CP v2

Tag: Osteoporozė

  • Kaulų nykimas prasideda po 40-ies: gydytojai įspėja, kokie ženklai reiškia lūžio riziką

    Kaulų nykimas prasideda po 40-ies: gydytojai įspėja, kokie ženklai reiškia lūžio riziką

    Osteoporozė dažnai vystosi tyliai: kol kaulai netampa trapūs, žmogus gali nejausti jokių aiškių simptomų. Pirmieji įspėjimai neretai pasirodo tik tuomet, kai jau įvyksta slankstelių, riešo ar šlaunikaulio lūžis, o tuomet gydymas ir grįžimas į įprastą ritmą tampa sudėtingesni.

    Tarptautinis osteoporozės fondas skaičiuoja, kad po 50 metų amžiaus su osteoporoze susijusį lūžį per likusį gyvenimą patiria maždaug kas trečia moteris ir kas penktas vyras. Ilgėjant gyvenimo trukmei, didėja ir vyresnio amžiaus žmonių dalis, todėl kaulų trapumas tampa vis aktualesne visuomenės sveikatos problema.

    Kas vyksta kauluose po 40-ies?

    Kaulas nėra „negyva“ struktūra: jame nuolat vyksta irimas ir atsinaujinimas. Jaunystėje kaulų formavimasis paprastai lenkia irimą, o didžiausia kaulų masė dažniausiai pasiekiama apie 20–30 gyvenimo metus, vėliau pusiausvyra po truputį krypsta kaulų nykimo kryptimi.

    Po 40 metų šis procesas daugeliui tampa ryškesnis, tačiau tempas skiriasi. Riziką didina paveldimumas, mažas kūno svoris, rūkymas, dažnesnis alkoholio vartojimas, judėjimo stoka, kai kurios endokrininės ar uždegiminės ligos, taip pat ilgalaikis tam tikrų vaistų vartojimas, pavyzdžiui, gliukokortikoidų.

    Moterims svarbus lūžis įvyksta menopauzės laikotarpiu, kai sumažėjus estrogenų kiekiui kaulų nykimas gali pagreitėti. Vis dėlto tai nereiškia, kad osteoporozė neišvengiama: didelę reikšmę turi tai, kokią kaulų „atsargą“ žmogus sukaupė jaunystėje ir kokie yra kasdieniai įpročiai vėliau.

    Ženklai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Vienas pavojingiausių signalų yra vadinamasis mažos energijos lūžis, kai kaulas lūžta po menko sužeidimo, kuris sveikam žmogui paprastai nesukeltų rimtos žalos. Pavyzdžiui, pargriuvus iš savo ūgio, paslydus namuose ar net suklupus lauke.

    Kiti galimi osteoporozės požymiai dažnai siejami su slankstelių mikro- ar kompresiniais lūžiais: naujai atsiradęs nugaros skausmas, sumažėjęs ūgis keliais centimetrais, ryškėjanti kupra ar laikysenos pokyčiai. Tokiais atvejais gydytojai paprastai rekomenduoja įvertinti bendrą lūžių riziką, o ne laukti kito incidento.

    Svarbu suprasti, kad osteopenija ar osteoporozė nereiškia, jog lūš kiekvienas kaulas nuo menkiausio judesio. Tačiau liga didina tikimybę patirti lūžius, o ypač vyresniame amžiuje jie gali reikšmingai paveikti savarankiškumą ir ilgalaikę gyvenimo kokybę.

    Tyrimai ir prevencija: ką verta aptarti su gydytoju?

    Pagrindinis tyrimas, vertinantis kaulų mineralinį tankį, yra densitometrija, dažniausiai atliekama DXA metodu. Dažniausiai tiriamas juosmeninės stuburo dalies ir klubo kaulų tankis, o rezultatai įvertinami pagal T rodiklį, lyginant su jaunų sveikų žmonių kaulų tankiu.

    Įprastai T rodiklis nuo minus 1 ir aukštesnis laikomas normaliu, nuo minus 1 iki minus 2,5 rodo osteopeniją, o minus 2,5 ar mažesnis siejamas su osteoporoze. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad vienas skaičius neatsako į visus klausimus, nes sprendžiant dėl rizikos vertinamas amžius, buvę lūžiai, gretutinės ligos ir kiti veiksniai.

    Prevencijoje vien kalcio nepakanka, nes kaulų apykaitai svarbios ir kitos grandys. Kalcio pasisavinimui reikalingas pakankamas vitamino D kiekis, vitamino D veiklai svarbus magnis, o kaulo „karkasui“ reikia baltymų, todėl mityba turi būti subalansuota, o ne paremta vienu papildų pasirinkimu.

