Tag: Nutukimas

  • Vokietija ruošia cukraus mokestį: nuo 2027 brangs gėrimai, paaiškėjo kas nepateks

    Vokietija ruošia cukraus mokestį: nuo 2027 brangs gėrimai, paaiškėjo kas nepateks

    Vokietijos ministrų kabinetas patvirtino įstatymo projektą, kuriuo numatomas mokestis cukrumi saldintiems gėrimams. Jei jam pritars Bundestagas, nauja tvarka įsigalios 2027 metų liepos 1 dieną ir paliestų dalį gaiviųjų gėrimų rinkos.

    Vyriausybė teigia, kad tikslas yra dvejopas: surinkti papildomų pajamų biudžetui ir paskatinti gamintojus mažinti cukraus kiekį, siūlant sveikesnes alternatyvas. Kartu pabrėžiama, kad priemonė turėtų prisidėti prie visuomenės sveikatos gerinimo.

    Pagal projektą mokestis būtų taikomas gėrimams, kuriuose bendras cukraus kiekis siekia 5 gramus 100 mililitrų ar daugiau. Jei cukraus yra nuo 5 iki mažiau nei 8 gramų 100 mililitrų, tarifas siektų 0,26 euro už litrą.

    Gėrimams, kuriuose cukraus yra 8 gramai 100 mililitrų ar daugiau, tarifas didėtų iki 0,32 euro už litrą. Į šią kategoriją patektų įvairūs limonadai, šaltos arbatos, energiniai gėrimai, vaisių nektarai ir sulčių koncentratai su pridėtiniu cukrumi.

    Projektas numato ir aiškias išimtis. Mokestis nebūtų taikomas alkoholiniams gėrimams bei jų nealkoholinėms versijoms, taip pat pieno, avižų ar ryžių gėrimams ir grynoms vaisių bei daržovių sultims.

    Taip pat neapmokestinami būtų gėrimai, kuriuose cukrus pakeistas saldikliais, nes projekte taikymo sritis siejama būtent su cukraus kiekiu. Vis dėlto šis aspektas gali kelti diskusijų, nes dalis sveikatos ekspertų ragina vertinti ir itin saldų skonį palaikančių produktų vartojimą.

    Nors mokestį mokėtų gamintojai arba didmenininkai, federalinė valdžia prognozuoja, kad dalis naštos būtų perkelta vartotojams. Skaičiuojama, kad parduotuvių kainos gali didėti keliomis dešimtimis centų už butelį ar skardinę, priklausomai nuo tūrio ir cukraus kiekio.

    Vyriausybės vertinimu, priemonė susijusi ir su sveikatos sistemos finansiniu spaudimu. Skelbiama, kad dėl didelio cukrumi saldintų gėrimų vartojimo siejamos išlaidos viršija 2 milijardus eurų per metus, įskaitant nutukimo, cukrinio diabeto ir dantų ėduonies pasekmes.

    Numatoma, kad mokestis papildomai į biudžetą atneštų apie 690 milijonų eurų 2027 metais ir apie 925 milijonus eurų 2028 metais. Šios pajamos, pasak projekto rengėjų, galėtų padėti mažinti poreikį didinti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nes prisidėtų prie centrinio sveikatos fondo finansavimo.

    Smulkiesiems gamintojams planuojama taikyti lengvatas. Numatoma, kad nepriklausomi gamintojai, per metus pagaminantys iki 70 000 litrų, būtų atleisti nuo šio mokesčio.

    Dar viena išimtis, skirta įmonėms, kurių metinė gamyba siekia iki 1 000 000 litrų, būtų galima tik gavus Europos Komisijos pritarimą pagal valstybės pagalbos taisykles. Tai reiškia, kad galutinės lengvatų ribos dar gali kisti derinant projektą.

    Diskusijų Vokietijoje mokestis sulaukė dar iki kabineto sprendimo. Kritikai perspėja, kad priemonė didins kainas ir gali daryti spaudimą gėrimų pramonei bei darbo vietoms, ypač regionuose, kur gamyba sudaro reikšmingą ekonomikos dalį.

    Viešojoje erdvėje aptariamas ir klausimas, ar mokesčiai iš tiesų pagerina sveikatos rodiklius. Pavyzdžiui, 2025 metais paskelbtoje „Tax Foundation“ analizėje keliamas argumentas, kad kainų augimas nebūtinai lemia reikšmingą sveikatos rezultatų pagerėjimą.

    „Nors mokesčiai cukrumi saldintiems gėrimams didina jų kainą, nėra įrodymų, kad vien dėl to reikšmingai pagerėja sveikatos rodikliai“, – teigiama „Tax Foundation“ vertinime.

    Vis dėlto Vokietijos planai atitinka platesnę Europos tendenciją, kai šalys mokesčiais bando mažinti pridėtinio cukraus vartojimą. Tarp valstybių, jau taikančių panašius sprendimus, minimos Prancūzija, Portugalija ir Vengrija, kur nuo 2011 metų galioja platesnis visuomenės sveikatos mokestis.

