CP v2

Tag: Nutukimas

  • DI sukurtas kūno atlasas parodė nutukimo žalą: netikėtas smūgis nervams ir jutimams

    DI sukurtas kūno atlasas parodė nutukimo žalą: netikėtas smūgis nervams ir jutimams

    Naujas dirbtinio intelekto įrankis padėjo mokslininkams itin detaliai pamatyti, kaip nutukimas veikia visą organizmą ląstelių lygiu. Tyrėjai teigia, kad žala apima gerokai daugiau nei riebalinį audinį ir gali paliesti kelias organų sistemas vienu metu.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature“, jį atliko Helmholtz Munich ir Liudviko Maksimiliano universiteto Miunchene mokslininkai su partneriais. Jie sukūrė DI sistemą „MouseMapper“, kuri formuoja viso kūno trimatį atlasą ir vienoje analizėje atpažįsta dešimtis milijonų struktūrų.

    Kaip sudaromas viso kūno žemėlapis

    Atlasą tyrėjai kūrė naudodami peles: nervų ir imuninės sistemos ląstelės buvo pažymėtos fluorescenciniais žymenimis. Vėliau pritaikytos audinių skaidrinimo technologijos, kurios padaro kūną optiškai skaidrų, bet išsaugo švytinčius signalus.

    Tuomet buvo atlikti viso kūno didelės raiškos trimačiai skenavimai šviesos lakšto mikroskopija. DI automatiškai išanalizavo vaizdus ir sužymėjo 31 organą bei audinių tipą, leidžiant uždegimo ar pažeidimų zonas matyti vienu vaizdu.

    Ką atskleidė nutukimo modelis

    Platforma buvo išbandyta su pelėmis, maitintomis daug riebalų turinčia dieta, kuri sukelia nutukimą ir medžiagų apykaitos pokyčius, panašius į stebimus žmonėms. Rezultatai parodė, kad uždegiminiai ir struktūriniai pakitimai fiksuojami ne vien riebaliniame audinyje, bet ir, pavyzdžiui, kepenyse bei raumenyse.

    Didžiausia staigmena buvo nervų sistemoje. Tyrėjai nustatė ryškius trišakio nervo, atsakingo už veido jutimus, pokyčius: nutukusių pelių nervas turėjo mažiau šakų ir galūnėlių, o elgsenos testai rodė silpnesnį atsaką į prisilietimą.

    Ar tai galiotų ir žmonėms?

    Mokslininkai papildomai ištyrė žmonių audinių mėginius iš asmenų, turinčių nutukimą. Juose aptikti panašūs molekuliniai pokyčiai trišakio nervo mazge, o tai leidžia manyti, kad pelėse matomas nervų pažeidimo mechanizmas gali būti aktualus ir žmonėms.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad gyvūnų modeliai ne visada tiesiogiai atspindi žmogaus organizmą, todėl išvadoms patvirtinti reikės daugiau klinikinių duomenų. Tuo pačiu tokio tipo atlasai gali padėti greičiau identifikuoti rizikos vietas, kurias verta tikrinti pacientams.

    Komanda tikisi, kad ateityje tokios platformos leis ligas vertinti kaip tarpusavyje susijusių sistemų visumą, o ne atskirų organų problemą. Ilgalaikė kryptis – vadinamieji skaitmeniniai dvyniai, kai ligos eiga modeliuojama kompiuteriu ir taip galima greičiau atrinkti perspektyviausias gydymo strategijas.

  • Cukrinis diabetas plinta: profesorius įspėja, kodėl sensorius gali pakeisti gydymą

    Cukrinis diabetas plinta: profesorius įspėja, kodėl sensorius gali pakeisti gydymą

    Antrojo tipo cukrinis diabetas sparčiai plinta Europoje ir vis dažniau nustatomas jaunesniems žmonėms. Liga glaudžiai siejama su gyvenimo būdu: antsvoriu, nutukimu, mažu fiziniu aktyvumu ir mityba, kurioje daug greitųjų angliavandenių bei itin perdirbto maisto.

    Šio tipo diabetu sergant organizmo audiniai tampa mažiau jautrūs insulinui, todėl kasa kurį laiką bando kompensuoti gamindama jo daugiau. Ilgainiui kompensacija silpsta, gliukozės kiekis kraujyje kyla, didėja širdies ir kraujagyslių ligų, inkstų pažaidos, regos sutrikimų ir nervų pažeidimo rizika.

    Gydytojai pabrėžia, kad gydymo tikslas nėra vien skaičiai tyrimuose, o ilgalaikis komplikacijų prevencijos planas. Parenkant gydymą vis dažniau vertinama bendra širdies ir kraujagyslių rizika, nes daliai pacientų vien dietos ir judėjimo patarimų pradžioje nepakanka.

    Insulinas ir naujesni vaistai

    Nors insulinas dažniau siejamas su pirmojo tipo diabetu, antrojo tipo ligos eigoje jis taip pat gali būti reikalingas, kai kitos priemonės nebesuteikia pakankamos glikemijos kontrolės. Dažniausiai pradedama nuo bazinio insulino, kuris padeda stabilizuoti gliukozės lygį visos paros metu.

    Kartu plečiasi šiuolaikinių vaistų pasirinkimas, įskaitant inkretinų grupės preparatus, kurie gali padėti geriau valdyti glikemiją ir kūno svorį. Specialistai primena, kad konkrečių vaistų parinkimas priklauso nuo individualios būklės, gretutinių ligų ir toleravimo.