    Kalcio šaltiniais dažnai laikomi pieno produktai, ypač fermentuoti, taip pat kalciu praturtinti augaliniai gėrimai, tofu, kai kurios daržovės ir žuvys, valgomos su ašakomis, pavyzdžiui, sardinės. Baltymų galima gauti iš žuvies, kiaušinių, pieno produktų, ankštinių, o magnio šaltiniais dažnai tampa riešutai, sėklos ir pilno grūdo produktai.

    Ne mažiau svarbus yra judėjimas, nes kaului reikia mechaninio krūvio, kad jis išlaikytų tvirtumą. Vien vaikščiojimo dažnai neužtenka, todėl prevencijoje dažniau minimi pratimai su savo kūno svoriu ir pasipriešinimu, o jei jau nustatyta osteopenija ar osteoporozė, krūvį patariama derinti individualiai, prireikus su kineziterapeutu.

    Gydytojai pabrėžia, kad kaulų sveikata nėra tik vyresnio amžiaus tema, nes didelė dalis rizikos susiformuoja dešimtmečiais anksčiau. Kuo anksčiau įvertinami rizikos veiksniai ir koreguojami kasdieniai įpročiai, tuo didesnė tikimybė išvengti lūžių ir jų pasekmių.

  • Gydytojai primena: šios sultys senjorams gali padėti širdžiai ir kaulams – tik nepadauginkite

    Slyvų sultys – ne tik virškinimui

    Slyvų sultys dažnai siejamos su žarnyno veikla, tačiau jų sudėtis gali būti svarbi ir širdies bei kaulų sveikatai. Jose yra kalio, vitamino K, taip pat polifenolių – antioksidantų, kurie siejami su uždegimo mažinimu ir kraujagyslių apsauga.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda gaunama tuomet, kai sultys vartojamos kaip subalansuotos mitybos dalis, o ne kaip stebuklingas produktas. Ypač vyresniame amžiuje svarbu atsižvelgti į bendrą cukraus kiekį maiste ir gėrimuose.

    Kuo jos naudingos širdžiai?

    Vienas svarbiausių slyvų sulčių privalumų – kalis, padedantis palaikyti normalų kraujospūdį. Pakankamas kalio kiekis mityboje siejamas su mažesne hipertenzijos rizika, o tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms.

    Slyvose esantys polifenoliai, įskaitant chlorogeno rūgšties junginius, siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tokie junginiai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš aterosklerozės vystymosi veiksnių.

    Kodėl tai svarbu kaulams?

    Slyvų sultyse aptinkamas vitaminas K reikalingas normaliai kaulų būklei palaikyti, nes dalyvauja kaulinio audinio baltymų aktyvinime. Vyresniame amžiuje, didėjant osteoporozės rizikai, vitaminas K, kartu su vitaminu D, kalciu ir fiziniu aktyvumu, tampa svarbia visos strategijos dalimi.

    Be to, slyvose esantys antioksidantai tiriami ir dėl galimo poveikio kaulų apykaitai. Nors didesnis mokslinis dėmesys dažniau skiriamas džiovintoms slyvoms, sultys taip pat gali būti alternatyva tiems, kam sunkiau sukramtyti kietesnį maistą.

    Kam reikia atsargumo?

    Slyvų sultys turi sorbitolio ir skaidulų, ypač jei tai ne skaidrintos, o tyrės tipo sultys. Dėl to jos gali suaktyvinti žarnyno peristaltiką, tačiau jautresniems žmonėms sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ar viduriavimą.

    Taip pat svarbu įvertinti natūralių cukrų kiekį: net ir be pridėtinio cukraus sultys išlieka kaloringesnis pasirinkimas nei vanduo. Sergantiems diabetu ar turintiems gliukozės kontrolės problemų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu dėl tinkamo kiekio ir vartojimo dažnio.

    Renkantis parduotuvėje, verta ieškoti sulčių be pridėtinio cukraus ir be nereikalingų priedų. Gaminant namuose, naudinga prisiminti, kad tirštesnė konsistencija paprastai reiškia daugiau skaidulų, o skaidrintos sultys dažniau būna švelnesnės virškinimui.

  • Ne tik pienas: šie mažiau žinomi produktai gali stiprinti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Ne tik pienas: šie mažiau žinomi produktai gali stiprinti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Kaulai nuolat atsinaujina

    Kaulas nėra „negyvas“ audinys – jis visą gyvenimą nuolat ardomas ir vėl statomas iš naujo. Šį procesą valdo dvi ląstelių grupės: osteoklastai ardo seną kaulinį audinį, o osteoblastai formuoja naują.

    Jauname amžiuje kaulinio audinio kūrimas paprastai lenkia jo irimą, todėl kaulų masė didėja. Dažniausiai didžiausia kaulų masė pasiekiama iki maždaug 30 metų, o vėliau pamažu ima mažėti.

