CP v2

Tag: Paleoantropologija

  • Iš jūros dugno ištraukti kaulai atskleidė denisoviečių paslaptį: jie galėjo būti tikri milžinai

    Iš jūros dugno ištraukti kaulai atskleidė denisoviečių paslaptį: jie galėjo būti tikri milžinai

    Netikėtas radinys prie Taivano

    Prie Taivano aptikti du senoviniai kojų kaulai padėjo iš naujo įvertinti denisoviečių išvaizdą ir kūno sudėjimą. Iki šiol ši paslaptinga žmonių giminės atšaka buvo geriausiai pažįstama ne iš skeletų, o iš genetinių pėdsakų.

    Kaulai, pažymėti kaip Penghu 2 ir Penghu 3, rasti jūros dugne sąsiauryje, skiriančiame Taivaną ir žemyninę Kiniją. Juos iškėlė žvejai, o vėliau radiniai pateko į Taivano Nacionalinio gamtos mokslų muziejaus rinkinius.

    Ką parodė nauji tyrimai

    Mokslininkai nustatė, kad tai dviejų skirtingų individų šlaunikaulio fragmentas ir blauzdikaulis. Šių palaikų amžius siekia maždaug 43–45 tūkstančius metų, o morfologiniai požymiai leidžia spėti, kad abu individai greičiausiai buvo vyrai.

    Pagal rekonstrukcijas Penghu 2 galėjo siekti apie 180 centimetrų ūgio ir sverti apie 83 kilogramus. Penghu 3, tyrėjų vertinimu, galėjo būti dar stambesnis: daugiau nei 190 centimetrų ūgio ir sverti apie 91 kilogramą.

    Jei šie skaičiavimai pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių įrodymų, kad vėlyvieji denisoviečiai kai kuriuose Azijos regionuose galėjo gerokai pranokti tuo metu gyvenusias žmonių populiacijas. Didesnis kūnas paprastai reiškia daugiau jėgos ir ištvermės, o tai galėjo būti svarbu medžiojant stambius gyvūnus ir keliaujant dideliais atstumais ieškant maisto.

    Kodėl denisoviečiai vis dar mįslė

    Denisoviečių egzistavimas patikimai patvirtintas 2010 metais, kai iš nedidelio piršto kaulo, rasto Denisovo urve Sibire, buvo išgauta DNR ir nustatyta iki tol nežinoma homininų linija. Nuo tada archeologinių palaikų rasta nedaug, todėl daug kas apie denisoviečius žinoma iš genetikos, o ne iš išsamių anatominių duomenų.

    Šiuo požiūriu Penghu radiniai yra ypač svarbūs, nes jie siejami su vėlyvuoju denisoviečių buvimo Azijoje laikotarpiu. Jie taip pat padeda užpildyti spragą apie pakrančių regionus ir salas, kur iki šiol duomenų buvo itin mažai.

    Kauluose įžvelgiami ir bruožai, primenantys šiuolaikinių žmonių anatomiją, pavyzdžiui, ryškesnis vertikalus grėblys šlaunikaulyje, galėjęs sustiprinti koją intensyviai judant. Tyrėjai neatmeta, kad tokie panašumai galėjo atsirasti dėl bendro paveldėto pagrindo arba dėl kontaktų, nes žinoma, kad denisoviečiai ir Homo sapiens ne kartą kryžminosi.

    Būtent todėl denisoviečių genetinis palikimas iki šiol aptinkamas dalies šiuolaikinių žmonių genomuose, ypač kai kuriose Azijos ir Okeanijos populiacijose. Nauji kaulų duomenys leidžia šį genetinį vaizdą papildyti konkretesnėmis išvadomis apie ūgį, svorį ir fizines galimybes.

    Tyrimų rezultatai paskelbti kaip išankstinis mokslinis darbas ir dar gali būti tikslinami, tačiau jau dabar jie keičia diskusiją apie denisoviečių biologiją. Kuo daugiau tokių radinių bus atrandama, tuo aiškiau bus galima suprasti, kaip skyrėsi skirtingos denisoviečių grupės ir kaip jos prisitaikė prie įvairių Azijos aplinkų.

