CP v2

Tag: Nutukimas

  • Tyrimas perspėja: svarbu ne tik svoris, bet ir kada priaugate – vėžio rizika gali keistis

    Tyrimas perspėja: svarbu ne tik svoris, bet ir kada priaugate – vėžio rizika gali keistis

    Naujas Švedijos mokslininkų darbas primena seniai žinomą faktą: antsvoris ir nutukimas siejami su didesne daugelio vėžio rūšių rizika. Tačiau šįkart akcentuojama kita detalė – svarbi ne vien kūno masė, bet ir amžius, kada svoris pradeda augti.

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 630 000 žmonių sveikatos duomenis, kuriuose buvo keli svorio matavimai nuo 17 iki 60 metų. Šie rodikliai buvo sugretinti su vėžio atvejais, kad būtų galima įvertinti skirtingas svorio kitimo trajektorijas per gyvenimą.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad daug ankstesnių darbų rėmėsi vienu matavimu, dažniausiai vidutinio ar vyresnio amžiaus. Šį kartą pasirinktas požiūris leidžia matyti, ar rizika susijusi su pradiniu svoriu jauname amžiuje, ar su vėlesniu priaugimu, ir ar svarbus pokyčių greitis.

    Kada priaugtas svoris siejamas su didesne rizika

    Duomenys parodė, kad spartus svorio augimas bet kuriuo gyvenimo etapu buvo susijęs su didesne kelių vėžio formų rizika. Vyrams ryškiausiai išsiskyrė kepenų vėžio ir stemplės adenokarcinomos sąsajos, moterims – endometriumo vėžio, o abiem lytims – inkstų ląstelių karcinomos ir hipofizės navikų.

    Vyrams stipresnės sąsajos nustatytos tuomet, kai svoris augo iki 45 metų. Tyrėjai svarsto, kad reikšmės gali turėti lėtinis uždegimas, atsparumas insulinui ir gastroezofaginio refliukso liga, kuri siejama su stemplės pažeidimais.

    Moterims didesnė rizika labiau siejosi su svorio augimu po 30 metų. Kaip galimą paaiškinimą autoriai mini hormoninių pokyčių laikotarpį, kuris daliai moterų sutampa su kūno masės didėjimu ir metaboliniais pokyčiais.

    Jauno amžiaus svoris ir ilgalaikės pasekmės

    Kai kurių vėžio rūšių, įskaitant kasos vėžį, rizika labiausiai siejosi su svoriu 17 metų amžiuje, o ne su vėlesniais pokyčiais. Tai rodo, kad ankstyvos su kūno mase susijusios būklės gali turėti ilgalaikį biologinį pėdsaką.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo bendrą tendenciją: kuo anksčiau žmogui išsivysto nutukimas, tuo didesnė vėžio rizika vėlesniame amžiuje. Toks ryšys dera su platesniu moksliniu kontekstu, siejančiu ilgalaikį perteklinį riebalinį audinį su hormonų pusiausvyros pokyčiais, uždegiminiais procesais ir metaboliniais sutrikimais.

    Ką svarbu žinoti interpretuojant rezultatus

    Šis darbas yra stebimasis, todėl jis neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Be to, tyrėjai neturėjo visų detalių, kurios galėtų daryti įtaką rezultatams, pavyzdžiui, išsamios informacijos apie mitybą, fizinį aktyvumą ar kitus gyvenimo būdo veiksnius.

    Vis dėlto tyrimas papildo vis gausėjančius duomenis, kad vėžio prevencijoje svarbus gyvenimo eigos požiūris: ne tik siekti sveikesnio svorio, bet ir kuo anksčiau sustabdyti spartų svorio augimą. Autoriai teigia, kad ateityje prevencinės priemonės gali būti tikslinamos pagal amžių ir lytį, atsižvelgiant į skirtingas rizikos kreives.

    Tyrimo rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o pats darbas paskelbtas kaip išankstinė publikacija ir dar nėra recenzuotas. Tai reiškia, kad išvados gali kisti po vertinimo, tačiau pateikta analizė jau dabar kelia svarbių klausimų sveikatos politikai ir asmeninei prevencijai.

  • Nauja lieknėjimo tabletė gali išspręsti didžiausią GLP-1 vaistų bėdą: kas keisis pacientams

    Nauja lieknėjimo tabletė gali išspręsti didžiausią GLP-1 vaistų bėdą: kas keisis pacientams

    Svorio mažinimo injekcijos, tokios kaip „Wegovy“ ar „Mounjaro“, per kelerius metus iš esmės pakeitė nutukimo gydymą. Tačiau praktikoje ryškėja viena didžiausių problemų: nutraukus vaistų vartojimą, daliai žmonių svoris gana greitai grįžta, o kartu silpnėja ir anksčiau pagerėję sveikatos rodikliai.

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad nutukimas yra lėtinė liga, todėl ilgalaikis rezultatas priklauso ne tik nuo pradinių kilogramų. Dėl to didėja poreikis sprendimams, kurie padėtų išlaikyti pasiektą efektą, būtų patogesni ir lengviau prieinami didesniam pacientų skaičiui.