    Tolimesnė projekto eiga priklausys nuo Bundestago sprendimo ir galimų korekcijų teisėkūros procese. Jei mokestis bus priimtas, rinkai teks prisitaikyti iš anksto, nes iki įsigaliojimo liktų beveik dveji metai, per kuriuos gamintojai galėtų keisti receptūras ir produktų linijas.

  • Po 30-ies: du įpročiai, kurie tyliai didina krūties vėžio riziką – ką pataria gydytojai

    Po 30-ies: du įpročiai, kurie tyliai didina krūties vėžio riziką – ką pataria gydytojai

    Kodėl rizika didėja su amžiumi?

    Krūties vėžys yra viena dažniausiai moterims diagnozuojamų onkologinių ligų, o riziką lemia ne vienas veiksnys. Įtakos turi genetika, hormonų pokyčiai, aplinka ir kasdieniai įpročiai, todėl vieno universalaus paaiškinimo nėra.

    Vienas svarbiausių rizikos veiksnių išlieka amžius: daugiausia atvejų nustatoma vyresnėms nei 50 metų moterims, tačiau liga pasitaiko ir jaunesnėms. Dėl to profilaktika ir dėmesys pokyčiams organizme aktualūs dar iki menopauzės.

    Du veiksniai, kuriuos verta suvaldyti

    Naujausiose tarptautinėse rekomendacijose ir epidemiologiniuose tyrimuose dažniausiai kartojasi du modifikuojami rizikos veiksniai: alkoholio vartojimas ir antsvoris. Abu jie siejami su didesne krūties vėžio tikimybe, nors tai nereiškia, kad liga išsivystys kiekvienai moteriai, turinčiai šiuos įpročius.

    Didelė dalis atvejų nustatoma ir toms moterims, kurioms nepavyksta identifikuoti aiškių keičiamų rizikos veiksnių, išskyrus lytį ir amžių. Tai svarbus priminimas, kad prevencija mažina riziką, bet jos visiškai nepašalina.

    Alkoholis laikomas kancerogenu, o ryšys su krūties vėžiu vertinamas kaip priklausomas nuo suvartojamo kiekio. Specialistai pabrėžia, kad nėra tokio alkoholio vartojimo lygio, kurį būtų galima laikyti visiškai saugiu onkologiniu požiūriu.

    Alkoholio žala siejama su biologiniais mechanizmais: organizme jis virsta junginiais, galinčiais pažeisti ląstelių DNR, taip pat gali keisti hormonų pusiausvyrą. Krūties audiniui ypač svarbūs estrogenai, todėl hormoniniai pokyčiai laikomi viena iš galimų grandžių.

    Svoris ir menopauzė: kodėl tai svarbu?

    Antras svarbus veiksnys yra didesnė kūno masė ir nutukimas, ypač po menopauzės. Riebalinis audinys nėra vien energijos atsarga: jis dalyvauja hormonų apykaitoje ir gali didinti estrogenų kiekį, o tai siejama su kai kurių krūties vėžio formų rizika.

    Praktikoje tai dažnai reiškia, kad rizika gali augti palaipsniui, kai su amžiumi didėja kūno masės indeksas. Gydytojai pabrėžia, kad net nuosaikūs, ilgalaikiai pokyčiai dažnai duoda didesnę naudą nei trumpalaikės griežtos dietos.

    Fizinis aktyvumas svarbus ne tik dėl svorio kontrolės. Reguliarus judėjimas siejamas su geresniu medžiagų apykaitos profiliu, mažesniu uždegiminių procesų fonu ir palankesne hormonų pusiausvyra, todėl rekomenduojamas kaip viena iš prevencijos krypčių.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į gyvenimo etapų skirtumus: įpročiai dažnai susiformuoja ankstyvoje ir vidurinėje suaugystėje, maždaug nuo 30 iki 50 metų. Šis laikotarpis laikomas patogiu laiku peržiūrėti alkoholio vartojimą, mitybą, miegą ir fizinį krūvį.

    Ne visus rizikos veiksnius įmanoma pakeisti, pavyzdžiui, amžių, dalį genetinių priežasčių ar šeimos ligų istoriją. Vis dėlto gydytojai ragina sutelkti dėmesį į tai, ką galima kontroliuoti, ir nepamiršti ankstyvos diagnostikos bei reguliarių patikrų pagal amžių ir individualią riziką.

    Atsiradus naujiems simptomams, pavyzdžiui, apčiuopiamam guzeliui, odos ar spenelio pakitimams, neįprastoms išskyroms ar ilgiau trunkančiam skausmui, patariama nedelsti ir kreiptis į gydytoją. Ankstyvas nustatymas išlieka vienas svarbiausių veiksnių, gerinančių gydymo rezultatus.

