CP v2

Tag: Oro tarša

  • Prancūzai lapus palieka sode, o už deginimą gresia bauda: taisyklės stebina griežtumu

    Prancūzai lapus palieka sode, o už deginimą gresia bauda: taisyklės stebina griežtumu

    Rudenį soduose ir kiemuose susikaupę nukritę lapai daug kur vis dar laikomi varginančia atlieka, tačiau Prancūzijoje požiūris dažnai kitoks. Aplinkosaugos institucijų rekomendacijos skatina lapus vertinti kaip naudingą organinę medžiagą ir kuo daugiau jų panaudoti vietoje.

    Prancūzijos praktikoje įprasta dalį lapų palikti po medžiais ar gėlynuose kaip mulčią. Toks sluoksnis padeda sulaikyti drėgmę, mažina piktžolių augimą ir saugo dirvožemį nuo temperatūrų svyravimų, o pavasarį natūraliai virsta humusu.

    Jei lapų daug, jie neretai keliauja į kompostą, kur, sumaišyti su kitomis sodo ir virtuvės žaliosiomis atliekomis, per laiką tampa trąšia žeme. Kita dažna išeitis – lapus susmulkinti vejapjove ir palikti vejoje: smulkios dalelės greičiau suyra ir gali papildyti dirvožemį organika.

    Už deginimą – griežtos baudos

    Vienas svarbiausių akcentų Prancūzijoje yra draudimas savarankiškai deginti žaliąsias atliekas, įskaitant lapus. Už tokį pažeidimą gali būti skiriama nuo 450 iki 750 eurų bauda, todėl gyventojai dažniau renkasi kompostavimą arba savivaldybių organizuojamą bioatliekų surinkimą.

    Draudimai siejami ne tik su gaisrų rizika, bet ir su oro tarša. Degant drėgniems lapams ir kitoms augalinėms liekanoms į aplinką patenka kietosios dalelės, įskaitant PM2.5 ir PM10, taip pat kiti sveikatai kenksmingi junginiai, todėl tokia praktika laikoma žalinga visuomenės sveikatai.

    Ką daryti su lapais Lietuvoje

    Lietuvoje žaliųjų atliekų deginimas taip pat yra draudžiamas, o atliekų tvarkymo sistema vis labiau remiasi rūšiavimu ir bioatliekų surinkimu. Praktinis pasirinkimas dažniausiai paprastas: lapus kompostuoti, panaudoti mulčiui arba perduoti kaip žaliąsias atliekas pagal savivaldybės nustatytą tvarką.

    Norint išvengti problemų, verta pasitikrinti, kaip konkrečioje vietovėje organizuojamas bioatliekų surinkimas, ir ar netoliese yra didelių gabaritų bei žaliųjų atliekų priėmimo aikštelė. Taip nukritę lapai tampa ne rūpesčiu, o naudingu ištekliumi, kuris gali pagerinti dirvožemį kitam sezonui.

  • Kūrenate židinį „nuo apačios“? Šis paprastas triukas sumažina dūmus ir suodžius

    Daugelis vis dar židinį įkuria įprastai: apačioje pakūra, ant viršaus stambesnės malkos. Tačiau toks būdas dažnai baigiasi dūmais, greitai patamsėjančiu stiklu ir prastesniu šilumos išnaudojimu, ypač kai kaminas dar šaltas.

    Praktikoje vis dažniau rekomenduojamas užkūrimas nuo viršaus, dar vadinamas „top-down“ metodu. Jo esmė paprasta: pirmiausia sudedamos stambiausios malkos, ant jų smulkesnės, o viršuje paliekama pakūra ir įdegtukas.

    Įkūrus viršuje, liepsna pamažu leidžiasi žemyn ir iš anksto įkaitina žemesnius sluoksnius. Iš medienos išsiskiriančios dujos dažniau sudega pačiame židinyje, o ne išeina į kaminą kaip tiršti dūmai, todėl sumažėja suodžių ir kvapo.

    Kas lemia, ar tikrai nedūmins?

