CP v2

Tag: Ormūzo sąsiauris

  • Naftos kainos aukščiausios per ketverius metus: Ormūzo sąsiaurio įtampa jau kursto vasaros rizikas

    Naftos rinkose fiksuota nauja brangimo banga: „Brent“ rūšies naftos kaina ketvirtadienį buvo pakilusi iki maždaug 117 eurų už barelį – tai aukščiausias lygis nuo 2022 metų pavasario. Nors vėliau kaina koregavosi žemyn, prekyba išlieka nervinga, o bet kokios žinios iš Artimųjų Rytų akimirksniu persiduoda biržoms.

    Rinkos dalyviai įtampą sieja su geopolitiniais signalais JAV ir Irano kryptimi bei rizika, kad konflikto eskalacija dar labiau sutrikdys energijos tiekimo grandines. Prekybininkai pabrėžia, kad dabartiniu laikotarpiu didelius kainų šuolius gali sukelti ne tik oficialūs sprendimai, bet ir politiniai pareiškimai.

    Ormūzo sąsiauris – kritinis taškas

    Didžiausia rizika siejama su Ormūzo sąsiauriu – vienu svarbiausių pasaulio naftos transporto „butelio kakliukų“. Jei tanklaivių judėjimas per šią atkarpą sutrinka, rinkoje greitai atsiranda fizinio tiekimo trūkumo baimė, o kainos kyla net ir tada, kai realūs srautai dar nėra visiškai sustoję.

    Investicinio banko „Goldman Sachs“ vertinimu, tiekimo šokas iš Persijos įlankos regiono galėtų reikšti apie 14,5 milijono barelių per dieną praradimą. Tuo pat metu kitų regionų gavybos didinimas tokio masto spragos greitai neužpildo, todėl pasaulinės atsargos ima sekti.

    Kodėl kainos svyruoja taip staigiai?

    Ekspertai atkreipia dėmesį į išaugusį kainų nepastovumą: naftos biržose padidėjo jautrumas naujienoms, o kapitalas juda greitai ir dideliais mastais. Tai ypač sustiprina trumpalaikės prekybos strategijos ir išvestinių finansinių priemonių rinka.

    Šiuo metu ryškėja ir vadinamoji backwardation situacija, kai artimo pristatymo ateities sandoriai yra brangesni už ilgesnio laikotarpio. Toks kainų „kreivės“ vaizdas dažnai reiškia, kad rinka trumpuoju laikotarpiu mato trūkumą, bet kartu tikisi, jog įtampa vėliau atlėgs.

    Pasekmės degalams ir ekonomikai

    Brangstanti nafta paprastai tiesiogiai persiduoda degalų kainoms, tačiau poveikis tuo nesibaigia: didėja logistikos, gamybos ir žaliavų kaštai, o tai kelia spaudimą ir vartotojų kainoms. Nafta yra svarbi žaliava ne tik transportui, bet ir chemijos pramonei, plastikų, gumos, tekstilės gamybai.

    Jei sutrikimai užsitęstų, ekonomistai įžvelgia ir stagfliacijos riziką, kai lėtesnį augimą lydi aukštesnė infliacija. Tokia aplinka sudėtinga tiek centriniams bankams, tiek verslui, nes brangesnė energija „suvalgo“ maržas ir mažina vartojimą.

    Logistika vėluoja reaguoti

    Net ir greitai deeskalavus konfliktą, fizinių tiekimo grandinių sugrįžimas į įprastą ritmą paprastai užtrunka. Tanklaivių maršrutai planuojami iš anksto, o kelionės iki pagrindinių gavėjų gali trukti kelias savaites, todėl rinkoje dar kurį laiką jaučiamas „inercinis“ poveikis.

    Analitikai pastebi, kad didžiausią įtampą dažnai patiria ne žaliavinės naftos, o perdirbtų produktų segmentai, ypač dyzelinas ir reaktyvinis kuras. Būtent šių produktų trūkumas gali greičiausiai išryškėti vasaros kelionių ir intensyvesnės prekybos sezono metu.

    Ką prognozuoja bankai ir analitikai?

    Finansų institucijos peržiūri prognozes: „Goldman Sachs“ atnaujintame scenarijuje nurodoma, kad „Brent“ vidutinė kaina ketvirtąjį metų ketvirtį galėtų siekti apie 83 eurus už barelį. Bankas taip pat nukėlė tikėtiną srautų normalizaciją Persijos įlankoje į vėlesnį laiką, pabrėždamas, kad rizikų balansas išlieka nepalankus.

    Kartu pabrėžiama, kad nepalankesniu atveju kainos galėtų kilti gerokai aukščiau, jei sutrikimai užsitęstų iki vasaros pabaigos arba jei transporto srautai neatsistatytų iki ankstesnio lygio. Rinkai šiuo metu svarbiausia ne vien kaina, o tai, kaip greitai realūs naftos ir degalų kiekiai pasieks pagrindinius importuotojus.

