Tag: Paleontologija

  • Juros periodo sensacija: Vajominge aptiktas vienas storiausių kalmarą primenančių padarų

    Juros periodo sensacija: Vajominge aptiktas vienas storiausių kalmarą primenančių padarų

    Paleontologai Vajominge, JAV, iš dviejų fosilijų, rastų senovinės vidaus jūros nuogulose, aprašė naują juros periodo galvakojo rūšį, primenančią kalmarą. Mokslininkai teigia, kad tai vienas storiausių iki šiol žinomų šiai išnykusiai grupei priklausiusių gyvūnų.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Wyoteuthis linsterorum, pagerbiant patyrusį fosilijų ieškotoją Cliffą Linstera, kuris aptiko vieną iš radinių. Tai kol kas vienintelė žinoma Wyoteuthis genties rūšis, o jos aprašymas paskelbtas mokslo žurnale Papers in Palaeontology.

    Kas tai per gyvūnas?

    Wyoteuthis priklausė belemnitams – išnykusiai galvakojų moliuskų būriui, kuris klestėjo juros laikotarpiu. Šių gyvūnų tolimi šiandieniniai giminaičiai yra kalmarai ir aštuonkojai, tačiau belemnitai turėjo ir kietą vidinę struktūrą.

    Belemnitų „skeletas“ susidėjo iš dviejų dalių: kūgio formos vidinės kriauklės, kurioje būdavo aragonito, ir tvirtesnės kalkitinės dalies, vadinamos rostru. Būtent rostrai dažniausiai ir išlieka kaip fosilijos, todėl jų gausu įvairiuose juros periodo sluoksniuose visame pasaulyje.

    Kuo ji išskirtinė?

    Šios rūšies rostras mokslininkams pasirodė neįprastai masyvus: jo skersmuo priekinėje dalyje siekė apie 60 milimetrų, o ilgis, remiantis išlikusiomis dalimis, galėjo būti maždaug 160–175 milimetrai. Palyginimui, dauguma Vajominge randamų belemnitų rostrų paprastai būna 50–100 milimetrų ilgio ir 10–20 milimetrų pločio.

    „Šie rostrai yra storiausi, kokie iki šiol žinomi belemnitams“, – teigiama tyrėjų publikacijoje. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien rostras automatiškai nereiškia milžiniško gyvūno ar išskirtinai aukštos vietos mitybos grandinėje.

    Pagal taikomus skaičiavimo metodus, visas gyvūnas, įskaitant čiuptuvus, galėjo siekti apie 55–60 centimetrų. Tyrėjai taip pat svarsto, kad retas šios rūšies aptikimas gali rodyti siaurą ekologinę specializaciją, pavyzdžiui, specifinį grobį ar gyvenamąją aplinką.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Belemnitai yra svarbūs suprantant juros jūrų ekosistemas ir galvakojų evoliuciją, nes jų fosilijos leidžia atkurti, kaip skirtingos linijos prisitaikė prie aplinkos pokyčių. Wyoteuthis linsterorum priskiriamas Megateuthididae šeimai, kuriai priklausė ir didžiausi žinomi belemnitai.

    Tyrėjai primena, kad dalis šios grupės atstovų suklestėjo po toarkio išnykimo įvykio, kai vandenynuose sumažėjo deguonies. Vėliau, vidurinio juros laikotarpiu, dauguma šios šeimos linijų išnyko, todėl naujai aprašyta rūšis gali būti reta, vėlyva ir neįprastai išsiskirianti išlikusi linijos atšaka.

  • Dinozaurai dar niebuvo taip arti: Varšuvoje startuoja „DINO EXPERIENCE“ su tikra tarbozauro kaukole

    Varšuvoje, „Art Box Experience“ erdvėje „Fabryka Norblina“, nuo rugsėjo 25 dienos lankytojams atveriama nauja įtraukianti paroda „DINO EXPERIENCE“. Ji sukurta taip, kad priešistorę vienodai smalsiai tyrinėtų ir vaikai, ir suaugusieji, o dalis patirčių paremta virtualios realybės sprendimais.