    Net ir geriausias metodas nepadės, jei malkos per drėgnos. Efektyviausiai dega gerai išdžiovinta mediena, o per didelis drėgnumas reiškia, kad daug energijos bus eikvojama vandeniui išgarinti ir dūmų bus daugiau.

    Svarbus ir traukos klausimas: šaltas kaminas bei ribotas oro patekimas dažniausiai sukelia dūmijimą pirmosiomis minutėmis. Prieš užkuriant verta iki galo atverti oro sklendes, o jei židinys turi oro padavimą, įsitikinti, kad jis neužblokuotas.

    Kaip teisingai sudėti malkas?

    Pirmiausia dėkite 2–3 stambesnes kalades lygiagrečiai, ant jų kryžmai sudėkite kiek smulkesnes. Viršuje suformuokite sluoksnį iš skiedrų ar plonesnių pagaliukų ir tik tada dėkite pakūrą.

    Ugnis tokiu atveju įsiplieskia greičiau ir stabiliau, nes šiluma iš karto keliauja į viršų, o kaminas pradeda šilti nuo pirmųjų minučių. Rezultatas dažnai matomas plika akimi: mažiau juodų dūmų lauke ir švaresnis židinio stiklas.

    Ką dar verta prisiminti dėl saugumo?

    Židinio efektyvumas ir švaresnis degimas nereiškia, kad galima pamiršti priežiūrą. Reguliarus kamino valymas ir patikra išlieka būtini, nes suodžiai ir dervos nuosėdos didina užsidegimo riziką.

    Jei dūmijimas kartojasi net naudojant sausas malkas ir užkūrimą nuo viršaus, priežastis gali būti traukos problemos, netinkamas oro padavimas arba kamino būklė. Tokiu atveju racionaliausia kreiptis į specialistus ir problemą išspręsti iki šildymo sezono įkarščio.

  • Nuo gegužės 1 dienos – griežtas draudimas: anglių ir durpių nebedeginsite šiuose miestuose

    Artėjant šildymo sezonui Aplinkos ministerija primena, kad nuo 2026 metų gegužės 1 dienos didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose draudžiama deginti kietąjį iškastinį kurą. Tai taikoma akmens angliai, lignitui ir durpėms, kurios laikomos vienais taršiausių šildymo sprendimų.

    Draudimas galioja Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Jis taip pat taikomas kurorto statusą turinčiose gyvenamosiose vietovėse: Birštone, Druskininkuose, Neringoje ir Palangoje.

    Kas prižiūri ir kur kreiptis?

    Už draudimų laikymosi kontrolę buitiniuose taršos šaltiniuose pirmiausia atsako savivaldybių administracijos. Tai reiškia, kad pastebėjus galimus pažeidimus gyventojams rekomenduojama kreiptis į savo savivaldybę, o ne į Aplinkos apsaugos departamentą.

    Praktikoje savivaldybės pareigūnai pradeda teiseną, atlieka patikrinimus ir surašo administracinių nusižengimų protokolus. Kontrolė apima ne tik kuro ribojimus, bet ir neteisėtą atliekų deginimą, kuris laikomas atskiru pažeidimu.

    Baudos už pažeidimus

    Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, už draudimo deginti kietąjį iškastinį kurą pažeidimus buitiniuose taršos šaltiniuose gyventojams gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda nuo 60 iki 300 eurų. Juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims gresia bauda nuo 170 iki 1 170 eurų.

    Svarbu įvertinti, kad pažeidimu laikomas ne tik nuolatinis šildymas, bet ir epizodinis kūrenimas draudžiamu kuru, jei jis naudojamas buitiniame įrenginyje. Savivaldybės, gavusios pranešimą, gali vertinti faktines aplinkybes, įskaitant dūmingumą ir naudojamo kuro pobūdį.

    Kokia parama siūloma gyventojams?

    Gyventojai, norintys atsisakyti iškastinį kurą naudojančių katilų, gali pasinaudoti valstybės parama šilumos gamybos įrenginių keitimui. Parama skirta individualiems namams, kurie nėra prijungti prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos.

