Tag: Oro tarša

  • Virtuvės miestuose lenkia automobilius: Londone ir Pekine tarša ypač šokteli per pietus

    Centriniame Londone ar Pekine didžiausias mikrodalelių taršos šaltinis gatvėse per pietus gali būti ne automobilių išmetamosios dujos, o virtuvės. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikrose miesto vietose maisto gaminimas išskiria daugiau šviežiai susidarančių itin smulkių dalelių nei transportas.

    Tokias išvadas pateikė mokslininkų komanda, kuri stebėjimus atliko Londone, Pekine ir Delyje, o rezultatus publikavo žurnale „npj Climate and Atmospheric Science“. Tyrėjai matavo dalelių „cheminius parašus“, kad atskirtų taršą, susijusią su maisto gamyba, nuo taršos, kurią sukelia eismas ir kiti degimo šaltiniai.

    Pastaraisiais dešimtmečiais oro taršos politika daugiausia buvo nukreipta į transportą – griežtėjo emisijų standartai, daugėjo švaresnių technologijų. Dėl to išmetamųjų dujų tarša kai kuriose vietose smarkiai sumažėjo, tačiau tuo pačiu išryškėjo kiti anksčiau menkiau vertinti šaltiniai.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad virtuvės dūmai labiausiai suintensyvėja būtent tada, kai miestuose daugiausia žmonių yra lauke – per pietus ir vakarienės laiką. Tai svarbu ne tik oro kokybės statistikai, bet ir kasdieniam gyvenimui šalia restoranų bei maitinimo įstaigų.

    Kaip išmatuotas „valgymo meto“ šuolis

    Tyrėjai naudojo matavimo įrangą, įrengtą ant aukštų miesto bokštų: Londone – ant 190 metrų aukščio BT bokšto, Pekine – ant 102 metrų bokšto, Delyje – ant 33 metrų bokšto. Prietaisai analizavo ore esančių dalelių cheminę sudėtį, leidžiančią identifikuoti skirtingus taršos šaltinius.

    Dėmesys sutelktas į vadinamąsias neatsparias PM1 daleles – mažesnes nei 1 mikrometras. Tokios itin smulkios dalelės gali pasiekti gilesnes kvėpavimo takų dalis ir patekti į kraujotaką.

    Matavimai atskleidė aiškų ritmą, sutampantį su maisto gaminimo piku. Centrinėje Londono dalyje maisto gamyba sudarė iki 83 proc. pirminių PM1 emisijų per vidurdienį ir iki 87 proc. ankstyvą vakarą, Pekine – atitinkamai iki 61 proc. ir 76 proc.

    Tuo metu automobilių išmetamosios dujos šiuose palyginimuose sudarė mažiau nei 10 proc. pirminių PM1 emisijų. Tyrėjai akcentuoja, kad tai ryškus pokytis, turint omenyje, kiek daug dėmesio ir reguliavimo buvo skirta būtent transporto taršai.

    Kodėl taršą didina būtent maisto gaminimas

    Mokslininkai aiškina, kad kaitinant aliejus ir riebalus – ypač kepant sekliai ar gruzdinant – į orą išsiskiria smulkūs lašeliai ir organiniai garai. Vėsdami jie gali kondensuotis į daleles, kurias virtuvės ištraukimo sistemos išpučia į lauką.

    Kitaip tariant, problema dažnai susijusi ne su pačiu maistu, o su technologiniu procesu ir tuo, kaip išmetami garai tvarkomi komercinėse virtuvėse. Tyrėjų vertinimu, dalį emisijų būtų galima sumažinti greičiau nei transporto atveju – gerinant filtravimą ir riebalų gaudymo sistemas ištraukimo gaubtuose.

    Kodėl Delis išsiskiria iš Londono ir Pekino

    Delyje vaizdas buvo kitoks: čia maisto gaminimas sudarė vidutiniškai apie 8 proc. kasdienių pirminių PM1 emisijų. Tačiau tai nereiškia, kad Delyje mažiau gaminama – tyrėjai nurodo, kad absoliutus iš virtuvės kylantis dalelių kiekis buvo panašus į Londono lygį.

    Skirtumas tas, kad Delyje bendrą taršos vaizdą užgožė kiti šaltiniai: suodžiai ir tarša iš senesnių transporto priemonių, intensyvūs autobusų terminalai ir kitas kietojo kuro deginimas. Dėl to eismo ir degimo šaltiniai išliko dominuojantys.

    Virtuvių dūmai – ne tas pats, kas bendras miesto smogas

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: tai, kas yra „šviežiai išmetama“ konkrečiame rajone, nebūtinai tampa pagrindine viso miesto ore tvyrančios taršos dalimi. Nors Londone ir Pekine maisto gaminimas dominavo kai kuriuose vietiniuose emisijų palyginimuose, su maisto gamyba susiję aerozoliai sudarė tik apie 5–10 proc. bendros (aplinkos) PM1 masės matavimo vietose.

    Be to, dalis miesto smogo susidaro jau ore – vykstant cheminėms reakcijoms, kai į miestus patenka ir su urbanistine aplinka susimaišo iš kaimo vietovių atnešamos dujos, pavyzdžiui, žemės ūkio amoniakas. Tyrimo autoriai taip pat pažymi, kad bokštų jutikliai negalėjo įvertinti vadinamosios ne išmetimo taršos – dulkių nuo stabdžių, padangų ir kelio dangos.