  • Ormuzo sąsiaurio blokada tęsiasi: Persijos įlankoje dar laukia per 1 100 laivų

    Palyginti su vasario pabaiga, laivų skaičius Persijos įlankoje sumažėjo, o tai rodo, kad daliai laivybos pavyko išplaukti į atvirus vandenis net ir esant ribojimams. Vis dėlto spūstys regione išlieka didelės, nes dalis laivų tebelaukia galimybės saugiai kirsti maršrutą.

    Iš laivybos stebėsenos duomenų matyti, kad vasario 28 dieną Persijos įlankoje buvo 1 114 laivų. Analitikai pabrėžia, jog toks skaičius atspindi ne tik tanklaivių, bet ir krovininių laivų grandinės sutrikimus.

    Kiek laivų vis dar įstrigę

    Trečiadienio rytą Persijos įlankoje fiksuota daugiau nei 270 tanklaivių. Be jų, regione buvo ir apie dvi dešimtys metanovežių, taip pat per 30 laivų, skirtų suskystintųjų gamtinių dujų kroviniams.

    Remiantis analitinės bendrovės Kpler suvestinėmis, akvatorijoje yra ir 118 konteinerinių laivų. Šioje grupėje nurodyta apie 30 Irano laivų, 15 laivų, priklausančių vienam didžiausių pasaulio vežėjų, bei 13 laivų iš kitos stambios konteinerinės laivybos grupės.

    Kodėl Ormuzas toks svarbus

    Ormuzo sąsiauris jungia Persijos įlanką su Arabijos jūra ir yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“. Įprastomis sąlygomis per šį maršrutą juda apie 20 proc. pasaulyje suvartojamos naftos ir SGD srautų, todėl bet koks sutrikimas greitai persiduoda kainoms.

    Po JAV ir Izraelio smūgių Iranui Teheranas įvedė beveik visišką Ormuzo sąsiaurio blokadą, kuri didele dalimi laikosi iki šiol. Tuo pat metu JAV pajėgos vykdo savo jūrinę Irano uostų blokadą, o transporto apribojimai jau prisidėjo prie ryškaus naftos kainų šuolio.

    Rinkos dalyviai vertina, kad ilgėjant laukimo laikui didėja draudimo ir frachto kaštai, o tiekimo grandinės tampa mažiau nuspėjamos. Dėl to naftos ir dujų importuotojai, ypač Europoje ir Azijoje, stebi situaciją kaip vieną svarbiausių trumpalaikių kainų rizikos veiksnių.

  • Karas, infliacija ir brangstanti nafta: rinkose tęsiasi įtampa, akys krypsta į Ormuzo sąsiaurį

    Karas, infliacija ir brangstanti nafta: rinkose tęsiasi įtampa, akys krypsta į Ormuzo sąsiaurį

    Pasaulio finansų rinkose išlieka padidėjusi įtampa: investuotojai vertina karo rizikas, infliacijos atsinaujinimo ženklus ir brangstančios naftos poveikį ekonomikai. Daugiausia dėmesio tenka Artimųjų Rytų situacijai, nes bet koks tiekimo sutrikimas greitai persiduoda degalų kainoms ir vartotojų lūkesčiams.

    Rinkas ypač jaudina Ormuzo sąsiauris, per kurį kasdien gabenama reikšminga pasaulinės naftos dalis. Ilgiau trunkantys ribojimai ar karinė eskalacija šiame regione didintų transportavimo ir draudimo kaštus, o tai paprastai reiškia aukštesnes energijos kainas daugelyje šalių.

    Naftos kainos pastaruoju metu išlieka aukštos, o rinkos dalyviai jautriai reaguoja į bet kokias žinias apie galimą konflikto plėtrą. Kuo ilgiau išlieka neapibrėžtumas, tuo labiau didėja rizika, kad infliacija vėl taps pagrindiniu makroekonominiu veiksniu, stumiančiu kainas aukštyn.

    Palūkanos ir centrinių bankų tonas

    Greta naftos temos, investuotojai seka centrinių bankų signalus, nes net ir nekeičiant bazinių palūkanų normų, rinkoms svarbiausia tampa komunikacija. Pastaruoju metu vyrauja griežtesnis tonas: politikos formuotojai siekia išlaikyti infliacijos lūkesčius suvaldytus, net jei ekonomikos augimas kai kuriose rinkose lėtėja.

    Finansų rinkose dažnai pabrėžiama, kad palūkanų normos veiksmingiau slopina paklausos sukeltą infliaciją, tačiau silpniau neutralizuoja pasiūlos šokus, tokius kaip energijos ar žaliavų kainų šuoliai. Todėl geopolitiniai sukrėtimai gali vėl sugrąžinti dilemą tarp kainų stabilumo ir ekonomikos aktyvumo palaikymo.