    Paramą administruoja Lietuvos energetikos agentūra, o jos tikslas – paskatinti keisti neefektyvius biomasę ar iškastinį kurą naudojančius katilus į efektyvesnes technologijas. Ministerija ragina neatidėlioti sprendimų, nes šildymo įrangos keitimas dažnai užtrunka dėl projektavimo, rangos darbų ir sezoniškai išaugusios paklausos.

  • Karo šešėlis Ukrainoje: įvardijo ligas, kurių banga iki 2030 metų gali paliesti milijonus

    Karas Ukrainoje palieka ne tik sugriautus miestus, bet ir ilgalaikius padarinius visuomenės sveikatai. Medikų ir tarptautinių organizacijų vertinimu, po apšaudymų didėja oro, vandens ir dirvožemio taršos rizika, o tai gali lemti augantį sergamumą lėtinėmis ligomis.

    Apšaudymų sukelti gaisrai, pastatų griuvėsiai ir pramoninių objektų pažeidimai didina smulkiųjų kietųjų dalelių, dūmų ir cheminių medžiagų koncentracijas. Tokie veiksniai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ligų rizika, ypač jautresnėms grupėms.

    Vienas ryškiausių scenarijų, apie kurį kalba sveikatos ekspertai, yra dažnėsiantys infarktai, insultai ir hipertenzija. Ilgalaikis stresas, miego stoka, nuolatiniai pavojaus signalai, taip pat sutrikęs vaistų prieinamumas ir nutrūkusi gydymo tęstinė priežiūra gali bloginti bendrą populiacijos sveikatą.

    „Ilgalaikis stresas ir ribota prieiga prie medicinos paslaugų paprastai didina lėtinių ligų komplikacijų riziką, o karo sąlygomis tai tampa kasdienybe“, – sako visuomenės sveikatos specialistai, vertinantys krizės poveikį regionui.

    Ne mažiau svarbi tema – onkologinių ligų rizika, tačiau čia akcentuojamas vienas dalykas: daugelio vėžio formų latentinis laikotarpis yra ilgas. Tai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu tiksliai prognozuoti staigų sergamumo šuolį iki 2030 metų sudėtinga, tačiau taršos poveikio rizikos veiksniai, susiję su kvėpavimo takais ir užterštu vandeniu, išlieka.

    Tarp galimų ilgalaikių pasekmių dažniausiai minimos kvėpavimo sistemos problemos, įskaitant lėtines plaučių ligas ir alergines reakcijas. Po didelių gaisrų ir sprogimų ore padaugėja dirginančių medžiagų, o dulkės iš griuvėsių gali turėti kompleksinį poveikį, ypač vaikams ir senjorams.

    Didelis iššūkis – vandentiekio ir nuotekų infrastruktūros pažeidimai. Tarptautinės institucijos ne kartą pabrėžė, kad tokiose situacijose didėja žarnyno infekcijų protrūkių rizika, ypač kai gyventojai priversti naudoti abejotinos kokybės vandenį ar kai sutrinka vandens valymo procesai.

    Karo poveikis sveikatai dažnai matuojamas ir psichikos sveikatos rodikliais. Potrauminio streso sutrikimas, depresija, nerimo sutrikimai ir priklausomybės tampa vis dažnesni, o tai ilgainiui persidengia su fizinėmis ligomis, didindama bendrą sveikatos sistemos krūvį.

    Vertinant ateities rizikas, ekspertai pabrėžia prevencijos svarbą: taršos monitoringą, saugaus geriamojo vandens užtikrinimą, vakcinacijos aprėptis, ankstyvą širdies ir kraujagyslių ligų diagnostiką bei psichologinės pagalbos prieinamumą. Kuo greičiau atkuriama sveikatos priežiūra ir infrastruktūra, tuo mažesnė tikimybė, kad karo padariniai sveikatai virs ilgalaike, dešimtmečius trunkančia krize.

    Šiame kontekste viešojoje erdvėje vis dažniau pasitelkiamas ir dirbtinis intelektas, tačiau specialistai ragina DI atsakymus vertinti atsargiai. DI gali padėti apibendrinti žinomus ryšius tarp taršos, streso ir ligų, bet patikimos prognozės turi remtis epidemiologiniais duomenimis, ilgalaikiais stebėjimais ir oficialia statistika.