    Vis dėlto, net jei virtuvės nėra vienintelis ar didžiausias „fono“ taršos šaltinis, jų emisijos sutampa su valandomis, kai miestuose gausiausia pėsčiųjų ir lauko kavinių lankytojų. Todėl, mokslininkų teigimu, geresnė komercinių virtuvių filtracija galėtų būti greitas būdas sumažinti taršą konkrečiose miesto vietose.

  • Lenkija apie namų šildymą anglimi: viceministras siūlo mažiau taršų kurą ir paramą

    Lenkijoje senų kietojo kuro katilų keitimas dar truks ne vienerius metus, todėl milijonai namų ūkių pereinamuoju laikotarpiu ir toliau šildysis anglimi. Energetikos viceministras Marian Zmarzły teigia, kad emisijas galima mažinti jau dabar – nelaukiant, kol bus visiškai pakeisti šildymo šaltiniai.

    Kaip interviu portalui WNP sakė viceministras, sprendimų reikia būtent tiems namų ūkiams, kurie šiuo metu kietojo kuro katilus naudoja legaliai. Anot jo, valstybė turėtų būti suinteresuota, kad naudojamas kuras turėtų geresnius ir pastovesnius parametrus bei sukeltų kuo mažesnę taršą.

    Kartu pabrėžiama, kad „pereinamojo laikotarpio“ priemonės negali tapti būdu vilkinti privalomą šildymo įrenginių pakeitimą. Jei pagal galiojančius reikalavimus konkretus įrenginys turi būti pakeistas, laikinos priemonės neturėtų pratęsti jo eksploatacijos.

    Viceministras taip pat užsimena apie galimą paramos mechanizmą, kuris būtų orientuotas į išmatuojamą aplinkosauginį efektą. Jo vertinimu, toks modelis galėtų kainuoti apie 30 mln. zlotų per metus, tačiau diskusiją siūloma pradėti nuo klausimo, kokią taršos mažinimo naudą už šią sumą pavyktų pasiekti.

    Pereinamojo laikotarpio sprendimai: mažiau taršus kuras

    Pasak M. Zmarzły, didesnę reikšmę gali įgyti mažesnės emisijos kuras. Kaip pavyzdį jis mini rinkoje jau esantį produktą „Klasa Błękitny“ – mažadūmių ir mažiau taršių anglies kuro produktų liniją.

    Anot viceministro, sprendžiant, ar toks produktas gali būti naudojamas kaip viešosios politikos priemonė, svarbiausia turėtų būti objektyvūs kriterijai: kuro parametrai, kokybės pastovumas ir tyrimų rezultatai. Jis akcentuoja, kad visi panašūs sprendimai turėtų būti vertinami pagal vienodas taisykles, o ne išskiriant konkretų gamintoją.

    Tekste taip pat nurodoma, kad tyrimų rezultatai rodo galimybę mažinti emisijas daugiau nei iš pradžių numatyta 30 proc., todėl svarstytinas platesnis tokių sprendimų pritaikymas. Kartu pabrėžiama, jog konkrečių mišinių ir laboratorinių sąlygų rezultatai nėra garantija, kad identiškas efektas bus pasiektas kiekviename įrenginyje.

    Paramos modelis: pinigai namų ūkiui, o ne gamintojui

    Viceministras siūlo, kad bet koks galimas paramos mechanizmas būtų nukreiptas tiesiogiai į namų ūkius ir paremtas aiškiais, vienodais kokybės bei emisijų kriterijais. Jo pozicija – valstybė neturėtų finansuoti konkretaus gamintojo, o turėtų remti pamatuojamą aplinkosauginį rezultatą.

    Taip pat keliama mintis, ar kuriant naują paramą verta pradėti „nuo nulio“, ar dalį jau egzistuojančių priemonių galima būtų pritaikyti sprendimams, kurie taršą sumažintų nedelsiant – dar iki šildymo įrenginių pakeitimo.

    Aiškūs standartai vartotojams ir rinkai

    Dar vienas akcentas – rinkai reikia suprantamų standartų. M. Zmarzły teigia, kad vartotojui svarbi ne tik kaina ar produkto pavadinimas, bet ir kilmė, parametrų pastovumas bei patvirtintas poveikis aplinkai.

    Jo vertinimu, kai techninius kokybės dokumentus paprastam vartotojui sudėtinga interpretuoti, aiškūs standartai ir skaidri kontrolė tampa svarbiu įrankiu. Tokia logika, anot viceministro, ypač aktuali dėl to, kad šildymo sistemų modernizacija yra daugiametis procesas, o kiekvienas šildymo sezonas be taršą mažinančių veiksmų reiškia papildomas visuomenines sąnaudas.

  • Klimato kaita kenkia sveikatai: kas iš tiesų padeda apsisaugoti nuo karščio ir dūmų

    Klimato kaita vis dažniau siejama ne tik su ekstremaliais orais, bet ir su tiesioginiais sveikatos sutrikimais – nuo šilumos smūgių iki didesnės rizikos kvėpuoti užterštu oru. Tačiau ne visos populiarios priemonės veikia vienodai: kai kurių poveikį patvirtina realūs duomenys, kitų – įrodymai gerokai silpnesni.