  • Milžiniški pėdsakai Afrikoje: mokslininkai atskleidė netikėtą 1,5 mln. metų senumo paslaptį

    Milžiniški pėdsakai Afrikoje: mokslininkai atskleidė netikėtą 1,5 mln. metų senumo paslaptį

    Pėdsakai, pakeitę rekonstrukcijas

    Rytų Turkanos regione Kenijoje aptikti suakmenėję pėdsakai atskleidė iki šiol menkai pažintą žmonių giminaičių istorijos dalį. Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo ištisas pėdsakų virtines, priklausančias mažiausiai aštuoniems individams, gyvenusiems maždaug prieš 1 500 000 metų.

    Tyrėjai, pasitelkę pastaraisiais metais ištobulintus pėdsakų analizės metodus, šiuos atspaudus priskyrė rūšiai Paranthropus boisei. Tai išnykęs homininas, gyvenęs tuo pačiu laikotarpiu kaip ankstyvieji Homo genties atstovai, tačiau ilgą laiką buvęs tarsi paraštėse dėl skurdžių skeleto radinių.

    Ką apie kūną pasakė vien pėdos

    Iki šiol žinios apie Paranthropus boisei kūno sandarą daugiausia rėmėsi kaukolėmis ir itin masyviais žandikauliais, o galūnių kaulų buvo rasta labai mažai. Dėl to mokslininkams buvo sunku patikimai įvertinti ūgį, kūno masę ir judėjimo ypatumus.

    Tačiau pėdsakų dydis ir jų palikti parametrai leido daryti netikėtą išvadą: dalis individų galėjo siekti apie 180 centimetrų ūgio ir sverti maždaug 75 kilogramus. Tai reikštų, kad kai kurie šios rūšies atstovai buvo gerokai didesni, nei rodė ankstesnės rekonstrukcijos.

    Užuominos apie socialinį gyvenimą

    Pėdsakai svarbūs ne tik dėl anatomijos, bet ir dėl elgsenos: jie fiksuoja, kaip tuo pačiu metu judėjo visa grupė. Analizuodami atspaudų išsidėstymą, mokslininkai teigia, kad aštuoni individai judėjo kartu palei ežero pakrantę.

    Tokia struktūra gali reikšti koordinuotą grupinį judėjimą, o pagal pėdsakų dydžius keliama hipotezė, kad tai galėjo būti daugiausia suaugę patinai. Tyrėjai pabrėžia, jog tai būtų vienas pirmųjų tiesioginių įrodymų apie galimai specifinę Paranthropus boisei socialinę organizaciją, nors išvadai reikės papildomų patvirtinimų.

    Turkana ir dviejų rūšių kaimynystė

    Turkanos ežero apylinkės jau seniai laikomos vienu svarbiausių pasaulio paleoantropologinių regionų, nes čia gausu ankstyvųjų homininų pėdsakų ir fosilijų. Ankstesni tyrimai rodė, kad maždaug prieš 1 500 000 metų tame pačiame regione greičiausiai gyveno bent dvi homininų rūšys: Paranthropus boisei ir Homo erectus.

    Nauji duomenys ypač reikšmingi todėl, kad Paranthropus boisei atveju skeleto liekanos dažnai pateikia tik fragmentišką vaizdą, o pėdsakai leidžia „pamatyti“ gyvus judėjimo modelius. Be to, toje pačioje nuoguloje aptikta ir kitų gyvūnų, įskaitant begemotų bei antilopių, pėdsakų, todėl galima tiksliau rekonstruoti tuometinę aplinką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Rytų Turkanos telkiniai išsaugojo šimtus homininų pėdsakų, susidariusių per daugiau nei 100 000 metų laikotarpį. Kiekvienas toks radinys prisideda prie vis išsamesnio ankstyvųjų žmonių giminaičių anatomijos, judėjimo ir kasdienio gyvenimo paveikslo.

  • Ispanijoje rado šimtų tūkstančių metų senumo žmogų: vienas dantis sukėlė mįslę mokslui

    Ispanijoje rado šimtų tūkstančių metų senumo žmogų: vienas dantis sukėlė mįslę mokslui

    Vidurinio pleistoceno laikotarpiu, prieš kelis šimtus tūkstančių metų, Europoje gyveno skirtingos ankstyvųjų žmonių populiacijos. Būtent tada formavosi evoliucinės linijos, vėliau vedusios ir į neandertaliečius, tačiau daugelis to meto etapų iki šiol išlieka neaiškūs.