  • Lenkijoje planuoja opą tik su sertifikatu: ką keis nauji biokuro standartai ir pelletų kontrolė

    Lenkijos Vyriausybė pritarė įstatymo pataisoms, kuriomis biokuras namų šildymui būtų griežčiau kontroliuojamas, o prekyba siejama su kokybės sertifikatais. Pagrindinis tikslas – iš rinkos išstumti prastos kokybės kurą, kuris didina taršą ir gali kelti riziką įrenginių saugumui.

    Pagal siūlomą modelį į bendrą kuro kokybės stebėsenos sistemą būtų įtraukti vadinamieji kietieji biokurai, įskaitant medienos granules, briketus, skiedras ir malkinę medieną. Ministerija pabrėžia, kad vartotojai turėtų aiškiai matyti, koks kuras parduodamas, o produktai būtų ženklinami ir atitiktų nustatytus reikalavimus.

    Kas keisis perkant pelletus?

    Pastaraisiais metais Lenkijoje sparčiai daugėjo namų ūkių, šildančiųsi pelletiniais katilais, todėl išaugo ir pačios kuro rinkos svarba. Kartu su paklausa, rinkoje pasirodė ir abejotinos kilmės produkcija, kuri gali turėti per daug mineralinių priemaišų ar net netinkamų intarpų, tokių kaip plastiko likučiai.

    Vyriausybė numato, kad parduodant biokurą sertifikatas taps esmine sąlyga, o jo pateikimas pirkėjui būtų pardavėjo atsakomybė. Praktikoje tai reikštų daugiau patikrų, didesnį atsekamumą ir mažiau erdvės „pilkajai“ rinkai, kur kokybė dažnai priklauso tik nuo tiekėjo sąžiningumo.

    Viltis agropelletui, bet su išlygomis

    Į reguliavimo lauką siūloma įtraukti ir žemės ūkio kilmės biokurą, vadinamąjį agropelletą, kurio pasiūla šiuo metu gerokai mažesnė nei medienos granulių. Valdžios argumentas paprastas: standartizavus kokybę, tokio kuro būtų daugiau ir jis galėtų tapti alternatyva, ypač regionuose, kur žaliavos lengviau prieinamos.

    Vis dėlto rinka susiduria su praktine kliūtimi: ne visi katilai yra pritaikyti saugiai deginti agropelletą, o netinkamas kuras gali spartinti koroziją ir didinti eksploatacijos kaštus. Dėl to, net ir su sertifikavimo reikalavimais, agropelletui reikės ne tik taisyklių, bet ir technologinių sprendimų bei aiškių vartotojų rekomendacijų.

  • Vilniaus mokykloms – netikėtas posūkis: pamokas ves ekspertai parkuose, gatvėse ir laboratorijose

    Vilniaus mokykloms – netikėtas posūkis: pamokas ves ekspertai parkuose, gatvėse ir laboratorijose

    Vilniaus miesto savivaldybė naujus mokslo metus kviečia pradėti kitaip – dalį pamokų perkelti iš klasių į miesto viešąsias erdves. Idėja paprasta: gamta ir miestas tampa gyva mokymosi aplinka, kur teorija iškart tikrinama praktikoje.

    Tokiose pamokose moksleiviai gali rinkti realius duomenis, stebėti procesus ir aptarti kasdienius sprendimus, darančius įtaką aplinkai. Savivaldybė pabrėžia, kad beveik prie kiekvienos mokyklos yra pasiekiamų parkų, skverų ar upės pakrančių, todėl tokias veiklas galima pritaikyti daugeliui klasių.

    „Kai mokiniai patys pamatuoja, apskaičiuoja ir pamato rezultatą savo aplinkoje, žinios tampa suprantamesnės ir įdomesnės“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Inutė Neverovskienė.

    Šį sezoną numatytos kelios nemokamos veiklos, kurias veda savo sričių specialistai. Viena jų – pamoka apie klimato kaitą su klimatologu Silvestru Dikčiumi, kurios formatas neįprastas: mokymasis vyks vaikštant, aptariant mieste matomus pavyzdžius ir kasdienius įpročius.