    Jei kaulo irimas ilgą laiką viršija atsinaujinimą, didėja osteoporozės rizika. Tai būklė, kai mažėja kaulų tankis ir silpnėja jų struktūra, todėl net ir nedideli kritimai gali baigtis lūžiais.

    Kalcio neužtenka: svarbios ir kitos medžiagos

    Kalcio vaidmuo kaulams – esminis, tačiau be vitamino D organizmas jo įsisavina gerokai mažiau. Dėl to mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra visuma: ne vienas produktas, o subalansuotas racionas.

    Kaulų tvirtumui taip pat reikalingi baltymai, magnis, cinkas ir vitaminas K, dalyvaujantis mineralizacijos procesuose. Praktikoje tai reiškia, kad kaulus stiprina ne tik pieno produktai, bet ir žuvis, ankštiniai, žalialapės daržovės, riešutai bei sėklos.

    Ne tik pienas: produktai, kurie dažnai nuvertinami

    Pienas, natūralus jogurtas, kefyras, pasukos ir sūriai yra vieni patikimiausių gerai įsisavinamo kalcio šaltinių, be to, suteikia visaverčių baltymų. Daugeliui suaugusiųjų dažnai rekomenduojama kasdien suvalgyti 2–3 porcijas pieno produktų ar jų kalciu papildytų alternatyvų.

    Mažiau žinomas, bet itin praktiškas pasirinkimas – sardinės ar šprotai, valgomi su kauliukais. Būtent smulkiose ašakose yra daug kalcio, o pati žuvis dar papildo racioną vitaminu D ir omega-3 riebalų rūgštimis.

    Augalinės kilmės pasirinkimuose verta atkreipti dėmesį į žalialapes daržoves ir prieskonines žoleles. Lapiniai kopūstai, briuseliniai kopūstai, petražolės ir krapai dažnai siejami su vitaminu K, magniu bei antioksidantais, kurie svarbūs bendrai kaulų būklei.

    Ankštiniai, tokie kaip pupelės, avinžirniai, lęšiai, žirniai ir soja, prisideda ne tik skaidulomis. Jie suteikia augalinių baltymų ir mineralų, todėl ypač naudingi tiems, kurie riboja mėsą ar pieno produktus.

    Kasdienį racioną gali praturtinti riešutai ir sėklos, ypač sezamas ir iš jo gaminama tahini pasta. Tai patogus būdas padidinti kalcio ir magnio kiekį patiekaluose, pavyzdžiui, košėse, salotose ar užtepėlėse.

    Svarbu ir tai, kas silpnina kaulus: rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas bei itin perdirbti produktai, kuriuose gali būti fosfatų priedų. Ilgainiui šie veiksniai siejami su didesne kaulų tankio mažėjimo rizika.

    Didžiausią naudą duoda derinys: įvairi mityba ir reguliarus judėjimas. Kaulams ypač palankūs krūvį suteikiantys pratimai, tokie kaip greitas ėjimas, šiaurietiškas ėjimas, šokiai ar jėgos treniruotės, nes jos skatina kaulinio audinio persitvarkymą.

  • Valgote jo per mažai: parmezanas gali duoti daug kalcio kaulams ir turi mažai laktozės

    Ilgai brandintas Parmigiano Reggiano, dažnai vadinamas originaliu parmezanu, yra vienas labiausiai saugomų itališkų produktų. Jis gaminamas tik apibrėžtame Šiaurės Italijos regione ir turi saugomą kilmės vietos nuorodą, todėl jo gamyba griežtai reglamentuojama.

    Klasikinė sudėtis paprasta: karvių pienas, druska ir šliužo fermentas. Brandinimas trunka mažiausiai 12 mėnesių, o dalis sūrių laikomi 24, 36 ar net 48 mėnesius, per kuriuos sūris netenka vandens, kietėja ir įgauna ryškų umami skonį.

    Kalcio koncentracija stebina

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad kietieji, ilgai brandinti sūriai yra vieni koncentruočiausių kalcio šaltinių tarp pieno produktų. Dėl mažesnio vandens kiekio maistinės medžiagos, įskaitant kalcį ir baltymus, juose būna labiau „sutankintos“.

    Dažnai nurodoma, kad 100 gramų parmezano gali padengti daugiau nei 100 proc. suaugusio žmogaus paros kalcio poreikio. Vis dėlto tai nereiškia, kad tiek reikėtų suvalgyti kasdien, nes parmezanas taip pat yra sūrus ir kaloringas produktas.

    Kalcis svarbus ne tik kaulams ir dantims, bet ir raumenų susitraukimams, nervinių impulsų perdavimui bei širdies veiklai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, ekspertai pabrėžia, kad kalcio ir vitamino D balansas mityboje išlieka aktuali tema, ypač vyresniame amžiuje.

