CP v2

Tag: Orkaitės

  • Vienas paprastas prietaisas, galintis išgelbėti kalakutą: daugelis orkaičių tiesiog meluoja

    Daugelis namų orkaičių realybėje kepa ne ta temperatūra, kurią rodo nustatymai, todėl net tiksliai laikantis recepto patiekalas gali nepavykti. Ši paklaida ypač skaudžiai atsiskleidžia kepant kalakutą, pyragus ar duoną, kai svarbus stabilus karštis ir tikslus laikas.

    Priežastis paprasta: orkaitės temperatūros jutikliai ir termostatai laikui bėgant gali išsiderinti, o pati orkaitė dažnai kaitina netolygiai. Be to, temperatūra orkaitėje paprastai nuolat svyruoja aplink nustatytą reikšmę, todėl trumpas žvilgsnis į ekraną ar preheat signalas dar nereiškia, kad karštis jau stabilus.

    Kas labiausiai nukenčia virtuvėje

    Kepiniai yra jautriausi, nes tešlai reikia greitos ir prognozuojamos šilumos, kad susiformuotų struktūra ir pakilimas. Jei per vėsu, kepinys gali likti plokščias ar drėgnas, o jei per karšta, paviršius apskrus dar neįkaitus vidui.

    Ne mažiau problemų kyla ir kepant mėsą ar daržoves: per didelė kaitra greitai išdžiovina paviršių, o per maža neleidžia susidaryti traškiai, rusvai plutelei. Dėl to laikas recepte tampa tik apytikris, o rezultatas priklauso nuo sėkmės.

    Prietaisas, kuris parodo tiesą

    Patikimiausias būdas suprasti, ką iš tikrųjų daro orkaitė, yra orkaitės termometras, dedamas į orkaitės vidų. Jis leidžia matyti realią temperatūrą ir įvertinti, ar orkaitė kepa, pavyzdžiui, 10–20 laipsnių vėsiau arba karščiau, nei nustatyta.

    Praktikoje naudojami du pagrindiniai tipai: analoginis su ciferblatu ir skaitmeninis su zondu bei ekranu išorėje. Skaitmeninis patogesnis tuo, kad temperatūrą galima stebėti neatidarant durelių ir neprarandant karščio, o tai ypač svarbu kepiniams.

    Kaip pasitikrinti orkaitę namuose

    Norint patikrinti tikslumą, termometrą verta padėti vidurinėje lentynoje per vidurį, kur dažniausiai orientuojasi receptai. Orkaitę reikėtų įkaitinti iki dažnos receptuose temperatūros ir palaukti, kol karštis stabilizuosis, nes signalas apie įkaitimą ne visada reiškia, kad temperatūra jau nusistovėjo.

    Naudinga stebėti rodmenis ilgesnį laiką, nes orkaitė dažnai cikliškai įkaista ir atvėsta, o svarbiausia yra vidutinė temperatūra. Jei paaiškėja nuolatinė paklaida, ją galima įsiminti ir kitą kartą atitinkamai pakoreguoti nustatymą, o kai kuriuose modeliuose galima atlikti ir kalibravimą.

    Dideliems patiekalams, pavyzdžiui, kalakutui, papildomas saugiklis yra paliekamas skaitmeninis mėsos termometras, kuris padeda orientuotis pagal vidinę mėsos temperatūrą, o ne vien laiką. Taip sumažėja rizika patiekti neiškepusią arba perdžiūvusią mėsą, net jei orkaitė kaitina netiksliai.

  • Virtuvės šefai atviri: kodėl mikrobangų krosnelė vis dažniau tampa nereikalinga

    Mikrobangų krosnelė dešimtmečius buvo laikoma vienu patogiausių virtuvės prietaisų, tačiau vis daugiau kulinarijos profesionalų sako, kad jos vaidmuo namuose mažėja. Pagrindiniai argumentai kartojasi: sunkiau pasiekiama švara, užimama vieta ir prastesnė pašildyto maisto tekstūra.

