Tag: Paleontologija

  • Teksase rasta 324 mln. metų fosilija su 24 galūnėmis: ji keičia vabzdžių išėjimo į sausumą istoriją

    Vabzdžiai yra viena rūšimis turtingiausių gyvūnų grupių Žemėje, tačiau jų ankstyvoji istorija ilgai rėmėsi daugiau genetinėmis užuominomis nei aiškiais fosiliniais įrodymais. Naujas tyrimas, paremtas 324 milijonų metų fosilija, rodo, kad vabzdžių protėviai į sausumą persikėlė ne staigiu šuoliu, o per ilgą pusiau vandeninę fazę.

    Radinys aptiktas vakarų Teksase, vėlyvojo Misisipio laikotarpio nuogulose, vadinamoje Tesnus formacijoje. Fosilija ilgą laiką buvo muziejaus rinkiniuose, tačiau buvo klaidingai priskirta jauno senovinio vėžiagyvio liekanoms, kol ją iš naujo įvertino tarptautinė paleontologų komanda.

    Tyrėjai nustatė, kad tai ne vėžiagyvis, o ankstyvas prievabzdis, pavadintas Chosha praecursor. Jo kūnas buvo apie 50 milimetrų ilgio, įskaitant uodeginę ataugą, o ryškiausias bruožas buvo 24 galūnės: be vaikščiojimui pritaikytų kojų, ant pilvelio segmentų buvo papildomi ataugų komplektai.

    Ypač išsiskyrė pilvelio galūnės, panašios į irklus. Tokia sandara, tyrėjų teigimu, yra tiesioginis fosilinis įrodymas, kad ankstyvieji vabzdžių giminaičiai gebėjo judėti tiek drėgnose pakrantėse, tiek sekliose vandenyse, o sausumos aplinkai prisitaikė palaipsniui.

    „Šios irklo formos pilvelio galūnės rodo, kad vabzdžiai sausumą užkariavo per ilgą pusiau vandeninį etapą, o ne staigiu perėjimu“, – teigė tyrėjų įžvalgas apibendrinę autoriai.

    Mokslininkų vertinimu, Chosha praecursor buvo savotiškas anatominis hibridas: turėjo vabzdžiams būdingų požymių, tokių kaip kiaušdėtis ir vaikščiojimui skirtos kojos, tačiau kartu išlaikė bruožus, labiau tinkančius plaukiojimui. Fosilijos radimo aplinka, siejama su senovinėmis pakrančių deltų nuogulomis, sustiprina versiją apie amfibinį gyvenimo būdą.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame kontekste. Genetiniai tyrimai jau anksčiau leido manyti, kad vabzdžių linija nuo jūrinių protėvių atsiskyrė gerokai anksčiau nei fosilijų įraše gausiai pasirodė aiškiai sausumai prisitaikę vabzdžiai, todėl ankstyvasis laikotarpis buvo laikomas menkai dokumentuotu. Naujoji fosilija padeda sujungti šias dvi istorijos dalis ir pateikia labiau apčiuopiamą perėjimo modelį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinys ne tik papildo vabzdžių evoliucijos kroniką, bet ir parodo, kiek reikšmingų atradimų dar gali slypėti muziejų archyvuose. Peržiūrint seniai sukauptas kolekcijas, klaidingai identifikuoti egzemplioriai kartais tampa svarbiausiais įrodymais, keičiančiais nusistovėjusias hipotezes.

  • Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Netikėtas radinys dykumoje

    Pietvakarių Egipte, Abu Tarturo plynaukštėje, mokslininkai aptiko suakmenėjusių ryklių dantų, kurie šiandienės dykumos vaizdą verčia iš naujo permąstyti. Radiniai rodo, kad šios itin sausos teritorijos kadaise buvo susijusios su jūriniu, gyvybės kupinu ekosistemos pasauliu.

    Paleontologai fosforitų sluoksniuose identifikavo 14 dantų, priskirtų penkioms išnykusioms ryklių rūšims. Kartu su ankstesniais to paties regiono duomenimis tai leidžia teigti, kad viename stratigrafiniame horizonte užfiksuotos mažiausiai septynios ryklių rūšys.