    „Live Science“ apžvelgė dešimtis tyrimų ir kalbėjosi su 19 sveikatos bei klimato sričių ekspertų, kad įvertintų, kurios priemonės labiausiai padeda prisitaikyti prie šiltėjančio pasaulio. Daugiausia dėmesio skirta dviem grėsmėms, kurios, autorių teigimu, turi ryškų poveikį žmonių sveikatai: ekstremaliam karščiui ir miškų gaisrų dūmams.

    Vienas aiškiausių pavyzdžių – Niujorko miesto sprendimas dar 2008 metais sumažinti ribą, nuo kurios aktyvuojamas ekstremalaus karščio planas. Miestas pastebėjo, kad žmonės patiria šilumos smūgius ir prie žemesnių temperatūrų, todėl perspėjimai ir pagalbos veiksmai buvo pradedami anksčiau.

    Tokie pokyčiai, remiantis nurodomu tyrimu, siejosi su daugiau nei 50 proc. sumažėjusiomis hospitalizacijomis dėl šilumos smūgio ir su karščiu susijusių ligų karštomis dienomis. Šis atvejis dažnai išskiriamas todėl, kad vertintas ne tik komfortas ar temperatūra, o realūs sveikatos rodikliai.

    Kas veikia per karščius, o kas – ne taip aišku

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad stipriausi įrodymai yra ten, kur priemonės siejamos su mažesniu sergamumu, retesnėmis hospitalizacijomis ar mažesniu mirtingumu. Viena tokių priemonių – oro kondicionavimas ir kitos mechaninės vėsinimo sistemos.

    Nurodoma, kad oro kondicionavimas buvo siejamas su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi Kalifornijoje, mažesniu su karščiu susijusių mirčių skaičiumi Teksaso kalėjimuose, o per karščio bangą Portugalijoje pacientų skyriuose su kondicionavimu mirties rizika buvo mažesnė nei skyriuose be jo.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad kondicionierius nėra universalus atsakymas. Jis priklauso nuo elektros tiekimo (o karščių metu gedimų rizika gali augti), be to, didina elektros poreikį, o ne visos šeimos gali sau leisti didesnes sąskaitas – ši problema apžvalgoje įvardijama kaip „šiluma arba maistas“ dilema.

    Kita kryptis, kurios poveikis vertinamas kaip stiprus – gerai organizuotos karščio perspėjimo sistemos, kurios neapsiriboja vien pranešimu apie temperatūrą. Veiksmingais laikomi planai, kai perspėjimus lydi koordinuoti veiksmai: kontaktas su pažeidžiamomis grupėmis, pasirengimas sveikatos sistemai, paslaugų užtikrinimas.

    Tuo metu vėsinimo centrai (pavyzdžiui, bibliotekos ar kitos viešos patalpos, kur galima atvėsti) apžvalgoje vertinami atsargiau. Nurodoma, kad įrodymų, jog tokie centrai reikšmingai mažina mirtingumą ar hospitalizacijas, yra labai mažai, o viena priežasčių – žmonės jais naudojasi retai.

    Miškų gaisrų dūmai ir PM2.5: ką galima padaryti

    Miškų gaisrų dūmuose gausu smulkiųjų kietųjų dalelių PM2.5, kurios gali patekti giliai į plaučius ir net į kraujotaką. Tokia tarša siejama su didesne įvairių sveikatos problemų rizika, įskaitant astmos paūmėjimus ir širdies bei kraujagyslių įvykius.

    Viena aiškiausių praktinių priemonių – švaresnis oras patalpose. Apžvalgoje teigiama, kad oro filtravimas (komercinėmis HVAC sistemomis ar nešiojamais filtrais) nuosekliai mažina PM2.5 koncentraciją patalpų ore, tačiau vis dar nėra pakankamai duomenų, kiek tai sumažina mirčių ar hospitalizacijų skaičių realiomis sąlygomis visos visuomenės mastu.

    Pabrėžiama ir tai, kad vien buvimas patalpose ne visada apsaugo: tyrimas Kalifornijoje, kuriame naudota 1 400 oro kokybės jutiklių, parodė, kad gaisrų metu dūmai vis tiek patenka į namus, o PM2.5 lygis gali reikšmingai išaugti.

    Tiems, kurie privalo eiti į lauką (pavyzdžiui, dirbantiems lauke), kaip perspektyvi priemonė aptariami N95 respiratoriai. Apžvalgoje minimi modeliavimai, rodantys, kad jie gali reikšmingai sumažinti dūmų poveikį, o vienas modeliavimas, paremtas 2012 metų Vašingtono valstijos gaisrų duomenimis, siejo respiratorių naudojimą su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi.

    Kodėl vienos priemonės įvertinamos „stipriai“, o kitos – „silpnai“

    Apžvalgoje įrodymai suskirstomi į tris lygius: stiprūs, tarpiniai ir silpni. „Stipriais“ laikomi tie atvejai, kai fiksuojamas poveikis sergamumui, hospitalizacijoms ar mirtingumui, o „tarpiniai“ dažniau remiasi tarpiniais rodikliais (pavyzdžiui, mažesne temperatūra patalpose ar mažesne dalelių koncentracija) arba modeliavimu.