    „Kalbėsime apie vartojimą, transportą ir pasirinkimus, o kartu ieškosime praktiškų būdų gyventi tvariau – taip, kad tai būtų įmanoma kiekvienam“, – sakė S. Dikčius.

    Kita kryptis – oro taršos pažinimas prie mokyklų ir intensyvaus eismo gatvių. Aplinkos oro kokybės vertinimo specialistas Mindaugas Bernatonis su moksleiviais planuoja atlikti kietųjų dalelių matavimus skirtingose vietose ir aiškintis, kas labiausiai lemia oro kokybę bei kaip ją veikia judėjimo įpročiai.

    „Svarbiausia, kad mokiniai patys pamatytų priežastis ir pasekmes, o pamokos pabaigoje gimtų diskusija, ką realiai galime keisti“, – sakė M. Bernatonis.

    Dar viena tema – biologinė įvairovė ir invazinės rūšys. Biologas Martynas Balsys su mokiniais planuoja lauko tyrimus, kurių metu bus vertinamas invazinių augalų paplitimas ir lyginamos skirtingos teritorijos, siekiant suprasti, kaip tokios rūšys keičia vietines ekosistemas.

    Invazinių rūšių problema aktuali visoje Europoje, nes jos gali išstumti vietines rūšis, keisti buveines ir sukelti ilgalaikių ekonominių bei aplinkosauginių nuostolių. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad efektyviausia prevencija prasideda nuo atpažinimo ir gyventojų sąmoningumo, ypač kai invazinės rūšys plinta greitai ir prisitaiko prie miesto sąlygų.

    Programą papildo ir praktiniai STEAM užsiėmimai, kuriuos organizuoja Vilniaus universiteto Metodinio STEAM ugdymo centras. 9–12 klasių mokiniams numatytos veiklos laboratorijose, kur galima tirti Neries vandens kokybę taikant cheminės analizės metodus bei modeliuoti galimus taršos scenarijus.

    Kitoje veikloje mokiniai konstruos vidaus patalpų oro kokybės matavimo stotelę, bandys jutiklius ir praktiškai vertins temperatūrą, drėgmę, slėgį bei apytikrę anglies dioksido koncentraciją. Tokie užsiėmimai stiprina tiriamuosius gebėjimus ir padeda suprasti, kaip veikia šiuolaikiniai aplinkos stebėsenos sprendimai.

    Savivaldybė skatina mokytojus tokias pamokas integruoti į ugdymo turinį: nuo matematikos ir fizikos iki biologijos, geografijos ar pilietiškumo. Miesto erdvės šiuo atveju tampa ne alternatyva, o papildomu įrankiu, padedančiu mokiniams geriau susieti mokslą su kasdienybe.

  • Draudimas kūrenti per drėgną malkų kurą: kur galioja 20 proc. riba ir kokios baudos gresia

    Kodėl per drėgnos malkos tapo problema?

    Šildymo sezono pradžia daugelyje regionų reiškia ne tik didesnes išlaidas, bet ir intensyvesnes namų krosnių bei katilų patikras. Dalis vaivadijų Lenkijoje yra įvedusios vadinamąsias priešsmogines taisykles, kurios riboja, kokį kurą galima deginti.

    Draudimas dažniausiai nėra nukreiptas prieš medieną kaip tokią. Esminis kriterijus yra drėgmė: jei malkos ar kita biomasė yra per drėgna, jos degdamos išskiria daugiau kietųjų dalelių, suodžių ir kitų teršalų, o šilumos atiduoda mažiau.

    Dėl šios priežasties kai kur galioja reikalavimas, kad biomasės drėgnumas neviršytų 20 proc. Tokios nuostatos Mazovijos regione taikomos nuo 2018 metais, o panašius ribojimus yra įsivedę ir kiti regionai.

    Kas tikrina ir kokios baudos gresia?