    Organizatoriai žada daugiau nei valandą trunkantį maršrutą, kuriame vietoje įprasto eksponatų stebėjimo siūloma judėti, klausytis, atlikti užduotis ir patiems ieškoti atsakymų. Paroda suskirstyta į 8 zonas, todėl lankymas labiau primena nuoseklią kelionę per skirtingus priešistorės pasakojimo etapus.

    Vienoje erdvių vaikai galės pasijusti paleontologais ir specialiuose smėlio plotuose ieškoti fosilijų, mokydamiesi, kaip realybėje vyksta kasinėjimai. Kitur į pagalbą pasitelkiama virtuali realybė, leidžianti atsidurti aplinkoje, kurioje dinozaurai pasirodo visai šalia, o judesį fiksuojančios instaliacijos reaguoja į lankytojų veiksmus.

    Vienas iš labiausiai aptariamų elementų yra galimybė pamatyti skaitmeninį savo atvaizdą dinozauro pavidalu. Tokie sprendimai vis dažniau naudojami šiuolaikinėse edukacinėse ekspozicijose, nes interaktyvumas padeda išlaikyti vaikų dėmesį ir kartu suteikia progą tėvams įsitraukti ne mažiau aktyviai.

    Kelionė per mezozojų

    Centrinė parodos dalis yra apie 20 minučių trunkantis įtraukiantis reginys, kuriame projekcijos, garsas ir apšvietimas supa žiūrovus iš visų pusių. Pasakojimas veda per tris mezozojaus eros laikotarpius ir parodo, kaip per milijonus metų kito gyvybė Žemėje.

    Finalinėje erdvėje dėmesys skiriamas masinio išnykimo temai, siejamai su įvykiais maždaug prieš 66 milijonus metų. Tai viena svarbiausių ribų Žemės istorijoje, po kurios išnyko ne paukštiniai dinozaurai, o ekosistemos visame pasaulyje patyrė didžiulius pokyčius.

    Tikras eksponatas skaitmeninėje parodoje

    Šalia skaitmeninių patirčių lankytojams žadamas ir vienas visiškai realus akcentas, kuris išskiria parodą iš daugelio panašių projektų. Ekspozicijoje pristatoma autentiška tarbozauro kaukolė, kurią organizatoriai įvardija kaip itin retai viešai rodomą eksponatą.

    Tarbozauras buvo stambus plėšrūnas, gyvenęs vėlyvosios kreidos laikotarpiu dabartinės Azijos teritorijose. Vaikams tai proga iš arti pamatyti tikrą fosiliją, o suaugusiesiems paroda dažnai tampa tiltu nuo vaikystės susižavėjimo iki klausimo, kaip mokslas apskritai atkuria pasaulį, kurio nebėra.

    „Parodoje pristatoma tarbozauro kaukolė yra ne tik įspūdingas eksponatas, bet ir autentiškas gyvybės istorijos dokumentas bei svarbaus Lenkijos paleontologijos etapo liudijimas. Ji siejama su lenkų ir mongolų ekspedicijomis Gobio dykumoje, kurių atradimai turėjo pasaulinę reikšmę“, – sakė Lenkijos mokslų akademijos Paleobiologijos instituto vadovas Jarosławas Stolarskis.

    Moksliniu partneriu parodoje įvardijamas Lenkijos mokslų akademijos Paleobiologijos institutas, o ekspozicijos edukacinę dalį rengė su instituto ekspertais dirbanti komanda. Organizatoriai pabrėžia, kad tokia partnerystė reikalinga tam, kad įtraukianti forma neatsietų lankytojų nuo faktais pagrįsto pasakojimo.