    Ispanijoje, Ruidera-Los Villares vietovėje, mokslininkai aptiko senovinių žmonių liekanų, kurios gali padėti užpildyti šią spragą. Ši vieta jau seniai domina archeologus, nes praeityje ją supo vandens telkiniai ir turtingi ištekliai, traukę tiek gyvūnus, tiek žmones.

    Vienas dantis atskleidė daugiau

    Tarp radinių minimi žmogaus kaukolės fragmentai ir dantys. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas iš išlikusių dantų suteikė galimybę atlikti neįprastai informatyvią analizę ir nustatyti individo lytį, nors tokio amžiaus palaikams tai dažnai būna beveik neįmanoma.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik dėl smalsumo, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti populiacijų sandarą bei jų tarpusavio ryšius. Kuo daugiau biologinių detalių pavyksta atkurti, tuo patikimiau galima vertinti, kaip žmonės prisitaikė prie kintančios aplinkos ir kokie bruožai plito skirtinguose regionuose.

    Neaišku, kuriai rūšiai priklausė

    Nustatyta, kad šis asmuo priklausė Homo genčiai, tačiau priskirti jį konkrečiai rūšiai kol kas sudėtinga. Vidurinis pleistocenas laikomas vienu mįslingiausių žmogaus evoliucijos etapų, nes to meto fosilijos dažnai pasižymi labai įvairiais požymiais.

    Vieni individai rodo bruožus, artimesnius vėlesniems neandertaliečiams, kiti išlaiko archajiškesnes savybes, o dalis radinių netelpa į aiškias kategorijas. Dėl to Ruidera-Los Villares atradimas tampa dar reikšmingesnis, nes gali padėti tikslinti, kaip ir kada Europoje atsirado skirtingos linijos.

    Kodėl šis regionas ypač svarbus

    Kartu su žmonių palaikais rasta ir gyvūnų kaulų bei senovinės veiklos pėdsakų. Kai kurios kaulų detalės turi apdorojimo žymių, leidžiančių manyti, kad gyvūnai buvo naudojami kaip maisto ar žaliavų šaltinis.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pietinė Pirėnų pusiasalio dalis ilgą laiką buvo palyginti menkai ištirta paleoantropologijos požiūriu, lyginant su kitais Europos regionais. Todėl nauji duomenys iš Ruidera-Los Villares gali reikšmingai papildyti bendrą vaizdą ir paskatinti tolesnes paieškas.

    Tyrėjų vertinimu, aptikti fragmentai gali būti tik pradžia, nes kiekvienas papildomas sluoksnis gali atnešti naujų radinių: daugiau kaulų, akmens įrankių ar kitų kasdienio gyvenimo ženklų. Tokie atradimai dažnai keičia ankstesnes interpretacijas, nes net viena nauja detalė gali perbraižyti visos populiacijos vietą evoliucijos medyje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo leidinyje Journal of Human Evolution.

  • 476 000 metų senumo medinė konstrukcija: kas ją pastatė dar iki Homo sapiens atsiradimo?

    476 000 metų senumo medinė konstrukcija: kas ją pastatė dar iki Homo sapiens atsiradimo?

    Mokslininkai pranešė apie išskirtinį radinį prie Kalambo krioklių Afrikoje: aptikta medinė konstrukcija, kuri, kaip rodo datavimas, gali būti mažiausiai 476 000 metų senumo. Tai reikštų, kad ji sukurta gerokai anksčiau, nei atsirado šiuolaikiniai žmonės Homo sapiens.

    Radiniui priklauso du stambūs medžių kamienai, sujungti tiksliai iškirstu įlaidu. Tyrėjai nustatė aiškius apdirbimo požymius: pjovimo, gludinimo ir elementų pritaikymo žymes, kurios leidžia teigti, jog tai ne gamtos suformuota mediena, o sąmoningai sukurta konstrukcija.

    Ką tai galėjo būti?

    Mokslininkų vertinimu, medinė jungtis galėjo būti platformos, liepto ar paprasto pastogės tipo statinio pagrindas. Net jei tiksli paskirtis lieka neaiški, pats sprendimas rodo planavimą ir gebėjimą keisti aplinką pagal poreikius.

    Tokio tipo elgsena laikoma sudėtingesne už vien tik akmeninių įrankių gamybą. Ji suponuoja ne tik techninius įgūdžius, bet ir darbo pasidalijimą, nuoseklią veiksmų seką bei medžiagų parinkimą.