    Laikymąsi kontroliuoti gali savivaldybių pareigūnai, miesto ar komunos apsaugos tarnybos bei kiti įgalioti darbuotojai. Nustačius pažeidimą, jis traktuojamas kaip administracinis nusižengimas.

    Už per drėgnų malkų deginimą gali būti skiriama bauda iki maždaug 115 eurų. Jei byla pasiekia teismą, bauda gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų.

    Svarbu pabrėžti, kad vien šviežių malkų turėjimas ar įsigijimas paprastai nėra draudžiamas. Problema atsiranda tuomet, kai jos deginamos nepasiekus reikiamo išdžiūvimo lygio.

    Kaip pasiruošti sezonui ir neapsirikti?

    Praktikoje malkoms dažnai reikia ilgo sezonavimo, o džiūvimo trukmė priklauso nuo medienos rūšies, skaldymo, sandėliavimo sąlygų ir vietos vėdinimo. Dėl to prieš šildymo sezoną gyventojams rekomenduojama įsivertinti, ar turimas kuras tikrai sausas.

    Vienas paprasčiausių sprendimų yra drėgmės matuoklis, leidžiantis greitai patikrinti, ar kuras atitinka 20 proc. ribą. Jei malkos laikomos netinkamai, jų drėgnumas gali išlikti per didelis net ir po ilgesnio sandėliavimo.

    Taip pat verta prisiminti, kad taisyklės nėra vienodos visoje šalyje: detalias nuostatas nustato regionų seimeliai. Todėl prieš sezoną svarbu pasitikrinti, kokie reikalavimai galioja konkrečioje vietovėje ir kokias kuro rūšis leidžiama naudoti.

  • Čikagos tyrimas atskleidė stulbinantį ryšį: nykstantys medžiai mieste siejasi su mirtimis

    Čikagos tyrimas atskleidė stulbinantį ryšį: nykstantys medžiai mieste siejasi su mirtimis

    Naujas tyrimas parodė aiškią sąsają tarp miesto medžių lajos pokyčių ir gyventojų mirtingumo. Mokslininkai analizavo, kaip 2011–2021 metais keitėsi medžių lajų danga skirtinguose Čikagos rajonuose, ir šiuos duomenis sugretino su daugiau nei 220 000 mirties liudijimų įrašų.

    Analizei buvo pasitelkti palydoviniai stebėjimai, o statistiniame modelyje įvertinti ir kiti veiksniai: vasaros temperatūra, oro tarša, gyventojų pajamos, populiacijos dydis bei demografinė sudėtis. Tyrėjai siekė atskirti medžių dangos poveikį nuo aplinkos ir socialinių aplinkybių, kurios miestuose dažnai persidengia.

    Rezultatai parodė, kad svarbiausias veiksnys buvo ne vien bendras medžių kiekis, o jo kaita bėgant metams. Ten, kur medžių lajų danga augo, mirčių skaičius mažėjo, o ryšys ypač išryškėjo vertinant širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ligas.

    Ryškūs skirtumai matyti ir miesto žemėlapyje: pietiniai ir vakariniai Čikagos rajonai dažniau buvo karštesni vasarą, prarado daugiau medžių lajų ploto ir pasižymėjo didesniu mirtingumu. Tuo metu vėsesnėse teritorijose prie Mičigano ežero mirtingumo rodikliai buvo mažesni, o šalia miesto miškų rezervatų išsiskyrė didesne medžių danga.

    Tyrimo autoriai pabrėžė, kad vien medžių sodinimas nėra greitas sprendimas. Jauni medžiai ilgai nekuria tokio pavėsio, kuris realiai mažintų kaitrą, o subrendę medžiai šį efektą suteikia jau dabar, todėl jų netektis dėl ligų, audrų ar statybų gali per trumpą laiką panaikinti daugelio metų naudą.

    Modeliuojant scenarijų, kuriame Čikaga kasmet didintų medžių lajų dangą maždaug 0,03 proc., tai atitiktų apie 14 000 pasodintų medžių per metus. Pagal skaičiavimus, toks nuoseklus augimas galėtų būti siejamas su maždaug 105 mažiau mirčių per metus.