    Infliacijos spaudimas ir degalų vaidmuo

    Infliacijos dinamikoje degalų kainos išlieka vienas greičiausiai vartotojų krepšelį veikiančių veiksnių. Kai nafta brangsta, tai ilgainiui persiduoda ne tik degalinėms, bet ir logistikai, prekių savikainai bei paslaugų kainoms, o poveikis gali būti juntamas kelis ketvirčius.

    Esant tokiam fonui, rinkose daugėja scenarijų, kad palūkanų normos gali ilgiau išlikti aukštesnės, nei tikėtasi anksčiau. Tai reikštų didesnę skolinimosi kainą įmonėms ir gyventojams, griežtesnes finansavimo sąlygas bei didesnį dėmesį rizikos valdymui.

    Ko tikisi rinkos artimiausiomis dienomis?

    Trumpuoju laikotarpiu kainų kryptį daugiausia lems žinios iš Artimųjų Rytų ir signalai apie realius naftos tiekimo sutrikimus. Jei eskalacijos ženklų daugės, tikėtinas didesnis svyravimas žaliavų, valiutų ir akcijų rinkose.

    Jeigu situacija stabilizuotųsi, dalis rizikos premijos naftos kainoje galėtų sumažėti, o investuotojai daugiau dėmesio grąžintų į ekonominius rodiklius ir centrinių bankų sprendimų trajektoriją. Vis dėlto dabartinis fonas išlieka trapus, todėl rinkos toliau gyvena padidinto neapibrėžtumo režimu.

  • OPEC išbandymas: Jungtiniai Arabų Emyratai traukiasi, o naftos rinkoje daugėja nežinomųjų

    Jungtiniai Arabų Emyratai pranešė, kad nuo gegužės pradžios pasitraukia iš OPEC ir išplėsto formato OPEC+, kuriame kartu veikia ir kartelio sąjungininkai. Šis žingsnis kelia klausimų dėl OPEC gebėjimo toliau koordinuoti gavybos ribojimus ir stabilizuoti kainas globalioje naftos rinkoje.

    Emyratai buvo vienas svarbiausių OPEC narių: jų indėlis sudarė apie 4 proc. pasaulinės naftos pasiūlos, o pačiame kartelyje jų gavyba buvo reikšminga ir kvotomis ribojamoje dalyje. Būtent todėl rinkos dalyviai sprendimą vertina kaip signalą, kad vieningą discipliną išlaikyti darosi sunkiau.

    Ką tai reiškia naftos kainoms?

    Rinkos analitikai pabrėžia, kad pasitraukimas pirmiausia silpnina kolektyvinę kartelio įtaką pasiūlai, nes Emyratai nebeprivalės laikytis bendrų limitų. Ilgesniu laikotarpiu tai gali reikšti didesnę konkurenciją tarp eksportuotojų ir potencialiai didesnę naftos pasiūlą, jei Abu Dabis nuspręstų sparčiau didinti gavybą.

    Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu poveikis kainoms gali būti mažesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daug kas priklauso nuo realių tiekimo grandinių ir logistikos, o ne vien nuo formalių gavybos kvotų, ypač kai regioną veikia geopolitinė įtampa ir rizikos laivybai.

    „Svarbiausia naftos rinkos problema dažnai yra ne pati gavyba, o tai, ar žaliava gali būti patikimai pristatyta ten, kur jos reikia“, – sakė rinkos analitikas Michaelas Brownas.

    Geopolitika ir skilimas Persijos įlankoje

    Sprendimas pasitraukti iš OPEC+ sutampa su paaštrėjusiais nesutarimais regione. Emyratai viešai kritikavo kai kurias arabų valstybes dėl pasyvumo reaguojant į Irano veiksmus, o santykiuose su Saudo Arabija pastaraisiais metais taip pat netrūko trinties dėl kainodaros, įtakos regione ir skirtingų interesų saugumo politikoje.

    Artimųjų Rytų ekspertai pažymi, kad OPEC stabilumui svarbus ne tik naftos ekonomikos, bet ir regioninių aljansų faktorius. Jei didieji žaidėjai ima vis dažniau rinktis nacionalinius prioritetus, o ne bendrą strategiją, karteliui darosi sunkiau veikti kaip vieningam kainų ir pasiūlos koordinatoriui.

    „Emyratų pasitraukimas yra rimtas signalas, kad organizacijai gali tekti keistis iš esmės, jei ji nori išlaikyti įtaką“, – sakė Artimųjų Rytų ekspertas Marcin Krzyżanowski.

    Ar OPEC įtaka silpsta?

    Pastaraisiais metais OPEC jau patyrė narių praradimų: 2024 metais pasitraukė Angola, anksčiau organizaciją paliko Ekvadoras ir Kataras. Tačiau Emyratų atvejis išskirtinis tuo, kad šalis ilgą laiką investavo į gavybos pajėgumus ir vis atviriau kritikavo ribojimus, kurie, jos vertinimu, stabdo augimą.