    Nuolatinis gliukozės stebėjimas: ką keičia sensoriai?

    Sergantiesiems svarbi savikontrolė, nes ji leidžia suprasti, kaip į gliukozę veikia maistas, judėjimas, miegas ar stresas. Tam naudojami gliukomačiai, kai matuojama pradūrus pirštą, arba nuolatinio gliukozės stebėjimo sistemos, kai sensorius duomenis renka reguliariais intervalais.

    Didžiosios Britanijos atsitiktinių imčių klinikiniame tyrime FreeDM2 dalyvavo 303 suaugusieji, sergantys antrojo tipo diabetu ir gydomi baziniu insulinu. Tyrime buvo lyginamas nuolatinis gliukozės stebėjimas ir įprastas matavimas gliukomačiu.

    Rezultatai parodė, kad nuolatinis stebėjimas siejosi su geresne glikemijos kontrole: glikuoto hemoglobino HbA1c rodiklis sumažėjo labiau, o dalyviai daugiau laiko per parą praleido tiksliniame gliukozės intervale. Praktikoje tai reiškia mažiau staigių šuolių ir aiškesnį ryšį tarp kasdienių sprendimų ir gliukozės kreivės.

    „Uždėtas sensorius leidžia pacientui pamatyti, po kokio maisto cukrus kyla greitai, o po kokio išlieka stabilesnis, ir kaip jį veikia fizinis aktyvumas“, – sakė prof. Grzegorz Dzida.

    Pasak gydytojų, technologijos nauda slypi ne vien patogiame matavime, bet ir greitame grįžtamajame ryšyje, kuris skatina koreguoti įpročius čia ir dabar. Tai ypač svarbu tiems, kurie anksčiau matuodavo retai ir ne visuomet imdavosi veiksmų, net pamatę per aukštą rezultatą.

    Prevencija ir ankstyvas nustatymas

    Ekspertai sutaria, kad efektyviausia strategija yra prevencija: svorio mažinimas, reguliarus fizinis aktyvumas ir mažiau perdirbto maisto dažnai leidžia reikšmingai atitolinti ligos pradžią. Net nuosaikus, bet pastovus judėjimas gerina organizmo jautrumą insulinui ir padeda mažinti gliukozės svyravimus.

    Taip pat svarbu kontroliuoti kraujospūdį ir cholesterolį, o rizikos grupėms reguliariai atlikti gliukozės ir HbA1c tyrimus. Ankstyvas sutrikusios gliukozės apykaitos nustatymas suteikia galimybę laiku pakeisti kryptį ir sumažinti komplikacijų tikimybę.

  • Gydytojas: patarimas mažiau valgyti neveikia – nutukimas išderina alkį, sotumą ir medžiagų apykaitą

    Gydytojas: patarimas mažiau valgyti neveikia – nutukimas išderina alkį, sotumą ir medžiagų apykaitą

    Nutukimas – ne valios trūkumas

    Antsvoris ir nutukimas dažnai pristatomi kaip paprasta matematika: mažiau kalorijų ir daugiau judėjimo. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad realybėje tai kur kas sudėtingesnė, biologinė ir lėtinė liga, o ne vien įpročių klausimas.

    Nutukimas susijęs su alkio ir sotumo reguliacijos sutrikimais, todėl žmogui gali būti sunku jaustis pavalgius net po įprasto dydžio porcijos. Dėl to patarimas „tiesiog mažiau valgyk“ daliai pacientų ne tik nepadeda, bet ir didina kaltės jausmą bei atitolina nuo gydymo.

    Kodėl organizmas priešinasi svorio kritimui?

    Specialistai aiškina, kad kūnas svorio mažėjimą dažnai suvokia kaip grėsmę ir įjungia kompensacinius mechanizmus. Ilgiau laikantis griežtų ribojimų, sustiprėja alkis, o energijos sąnaudos gali sumažėti, todėl išlaikyti deficitą darosi vis sunkiau.

    Nutukimo atveju dažnesnė leptino rezistencija: nors leptino, siejamo su sotumu, organizme gali būti daug, smegenys į signalą reaguoja prasčiau. Kartu gali silpnėti žarnyno hormonų, pavyzdžiui, GLP-1, poveikis, todėl sotumas būna trumpesnis ir mažiau ryškus.

    Dalis žmonių patiria ir vadinamąjį nuolatinį įkyrų galvojimą apie maistą, kai noras valgyti išlieka net pavalgius. Tokia būsena apsunkina kasdienį funkcionavimą, planavimą ir ilgalaikių pokyčių laikymąsi.

    Rizikos sveikatai ir ką keičia gydymas

    Nelečiamas nutukimas siejamas su daugiau nei 200 galimų komplikacijų. Tarp dažniausių – 2 tipo cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga, miego apnėja, taip pat didesnė infarkto ir insulto rizika.

    Gydytojai pabrėžia, kad gydymo tikslas nėra vien skaičius svarstyklėse. Dažnai pirmieji teigiami pokyčiai pasimato savijautoje: daugiau energijos, mažesnis dusulys, geresnė fizinio krūvio tolerancija, mažiau mieguistumo po valgio, o vėliau gerėja kraujospūdis ir gliukozės rodikliai.