  • Numesti iki 7,5 kg su obuolių actu? Mokslininkai įvardijo sąlygą, kada tai gali veikti

    Obuolių actas dažnai pristatomas kaip paprasta ir pigi priemonė svoriui mažinti, tačiau naujesni moksliniai darbai rodo, kad poveikis gali būti realus tik tam tikromis sąlygomis. Klinikiniais tyrimais paremtose apžvalgose pastebėta, jog reguliarus acto vartojimas siejamas su nedideliu kūno masės, kūno masės indekso ir liemens apimties mažėjimu.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad vien acto pakanka greitai atsikratyti kelių kilogramų. Didesni pokyčiai dažniau fiksuoti tuomet, kai žmonės kasdien vartojo apie 30 mililitrų obuolių acto ir tuo pat metu laikėsi aiškesnio mitybos režimo, kontroliavo porcijas bei bendrą kalorijų kiekį.

    Manoma, kad efektas gali būti susijęs su acto rūgštimi. Ji kai kuriems žmonėms sulėtina skrandžio išsituštinimą ir sustiprina sotumo jausmą, todėl tampa lengviau sumažinti užkandžiavimą ir bendrą suvalgomo maisto kiekį. Tačiau reakcija skiriasi: vieniems apetitas mažėja, kitiems jokio apčiuopiamo pokyčio neatsiranda.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad obuolių actas nėra savarankiškas nutukimo gydymo būdas ir nepakeičia subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo. Ilgalaikiam svorio valdymui daug svarbesni yra mitybos įpročiai, miego kokybė, streso kontrolė ir nuoseklus judėjimas, o papildomos priemonės paprastai duoda tik ribotą naudą.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra saugumas. Neskiedžiamas actas gali dirginti stemplės ir skrandžio gleivinę, provokuoti rėmenį ar pykinimą, taip pat prisidėti prie dantų emalio pažeidimų. Dėl to dažniausiai rekomenduojama actą skiesti vandeniu ir nevartoti jo dažnai ar dideliais kiekiais.

    Taip pat verta įvertinti sąveikas su vaistais. Actas gali turėti įtakos gliukozės kontrolei ir kalio pusiausvyrai, todėl žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, šlapimą varančius preparatus ar turintiems lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, prieš įtraukiant actą į kasdienę rutiną patariama pasitarti su gydytoju.

    Apibendrinant, obuolių actas kai kuriems žmonėms gali būti pagalbinė priemonė, padedanti lengviau laikytis režimo ir sumažinti persivalgymą. Tačiau ryškus svorio kritimas paprastai pasiekiamas tik tuomet, kai actas tampa dalimi platesnių gyvenimo būdo pokyčių, o ne vieninteliu sprendimu.

  • Diabeto gydymas gali pasikeisti: GLP-1 tabletė be injekcijų davė netikėtą rezultatą

    Diabeto gydymas ateityje gali pasipildyti dar viena alternatyva – kartą per dieną geriamu vaistu, kuris veikia panašiai kaip GLP-1 grupės preparatai. Žurnale Nature Medicine paskelbto klinikinio tyrimo duomenys parodė, kad tiriamoji medžiaga orforgli­pronas padėjo reikšmingai sumažinti cukraus rodiklius kraujyje.

    Tyrime dalyvavo 284 suaugusieji, sergantys 2 tipo cukriniu diabetu, kurie iki tol ligą kontroliavo gyvenimo būdo priemonėmis, be gliukozę mažinančių vaistų. Dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes: trys gavo skirtingas orforgli­prono dozes, o viena – placebą.

    Kas paaiškėjo po 32 savaičių?

    Po 32 savaičių glikuoto hemoglobino HbA1c rodiklis vaistą gavusiose grupėse buvo mažesnis nei placebą vartojusių dalyvių. Priklausomai nuo dozės, skirtumas siekė apie 1,20–1,45 procentinio punkto.

    Didžiausios dozės grupėje HbA1c sumažėjo apie 1,63 procentinio punkto nuo pradinio lygio, kai placebą gavusių dalyvių grupėje pokytis buvo apie 0,18 procentinio punkto. HbA1c laikomas vienu svarbiausių rodiklių vertinant ilgalaikę gliukozės kontrolę, nes parodo kelių mėnesių vidurkį.

    Patogumas ir papildomas efektas

    Vienas iš šio vaisto išskirtinumų – vartojimo paprastumas. Tyrime tabletė buvo geriama kartą per dieną, o tyrėjai nenurodė griežtų apribojimų nei dėl paros laiko, nei dėl maisto.

    Be gliukozės kontrolės, fiksuotas ir nedidelis kūno masės mažėjimas. Didžiausios dozės grupėje per 32 savaites svoris vidutiniškai sumažėjo apie 4,8 proc., nors pagrindinis tyrimo tikslas buvo įvertinti cukraus kontrolę, o ne svorio pokyčius.

    Kokie šalutiniai poveikiai fiksuoti?

    Kaip ir vartojant kitus GLP-1 grupės preparatus, dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepageidaujami reiškiniai. Dalyviai dažniausiai minėjo pykinimą, vėmimą, viduriavimą ir vidurių užkietėjimą.