    Nuo injekcijų prie tabletės

    GLP-1 grupės vaistai tradiciškai buvo kuriami kaip peptidai, kurie virškinamajame trakte greitai suardomi, todėl dažniausiai turi būti leidžiami injekcijomis. Prie kainos prisideda ir sudėtingesnė gamyba, ir logistiniai reikalavimai, pavyzdžiui, laikymas šaldytuve bei specialios švirkštimo priemonės.

    Šiame kontekste daug dėmesio sulaukė orforglipronas, geriamasis preparatas, kuris veikia tą pačią GLP-1 sistemą, bet yra vadinamoji mažos molekulės medžiaga. Tokie vaistai paprastai yra atsparesni virškinimui, paprasčiau gaminami ir lengviau sandėliuojami, todėl teoriškai gali būti pigesni ir patogesni vartoti kasdien.

    Ką rodo naujausi tyrimai?

    Klinikiniuose tyrimuose orforglipronas siejamas su daugiau nei 15 proc. kūno svorio sumažėjimu suaugusiesiems, turintiems nutukimą. Tai rezultatai, panašūs į dalies jau naudojamų GLP-1 injekcijų, nors kai kurių naujesnių preparatų poveikis svoriui kai kuriuose tyrimuose buvo didesnis.

    Dar įdomesnė kryptis – bandymai, kuriuose vertinta, ar pasiektą svorio mažėjimą galima išlaikyti pakeitus injekcijas į geriamą vaistą. Viename tyrime dalyviai, kurie anksčiau sėkmingai numetė bent 5 proc. kūno svorio vartodami GLP-1 injekcijas, buvo perkelti į orforgliprono arba placebo vartojimą ir stebėti 52 savaites.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: placebo grupėse svoris grįžo reikšmingai greičiau, o vartojus orforgliproną atkritimas buvo mažesnis. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad vartojant orforgliproną palankesni išliko ir kai kurie metabolinės sveikatos rodikliai, tokie kaip gliukozės kontrolė, kraujospūdis ar lipidų profilis.

    Kodėl tai svarbu pacientams?

    Svorio grįžimas nutraukus GLP-1 vaistus yra vienas dažniausiai aptariamų realios praktikos iššūkių, nes pacientai neretai tikisi ilgalaikio efekto po gydymo kurso. Jei geriamasis preparatas galėtų tapti palaikomojo gydymo alternatyva, tai reikštų paprastesnį vartojimą ir potencialiai mažesnes bendras gydymo išlaidas.

    Kita vertus, specialistai primena, kad vieno vaisto formato pakeitimas nepanaikina pagrindinio principo: ilgalaikis nutukimo valdymas paprastai reikalauja nuoseklios strategijos. Prie jos priskiriami mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai, miego bei streso valdymas, gretutinių ligų kontrolė ir individualiai parinktas gydymas.

    Tyrimai, kuriuose dalyvių skaičius siekė kiek daugiau nei po 100 kiekvienoje grupėje, laikomi perspektyviais, bet dar ne galutiniu atsakymu visai populiacijai. Artimiausiais metais lemiami bus didesnės apimties tyrimai, saugumo stebėsena realiomis sąlygomis ir sprendimai dėl registracijos skirtingose rinkose.

  • Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai aptiko riebalų deginimo jungiklį: gali padėti ir kaulams – ką tai reiškia mums

    Mokslininkai praneša aptikę molekulinį mechanizmą, kuris gali veikti kaip savotiškas riebalų deginimo „jungiklis“ ir kartu būti susijęs su kaulų stiprumu. Tyrimas atliktas su pelėmis, tačiau rezultatai susieti ir su žmonių genetiniais duomenimis, todėl atradimas kelia vilčių dėl naujų gydymo krypčių.

    Dėmesio centre atsidūrė rudosios riebalų ląstelės, kurios skirtingai nei baltieji riebalai nėra skirtos energijai kaupti. Jų pagrindinė funkcija – deginti kalorijas ir gaminti šilumą, ypač šaltyje, todėl jos laikomos svarbiomis medžiagų apykaitos ir kūno temperatūros reguliavimo grandimis.

    Du šilumos gamybos keliai

    Ilgą laiką buvo žinoma, kad rudosios riebalų ląstelės šilumą gali gaminti per UCP1 baltymu paremtą mechanizmą. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia ir alternatyvus kelias – vadinamasis bergždžias kreatino ciklas, kuris taip pat „sudegina“ energiją šilumos pavidalu.

    Naujojo darbo autoriai nagrinėjo, kas tiksliai paleidžia šį antrąjį kelią. Jie nustatė, kad svarbus vaidmuo tenka fermentui TNAP, o vienas iš signalų, galinčių jį aktyvinti, yra glicerolis – medžiaga, susijusi su riebalų apykaita.

    „Pirmą kartą parodėme, kaip gali būti įjungiamas alternatyvus šilumos gamybos kelias, nepriklausomas nuo klasikinės sistemos“, – sakė biochemikas Lawrence Kazak.

    Ryšys su kaulais ir genetika

    Tyrėjai papildomai rėmėsi didelės apimties žmonių genetiniais įrašais ir ieškojo sąsajų tarp TNAP veiklos bei kaulų būklės. Analizėje aptiktos mutacijos TNAP struktūros srityje, kurią mokslininkai sieja su glicerolio prisijungimu, buvo susietos su mažesniu kaulų tankiu ir sumažėjusia fermento veikla.