    Svarbus ir psichologinis aspektas, nes nutukimą lydi stigmatizacija, kuri gali didinti nerimą, depresijos simptomus ir socialinį atsitraukimą. Todėl pagarbi komunikacija ir aiškus ligos pripažinimas medicinine problema laikomi būtina gydymo dalimi.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į paauglystėje prasidedančias problemas: nutukimas jauname amžiuje dažnai persikelia į suaugystę ir ilgainiui didina kardiometabolinių ligų riziką. Vis dėlto ankstyvi, tvarūs pokyčiai ir laiku parinktas gydymas gali reikšmingai sumažinti ilgalaikes pasekmes.

    Gyvensenos korekcija išlieka gydymo pagrindas, tačiau kai kuriems žmonėms jos nepakanka dėl biologinių mechanizmų ir gretutinių ligų. Tokiais atvejais, įvertinus indikacijas, gali būti svarstomas kompleksinis gydymas, įskaitant farmakoterapiją, o šeimos gydytojas dažnai tampa tuo specialistu, kuris koordinuoja diagnostiką, stebėseną ir nukreipimą.

    „Svorio mažinimas tikrai nėra vien paprastas sprendimas mažiau valgyti. Tai lėtinė liga, kuri išderina alkio ir sotumo reguliaciją, todėl gydymas turi būti ilgalaikis ir pritaikytas žmogui“, – sakė gydytojas Tomasz Witaszek.

  • Kanapės lieknina? Naujas tyrimas su pelėmis atskleidė netikėtą ryšį su diabetu

    Kanapės lieknina? Naujas tyrimas su pelėmis atskleidė netikėtą ryšį su diabetu

    Kanapės ir jų junginiai pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio, ypač ten, kur švelninami reguliavimo ribojimai. Vis dėlto visuomenėje įsišaknijęs įsitikinimas apie vadinamąjį alkio jausmo sužadinimą ilgai kėlė klausimą, kaip kanapės gali sietis su mažesniu kūno svoriu.

    Kalifornijos universiteto Riversaido mokslininkai naujame eksperimente su pelėmis pabandė paaiškinti šį paradoksą. Jie nutukusias suaugusias peles 30 dienų veikiant Vakarų tipo racionu gydė arba grynu THC, arba viso augalo ekstraktu, kuriame THC kiekis buvo toks pats.

    Ką parodė bandymai su pelėmis

    Pelės buvo šeriamos riebalų ir cukraus gausia dieta 60 dienų, o gydymas pradėtas po 30 dienų. Abiejose grupėse, gavusiose THC arba ekstraktą, fiksuotas kūno masės mažėjimas, kai tuo metu negydytos pelės ir toliau priaugo svorio.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad gydytų pelių riebalinė masė eksperimento pabaigoje buvo mažesnė, nors suvartojamo maisto kiekis reikšmingai nesiskyrė. Tai leidžia manyti, kad pokyčius galėjo lemti ne vien apetito svyravimai, o metaboliniai mechanizmai.

    Svarbiausias skirtumas paaiškėjo vertinant gliukozės apykaitą: reikšmingesni metaboliniai pagerėjimai, įskaitant geresnę gliukozės toleranciją, buvo stebimi tik viso augalo ekstrakto grupėje. Vien THC tokio efekto nesukėlė.

    THC ne vienintelis veiksnys

    „Tai rodo, kad vien THC nepaaiškina metabolinės naudos, kuri kai kada siejama su kanapių vartojimu“, – sakė biomedicinos mokslininkas Nicholas DiPatrizio, vadovaujantis Kanabinoidų tyrimų centrui.

    „Panašu, kad kiti augalo junginiai gali atlikti kritinį vaidmenį“, – pridūrė jis.

    Mokslininkų vertinimu, kanapėse yra šimtai fitocheminių junginių, įskaitant skirtingus kanabinoidus, terpenus ir flavonoidus, kurie gali veikti kartu. Dėl šios priežasties vienos molekulės išskyrimas ne visada atspindi realų viso augalo ekstrakto poveikį.

    Kodėl išvadų negalima perkelti žmonėms

    Tyrimas atliktas su gyvūnais, todėl jo išvadų tiesiogiai taikyti žmonėms negalima. Pats N. DiPatrizio pabrėžė, kad tai nėra rekomendacija kanapes naudoti svoriui ar diabetui valdyti, nes klinikinių įrodymų, patvirtinančių tokį taikymą, šiuo metu nepakanka.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kanapių poveikis gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, vartojimo trukmės, dozės ir cheminės sudėties. Kai kurie darbai su gyvūnais rodo, jog ankstyvas poveikis gali būti siejamas su nepalankiais vystymosi rodikliais, todėl rizikos ir naudos balansas išlieka esminis klausimas.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale The Journal of Physiology. Autoriai teigia, kad ateities darbams bus svarbu tiksliau atskirti, kurie kanapių junginiai ir kokiais biologiniais keliais gali veikti gliukozės apykaitą bei riebalų kaupimą.

  • Tyrimas perspėja: svarbu ne tik svoris, bet ir kada priaugate – vėžio rizika gali keistis

    Tyrimas perspėja: svarbu ne tik svoris, bet ir kada priaugate – vėžio rizika gali keistis

    Naujas Švedijos mokslininkų darbas primena seniai žinomą faktą: antsvoris ir nutukimas siejami su didesne daugelio vėžio rūšių rizika. Tačiau šįkart akcentuojama kita detalė – svarbi ne vien kūno masė, bet ir amžius, kada svoris pradeda augti.