    Ką pasako dantų įvairovė

    Skirtingos dantų formos padėjo atskirti ryklių grupes: vieni dantys buvo ilgi ir ploni, tarsi adatos, kiti platesni, su dantytais kraštais, dar kiti ryškiai užlenkti. Tokia morfologinė įvairovė paprastai reiškia, kad plėšrūnai medžiojo skirtingą grobį ir dalijosi buveinėmis.

    Tyrėjai mini rūšis, priskiriamas tokioms gentims kaip Cretalamna, Scapanorhynchus, Serratolamna ir Squalicorax. Kai kurie iš šių radinių Abu Tarturo vietovei yra nauji, o dalis jų anksčiau nebuvo fiksuoti Egipte, todėl jie svarbūs tikslinant vėlyvosios kreidos laikotarpio faunos paplitimą Šiaurės Afrikoje.

    Kaip čia galėjo būti jūra

    Radiniai siejami su Duwi formacija, garsėjančia fosfatų klodais ir gausiomis jūrinės kilmės fosilijomis. Vėlyvosios kreidos laikotarpiu, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, Žemės klimatas buvo šiltesnis, o jūros lygis aukštesnis, todėl dideli šiandieninės Šiaurės Afrikos plotai buvo apsemti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dantys nebūtinai atspindi vieną katastrofišką įvykį. Fosforitinė nuogula laikoma „sutankintu“ geologiniu įrašu, kai santykinai plonas sluoksnis gali kaupti skirtingų laikotarpių liekanas, todėl ryklių dantys galėjo patekti į nuosėdas įvairiu metu.

    Kodėl to meto vandenys buvo tokie produktyvūs

    Didelis plėšrūnų rūšių skaičius paprastai rodo turtingą mitybinę bazę ir produktyvią jūrinę aplinką. Tyrėjai kaip galimą paaiškinimą mini upwellingą, kai į paviršių iškeliami vėsesni, maistingų medžiagų prisotinti gilesnių sluoksnių vandenys.

    Tokie procesai praturtina vandenį fosforu ir kitais elementais, skatina planktono augimą ir palaiko visą mitybos grandinę. Būtent dėl to vietovė, kuri šiandien siejama su smėliu ir kritulių stygiumi, geologinėje praeityje galėjo būti šilto, gyvybingo jūros šelfo dalis.

    „Šie radiniai parodo, kad dabar itin sausa Egipto teritorija kadaise buvo susijusi su turtinga jūrine ekosistema“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Vakarų Teksase dar 1985 metais aptikta fosilija, ilgus dešimtmečius laikyta jaunu vėžiagyviu, pasirodė esanti visiškai nauja, mokslui anksčiau neaprašyta vabzdžių rūšis. Naujas tyrimas rodo, kad maždaug prieš 324 mln. metų gyvenęs organizmas priklausė šešiakojų (hexapodų) linijai, nors išsiskyrė neįprasta sandara.

    Mokslininkai naują rūšį pavadino Chosha praecursor ir pabrėžė, kad ji turi 24 irklą primenančias kojas, o ne įprastas šešias, būdingas šiuolaikiniams vabzdžiams. Tokia anatomija ilgai klaidino, nes fosilija buvo aptikta sluoksniuose kartu su kitais vandens nariuotakojais, o įspaudas tamsiame akmenyje buvo sunkiai įskaitomas.

    Peržiūra tapo įmanoma pasitelkus kryžmiškai poliarizuotos šviesos vaizdinimą, kuris sumažina atspindžius ir leidžia geriau matyti smulkias struktūras. Taip tyrėjai aiškiau identifikavo galvos ir antenų požymius bei kitus bruožus, būdingus ankstyviesiems vabzdžiams, bet kartu fiksavo ir vėžiagyvius primenantį pilvelį.

    „Mūsų filogenetinė rekonstrukcija rodo, kad Chosha praecursor yra šešiakojis, todėl labiausiai tikėtina, kad tai anksti atsiskyręs vabzdys“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjų teigimu, ypač intriguoja pilvelyje matomi, žiaunas primenantys priedai, kurie gali rodyti pusiau vandens gyvenimo būdą. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvųjų vabzdžių perėjimas iš vandens į sausumą galėjo būti ne staigus, o laipsniškas, apimantis pakrančių ir šlapynių aplinkas.