    Toks ryšys svarbus ir todėl, kad žinomas retas sutrikimas, kai TNAP aktyvumas sumažėjęs, o kaulų mineralizacija prastėja. Tai padeda paaiškinti, kodėl tas pats fermentas gali būti reikšmingas ir energijos apykaitai, ir kaulų tvirtumui.

    Ką tai gali reikšti gydymui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki praktinių vaistų dar anksti, tačiau pats „jungiklio“ identifikavimas suteikia aiškesnį taikinį. Šiuo metu kai kurioms retoms kaulų ligoms taikoma fermentų pakaitinė terapija, tačiau ji gali būti sudėtinga ir reikalauti dažnų injekcijų.

    Idėja sukurti junginius, kurie selektyviai didintų TNAP aktyvumą, teoriškai galėtų pasiūlyti patogesnių sprendimų. Be to, jei ateities tyrimai patvirtins, kad šis kelias reikšmingas ir žmonių energijos apykaitai, gali atsiverti papildomos kryptys, susijusios su nutukimo ar 2 tipo diabeto rizikos mažinimu.

    Tyrėjai taip pat primena svarbų apribojimą: pelės, lyginant su žmonėmis, turi santykinai daugiau rudųjų riebalų, todėl poveikio mastas žmogui gali būti kitoks. Vis dėlto šis darbas sustiprina tendenciją, kad medžiagų apykaitos „valdymas“ per konkrečius molekulinius taikinius tampa vienu aktyviausių šiuolaikinės biomedicinos laukų.

  • Ne tik alkoholis: 5 kasdienių įpročių, kurie tyliai žaloja kepenis ir gali baigtis ciroze

    Kepenys kasdien filtruoja kraują, skaido vaistus, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir padeda reguliuoti cholesterolį bei gliukozę. Gydytojai pabrėžia, kad jas gali žaloti ne vien alkoholis: didelę įtaką daro mityba, antsvoris, netinkamas vaistų vartojimas ir aplinkos toksinai.

    Pastaraisiais metais vis dažniau minimos metabolinės kilmės kepenų ligos, susijusios su nutukimu ir 2 tipo diabetu. Ši būklė gali ilgai nesukelti simptomų, tačiau laikui bėgant pereiti į uždegimą, randėjimą ir net cirozę.

    Alkoholis ir „nekaltas“ reguliarumas

    Alkoholis kepenyse skaidomas į toksinius tarpinius junginius, kurie ilgainiui gali sukelti riebalinę kepenų infiltraciją, alkoholio sukeltą hepatitą ir cirozę. Riziką didina ne tik dideli kiekiai, bet ir reguliarus vartojimas, ypač jei kartu yra antsvoris.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad kepenims pavojingas ir alkoholio derinimas su vaistais, nes taip didėja toksinio pažeidimo tikimybė. Ypač atsargiai reikėtų vertinti situacijas, kai alkoholis vartojamas tuo pačiu metu kaip skausmą malšinantys ar karščiavimą mažinantys vaistai.

    Riebus maistas, cukrus ir perdirbti produktai

    Perteklinis sočiųjų riebalų, itin perdirbtų produktų ir saldžių gėrimų vartojimas siejamas su riebalų kaupimu kepenyse. Ši būklė dabar dažnai apibūdinama kaip metabolinė steatotinė kepenų liga, glaudžiai susijusi su atsparumu insulinui.

    Jei kartu nustatomas padidėjęs kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis ar 2 tipo diabetas, kepenų uždegimo ir randėjimo rizika auga. Dalis žmonių ilgą laiką nejaučia jokių požymių, todėl problema nustatoma tik atlikus kraujo tyrimus ar echoskopiją.

    Vaistai, ypač skausmą malšinantys

    Viena dažniausių ūminio toksinio kepenų pažeidimo priežasčių pasaulyje yra per didelės paracetamolio dozės. Viršijus rekomenduojamas ribas susidaro toksiški metabolitai, galintys greitai pažeisti kepenų ląsteles ir sukelti kepenų nepakankamumą.

    Pavojus didėja, jei keli preparatai turi tą pačią veikliąją medžiagą, o žmogus to neįvertina. Gydytojai ragina vaistus vartoti tik pagal instrukciją, neviršyti paros dozių ir pasitarti su mediku, jei tenka vartoti kelis preparatus vienu metu.

    Antsvoris ir nejudrus gyvenimo būdas

    Antsvoris, ypač pilvinis, didina riebalų kaupimąsi kepenyse ir skatina lėtinį uždegimą. Nejudrus gyvenimo būdas blogina gliukozės kontrolę ir medžiagų apykaitą, todėl kepenų apkrova dar labiau išauga.

    Svarbu tai, kad net nedidelis svorio sumažėjimas kai kuriems žmonėms gali pagerinti kepenų rodiklius, o reguliarus fizinis aktyvumas padeda mažinti riebalų kiekį kepenyse. Dažniausiai akcentuojamas nuoseklumas, o ne trumpalaikės drastiškos dietos.

    Aplinkos toksinai ir kasdienė chemija

    Kepenys neutralizuoja įvairias chemines medžiagas, todėl ilgalaikis kontaktas su tirpikliais, pesticidais ar kitomis pramoninėmis medžiagomis gali didinti pažeidimo riziką. Ne mažiau svarbus ir oro užterštumas, kuris siejamas su sisteminiu uždegimu ir metaboliniais sutrikimais.