    Tyrėjų vertinimu, dauguma šių reakcijų buvo lengvos arba vidutinio sunkumo. Vis dėlto būtent toleravimas ir ilgalaikis saugumas paprastai lemia, kiek plačiai tokie vaistai vėliau pritaikomi klinikinėje praktikoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gauti rezultatai yra pagrindas didesniems ir ilgesniems tyrimams, tačiau orforgli­pronas kol kas išlieka tiriamuoju vaistu. Tai reiškia, kad kol nebus daugiau duomenų apie ilgalaikį veiksmingumą, saugumą ir palyginimą su esamais standartais, kalbėti apie greitą proveržį praktikoje dar anksti.

  • Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Vanduo neturi kalorijų, todėl metant svorį jis dažniausiai naudingas ne kaip stebuklinga priemonė, o kaip paprastas būdas pakeisti saldintus ir kaloringus gėrimus. Saldinta arbata, limonadai, sultys ar dalis kavos gėrimų gali nepastebimai reikšmingai padidinti paros energijos kiekį.

    Tačiau daugiau vandens savaime nebūtinai reiškia greitesnį svorio kritimą. 2024 metais paskelbta atsitiktinių imčių tyrimų apžvalga parodė, kad vien tik didinant vandens suvartojimą žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, nebuvo patikimai sumažintas nei kūno svoris, nei liemens apimtis, jei kiti įpročiai nesikeitė.

    Kas iš tiesų padeda?

    Apčiuopiama nauda dažniau matoma tada, kai vanduo pakeičia cukrumi saldintus gėrimus. Tokiu atveju sumažėja suvartojamų kalorijų kiekis, o tai ilgainiui gali padėti formuoti energijos deficitą, reikalingą svoriui mažėti.

    Vanduo taip pat gali padėti kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei jis geriamas strategiškai. Viename tyrime vyresni dalyviai, laikydamiesi mažesnio kaloringumo dietos ir prieš pagrindinius valgymus išgerdami apie 500 mililitrų vandens, per 12 savaičių vidutiniškai numetė maždaug 2 kilogramais daugiau nei tie, kurie laikėsi tik dietos.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad pusė litro prieš kiekvieną valgį tinka visiems. Tyrimų imtys dažnai nėra didelės, o poveikis priklauso nuo viso mitybos plano, fizinio aktyvumo, amžiaus, sveikatos būklės ir to, ar vanduo realiai pakeičia kaloringus pasirinkimus.

    Ar vanduo pagreitina medžiagų apykaitą?

    Teiginys, kad vanduo smarkiai užkuria medžiagų apykaitą, dažnai kartojamas, bet moksliniai duomenys to nepatvirtina kaip reikšmingo svorio metimo mechanizmo. Kai kurie senesni darbai rodė trumpalaikį energijos sąnaudų padidėjimą po maždaug 500 mililitrų vandens, tačiau vėlesni tyrimai šį efektą vertino kaip minimalų arba nepatikimą.

    Analizuojant vadinamąją vandens sukeltą termogenezę, energijos sąnaudų pokytis po 500 mililitrų buvo menkas ir statistiškai nereikšmingas, palyginti su kontroline situacija. Praktikoje tai reiškia, kad papildomos kelios stiklinės neturėtų būti laikomos būdu greitai padidinti kalorijų deginimą.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Vieno skaičiaus, tinkančio visiems, nėra, nes poreikis kinta dėl kūno masės, aktyvumo, oro temperatūros, ligų ar skysčių netekimo. Europos maisto saugos institucijos rekomendacijos sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodo apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams, skaičiuojant visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Populiarus patarimas išgerti aštuonias stiklines per dieną kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, tačiau tai nėra universali norma. Metant svorį paprastai užtenka gerti reguliariai dienos eigoje, orientuojantis į troškulį, šlapimo spalvą, aktyvumą ir aplinkos sąlygas.

    Per trumpą laiką išgeriant labai daug vandens galima per daug praskiesti natrio koncentraciją kraujyje ir sukelti hiponatremiją. Sveikiems žmonėms tai reta, tačiau primena, kad net ir su vandeniu svarbus saikas.

    Vanduo pats savaime neplonina, bet gali realiai padėti lieknėti, jei juo pakeičiami saldinti gėrimai, laikomasi subalansuotos mitybos ir išlaikomas fizinis aktyvumas. Tvariausi rezultatai paprastai pasiekiami ne didinant vandens kiekius per prievartą, o nuosekliai gerinant kasdienius pasirinkimus.

  • Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Sveikatos specialistai vis dažniau kartoja paprastą taisyklę: ilgai sėdėti be pertraukų nėra gerai. Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo patarimas kas maždaug 45 minutes atsistoti nuo darbo stalo ir trumpai pajudėti, pavyzdžiui, atlikti pritūpimų.

    Šio metodo esmė paprasta: nustatote priminimą ir kas 45 minutes padarote kelių minučių aktyvią pertrauką. Tam nereikia nei sportinės aprangos, nei inventoriaus, o judesio galima įterpti net intensyvioje darbo dienoje.

    Dažnai cituojamas 2024 metais publikuotas tyrimas žurnale Scandinavian Journal of Medicine and Science in Sports. Jame 18 jaunų vyrų, turinčių antsvorio arba nutukimą, 8,5 valandos praleido daugiausia sėdėdami, o mokslininkai lygino skirtingus sėdėjimo pertraukimo scenarijus.