    „Norėjome, kad technologijos vestų į žinias: padėtų suprasti ekosistemų mastą, paleontologų darbą ir leistų susitikti su autentišku praeities liudijimu. Dėl to bendradarbiavimas su Paleobiologijos institutu mums yra esminis“, – sakė „Art Box Experience“ vadovė Joanna Sikora-Kowalkowska.

  • Sfinkso uolose aptiko 45 mln. metų krokodilo liekanas: tyrėjai atskleidė netikėtą detalę

    Sfinkso uolose aptiko 45 mln. metų krokodilo liekanas: tyrėjai atskleidė netikėtą detalę

    Sensacija iš senųjų uolienų

    Uolienose, iš kurių senovės egiptiečiai iškalė Didįjį Sfinksą Gizoje, mokslininkai aptiko 45 mln. metų senumo krokodilo giminaičio fosiliją. Tyrimas rodo, kad šio regiono klintys susiformavo gerokai anksčiau nei atsirado žmogus, todėl jose galėjo išlikti jūrinės faunos pėdsakų.

    Remiantis kompiuterinės tomografijos tyrimais, rastoji kaukolė priklausė iki šiol nežinomai rūšiai, gyvenusiai eoceno laikotarpiu. Tuo metu didelė dabartinio šiaurinio Egipto dalis buvo apsemta seklios jūros, kurioje klestėjo įvairūs jūriniai gyvūnai.

    Nauja rūšis ir netikėtas sutapimas

    Mokslininkai fosilijai suteikė pavadinimą Herugavialis cairensis ir priskyrė ją gavialinių giminei. Šie krokodilų giminaičiai išsiskiria ilgu, siauru snukiu, kuris evoliuciškai prisitaikė prie žuvų gaudymo, todėl jų gyvenimo būdas labiau siejamas su vandens ekosistemomis.

    Įdomi detalė ta, kad fosilijos kaukolei trūksta snukio galo, o panašus pažeidimas matomas ir Sfinkse, kur nėra dalies nosies. Tyrėjai pabrėžia, kad tai tik vizualus sutapimas, o ne bendros priežasties įrodymas: fosilijoje tai siejama su išlikimo būkle ir geologiniais procesais.

    Kaip šis radinys „gulėjo“ muziejuje

    Šios fosilijos istorija siekia 1920-uosius: tuomet Egipte rasta kaukolė ilgą laiką buvo priskiriama kitai rūšiai, nes tuo metu trūko priemonių detaliai įvertinti vidinę sandarą. Tik šiuolaikiniai neardomieji metodai leido peržiūrėti senąsias išvadas.

    Tarptautinė mokslininkų komanda pritaikė kompiuterinę tomografiją, kuri leidžia „peršviesti“ fosiliją jos nepažeidžiant ir tiksliai palyginti anatomines struktūras. Išryškėję skirtumai, ypač aplink akiduobes ir kai kurias kaulines detales, parodė, kad tai ne anksčiau manyta rūšis, o atskira evoliucinė linija.

    Tyrimo autoriai ne tik aprašė naują rūšį, bet ir įsteigė naują gentį Herugavialis, o tai rodo, kad ankstesnė klasifikacija buvo per daug supaprastinta. Pats pavadinimas siejamas su Heru, Egipto dievu Horu, o sąsajos su Sfinksu pasirinktos dėl simbolinės reikšmės ir radinio kilmės iš to paties geologinio sluoksnio.

    Atradimas primena, kad garsūs archeologiniai objektai neretai slepia dar senesnę, geologinę ir paleontologinę istoriją. Sfinkso klintys liudija laiką, kai šiandieninė dykuma buvo jūros pakraštys, o dabartinės civilizacijos simboliai iškilo iš uolienų, kuriose užsikonservavo praeities ekosistemos pėdsakai.