    Dar vienas svarbus kontekstas – vadinamoji šešiakojų spraga, kai fosilijų įraše trūksta aiškių radinių, o genetiniai laiko modeliai rodo senesnę kilmę nei leidžia patvirtinti iškasenos. Naujoji fosilijos interpretacija, kartu su kitų mįslingų ankstyvųjų šešiakojų peržiūra, gali padėti geriau suderinti šiuos du įrodymų šaltinius.

    Šis atradimas svarbus ne tik dėl naujos rūšies, bet ir dėl platesnio vaizdo: jis primena, kad ankstyvųjų vabzdžių evoliucijoje galėjo egzistuoti daug įvairesni kūno planai nei vėliau nusistovėjusios šešių kojų „taisyklės“. Mokslininkai tikisi, kad pažangesni vaizdinimo metodai ir kitų senų kolekcijų peržiūra atskleis daugiau panašių klaidingai priskirtų fosilijų.

  • 7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

    7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

    Mioceno laikų viršūninis plėšrūnas

    Mokslininkai aprašė vieną įspūdingiausių Pietų Amerikos priešistorinių plėšrūnų – kaimanų giminaitį Purussaurus neivensis, kuris, kaip manoma, galėjo siekti apie 7 metrus ir sverti maždaug 1 800 kilogramų. Tokie dydžiai prilygtų lengvajam automobiliui ir gerokai lenktų daugumą šiandieninių krokodilų.

    Naujas tyrimas, publikuotas Journal of Vertebrate Paleontology, rodo, kad šis krokodilinis roplys mioceno laikotarpiu buvo vienas svarbiausių mitybos grandinės viršūnės medžiotojų. Miocenas truko maždaug nuo 23 iki 5,3 milijono metų, kai tropinėse Pietų Amerikos ekosistemose gyvūnijos įvairovė ir biomasė buvo ypač didelė.

    Įkandimų žymės papasakojo istoriją

    Išvadas tyrėjai grindė keturiais fosiliniais radiniais, aptiktais La Tatacoa dykumos regione dabartinėje Kolumbijoje. Šie radiniai datuojami maždaug 10,5–16 milijonų metų ir išsaugojo aiškias sužalojimų žymes, siejamas su didžiulio plėšrūno ataka arba mityba.

    Tarp įrodymų – dalinė kaukolė, šlaunikaulis ir du apatinio žandikaulio fragmentai, priklausę trims skirtingiems kanopinių žinduolių tipams. Kaulų pažeidimų forma ir mastas atitiko labai didelio krokodilo tipo plėšrūno sukandimus, todėl autoriai juos sieja būtent su Purussaurus neivensis.

    „Žymių dažnumas rodo, kad Purussaurus buvo svarbus šių tropinių ekosistemų plėšrūnas“, – sakė Helsinkio universiteto stuburinių paleontologas Oscaras Wilsonas.

    Grobis buvo beveik raganosio dydžio

    Pasak tyrėjų, kai kurie Purussaurus taikiniai buvo itin stambūs žolėdžiai, galėję sverti daugiau nei 1 toną. Tai reiškia, kad plėšrūnas galėjo medžioti arba bent jau reguliariai maitintis gyvūnais, kurie dydžiu prilygtų šiuolaikiniams raganosiams ar hipopotamams.

    Tyrime minimi keistai atrodę mioceno žinduoliai su masyviomis galūnėmis, iltimis ir tvirtu kūnu, evoliuciškai nepriklausomai primenančiu raganosius. Tokios formos gyvūnai rodo, kad tuo metu Pietų Amerikoje egzistavo labai produktyvios buveinės, galėjusios išlaikyti ir labai didelius plėšrūnus.