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 630 000 žmonių sveikatos duomenis, kuriuose buvo keli svorio matavimai nuo 17 iki 60 metų. Šie rodikliai buvo sugretinti su vėžio atvejais, kad būtų galima įvertinti skirtingas svorio kitimo trajektorijas per gyvenimą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad daug ankstesnių darbų rėmėsi vienu matavimu, dažniausiai vidutinio ar vyresnio amžiaus. Šį kartą pasirinktas požiūris leidžia matyti, ar rizika susijusi su pradiniu svoriu jauname amžiuje, ar su vėlesniu priaugimu, ir ar svarbus pokyčių greitis.

    Kada priaugtas svoris siejamas su didesne rizika

    Duomenys parodė, kad spartus svorio augimas bet kuriuo gyvenimo etapu buvo susijęs su didesne kelių vėžio formų rizika. Vyrams ryškiausiai išsiskyrė kepenų vėžio ir stemplės adenokarcinomos sąsajos, moterims – endometriumo vėžio, o abiem lytims – inkstų ląstelių karcinomos ir hipofizės navikų.

    Vyrams stipresnės sąsajos nustatytos tuomet, kai svoris augo iki 45 metų. Tyrėjai svarsto, kad reikšmės gali turėti lėtinis uždegimas, atsparumas insulinui ir gastroezofaginio refliukso liga, kuri siejama su stemplės pažeidimais.

    Moterims didesnė rizika labiau siejosi su svorio augimu po 30 metų. Kaip galimą paaiškinimą autoriai mini hormoninių pokyčių laikotarpį, kuris daliai moterų sutampa su kūno masės didėjimu ir metaboliniais pokyčiais.

    Jauno amžiaus svoris ir ilgalaikės pasekmės

    Kai kurių vėžio rūšių, įskaitant kasos vėžį, rizika labiausiai siejosi su svoriu 17 metų amžiuje, o ne su vėlesniais pokyčiais. Tai rodo, kad ankstyvos su kūno mase susijusios būklės gali turėti ilgalaikį biologinį pėdsaką.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo bendrą tendenciją: kuo anksčiau žmogui išsivysto nutukimas, tuo didesnė vėžio rizika vėlesniame amžiuje. Toks ryšys dera su platesniu moksliniu kontekstu, siejančiu ilgalaikį perteklinį riebalinį audinį su hormonų pusiausvyros pokyčiais, uždegiminiais procesais ir metaboliniais sutrikimais.

    Ką svarbu žinoti interpretuojant rezultatus

    Šis darbas yra stebimasis, todėl jis neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Be to, tyrėjai neturėjo visų detalių, kurios galėtų daryti įtaką rezultatams, pavyzdžiui, išsamios informacijos apie mitybą, fizinį aktyvumą ar kitus gyvenimo būdo veiksnius.

    Vis dėlto tyrimas papildo vis gausėjančius duomenis, kad vėžio prevencijoje svarbus gyvenimo eigos požiūris: ne tik siekti sveikesnio svorio, bet ir kuo anksčiau sustabdyti spartų svorio augimą. Autoriai teigia, kad ateityje prevencinės priemonės gali būti tikslinamos pagal amžių ir lytį, atsižvelgiant į skirtingas rizikos kreives.

    Tyrimo rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o pats darbas paskelbtas kaip išankstinė publikacija ir dar nėra recenzuotas. Tai reiškia, kad išvados gali kisti po vertinimo, tačiau pateikta analizė jau dabar kelia svarbių klausimų sveikatos politikai ir asmeninei prevencijai.

  • Nauja lieknėjimo tabletė gali išspręsti didžiausią GLP-1 vaistų bėdą: kas keisis pacientams

    Nauja lieknėjimo tabletė gali išspręsti didžiausią GLP-1 vaistų bėdą: kas keisis pacientams

    Svorio mažinimo injekcijos, tokios kaip „Wegovy“ ar „Mounjaro“, per kelerius metus iš esmės pakeitė nutukimo gydymą. Tačiau praktikoje ryškėja viena didžiausių problemų: nutraukus vaistų vartojimą, daliai žmonių svoris gana greitai grįžta, o kartu silpnėja ir anksčiau pagerėję sveikatos rodikliai.

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad nutukimas yra lėtinė liga, todėl ilgalaikis rezultatas priklauso ne tik nuo pradinių kilogramų. Dėl to didėja poreikis sprendimams, kurie padėtų išlaikyti pasiektą efektą, būtų patogesni ir lengviau prieinami didesniam pacientų skaičiui.

    Nuo injekcijų prie tabletės

    GLP-1 grupės vaistai tradiciškai buvo kuriami kaip peptidai, kurie virškinamajame trakte greitai suardomi, todėl dažniausiai turi būti leidžiami injekcijomis. Prie kainos prisideda ir sudėtingesnė gamyba, ir logistiniai reikalavimai, pavyzdžiui, laikymas šaldytuve bei specialios švirkštimo priemonės.