    Mikrobangos maistą šildo netolygiai, o dalis patiekalų dėl to nukenčia labiausiai. Mėsa dažnai tampa sausa ir guminė, kepti gaminiai praranda traškumą ir suminkštėja, o makaronai ar ryžiai neretai virsta koše. Dėl to namų virėjai vis dažniau renkasi lėtesnius, bet patikimesnius būdus.

    Kas keičia mikrobangų krosnelę?

    Vienas dažniausių pakaitalų yra orkaitė: ji šildo tolygiau, leidžia atkurti apskrudimą ir geriau išlaiko skonį. Picos ar kepinių atveju tai ypač juntama, nes karštas oras padeda grąžinti traškią plutelę, kurios mikrobangos paprastai nesukuria.

    Dar vienas populiarus pasirinkimas yra karšto oro gruzdintuvė, kuri per trumpą laiką sušildo ir išlaiko tekstūrą. Ji dažnai minima kaip kompromisas tarp greičio ir kokybės, ypač kai reikia pašildyti bulvytes, vištieną ar kitus anksčiau keptus patiekalus.

    Kasdieniams darbams, pavyzdžiui, vandeniui užvirti, daugelyje namų įsitvirtino elektriniai virduliai, o padažams ar sriuboms greitai pašildyti pakanka puodo ant kaitlentės. Tokie sprendimai užima mažiau vietos ir leidžia tiksliau kontroliuoti temperatūrą.

    Atitirpinimas ir saugumas

    Atitirpinant produktus mikrobangų krosnelėje dažna problema yra ta, kad kraštai pradeda šilti ir net iš dalies kepti, kai vidus dar lieka sušalęs. Maisto saugos rekomendacijos dažniau remiasi atitirpinimu šaldytuve arba šaltame vandenyje, kai produktas sandariai supakuotas ir vanduo reguliariai keičiamas.

    Svarbus ir saugumo aspektas: netinkamos pakuotės ar indai gali kelti riziką, todėl mikrobangoms būtina naudoti tik tam pritaikytas talpas. Taip pat nereikėtų šildyti daiktų su metalo detalėmis, o kūdikių maistą ar gėrimus būtina maišyti ir tikrinti temperatūrą, nes šiluma gali pasiskirstyti netolygiai.

    Kodėl šis pokytis ryškėja dabar?

    Pastaraisiais metais suaktyvėjęs gaminimas namuose ir socialiniuose tinkluose išpopuliarėję patiekalų ruošimo metodai pakeitė lūkesčius. Žmonės dažniau ieško ne tik greičio, bet ir restoraniškos kokybės, todėl mikrobangų krosnelė, daugeliu atvejų prastinanti tekstūrą, praranda pranašumą.

    Vis dėlto mikrobangų krosnelė nedingsta visiškai: ji išlieka patogi greitam pašildymui, kai skonis ir tekstūra nėra prioritetas. Tačiau jei virtuvėje trūksta vietos, o namuose jau yra orkaitė, kaitlentė, elektrinis virdulys ar karšto oro gruzdintuvė, vis dažniau kyla klausimas, ar dar vienas didelis prietaisas iš tiesų būtinas.

  • Grilis jau nebe vienintelis: 11 netikėtų būdų paruošti dešrainius namuose ir gamtoje

    Dešrainiai grįžta į vasaros meniu

    Dešrainiai daugeliui yra greitas ir patogus patiekalas, tačiau jų skonis labai priklauso ne tik nuo padažų, bet ir nuo paruošimo būdo. Nors grilis laikomas klasika, šiuolaikinėje virtuvėje populiarėja metodai, leidžiantys išgauti traškumą, sultingumą ar švelnesnę tekstūrą.

    Pastaraisiais metais ypač išaugo karšto oro gruzdintuvių ir stalinių orkaitėlių populiarumas, todėl žmonės vis dažniau renkasi gaminti greitai, be dūmų ir be didelio karščio namuose. Tuo pačiu grįžta ir lėtesni, skonį „gilinantys“ būdai, tokie kaip rūkymas ar lėtas kaitinimas.