    Kodėl jame mažai laktozės?

    Žmonėms, vengiantiesiems pieno produktų dėl laktozės netoleravimo, parmezanas neretai tampa išimtimi. Tradicinės gamybos ir ilgo brandinimo metu pieno rūgšties bakterijos laktozę palaipsniui suskaido, todėl jos lieka tik pėdsakai.

    Ilgai brandintuose kietuosiuose sūriuose laktozės kiekis dažnai būna labai mažas, kartais siejamas su riba mažesne nei 0,01 gramo 100 gramų produkto. Vis dėlto jautresni žmonės turėtų stebėti individualią reakciją ir prireikus pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip valgyti kasdien?

    Parmezanas yra intensyvaus skonio, todėl dažnai pakanka kelių drožlių ar šaukšto tarkuoto sūrio. Taip galima pagyvinti daržovių salotas, keptas daržoves ar sriubas ir nesukelti didelio druskos bei kalorijų šuolio.

    Praktiškas pasirinkimas yra mažos porcijos: pabarstykite ant pomidorų, brokolių kremo sriubos ar orkaitėje kepamų cukinijų paskutinėmis minutėmis. Norintiems užkandžio tinka keli sūrio gabalėliai su riešutais ar vaisiais, tačiau svarbu nepamiršti bendro paros druskos kiekio.

  • Vibracinės platformos užkariauja sporto sales: ar tikrai tirpdo riebalus ir kam jos pavojingos?

    Vibracinės platformos užkariauja sporto sales: ar tikrai tirpdo riebalus ir kam jos pavojingos?

    Kas yra vibracinė platforma?

    Vibracinė platforma yra treniruoklis, kuris generuoja greitas, nedidelės amplitudės vibracijas. Kūnas į jas reaguoja refleksiškai įtempdamas ir atpalaiduodamas raumenis, kad išlaikytų pusiausvyrą.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ramiai stovint raumenys per sekundę gali atlikti daug smulkių susitraukimų. Atliekant pritūpimus, įtūpstus ar atsispaudimus ant platformos, krūvis paprastai padidėja.

    Ar padeda numesti svorio?

    Nors reklamoje dažnai žadamas greitas lieknėjimas, tyrimai rodo, kad vien vibracinė platforma reikšmingo riebalų deginimo paprastai neužtikrina. Energijos sąnaudos būna didesnės nei visiško nejudėjimo, tačiau dažniausiai per mažos, kad pakeistų mitybą ar įprastą sportą.

    Todėl vien kasdien stovint ant platformos apčiuopiamų pokyčių svarstyklėse galima ir nesulaukti. Svorio mažėjimą lemia kalorijų deficitas, pakankamas judėjimas ir nuoseklumas, o ne vienas prietaisas.

    Kokia reali nauda ir kam tinka?

    Aiškiausiai pagrįsta nauda siejama su pusiausvyra ir laikysenos kontrole. Reguliarūs pratimai gali pagerinti koordinaciją ir stabilumą, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai didėja griuvimų rizika.

    Dalis tyrimų taip pat fiksuoja nedidelį raumenų jėgos pagerėjimą, kai vibracinė treniruotė derinama su pratimais. Vis dėlto poveikis paprastai mažesnis nei kryptingo jėgos treniravimo su savo kūno svoriu ar svoriais.

    „Vibracinė platforma gali būti naudingas papildymas, bet ji nepakeičia nei jėgos treniruočių, nei ėjimo, nei aktyvumo, kuris realiai kelia širdies ir kraujagyslių ištvermę“, – sako kineziterapeutai, vertinantys tokius įrenginius reabilitacijos ir fizinio aktyvumo programose.

    Dar viena dažnai minima kryptis yra kaulų sveikata. Mechaninės vibracijos gali stimuliuoti kaulinį audinį, todėl analizuojamas galimas pritaikymas osteoporozės profilaktikai, tačiau rezultatai iki šiol vertinami kaip nevienareikšmiai ir priklausantys nuo individualių veiksnių bei programos.

    Ko tikėtis dėl celiulito ir kraujotakos?

    Gamintojai dažnai akcentuoja limfos tekėjimą ir celiulito mažėjimą. Vibracijos iš tiesų gali didinti kraujotaką ir sukelti trumpalaikį lengvumo pojūtį, tačiau patikimų įrodymų, kad tai patikimai ir ilgam pašalina celiulitą, vis dar trūksta.

    Kai kurie žmonės subjektyviai pastebi mažesnį kojų sunkumą ar geresnę savijautą po treniruotės, tačiau tai nereiškia garantuoto terapinio efekto. Jei vargina tinimai ar venų problemos, svarbiausia nustatyti priežastį ir rinktis gydytojo rekomenduotus sprendimus.