    Kaip mediena išliko?

    Mediena archeologijoje išlieka itin retai, nes organinės medžiagos paprastai greitai suyra. Šiuo atveju lemiamu veiksniu tapo nuolat drėgna aplinka, kuri sumažino irimo procesus ir padėjo išsaugoti tiek pačią medžiagą, tiek įrankių paliktas žymes.

    Konstrukcijos amžius nustatytas taikant liuminescencinį datavimą, kuris leidžia įvertinti, kada aplinkinės nuosėdos paskutinį kartą buvo veikiamos saulės šviesos. Toje pačioje vietovėje rasta ir medinių įrankių, datuojamų maždaug 390 000–324 000 metų laikotarpiu, kas rodo ilgalaikę medžio apdirbimo tradiciją.

    Kas galėjo būti statytojai?

    Didžiausia intriga ta, kad konstrukcija sukurta dar iki Homo sapiens evoliucijos. Kadangi radimvietėje neaptikta kaulų, tyrėjai negali tiesiogiai įvardyti rūšies, tačiau viena realiausių versijų siejama su Homo heidelbergensis, nors neatmetami ir kiti tuo metu Afrikoje gyvenę Homo genties atstovai.

    Atradimas skatina peržiūrėti ilgai vyravusį įsivaizdavimą, kad ankstyvieji homininai daugiausia klajojo ir apsiribojo paprastais akmeniniais įrankiais. Medinės konstrukcijos idėja leidžia manyti, jog sudėtingesnis planavimas ir buveinių kūrimas galėjo atsirasti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikyta.

  • Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi Qafzeh urvo dabartinio Izraelio teritorijoje radinius, nustatė vieną seniausių aiškių žmogaus patirto smurto požymių. Analizuotas jauno vyro skeletas, žymimas Qafzeh 25, datuojamas maždaug prieš 100 000 metų.

    Pagrindinis įrodymas – gilus, tiesus įpjovimas kairėje apatinio žandikaulio pusėje, perėjęs ir per dantį. Tyrėjai teigia, kad tokį pažeidimą greičiausiai paliko aštrus akmeninis įrankis, o trauma buvo patirta dar žmogui esant gyvam.

    Žaizda sugijo, vyras išgyveno

    Labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad kaulas rodė gijimo požymių. Tai reiškia, kad nukentėjęs vyras po smūgio išgyveno ir dar kurį laiką gyveno, o pats sužalojimas, tikėtina, nesukėlė mirtinos infekcijos.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik smurto rekonstrukcijai, bet ir ankstyvųjų žmonių socialinių ryšių supratimui. Jei žmogus po sunkios veido traumos galėjo išgyventi, tai gali reikšti, kad bendruomenė jį prižiūrėjo, aprūpino maistu ir padėjo atsigauti.

    Kodėl tai laikoma smurto įrodymu?

    Nors teoriškai sužalojimas galėjo įvykti nelaimingo atsitikimo metu, mokslininkai labiau linksta prie konflikto tarp žmonių versijos. Vienas argumentų – žaizdos vieta kairėje veido pusėje, kuri dažnai siejama su sužalojimais per artimą konfrontaciją, ypač jei smogiantis asmuo buvo dešiniarankis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aiškūs pjautiniai sužalojimai iš vidurinio paleolito laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra itin reti. Dėl to Qafzeh 25 atvejis gali būti vienas seniausių patikimai dokumentuotų sužalojimų, padarytų aštriu įrankiu.

    Ką dar atskleidė kaulai?

    Atlikus išsamią analizę, pastebėti ir dantų sveikatos požymiai: kariesas bei emalio pažeidimai. Tyrėjai nurodo, kad panašios problemos aptiktos ir kituose Qafzeh urve palaidotuose žmonėse.

    Mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl šios vietovės gyventojai galėjo dažniau turėti dantų ėduonį nei kai kurios kitos pleistoceno laikotarpio populiacijos, įskaitant neandertaliečius. Tarp galimų paaiškinimų minimi mitybos ypatumai, genetika ir specifinės aplinkos sąlygos.

    Šis atradimas paremtas šiuolaikiniais metodais, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir mikroskopinę analizę. Tokios technologijos leidžia tiksliau atskirti gyvenimo metu patirtas traumas nuo vėliau atsiradusių pažeidimų, kurie galėjo susiformuoti palaidojimo ar kasinėjimų metu.