    Greiti būdai, kai svarbi tekstūra

    Karšto oro gruzdintuvėje dešrelės dažnai apskrunda tolygiai, o visas procesas trunka vos kelias minutes. Tai patogu darbo dienomis, kai norisi vakarienės be papildomo vargo ir be keptuvėje taškančių riebalų.

    Keptuvėje dešreles galima trumpai pakepinti, kad odelė sutraškėtų, o vidus liktų sultingas. Kai kurie pradeda nuo kelių šaukštų vandens, kad dešrelės trumpai pasitroškintų, o vėliau apskrustų, taip sumažinant riziką greitai perkepti išorę.

    Mikrobangų krosnelė išlieka greičiausias variantas, ypač kai reikia vienos porcijos. Kad dešrelė neperdžiūtų, dažnai padeda trumpas kaitinimas etapais ir pradūrimas šakute, jog neišsipūstų ir nesprogtų apvalkalas.

    Didelėms porcijoms ir sodresniam skoniui

    Orkaitė yra vienas patogiausių būdų, kai reikia paruošti daugiau dešrelių vienu metu. Aukštesnė temperatūra leidžia gauti lengvai apskrudusią odelę, o gaminimas tampa beveik visiškai „hands off“, todėl tai patogu vakarėliams ar šeimos susibūrimams.

    Virimas vandenyje tinka ir tuomet, kai dešrelės buvo šaldiklyje, nes jų nebūtina iš anksto atitirpinti. Svarbu nepervirti per ilgai, nes tuomet jos gali tapti kietesnės, o tikslas dažniausiai yra jas švelniai įkaitinti ir „išpūsti“ iki sultingos konsistencijos.

    Garinimas išlieka prieštaringai vertinamas, nes nesuteikia traškumo, tačiau sukuria minkštą, švelnią tekstūrą. Toks būdas dažnai siejamas su itin puriomis bandelėmis ir gausesniais priedais, kai pagrindinis akcentas tenka ne apskrudimui, o vientisam minkštumui.

    Lėtas kaitinimas lėtpuodyje praverčia, kai reikia ilgiau išlaikyti šiltą maistą ir patogiai aptarnauti svečius. Toks metodas leidžia palaikyti saugią temperatūrą, o dešrelės išlieka šiltos ilgesnį laiką be nuolatinės priežiūros.

    Rūkymas suteikia ryškų medienos aromatą, tačiau tai užima daugiau laiko, nes reikia įkaitinti rūkyklą ir palaikyti režimą. Dažniausiai šis būdas pasirenkamas tada, kai rūkomas ir kitas maistas, o dešrelės tampa greitu priedu prie didesnio kepimo plano.

    Kepimas virš atviros ugnies, pavyzdžiui, ant iešmelio, išlieka vienas smagiausių pasirinkimų gamtoje. Čia svarbiausia kantrybė ir tolygus sukimas, nes taip lengviau išvengti apanglėjusio paviršiaus, kai vidus dar nespėjo sušilti.

    Gilus gruzdinimas suteikia maksimalų traškumą, bet reikalauja daugiau atsargumo ir švaros, be to, tai nėra kasdienis pasirinkimas. Vis dėlto šis būdas leidžia eksperimentuoti, pavyzdžiui, apvolioti tešloje ar papildomai apvynioti, o rezultatas dažnai būna itin ryškios tekstūros.

    Kepimas iš viršaus staline orkaitėle ar grilio režimu gali atkartoti grilio efektą net ir neturint lauko kepsninės. Svarbu stebėti procesą ir kartą ar du apversti, nes kaitra būna intensyvi ir dešrelės gali greitai apskrusti per stipriai.