    Kada reikia atsargumo?

    Daugumai sveikų žmonių vibracinės platformos laikomos pakankamai saugiomis, jei treniruotė dozuojama ir atliekama taisyklingai. Vis dėlto yra būklių, kai verta elgtis atsargiai arba pirmiausia pasitarti su gydytoju.

    Dažniausiai minimos situacijos apima nėštumą, širdies ritmo sutrikimus, trombozės riziką, neseniai patirtas traumas ar operacijas, ryškų sąnarių skausmą, taip pat kai kurių implantų ar medicininių prietaisų turėjimą. Jei turite lėtinių ligų, saugiausia treniruotes pradėti tik gavus individualią rekomendaciją.

    Pradedantiesiems ekspertai pataria rinktis trumpas sesijas, nedidinti intensyvumo staiga ir platformą naudoti kaip papildą šalia ėjimo, jėgos pratimų ir mobilumo treniruočių. Taip sumažinama perkrovos rizika ir lengviau įvertinti, kaip į vibracijas reaguoja organizmas.

  • Senjorams pataria laikyti šį sūrį šaldytuve: gali stiprinti kaulus ir regėjimą

    Halloumi – Kipre gaminamas sūris, tradiciškai ruošiamas iš avių, ožkų ir karvių pieno mišinio. Nuo 2021 metais halloumi pavadinimas Europos Sąjungoje saugomas kaip kilmės vietos nuoroda, todėl perkant verta atkreipti dėmesį į kilmę ir ženklinimą.

    Šis sūris išsiskiria tuo, kad gerai išlaiko formą kaitinamas, todėl dažnai kepamas ant grotelių ar keptuvėje. Vis dėlto rinkoje gausu panašaus tipo gaminių, kurie gali skirtis sudėtimi, druskingumu ir maistine verte.

    Baltymai ir mineralai kaulams

    Halloumi yra baltymų šaltinis, o baltymai svarbūs raumenų masei palaikyti, ypač vyresniame amžiuje, kai didėja su amžiumi susijusio raumenų nykimo rizika. Subalansuota mityba su pakankamu baltymų kiekiu siejama su geresne fizine funkcija ir didesniu atsparumu silpnumui.

    Kaulų būklei reikšmingi kalcis ir fosforas, kurių pieno produktuose paprastai netrūksta. Pakankamas kalcio kiekis mityboje, kartu su vitaminu D ir fiziniu aktyvumu, padeda palaikyti kaulų mineralų tankį ir mažinti osteoporozės riziką.

    Vitaminas A ir regėjimas

    Halloumi taip pat gali papildyti racioną vitaminu A, kuris svarbus normaliai regos funkcijai ir imuninės sistemos veiklai. Šio vitamino trūkumas siejamas su prastesniu matymu prieblandoje, o ilgalaikiai ryškūs trūkumai gali sukelti rimtesnių akių problemų.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas regėjimo neišsprendžia, todėl vitaminą A pravartu gauti ir iš kitų šaltinių. Prie jų priskiriami kiaušiniai, pieno produktai, taip pat daržovės su beta karotenu, pavyzdžiui, morkos ir lapinės daržovės.

    Didžiausia rizika – druska

    Renkantis halloumi svarbu įvertinti didesnį druskos kiekį, nes šio tipo sūriai neretai būna sūrūs. Žmonėms, kuriems aktualus kraujospūdis, inkstų ligos ar gydytojo rekomendacija riboti natrį, tokį sūrį patariama vartoti saikingai.

    Druskingumą kartais galima sumažinti trumpai pamirkius sūrį šaltame vandenyje ir nusausinus prieš kepimą. Kad patiekalas būtų labiau subalansuotas, halloumi dažniau derinamas su didesne daržovių porcija ir pilno grūdo garnyrais.

  • Kodėl moterims dažniau trūksta vitamino D: ekspertė įvardijo netikėtas priežastis

    Vitamino D trūkumas – viena dažniausių mitybos ir gyvenimo būdo problemų Europoje, o rizika ypač dažnai aptariama kalbant apie moteris. Specialistai pabrėžia, kad tai lemia ne vien saulės stoka, bet ir hormoniniai pokyčiai, kūno sudėtis bei kasdieniai įpročiai.

    Farmacijos mokslų daktarė Natali So aiškina, kad vitamino D apykaita susijusi su estrogenais. Šis hormonas dalyvauja procesuose, kurie padeda vitaminą D paversti aktyvia forma, todėl svyruojant estrogenų lygiui gali keistis ir vitamino D „pasiekiamumas“ organizmui.