    Tuo pat metu pasaulinė naftos rinka tapo labiau diversifikuota nei praeityje, todėl vieno kartelio sprendimų poveikis nebėra toks absoliutus kaip istorinių naftos krizių laikotarpiu. Analitikai atkreipia dėmesį, kad auganti pasiūla už OPEC ribų gali amortizuoti kainų šuolius, tačiau tai nereiškia, kad OPEC sprendimai prarado reikšmę.

    Energijos rinkos dalyviams dabar svarbiausia stebėti du dalykus: ar Emyratai realiai didins gavybą ir kaip į tai reaguos Saudo Arabija bei kiti OPEC+ partneriai. Ne mažiau reikšminga išlieka ir geopolitinė rizika, kuri gali staigiai pakeisti tiekimo sąlygas net ir esant didesnei teorinei pasiūlai.

  • Naftos kainos šauna aukštyn: „Brent“ artėja prie 110 eurų už barelį, įtampą kelia Ormuzo sąsiauris

    Naftos kainos šauna aukštyn: „Brent“ artėja prie 110 eurų už barelį, įtampą kelia Ormuzo sąsiauris

    Rinkos fiksuoja staigų šuolį

    Naftos kainos tarptautinėse rinkose balandžio 19 dieną kilo sparčiai: investuotojai vertina didėjančią riziką Persijos įlankoje ir galimus tiekimo sutrikimus. Dėl geopolitinės įtampos brangimas pasiekė aukščiausius lygius per pastarąsias savaites.

    „Brent“ rūšies nafta, vertinant ateities sandorius su artimiausiu pristatymu, pakilo iki maždaug 108 eurų už barelį ir priartėjo prie 110 eurų ribos. JAV WTI nafta brango iki maždaug 97 eurų už barelį.

    Ormuzo sąsiauris – kritinis taškas

    Pagrindinis rinkos nervingumo veiksnys – Ormuzo sąsiauris, per kurį iki krizės keliavo reikšminga pasaulinės naftos jūrinių srautų dalis. Bet koks ilgesnis laivybos ribojimas šioje vietoje greitai persiduoda kainoms, nes alternatyvūs maršrutai ir pajėgumai yra riboti.

    Analitikai pabrėžia, kad rizika kyla ne vien dėl tiesioginių apribojimų: pakanka užsitęsusio neapibrėžtumo, kad išaugtų draudimo kaštai, pailgėtų pristatymo terminai ir didėtų atsargų kaupimas. Tokiais atvejais naftos brangimą dažnai lydi ir platesnė žaliavų bei transporto kainų infliacija.

    „Kuo ilgiau tęsiasi konfliktas ir kuo ilgiau ribojama laivyba Ormuzo sąsiauryje, tuo stipresnis bus infliacinis spaudimas“, – sakė investicijų strategė Anna MacDonald.

    Pasak rinkos dalyvių, greito ir tvaraus situacijos stabilizavimosi kol kas nesitikima, todėl kainos išlieka jautrios kiekvienai naujai žiniai. Tai reiškia, kad artimiausiu metu galimi ir staigūs svyravimai, ypač jei pasirodys signalų apie tiekimo srautų mažėjimą ar papildomus ribojimus.

    Ką tai reiškia degalų kainoms ir infliacijai

    Naftos kainos yra vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių degalų ir logistikos kaštus, todėl brangimas paprastai su kelių savaičių ar mėnesio vėlavimu atsispindi degalinių švieslentėse. Galutinis poveikis priklauso ir nuo euro bei JAV dolerio kurso, mokesčių dalies bei konkurencijos degalų rinkoje.

    Jei aukštos kainos išsilaikytų ilgiau, jos gali daryti spaudimą ir platesniam prekių krepšeliui: nuo maisto iki pramonės produkcijos, nes transporto savikaina yra svarbi grandis tiekimo grandinėse. Dėl to centriniai bankai ir politikos formuotojai paprastai atidžiai stebi energijos kainų šuolius kaip galimą papildomą infliacijos rizikos šaltinį.

  • Europa ieško aviacinio kuro JAV ir Nigerijoje: Ormuzo sutrikimai kelia kainas ir riziką skrydžiams

    Europos oro linijos ir aviacinio kuro tiekėjai vis aktyviau ieško papildomų krovinių Jungtinėse Valstijose ir Nigerijoje, nes įprasti srautai iš Persijos įlankos regiono sutriko. Rinka, kaip pabrėžia kainodaros ir logistikos analitikai, vis labiau primena aukcioną, kuriame dėl kiekvieno krovinio tenka konkuruoti su Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono pirkėjais.