    Šiame kontekste daug dėmesio sulaukė orforglipronas, geriamasis preparatas, kuris veikia tą pačią GLP-1 sistemą, bet yra vadinamoji mažos molekulės medžiaga. Tokie vaistai paprastai yra atsparesni virškinimui, paprasčiau gaminami ir lengviau sandėliuojami, todėl teoriškai gali būti pigesni ir patogesni vartoti kasdien.

    Ką rodo naujausi tyrimai?

    Klinikiniuose tyrimuose orforglipronas siejamas su daugiau nei 15 proc. kūno svorio sumažėjimu suaugusiesiems, turintiems nutukimą. Tai rezultatai, panašūs į dalies jau naudojamų GLP-1 injekcijų, nors kai kurių naujesnių preparatų poveikis svoriui kai kuriuose tyrimuose buvo didesnis.

    Dar įdomesnė kryptis – bandymai, kuriuose vertinta, ar pasiektą svorio mažėjimą galima išlaikyti pakeitus injekcijas į geriamą vaistą. Viename tyrime dalyviai, kurie anksčiau sėkmingai numetė bent 5 proc. kūno svorio vartodami GLP-1 injekcijas, buvo perkelti į orforgliprono arba placebo vartojimą ir stebėti 52 savaites.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: placebo grupėse svoris grįžo reikšmingai greičiau, o vartojus orforgliproną atkritimas buvo mažesnis. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad vartojant orforgliproną palankesni išliko ir kai kurie metabolinės sveikatos rodikliai, tokie kaip gliukozės kontrolė, kraujospūdis ar lipidų profilis.

    Kodėl tai svarbu pacientams?

    Svorio grįžimas nutraukus GLP-1 vaistus yra vienas dažniausiai aptariamų realios praktikos iššūkių, nes pacientai neretai tikisi ilgalaikio efekto po gydymo kurso. Jei geriamasis preparatas galėtų tapti palaikomojo gydymo alternatyva, tai reikštų paprastesnį vartojimą ir potencialiai mažesnes bendras gydymo išlaidas.

    Kita vertus, specialistai primena, kad vieno vaisto formato pakeitimas nepanaikina pagrindinio principo: ilgalaikis nutukimo valdymas paprastai reikalauja nuoseklios strategijos. Prie jos priskiriami mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai, miego bei streso valdymas, gretutinių ligų kontrolė ir individualiai parinktas gydymas.

    Tyrimai, kuriuose dalyvių skaičius siekė kiek daugiau nei po 100 kiekvienoje grupėje, laikomi perspektyviais, bet dar ne galutiniu atsakymu visai populiacijai. Artimiausiais metais lemiami bus didesnės apimties tyrimai, saugumo stebėsena realiomis sąlygomis ir sprendimai dėl registracijos skirtingose rinkose.

  • Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai praneša aptikę molekulinį mechanizmą, kuris gali veikti kaip savotiškas riebalų deginimo „jungiklis“ ir kartu būti susijęs su kaulų stiprumu. Tyrimas atliktas su pelėmis, tačiau rezultatai susieti ir su žmonių genetiniais duomenimis, todėl atradimas kelia vilčių dėl naujų gydymo krypčių.

    Dėmesio centre atsidūrė rudosios riebalų ląstelės, kurios skirtingai nei baltieji riebalai nėra skirtos energijai kaupti. Jų pagrindinė funkcija – deginti kalorijas ir gaminti šilumą, ypač šaltyje, todėl jos laikomos svarbiomis medžiagų apykaitos ir kūno temperatūros reguliavimo grandimis.

    Du šilumos gamybos keliai

    Ilgą laiką buvo žinoma, kad rudosios riebalų ląstelės šilumą gali gaminti per UCP1 baltymu paremtą mechanizmą. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia ir alternatyvus kelias – vadinamasis bergždžias kreatino ciklas, kuris taip pat „sudegina“ energiją šilumos pavidalu.

    Naujojo darbo autoriai nagrinėjo, kas tiksliai paleidžia šį antrąjį kelią. Jie nustatė, kad svarbus vaidmuo tenka fermentui TNAP, o vienas iš signalų, galinčių jį aktyvinti, yra glicerolis – medžiaga, susijusi su riebalų apykaita.

    „Pirmą kartą parodėme, kaip gali būti įjungiamas alternatyvus šilumos gamybos kelias, nepriklausomas nuo klasikinės sistemos“, – sakė biochemikas Lawrence Kazak.

    Ryšys su kaulais ir genetika

    Tyrėjai papildomai rėmėsi didelės apimties žmonių genetiniais įrašais ir ieškojo sąsajų tarp TNAP veiklos bei kaulų būklės. Analizėje aptiktos mutacijos TNAP struktūros srityje, kurią mokslininkai sieja su glicerolio prisijungimu, buvo susietos su mažesniu kaulų tankiu ir sumažėjusia fermento veikla.

    Toks ryšys svarbus ir todėl, kad žinomas retas sutrikimas, kai TNAP aktyvumas sumažėjęs, o kaulų mineralizacija prastėja. Tai padeda paaiškinti, kodėl tas pats fermentas gali būti reikšmingas ir energijos apykaitai, ir kaulų tvirtumui.

    Ką tai gali reikšti gydymui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki praktinių vaistų dar anksti, tačiau pats „jungiklio“ identifikavimas suteikia aiškesnį taikinį. Šiuo metu kai kurioms retoms kaulų ligoms taikoma fermentų pakaitinė terapija, tačiau ji gali būti sudėtinga ir reikalauti dažnų injekcijų.