    Menopauzė ir nėštumas keičia poreikį

    Menopauzės ir postmenopauzės laikotarpiu estrogenų mažėja, todėl daliai moterų gali būti sunkiau palaikyti optimalų vitamino D lygį. Kartu dažnai mažėja kalcio įsisavinimas, o ilgainiui didėja kaulų masės mažėjimo rizika, siejama su osteoporoze.

    Nėštumo ir žindymo metu vitamino D poreikis taip pat gali išaugti, nes organizmas turi užtikrinti pakankamą kalcio apykaitą ir prisidėti prie vaisiaus bei kūdikio skeleto vystymosi. Dėl to gydytojai dažniau rekomenduoja individualiai įvertinti vitamino D kiekį ir mitybą.

    Įtakos turi kūno sudėtis ir gyvenimo būdas

    Vitamino D trūkumo riziką gali didinti ir kūno riebalų procentas, nes vitaminas D yra tirpus riebaluose. Kai riebalinio audinio daugiau, didesnė vitamino dalis gali „užsilaikyti“ audiniuose, o kraujyje jo lieka mažiau.

    Svarbūs ir kasdieniai įpročiai: darbas patalpose, mažesnis buvimas lauke, intensyvesnis apsaugos nuo saulės priemonių naudojimas ar odą labiau dengiantys drabužiai. Visa tai mažina ultravioletinių spindulių poveikį, nuo kurio priklauso natūrali vitamino D gamyba odoje.

    Kaip užtikrinti pakankamą vitamino D kiekį?

    Specialistai akcentuoja, kad pirmas žingsnis – saugus buvimas lauke, kai leidžia sezonas ir odos tipas. Vis dėlto vien saulės dažnai nepakanka, ypač rudenį ir žiemą, todėl svarbi ir mityba.

    Natūraliai vitamino D turi nedaug produktų, dažniau minimi kiaušinių tryniai, riebi žuvis ir kepenys, o dalis žmonių jo gauna iš vitaminais papildytų produktų. Trečias kelias – papildai, tačiau jų vartojimą verta derinti su gydytoju, ypač jei yra lėtinių ligų ar vartojami kiti vaistai.

    Skirtingo amžiaus žmonėms rekomenduojami skirtingi kiekiai: dažniausiai 1–70 metų amžiaus grupei nurodomas 600 tarptautinių vienetų poreikis per dieną, o vyresniems nei 71 metų – 800. Praktikoje vis dažniau pabrėžiama, kad tiksliausiai situaciją parodo kraujo tyrimai, todėl, įtariant trūkumą, verta pasitikrinti.

  • Ne tik ėduonis: 5 klastingos ligos, dėl kurių galite prarasti visus dantis – įspėja odontologai

    Dantų netekimas suaugus dažnai siejamas tik su ėduonimi, tačiau odontologai pabrėžia, kad tai tik viena iš priežasčių. Kur kas dažniau dantis prarandamas dėl ilgai nepastebimų ar ignoruojamų būklių, kurios tyliai ardo dantenas, kaulą ir patį dantį.

    Didžiausias rizikos veiksnys daugeliu atvejų yra periodontitas, sunki dantenų liga. Ji neretai prasideda nuo gingivito, kai dėl apnašų kaupimosi dantenos ima kraujuoti ir patinsta, o negydant uždegimas persikelia giliau ir pradeda tirpdyti žandikaulio kaulą.

    Kas dažniausiai „išmuša“ dantis?

    Negydomas gilus ėduonis taip pat gali baigtis danties netekimu, ypač kai infekcija pasiekia pulpą ir sukelia uždegimą, pūlinį ar stiprų audinių irimą. Tokiais atvejais kartais nebeužtenka kanalų gydymo ar protezavimo, ir dantį tenka šalinti.

    Dar viena dažna, bet nuvertinama priežastis yra traumos: kritimai, avarijos, sporto incidentai gali nuskaldyti dantį iki šaknies arba jį išmušti. Net ir mažesni įtrūkimai, laiku neįvertinti, ilgainiui gali baigtis lūžiu ir šalinimu.

    Žalingą poveikį daro ir bruksizmas, nevalingas dantų griežimas ar stiprus sukandimas miegant. Ilgainiui dėl nuolatinės perkrovos dyla emalis, atsiranda mikroįtrūkimų, didėja jautrumas, o susilpnėję dantys tampa labiau pažeidžiami ėduonies ir lūžių.

    Kaip susijusi bendra sveikata?

    Burna dažnai atspindi bendrą organizmo būklę, todėl kai kurios ligos gali smarkiai padidinti dantų netekimo riziką. Pavyzdžiui, blogai kontroliuojamas cukrinis diabetas siejamas su didesniu polinkiu į infekcijas ir sunkesnę periodontito eigą, o uždegimas burnoje gali dar labiau apsunkinti gliukozės kontrolę.