    „Societe Generale“ vertinimu, Europos vidutinis paros poreikis siekia apie 1,6 mln. barelių aviacinio kuro. Apie 1,1 mln. barelių paprastai pagaminama vietoje, o maždaug 500 000 barelių tenka importui, kurio istoriškai didelė dalis atkeliaudavo iš Artimųjų Rytų.

    Padėtį labiausiai paaštrino sutrikimai ties Ormuzo sąsiauriu, per kurį iki krizės, banko skaičiavimu, jūra būdavo gabenama apie 360 000 barelių aviacinio kuro per parą. Tai sudarė maždaug 20 proc. pasaulinių jūriniais keliais transportuojamų šio produkto srautų, todėl bet koks apribojimas greitai persiduoda kainoms ir tiekimo grandinėms Europoje.

    Importas persiorientuoja į JAV

    JAV pastaraisiais mėnesiais tampa vienu svarbiausių alternatyvių šaltinių Europai. Remiantis „Societe Generale“ cituojamais duomenimis, JAV aviacinio kuro eksportas balandžio pradžioje buvo šoktelėjęs iki rekordinio maždaug 442 000 barelių per parą lygio, o keturių savaičių vidurkis siekė apie 372 000 barelių per parą.

    Jei anksčiau Europa iš JAV dažniausiai gaudavo apie 30 000–60 000 barelių per parą, dabar srautas, banko vertinimu, išaugo iki maždaug 200 000 barelių per parą. Vis dėlto tai nepadengia viso trūkumo: skaičiuojama, kad tebėra apie 53 proc. įprastų srautų deficitas, arba maždaug 175 000 barelių per parą.

    Argus analitikai akcentuoja, kad problema nėra vien teorinė: laisvo kuro pasaulyje yra, tačiau jo „net iš tolo“ nepakanka, kad greitai pakeistų įprastą tiekimą iš Persijos įlankos. Dėl to Europos pirkėjams tenka varžytis su Singapūru, Australija ir kitomis rinkomis, o tai automatiškai kelia kainas.

    Kainų šuoliai ir grėsmė skrydžiams

    Aviacinio kuro brangimas oro bendrovėms yra viena jautriausių sąnaudų dedamųjų, todėl didesnės kainos dažnai atsispindi bilietuose ir papildomuose kuro mokesčiuose. Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad kainų riziką dar galima amortizuoti, o fizinis kuro trūkumas jau reikštų visai kitą, gerokai skausmingesnį scenarijų.

    Tarptautinė energetikos agentūra yra įspėjusi, kad esant užsitęsusiems sutrikimams Europa gali susidurti su situacija, kai atsargų pakaktų tik kelioms savaitėms. Tokiu atveju vien finansinės priemonės, tokios kaip kainų fiksavimas išankstiniais sandoriais, nebeišspręstų problemos, jei realiai nebūtų ką įpilti į lėktuvus.

    Didžiosios Europos rinkos skirtingai priklauso nuo importo: vienose šalyse vietinė gamyba dengia didesnę paklausos dalį, kitose priklausomybė nuo įvežimo itin didelė. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, kaip vienas didžiausių vartotojų regione, reikšmingą dalį poreikio paprastai patenkina importu, todėl tiekimo sutrikimai jai ypač jautrūs.

    Oro linijų reakcija ir „hedging“ ribos

    Oro bendrovės siekia mažinti riziką keliais keliais: užsitikrinti fizines kuro tiekimo sutartis, diversifikuoti pirkimus ir naudoti kainų fiksavimą. Tačiau net ir plačiai taikomas hedging negarantuoja apsaugos, jei rinka susiduria su realiu produkto deficitu ir logistiniu „butelio kakleliu“.

    „Mokėti daugiau už kurą dar yra valdoma, o kuro trūkumas yra egzistencinis klausimas“, – teigiama „Societe Generale“ analitikų vertinime.

    Dalies vežėjų sprendimai rodo, kad taupymo priemonės jau svarstomos praktiškai. Pavyzdžiui, „Lufthansa“ yra pranešusi apie reikšmingą skrydžių planų koregavimą, kurį sieja su poreikiu optimizuoti sąnaudas ir kuro naudojimą, nors bendrovė tikisi iš esmės stabilių tiekimų vasaros sezonui.

    Artimiausiais mėnesiais rinkos dėmesys kryps į tai, ar pavyks išlaikyti stabilų importo srautą iš JAV ir kitų šaltinių, ir ar nesustiprės konkurencija dėl krovinių pasaulinėje rinkoje. Jei sutrikimai ties Ormuzu užsitęstų, spaudimas bilietų kainoms ir skrydžių planavimui Europoje, tikėtina, tik didėtų.

