CP v2

Tag: Palydovai

  • DI ir palydovai taps vandenynų sargais? ES kuria skaitmeninį vandenyno dvynį

    DI ir palydovai taps vandenynų sargais? ES kuria skaitmeninį vandenyno dvynį

    Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas Pasaulinės vandenynų dienos proga perspėjo, kad vandenynai patiria vis didesnį spaudimą, o žmogaus veikla juos stumia prie ribų. Šis pareiškimas sutapo su naujausiu Pasaulinio vandenyno vertinimu, kuriame akcentuojamas spartėjantis jūros lygio kilimas ir šylantis vandenynas.

    Pastarųjų metų stebėjimai rodo, kad vandenyno šilumos kiekis auga, o tai siejama su ekstremalesniais reiškiniais, didesne audrų energija ir ekosistemų kaita. Kartu mažėja Arkties jūros ledo plotas, todėl keičiasi srovių ir klimato pusiausvyra, o poveikis jaučiamas ir Europoje.

    Kas yra skaitmeninis vandenyno dvynys?

    Siekiant geriau suprasti procesus ir greičiau priimti sprendimus, Europos Sąjungoje vystoma iniciatyva European Digital Twin Ocean, dar žinoma kaip EDITO. Tai skaitmeninė, didelės raiškos vandenyno „kopija“, kuri sujungia įvairius duomenų šaltinius ir leidžia virtualiai stebėti bei modeliuoti vandenyno būklę.

    Platforma kuriama kaip atvira, internetu pasiekiama priemonė, orientuota į mokslininkus ir sprendimų priėmėjus. Joje galima analizuoti temperatūrą, sroves, bangavimą, druskingumą, biologinius rodiklius, taip pat vertinti taršą, įskaitant plastiko kaupimąsi.

    Kaip DI padeda prognozuoti pokyčius?

    Viena svarbiausių EDITO idėjų yra vadinamieji „kas būtų, jeigu“ scenarijai, kai galima tikrinti, kaip pasikeistų rodikliai esant kitoms pradinėms sąlygoms. Pavyzdžiui, modeliuoti, kaip kistų žuvų populiacijos, jei vandens temperatūra pakiltų keliais laipsniais, arba ar jūržolės juostos tam tikrose vietose sumažintų pakrančių eroziją.

    Tokios prognozės remiasi DI metodais, kurie padeda greičiau apdoroti didelius duomenų kiekius ir atkurti sudėtingus ryšius tarp atmosferos, vandens masių ir ekosistemų. Kartu diegiami ir pokalbių robotai, kad naudotojai galėtų paprasčiau gauti atsakymus apie vandenyną ir duomenų interpretaciją.

    Palydovai ir „Copernicus“ duomenys

    Skaitmeninis dvynys neįmanomas be Žemės stebėjimo palydovų. Pagrindinis duomenų ramstis Europoje yra Copernicus programa, kuri teikia informaciją apie vandenyno paviršiaus temperatūrą, jūros lygio pokyčius, spalvą, ledo būklę ir kitus parametrus, reikalingus operatyviai stebėsenai.

    Vis dėlto palydovai daugiausia mato vandenyno paviršių, todėl svarbūs ir vietoje renkami matavimai iš laivų, plūdurų bei kitų jutiklių. Tokia duomenų sintezė leidžia tikslinti modelius, mažinti paklaidas ir geriau prognozuoti pokyčius regioniniu mastu.

    Europos planuose numatyta, kad EDITO taps pilnai veikiančia, plačiai naudojama sistema iki 2030 metų. Tikimasi, jog ji bus naudinga ne tik mokslui ar aplinkosaugai, bet ir jūrų saugumui, kai tikslūs ir greiti duomenys gali padėti anksčiau pastebėti rizikas bei efektyviau valdyti incidentus.

  • Katovicų anglies kasykla „Wujek“ gali tapti kosmoso centru: planas žada darbų ir pritrauktų jaunimą

    Katovicų anglies kasykla „Wujek“ gali tapti kosmoso centru: planas žada darbų ir pritrauktų jaunimą

    Katovicuose uždaroma anglies kasykla „Wujek“ gali sulaukti netikėto antro gyvenimo: siūloma ją paversti Kosminio apgyvendinimo simuliacijų ir kosmoso technologijų centru. Idėją pristatė fondo „Nauka. To Lubię“ atstovai Tomasz Rożek ir Krzysztof Kurdyła, teigdami, kad požeminė infrastruktūra galėtų tapti unikaliu bandymų poligonu Europoje.

