti cukraus ir saldumynų. Jis taip pat ribojo baltų miltų produktus, druską ir kas rytą skirdavo apie 40 minučių mankštai.

    Aktoris Cezary Żak anksčiau svėrė daugiau nei 120 kg ir teigė, kad sprendimą keistis paskatino sveikata ir profesiniai motyvai. Jis mažino duonos, bulvių kiekį, atsisakė užkandžiavimo, ėmė laikytis valgymo reguliarumo ir, kaip skelbta, numetė apie 30 kg.

    Ekspertai primena, kad greitų universalių receptų nėra, tačiau daugumos istorijų bendras vardiklis aiškus: nuoseklus režimas, pakankamas judėjimas, mažiau itin perdirbto maisto ir realistiški tikslai. Jei svoris kinta staiga arba kartu atsiranda negalavimų, pirmas žingsnis turėtų būti ne nauja dieta, o sveikatos patikra.