    Idėja sukurti junginius, kurie selektyviai didintų TNAP aktyvumą, teoriškai galėtų pasiūlyti patogesnių sprendimų. Be to, jei ateities tyrimai patvirtins, kad šis kelias reikšmingas ir žmonių energijos apykaitai, gali atsiverti papildomos kryptys, susijusios su nutukimo ar 2 tipo diabeto rizikos mažinimu.

    Tyrėjai taip pat primena svarbų apribojimą: pelės, lyginant su žmonėmis, turi santykinai daugiau rudųjų riebalų, todėl poveikio mastas žmogui gali būti kitoks. Vis dėlto šis darbas sustiprina tendenciją, kad medžiagų apykaitos „valdymas“ per konkrečius molekulinius taikinius tampa vienu aktyviausių šiuolaikinės biomedicinos laukų.

  • Ne tik alkoholis: 5 kasdienių įpročių, kurie tyliai žaloja kepenis ir gali baigtis ciroze

    Kepenys kasdien filtruoja kraują, skaido vaistus, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir padeda reguliuoti cholesterolį bei gliukozę. Gydytojai pabrėžia, kad jas gali žaloti ne vien alkoholis: didelę įtaką daro mityba, antsvoris, netinkamas vaistų vartojimas ir aplinkos toksinai.

    Pastaraisiais metais vis dažniau minimos metabolinės kilmės kepenų ligos, susijusios su nutukimu ir 2 tipo diabetu. Ši būklė gali ilgai nesukelti simptomų, tačiau laikui bėgant pereiti į uždegimą, randėjimą ir net cirozę.

    Alkoholis ir „nekaltas“ reguliarumas

    Alkoholis kepenyse skaidomas į toksinius tarpinius junginius, kurie ilgainiui gali sukelti riebalinę kepenų infiltraciją, alkoholio sukeltą hepatitą ir cirozę. Riziką didina ne tik dideli kiekiai, bet ir reguliarus vartojimas, ypač jei kartu yra antsvoris.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad kepenims pavojingas ir alkoholio derinimas su vaistais, nes taip didėja toksinio pažeidimo tikimybė. Ypač atsargiai reikėtų vertinti situacijas, kai alkoholis vartojamas tuo pačiu metu kaip skausmą malšinantys ar karščiavimą mažinantys vaistai.

    Riebus maistas, cukrus ir perdirbti produktai

    Perteklinis sočiųjų riebalų, itin perdirbtų produktų ir saldžių gėrimų vartojimas siejamas su riebalų kaupimu kepenyse. Ši būklė dabar dažnai apibūdinama kaip metabolinė steatotinė kepenų liga, glaudžiai susijusi su atsparumu insulinui.

    Jei kartu nustatomas padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis ar 2 tipo diabetas, kepenų uždegimo ir randėjimo rizika auga. Dalis žmonių ilgą laiką nejaučia jokių požymių, todėl problema nustatoma tik atlikus kraujo tyrimus ar echoskopiją.

    Vaistai, ypač skausmą malšinantys

    Viena dažniausių ūminio toksinio kepenų pažeidimo priežasčių pasaulyje yra per didelės paracetamolio dozės. Viršijus rekomenduojamas ribas susidaro toksiški metabolitai, galintys greitai pažeisti kepenų ląsteles ir sukelti kepenų nepakankamumą.

    Pavojus didėja, jei keli preparatai turi tą pačią veikliąją medžiagą, o žmogus to neįvertina. Gydytojai ragina vaistus vartoti tik pagal instrukciją, neviršyti paros dozių ir pasitarti su mediku, jei tenka vartoti kelis preparatus vienu metu.

    Antsvoris ir nejudrus gyvenimo būdas

    Antsvoris, ypač pilvinis, didina riebalų kaupimąsi kepenyse ir skatina lėtinį uždegimą. Nejudrus gyvenimo būdas blogina gliukozės kontrolę ir medžiagų apykaitą, todėl kepenų apkrova dar labiau išauga.

    Svarbu tai, kad net nedidelis svorio sumažėjimas kai kuriems žmonėms gali pagerinti kepenų rodiklius, o reguliarus fizinis aktyvumas padeda mažinti riebalų kiekį kepenyse. Dažniausiai akcentuojamas nuoseklumas, o ne trumpalaikės drastiškos dietos.

    Aplinkos toksinai ir kasdienė chemija

    Kepenys neutralizuoja įvairias chemines medžiagas, todėl ilgalaikis kontaktas su tirpikliais, pesticidais ar kitomis pramoninėmis medžiagomis gali didinti pažeidimo riziką. Ne mažiau svarbus ir oro užterštumas, kuris siejamas su sisteminiu uždegimu ir metaboliniais sutrikimais.

    Specialistai pataria mažinti kontaktą su agresyviomis cheminėmis priemonėmis, laikytis saugos reikalavimų darbe ir namuose, o esant rizikos veiksniams profilaktiškai atlikti kepenų fermentų tyrimus. Jei vargina nuolatinis nuovargis, pykinimas, spaudimas po dešiniuoju šonkaulių lanku ar gelta, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    „Kepenų ligos dažnai progresuoja tyliai, todėl svarbiausia yra laiku atpažinti rizikos veiksnius ir imtis pokyčių, kol pažeidimas dar grįžtamas“, – pabrėžia gydytojai.