    Specialistai pataria mažinti kontaktą su agresyviomis cheminėmis priemonėmis, laikytis saugos reikalavimų darbe ir namuose, o esant rizikos veiksniams profilaktiškai atlikti kepenų fermentų tyrimus. Jei vargina nuolatinis nuovargis, pykinimas, spaudimas po dešiniuoju šonkaulių lanku ar gelta, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    „Kepenų ligos dažnai progresuoja tyliai, todėl svarbiausia yra laiku atpažinti rizikos veiksnius ir imtis pokyčių, kol pažeidimas dar grįžtamas“, – pabrėžia gydytojai.

  • Tyrimas: nutukimas turtingose šalyse stabilizuojasi, bet kitur auga sparčiai – kodėl?

    Tyrimas: nutukimas turtingose šalyse stabilizuojasi, bet kitur auga sparčiai – kodėl?

    Pasaulinės tendencijos keičiasi

    Naujas pasaulinis tyrimas rodo, kad nutukimo paplitimas daugelyje turtingų šalių pastaraisiais dešimtmečiais stabilizavosi, o kai kur net pradėjo nežymiai mažėti. Tuo pat metu daugelyje žemų ir vidutinių pajamų valstybių nutukimas toliau auga, neretai vis spartėjančiu tempu.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kalbėti apie vieną visiems vienodą „pasaulinę nutukimo epidemiją“ tampa per daug supaprastinta. Skirtingų šalių, amžiaus grupių ir lyčių trajektorijos išsiskiria, todėl ir sprendimai turi būti labiau pritaikyti vietos realybei.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature“, analizuoti duomenys apie 232 mln. žmonių iš 200 šalių ir teritorijų 1980–2024 metų laikotarpiu. Darbas atliktas NCD Risk Factor Collaboration tinklo, vienijančio beveik 2 000 mokslininkų, remiantis daugiau nei 4 000 populiacinių tyrimų, kuriuose buvo matuojamas ūgis ir svoris.

    Kaip apibrėžiamas nutukimas?

    Tyrime naudota plačiausiai pasaulyje taikoma Pasaulio sveikatos organizacijos kūno masės indekso metodika. Suaugusiesiems nutukimu laikomas kūno masės indeksas nuo 30, o antsvoriu – nuo 25 iki 29,9.

    Vaikams ir paaugliams nuo 5 iki 19 metų taikomas kitoks vertinimas: nutukimas fiksuojamas tada, kai kūno masės indeksas yra daugiau nei dviem standartiniais nuokrypiais aukštesnis už Pasaulio sveikatos organizacijos augimo standartą pagal amžių ir lytį.

    Kur rodikliai stabilizuojasi, o kur blogėja?

    Pasak tyrėjų, daugelyje didelių pajamų Vakarų valstybių vaikų nutukimo augimas pradėjo lėtėti dar 1990-aisiais, o iki 2000-ųjų vidurio daug kur pasiekė platų „plokščiakalnį“. Kai kuriose šalyse pastebimos ir atsargios mažėjimo užuomazgos.

    Tarp ankstyviausių stabilizacijos pavyzdžių minėta Danija, kur lėtėjimas fiksuotas apie 1990 metus. Vėlesniais dešimtmečiais tokiose šalyse kaip Prancūzija, Italija ar Portugalija pastebėti požymiai, kad vaikų nutukimo rodikliai gali pamažu trauktis.

    Suaugusiųjų grupėje panaši kryptis, anot autorių, dažniausiai atsirado maždaug dešimtmečiu vėliau nei vaikų rodikliuose. Vakarų Europoje suaugusiųjų nutukimo paplitimas 2024 metais dažniausiai išlieka mažesnis nei 25 proc., o Prancūzijoje siekia apie 11 proc.

    Tuo metu kai kuriose anglakalbėse didelių pajamų šalyse skaičiai gerokai aukštesni: Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje ir JAV suaugusiųjų nutukimo paplitimas svyruoja maždaug nuo 25 iki 43 proc. Tai rodo, kad vien „turtinga šalis“ dar nereiškia vienodos rizikos ir vienodų priežasčių.

    Kodėl kai kur augimas spartėja?

    Didžiausią nerimą kelia žemų ir vidutinių pajamų šalys, kur nutukimas auga sparčiai daugelyje regionų: į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje bei Ramiojo vandenyno salų valstybėse. Tyrimas fiksuoja, kad kai kuriose šalyse augimo tempas net didėja, o tai didina spaudimą sveikatos sistemoms.

    2024 metais sparčiausias nutukimo augimas buvo registruotas dešimtyse šalių, kur rodikliai kasmet didėjo daugiau nei 0,5 procentinio punkto. Tarp labiausiai išsiskiriančių pavyzdžių nurodytos Tongos ir Samoa mergaičių grupėje, taip pat Peru berniukų grupėje.

    Ramiojo vandenyno salų valstybėse matomi vieni ekstremaliausių rodiklių: pavyzdžiui, Tongoje ir Kuko Salose nutukimas jau viršija 65 proc. suaugusiųjų. Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad net šalyse, kur nutukimas anksčiau buvo retas, pavyzdžiui, Etiopijoje, Ruandoje ar Bangladeše, rodikliai kyla.

    „Nutukimo trajektorijos smarkiai skiriasi tarp šalių, amžiaus grupių ir lyčių, todėl vienas universalus pasakojimas gali užmaskuoti tikruosius pokyčius“, – teigiama tyrimo autorių išvadų logikoje.