  • Mokslininkai išsiaiškino, kas pražudė Flores „hobitus“: lemiamas lūžis prieš 61 000 metų

    Mokslininkai išsiaiškino, kas pražudė Flores „hobitus“: lemiamas lūžis prieš 61 000 metų

    Kas buvo Homo floresiensis

    Indonezijos Flores saloje aptiktas Homo floresiensis nuo 2003 metais rastų palaikų tapo vienu mįslingiausių žmonių giminės atstovų. Šie nedidelio ūgio, maždaug 110 centimetrų siekę homininai gyveno izoliuotoje aplinkoje ir, kaip rodo radiniai, naudojo akmeninius įrankius.

    Didžiausi ginčai mokslo bendruomenėje ilgą laiką sukosi apie jų kilmę ir išnykimo priežastis. Naujas tyrimas siūlo aiškesnį scenarijų, siejantį šios populiacijos žlugimą su ilgalaikiais aplinkos pokyčiais saloje.

    Stalagmitas atskleidė kritinę sausrą

    Tyrėjai analizavo netoliese esančios Liang Luar olos stalagmą, kurio cheminė sudėtis fiksuoja senovės klimato signalus. Matuodami deguonies izotopus ir magnio bei kalcio santykį, jie rekonstravo kritulių kaitą Flores saloje per dešimtis tūkstančių metų.

    Duomenys rodo, kad maždaug prieš 61 000 metų prasidėjo ryškus kritulių sumažėjimas, peraugęs į ilgai trukusią sausrą. Pasak tyrimo autorių, būtent šis lūžis galėjo sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai tapo pražūtinga Homo floresiensis.

    Žlugo ekosistema ir maisto šaltiniai

    Klimato pokyčiai smogė visam salos ekosistemų tinklui, ypač gyvūnams, nuo kurių galėjo priklausyti žmonių giminės atstovų išlikimas. Tyrime pabrėžiama stegodonų, nedidelių, senovinių dramblių giminaičių, svarba kaip potencialaus maisto šaltinio.

    Jų fosilinių dantų cheminė analizė parodė ryšį tarp prastėjančių sąlygų ir stegodonų gausos mažėjimo. Mažėjant vandens ištekliams ir džiūstant upėms, gyvūnai galėjo migruoti, o tai būtų privertę sekti paskui ir jų medžiotojus.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ilgalaikė sausra galėjo sugriauti vietinį ekosistemos stabilumą ir tapti pagrindiniu veiksniu, nulėmusiu šios populiacijos išnykimą“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Autoriai taip pat svarsto, kad pasitraukimas iš Liang Bua apylinkių galėjo padidinti kontakto su tuo metu regione plitusiais Homo sapiens tikimybę. Nors tiesioginių konflikto įrodymų nepateikiama, konkurencija dėl menkstančių maisto ir vandens išteklių galėjo dar labiau susilpninti mažą ir pažeidžiamą populiaciją.

    Tyrimas primena platesnę tendenciją paleoantropologijoje: vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip net santykinai nedideli, bet ilgai trunkantys klimato svyravimai izoliuotose salose gali lemti staigius biologinės įvairovės ir žmonių giminės istorijos lūžius.

  • Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Nauja vieno geriausiai išlikusių neandertaliečių kūdikio skeletų analizė atskleidė netikėtą faktą: maždaug 6 mėnesių amžiaus kūdikio kūno dydis galėjo atitikti šiuolaikinį 12–14 mėnesių vaiką. Tokios išvados leidžia naujai pažvelgti į neandertaliečių augimo tempą ir jų prisitaikymą prie atšiaurių ledynmečio sąlygų.

    Tyrimas paremtas Amud 7 palaikais, rasta Amudo urve dabartinio Izraelio teritorijoje. Tai vienas iš išsamiausių iki šiol aptiktų neandertaliečių kūdikio skeletų, todėl jis laikomas itin svarbiu lyginant ankstyvą neandertaliečių ir Homo sapiens raidą.

    Mokslininkai kūdikio amžių nustatė pagal dantų vystymąsi ir padarė išvadą, kad mirties metu jam buvo apie pusmetį. Tačiau galūnių kaulų, kaukolės ir kitų skeleto dalių analizė parodė gerokai labiau pažengusią organizmo brandą ir stambesnį kūno sudėjimą nei būtų tikėtasi pagal dantų „biologinį laikrodį“.