    Autoriai ir kalbinti ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės retai veikia po vieną – dažniausiai reikia kompleksinių sprendimų, pritaikytų konkrečioms bendruomenėms. Taip pat akcentuojama, kad būtina daugiau tyrimų ir finansavimo tam, kad būtų aiškiau, kas geriausiai veikia realiomis sąlygomis ir gali būti pritaikyta plačiu mastu.

  • Nedeginkite lapų sode: už tai gresia baudos, o iš jų galima pasidaryti realią naudą

    Kodėl lapų deginti neverta

    Rudenį soduose ir kiemuose besikaupiančių lapų tvarkymas daugeliui vis dar asocijuojasi su laužu. Tačiau lapų deginimas yra vienas taršiausių būdų atsikratyti žaliųjų atliekų, be to, jis dažnai draudžiamas ir gali užtraukti administracinę atsakomybę.

    Deginant drėgnus lapus susidaro itin daug kietųjų dalelių ir kitų sveikatai pavojingų teršalų, todėl ypač nukenčia žmonės, turintys kvėpavimo ar širdies ir kraujagyslių problemų. Ugniagesiai taip pat kasmet primena, kad rudeniniai laužai didina gaisrų riziką, ypač sausu ir vėjuotu oru.

    Praktikoje lapai nėra vien šiukšlė. Tinkamai surinkti ir panaudoti jie gali tapti dirvožemio gerinimo priemone, mulčiu arba žaliava kompostui, taip sumažinant išlaidas ir žingsnis po žingsnio pereinant prie tvaresnės sodo priežiūros.

    Lapų kompostavimas ir lapinis kompostas

    Pats paprasčiausias kelias yra kompostavimas, kai lapai maišomi su azoto turinčiomis žaliavomis, pavyzdžiui, nupjauta žole ar virtuvės augalinėmis atliekomis. Toks derinys pagreitina skaidymąsi ir padeda išvengti situacijos, kai lapai ilgai guli beveik nepakitę.

    Iš vien lapų paruoštas lapinis kompostas bręsta ilgiau, tačiau vertinamas dėl to, kad pagerina dirvos struktūrą ir vandens sulaikymą. Svarbu vengti ligotų medžių lapų, ypač jei matyti grybinės ligos požymių, nes dalis užkratų gali išlikti ir komposte.

    Norint paspartinti procesą, lapus verta susmulkinti vejapjove arba sodo smulkintuvu ir palaikyti drėgmę, kad masė nebūtų visiškai sausa. Komposto krūvai taip pat naudinga retkarčiais suteikti oro, kad skaidymas vyktų tolygiau ir nekiltų nemalonus kvapas.

    Mulčias ir apsauga žiemai

    Sveiki, sausi lapai gali būti naudojami kaip mulčias po krūmais ir tarp daugiamečių augalų, kad dirva mažiau perdžiūtų ir būtų stabdomas piktžolių augimas. Rudenį tai taip pat tampa papildoma šilumine danga, ypač jautresniems augalams.

    Mulčiuojant svarbu neapkloti augalų stiebų ir kamienų, kad nesusidarytų pernelyg drėgna terpė puviniui. Praktinis sprendimas yra lapus lengvai prispausti šakomis arba sumaišyti su stambesne medžiaga, kad jų neišnešiotų vėjas.

    Dažniausiai mulčiui tinka dauguma lapuočių lapų, tačiau storas šlapias sluoksnis pavasarį gali lėtinti dirvos įšilimą, todėl atšilus orams jį verta praretinti. Taip lapai tampa ne problema, o sezonine priemone, padedančia augalams lengviau peržiemoti.

    Ką dar galima padaryti su lapais

    Dalį lapų galima palikti vietoje kaip natūralų maisto šaltinį dirvos mikroorganizmams, ypač jei teritorija nėra reprezentacinė veja. Vis daugiau savivaldybių ir aplinkosaugos rekomendacijų akcentuoja, kad ne visas „sterilumas“ kieme yra naudingas, nes biologinei įvairovei reikia organinės dangos.

    Jei lapų susidaro daug, praktiškas sprendimas yra atskirti juos nuo kitų atliekų ir išvežti kaip žaliąsias atliekas į tam skirtas surinkimo aikšteles arba perduoti atliekų tvarkytojams. Taip išvengiama taršos, o lapai dažniausiai vis tiek patenka į kompostavimo ar biodujų grandinę.

    Rudens lapai tampa geru priminimu, kad tvarus sodo tvarkymas prasideda nuo paprastų sprendimų. Užuot deginus, galima rinktis kompostą, mulčią ar žaliųjų atliekų surinkimą ir iš to turėti realią naudą tiek dirvai, tiek sveikatai.

  • Los Andželo gaisro dūmai šokiravo mokslininkus: švino buvo iki 80 kartų daugiau nei įprastai

    Los Andželo gaisro dūmai šokiravo mokslininkus: švino buvo iki 80 kartų daugiau nei įprastai

    2025 metų sausio 7 dieną Santa Anos vėjai pastūmėjo liepsnas iš Eaton kanjono į Altadeną, o gaisras greitai tapo vienu labiausiai niokojančių regione. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo ne įprastas miškų gaisras, o į miestą įsiveržusi liepsnų banga, deginusi namus, automobilius ir infrastruktūrą.