    Ką galima daryti: nuo mitybos politikos iki vaistų

    Autoriai pabrėžia, kad vieno paaiškinimo, kodėl skirtingose šalyse tendencijos tokios nevienodos, nėra. Rodiklius veikia ultraperdirbto maisto prieinamumas ir kaina, fizinio aktyvumo pokyčiai, pajamų lygis, urbanizacija ir tai, kaip sveikatos sistema geba užkirsti kelią rizikoms ar jas valdyti.

    Reikšminga ir viešoji politika: tyrėjai mini, kad cukraus mokesčiai yra viena iš nedaugelio priemonių, kuri populiacijos mastu yra parodžiusi pamatuojamą, nors dažnai ir kuklų, poveikį. Vis dėlto akcentuojama, kad sprendimai turi būti pritaikyti vietos kontekstui, ypač atsižvelgiant į mažesnes pajamas ir išsilavinimo skirtumus.

    Tyrime taip pat aptariamas svorio mažinimo vaistų vaidmuo ateityje, tačiau įspėjama dėl nelygybės rizikos. Dėl didelių kainų skirtumų tarp viešųjų ir privačių paslaugų teikėjų šios priemonės gali būti sunkiai prieinamos, o tai kai kur gali dar labiau pagilinti socialinius skirtumus.

    Bendras įspėjimas aiškus: be stipresnių ir taiklesnių priemonių dalis žemų ir vidutinių pajamų šalių rizikuoja „įtvirtinti“ aukštą nutukimo lygį ilgam laikui. Tai reikštų didėjančią lėtinių ligų naštą ir ilgalaikį spaudimą sveikatos apsaugai.

  • Tyrimai atskleidė ryšį: antsvoris gali paspartinti smegenų senėjimą jau 40–60 metų

    Tyrimai atskleidė ryšį: antsvoris gali paspartinti smegenų senėjimą jau 40–60 metų

    Apie nutukimo žalą širdžiai, kraujagyslėms ar cukrinio diabeto rizikai kalbama seniai, tačiau vis daugiau duomenų rodo ir kitą kryptį: antsvoris gali būti susijęs su greitesniu smegenų struktūrų senėjimu. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbų vaidmenį čia atlieka lėtinis uždegimas, medžiagų apykaitos sutrikimai ir prastesnė kraujotaka.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvus energijos rezervas. Jis veikia kaip metabolinis organas, išskiriantis biologiškai aktyvias medžiagas, įskaitant uždegiminius signalus ir hormonus, susijusius su apetitu bei energijos apykaita. Dalis šių medžiagų gali paveikti nervų sistemos veiklą ir smegenų kraujagyslių būklę.

    Tyrimuose nutukimas siejamas ne tik su prastesniais atminties ar dėmesio rodikliais, bet ir su struktūriniais pokyčiais smegenyse. Dažniausiai minimi mechanizmai yra užsitęsęs uždegimas, oksidacinis stresas, atsparumas insulinui ir kraujagyslių endotelio funkcijos blogėjimas, o tai ilgainiui gali didinti mikropažeidimų riziką.

    Skirtumai tarp normalų kūno svorį turinčių žmonių ir asmenų, turinčių nutukimą, kai kuriuose darbuose ryškėja jau 40–60 metų amžiaus grupėje. Būtent šiame laikotarpyje dažniau fiksuojamas didesnis pilkosios medžiagos mažėjimas ir silpnesnis ryšys tarp tam tikrų smegenų sričių, primenantis pokyčius, būdingus vyresniam amžiui.

    Didžiausia rizika siejama su situacijomis, kai nutukimą lydi padidėjęs kraujospūdis, atsparumas insulinui, prastesnė gliukozės kontrolė ar kiti metaboliniai sutrikimai. Tokiais atvejais blogesnis kraujagyslių elastingumas ir uždegiminiai procesai gali labiau pakenkti smegenų aprūpinimui krauju bei audinių atsparumui.

    Vis daugiau dėmesio skiriama ir genetikai: nutukimo riziką didinančių genetinių variantų dalis yra aktyvūs smegenyse, ypač srityse, susijusiose su apetitu, atlygio sistema, impulsyvumu ir savikontrole. Tai padeda paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms sunkiau pajusti sotumą, kodėl jie jautriau reaguoja į itin kaloringą, stipriai perdirbtą maistą ir kodėl persivalgymo epizodai gali kartotis.

    Specialistai pabrėžia, kad lemiama gali būti ne vien bendra kūno masė, bet ir riebalinio audinio pasiskirstymas. Visceraliniai riebalai, besikaupiantys aplink vidaus organus, dažniau siejami su uždegimu ir metaboliniais sutrikimais, kurie laikomi nepalankiais smegenų kraujagyslėms. Dėl to vien kūno masės indeksas ne visada tiksliai atspindi individualią riziką.