    Mokslininkai aiškina, kad medžiai pirmiausia saugo nuo karščio padarinių, mažindami vadinamąjį miesto šilumos salos efektą, kai tankiai užstatytos teritorijos įkaista labiau nei aplinka. Kartu medžių danga gali prisidėti ir prie geresnės oro kokybės, mažesnio streso bei didesnio žmonių fizinio aktyvumo, o tai netiesiogiai veikia sveikatos rodiklius.

    Didėjant klimato kaitos poveikiui ir dažnėjant karščio bangoms, miesto medžiai vis dažniau vertinami kaip visuomenės sveikatos infrastruktūros dalis. Tai reiškia, kad miestams svarbu ne tik sodinti naujus želdinius, bet ir kryptingai prižiūrėti esamus, ypač saugant subrendusius medžius, kurie karščių metu duoda didžiausią naudą.

  • Kūrenate krosnį ar židinį? Už atliekas – bauda iki 1 150 eurų, o kraštutiniu atveju ir areštas

    Artėjant šildymo sezonui daugėja patikrinimų ir priminimų: krosnyse bei židiniuose draudžiama deginti atliekas, plastiką, gumą ar kitas netinkamas medžiagas. Už tokį kūrenimą gresia ne tik piniginės baudos, bet ir rimtesnė atsakomybė, jei veiksmai kelia pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai.

    Specialistai pabrėžia, kad buitiniai šildymo įrenginiai nėra pritaikyti atliekų „utilizacijai“. Degant netinkamam kurui į orą išsiskiria toksinės medžiagos, o dūmuose susidaro smulkios kietosios dalelės, kurios yra viena pagrindinių prasto oro kokybės ir smogo priežasčių.

    Kas pavojingiausia dūmuose?

    Didžiausią riziką kelia kietosios dalelės, ypač smulkesnės nei 2,5 mikrometro, kurios gali patekti giliai į plaučius. Kartu jos perneša ir kitas degimo metu susidarančias kenksmingas medžiagas, didinančias kvėpavimo takų ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Ne mažiau svarbios ir iki 10 mikrometrų dalelės, kurios dažniau siejamos su kosuliu, astmos paūmėjimais bei ūminiais kvėpavimo takų uždegimais. Dėl šių priežasčių savivaldybės ir aplinkosaugos institucijos vis aktyviau reaguoja į neteisėtą kūrenimą.

    Baudos: nuo 115 iki 1 150 eurų

    Už atliekų deginimą krosnyje ar židinyje pareigūnai gali skirti administracinę baudą iki maždaug 115 eurų. Jei asmuo nesutinka su nuobauda ir reikalas keliauja į teismą, bauda gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų, papildomai gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

    Kraštutiniais atvejais, kai neteisėtas atliekų tvarkymas ar deginimas daromas taip, kad gali sukelti grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai arba padaryti žalą aplinkai, gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Tokiose situacijose numatoma ir laisvės atėmimo bausmė, priklausomai nuo žalos bei aplinkybių.

    Kur dėti atliekas?

    Atliekos, kurių negalima deginti, turi būti perduodamos tvarkytojams ir pristatomos į didelių gabaritų bei kitų specifinių atliekų surinkimo aikšteles arba atiduodamos per savivaldybių organizuojamas surinkimo sistemas. Tai ypač aktualu senoms padangoms, plastiko gaminiams, impregnuotai medienai ir mišrioms buitinėms atliekoms.

    Jei kyla abejonių, kuo galima kūrenti, saugiausia vadovautis įrenginio gamintojo instrukcijomis ir naudoti tik tam skirtą kurą. Toks pasirinkimas paprastai reiškia ne tik mažesnę taršą, bet ir mažiau suodžių dūmtraukyje bei mažesnę gaisro riziką.

    „Buitinė krosnis nėra skirta atliekoms deginti – tokie dūmai kenkia ir kaimynams, ir jūsų pačių sveikatai“, – sako aplinkosaugos specialistai.