  • Kaip greitai sunokinti bananus: orkaitė ir mikrobangė veikia, bet yra geresnis triukas

    Žali ir kieti bananai dažnai sugriauna planą iškepti bananų duoną ar keksiukus tą pačią dieną. Nors natūralus nokimas užtrunka, yra keli būdai vaisių suminkštinti greitai, tačiau ne visi jie vienodai pagerina skonį.

    Bananai noksta išskirdami etileną – augalinį hormoną, kuris ardo chlorofilą, todėl žalia žievė gelsta ir vėliau ruduojasi. Tuo pat metu krakmolas palaipsniui virsta cukrumi, todėl minkštimas tampa saldesnis ir kremiškesnis.

    Kas laikoma idealia branda?

    Kepiniams, kur bananai sutrinami į tešlą, dažniausiai tinka labai prinokę, su rudomis dėmėmis ar net pajuodę vaisiai. Desertams, kuriuose reikia gražių gabalėlių, dažniau renkamasi geltoni, bet jau strazdanoti bananai – jie minkšti, tačiau dar išlaiko formą.

    Jei bananai dar žali, vien tik spalva gali klaidinti: svarbus ir minkštumas. Kuo daugiau krakmolo jau virtę cukrumi, tuo mažiau grūdėta ir aštresnė tampa tekstūra bei skonis.

    Greičiausi būdai: orkaitė ar mikrobangė

    Kai reikia čia ir dabar, bananus galima pašildyti, kad jie suminkštėtų. Orkaitėje, vidutinėje kaitroje, nepelėtuose vaisiuose minkštimas ima „kristi“, o žievė patamsėja, todėl bananus lengva sutrinti į tyrę.

    Mikrobangėje efektas dar greitesnis: bananai, šildomi trumpais intervalais, suminkštėja per kelias minutes. Tačiau šie metodai labiau primena terminį apdorojimą nei tikrą nokimą, todėl skonis neretai būna plokštesnis, o saldumas ne toks natūralus.

    Triukas su kiaušiniais, kuris paspartina saldumą

    Yra ir tarpinis kelias, kai norisi ne tik minkštumo, bet ir saldesnės tyrės. Jei recepte naudojami kiaušiniai, galima sutrinti dar neprinokusius bananus ir iš karto gerai sumaišyti su kiaušiniais, o masę trumpam palikti pastovėti.

    Praktikoje tai padeda greičiau „suminkštinti“ krakmolingą banano struktūrą ir gauti saldesnę tyrę kepiniams. Vis dėlto ir šiuo atveju aromatas dažniausiai nebus toks sodrus kaip natūraliai sunokusių bananų.

    Populiarus patarimas laikyti bananus popieriniame ar plastikiniame maišelyje ne visada duoda ryškų rezultatą: dažnai per kelias dienas nokimas būna panašus kaip ir laikant ant stalo. Jei siekiate natūralesnio skonio, geriausiai veikia šiltesnė virtuvės vieta, tik tam reikės kelių dienų.

  • Kodėl net patyrusiems pridega pyragas? Kaltas ne laikas, o skarda ir jos spalva

    Kodėl net patyrusiems pridega pyragas? Kaltas ne laikas, o skarda ir jos spalva

    Net ir tiksliai laikantis recepto, kartais pyrago viršus atrodo iškepęs idealiai, o apačia būna per tamsi, sukietėjusi ar net prisvilusi. Dažnai kaltinamas orkaitės režimas ar per ilgas kepimas, tačiau praktikoje problema neretai slypi visai kitur. Lemiamą įtaką gali daryti kepimo forma ir jos medžiaga bei spalva.

    Skirtingos formos nevienodai sugeria ir perduoda karštį, todėl apačia gali kaisti greičiau nei viršus. Tai ypač aktualu, kai kepama orkaitėje, kurioje šiluma intensyviau kyla nuo dugno. Dėl to ta pati tešla skirtingose formose gali iškepti nevienodai, net jei temperatūra ir laikas nesikeičia.