    Reikšmingas veiksnys yra ir osteoporozė, mažinanti kaulų tankį visame organizme, įskaitant žandikaulį. Silpnesnis kaulas tampa prastesne atrama dantims, todėl net ir ne itin ryškus uždegimas ar kramtymo perkrova gali paspartinti dantų paslankumą.

    Ką daryti, kad dantys tarnautų ilgiau?

    Odontologai pabrėžia, kad didelė dalis dantų netekimo atvejų yra išvengiami, jei problemos sugaunamos anksti. Kasdienė higiena turėtų apimti dantų valymą du kartus per dieną fluoro turinčia pasta ir tarpdančių valymą, nes apnašos tarp dantų yra viena dažniausių dantenų uždegimo priežasčių.

    Ne mažiau svarbūs reguliarūs profilaktiniai vizitai, kai atliekama apžiūra ir profesionali burnos higiena. Tokiu būdu galima laiku pastebėti ankstyvą ėduonį, dantenų kraujavimą, kišenes ar sąkandžio problemas ir imtis gydymo dar prieš prarandant danties audinius ar kaulą.

    Kontaktinį sportą praktikuojantiems žmonėms rekomenduojamos apsauginės kapos, o griežiantiems dantimis naktį dažnai siūlomos specialios kapos, mažinančios dantų apkrovą. Taip pat svarbu mesti rūkyti ir riboti dažną saldžių bei rūgščių produktų vartojimą, nes tai tiesiogiai veikia dantenų gijimą ir ėduonies riziką.

  • Daugelis moterų to trokšta: ar iš tiesų įmanoma atitolinti menopauzę ir kaip tai daryti saugiai

    Menopauzė yra natūralus gyvenimo etapas, dažniausiai prasidedantis apie 45–55 metus, kai kiaušidės palaipsniui mažina estrogenų ir progesterono gamybą. Šis hormonų pokytis susijęs ne tik su ciklo pabaiga, bet ir su platesniais organizmo procesais, darančiais įtaką širdžiai, kaulams ir medžiagų apykaitai.

    Dalis moterų menopauzę norėtų atitolinti dėl varginančių simptomų, tokių kaip karščio bangos, miego sutrikimai ar nuotaikų svyravimai, taip pat dėl vaisingumo planavimo. Vis dėlto svarbu atskirti du dalykus: menopauzės pradžios amžių ir simptomų kontrolę, nes ne visi būdai, kurie gerina savijautą, realiai keičia menopauzės laiką.

    Kas iš tiesų lemia menopauzės laiką?

    Didžiausią įtaką menopauzės pradžiai turi genetika: jei motinai ar seserims menopauzė prasidėjo anksčiau ar vėliau, panaši tendencija dažnai kartojasi ir šeimoje. Prie reikšmingų veiksnių priskiriamas ir rūkymas, kuris siejamas su ankstesniu kiaušidžių funkcijos silpnėjimu.

    Svarbus ir bendras sveikatos fonas, ypač medžiagų apykaita. Atsparumas insulinui, nutukimas, ilgalaikis energijos deficitas ar kiti metaboliniai sutrikimai gali būti susiję su hormonų reguliacijos pokyčiais, o tai kartais atsispindi ir reprodukcinės sistemos veikloje.

    Ką galima kontroliuoti kasdien?

    Nors stebuklingo, moksliškai patvirtinto būdo patikimai atitolinti menopauzę nėra, gyvenimo būdas gali sumažinti simptomų intensyvumą ir pagerinti sveikatą pereinamuoju laikotarpiu. Dažniausiai rekomenduojamas subalansuotas, į Viduržemio jūros mitybos principus panašus racionas, pakankamas baltymų kiekis ir daržovių bei skaidulų gausa.

    Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas, apimantis tiek ištvermės, tiek jėgos pratimus. Raumenų stiprinimas padeda kaulų būklei ir medžiagų apykaitai, o tai ypač aktualu, nes po menopauzės didėja osteoporozės ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas dažnai žadama, bet neįrodyta?

    Internete plačiai reklamuojami papildai ir vadinamosios kiaušidžių atjauninimo programos dažnai žada atitolinti menopauzę ar padidinti kiaušialąsčių atsargas. Tačiau patikimų klinikinių įrodymų, kad tokie papildai kaip kofermentas Q10, omega-3, antioksidantai ar DHEA galėtų realiai pakeisti menopauzės laiką, nėra, nors kai kuriais atvejais jie gali turėti įtakos bendrai savijautai.

    Fitoestrogenai, randami sojoje, raudonuosiuose dobiluose ar kai kuriose žolelėse, kartais padeda švelninti dalį simptomų, tačiau jų poveikis nėra prilygstantis organizmo estrogenams. Dėl to jie nelaikomi priemone, galinčia sustabdyti kiaušidžių senėjimo procesą.