    Kas galėjo lemti tokį šuolį?

    Autoriai kelia prielaidą, kad neandertaliečiai ankstyvaisiais mėnesiais galėjo patirti ypač intensyvų augimo etapą. Toks tempas reikštų didesnes energijos sąnaudas kūno masei ir raumenynui auginti, tačiau galėjo suteikti pranašumą išgyvenant šaltame pleistoceno klimate.

    Didesnis kūnas ir greičiau tvirtėjantis skeletas ankstyvoje vaikystėje galėjo padėti geriau išlaikyti šilumą ir greičiau prisitaikyti prie fiziškai reiklaus gyvenimo būdo. Vis dėlto tai nereiškia, kad visa raida buvo „paspartinta“ vienodai: dantys, panašu, vystėsi panašiu tempu kaip ir šiuolaikinių žmonių.

    Skirtingi organizmo „laikrodžiai“

    Viena įdomiausių tyrimo užuominų yra tai, kad skirtingos organizmo sistemos galėjo bręsti nevienodu tempu. Jei dantų vystymasis išliko artimas Homo sapiens, o kaulai ir kūno masė augo greičiau, tai rodo sudėtingesnę biologinę strategiją, nei manyta anksčiau.

    Iki šiol dalis tyrimų pabrėždavo neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių panašumus, ypač vaikystės raidos etapuose. Nauji duomenys leidžia svarstyti, kad bent ankstyvajame periode skirtumai galėjo būti ryškesni, o neandertaliečių kūdikystė galėjo kainuoti daugiau energijos tiek pačiam organizmui, tiek jį prižiūrinčiai bendruomenei.

    Ką tai sako apie neandertaliečių gyvenimą?

    Toks intensyvus augimas būtų sunkiai įmanomas be patikimo maisto tiekimo ir veiksmingos kūdikių priežiūros. Tai netiesiogiai stiprina hipotezę, kad neandertaliečių grupės galėjo būti gerai organizuotos ir gebėti užtikrinti išteklius silpniausiems nariams, net gyvenant atšiaurioje aplinkoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvados remiasi vienu išskirtinai gerai išlikusiu skeletu. Norint patikrinti, ar toks augimo modelis buvo būdingas platesnei neandertaliečių populiacijai, reikės daugiau panašaus amžiaus radinių ir nuoseklių palyginamųjų analizių.

    Šie rezultatai publikuoti mokslo žurnale Current Biology ir jau dabar kelia naujų klausimų apie tai, kaip skirtingos žmogaus rūšys paskirstė energiją augimui, kaip vystėsi jų vaikystė ir kokias prisitaikymo strategijas pasirinko ledynmečio realybėje.

  • Mokslininkų šokas: 300 000 metų „Homo naledi“ baltymai atskleidė netikėtą paslaptį

    Mokslininkų šokas: 300 000 metų „Homo naledi“ baltymai atskleidė netikėtą paslaptį

    Mokslininkai paskelbė reikšmingą proveržį tiriant paslaptingą išnykusį žmonių giminės atstovą Homo naledi. Užuot ieškoję DNR, kuri šiltame Afrikos klimate greitai suyra, tyrėjai iš dantų emalio išgavo ir išanalizavo itin senus baltymus.

    Analizė atlikta 23 dantims, priklausiusiems mažiausiai 20 individų. Tokie baltymai gali išlikti šimtus tūkstančių ar net milijonus metų, todėl jie tampa alternatyva ten, kur genetinė medžiaga praktiškai nebeišsaugoma.

    Užuomina apie lytį nustebino

    Didžiausia intriga kilo tiriant amelogeniną – dantų emalio baltymą, turintį formas, siejamas su X ir Y chromosomomis. Tyrėjai nurodė, kad nė viename tirtame mėginyje nepavyko aptikti Y chromosomai būdingo varianto.

    Remiantis šiuo požymiu, visi ištirti individai greičiausiai buvo biologiškai moteriškos lyties. Paleoantropologams tai tapo netikėtu rezultatu, nes iki šiol buvo manoma, kad radiniai turėtų atspindėti mišrią populiaciją.