  • Egipte iš naujo įvertinta 45 mln. metų krokodilo kaukolė: detalė priminė Didįjį Sfinksą

    Egipte iš naujo įvertinta 45 mln. metų krokodilo kaukolė: detalė priminė Didįjį Sfinksą

    Mokslininkai, pasitelkę kompiuterinės tomografijos tyrimus, iš naujo ištyrė beveik prieš šimtmetį Egipte rastą krokodilo kaukolę ir nustatė, kad ji priklauso iki šiol neaprašytai genčiai. Fosilija datuojama maždaug 45 milijonų metų senumu ir padėjo pakoreguoti dalį krokodilų evoliucinio medžio.

    Radavietė siejama su Mokattam geologine formacija – tuo pačiu kalkakmeniu, iš kurio išskobtas Didysis Sfinksas Gizoje. Tyrėjų dėmesį patraukė simboliška detalė: kaip ir Sfinkso atveju, kaukolei trūksta snukio galo, todėl atradimas įgavo ir kultūrinį atspalvį.

    Naujoji gentis ir rūšis pavadinta Herugavialis cairensis, taip pagerbiant egiptiečių dievą Heru ir išryškinant ryšį su Kairu. Tyrimo autoriai – mokslininkai iš Egipto, Jungtinės Karalystės, Švedijos ir Vokietijos – rezultatus paskelbė žurnale Royal Society Open Science.

    Kaukolė dar 1927 metais buvo priskirta genčiai Tomistoma, į kurią įtraukiamas ir šiandien gyvenantis netikrasis gharialas, pasižymintis ilgu, siauru snukiu. Vis dėlto nauji vaizdiniai duomenys atskleidė aiškius anatominius skirtumus, kurių anksčiau nebuvo įmanoma tiksliai įvertinti.

    Tarp išskirtinių bruožų mokslininkai nurodė pakilusias ir labiau išsikišusias akiduobes bei kitus kaukolės sandaros požymius, rodančius kitokius giminystės ryšius. Dėl to rūšis perkelta į naują gentį, o beveik šimtmetį galiojusi klasifikacija iš esmės pakeista.

    Tyrimo bendraautoriai pabrėžė, kad panašumas tarp pradingusio fosilijos snukio galo ir Sfinkso nosies tapo viena iš idėjų, inspiravusių naują pavadinimą. „Būtent ši sąsaja padėjo pasirinkti pavadinimą, kuris nurodo ir į vietą, ir į Egipto kultūrinį kontekstą“, – sakė vienas iš tyrimo vadovų.

    Mokslininkų vertinimu, prieš maždaug 45 milijonus metų didelė šiandieninio Egipto ir aplinkinių teritorijų dalis buvo užlieta sekliais vandenimis. Herugavialis, kaip spėjama, gyveno greta mažiausiai dar dviejų ilgasnukių krokodilų rūšių, o tai rodo, kad regione egzistavo turtinga ir įvairi pusiau vandens roplių fauna.

    Naujoji rūšis priskiriama grupei, kurios šiais laikais yra išlikę tik keli atstovai, tarp jų Indijos gharialas ir netikrasis gharialas. Fosilijų duomenys leidžia manyti, kad jų giminaičiai kadaise buvo paplitę kur kas plačiau, o mokslinėje literatūroje aprašyta daugiau nei 40 susijusių rūšių.

    Tyrėjai taip pat aptarė, kad Viduržemio jūros regione tinkamas buveines galėjo sumažinti klimato vėsimas ir krintantis jūros lygis, o vėlesni šiltesni laikotarpiai kai kuriose vietovėse galėjo skatinti biologinės įvairovės atsigavimą. Vis dėlto norint tiksliau atsakyti, kaip šie krokodilų giminaičiai plito ir kodėl vėliau regione išnyko, būtini papildomi radiniai ir platesnė fosilijų analizė.