    Naujas Kalifornijos technologijos instituto mokslininkų tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, parodė išskirtinai pavojingą dūmų cheminę sudėtį. Sausio 9 dieną maždaug 7 milijonai Los Andželo regiono gyventojų parą kvėpavo oru, kuriame švino koncentracija buvo apie 80 kartų didesnė už įprastą foną.

    Pasak tyrimo autorių, įprastomis sąlygomis Pico Riveros stebėjimo stotyje paros švino vidurkis siekia apie 0,6 nanogramo kubiniame metre. Tą dieną didelėje baseino dalyje fiksuotos vertės viršijo 50 nanogramų kubiniame metre, o didžiausia tarša teko rytinei Los Andželo daliai ir San Gabrielio slėniui.

    Be švino, dūmuose rasta gerokai padidėjusių chloro, bromo, cinko, vario ir arseno kiekių. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad degė skirtingas kuras nei gamtinėse teritorijose: statybinės medžiagos, elektronika, transporto priemonės, įvairūs buityje naudojami produktai.

    „Šis dūmų debesis kilo pirmiausia iš degančių namų, automobilių ir infrastruktūros, todėl jo cheminis parašas iš esmės skyrėsi nuo įprastų miškų gaisrų“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjai lygino šiuos duomenis su 2024 metais Riverside teritorijoje degusiu gaisru, kuris daugiausia apėmė augaliją. Skaičiuojama, kad Eaton gaisro dūmuose švino buvo apie 50 kartų daugiau, chloro ir bromo apie 7 kartus daugiau, cinko apie 4 kartus daugiau, o vario ir arseno apie 3 kartus daugiau.

    Viena iš galimų priežasčių, kodėl tarša buvo tokia didelė, yra Altadenos užstatymo amžius: dalis namų pastatyti XX amžiaus pirmoje pusėje. Tyrėjai pažymi, kad tokio laikotarpio pastatuose istoriniu požiūriu dažniau galėjo būti naudoti švino pagrindo dažai ar tam tikri antipirenai, kurie degdami gali prisidėti prie toksiškų junginių.

    Kol kas nėra aišku, kokios bus šio epizodo ilgalaikės pasekmės sveikatai, ypač vaikams ir kitoms jautresnėms grupėms. Mokslininkai ragina skubiai plėsti epidemiologinius tyrimus, nes trumpalaikis, bet itin intensyvus įvairių teršalų mišinių poveikis vis dar menkai ištirtas.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į ilgalaikę riziką po gaisro: sunkieji metalai ir kiti teršalai gali nusėsti ant žemės, patekti į vandens baseinus, kiemus, žaidimų aikšteles ir žemės ūkio teritorijas. Didėjant karščio bangų ir sausrų tikimybei, o miestams plečiantis į gaisrams jautrias zonas, urbanizuotų teritorijų gaisrai, tikėtina, taps dažnesniu iššūkiu.

  • Mikroplastikas aptiktas sergančiųjų plaučiuose: mokslininkai aiškinasi ryšį su vėžiu

    Mikroplastikas jau ne tik vandenyse

    Mikroplastikai – tai itin smulkios plastiko dalelės, paprastai mažesnės nei 5 milimetrai, o dar smulkesnės vadinamos nanoplastikais. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad šių dalelių randama ne tik jūrose ar maiste, bet ir ore bei žmogaus audiniuose.

    Į aplinką mikroplastikas patenka dėvintis sintetiniams audiniams, yrant pakuotėms, trinantis plastikiniams paviršiams, taip pat dėl transporto ir buities taršos. Pakankamai smulkios dalelės gali būti įkvepiamos, o dalis jų nusėda gilesniuose kvėpavimo takuose.

    Ką parodė tyrimas su bronchoskopija?

    University College Dublin ir Thessalijos universiteto mokslininkai pristatė tyrimo rezultatus European Respiratory Society kongrese Barselonoje 2026 metų rugsėjo pradžioje. Tyrime dalyvavo 100 suaugusiųjų, kuriems dėl kvėpavimo sistemos simptomų buvo atlikta bronchoskopija.

    Procedūros metu gydytojai ne tik apžiūrėjo kvėpavimo takus, bet ir paėmė mėginius analizei, įskaitant plaučių nuoplovas. Maždaug pusei dalyvių papildomai paimtas ir nedidelis plaučių audinio fragmentas.

    Iš 100 dalyvių 50 vėliau nustatytas plaučių vėžys, o kitiems 50 onkologinė liga nepatvirtinta. Būtent šių dviejų grupių palyginimas leido įvertinti galimus skirtumus dėl mikroplastiko aptikimo.

    Daugiau dalelių rasta vėžiu sergantiems

    Tirtuose mėginiuose iš viso aptiktos 232 mikroplastiko dalelės, o bent viena dalelė rasta 70 proc. visų dalyvių. Analizė parodė, kad plaučių vėžiu sergančių žmonių kvėpavimo takuose mikroplastiko aptikta dažniau ir jo kiekis buvo didesnis.