    Nors senėjimo procesų sustabdyti neįmanoma, tyrimai rodo, kad riziką galima mažinti koreguojant veiksnius, kurie ilgainiui žaloja kraujagysles ir nervų audinį. Svarbiausi kryptingi žingsniai yra perteklinio svorio mažinimas, reguliarus fizinis aktyvumas, mityba, padedanti kontroliuoti gliukozę ir lipidus, taip pat kokybiškas miegas bei kraujospūdžio kontrolė.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad nauda gali atsirasti net ir tada, kai svoris mažėja palaipsniui, o tikslas nėra ideali figūra. Net nuosaikus kūno masės mažėjimas dažnai siejamas su geresne kraujagyslių funkcija, mažesniu uždegimo fonu ir palankesniais medžiagų apykaitos rodikliais, o tai svarbu ir smegenų sveikatai.

  • Miego trukmė ir senėjimas: tyrimas rodo, kada rizika didėja miegant mažiau nei 6 ar daugiau nei 8 val.

    Miego trukmė ir senėjimas: tyrimas rodo, kada rizika didėja miegant mažiau nei 6 ar daugiau nei 8 val.

    Kiek miego siejama su sveikesniu senėjimu?

    Naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas rodo aiškią sąsają tarp miego trukmės ir biologinio senėjimo tempo. Analizuojant beveik 500 000 JK Biobanko dalyvių duomenis, didesnė rizika fiksuota tiems, kurie įprastai miega mažiau nei 6 valandas arba ilgiau nei 8 valandas.

    Tyrime matyta vadinamoji U formos kreivė: geriausi sveikatos rodikliai dažniau nustatyti viduriniame intervale, o abiejose „kraštinėse“ biologinio senėjimo požymiai ryškėjo. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog pats miegas vienas sukelia ligas, tačiau ryšys kartojosi skirtinguose vertinimuose.

    Kaip vertintas biologinis amžius?

    Mokslininkai naudojo biologinio senėjimo laikrodžius, kurie leidžia įvertinti, ar organizmas „sensta“ greičiau ar lėčiau nei žmogaus kalendorinis amžius. Šie modeliai buvo paremti dideliais biologinių duomenų kiekiais, įskaitant smegenų vaizdinius tyrimus, kraujo baltymus bei cheminius žymenis.

    Tokiu būdu buvo vertinami ne tik bendri sveikatos rodikliai, bet ir skirtingų organų bei sistemų „amžius“. Tyrėjų teigimu, miego trukmės sąsajos atsispindėjo keliuose organizmo lygmenyse, o ne viename atskirame organe.

    Kokios sveikatos problemos siejamos su per trumpu ir per ilgu miegu?

    Duomenyse ryšys buvo matomas įvairiose srityse: nuo smegenų ir imuninės sistemos iki metabolizmo, odos, kepenų bei plaučių. Trumpas miegas ypač siejosi su smegenų sveikatos sutrikimais, įskaitant didesnę depresijos ir nerimo sutrikimų tikimybę, kas atitinka ir ankstesnių tyrimų kryptį.

    Be to, mažesnė miego trukmė buvo susijusi su didesne širdies ligų, 2 tipo diabeto, nutukimo, kvėpavimo sutrikimų, įskaitant astmą, bei virškinimo problemų, pavyzdžiui, refliukso, rizika. Tyrėjai akcentuoja, kad šios sąsajos greičiausiai atspindi sudėtingą miego, streso, gyvenimo būdo ir bendros sveikatos sąveiką.

    Ilgesnis miegas taip pat sietas su nepalankesniais rodikliais, tačiau autoriai pažymi svarbią detalę: daliai žmonių ilgas miegas gali būti ne priežastis, o požymis, jog organizme jau vyksta kiti sveikatos procesai. Kitaip tariant, kai kuriais atvejais žmonės gali miegoti ilgiau dėl nediagnozuotų ar lėtinių būklių.

    „Platus smegenų ir kūno ryšys svarbus, nes rodo, kad miego trukmė yra giliai įsišaknijusi visoje mūsų fiziologijoje ir turi toli siekiančių pasekmių visam organizmui“, – sakė vienas tyrimo autorių Junhao Wen.

    Autoriai taip pat įspėja dėl ribojimų: didelė dalis miego duomenų buvo surinkta iš pačių dalyvių įsivertinimų, o tokie atsakymai ne visada tiksliai atspindi realų miego laiką ar kokybę. Todėl ateities tyrimuose raginama plačiau taikyti tikslesnius matavimus ir įtraukti įvairesnes populiacijas, kad būtų geriau suprasta, ar prastas miegas spartina senėjimą tiesiogiai, ar dažniau signalizuoja apie kitas sveikatos problemas.

  • Tyrimas: greitas svorio metimo startas gali padėti išlaikyti rezultatą – iki 14 proc. per 4 mėnesius

    Nauji Norvegijos mokslininkų duomenys rodo, kad greitesnis svorio metimo startas gali būti ne tik efektyvesnis, bet ir padėti geriau išlaikyti pasiektą rezultatą. Tyrime, apie kurį pranešė britų žiniasklaida, stebėta, kaip skirtingi mitybos planai veikia svorio pokytį per kelis mėnesius ir per metus.

    Darbas pristatytas Europos nutukimo kongrese, o tyrimą vykdė su Norvegijos Vestfold Hospital Trust siejama komanda. Iš viso dalyvavo 284 suaugusieji, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes pagal pasirinktą svorio mažinimo strategiją.