    Šviesios skardos kaitina švelniau

    Šviesios metalinės formos paprastai lėčiau įkaista ir ne taip agresyviai apskrudina dugną. Dėl to jos dažnai tinka biskvitams, varškės pyragams ar trapiai tešlai, kai norisi švelnesnio kepimo ir minkštesnės tekstūros. Tokiose formose paprasčiau išvengti situacijos, kai apačia paruduoja anksčiau, nei spėja iškepti vidus.

    Jei pastebite, kad pyragas nuolat tamsėja iš apačios, verta išbandyti šviesesnę formą arba padėti ją aukščiau orkaitėje. Taip pat gali padėti kepimas ant grotelių, o ne ant skardos, nes oras cirkuliuoja tolygiau. Smulkūs pakeitimai dažnai duoda greitą rezultatą.

    Tamsios formos greičiau parudina

    Tamsios skardos paprastai sugeria daugiau šilumos ir greičiau atiduoda ją kepiniui, todėl dugnas ir kraštai skrunda intensyviau. Tai gali būti privalumas kepant kepinius, kuriems norisi ryškesnės plutelės, pavyzdžiui, picą, brownie ar mielinius kepinius. Tačiau jautresniems pyragams toks efektas gali tapti problema.

    Jei tamsioje formoje kepinys ima svilti iš apačios, praktinis sprendimas yra sumažinti temperatūrą ir pailginti kepimo laiką arba formą dėti ant papildomo kepimo padėklo. Kai kuriems kepiniams padeda ir kepimo popierius, kuris šiek tiek izoliuoja dugną. Svarbu stebėti ne tik laiką, bet ir realų spalvos pokytį.

    Stiklas, keramika ir silikonas kepa kitaip

    Stikliniai ir keramikiniai indai įkaista lėčiau nei metalas, tačiau sukaupia daugiau šilumos ir ilgiau ją išlaiko. Dėl to kepinys dar kurį laiką kepa ir ištraukus iš orkaitės, o tai svarbu planuojant, kada sustabdyti procesą. Tokie indai dažnai pasirenkami duonai ar mieliniams kepiniams, kai norisi tolygesnio karščio.

    Silikoninės formos paprastai ne taip stipriai apskrudina dugną, todėl kepinio apačia lieka šviesesnė ir minkštesnė. Jos ypač patogios keksiukams ir lengviems biskvitams, nes kepinius lengviau išimti ir dažniausiai nereikia intensyvaus riebalavimo. Visgi silikoną svarbu statyti ant tvirto pagrindo, kad forma nekraipytų tešlos ir kepimas būtų tolygus.

    Norint tiksliau kontroliuoti rezultatą, verta įvertinti ir orkaitės ypatumus: kai kuriose temperatūra realiai skiriasi nuo nustatytos, o kaitinimas iš apačios būna agresyvesnis. Tokiais atvejais padeda orkaitės termometras ir įprotis tikrinti kepinį ne vien pagal laiką, bet ir pagal vizualius požymius. Tinkamai parinkta forma dažnai išsprendžia problemą be jokių sudėtingų korekcijų recepte.

  • Pamirškite verdantį vandenį: taip pomidorus nulupsite per sekundes, be netvarkos virtuvėje

    Pomidorų odelė daugeliui trukdo tada, kai norisi idealiai glotnaus padažo, trintos sriubos ar naminių konservų. Dažniausiai jie plikomi verdančiu vandeniu, tačiau yra ir greitesnių būdų, nereikalaujančių puodo, sietelio ir papildomos netvarkos virtuvėje.

    Prieš renkantis bet kurią techniką verta atlikti vieną paprastą veiksmą: pomidoro apačioje odelę įpjauti kryžmai. Toks įpjovimas padeda odelę atskirti nuo minkštimo, todėl lupimas tampa gerokai sklandesnis ir neplėšo pomidoro.