  • Mokslininkai aptiko 245 mln. metų jūrinę roplę su išlikusiais organais: ką atskleidė radinys

    Tarptautinė mokslininkų komanda aprašė naują ilgakaklės jūrinės roplės rūšį Austronaga minuta, gyvenusią maždaug prieš 245 milijonus metų, ankstyvajame triaso laikotarpyje. Rūšis išskirtinė tuo, kad fosilijoje išliko ne tik skeletas, bet ir didelė dalis virškinimo sistemos.

    Radinių rasta pietvakarių Kinijoje, Junanio provincijoje esančioje Luopingo apylinkių Guanlingo formacijoje. Ši vietovė gerai žinoma paleontologams, nes čia aptinkama triaso jūrų gyvūnų fosilijų, susiformavusių sąlygomis, kurios kartais leidžia išlikti ir minkštiesiems audiniams.

    Tyrėjai teigia, kad pasitelkę ultravioletinę fotografiją ir kitus laboratorinius metodus jie galėjo atskirti kelis vidaus organus. Tarp jų minimi skrandis, kepenys ir žarnynas, o kai kuriuose audiniuose aptikta junginių pėdsakų, siejamų su hemoglobino irimu.

    „Palyginti su labai specializuota kūno forma, Austronaga vidaus organai atrodo mažiau pakitę: priekyje matyti didelis maišelio pavidalo skrandis, o už jo – kepenys, kuriose dar galima aptikti hemoglobino pėdsakų“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, jūrinių roplių specialistas Wei Wang.

    Vienas ryškiausių atradimo aspektų – skrandžio sandara. Autorių vertinimu, Austronaga minuta turėjo vieną skrandžio kamerą, kai tuo tarpu daugelio šiuolaikinių paukščių ir krokodilų skrandis yra dviejų dalių.

    „Tai rodo, kad ankstyvieji archozaurai veikiausiai turėjo paprastesnį skrandį, o sudėtingesnė sandara evoliuciškai susiformavo vėliau“, – sakė bendraautoris Nick Fraser iš Škotijos nacionalinio muziejaus.

    Minkštųjų audinių išlikimas fosilijose yra retas, todėl tokie pavyzdžiai tampa itin vertingi aiškinantis, kaip gyvūnų vidaus organai kito evoliucijos eigoje. Virškinimo sistemos duomenys leidžia tiksliau vertinti mitybą, medžiagų apykaitą ir prisitaikymą prie aplinkos.

    Pasak tyrėjų, Austronaga minuta virškinimo traktas buvo gana trumpas ir nesudėtingas, panašus į šiuolaikinių žuvimis mintančių roplių. Tai dera su prielaida, kad gyvūnas medžiojo smulkesnį grobį jūroje, o jo anatomija buvo pritaikyta aktyviam plaukiojimui.

    Austronaga minuta buvo nedidelė – maždaug 60 centimetrų ilgio, tačiau turėjo neįprastai ilgą kaklą ir uodegą. Judėjimui, kaip teigiama, svarbiausia buvo ilga uodega, o priekinės galūnės, panašios į pelekus, labiau tarnavo manevravimui ir stabilizavimui, kai užpakalinės galūnės plaukimui buvo prastesnės.

    Mokslininkus nustebino ir šios roplės giminystės ryšiai. Nors kūno forma iš dalies primena kitas jūrines roples, autoriai pažymi, kad Austronaga nėra artimai susijusi su ichtiozaurais ar kitomis gerai žinomomis jūrų roplių grupėmis, kurios dominavo vėlesniais laikotarpiais.

    Vietoje to ji siejama su archozaurais ir jų giminaičiais – grupe, iš kurios vėliau išsivystė krokodilai ir dinozaurai. Tai papildo bendrą vaizdą apie tai, kaip įvairiai ropliai po Permo ir Triaso masinio išnykimo bandė užimti naujas ekologines nišas, įskaitant ir jūrą.