    Kodėl tuomet dominavo ne žinduoliai?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiandien daugelyje ekosistemų viršūnėje dažnai atsiduria placentiniai žinduoliai plėšrūnai, tačiau miocene Pietų Amerikoje situacija galėjo būti kitokia. Iki Didžiojo Amerikų biotinio apsikeitimo, kai Šiaurės ir Pietų Amerikos faunos pradėjo intensyviau maišytis, dalį didžiojo grobio nišų galėjo kontroliuoti ne žinduoliai, o ropliai.

    Tuometinėje aplinkoje, be milžiniškų krokodilinių formų, galėjo veikti ir kiti stambūs medžiotojai, įskaitant dideles smauglių grupės gyvates bei vadinamuosius teroro paukščius. Tokia konkurencinė aplinka rodo, kad plėšrūnų bendrijos galėjo būti labiau įvairios, o didelio grobio spaudimas pasiskirstęs tarp kelių skirtingų grupių.

    „Grobio buvo tiek daug, kad vien žinduolių plėšrūnams jo nebūtų pakakę suvalgyti“, – sakė Oscaras Wilsonas.

    Autoriai spėja, kad Purussaurus galėjo užpulti prie vandens besiganančius ar geriančius gyvūnus, sugriebti juos už galvos ir sutraiškyti stipriu įkandimu. Tuomet, kaip ir šiuolaikiniai krokodilai, jis galėjo naudoti kūno sukimąsi, kad suplėšytų audinius ir atskirtų grobio dalis.

    Be to, tokie plėšrūnai galėjo daryti poveikį visai ekosistemai ne tik tiesiogiai medžiodami, bet ir palikdami maitėdoms likučius bei pernešdami maistines medžiagas tarp sausumos ir vandens buveinių. Tai viena priežasčių, kodėl stambūs krokodiliniai plėšrūnai laikomi svarbiais ekosistemų formuotojais.

    Tyrėjai primena, kad šiuolaikiniai krokodilai taip pat kartais puola labai stambų grobį. Pavyzdžiui, didžiausi dabar gyvenantys sūriavandeniai krokodilai gali pasiekti apie 1 200 kilogramų ir kai kur fiksuojami puolantys didelius žinduolius.

    Vis dėlto mioceno Purussaurus, sprendžiant iš fosilijų, galėjo medžioti dar ambicingiau, o jo vaidmuo Pietų Amerikos tropikuose galėjo būti pagrindinis, kai kalbama apie stambių žolėdžių kontrolę. Tokie duomenys papildo supratimą, kaip per milijonus metų keitėsi plėšrūnų ir grobio santykiai.

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.

  • Mirtini iltiniai katinai nyko iš vidaus: mokslininkai atskleidė ligas ir kraujomaišą prieš išnykimą

    Mirtini iltiniai katinai nyko iš vidaus: mokslininkai atskleidė ligas ir kraujomaišą prieš išnykimą

    Naujas tyrimas rodo, kad vienas garsiausių ledynmečio plėšrūnų, iltinis katinas Smilodon fatalis, prieš išnykdamas galėjo susidurti ne tik su aplinkos pokyčiais, bet ir su rimtomis sveikatos problemomis. Mokslininkai aptiko požymių, leidžiančių įtarti dažnesnes įgimtas deformacijas ir galimą kraujomaišą nykstančiose populiacijose.

    Smilodon fatalis buvo stambus pasalomis medžiojęs plėšrūnas, galėjęs sverti apie 270 kilogramų. Ši rūšis išnyko paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 12 000 metų, kai Šiaurės Amerikoje sparčiai keitėsi klimatas ir nyko stambiųjų žolėdžių, nuo kurių priklausė plėšrūnai, gausa.

    Tyrėjai analizavo Los Andžele esančių La Brea dervos duobių fosilijas ir ištyrė daugiau nei 3 700 slankstelių. Šie kaulai priskirti mažiausiai 849 skirtingiems Smilodon fatalis individams, todėl tai tapo viena didžiausių tokio tipo anatominių analizių, leidžiančių vertinti ne pavienius atvejus, o bendras populiacijos tendencijas.