    „Daug kas nori rasti būdą atitolinti menopauzę, tačiau dažniausiai realistiškiausias tikslas yra saugiai suvaldyti simptomus ir sumažinti ilgalaikes rizikas“, – pabrėžia sveikatos specialistai, vertindami dabartinius mokslo duomenis.

    Jei simptomai ryškiai blogina gyvenimo kokybę, rekomenduojama kreiptis į gydytoją ginekologą ar endokrinologą ir aptarti individualų planą. Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos įrodymais pagrįstos priemonės, įvertinus naudą ir rizikas.

  • Mokslininkai nustebo: džiovintos slyvos gali saugoti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Mokslininkai nustebo: džiovintos slyvos gali saugoti kaulus ir mažinti osteoporozės riziką

    Džiovintos slyvos daugeliui siejasi su virškinimu, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad jų nauda gali būti platesnė. Mokslinėje literatūroje aptariama, jog reguliarus jų vartojimas gali prisidėti prie kaulų sveikatos ir padėti mažinti osteoporozės riziką, ypač vyresniame amžiuje.

    Viena iš priežasčių – maistinė sudėtis. Džiovintose slyvose yra vitamino K, kuris svarbus normaliai kaulų mineralizacijai, o jo trūkumas siejamas su prastesniu kalcio „įtvirtinimu“ kauliniame audinyje. Taip pat minimas boras – mikroelementas, galintis prisidėti prie kalcio apykaitos ir vitamino D bei hormonų apykaitos procesų.

    Ne mažiau svarbūs ir polifenoliai – antioksidaciniai junginiai, padedantys mažinti oksidacinį stresą. Šis procesas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių skatinti kaulinio audinio irimą, todėl antioksidantų gausesnė mityba dažnai aptariama kaip palanki bendrai organizmo būklei. Džiovintose slyvose taip pat yra kalio, siejamo su rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme.

    Kaulų audinys nuolat persitvarko

    Kaulinis audinys nėra statiškas: jis nuolat atsinaujina, o šiame procese dalyvauja dvi pagrindinės ląstelių grupės. Osteoklastai ardo seną audinį, o osteoblastai formuoja naują. Kai irimas ima viršyti atsinaujinimą, kaulų masė palaipsniui mažėja, o tai didina lūžių riziką.

    Dalies tyrimų apžvalgose aptariama, kad džiovintos slyvos gali palankiai veikti šią pusiausvyrą: siejama su mažesniu kaulo irimo žymenų aktyvumu ir geresniais kai kuriais kaulo formavimosi rodikliais. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nėra momentinis efektas, o mitybos pokyčių rezultatai dažniausiai vertinami per mėnesius, ne per dienas.

    Žarnynas ir kaulai – susiję labiau, nei atrodo

    Virškinimo sistema svarbi ne tik komfortui, bet ir tam, kaip organizmas įsisavina mineralus bei vitaminus. Jei žarnynas veikia sklandžiai, dažnai gerėja ir kai kurių maistinių medžiagų, įskaitant kalcį, pasisavinimas, o tai reikšminga kaulų tvirtumui.

    Džiovintose slyvose esantis skaidulų kiekis gali veikti kaip „maistas“ žarnyno mikrobiotai. Moksliniuose darbuose mikrobiotos būklė vis dažniau aptariama kaip vienas iš veiksnių, galinčių turėti įtakos uždegiminiams procesams ir medžiagų apykaitai, o netiesiogiai – ir kaulų sveikatai.

    Kiek slyvų iš tiesų reikia?

    Tyrimuose dažnai analizuojami konkretūs kiekiai, pavyzdžiui, kelios džiovintos slyvos per dieną, tačiau universalaus skaičiaus visiems nėra. Svarbu nepamiršti, kad džiovinti vaisiai yra koncentruotas produktas: juose daugiau natūralių cukrų ir kalorijų nei šviežiuose vaisiuose, todėl kiekį verta derinti prie bendros mitybos.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas osteoporozės neapsaugo, jei trūksta kitų svarbių grandžių. Kaulams reikšmingi pakankamas baltymų kiekis, kalcis ir vitaminas D, fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, taip pat rūkymo vengimas ir saikingas alkoholio vartojimas. Jei yra padidėjusi rizika ar buvę lūžių, sprendimus dėl ištyrimo ir profilaktikos turėtų padėti priimti gydytojas.

    Džiovintos slyvos gali būti paprastas, lengvai pritaikomas mitybos papildymas, kuris, remiantis tyrimų kryptimi, gali būti naudingas ne tik žarnynui. Tačiau didžiausias poveikis paprastai pasiekiamas tada, kai jos tampa dalimi nuoseklaus gyvenimo būdo, skirto kaulų sveikatai.