  • Pasaulio bankas įspėja: karas Irane gali vėl smogti energijos kainoms kaip 2022 metais

    Pasaulio bankas įspėja: karas Irane gali vėl smogti energijos kainoms kaip 2022 metais

    Pasaulio bankas naujausioje Commodity Markets Outlook apžvalgoje prognozuoja, kad 2026 metais energijos kainos gali šoktelėti apie 24 proc. Pagrindinė priežastis – karo Irane sukelti tiekimo trikdžiai ir smarkiai sutrikęs laivybos srautas per Ormūzo sąsiaurį.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad tai būtų didžiausias energijos kainų šuolis nuo 2022 metais prasidėjusios Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą. Toks scenarijus didintų infliacijos spaudimą ir apsunkintų ekonomikos atsigavimą, ypač besivystančiose šalyse.

    Pasaulio banko vertinimu, 2026 metais bendras žaliavų krepšelis gali brangti apie 16 proc., o didžiausią įtaką darytų energija ir trąšos. Bankas taip pat įspėja, kad rinkos įžengė į nepastoviausią laikotarpį per pastaruosius ketverius metus.

    Ormūzo sąsiauris – kritinis taškas

    Didžiausias sukrėtimas siejamas su transporto koridoriais Artimuosiuose Rytuose, nes Ormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio naftos eksporto vartų. Pasaulio bankas primena, kad per šį maršrutą įprastai keliauja reikšminga jūra gabenamos žalios naftos dalis, todėl bet kokie ribojimai greitai persiduoda kainoms.

    Ataskaitoje teigiama, kad krizės metu fiksuotas rekordinis pasiūlos sutrikimas, o pasaulinė naftos gavyba trumpuoju laikotarpiu buvo sumažėjusi daugiau kaip 10 mln. barelių per parą. Nors kai kurios kainos nuo viršūnių kiek nusileido, ilgalaikę įtampą palaiko infrastruktūros atakos ir logistikos „butelio kakliukai“.

    Ką tai reiškia kainoms ir infliacijai

    Pasaulio bankas prognozuoja, kad 2026 metais „Brent“ rūšies nafta vidutiniškai gali kainuoti apie 79 eurus už barelį, kai 2025 metais vidurkis siekė apie 64 eurus. Ši prielaida remiasi scenarijumi, kad ryškiausi trikdžiai pradės slopti iki gegužės, o metų pabaigoje srautai pamažu priartės prie įprastų lygių.

    Ataskaitoje pažymima, kad naftos rinkos svyravimai persiduoda ir kitoms energijos grandims, įskaitant gamtines dujas bei suskystintas gamtines dujas, nes valstybės ieško alternatyvių tiekimo krypčių. Didesnės energijos sąnaudos paprastai kelia spaudimą pramonei, transportui ir žemės ūkiui, o tai didina bendrą kainų lygį.

    Tarptautinis valiutos fondas 2026 metų pasaulio ekonomikos augimo prognozę sumažino iki 3,1 proc., o euro zonos – iki 1,1 proc. Fondas taip pat padidino pasaulinės infliacijos lūkesčius iki 4,4 proc., perspėdamas, kad užsitęsęs energijos nepastovumas gali smarkiau pristabdyti augimą.

    Įspėjimas vyriausybėms dėl paramos

    Pasaulio banko ataskaitoje pabrėžiama, kad valdžios institucijos turėtų vengti plataus masto, visiems taikomų kompensavimo schemų, kurios gali iškraipyti rinką ir brangiai kainuoti biudžetams. Vietoje to siūloma orientuotis į laikiną, tikslinę pagalbą pažeidžiamiausiems namų ūkiams.

    „Vyriausybės turėtų atsispirti pagundai taikyti plačias, netikslines subsidijas ir koncentruotis į laikiną paramą tiems, kuriems jos labiausiai reikia“, – sakė Pasaulio banko vyriausiojo ekonomisto pavaduotojas Ayhanas Kose.

    Bankas atkreipia dėmesį ir į geopolitinių sukrėtimų statistiką: konfliktų eskalacijos laikotarpiais naftos kainų nepastovumas būna maždaug dukart didesnis nei ramesniais etapais. Tokie šokai dažnai „persimeta“ į kitas žaliavas, o jų poveikis būna gerokai didesnis nei įprastomis sąlygomis.

  • Ar Rusijos prognozės pasitvirtins: ZAE sprendimas gali atpiginti naftą pasaulinėse rinkose

    Kas pasikeitė OPEC+ užkulisiuose

    Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas pareiškė, kad Jungtinių Arabų Emyratų sprendimas trauktis iš OPEC gali paskatinti didesnę naftos gavybą. Jo teigimu, jei rinkoje atsirastų daugiau pasiūlos, ilgainiui tai darytų spaudimą pasaulinėms naftos kainoms.

    Rusija yra OPEC+ grupės narė, todėl jos naftos politika koordinuojama su OPEC šalimis ir kitais partneriais. Kartu Maskva laikoma viena iš valstybių, kurioms aukštesnės kainos yra finansiškai palankios, ypač tada, kai rinkoje daug geopolitinės įtampos.