    Pagrindinė projekto kryptis – pereiti nuo anglies pramonės prie aukštųjų technologijų, išlaikant regiono kompetencijas. Koncepcijoje numatoma buvusiems kasyklos darbuotojams pasiūlyti persikvalifikavimo kelią į laboratorijų technikų, robotų operatorių ar infrastruktūros priežiūros specialistų roles.

    Autorių teigimu, vienas svarbiausių tikslų – sustabdyti jaunų specialistų migraciją iš regiono, sukuriant patrauklias darbo vietas vietoje. Kartu būtų kuriama erdvė mokslui ir verslui, kur galėtų kurtis startuoliai bei tyrimų komandos, dirbančios su robotika ir autonominėmis sistemomis.

    Požeminėse erdvėse siūloma įrengti analoginį habitatą, kuriame būtų galima imituoti izoliuotų kosminių misijų sąlygas. Tokia aplinka, kur trūksta ryšio, nėra GPS signalo, juntamas dulkėtumas ir ribotas priėjimas prie išorės, leistų realistiškiau testuoti įrangą ir žmogaus psichologinį atsparumą nei steriliuose laboratoriniuose kompleksuose.

    Plane numatyti ir požeminiai bandymų poligonai robotams bei transporto platformoms, skirtoms sudėtingam reljefui. Čia taip pat būtų vystomos technologijos, leidžiančios žaliavas išgauti ir panaudoti vietoje, nes tokie sprendimai laikomi esminiais ilgalaikėms Mėnulio ar Marso misijoms.

    Atskira kryptis – astrobiologijos ir uždarų ciklų žemės ūkio tyrimai: vertikalus auginimas ir hidroponika. Tokios sistemos kosminių programų kontekste svarbios dėl ribotų išteklių, vandens perdirbimo ir stabilaus maisto tiekimo, o jų pritaikymai vis dažniau perkeliami ir į miestų infrastruktūrą.

    Paviršiuje siūloma kurti hibridinę ekosistemą, apimančią švietimą, mokslą ir pramonę. Tarp idėjų minimas palydovų kūrimo ir bandymų centras su vibracinių, radiacinių ir terminio vakuumo bandymų infrastruktūra, taip pat mokslo centras, skirtas STEM sričių populiarinimui.

    Vienas ambicingiausių elementų – mikrogavitacijos bokštas, kurį siūloma įrengti panaudojant gilius šachtų šulinius. Skaičiuojama, kad taip būtų galima sukurti ilgesnes nesvarumo atkarpas ir net imituoti Mėnulio trauką, nors konkrečios techninės detalės dar turėtų būti pagrįstos išsamiais tyrimais.

    Patys autoriai pabrėžia, kad tai dar nėra galimybių studija, o įgyvendinimui reikėtų geologinių ir inžinerinių vertinimų. Kasykloje būtina spręsti drėgmės kontrolės, saugos ir kasybos palikimo iššūkius, o galimi uolienų sukrėtimai gali riboti itin jautrios įrangos panaudojimą.

    Kita vertus, seismiškumas projektuotojų vertinamas ir kaip privalumas, nes leistų bandyti konstrukcijų atsparumą bei vertinti žmogaus reakcijas į realistiškesnius veiksnius. Tokie bandymai aktualūs kuriant įrangą ir procedūras, kurias vėliau galima naudoti tiek kosmoso, tiek požeminėse ar pramoninėse aplinkose.

    Idėja dera su Europoje stiprėjančia naujosios kosmoso ekonomikos kryptimi, kai daugiau vaidmens tenka privačioms iniciatyvoms, startuoliams ir dualios paskirties technologijoms. Tokiose ekosistemose vis didesnę reikšmę įgauna ir DI sprendimai, padedantys valdyti robotiką, prognozuoti gedimus ir optimizuoti uždaras gyvybės palaikymo sistemas.