  • Tyrimas: nutukimas turtingose šalyse stabilizuojasi, bet kitur auga sparčiai – kodėl?

    Tyrimas: nutukimas turtingose šalyse stabilizuojasi, bet kitur auga sparčiai – kodėl?

    Pasaulinės tendencijos keičiasi

    Naujas pasaulinis tyrimas rodo, kad nutukimo paplitimas daugelyje turtingų šalių pastaraisiais dešimtmečiais stabilizavosi, o kai kur net pradėjo nežymiai mažėti. Tuo pat metu daugelyje žemų ir vidutinių pajamų valstybių nutukimas toliau auga, neretai vis spartėjančiu tempu.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kalbėti apie vieną visiems vienodą „pasaulinę nutukimo epidemiją“ tampa per daug supaprastinta. Skirtingų šalių, amžiaus grupių ir lyčių trajektorijos išsiskiria, todėl ir sprendimai turi būti labiau pritaikyti vietos realybei.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature“, analizuoti duomenys apie 232 mln. žmonių iš 200 šalių ir teritorijų 1980–2024 metų laikotarpiu. Darbas atliktas NCD Risk Factor Collaboration tinklo, vienijančio beveik 2 000 mokslininkų, remiantis daugiau nei 4 000 populiacinių tyrimų, kuriuose buvo matuojamas ūgis ir svoris.

    Kaip apibrėžiamas nutukimas?

    Tyrime naudota plačiausiai pasaulyje taikoma Pasaulio sveikatos organizacijos kūno masės indekso metodika. Suaugusiesiems nutukimu laikomas kūno masės indeksas nuo 30, o antsvoriu – nuo 25 iki 29,9.

    Vaikams ir paaugliams nuo 5 iki 19 metų taikomas kitoks vertinimas: nutukimas fiksuojamas tada, kai kūno masės indeksas yra daugiau nei dviem standartiniais nuokrypiais aukštesnis už Pasaulio sveikatos organizacijos augimo standartą pagal amžių ir lytį.

    Kur rodikliai stabilizuojasi, o kur blogėja?

    Pasak tyrėjų, daugelyje didelių pajamų Vakarų valstybių vaikų nutukimo augimas pradėjo lėtėti dar 1990-aisiais, o iki 2000-ųjų vidurio daug kur pasiekė platų „plokščiakalnį“. Kai kuriose šalyse pastebimos ir atsargios mažėjimo užuomazgos.

    Tarp ankstyviausių stabilizacijos pavyzdžių minėta Danija, kur lėtėjimas fiksuotas apie 1990 metus. Vėlesniais dešimtmečiais tokiose šalyse kaip Prancūzija, Italija ar Portugalija pastebėti požymiai, kad vaikų nutukimo rodikliai gali pamažu trauktis.

    Suaugusiųjų grupėje panaši kryptis, anot autorių, dažniausiai atsirado maždaug dešimtmečiu vėliau nei vaikų rodikliuose. Vakarų Europoje suaugusiųjų nutukimo paplitimas 2024 metais dažniausiai išlieka mažesnis nei 25 proc., o Prancūzijoje siekia apie 11 proc.

    Tuo metu kai kuriose anglakalbėse didelių pajamų šalyse skaičiai gerokai aukštesni: Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje ir JAV suaugusiųjų nutukimo paplitimas svyruoja maždaug nuo 25 iki 43 proc. Tai rodo, kad vien „turtinga šalis“ dar nereiškia vienodos rizikos ir vienodų priežasčių.

    Kodėl kai kur augimas spartėja?

    Didžiausią nerimą kelia žemų ir vidutinių pajamų šalys, kur nutukimas auga sparčiai daugelyje regionų: į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje bei Ramiojo vandenyno salų valstybėse. Tyrimas fiksuoja, kad kai kuriose šalyse augimo tempas net didėja, o tai didina spaudimą sveikatos sistemoms.

    2024 metais sparčiausias nutukimo augimas buvo registruotas dešimtyse šalių, kur rodikliai kasmet didėjo daugiau nei 0,5 procentinio punkto. Tarp labiausiai išsiskiriančių pavyzdžių nurodytos Tongos ir Samoa mergaičių grupėje, taip pat Peru berniukų grupėje.

    Ramiojo vandenyno salų valstybėse matomi vieni ekstremaliausių rodiklių: pavyzdžiui, Tongoje ir Kuko Salose nutukimas jau viršija 65 proc. suaugusiųjų. Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad net šalyse, kur nutukimas anksčiau buvo retas, pavyzdžiui, Etiopijoje, Ruandoje ar Bangladeše, rodikliai kyla.

    „Nutukimo trajektorijos smarkiai skiriasi tarp šalių, amžiaus grupių ir lyčių, todėl vienas universalus pasakojimas gali užmaskuoti tikruosius pokyčius“, – teigiama tyrimo autorių išvadų logikoje.

    Ką galima daryti: nuo mitybos politikos iki vaistų

    Autoriai pabrėžia, kad vieno paaiškinimo, kodėl skirtingose šalyse tendencijos tokios nevienodos, nėra. Rodiklius veikia ultraperdirbto maisto prieinamumas ir kaina, fizinio aktyvumo pokyčiai, pajamų lygis, urbanizacija ir tai, kaip sveikatos sistema geba užkirsti kelią rizikoms ar jas valdyti.