    „Archozaurai ir jų protėviai dinozaurų laikais sausumoje buvo pati įvairiausia roplių grupė, tačiau ilgai manyta, kad jų prisitaikymas prie jūros buvo ribotas“, – sakė bendraautoris, paleontologas Stephan Spiekman.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti ankstyvąją jūrinių ekosistemų raidą triaso laikotarpiu. Kuo daugiau aptinkama gerai išsilaikiusių fosilijų, tuo tiksliau galima atkurti, kaip sparčiai po didžiųjų išnykimų atsikūrė gyvybė ir kokiais keliais vystėsi roplių prisitaikymai.

  • Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Šiaurės rytų Kinijoje aptiktas neįprastai gerai išsilaikęs plunksnuotas plėšrus dinozauras verčia iš naujo vertinti, kaip Paraves grupėje galėjo atsirasti skrydis. Tyrėjai teigia, kad radinys rodo sudėtingesnę evoliucijos schemą, nei ilgą laiką manyta.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Norellraptor barsboldi, o ji priskiriama mikroraptoriams, tai yra mažiems, plunksnuotiems teropodams, turėjusiems su skrydžiu siejamų kūno bruožų. Paraves grupei priklauso ir šiuolaikiniai paukščiai, todėl tokie radiniai laikomi ypač svarbiais aiškinantis jų kilmę.

    Aprašytas individas buvo apie 57 centimetrų ilgio, o iš kaulų sandaros sprendžiama, kad mirties metu dar galėjo būti ne visiškai suaugęs. Nors plunksnos išliko prasčiau nei kaulai, matyti, kad priekinės galūnės ir uodega turėjo su skrydžiu susijusią plunksnų dangą, o dalį kūno dengė paprastesnės plunksnos.

    Detali kaulų analizė ir vieta evoliuciniame medyje paskatino mokslininkus svarstyti, kad mikroraptorių ir paukščių gebėjimas skristi nebūtinai kilo iš to paties bendro protėvio. Tokiu atveju skrydis Paraves grupėje galėjo atsirasti mažiausiai du kartus, nepriklausomai.

    Vienas iš argumentų siejamas su galūnių augimo ypatumais: tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šio dinozauro dilbio, tai yra sparno dalies, vystymasis galėjo sustoti gana anksti. Tai priešinga tendencija, kuri būdinga šiuolaikiniams skraidantiems paukščiams, kur sparnų struktūros vystosi ilgiau ir nuosekliau.

    „Dviem linijoms būdingų skrydžiui svarbių naujovių seka nuosekliai skiriasi“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks skirtumas dera su konvergentinės evoliucijos idėja, kai panašūs prisitaikymai atsiranda skirtingose giminystės linijose dėl panašių atrankos veiksnių, bet ne dėl tiesioginio paveldėjimo. Dinozaurų ir ankstyvųjų paukščių atveju tai reikštų, kad į orą galėjo vesti daugiau nei vienas evoliucinis kelias.

    Vis dėlto paleontologai pabrėžia, kad vieno radinio neužtenka galutinėms išvadoms apie visos grupės istoriją. Norint įtvirtinti hipotezę apie nepriklausomą skrydžio kilmę, reikės daugiau palyginamųjų fosilijų, tikslesnių filogenetinių modelių ir papildomų audinių mikroskopijos duomenų.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o autoriai pažymi, kad mikroraptoriai jau seniai laikomi vienu svarbiausių modelių, bandant suprasti paukščių skrydžio ištakas. Naujas aprašymas rodo, kad diskusija dėl to, kaip tiksliai susiformavo sparnai ir skrydžio aparatas, artimiausiais metais tik intensyvės.

  • Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Radimas, kurio nesitikėjo

    Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.

    Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.

    „Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.

    Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai

    Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.

    Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.

    „Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.

    Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.

    Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.

    Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • Šokas paleontologams: rasta pirma suaugusio T. rexo pėdsakų seka – įspaudai kaip žmogus

    Šokas paleontologams: rasta pirma suaugusio T. rexo pėdsakų seka – įspaudai kaip žmogus

    Mokslininkai Šiaurės Dakotoje aptiko tai, ko paleontologijoje beveik nebūna: pirmą patikimai identifikuotą suaugusio Tyrannosaurus rex pėdsakų seką. Iki šiol T. rexo atveju dažniau buvo randami kaulai, o ne nuoseklūs pėdsakai, leidžiantys atkurti gyvūno judėjimą.

    Tyrime aprašyta pėdsakų seka yra apie 7 metrų ilgio ir joje užfiksuoti keturi aiškūs įspaudai. Kiekvienas jų siekia maždaug 1 metrą ilgio ir iki 0,8 metro pločio, o tai rodo itin stambų gyvūną, greičiausiai suaugusį individą.

    Kas daro radinį išskirtinį

    Specialistai pabrėžia, kad pėdsakai fiksuoja elgsenos momentą, kurio kaulai neperteikia: kryptį, žingsnio ilgį, judėjimo tempą. Tokių radinių vertė ypač didelė, nes pėdsakų „takai“ gamtoje lengvai suardomi erozijos, kitų gyvūnų ar vėlesnių nuosėdų judėjimo.

    Radinys datuojamas maždaug 66,5 milijono metų senumu, tai yra laikotarpiu prieš pat masinį išnykimą kreidos periodo pabaigoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad pėdsakai ir kaulinės liekanos dažnai nesusiformuoja tose pačiose vietose, nes jiems reikia skirtingų išlikimo sąlygų.

    Ką pėdsakai pasako apie greitį

    Nors įspaudai yra smarkiai paveikti atmosferos, jų tarpai leido įvertinti žingsnio ilgį, kuris, mokslininkų skaičiavimu, vidutiniškai siekė apie 4 metrus. Remiantis pėdsakų geometrija, suaugęs T. rexo individas greičiausiai ėjo maždaug 1,5–2 metrais per sekundę greičiu.

    Toks tempas prilygsta ramiam judėjimui ir yra artimas žmogaus ėjimo greičiui, todėl radinys papildo diskusijas apie tai, kada ir kokiomis sąlygomis didieji teropodai galėjo bėgti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai yra būtent ėjimo, o ne sprinto rekonstrukcija.

    Kaip nustatoma, kieno tai pėdsakai

    Tyrėjai primena, kad pėdsakas nėra tiesioginis pėdos „atspaudas“: nuosėdų slinkimas ir susispaudimas gali pakeisti formą, o trijų pirštų pėdsakai būdingi ne vienai dinozaurų grupei. Vis dėlto šiuo atveju pėdsakų dydis, amžius, vietovė ir kiti požymiai labiausiai atitinka suaugusį Tyrannosaurus rex.

    Dalį įspaudų planuojama išsaugoti ir perkelti į Denverio gamtos ir mokslo muziejų, kad jie būtų prieinami tyrimams ir visuomenei. Darbus paskelbė mokslinis žurnalas Journal of Vertebrate Paleontology, o autoriai neatmeta, kad ateityje panašūs radiniai padės tiksliau suprasti didžiųjų plėšrūnų judėjimo biomechaniką.

    „Kaulai pasakoja labai daug apie gyvūną, tačiau pėdsakai užfiksuoja elgesio akimirką“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių Tyleris Lysonas.

    „Moksle viskas prasideda nuo smalsumo, aistros ir atidaus stebėjimo, bet niekada nemaniau, kad tai nuves prie tokio atradimo“, – sakė mokytojas ir radinio bendraautoris Kentas Hupsas.

  • Sibiro ugnikalniai ir didysis išmirimas prieš 252 mln metų: naujas tyrimas aiškina, kodėl žuvo vandenynai

    Maždaug prieš 252 mln metų, per Permo ir Triaso ribą, Žemė patyrė didžiausią masinį išmirimą: išnyko didžioji dalis jūrinių rūšių ir smarkiai nuskurdo sausumos ekosistemos. Viena pagrindinių įtariamų priežasčių – itin didelio masto vulkanizmas dabartinio Sibiro teritorijoje, vadinamas Sibiro trapais.