    Ką parodė slankstelių tyrimas

    Naudodami optinius metodus ir kompiuterinės tomografijos tyrimus mokslininkai ieškojo traumų, ligų ir genetinių defektų pėdsakų. Slanksteliuose rasta įvairių patologijų, įskaitant požymius, būdingus lėtiniams uždegimams, taip pat užfiksuota daugiau nei 200 įgimtų slankstelių apsigimimų ir beveik 50 suaugusių slankstelių atvejų.

    Be to, identifikuoti trys individai, kurių juosmeninėje stuburo dalyje aptikta požymių, siejamų su stuburo nervų navikais. Nors absoliutus skaičius atrodo nedidelis, pagal tirtų pavyzdžių proporciją tyrėjai apskaičiavo apie 353 atvejus 100 000 individų, o tai yra labai didelis rodiklis, palyginti su žmogaus populiacijomis.

    „Dervos ištekos buvo spąstai mėsėdžiams: įklimpęs stambus žolėdis pritraukdavo plėšrūnus ir maitėdas, kurie patys įstrigdavo dideliais kiekiais“, – teigiama tyrime.

    Kaip tai galėjo prisidėti prie išnykimo

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokios įgimtos deformacijos ir galimi navikai galėjo reikšmingai mažinti gyvūnų judrumą ir medžioklės sėkmę. Šiuolaikinių gyvūnų pavyzdžiai rodo, kad panašūs stuburo nervų navikai dažnai sukelia skausmą, raumenų nykimą ir šlubavimą, o tai plėšrūnui reiškia prastesnes galimybes sumedžioti grobį.

    Tyrėjai neatmeta, kad blogėjanti sveikata galėjo lemti ir elgsenos pokyčius. Jei gyvūnui sunkiau medžioti, jis gali dažniau rizikuoti, pavyzdžiui, bandydamas pasinaudoti lengvu grobiu, įklimpusiu dervoje, nors tai didina tikimybę pačiam žūti.

    Kraujomaišos hipotezė, anot autorių, išlieka tikėtina, tačiau ją galutinai patvirtinti sudėtinga, nes iš La Brea radinių paprastai neišlieka minkštieji audiniai, o DNR analizė tokiu atveju beveik neįmanoma. Vis dėlto didesnis įgimtų defektų dažnis dažnai siejamas su mažėjančiomis, izoliuotomis populiacijomis.

    Pamoka šiandienos gamtai

    Šis darbas primena, kad rūšių nykimą gali lemti ne vienas veiksnys, o jų derinys: mažėjantis skaičius, genetinės įvairovės praradimas, ligos ir aplinkos pokyčiai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašios rizikos išlieka ir šiandien, kai dėl buveinių nykimo bei klimato kaitos daugelio rūšių populiacijos fragmentuojasi, o genetinė įvairovė mažėja.

    Tyrime taip pat primenama, kad analogiški signalai fiksuoti ir kitų ledynmečio gyvūnų istorijoje. Pavyzdžiui, kai kurių amžinajame įšale rastų mamutų genetiniai duomenys rodo didelį kraujomaišos lygį prieš išnykimą, o tai galėjo didinti paveldimų sutrikimų ir ligų riziką.

    Smilodon fatalis atvejis, mokslininkų teigimu, yra dar vienas argumentas, kodėl gamtosaugos politikoje svarbu ne tik saugoti buveines, bet ir užtikrinti populiacijų junglumą. Kuo mažesnė ir labiau izoliuota populiacija, tuo greičiau gali didėti genetinių defektų tikimybė ir mažėti atsparumas ligoms.

  • Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Naujas tyrimas rodo, kad prieš penkis didžiausius masinio išnykimo įvykius Žemės istorijoje planetos klimato ir vandenynų chemijos rodikliai elgėsi neįprastai. Mokslininkai tai apibūdina kaip savotišką sistemos svyravimą, kuris galėjo signalizuoti artėjantį didelį lūžį.

    Darbas, publikuotas žurnale „Nature Communications“, apėmė maždaug 539 mln. metų laikotarpį ir išskyrė penkis skirtingus klimato režimus. Tarp jų nustatytos staigių perėjimų fazės, kai aplinka kito greitai, o gyvybė tapdavo labiau pažeidžiama.

    Kas yra biosferos pažeidžiamumas?