  • Mokslininkai įspėja: suodžiai ant ledynų spartina tirpsmą ir didina staigių potvynių riziką

    Himalajų ledynai, ilgą laiką laikyti vienu atokiausių ir „švariausių“ Žemės regionų, vis dažniau tamsėja dėl ant jų nusėdančių suodžių ir mineralinių dulkių. Tyrėjai pabrėžia, kad toks „nešvaraus ledo“ efektas ne tik spartina tirpsmą, bet ir didina staigių, sunkiai prognozuojamų katastrofų riziką kalnų slėniuose.

    Didžiausia problema siejama su vadinamuoju juoduoju anglimi, kuri į atmosferą patenka iš transporto, anglimi kūrenamų elektrinių, pramonės, taip pat iš buitinio kūrenimo ir sezoninių gaisrų. Pietų Azijoje šie taršos šaltiniai ypač intensyvūs, o oro masės teršalus perneša į aukštikalnes, kur jie nusėda ant sniego ir ledo.

    Suodžiais padengtas sniegas ir ledas blogiau atspindi Saulės spinduliuotę, todėl paviršius sugeria daugiau šilumos. Šis reiškinys siejamas su albedo mažėjimu: švarus sniegas gali atspindėti didžiąją dalį krentančios šviesos, tačiau patamsėjęs paviršius ima kaisti ir tirpti gerokai greičiau.

    Tirpstant susidaro vandens telkiniai ir kanalai, vanduo skverbiasi į ledyno vidų, silpnina jo struktūrą ir gali paskatinti staigesnius ledo griuvimus. Tokie procesai ypač pavojingi, nes kalnuose jie gali virsti staigiais purvo ir vandens srautais, kurie žemiau esančioms gyvenvietėms palieka mažai laiko pasirengti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad poveikis neapsiriboja vien paviršiaus patamsėjimu. Suodžiai atmosferoje gali sulaikyti šilumą virš kalnų, daryti įtaką debesų formavimuisi ir mažinti sniego kiekį, kuris būtinas ledynams atsikurti.

    Be to, teršalų dalelės gali būti įmaišomos į sniegą ir vėliau „įšaldomos“ į ledą, todėl tirpsmas gali vykti ne tik paviršiuje, bet ir giliau. Ilgainiui tai keičia ledyno stabilumą ir didina staigių, lokalių nelaimių tikimybę.

    Skirtingai nei anglies dioksidas, kuris atmosferoje išlieka labai ilgai, juodoji anglis ore paprastai išsilaiko trumpai. Dėl to suodžių emisijų mažinimas gali duoti juntamą efektą greičiau: šviesesnis sniegas geriau atspindi spinduliuotę, o tirpsmo tempas gali sulėtėti.

    Praktiniai sprendimai siejami su švaresniu transportu, efektyvesnėmis pramonės taršos kontrolės priemonėmis, mažiau taršiomis krosnimis ir energijos gamyba, kuri mažiau remiasi kietuoju kuru. Tyrėjai pabrėžia, kad oro taršos mažinimas tampa ne tik sveikatos, bet ir vandens saugumo klausimu, nes ledynai maitina upes, nuo kurių priklauso milijonai žmonių.

    Nepale ir kituose Himalajų regionuose pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamuosius staigius potvynius, kuriuos gali sukelti ledyno griūtis ar staigus ledyninio ežero išsiliejimas. Tokios nelaimės griauna kelius, tiltus, namus, pažeidžia energetikos infrastruktūrą ir gali pareikalauti daug aukų.

    Nors kiekvienos konkrečios katastrofos tikslios priežastys gali būti tiriamos atskirai, mokslininkų vertinimu taršos ir šylančio klimato derinys didina riziką. Kai ledynai plonėja, o tirpsmas spartėja, bet koks papildomas veiksnys, įskaitant suodžių sluoksnį, gali tapti svarbia grandimi, stumiančia sistemą į nestabilumą.

    „Tai daro milžinišką poveikį ledynams, ypač kai jie vis labiau plonėja“, – sakė geofizikos profesorius Marco Tedesco.

    „Jei tarša nebus suvaldyta, ateityje galime matyti dar didesnius ledo praradimus“, – sakė tyrėja Abhira Sengupta.