    Dalyviai buvo lyginami keturiais atvejais: visiškai be pertraukų, vienas 30 minučių pasivaikščiojimas ir 3 minučių pertraukos kas 45 minutes, kai žmonės vaikščiojo arba atliko pritūpimus. Tokios trumpos pertraukos per dieną buvo kartojamos 10 kartų.

    Rezultatai parodė, kad bet koks sėdėjimo pertraukimas buvo naudingesnis už nepertraukiamą sėdėjimą, ypač vertinant gliukozės pokyčius po valgio. Dar daugiau, dažnos trumpos pertraukos vaikštant ar darant pritūpimus šiame tyrime pasirodė veiksmingesnės nei vienas ilgesnis 30 minučių pasivaikščiojimas.

    Mokslininkai tai siejo su didesniu aktyvumu didžiosiose raumenų grupėse, pirmiausia šlaunyse ir sėdmenyse. Kai šie raumenys įjungiami reguliariai dienos eigoje, organizmas efektyviau naudoja gliukozę, o ilgo nejudrumo žala sumažėja.

    Vis dėlto iš to nereikėtų daryti klaidingos išvados, kad keli pritūpimai visiškai pakeičia kasdienį vaikščiojimą ar įprastus aktyvumo tikslus. Tyrime nebuvo lyginama su konkrečiu žingsnių skaičiumi, o protokole buvo 3 minutės judesio, o ne, pavyzdžiui, 10 pritūpimų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad tyrimo imtis buvo nedidelė ir labai konkreti, todėl rezultatų negalima automatiškai perkelti visiems. Vis dėlto bendra žinutė praktiška: kūnui naudingiau dažnai pajudėti trumpai, nei vieną kartą išjudėti ilgam ir po to vėl sėdėti valandų valandas.

    Pasaulio sveikatos organizacija ragina mažinti laiką, praleidžiamą sėdint, ir pabrėžia, kad bet koks judėjimas yra geriau nei jokio. Suaugusiesiems rekomenduojama siekti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę ir bent du kartus per savaitę įtraukti raumenis stiprinančius pratimus.

    Pritūpimai čia tinka kaip paprasta aktyvi pertrauka, nes įdarbina dideles raumenų grupes ir nereikalauja įrangos. Jei pilnas pritūpimas per sunkus, galima pradėti nuo mažesnio pakartojimų skaičiaus arba pritūpti iki kėdės, pasirinkus patogią judesio amplitudę.

    Praktinis kompromisas daugeliui dirbančių sėdimą darbą skamba taip: ne atsisakyti pasivaikščiojimų, o papildyti juos trumpomis judesio pertraukomis dienos metu. Kitaip tariant, geriausias planas dažniausiai yra ne žingsniai arba pritūpimai, o žingsniai ir pritūpimai.

  • Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Po „Ozempic“ ir „Mounjaro“ – netikėtas posūkis: svoris grįžta greitai, išryškėjo dar viena rizika

    Kodėl kilogramai sugrįžta?

    Vaistai su semagliutidu ir tirzepatidu, veikiantys inkretinų sistemą, mažina apetitą ir didina sotumo jausmą, todėl per gydymą žmonės dažnai suvalgo mažiau. Klinikiniai tyrimai rodo, kad nutukimo gydyme vidutinis svorio kritimas gali siekti apie 15 proc., o didžiausiomis tirzepatido dozėmis – apie 21 proc.

    Vis dėlto nutukimas laikomas lėtine, linkusia atsinaujinti liga, todėl nutraukus gydymą biologiniai mechanizmai, skatinantys svorio augimą, vėl sustiprėja. Praktikoje tai reiškia, kad daliai pacientų numesti kilogramai ima grįžti net tada, kai pasiektas norimas svoris.

    Ką rodo tyrimų apžvalga?

    Oksfordo universiteto mokslininkai apžvelgė 37 tyrimus, kuriuose dalyvavo 9 341 suaugęs žmogus, turėjęs antsvorį arba nutukimą. Vidutinė gydymo trukmė siekė 39 savaites, o stebėjimas po gydymo pabaigos truko vidutiniškai 32 savaites.

    Apžvalgos duomenimis, nutraukus svorio kontrolei skirtus vaistus dalyviai vidutiniškai priaugdavo apie 0,4 kilogramo per mėnesį. Naujesnių terapijų, įskaitant semagliutidą ir tirzepatidą, grupėse svorio grįžimo tempas buvo didesnis ir siekė apie 0,8 kilogramo per mėnesį.

    Remiantis turimais duomenimis, mokslininkai prognozavo, kad dalis žmonių, vartojusių naujausius vaistus, gali grįžti prie pradinio svorio maždaug per 1,5 metų po terapijos pabaigos. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra apibendrinta prognozė, o ilgalaikių duomenų, kas vyksta praėjus daugiau nei metams po nutraukimo, vis dar trūksta.