    Tyrėjai pasiūlė rodiklį, apibūdinantį bendrą biosferos pažeidžiamumą: jis sujungia išnykimo ir naujų rūšių atsiradimo tempus su bendru biologinės įvairovės lygiu. Paprastai tariant, vertinama, ar ekosistemos pokyčių greitis pradeda lenkti pačios biosferos gebėjimą išlaikyti stabilumą.

    Vienas iš autorių, Vilniaus universiteto paleontologas ir Žemės sistemų mokslininkas Andrej Spiridonov pabrėžė, kad rodiklis nėra vieno regiono ar vienos rūšies termometras. Jis aprašo bendrą foną, kuriame net ir papildomi sukrėtimai gali turėti didesnį poveikį.

    „Kai sistema artėja prie kritinio perėjimo, tai suteikia informacijos apie galimą didelį būsimą pokytį, pavyzdžiui, masinį išnykimą ar net jų seriją“, – sakė A. Spiridonov.

    Temperatūra ir staigūs perėjimai

    Analizė parodė, kad ilgesniais laikotarpiais didesnis pažeidžiamumas dažniau sutapdavo su šiltesniu klimatu. Tačiau ryškiausi šuoliai fiksuoti būtent klimato režimų sandūrose, kai aplinkos sąlygos persitvarkydavo sparčiausiai.

    Tai nereiškia, kad vien klimato ar vandenynų chemijos nestabilumas automatiškai sukelia masinį išnykimą. Žinomi ir kiti lemiami veiksniai, pavyzdžiui, didelio asteroido smūgiai ar milžiniškas vulkanizmas, tačiau naujasis darbas siūlo paaiškinimą, kodėl tam tikrais laikotarpiais biosfera būdavo labiau pažeidžiama.

    Ką tai sako apie dabartį?

    Tyrimas yra istorinis ir pats savaime neprognozuoja, kas nutiks artimiausiais dešimtmečiais. Vis dėlto jis svarbus platesniame kontekste, nes šiandien mokslininkai fiksuoja spartų klimato šiltėjimą ir biologinės įvairovės nykimą, o tai didina diskusijas apie vadinamąjį šeštąjį masinį išnykimą.

    Autorių teigimu, dabartinis geologinis laikotarpis, kainozojus, pagal jų rodiklį išsiskiria palyginti mažu foniniu pažeidžiamumu. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus veikla, įskaitant šiltnamio dujų emisijas, buveinių naikinimą ir taršą, gali sukelti reikšmingų pokyčių net ir esant santykinai stabiliam fonui.

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Radiniui – beveik ketvirtis milijardo metų

    Pietų Kinijoje, Junano provincijoje, mokslininkai aptiko vidurinio triaso laikotarpio jūrų roplio Austronaga minuta fosiliją, kurios amžius siekia apie 244 milijonus metų. Ypatinga tai, kad kartu su griaučiais išliko ir minkštieji audiniai, leidę atpažinti virškinimo sistemos dalis.

    Tokie radiniai yra itin reti, nes vidaus organai paprastai suyra dar iki organizmui tampant fosilija. Tyrėjai šį atvejį vadina vienu seniausių žinomų pavyzdžių, kai roplio virškinamasis traktas išsilaikė taip aiškiai.

    Kaip pavyko atpažinti organus?

    Tyrime buvo pasitelkti šiuolaikiniai metodai, įskaitant fotografiją ultravioletinėje šviesoje ir chemines analizes. Tai leido išskirti organų kontūrus ir jų sudėtį uolienoje, kur paprastai matomi tik kaulai.

    Priekinėje kūno ertmės dalyje nustatytas vienas maišelio formos skrandis, už jo aptikta gerai išlikusi kepenų struktūra, o toliau identifikuotos paprastos žarnos. Tyrėjai nurodo, kad kai kuriose vietose aptikti geležies junginiai siejami su hemoglobino pėdsakais, nors tokie signalai tokio senumo fosilijose pasitaiko itin retai.

    Ką pasakojo paskutinis gyvūno valgis?