    Viena grupė pradėjo nuo ryškesnio kalorijų ribojimo: pirmus du mėnesius jų paros racionas siekė apie 1 000 kilokalorijų, vėliau jis palaipsniui didintas iki maždaug 1 500 kilokalorijų. Kita grupė rinkosi nuosaikesnį kelią, mažindama įprastą racioną maždaug 1 000 kilokalorijų, o realus suvartojimas vidutiniškai siekė apie 1 400 kilokalorijų per parą.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad tokie skaičiai yra gerokai mažesni nei dažnai viešai nurodomi orientaciniai paros poreikiai. Vis dėlto pabrėžiama, jog šie mitybos pokyčiai buvo taikomi kaip struktūruoto plano dalis, o ne kaip savarankiškas bandymas be priežiūros.

    Po keturių mėnesių greitesnio starto grupė vidutiniškai buvo numetusi beveik 13 proc. pradinio kūno svorio, o nuosaikesnio mažinimo grupė – apie 8 proc. Skirtumas išliko ir vėliau, kai dalyvių būklė buvo vertinama po metų.

    Metų laikotarpiu greitesnio starto grupė iš viso buvo pasiekusi daugiau kaip 14 proc. kūno svorio sumažėjimą, kai nuosaikesnio kelio dalyviai vidutiniškai siekė apie 10,5 proc. Tai leido tyrėjams kelti prielaidą, kad spartesnė pradžia nebūtinai reiškia prastesnį ilgalaikį rezultatą.

    Viena iš tyrimo išvadų – plačiai paplitęs įsitikinimas, jog „lėčiau reiškia tvariau“, ne visada pasitvirtina, ypač kai procesas yra struktūruotas ir stebimas specialistų. Tyrimo autorė pabrėžė, kad greitesnis startas gali būti paprasčiau įgyvendinamas, jei žmogui suteikiama aiški sistema ir nuosekli priežiūra.

    Vis dėlto gydytojai paprastai akcentuoja, kad didelis kalorijų ribojimas nėra universalus sprendimas visiems. Tokie režimai gali būti netinkami žmonėms su tam tikromis ligomis, vartojantiems specifinius vaistus, nėščiosioms ar turintiems valgymo sutrikimų riziką, todėl sprendimai dėl ryškesnio deficito turėtų būti priimami individualiai.

    Ekspertai taip pat primena, kad ilgalaikį svorio pokytį lemia ne vien pirmųjų savaičių tempas, bet ir tai, ar žmogus sugeba išlaikyti naujus įpročius. Net ir greitesnė pradžia paprastai laikoma prasminga tik tada, kai ją lydi pakankamas baltymų kiekis, fizinis aktyvumas, miegas ir aiškus planas, kaip grįžti prie tvaresnio raciono.

  • Lieknėjimo injekcijos keičia kūną, bet štai kas smogia labiausiai: stigma gali būti žiauresnė

    Lieknėjimo injekcijos keičia kūną, bet štai kas smogia labiausiai: stigma gali būti žiauresnė

    Kas paaiškėjo naujame tyrime

    GLP-1 grupės vaistai, tokie kaip „Wegovy“ ar „Ozempic“, padeda mažinti svorį, tačiau kartu gali atnešti ir mažiau aptariamą kainą – socialinę stigmą. Naujas tyrimas rodo, kad žmonės, numetę svorio su šiais vaistais, neretai vertinami griežčiau nei tie, kurie sulieknėjo keisdami mitybą ir didindami fizinį aktyvumą.

    Tyrimą atlikę Rice universiteto, Mayo klinikos ir Kalifornijos universiteto Los Andžele mokslininkai apklausė 1 313 JAV suaugusiųjų. Dalyviai skaitė trumpus išgalvoto 38 metų žmogaus aprašymus ir vertino jo savybes, atsižvelgdami į pasirinktą svorio mažinimo būdą ir rezultatų išlaikymą.

    Tyrėjai nustatė, kad GLP-1 vaistais svorį mažinę veikėjai buvo laikomi tingesniais, mažiau disciplinuotais ir mažiau sveikais. Be to, žmonės teigė turintys mažiau noro su jais bendrauti, palyginti su tais, kurie svorį mažino dieta ir sportu.

    Paradoksas: kartais vertina blogiau nei nelieknėjusius

    Labiausiai tyrėjus nustebino vadinamasis paradoksas: kai kuriais atvejais GLP-1 vartotojai buvo vertinami net griežčiau nei tie, kurie išvis nebuvo numetę svorio. Vertinant neigiamas savybes, GLP-1 vartotojai ir nelieknėję veikėjai atrodė panašiai, tačiau GLP-1 vartotojams rečiau priskirtos teigiamos savybės, įskaitant nuoširdumą ir dosnumą.

    Antroje eksperimento dalyje vertinta situacija, kai numestas svoris grįžta. Čia skirtumų tarp „vaistų“ ir „dietos bei sporto“ grupių buvo mažiau: priaugti atgal svorio abiem atvejais vertinta panašiai neigiamai, palyginti su tais, kurie sugebėjo rezultatą išlaikyti.

    „Tikėjomės, kad tam tikra stigma bus, bet nustebino jos mastas“, – sakė socialinės psichologijos tyrėja Erin Standen.

    Kodėl tai svarbu sveikatai ir gydymui

    GLP-1 vaistai skirti ne tik estetikai: jie naudojami nutukimo ir antsvorio gydymui, o daliai pacientų taip pat padeda valdyti 2 tipo cukrinį diabetą. Vis dėlto mokslinėje literatūroje plačiai aptariama problema, kad nutraukus gydymą svoris dažnai greitai sugrįžta, todėl ilgalaikė strategija paprastai apima ir gyvenimo būdo pokyčius, ir medikų priežiūrą.