    Šie išsiveržimai į atmosferą išmetė didelius šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, o tai paskatino ilgalaikį klimato šiltėjimą. Kartu su temperatūros šuoliu vandenynuose ėmė vykti reiškinys, kuris šiandien kelia vis daugiau nerimo ir klimato mokslininkams – deoksigenacija, kai vandenyje mažėja ištirpusio deguonies.

    Naujesni tyrimai rodo, kad vien temperatūros kilimas nepaaiškina, kodėl dalis jūrų organizmų nukentėjo labiau nei kiti. Paaiškinimas slypi fiziologijoje: šylant vandeniui, jame natūraliai telpa mažiau ištirpusio deguonies, o tuo pačiu gyvūnų medžiagų apykaita spartėja ir jiems reikia daugiau deguonies.

    Susidaro dvigubas smūgis: aplinka pasiūlo mažiau deguonies, bet organizmui jo prireikia daugiau. Kai poreikis viršija kvėpavimo sistemos galimybes, net anksčiau tinkama buveinė gali tapti nebegyvenama.

    Modeliuojant vėlyvojo permo sąlygas, mokslininkai lygino skirtingų jūrinių gyvūnų grupių jautrumą deguonies trūkumui ir šilumai. Tokie skaičiavimai padėjo paaiškinti, kodėl vienos grupės patyrė katastrofiškus nuostolius, o kitos, pavyzdžiui, dalis moliuskų, išgyveno santykinai geriau.

    Sibiro trapų vulkanizmas buvo ne vienas trumpas įvykis, o ilgai trukusi epizodų seka, pakeitusi planetos chemiją ir klimatą. Be tiesioginių vulkaninių išmetimų, svarbi galėjo būti ir grandininė reakcija: įkaitintos uolienos bei organinių medžiagų sankaupos galėjo papildomai išskirti šiltnamio dujas.

    Vandenynuose šiltėjimas stiprina vandens sluoksniavimąsi, todėl deguoniui sunkiau pasiekti gilesnius sluoksnius. Tokiose sąlygose ima plėstis mažo deguonies zonos, o tai ypač pavojinga rūšims, kurios negali greitai migruoti ar prisitaikyti.

    Fosilijų duomenys rodo, kad išmirimas buvo selektyvus: labiau nyko tie organizmai, kurių gyvenamoji erdvė labiausiai susitraukė dėl deguonies trūkumo. Tokia išvada stiprina mintį, kad būtent deoksigenacija buvo vienas kertinių mechanizmų, paaiškinančių katastrofos mastą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tiesiogiai lyginti vėlyvąjį permą ir šių dienų klimato pokyčius reikia atsargiai. Vis dėlto pats mechanizmas aktualus: šylantis vandenynas linkęs prarasti deguonį, o tai keičia jūrų ekosistemas, migruoja rūšys, didėja stresas žuvims ir bestuburiams.

    Tarptautiniai klimato vertinimai nurodo, kad per pastaruosius dešimtmečius vandenynų viršutiniuose sluoksniuose fiksuojamas deguonies mažėjimas, o pakrantėse problemą dažnai paaštrina maistmedžiagių tarša, sukelianti „žydėjimus“ ir vadinamąsias negyvas zonas. Mokslininkų žinutė aiški: kuo šiltesnis vanduo, tuo mažiau jame deguonies ir tuo siauresnės saugios ribos daugeliui jūrų organizmų.

    Permo laikotarpio pabaigos pamoka – ne apie neišvengiamą pasikartojimą, o apie rizikos logiką. Kai klimato sistema pastumiama už tam tikrų ribų, pasekmės gali tapti neprognozuojamos, o ekosistemų atsigavimas užtrukti milijonus metų.