    Jei projektas būtų išvystytas, Katovicų regionas galėtų sustiprinti pozicijas Vidurio Europoje kaip kosmoso technologijų bandymų ir edukacijos taškas. Vis dėlto galutinis sprendimas priklausys nuo finansavimo, saugos reikalavimų, vietos valdžios prioritetų ir to, ar pavyks suderinti pramoninį paveldą su ilgalaike mokslo infrastruktūra.

  • Teksaso Corpus Christi uoste rikiuojasi supertankerių eilės: palydovai skaičiuoja naftą ir stebi banginius

    Teksaso Corpus Christi uoste rikiuojasi supertankerių eilės: palydovai skaičiuoja naftą ir stebi banginius

    Teksaso pakrantėje esantis Corpus Christi uostas pastaraisiais mėnesiais tapo viena svarbiausių JAV naftos eksporto krypčių: į siaurą pakrantės ruožą vienu metu plaukia dešimtys didžiulių tanklaivių. Šis suintensyvėjęs srautas siejamas su pasauliniais energijos rinkų persiskirstymais ir pirkėjų paieška alternatyviems tiekimo maršrutams.

    Rinkoje ypač išsiskiria itin dideli tanklaiviai, galintys gabenti iki maždaug 2 mln. barelių naftos, todėl net kelių laivų atvykimas reikšmingai keičia eksporto statistiką. Prie uosto formuojamos eilės rodo ne tik logistinius ribojimus, bet ir tai, kaip greitai pasaulinė paklausa gali perorientuoti krovinių srautus į naujus taškus.

    Palydovai, skaičiuojantys barelius

    Šiandien tokie judėjimai beveik nebegali likti nepastebėti, nes laivyba stebima iš kosmoso beveik realiuoju laiku. Jūrinės žvalgybos bendrovės, remdamosi palydoviniais vaizdais ir pakrančių stebėjimais, vertina ne tik laivų skaičių, bet ir krovos dinamiką, uostų apkrovą bei maršrutų pokyčius.

    Palydovai naudojami ir sausumoje esančiai infrastruktūrai vertinti: pavyzdžiui, naftos saugyklų užpildymas gali būti numanomas pagal plūduriuojančių dangčių metamus šešėlius. Tokie metodai leidžia tikslinti rinkos vertinimus net tada, kai oficiali statistika vėluoja ar yra fragmentiška.

    Iš kosmoso taip pat galima aptikti aplinkosaugos pažeidimus jūroje, kai teršalai pakeičia vandens paviršiaus struktūrą ir tai užfiksuoja radaro ar optiniai jutikliai. Tai didina atgrasymo efektą, nes galimos neteisėtos iškrovos tampa lengviau atsekamos iki konkretaus laivo judėjimo.

    Ta pati technologija padeda saugoti banginius

    Netikėta šio stebėjimo pusė susijusi ne su nafta, o su gyvūnija: palydoviniai duomenys vis dažniau naudojami prognozuoti, kuriose vietose gali būti banginių migracijos ar maitinimosi zonos. Derinant jūros paviršiaus temperatūros, chlorofilo ir kitus rodiklius, sudaromi žemėlapiai, padedantys laivybai sumažinti susidūrimų riziką.

    „Tie patys stebėjimo įrankiai, kurie padeda suprasti energijos srautus, gali tapti praktiška priemone sumažinti laivų ir banginių susidūrimų tikimybę“, – teigia jūrų stebėsenos specialistai.

    DI sprendimai didelės raiškos palydoviniuose vaizduose kai kuriais atvejais jau naudojami atpažinti objektams jūros paviršiuje, įskaitant ir didžiuosius jūrų žinduolius. Nors tokios technologijos dar turi ribojimų dėl oro sąlygų, bangavimo ir vaizdų periodiškumo, kryptis aiški: laivyba ir gamtosauga vis labiau remsis tais pačiais duomenų šaltiniais.

    Ką tai reiškia uostui ir rinkai

    Analitikai pabrėžia, kad rekordinius srautus gali lemti laikini veiksniai, o dalis pirkėjų ilgainiui gali grįžti prie įprastesnių tiekimo krypčių, jei jos vėl tampa patogesnės. Vis dėlto Corpus Christi reikšmė išaugo, o investicijos į pakrantės infrastruktūrą ir duomenų analitiką rodo, kad uostų konkurencija dėl krovinių bus vis labiau skaitmenizuota.