    Tyrėjų teigimu, socialinis vertinimas gali tapti realia kliūtimi gydymui: baimė būti pasmerktam mažina tikimybę pradėti vartoti vaistus, tęsti kursą ar atvirai kalbėtis su gydytoju. Tai ypač aktualu dabar, kai GLP-1 preparatai sparčiai populiarėja, o viešojoje erdvėje vis dar gajus stereotipas, kad tai esą lengvas kelias.

    Mokslininkai pabrėžia, kad pats tyrimas turi ribojimų, nes dalyviai vertino išgalvotus aprašymus, o ne realius pažįstamus žmones. Vis dėlto rezultatai atskleidžia, kaip giliai įsišaknijusios nuostatos apie svorį ir asmeninę atsakomybę, ir kodėl visuomenės sveikatos komunikacijoje svarbu mažinti gėdinimą, o ne jį stiprinti.

    Tyrimas publikuotas žurnale International Journal of Obesity.

  • Tyrimas rodo aiškų skaičių: apie 8 500 žingsnių per dieną gali padėti išlaikyti svorį po dietos

    Nauja apžvalga rodo, kad kasdienis ėjimas gali būti vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką po dietos vėl priaugti svorio. Analizėje išskiriamas konkretus orientyras: apie 8 500 žingsnių per dieną.

    Rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o išvados siejamos su tyrimais, kuriuose vertintas svorio mažinimo ir vėlesnio svorio išlaikymo laikotarpis. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis gydant nutukimą yra būtent svorio sugrįžimo prevencija.

    Pasak tyrėjų, didelė dalis žmonių, kurie numeta svorio, per kelerius metus atgauna dalį arba visą prarastą svorį. Tai siejama ne tik su mitybos pokyčių išlaikymo sunkumais, bet ir su kasdienio aktyvumo sumažėjimu pasibaigus intensyvesniam lieknėjimo etapui.

    Šioje temoje vis dažniau akcentuojamas ne trumpalaikis „greitas rezultatas“, o ilgalaikė rutina, kurią galima palaikyti metų metus. Ėjimas laikomas viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų, nes jam nereikia specialios įrangos ar sporto klubo.

    Mokslininkai apžvelgė 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o į galutinę metaanalizę įtraukė 14 tyrimų, kuriuose dalyvavo 3 758 suaugusieji. Vidutinis dalyvių amžius siekė 53 metus, o vidutinis kūno masės indeksas buvo 31 kg/m².

    Lygintos dvi grupės: gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės, kurios laikėsi dietos be papildomos paramos arba negavo jokios intervencijos. Programose mitybos rekomendacijos buvo derinamos su raginimu daugiau vaikščioti ir sekti žingsnius.

    Pradžioje abiejų grupių aktyvumas buvo panašus: apie 7 200 žingsnių per dieną. Svorio mažinimo etapo pabaigoje gyvenimo būdo programų dalyviai vidutiniškai pasiekė apie 8 454 žingsnių per dieną ir numetė apie 4,39 proc. kūno masės, tai yra maždaug 4 kilogramus.

    Svorio palaikymo etape jie išlaikė didesnį aktyvumą ir tyrimo pabaigoje vidutiniškai darė apie 8 241 žingsnį per dieną. Ilgalaikis vidutinis svorio sumažėjimas siekė apie 3,28 proc., arba maždaug 3 kilogramus, o kontrolinėse grupėse reikšmingo pagerėjimo dažniausiai nefiksuota.

    Žingsnių skaičius nėra „magija“, tačiau jis veikia kaip lengvai suprantamas rodiklis, padedantis palaikyti pastovų energijos sunaudojimą ir rutiną. Tyrėjų siūlomas orientyras apie 8 500 žingsnių per dieną išsiskiria tuo, kad yra pasiekiamas daugeliui ir nereikalauja didelio intensyvumo treniruočių.

    Svarbu ir tai, kad ėjimas dažniausiai gerai toleruojamas vyresnio amžiaus žmonių ar turinčių antsvorio, kai intensyvesnis sportas gali kelti didesnę traumų riziką. Specialistai paprastai pabrėžia nuoseklumą: geriau kasdien stabiliai judėti, nei trumpam „perspausti“ ir vėliau viską mesti.

    „Svarbiausia ir sunkiausia užduotis gydant nutukimą yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui“, – sakė profesorius Marwanas El Goh.

    „Žmones reikėtų skatinti didinti žingsnių skaičių iki maždaug 8 500 per dieną lieknėjimo fazėje ir išlaikyti tokį aktyvumą svorio palaikymo laikotarpiu, kad būtų mažesnė tikimybė vėl priaugti“, – teigė jis.

    Nors išvados remiasi kelių šalių tyrimais ir apima tūkstančius dalyvių, ekspertai primena, kad rezultatai priklauso nuo viso gyvenimo būdo: mitybos, miego, streso, gretutinių ligų ir individualaus fizinio pajėgumo. Vis dėlto aiškus žingsnių tikslas gali būti praktiškas atskaitos taškas tiems, kurie po dietos ieško realistiško būdo išlaikyti pasiektą svorį.