    Kodėl ZAE žingsnis svarbus kainoms

    Pasak Siluanovo, pasitraukusi iš OPEC valstybė galėtų gaminti tiek naftos, kiek leidžia jos techninės gavybos galimybės, ir daugiau jos tiekti rinkai. Tokia logika remiasi klasikiniu pasiūlos ir paklausos dėsniu: didėjant pasiūlai, kainos paprastai stabilizuojasi arba smunka.

    „Girdime, kad viena šalis, Jungtiniai Arabų Emyratai, pasitraukia iš OPEC. Tai reiškia, kad ji gali gaminti tiek naftos, kiek leidžia jos pajėgumai, ir tiekti ją rinkai“, – sakė Antonas Siluanovas.

    Maskvos pareiškimas vertinamas ir kaip signalas rinkai, ir kaip politinė reakcija į netikėtą Abu Dabio sprendimą. Rusija palaiko artimus ryšius tiek su ZAE, tiek su Saudo Arabija, kuri laikoma OPEC lydere ir dažnai formuoja bendrą kartelio kryptį.

    Ormuzo sąsiauris ir geopolitika vis dar kelia kainas

    Ministras pabrėžė, kad šiuo metu naftos kainos išlieka aukštos ir dėl rizikų, susijusių su Ormuzo sąsiauriu, kuris yra vienas svarbiausių pasaulio naftos transporto maršrutų. Rinkose bet kokie sutrikimų ženklai šiame koridoriuje paprastai iškart didina kainų premiją.

    „Jei OPEC šalys po ZAE pasitraukimo imsis nekoordinuotos politikos ir gamins tiek, kiek leidžia jų galimybės, kainos atitinkamai kris“, – pridūrė ministras.

    Tuo pačiu jis akcentavo, kad tokia prognozė labiau susijusi su scenarijumi, kai logistikos rizikos sumažėtų ir pagrindiniai tiekimo keliai ateityje vėl veiktų stabiliai. Kol geopolitinė įtampa išlieka, rinka dažnai reaguoja ne vien į realius gavybos skaičius, bet ir į galimų sutrikimų tikimybę.

  • Ormuzo sąsiauris: JAV jau dvi savaites riboja laivybą, bet Irano nafta vis dar pasiekia rinką

    Ormuzo sąsiauris: JAV jau dvi savaites riboja laivybą, bet Irano nafta vis dar pasiekia rinką

    Nuo balandžio 13 dienos Jungtinės Valstijos ėmėsi veiksmų, kuriais faktiškai riboja laivybą per Ormuzo sąsiaurį ir Irano uostų kryptimis. Vašingtonas teigia, kad taip siekia spausti Teheraną grįžti prie derybų ir griežčiau vykdo sankcijų kontrolę jūroje.

    JAV Centrinė vadovybė (CENTCOM) nurodė, kad per šį laikotarpį JAV pajėgos nukreipė dešimtis laivų, plaukusių į Irano uostus arba iš jų. Operacijos mastas, remiantis viešais pareiškimais, apima ne tik Persijos įlanką, bet ir Arabijos jūrą bei Indijos vandenyno akvatorijas.

    Skirtingi signalai dėl veiksmingumo

    Vis dėlto nepriklausomi jūrų transporto stebėtojai skelbia kitokį vaizdą: dalis tanklaivių, įtariamų gabenant Irano naftą, esą sugeba apeiti kontrolės linijas arba išplaukti kitais maršrutais. Remiantis palydovinių vaizdų analize, Irano eksporto terminaluose pastarosiomis dienomis fiksuotas intensyvus krovos aktyvumas.

    Jūrų duomenų analitikos bendrovės, vertinančios laivų įplaukimus ir išplaukimus, taip pat mini, kad per blokados laikotarpį Irano uostuose vis tiek užfiksuota reikšminga tanklaivių apyvarta. Tai reikštų, kad net ir sugriežtinus kontrolę, dalis tiekimo grandinės išlieka veikianti.

    Naftos rinkai svarbiausia – Ormuzo „butelio kaklelis“

    Ormuzo sąsiauris yra vienas kritiškiausių pasaulio energijos prekybos taškų: juo keliauja didelė dalis Persijos įlankos naftos ir suskystintųjų dujų krovinių. Dėl to bet koks ilgesnis trikdis, net jei jis formaliai nukreiptas į vieną šalį, didina rizikos premiją naftos kainose ir kelia įtampą laivybos draudimo rinkoje.

    Jei judėjimas sąsiauryje dar labiau lėtėtų, poveikį pajustų ne tik Irano, bet ir kaimyninių eksportuotojų srautai, o tai didintų spaudimą pasaulinei pasiūlai. Dėl tokios rizikos rinkos dalyviai paprastai itin jautriai reaguoja į palydovinius duomenis, krovos tempus ir pranešimus apie tanklaivių maršrutų pokyčius.