    Reikšminga ir viešoji politika: tyrėjai mini, kad cukraus mokesčiai yra viena iš nedaugelio priemonių, kuri populiacijos mastu yra parodžiusi pamatuojamą, nors dažnai ir kuklų, poveikį. Vis dėlto akcentuojama, kad sprendimai turi būti pritaikyti vietos kontekstui, ypač atsižvelgiant į mažesnes pajamas ir išsilavinimo skirtumus.

    Tyrime taip pat aptariamas svorio mažinimo vaistų vaidmuo ateityje, tačiau įspėjama dėl nelygybės rizikos. Dėl didelių kainų skirtumų tarp viešųjų ir privačių paslaugų teikėjų šios priemonės gali būti sunkiai prieinamos, o tai kai kur gali dar labiau pagilinti socialinius skirtumus.

    Bendras įspėjimas aiškus: be stipresnių ir taiklesnių priemonių dalis žemų ir vidutinių pajamų šalių rizikuoja „įtvirtinti“ aukštą nutukimo lygį ilgam laikui. Tai reikštų didėjančią lėtinių ligų naštą ir ilgalaikį spaudimą sveikatos apsaugai.

  • Tyrimai atskleidė ryšį: antsvoris gali paspartinti smegenų senėjimą jau 40–60 metų

    Tyrimai atskleidė ryšį: antsvoris gali paspartinti smegenų senėjimą jau 40–60 metų

    Apie nutukimo žalą širdžiai, kraujagyslėms ar cukrinio diabeto rizikai kalbama seniai, tačiau vis daugiau duomenų rodo ir kitą kryptį: antsvoris gali būti susijęs su greitesniu smegenų struktūrų senėjimu. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbų vaidmenį čia atlieka lėtinis uždegimas, medžiagų apykaitos sutrikimai ir prastesnė kraujotaka.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvus energijos rezervas. Jis veikia kaip metabolinis organas, išskiriantis biologiškai aktyvias medžiagas, įskaitant uždegiminius signalus ir hormonus, susijusius su apetitu bei energijos apykaita. Dalis šių medžiagų gali paveikti nervų sistemos veiklą ir smegenų kraujagyslių būklę.

    Tyrimuose nutukimas siejamas ne tik su prastesniais atminties ar dėmesio rodikliais, bet ir su struktūriniais pokyčiais smegenyse. Dažniausiai minimi mechanizmai yra užsitęsęs uždegimas, oksidacinis stresas, atsparumas insulinui ir kraujagyslių endotelio funkcijos blogėjimas, o tai ilgainiui gali didinti mikropažeidimų riziką.

    Skirtumai tarp normalų kūno svorį turinčių žmonių ir asmenų, turinčių nutukimą, kai kuriuose darbuose ryškėja jau 40–60 metų amžiaus grupėje. Būtent šiame laikotarpyje dažniau fiksuojamas didesnis pilkosios medžiagos mažėjimas ir silpnesnis ryšys tarp tam tikrų smegenų sričių, primenantis pokyčius, būdingus vyresniam amžiui.

    Didžiausia rizika siejama su situacijomis, kai nutukimą lydi padidėjęs kraujospūdis, atsparumas insulinui, prastesnė gliukozės kontrolė ar kiti metaboliniai sutrikimai. Tokiais atvejais blogesnis kraujagyslių elastingumas ir uždegiminiai procesai gali labiau pakenkti smegenų aprūpinimui krauju bei audinių atsparumui.

    Vis daugiau dėmesio skiriama ir genetikai: nutukimo riziką didinančių genetinių variantų dalis yra aktyvūs smegenyse, ypač srityse, susijusiose su apetitu, atlygio sistema, impulsyvumu ir savikontrole. Tai padeda paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms sunkiau pajusti sotumą, kodėl jie jautriau reaguoja į itin kaloringą, stipriai perdirbtą maistą ir kodėl persivalgymo epizodai gali kartotis.

    Specialistai pabrėžia, kad lemiama gali būti ne vien bendra kūno masė, bet ir riebalinio audinio pasiskirstymas. Visceraliniai riebalai, besikaupiantys aplink vidaus organus, dažniau siejami su uždegimu ir metaboliniais sutrikimais, kurie laikomi nepalankiais smegenų kraujagyslėms. Dėl to vien kūno masės indeksas ne visada tiksliai atspindi individualią riziką.

    Nors senėjimo procesų sustabdyti neįmanoma, tyrimai rodo, kad riziką galima mažinti koreguojant veiksnius, kurie ilgainiui žaloja kraujagysles ir nervų audinį. Svarbiausi kryptingi žingsniai yra perteklinio svorio mažinimas, reguliarus fizinis aktyvumas, mityba, padedanti kontroliuoti gliukozę ir lipidus, taip pat kokybiškas miegas bei kraujospūdžio kontrolė.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad nauda gali atsirasti net ir tada, kai svoris mažėja palaipsniui, o tikslas nėra ideali figūra. Net nuosaikus kūno masės mažėjimas dažnai siejamas su geresne kraujagyslių funkcija, mažesniu uždegimo fonu ir palankesniais medžiagų apykaitos rodikliais, o tai svarbu ir smegenų sveikatai.