    Ne tik svoris: dar viena problema

    Svorio grįžimas nėra būdingas tik farmakoterapijai, nes jo-jo efektas pasitaiko ir po dietos bei fizinio aktyvumo programų. Tačiau apžvalgoje nurodoma, kad po vaistų nutraukimo svorio augimo tempas vidutiniškai buvo apie 0,3 kilogramo per mėnesį didesnis nei po elgsenos programų, nors pradinis svorio kritimas vartojant vaistus dažnai būna ryškesnis.

    Kitas svarbus aspektas – kartu su svoriu gali palaipsniui nykti ir dalis metabolinių naudų. Tyrimuose fiksuota, kad gliukozės, HbA1c, kraujospūdžio, cholesterolio ir trigliceridų rodikliai laikui bėgant gali artėti prie buvusių iki gydymo, o apytiksliai tai gali įvykti per maždaug 1,4 metų.

    Ekspertai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į mitybos kokybę ilgalaikio apetito slopinimo metu. UCL ir Kembridžo universiteto tyrėjai pažymi, kad energijos suvartojimas terapijos metu gali sumažėti apie 16–39 proc., o kartu gali nejučia sumažėti ir baltymų, vitaminų bei mineralų kiekis racione, ypač jei pacientas negauna aiškių mitybos rekomendacijų.

    Dar viena aktuali rizika – liesosios kūno masės mažėjimas. Greitai krentant svoriui organizmas netenka ne tik riebalų, bet ir dalies raumenų, todėl gydymo metu ypač svarbu pakankamas baltymų kiekis, reguliari fizinė veikla ir jėgos pratimai, padedantys išsaugoti raumenyną.

    Nors kai kuriuose tirzepatido tyrimuose akivaizdus baltyminis-energinis nepakankamumas buvo retas, vitaminų ir mineralų rodikliai ne visada buvo tiriami sistemingai. Dėl to ilgalaikių pasekmių mastas dar nėra galutinai aiškus, o pacientams rekomenduojama gydymą planuoti kartu su gydytoju ir, jei įmanoma, dietologu.

    Nauji duomenys nepaneigia šių vaistų veiksmingumo, tačiau primena, kad tai nėra kelių mėnesių priemonė greitam rezultatui. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausias tikslas yra ne tik numesti svorio, bet ir jį išlaikyti, apsaugoti raumenų masę bei sumažinti su nutukimu susijusių ligų riziką.

  • Testosteronas krenta ne tik dėl amžiaus: mokslininkai įvardijo klastingą pilvo riebalų vaidmenį

    Testosteronas krenta ne tik dėl amžiaus: mokslininkai įvardijo klastingą pilvo riebalų vaidmenį

    Testosteronas yra vienas svarbiausių vyrų lytinių hormonų: jis susijęs su lytine funkcija, lytiniu potraukiu, raumenų mase, kaulų tankiu ir medžiagų apykaita. Nors su amžiumi jo kiekis gali mažėti, specialistai pabrėžia, kad vien amžius ne visada paaiškina prastesnius tyrimų rezultatus.

    Naujesni darbai vis dažniau rodo, kad testosterono koncentraciją lemia ir gyvenimo būdas, miegas, lėtinės ligos bei kūno sudėtis. Ypač daug dėmesio skiriama nutukimui ir metaboliniams sutrikimams, nes jie gali būti susiję su vadinamuoju funkciniu hipogonadizmu, kai hormonų pokyčius išprovokuoja grįžtamos priežastys.

    Pilvo riebalai svarbesni nei svoris

    2026 metais Journal of the Endocrine Society paskelbtoje analizėje buvo vertinti 4 948 20–59 metų vyrai iš JAV NHANES programos. Tyrėjai matavo bendrą testosteroną, o 4 492 dalyviams turėjo duomenis apie visceralinį, arba pilvo ertmės, riebalų kiekį.

    Tyrimas išryškino problemą, kuri dažnai pasimeta kasdienėje praktikoje: kūno masės indeksas parodo svorio ir ūgio santykį, tačiau neatskleidžia, kiek to svorio sudaro riebalai ir kur jie susikaupę. Dėl to du vyrai su tuo pačiu KMI gali turėti visiškai skirtingą metabolinę ir hormoninę riziką.

    Skaičiai buvo iškalbingi: tose pačiose KMI grupėse vyrai, turintys daugiau visceralinio riebalo, pasižymėjo maždaug 33–36 proc. mažesniu testosterono lygiu nei jų bendraamžiai su panašiu KMI, bet mažesniu pilvo riebalų kiekiu. Panaši tendencija matyta ir vertinant liemens apimtį, skirtumai siekė apie 25–39 proc.

    Ypač svarbus pastebėjimas buvo susijęs su iš pažiūros normaliu svoriu. Vyrai, kurių KMI atitiko normą, bet visceralinio riebalo buvo daug, testosterono rodikliais galėjo priartėti prie nutukusių vyrų, kurių hormono lygis dažniau būna sumažėjęs.