    Mikroplastikas nustatytas 66 proc. žmonių, kuriems diagnozuotas plaučių vėžys, ir 46 proc. tų, kuriems onkologinė liga nepatvirtinta. Ryškiausi skirtumai fiksuoti būtent plaučių nuoplovų mėginiuose.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tokio tipo tyrimas neleidžia nustatyti priežastinio ryšio. Kitaip tariant, šie duomenys neatsako, ar mikroplastikas galėjo prisidėti prie ligos vystymosi, ar tiesiog lengviau kaupiasi jau pakitusiuose audiniuose.

    „Šio tyrimo dizainas neleidžia pasakyti, ar mikroplastikas plaučiuose atsirado iki vėžio, ar po jo išsivystymo“, – teigia tyrėjai, pristatę rezultatus kongrese.

    Galimi paaiškinimai ir ką dar svarbu žinoti

    Mokslinėje literatūroje dažniausiai aptariamos dvi kryptys. Pirmoji – ilgalaikis mikroplastiko įkvėpimas gali palaikyti lėtinį dirginimą, oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, kurie teoriškai gali didinti įvairių plaučių ligų riziką.

    Antroji – pirmiau išsivysto navikas, o pakitęs audinys gali prasčiau šalinti svetimkūnius, todėl mikroplastikas jame užsilaiko lengviau. Tokiu atveju didesnis dalelių kiekis būtų ligos pasekmė, o ne priežastis.

    Tyrime dažniausiai identifikuotos medžiagos buvo polipropilenas ir polietilenas – vieni plačiausiai kasdienybėje naudojamų plastikų. Jie paplitę pakuotėse, tekstilėje ir įvairiuose vartojimo gaminiuose, todėl jų dalelių aptikimas laikomas tikėtinu.

    Ekspertai primena, kad pagrindinis plaučių vėžio rizikos veiksnys išlieka tabako rūkymas, o reikšminga įtaka siejama ir su oro tarša. Mikroplastiko poveikis žmogaus kvėpavimo sistemai dar tiriamas, o aiškios žalingos dozės, poveikio trukmės ir skirtumų tarp skirtingų plastikų tipų mokslas kol kas tiksliai neapibrėžia.

    Plaučių vėžys ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų, todėl svarbu reaguoti į užsitęsusį ar pasikeitusį kosulį, dusulį, krūtinės skausmą ar kraujo priemaišas skrepliuose. Jei simptomai kartojasi ar stiprėja, gydytojai ragina neatidėlioti konsultacijos ir, prireikus, atlikti išsamesnius tyrimus.

  • Lapų deginimas sode gali brangiai kainuoti: kas gresia ir kokios legalios alternatyvos

    Rudenį sode susikaupus krūvoms lapų daliai gyventojų vis dar kyla pagunda juos sudeginti. Tačiau žaliųjų atliekų deginimas daugelyje atvejų laikomas pažeidimu, nes tokie bioatliekų tvarkymo būdai draudžiami, o dūmai gali tapti konfliktų su kaimynais priežastimi. Specialistai pabrėžia, kad deginant ypač drėgnus lapus į aplinką išsiskiria daugiau teršalų, todėl nukenčia ir oro kokybė, ir žmonių sveikata.

    Lapai, žolė, smulkios šakos ar kitos augalinės atliekos priskiriamos bioatliekoms, kurios turi būti tvarkomos saugiai. Savivaldybės paprastai užtikrina žaliųjų atliekų surinkimą arba sudaro galimybę jas priduoti į didelių gabaritų ir kitų atliekų surinkimo aikšteles, todėl deginimas kieme nėra laikomas pateisinamu sprendimu. Praktikoje tai reiškia, kad vietoje laužo dažniau reikėtų rinktis kompostavimą ar perdavimą atliekų tvarkytojams.

    Kodėl lapų deginimas laikomas žalingu?

    Deginant lapus susidaro kietosios dalelės ir kiti degimo produktai, o jų koncentracija ypač padidėja, kai kūrenama šlapiomis, nevisiškai išdžiūvusiomis atliekomis. Tokie dūmai gali dirginti kvėpavimo takus, didinti diskomfortą jautresniems žmonėms ir bloginti bendrą oro kokybę gyvenamuosiuose kvartaluose. Be to, dūmų kvapas ir pelenai dažnai nusėda ant kaimyninių sklypų, terasų ar langų, todėl ginčai dėl taršos tampa beveik neišvengiami.

    Svarbu ir gaisrinė sauga: vėjuotą dieną pakanka kelių kibirkščių, kad ugnis persimestų į sausą žolę, gyvatvores ar pastatus. Dėl to ugniagesiai kasmet ragina rinktis alternatyvas ir primena, kad nekontroliuojamas deginimas kelia realią riziką ne tik aplinkai, bet ir turtui.

    Kokios baudos gali grėsti?

    Už netinkamą atliekų tvarkymą ir aplinkos teršimą gali būti taikoma administracinė atsakomybė, o konkrečios sankcijos priklauso nuo situacijos ir pažeidimo masto. Dažniausiai pirmiausia vertinama, ar deginamos atliekos, ar pažeidžiamos priešgaisrinės taisyklės, ar dūmai trukdo aplinkiniams. Jei pažeidimas fiksuojamas pakartotinai arba sukelia didesnę žalą, atsakomybė gali būti griežtesnė.