    Praktinis rezultatas paprastas: kosmoso stebėsena šiandien skaičiuoja kiekvieną barelį ir kartu vis dažniau „mato“ tai, kas gyva po laivų korpusais. Augant laivybos intensyvumui, tokie sprendimai tampa ne tik rinkos žvalgybos įrankiu, bet ir papildomu saugikliu jautrioms jūrų ekosistemoms.

  • Ariane 6 pagerino rekordą: į orbitą iškėlė 36 „Amazon“ palydovus ir sunkiausią Europos krovinį

    Ariane 6 pagerino rekordą: į orbitą iškėlė 36 „Amazon“ palydovus ir sunkiausią Europos krovinį

    Ariane 6 raketa atliko rekordinį skrydį, kuris laikomas sunkiausio Europos istorijoje į kosmosą iškelto krovinio misija. Iš kosmodromo Prancūzijos Gvianoje raketa sėkmingai nugabeno į orbitą 36 „Amazon“ „Project Kuiper“ palydovus.

    Europos kosminių skrydžių rinka ilgą laiką atsiliko nuo JAV, tačiau Ariane 6 programa laikoma esminiu bandymu atkurti reguliarius paleidimus. Ši raketa pakeičia Ariane 5 ir turi užtikrinti, kad Europa galėtų patikimiau kelti komercinius bei institucinius krovinius.

    Tiksli šio skrydžio krovinio masė oficialiai nebuvo įvardyta, tačiau pagal ankstesnių „Project Kuiper“ misijų duomenis ją galima apytiksliai įvertinti. Anksčiau skelbta, kad 29 šios konstelacijos palydovai kartu svėrė apie 16,8 tonos, tad 36 palydovų krovinys galėjo siekti maždaug 20,8 tonos.

    Misijoje panaudota patobulinta Ariane 6 konfigūracija su atnaujintais P160C kietojo kuro greitintuvais. Europos kosmoso agentūros teigimu, šie greitintuvai, turintys daugiau kuro, gali padidinti sistemos našumą apie 10–15 proc., todėl atveria kelią sunkesniems ir lankstesniems kroviniams.

    Iki šiol Europos rekordas siejamas su Ariane 5: 2013 metais į orbitą buvo iškeltas apie 20 tonų krovinys, skirtas Tarptautinei kosminei stočiai aprūpinti. Naujas Ariane 6 pasiekimas rodo, kad Europa vėl artėja prie šio pajėgumo ribų ir ją peržengia.

    Ariane 6 kūrimas užtruko ilgiau nei planuota, o pirmasis skrydis įvyko tik 2024 metais. Stipriausia versija Ariane 64, turinti keturis šoninius greitintuvus, pirmą kartą pakilo 2026 metų vasarį, ir tuomet taip pat gabeno „Amazon“ konstelacijos palydovus.

    Komercinių palydovų konstelacijos, tokios kaip „Project Kuiper“, tampa vienu svarbiausių paleidimų rinkos variklių. Dėl augančios paklausos ryšio ir interneto paslaugoms žemojoje Žemės orbitoje didėja ir spaudimas Europos vežėjams siūlyti dažnesnius, patikimus ir konkurencingus startus.

  • Elonas Muskas užkūrė diskusiją: „SpaceX“ nori iki 1 000 000 DI palydovų orbitoje

    Elonas Muskas užkūrė diskusiją: „SpaceX“ nori iki 1 000 000 DI palydovų orbitoje

    Kas siūloma ir kodėl

    Elono Musko vadovaujama „SpaceX“ vėl kaitina rinką ambicinga idėja: žemoje Žemės orbitoje ateityje galėtų atsirasti iki 1 000 000 DI palydovų. Skelbiama, kad tai būtų nauja kryptis, kuri ilgainiui galėtų tapti svarbiausia bendrovės programa šalia „Starlink“.