    Kodėl visceralinis riebalas veikia hormonus

    Po oda esantis riebalinis audinys labiau susijęs su išvaizda, o visceralinis riebalas kaupiasi giliau, aplink vidaus organus. Būtent jo perteklius dažniau siejamas su atsparumu insulinui, 2 tipo diabetu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika, o kartu gali keisti ir hormonų pusiausvyrą.

    Tiksli mechanizmų grandinė dar tiriama, tačiau dažniausiai minimos kelios kryptys. Viena jų yra metaboliniai pokyčiai ir atsparumas insulinui, galintys paveikti ašį, kuri reguliuoja testosterono gamybą, kita kryptis yra lėtinis uždegimas, nes riebalinis audinys veikia kaip aktyvus organas, gaminantis biologiškai aktyvias medžiagas.

    Tyrimuose taip pat akcentuojamas SHBG baltymas, kuris perneša lytinius hormonus ir lemia, kiek testosterono yra biologiškai prieinama organizmui. Be to, ryšys gali būti dvikryptis: mažesnis testosterono lygis gali skatinti riebalų kaupimąsi pilvo srityje, o daugiau pilvo riebalų gali dar labiau bloginti hormoninę situaciją.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Ankstesnės apžvalgos ir metaanalizės rodo, kad vyrams, turintiems nutukimą, svorio mažinimas dažnai siejamas su testosterono koncentracijos didėjimu. Pokyčiai fiksuojami tiek koreguojant mitybą ir fizinį aktyvumą, tiek po bariatrinių operacijų, nors poveikio dydis priklauso nuo pasirinkto metodo ir numesto svorio.

    Vis dėlto žema testosterono reikšmė viename tyrime dar nereiškia diagnozės. Hormonų koncentracija kinta paros metu, ją gali paveikti miegas, ūmi liga, stresas ar vaistai, todėl vertinant būtina atsižvelgti ir į simptomus, ir į pakartotinius, tinkamai atliktus laboratorinius tyrimus.

    Jei pasireiškia aiškūs simptomai, tokie kaip sumažėjęs libido, erekcijos sutrikimai, nuolatinis nuovargis, sumažėjusi raumenų masė ar jėga, verta kreiptis į gydytoją dėl išsamesnio ištyrimo. Svarbiausia žinia iš naujausių duomenų yra ta, kad vien skaičius svarstyklėse ar KMI ne visada atskleidžia tikrąją riziką, o pilvo riebalų perteklius gali būti vienas svarbiausių veiksnių.

  • Miego trūkumas kenkia, bet ir per ilgas miegas gali būti pavojingas: ką rodo tyrimai

    Miego trūkumas kenkia, bet ir per ilgas miegas gali būti pavojingas: ką rodo tyrimai

    Ilgą laiką mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė miego trūkumui, siejamam su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad svarbu ne tik miego valandų skaičius, bet ir jo kokybė bei reguliarumas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tiek per trumpas, tiek pernelyg ilgas miegas gali būti susijęs su nepalankiomis medžiagų apykaitos permainomis. Be to, miegas atlieka ir svarbią smegenų „techninės priežiūros“ funkciją, padedančią šalinti budrumo metu susikaupiančias medžiagas.

    Paprastai per trumpu miegu laikomas miegas, trunkantis mažiau nei 6 valandas per parą. Didelės apimties tyrimų apžvalgos rodo, kad toks miegas suaugusiesiems dažniau siejamas su didesniu kūno masės indeksu ir nutukimo rizika.

    Ryšys aiškinamas keliais mechanizmais: sutrinka alkį ir sotumą reguliuojantys hormonai, didėja potraukis kaloringam maistui, prastėja gliukozės apykaita. Ilgainiui tai gali prisidėti prie 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizikos didėjimo.

    Vis dėlto „daugiau“ ne visada reiškia „geriau“. Per ilgu miegu dažniausiai vadinamas reguliarus miegas, trunkantis ilgiau nei 9 valandas per parą, ir kai kurios metaanalizės tokį miegą sieja su didesne mirtingumo bei širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Interpretaciją čia būtina vertinti atsargiai: statistinis ryšys dar nereiškia priežasties. Ilgai miegantys žmonės neretai gali turėti kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, negydomą miego apnėją, depresiją, lėtines ligas ar vartoti vaistus, kurie didina mieguistumą.

    Pastarąjį dešimtmetį daug dėmesio sulaukė ir tyrimai apie tai, kaip miegas siejasi su smegenų „apsivalymu“. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad miegant didėja tarpląstelinė erdvė ir aktyviau cirkuliuoja skysčiai, o tai gali padėti greičiau pašalinti medžiagų apykaitos produktus, tarp jų ir beta amiloidą.

    Vėlesni žmonių tyrimai sustiprino hipotezę, kad ypač svarbus yra gilus lėtojo miego etapas, kai smegenų elektrinis aktyvumas sulėtėja ir vyksta būdingos lėtosios bangos. Šioje fazėje fiksuojami ir ryškesni smegenų skysčių dinamikos pokyčiai, kurie gali būti svarbūs normaliai smegenų metabolinei aplinkai palaikyti.