    Greičiausias būdas su mikrobange

    Vienas greičiausių variantų yra mikrobangų krosnelė. Pomidorus pakanka sudėti ant lėkštės ir pakaitinti trumpai, kad odelė imtų kilnotis nuo minkštimo, tuomet ją galima lengvai nutraukti pirštais.

    Svarbiausia neperkaitinti: per ilgas šildymas gali priversti pomidorą sutrūkinėti ir prarasti sultis. Praktikoje patogiausia pradėti nuo labai trumpo kaitinimo ir, jei reikia, pridėti dar kelias sekundes, stebint, kada odelė ima atsiklijuoti.

    Orkaitė ir šaldiklis: kai ruošiate daugiau

    Jei pomidorų daug, patogus sprendimas yra orkaitė. Sudėjus pomidorus į karščiui atsparų indą ir trumpai pakaitinus apie 180 laipsnių temperatūroje, odelė ima raukšlėtis ir atsiskiria, todėl ją galima nuimti greitai, ypač ruošiant pomidorus passatai ar padažams.

    Dar viena veiksminga alternatyva yra užšaldymas. Palaikius pomidorus šaldiklyje kelias valandas ar per naktį, po atitirpinimo ir trumpo perliejimo šiltu vandeniu odelė dažnai nusiima beveik savaime, o tai patogu, kai daržoves ruošiate iš anksto.

    Renkantis metodą verta įvertinti, kam pomidorai bus naudojami: padažams ir konservams patogiausia orkaitė arba šaldiklis, o nedideliam kiekiui greičiausia būna mikrobangų krosnelė. Bet kuriuo atveju įpjovimas kryžmai lieka paprasčiausias triukas, sutaupantis daugiausia laiko.

  • Oro gruzdintuvė ar orkaitė: testai parodė, kuris prietaisas išties mažina sąskaitas

    Oro gruzdintuvė ar orkaitė: testai parodė, kuris prietaisas išties mažina sąskaitas

    Oro gruzdintuvė pastaraisiais metais vis dažniau tampa kasdieniu orkaitės pakaitalu, o pasirinkimą lemia ne tik patogumas. Augant dėmesiui elektros kainai ir gaminimo laikui, pirkėjai vis dažniau skaičiuoja, kuris prietaisas realiai sunaudoja mažiau energijos.

    Vokietijos nepriklausoma vartotojų organizacija Stiftung Warentest, lygindama tipinius gaminimo scenarijus, nustatė aiškią tendenciją: mažesnė kamera ir greitesnis įkaitimas dažnai leidžia oro gruzdintuvei sutaupyti tiek laiko, tiek elektros.

    Skirtumas matomas per pusvalandį

    Bandymuose skaičiuota, kiek kainuoja pagaminti 1 kilogramą bulvyčių. Oro gruzdintuvė užtruko apie 30 minučių ir sunaudojo energijos maždaug už 0,31 euro, o orkaitė veikė iki 90 minučių, o sąnaudos siekė apie 0,76 euro.

    Skirtumas ryškėja ir ruošiant mėsą. Vištienos sparneliams oro gruzdintuvėje prireikė apie 0,2–0,3 kilovatvalandės, o orkaitėje suvartojimas kilo iki maždaug 1,0–1,2 kilovatvalandės, todėl vienam gaminimui išlaidos gali skirtis kelis kartus.

    Trumpas įkaitimas sumažina sąnaudas

    Viena svarbiausių priežasčių yra įkaitimo laikas. Oro gruzdintuvė dažnai būna paruošta darbui per 1–3 minutes, kai orkaitė iki darbinės temperatūros neretai šyla 10–15 minučių.

    Praktikoje tai reiškia, kad mažesnis prietaisas greičiau pradeda realiai kepti, o bendra programa būna trumpesnė. Kuo trumpesnis gaminimas, tuo mažesnė tikimybė „prideginti“ sąnaudas vien vien dėl ilgo kaitinimo.

    Kada orkaitė atsigriebia?