    Nauja interpretacija dėl urvo radinių

    Homo naledi kaulai buvo aptikti Pietų Afrikoje, Rising Star urvų sistemoje, giliai ir sunkiai pasiekiamoje kameroje. Nuo 2013 metais paskelbto atradimo dalis tyrėjų kėlė hipotezę, kad kūnai galėjo būti sąmoningai padėti urve, o tai reikštų sudėtingesnį socialinį elgesį, nei būtų tikėtasi turint omenyje mažesnę šios rūšies smegenų apimtį.

    Jei vis dėlto kameroje iš tiesų atsidūrė tik vienos lyties individai, atsiranda naujas paaiškinimas: vieta galėjo turėti specifinę paskirtį, susijusią su išskirtinai vienos lyties laidojimo ar kitomis ritualizuotomis praktikomis. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai išlieka hipoteze.

    Alternatyvus paaiškinimas taip pat neatmetamas: Y chromosomos požymio nebuvimas galėjo būti susijęs su iki šiol nežinomu šios rūšies genetiniu ypatumu, o ne su realia tirtų individų lyties struktūra. Tokiu atveju vien baltymo žymenų dar nepakaktų galutinei išvadai.

    Ryšiai su kitais homininais

    Tyrimas pateikė ir papildomų užuominų apie evoliucinius ryšius. Baltymų duomenys parodė kolageno gamybai svarbaus geno variantą, kurį Homo naledi dalijosi su Paranthropus robustus – kitu išnykusiu homininu, gyvenusiu Afrikoje daugiau nei prieš 1 milijoną metų.

    Tokie sutapimai gali padėti tikslinti senųjų homininų giminystės schemas, ypač kai trūksta DNR. Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad vien bendrų baltymų žymenų nepakanka tiksliai nustatyti, ką ši bendra savybė reiškė prisitaikymo ir evoliucijos požiūriu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad itin senų baltymų analizė tampa vis svarbesne paleontologijos kryptimi. Ji leidžia nustatyti giminystės požymius, kai kurias genetines ypatybes ir tikėtiną biologinę lytį net tuomet, kai pilno genomo atkurti neįmanoma.

    Šis darbas publikuotas mokslo žurnale Cell ir laikomas vienu ryškesnių pavyzdžių, kaip proteomika plečia senųjų žmonių ir jų giminaičių tyrimų ribas. Kartu jis primena, kad sensacingos išvados apie elgseną ar laidojimo papročius turi būti vertinamos atsargiai, kol jų nepatvirtina papildomi duomenys.

  • Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Sibire, vienoje iš Altajaus regiono urvų, rastas vienas neandertaliečiui priklausęs krūminis dantis privertė mokslininkus iš naujo įvertinti jų medicinines žinias. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad maždaug prieš 59 tūkstančius metų dantyje buvo sąmoningai išgręžta gili ertmė, tikėtina, siekiant sumažinti skausmą ir sustabdyti infekciją.

    Dantis iš pirmo žvilgsnio atrodo įprastas, tačiau mikroskopiniai tyrimai atskleidė gilią angą danties karūnoje, vedančią beveik iki pulpos kameros, kurioje yra nervai ir kraujagyslės. Autorių vertinimu, tokia ertmė vargiai galėjo susidaryti natūraliai, o paviršiaus įbrėžimai labiau primena darbą aštriu akmeniniu įrankiu.

    Tyrėjai procedūrą sieja su pažengusiu dantų ėduonimi ir galimai labai skausmingu uždegimu. Hipotezė paprasta: pašalinus dalį pažeisto audinio, skausmas galėjo sumažėti, o infekcija laikinai apribota, net jei visiškai išgydyti tuomet dar nebuvo įmanoma.

    Kodėl tai gali būti lūžis?

    Iki šiol ankstyviausi plačiau aptariami dantų gydymo pėdsakai dažniausiai buvo siejami su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir šiuolaikiniais žmonėmis. Jei Altajaus danties interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad dantų „chirurgijos“ ištakos gali būti senesnės daugiau nei 40 tūkstančių metų, o tokias praktikas galėjo pradėti neandertaliečiai.

    Ne mažiau svarbu ir tai, ką toks radinys sako apie kasdienį neandertaliečių gyvenimą. Sąmoningas bandymas gydyti dantį reikštų ne tik techninius gebėjimus, bet ir supratimą, kad skausmas turi konkrečią priežastį, kurią galima bandyti pašalinti.

    Kaip tai galėjo atrodyti praktiškai?