    Praktiškai daugumai suaugusiųjų dažniausiai rekomenduojama siekti maždaug 7–9 valandų miego per parą, tačiau vien skaičiaus nepakanka. Ne mažiau svarbu, ar miegas yra nenutrūkstamas, ar lengva užmigti, ar ryte atsibundama pailsėjus, ir ar miego režimas panašus tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais.

    Jeigu žmogus nuolat miega trumpai arba, priešingai, jaučia poreikį miegoti labai ilgai ir vis tiek išlieka pavargęs, specialistai pataria ieškoti priežasties. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju, nes nuovargį gali lemti miego sutrikimai, psichologinės būklės ar kitos sveikatos problemos.

  • Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Nutukimas tampa pasauline epidemija

    Nutukimas jau seniai nebėra vien gyvenimo būdo problema – Pasaulio sveikatos organizacija jį apibūdina kaip lėtinę, dažnai atsinaujinančią ligą, kurią lemia genetika, neurobiologija, aplinka ir maisto prieinamumas. 2022 metais nutukimu pasaulyje gyveno maždaug kas aštuntas žmogus, o antsvorį turėjo milijardai suaugusiųjų.

    Svorio augimas paprastai siejamas su teigiamu energijos balansu, kai suvartojama daugiau kalorijų nei jų sudeginama. Tačiau apetitas, sotumo jausmas, energijos sąnaudos ir reakcija į gydymą priklauso nuo daugybės mechanizmų, todėl mokslas vis dažniau ieško papildomų paaiškinimų.

    Kaip žarnynas susijęs su svoriu

    Vienas aktyviausiai tiriamų veiksnių yra žarnyno mikrobiota – trilijonai mikroorganizmų, padedančių skaidyti maisto medžiagas ir gaminančių įvairius metabolitus. Tarp jų yra trumposios grandinės riebalų rūgštys, kurios gali veikti žarnyno barjerą, imuninį atsaką ir hormonų, susijusių su alkiu bei sotumu, išsiskyrimą.

    Mokslininkai taip pat tiria žarnyno ir smegenų ašį – komunikacijos kelią, kuriuo žarnyne vykstantys procesai gali daryti įtaką elgsenai, alkio signalams ir net streso reakcijoms. Be to, mikrobiota dalyvauja tulžies rūgščių apykaitoje, o tai siejama su riebalų virškinimu ir medžiagų apykaita.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Tyrimai rodo, kad nutukimą turintiems žmonėms dažniau nustatoma mažesnė mikroorganizmų įvairovė ir kitoks jų genų aktyvumas. 2024 metais paskelbta didelės apimties meta analizė, apėmusi 3 329 mėginius iš 17 šalių, rado pasikartojančius mikrobiotos skirtumus ir su nutukimu susijusius metabolinius kelius.

    Kartu paneigiamas anksčiau plačiai kartotas supaprastinimas, kad nutukimą esą patikimai išduoda vien bakterijų Firmicutes ir Bacteroidetes santykis. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rodiklis nėra universalus ir negali būti laikomas patikimu diagnostiniu matu.

    Svarbiausia problema – priežasties ir pasekmės klausimas. Mityba, vaistai, fizinis aktyvumas, amžius, žarnyno turinio slinkimo greitis ir pati liga gali keisti mikrobiotą, todėl ryšys nebūtinai reiškia, kad būtent mikrobiota sukelia nutukimą.

    Kodėl bandymai žmonėms dar neperlaužė situacijos

    Stiprių argumentų pateikė eksperimentai su gyvūnais: perkėlus mikrobiotą iš skirtingo kūno sudėjimo donorų, gyvūnams kito riebalinio audinio kaupimas, tačiau rezultatai priklausė ir nuo mitybos. Tai rodo biologinę galimybę, bet tokie duomenys negali būti tiesiogiai perkelti žmonėms.

    Žmonių tyrimuose daug žadančių signalų irgi yra: dalyje darbų nustatyta, kad tam tikros pradinės mikrobiomo funkcijos gali būti susijusios su sėkme keičiant gyvenimo būdą ir mažinant svorį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kol kas tai labiau kryptys tolimesniems tyrimams, o ne paruoštas klinikinis įrankis.

    Entuziazmą vėsina bandymai tiesiogiai keisti mikrobiotą. Randomizuotuose tyrimuose išmatų mikrobiotos transplantacija iš liekno donoro ne visada suteikė papildomos naudos mažinant svorį, o probiotikai negali būti laikomi universaliu lieknėjimo sprendimu, nes poveikis priklauso nuo konkretaus štamo, dozės ir situacijos.

    Tarptautiniai ekspertai pabrėžia, kad šiuo metu įrodymų nepakanka, jog komerciniai mikrobiomo tyrimai būtų rutiniškai naudojami klinikinėje praktikoje. Mikroorganizmų analizė ateityje gali prisidėti prie labiau individualizuotos terapijos, tačiau šiandien ji nepakeičia patikrintų metodų: mitybos korekcijos, fizinio aktyvumo, psichologinės pagalbos, o kai reikia – vaistų ar bariatrinės chirurgijos.