    Praktinis patarimas paprastas: prieš tvarkant didesnį kiekį žaliųjų atliekų verta pasitikrinti savo savivaldybės taisykles, nes jos nustato bioatliekų surinkimo tvarką, aikštelių darbo laiką ir reikalavimus, kaip paruošti atliekas išvežimui. Tai padeda išvengti ir baudų, ir nereikalingų konfliktų su kaimynais.

    Legalios ir tvarios alternatyvos

    Vienas naudingiausių sprendimų yra kompostavimas: per laiką lapai virsta kompostu, kuris gerina dirvožemio struktūrą ir mažina poreikį pirkti trąšas. Tiesa, kai kurių medžių, pavyzdžiui, ąžuolų ar graikinių riešutmedžių, lapai suyra lėčiau, todėl juos verta maišyti su žole, smulkintomis šakelėmis ar kitomis azoto turinčiomis atliekomis.

    Dar viena alternatyva yra mulčiavimas: susmulkintus lapus galima paskleisti po krūmais ir daugiamečių augalų lysvėse, kad žemė ilgiau išlaikytų drėgmę ir būtų apsaugotos šaknys. Jei lapų per daug, juos galima supakuoti pagal savivaldybės reikalavimus ir perduoti žaliųjų atliekų surinkimui arba nuvežti į atliekų surinkimo aikštelę. O jei lapai akivaizdžiai pažeisti ligų, jų nereikėtų dėti į kompostą, kad neužkrėstų sodo, geriau rinktis atskirą tvarkymą pagal vietos atliekų priėmimo taisykles.

    Trumpai tariant, lapų deginimas gali kainuoti brangiai ir sukelti rizikų, kurių lengva išvengti. Kompostavimas, mulčiavimas ir oficialūs bioatliekų surinkimo kanalai leidžia tvarkytis legaliai, švariau ir dažniausiai patogiau.

  • Už deginate per drėgnas malkas? Lenkijoje už daugiau nei 20 proc. drėgmę gresia baudos iki 1 150 eurų

    Atvėsus orams vis daugiau namų ūkių vėl kūrena krosnis ir židinius, tačiau kartu grįžta ir klausimas, kuo kūrenti leidžiama. Lenkijoje daugelyje regionų galioja taisyklės, ribojančios malkų ir biomasės drėgnumą, nes per drėgna mediena smarkiai didina taršą.

    Pagal vadinamąsias anti-smogo nuostatas daugelyje vaivadijų draudžiama deginti medieną, kurios drėgnis viršija 20 proc. Praktikoje tai reiškia, kad malkos turi būti tinkamai išdžiovintos ir paruoštos kūrenimui, o šviežiai skelta mediena dažniausiai tam netinka.

    Už šių reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama bauda. Straipsnyje minimas baudos dydis siekia apie 115 eurų, o jei pažeidimas nagrinėjamas teisme, suma gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų.

    Kodėl ribojamas malkų drėgnumas?

    Pagrindinė priežastis susijusi su oro tarša. Degant drėgnai medienai didelė dalis energijos sunaudojama vandeniui išgarinti, todėl degimas vyksta žemesnėje temperatūroje ir dažniau būna nepilnas.

    Dėl to į aplinką išmetama daugiau lakiųjų organinių junginių ir kietųjų dalelių, o iš kamino matomas tirštesnis dūmas. Miestuose ir tankiau apgyvendintose vietovėse tokie išmetimai prisideda prie smogo, ypač šaltuoju sezonu.

    Brangiau ir mažiau šilumos

    Per drėgna mediena yra ne tik mažiau ekologiška, bet ir mažiau ekonomiška. Kad namus sušildytumėte iki to paties lygio, drėgnų malkų gali prireikti gerokai daugiau, nes dalis šilumos tiesiog prarandama garinant vandenį.

    Be to, dėl nepilno degimo susidaro daugiau suodžių, kurie kaupiasi dūmtraukyje. Ilgainiui tai gali bloginti trauką, didinti priežiūros kaštus ir kelti gaisro riziką, jei suodžiai ar dervingos nuosėdos užsidegtų.

    Kiek laiko džiovinti malkas?

    Lenkijoje praktikoje dažnai akcentuojama, kad malkos turėtų būti džiovinamos ilgiau, o kai kur minima ir mažiausiai dvejų metų sezonavimo rekomendacija. Tai priklauso nuo medienos rūšies, skaldymo laiko, laikymo sąlygų ir vėdinimo.

    Norint pasitikrinti, ar malkos tinkamos kūrenimui, naudojami drėgmės matuokliai, o patikimiausias rodmuo gaunamas pamatuojant ką tik perskeltos kaladės vidų. Jei drėgnis viršija 20 proc., tokia mediena laikoma per šlapia efektyviam ir švaresniam degimui.

  • Masiniai namų šildymo patikrinimai visoje Lenkijoje: pareigūnai tikrina krosnis ir ima pelenų mėginius

    Ką tikrina pareigūnai

    Lenkijoje prieš prasidedant šildymo sezonui pradėti masiniai namų šildymo įrenginių patikrinimai. Įgalioti savivaldybių pareigūnai ir vietos tarnybos tikrina krosnis, katilus bei tai, kuo gyventojai kūrena namus.