    Irano dilema: mažinti gavybą ar kaupti atsargas

    Analitikai pažymi, kad Irano galimybės greitai stabdyti gavybą yra ribotos, ypač senesniuose telkiniuose, kur staigūs režimo pokyčiai gali pakenkti ilgalaikiam slėgiui ir išgavimo potencialui. Todėl, net jei eksportas trumpuoju laikotarpiu sutriktų, Teheranas susidurtų su kita problema – kur dėti išgaunamą naftą.

    Tokiais atvejais svarbų vaidmenį ima vaidinti saugyklos: antžeminiai rezervuarai, vamzdynų sistemos ir plaukiojančios saugyklos. Kai sausumos pajėgumai ima sekti, dažnas sprendimas yra kaupti naftą prie krantų stovinčiuose tanklaiviuose, taip laikinai išlaikant gavybą ir laukiant palankesnių eksporto sąlygų.

    Artimiausiomis savaitėmis rinkos dėmesys kryps į du rodiklius: realų tanklaivių srautą per Ormuzą ir tai, ar JAV veiksmai pereis nuo atskirų nukreipimų prie nuoseklesnės, lengviau pamatuojamos laivybos kontrolės. Nuo šių signalų priklausys, ar blokada taps ilgalaikiu tiekimo suvaržymu, ar liks riboto efekto spaudimo priemone.

  • JAV blokada skylėta: per vieną dieną per Ormūzo sąsiaurį praplaukė 4 mln. Irano naftos barelių

    Nafta juda nepaisant ribojimų

    Po vasario 28 dieną prasidėjusio JAV ir Izraelio konflikto su Iranu, vienas svarbiausių pasaulio energetikos koridorių – Ormūzo sąsiauris – tapo dar didesnės įtampos zona. Iki konflikto juo vidutiniškai praplaukdavo apie 140 laivų per dieną, o bet koks sutrikimas šiame ruože greitai persiduoda naftos ir dujų kainoms.

    Teheranas netrukus po karo pradžios pranešė apie sąsiaurio blokavimą, tačiau reali situacija vandenyje, sprendžiant iš stebėsenos duomenų, išliko gerokai sudėtingesnė. Rinka į tokius signalus reaguoja ne tik politinėmis antraštėmis, bet ir faktiniu krovinių judėjimu.

    Ką sako JAV ir ką rodo palydovai

    JAV kariuomenė skelbė, kad nuo balandžio 13 dienos, kai įsigaliojo JAV iniciuota Irano uostų blokada, pagal JAV nurodymus apsisukti buvo priversti 37 laivai. Tokie skaičiai turėjo parodyti, kad ribojimai veikia ir daro apčiuopiamą spaudimą Teheranui.

    Vis dėlto palydovinė analizė, kurią skelbia „TankerTrackers.com“, leidžia daryti išvadą, kad srautas nebuvo sustabdytas. Remiantis šia stebėsena, balandžio 24 dieną per blokadą galėjo praslysti maždaug 4 mln. Irano naftos barelių, apie tai pranešė „Reuters“.

    „Blokada skausminga, bet ne sandari“

    Emyratų leidinys „Gulf News“ atkreipė dėmesį, kad Irano eksporto tęstinumas silpnina Vašingtono pastangas atkirti Teheraną nuo rinkų. Kartu tai mažina ir dalies investuotojų baimę, jog pasaulį gali ištikti staigus naftos trūkumas.

    „Tiekimai nebuvo visiškai nutraukti. Blokada yra skausminga, bet jai toli iki sandarumo. Rinka naudojasi šia spraga“, – rašė leidinys.

    Tokia dinamika rodo įprastą sankcijų ir blokadų paradoksą: jos didina sandorių kaštus, riziką ir draudimo kainas, tačiau ne visada sustabdo srautus, ypač kai veikia tarpininkai, perkrovimas jūroje ar sudėtingos nuosavybės schemos. Dėl to nafta gali pasiekti pirkėjus net ir griežtėjant politiniam spaudimui.

    Iranas siunčia signalus dėl atsako

    Tekste taip pat primenami Irano pareigūnų įspėjimai, kad bet koks išpuolis prieš Irano naftos infrastruktūrą galėtų sukelti neproporcingą atsaką valstybėms, kurios remtų tokius veiksmus. Tokie pareiškimai paprastai skirti atgrasyti ir kartu palaikyti įtampą, kuri pati savaime veikia kainų lūkesčius.

    Irano parlamento vicepirmininkas Ali Nikzadas teigė, kad ankstesnis Ormūzo sąsiaurio režimas esą nebebus atkurtas, o transporto maršrutai, jo žodžiais, turėtų būti identifikuoti ir valdomi panašiai. Tai signalas, kad Teheranas siekia ilgalaikės derybinės sverto pozicijos, net jei praktikoje laivyba visiškai nesustoja.