    Mikroskopiniai vagelių ir įbrėžimų pėdsakai leidžia spėti, kad įrankis buvo sukinėjamas gana tiksliai, tarsi primityvus grąžtas. Tyrėjai atliko bandymus su jaspio akmens įrankiais, panašiais į rastus toje pačioje vietovėje, ir nurodo, kad taip galima išgauti labai artimus pažeidimų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad toks „gręžimas“ galėjo trukti apie 35–50 minučių. Be nuskausminimo, antibiotikų ir sterilizacijos priemonių tai turėjo būti itin skausminga ir rizikinga, ypač dėl infekcijų, kurios galėjo greitai išplisti.

    Pacientas, panašu, išgyveno

    Vienas įdomiausių argumentų, kodėl tai laikoma ne atsitiktiniu pažeidimu, o intervencija, yra ertmės kraštų būklė. Jie atrodo kiek nugludinti, tarsi dantis dar kurį laiką buvo naudojamas kramtant po atliktos procedūros.

    Tai reikštų, kad žmogus ne tik atlaikė patį veiksmą, bet ir pakankamai ilgai gyveno po jo, kad susiformuotų pastebimi nusidėvėjimo požymiai. Kartu tai kelia klausimą, kiek tokios žinios galėjo būti paplitusios ir ar jos buvo perduodamos kitiems bendruomenės nariams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvada remiasi vienu radiniu, todėl būtini papildomi pavyzdžiai ir nepriklausomi vertinimai. Jei panašių pėdsakų ateityje bus aptikta daugiau, neandertaliečių medicinos ir kasdienių įgūdžių vaizdas gali pasikeisti iš esmės.

  • Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių vaikystė galėjo būti gerokai kitokia, nei iki šiol manyta. Tai rodo nauja analizė, atlikta tiriant kūdikio skeletą, rastą Amudo oloje Izraelyje ir mokslinėje literatūroje žinomą kaip Amud 7.

    Mokslininkai šiuolaikiniais metodais palygino dantų ir kaulų brendimą. Dantys leido spręsti, kad kūdikiui buvo apie 6 mėnesiai, tačiau kaulų išsivystymas priminė šiuolaikinio daugiau nei metų amžiaus vaiko rodiklius.

    Tokia ryški neatitiktis leidžia manyti, kad neandertaliečių kūnas ankstyvame amžiuje galėjo augti spartesniu tempu nei Homo sapiens. Tyrėjai pabrėžia, kad tai panašiau į dėsningumą, o ne vienetinę anomaliją, nors vaikų skeletų iš šios rūšies turima itin mažai.

    Vienas svarbiausių šio darbo akcentų yra tai, kada galėjo įvykti augimo pagreitėjimas. Autoriai kelia prielaidą, kad gimus neandertaliečių naujagimiai dydžiu ir pradine raida galėjo būti panašūs į šiuolaikinius, o didesnis skirtumas išryškėdavo jau po gimimo, pirmaisiais mėnesiais.

    Jei ši hipotezė pasitvirtintų, ji keistų supratimą apie neandertaliečių gyvenimo strategiją. Spartesnis somatinis augimas galėjo padėti greičiau pasiekti didesnę kūno masę, kuri šaltame klimate geriau sulaiko šilumą, o kartu potencialiai didina išgyvenimo tikimybę, kai resursai riboti.

    Ką tai reiškia žmogaus evoliucijai?

    Toks raidos modelis leistų kalbėti ne tik apie išvaizdos ar kūno sandaros skirtumus, bet ir apie skirtingą energijos paskirstymą augant. Homo sapiens evoliucijoje ryškus ilgesnės vaikystės etapas, siejamas su ilgesniu smegenų brendimu, socialiniu mokymusi ir lėtesne fizine branda.

    Nauji duomenys rodo sudėtingesnį vaizdą, nei ankstesnė nuostata, kad neandertaliečių augimo tempas buvo panašus į mūsiškį. Tyrėjai neatmeta, kad raida galėjo vykti etapais, kai vienu laikotarpiu ji priartėja prie Homo sapiens, o kitu ryškiai pagreitėja.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms didelę įtaką daro radinių stoka. Kiekvienas naujas neandertaliečių vaiko skeletas gali smarkiai pakoreguoti interpretacijas, todėl ateities tyrimai, ypač derinant kaulų mikrostruktūros ir dantų vystymosi analizę, čia bus lemiami.