    Patikrinimų metu vertinama įrangos techninė būklė, o taip pat gali būti paimami pelenų ir kuro mėginiai. Cheminiai tyrimai leidžia nustatyti, ar nedeginamos draudžiamos medžiagos, pavyzdžiui, atliekos ar plastikas.

    Kada gali atvykti ir ką gali fiksuoti

    Patikrinimai gali vykti dienos metu, o pareigūnai turi teisę apžiūros metu fiksuoti situaciją nuotraukomis. Prireikus prašoma pateikti dokumentus, susijusius su įrenginiu ir jo naudojamu kuru.

    Taip pat tikrinama, ar gyventojų pateikta informacija apie šildymo šaltinį atitinka realybę. Praktikoje tai reiškia, kad lyginami deklaruoti duomenys su tuo, kas faktiškai įrengta ir naudojama namų ūkyje.

    Galimos baudos ir atsakomybė

    Už kuro, neatitinkančio aplinkosauginių ir kokybės reikalavimų, naudojimą gali būti skiriama bauda iki maždaug 115 eurų. Tokiomis priemonėmis siekiama mažinti oro taršą ir užkirsti kelią atliekų deginimui individualiuose namuose.

    Lenkijoje pabrėžiama, kad atsisakymas įleisti įgaliotus pareigūnus atlikti patikrinimo gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Už trukdymą atlikti teisėtą patikrą numatoma ir laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie patikrinimai paprastai intensyvėja rudenį ir žiemą, kai išauga kietojo kuro naudojimas. Didžiausias dėmesys skiriamas taršą labiausiai didinantiems pažeidimams, kai į krosnis patenka buitinės atliekos.

  • „ArcelorMittal Poland“ Dombrovos Gurničoje diegs naują dulkių filtravimo sistemą: investuos 13 mln. eurų

    „ArcelorMittal Poland“ paskelbė 2026 metais pradedanti Dombrovos Gurničojės plieno gamyklos aglomeravimo cecho dulkių surinkimo ir valymo sistemos modernizaciją. Įmonė nurodo, kad investicija sieks beveik 13 mln. eurų, o pagrindinis tikslas – mažinti kietųjų dalelių emisijas ir gerinti darbo sąlygas.

    Modernizacija bus orientuota į aglomerato rūšiavimo zoną ir aglomeravimo konvejerių iškrovimo dalį, taip pat į vietas prie dulkių ir kalkių laikymo silosų. Šiose gamybos grandyse susidaro daug smulkių dalelių, todėl efektyvus oro filtravimas tampa ir aplinkosaugos, ir darbuotojų saugos klausimu.

    Kas bus keičiama gamykloje

    Įmonė planuoja esamą elektrofiltrą aglomerato rūšiavimo ceche pakeisti nauju rankoviniu filtru, kuris turėtų valyti orą visame pastate. Taip pat numatyta atnaujinti dulkių nutraukimo vamzdynus cecho viduje, kad surinkimas būtų efektyvesnis skirtinguose taršos taškuose.

    Be to, prie dulkių ir kalkių silosų ketinama sumontuoti keturis naujus kompaktiškus rankovinius filtrus. Tokie sprendimai įprastai diegiami ten, kur svarbu suvaldyti lokalią taršą prie sandėliavimo ir iškrovimo įrangos.

    „Rūšiavimo zonoje esamą elektrofiltrą pakeisime nauju rankoviniu filtru, kuris valys orą visame pastate“, – sakė projekto vadovas Jarosławas Kuna.

    Kodėl filtrų galia čia svarbi

    Projekte akcentuojama filtravimo sistemos apimtis: numatomas apie 400 000 kubinių metrų per valandą oro srautas. Pasak įmonės atstovų, tokio pajėgumo įrenginys savo dydžiu prilygsta mažam namui ir leidžia sparčiai atnaujinti orą didelėse pramoninėse patalpose.

    Tokios investicijos atitinka platesnę Europos pramonės kryptį, kai modernizuojant senesnius cechus pirmiausia siekiama sumažinti dalelių emisijas ir sustiprinti dulkių kontrolę ten, kur darbuotojai dirba arčiausiai taršos šaltinių.

    Terminas ir kitos investicijos

    „ArcelorMittal Poland“ skelbia, kad modernizacija turėtų būti baigta 2028 metų pirmąjį ketvirtį. Iki tol gamykloje numatomi darbai turi būti suderinti su aglomeravimo cecho veiklos ciklais, kad būtų išvengta ilgesnių stabdymų.

    Įmonė taip pat primena, kad Dombrovos Gurničojės padalinyje jau vyksta dviejų aglomeravimo juostų modernizacija, kurios vertė apie 1,5 mln. eurų. Neseniai čia pradėjo veikti ir nauja vagonų koksui išversti dulkių surinkimo sistema, į kurią investuota apie 8 mln. eurų.

    „ArcelorMittal Poland“ yra didžiausia plieno gamintoja Lenkijoje: valdo gamyklas Chorzove, Dombrovos Gurničojėje, Krokuvoje, Sosnovce ir Šventochlovicuose, taip pat Zdziešovicų koksochemijos įmones. Bendrovė nurodo, kad joje dirba beveik 9 000 žmonių, o produkcija tiekiama statybų, buitinės technikos ir transporto sektoriams.