    Virškinamajame trakte rasta žuvų žvynų, laikomų paskutinio grobio liekanomis. Tai tiesiogiai patvirtina, kad Austronaga minuta medžiojo smulkias žuvis šiltose, sekliose tuometinių jūrų ekosistemose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad paprastas žarnynas dera su mėsėdžio mityba, nes mėsa lengviau suvirškinama ir nereikalauja ilgo, sudėtingo virškinimo trakto, būdingo daugeliui žolėdžių.

    Reikšmė roplių evoliucijai

    Radinio analizė svarbi ir platesniam evoliucijos vaizdui: ji rodo, kad ankstyvieji ropliai galėjo turėti paprastesnį virškinamąjį traktą, nei kai kurie ankstesni spėjimai. Tai aktualu diskusijoms apie tai, kada evoliuciškai susiformavo sudėtingesnės virškinimo sistemos ypatybės, būdingos šiuolaikiniams paukščiams ir krokodilams.

    Junano provincija jau seniai laikoma vienu svarbiausių pasaulio regionų, padedančių suprasti, kaip po masinio išnykimo prieš maždaug 252 milijonus metų ekosistemos vėl kūrėsi, o gyvūnai ieškojo naujų gyvenimo būdų, įskaitant grįžimą į vandens aplinką.

  • Pirmoji tikra šunų giminės atstovė: kuo išsiskyrė hesperocionas ir kodėl jis išnyko

    Šis išnykęs šuninių šeimos atstovas datuojamas vėlyvuoju eocenu ir ankstyvuoju oligocenu, maždaug nuo 42,5 iki 31 milijono metų prieš mūsų laikus. Fosilijų radiniai rodo, kad jis buvo paplitęs plačioje teritorijoje nuo pietų Kanados iki dabartinio Kolorado regiono.

    Hesperocionas buvo palyginti mažas: nuo snukio iki uodegos galo siekdavo apie 80 centimetrų, turėjo pailgą kūną, ilgą uodegą ir smailesnį snukį. Jo kojos buvo trumpesnės nei daugumos vėlesnių šuninių, todėl gyvūnas labiau priminė mišrūną tarp šuns ir kiaunės tipo plėšrūnų.

    Viena įdomiausių detalių – penki pirštai letenoje ir padidintas nagas, kurį dalis paleontologų aiškina kaip prisitaikymą kabintis ir laipioti. Tai sustiprina hipotezę, kad hesperocionas bent dalį laiko praleisdavo miškingose buveinėse, judėdamas po pomiškį ir galėdamas užlipti į medžius.

    Pagal dantų ir žandikaulių požymius hesperocionas greičiausiai buvo visaėdis, tačiau jo mityboje dominavo mėsa. Tikėtina, kad jis medžiojo smulkesnį grobį, pavyzdžiui, graužikus, taip pat galėjo gaudyti didesnius vabzdžius ar kitus nedidelius gyvūnus.

    Mokslininkai paprastai linksta prie versijos, kad tai buvo pasalos medžiotojas, kuris pasinaudodavo slėptuvėmis ir staigiu šuoliu. Tokia strategija logiška miškingose teritorijose, kur greitis atvirose erdvėse nėra svarbiausias pranašumas.

    Skaičiuojama, kad hesperocionai gyvavo apie 11,5 milijono metų ir išgyveno reikšmingus klimato pokyčius pereinamuoju laikotarpiu nuo eoceno iki oligoceno. Būtent šie pokyčiai dažnai įvardijami kaip vienas svarbiausių veiksnių, nulėmusių jų linijos nykimą.

    Vėsėjant klimatui ir traukiantis subtropiniams miškams, Šiaurės Amerikoje plėtėsi atviresnės erdvės. Tokiose buveinėse pranašumą įgijo greitesni, ilgesnių kojų plėšrūnai, geriau prisitaikę persekioti grobį, o ne medžioti pasaloje.

    Be aplinkos kaitos, reikšminga galėjo būti ir konkurencija su kitais plėšrūnais, įskaitant ankstyvąsias kačių grupes. Kai šie plėšrūnai įsitvirtino, jie tapo stipriais konkurentais nišose, kuriose pasalos medžioklė buvo efektyviausia.