    Vis dėlto orkaitė gali būti ekonomiškesnė, kai vienu metu kepama daugiau. Didesnėje erdvėje patogiau ruošti kelis patiekalus iš karto, todėl energijos sąnaudos pasidalija didesnei porcijai.

    Oro gruzdintuvės trūkumas dažniausiai yra talpa: norint pamaitinti kelis žmones, maistą tenka kepti keliais etapais, o tai mažina sutaupymo efektą. Dėl to daugelyje virtuvių šie prietaisai ne tiek konkuruoja, kiek papildo vienas kitą.

    Kasdieniams patiekalams, tokiems kaip bulvytės, daržovės ar nedideli mėsos gabalai, oro gruzdintuvė dažniausiai leidžia greičiau pasiekti rezultatą ir sumažinti elektros sąnaudas. Tačiau didesniems kepiniams, kepsniams ar maistui didesnei kompanijai orkaitė išlieka praktiškesnė ir stabilesnė.

  • Šefai pataria: vienas triukas orkaitėje ir pica bus rumena bei traški kaip iš picerijos

    Naminė pica dažnai nuvilia ne dėl tešlos ar ingredientų, o dėl vienos priežasties: namų orkaitė retai pasiekia tokias sąlygas kaip malkomis kūrenamos picos krosnys. Vis dėlto keliais paprastais sprendimais galima priartėti prie rezultato, kai kraštai apskrunda, o padas išlieka traškus.

    Svarbiausias principas yra labai aukšta temperatūra ir maksimaliai įkaitintas paviršius, ant kurio kepama pica. Kuo karščiau, tuo greičiau tešla iškyla ir sutvirtėja, o sūris tirpsta tolygiai, neatskirdamas riebalų, todėl pica atrodo ir skaniau, ir valgosi lengviau.

    Temperatūra lemia beveik viską

    Jei orkaitė leidžia, ją verta įkaitinti iki 250 laipsnių ir picą kepti apie 10 minučių, stebint, kaip keičiasi kraštų spalva. Orkaitėse, kurios pasiekia 270 laipsnių, 30 centimetrų skersmens pica dažnai iškepa per 5–7 minutes.

    Kepant 220–230 laipsnių temperatūroje su įjungtu kaitinimu iš viršaus ir apačios, dažniausiai prireikia 10–12 minučių. Storesnės, amerikietiško stiliaus picos tešla paprastai kepama žemesnėje 200–220 laipsnių temperatūroje ir ilgiau, apie 15–20 minučių, kad vidus spėtų iškepti.

    Didžiausia klaida – šalta skarda

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl picos padas lieka minkštas, yra kepimas ant neįkaitintos skardos. Sprendimas paprastas: skardą ar groteles reikia kaitinti kartu su orkaite bent 30 minučių, kad pica patektų ant įkaitusio metalo.

    Praktikoje tai reiškia, kad tešlą geriausia uždėti ant kito paviršiaus, o į orkaitę perkelti tik tada, kai skarda jau įkaitusi. Taip šiluma iš karto „užrakina“ pado struktūrą ir padeda išgauti traškumą, kurio dažniausiai ir tikimasi.

    Popierius gali sugadinti rezultatą

    Dar viena klaida – kepimo popierius, kai temperatūra viršija 230 laipsnių. Tokiomis sąlygomis popierius gali pradėti tamsėti, trupėti ar svilti, o tai ne tik gadina skonį, bet ir apsunkina kepimą.

    Vietoje jo tešlą galima dėti tiesiai ant švarios skardos, lengvai pabarstytos miltais arba plonai pateptos aliejumi. Norint dar geresnio efekto, padeda picos akmuo ar plieninė kepimo plokštė, kuri sukaupia daugiau šilumos ir leidžia iškepti picą greičiau.

    Jei pabaigoje norisi labiau apskrudusių kraštų, trumpam galima įjungti grilio funkciją ir kelias akimirkas stebėti, kad kraštai neperkeptų. Taip išgaunami apetitą keliantys, lengvai parudavę burbuliukai ant picos bortelių.