    Viešai aptariama koncepcija remiasi prielaida, kad dalis technologijų jau išbandyta „Starlink“ palydovuose, o naujame projekte būtų išplėsta skaičiavimo galia ir duomenų perdavimo pajėgumai. Pabrėžiama, kad tikslas būtų ne vien ryšys, bet ir skaičiavimai tinkle, priartinant DI infrastruktūrą arčiau duomenų šaltinių.

    Techninė pusė ir realūs mastai

    Pranešama, kad naujos kartos palydovai būtų aprūpinti optiniais ryšiais, skirtais spartesnei tarpusavio duomenų mainų grandinei kosmose. Taip pat minimi labai aukšti energijos poreikiai, nes DI užduotims reikalinga didelė nuolatinė galia.

    Skaičius iki 1 000 000 palydovų šiandien atrodo kaip teorinė riba, nes net dabartinės didžiosios konstelacijos iki tokių apimčių nė iš tolo neprilygsta. Vis dėlto „SpaceX“ jau turi patirties masinėje gamyboje ir paleidimuose, o „Starship“ raketos programa, jei pasiektų stabilų eksploatacijos tempą, galėtų tapti vienu pagrindinių veiksnių, leidžiančių mažinti vieno palydovo iškėlimo kainą.

    Teigiama, kad tam reikėtų ir atskiros didelio pajėgumo gamyklos, kurią būtų galima pritaikyti itin dideliam palydovų gamybos tempui. Viešoje erdvėje minimas tikslas pradėti tokią gamybą apie 2027 metų pabaigą, tačiau tai priklausytų nuo finansavimo, komponentų tiekimo grandinių ir pačios nešančiosios raketos brandos.

    Didžiausios rizikos: dangus ir orbitos sauga

    Idėja sulaukia kritikos dėl poveikio astronominiams stebėjimams ir naktinio dangaus taršos, kuri jau dabar aptariama kalbant apie ryšio palydovų konstelacijas. Kuo daugiau objektų orbitoje, tuo daugiau pastangų reikia, kad būtų suvaldyti atspindžiai, ryškumas ir trikdžiai moksliniams teleskopų matavimams.

    Kitas klausimas – kosminio eismo sauga. Nors žema Žemės orbita yra didelė, objektų skaičiaus augimas didina susidūrimų riziką ir priklausomybę nuo patikimo stebėjimo, manevravimo bei ryšio su palydovais, kad būtų galima laiku atlikti vengimo manevrus.

    Diskusijose akcentuojama, kad tokie planai neišvengiamai atsiremia į reguliavimą: dažnių skyrimą, orbitų koordinavimą ir tarptautinę atsakomybę dėl kosminių šiukšlių mažinimo. Būtent čia ambicinga vizija susiduria su ilgu derinimų procesu ir būtinybe įrodyti, kad sistema būtų valdoma saugiai.

    „Kosmosas yra milžiniškas, todėl net ir tokio masto konstelacija, mūsų vertinimu, neturėtų sukelti kritinės susidūrimų rizikos“, – sakė Elonas Muskas.

    Kol kas tai labiau kryptį nubrėžianti vizija nei patvirtintas įgyvendinimo grafikas, tačiau ji atspindi platesnę tendenciją: DI infrastruktūra ieško naujų vietų, kur būtų galima apdoroti duomenis greičiau ir arčiau jų šaltinio. Jei „SpaceX“ pavyktų sujungti masinę gamybą, dažnus paleidimus ir patikimą orbitinį valdymą, projektas galėtų tapti vienu didžiausių privačių kosmoso planų iki šiol.

  • Ar Europa bejėgė kosmose? Ekspertas įspėja: rusų palydovai gali klausytis ir trikdyti ryšį

    Ar Europa bejėgė kosmose? Ekspertas įspėja: rusų palydovai gali klausytis ir trikdyti ryšį

    Rusijos manevrai orbitoje

    Vakarų žiniasklaidoje vis dažniau aptariami Rusijos palydovų manevrai, kai šie priartėja prie Europos ryšių infrastruktūrai svarbių aparatų. Toks elgesys kelia įtarimų dėl galimo signalų perėmimo, trikdymo ar bandymų rinkti jautrią informaciją.

    Kosmoso saugumas šiandien nebėra vien techninis klausimas. Ryšių palydovai aptarnauja kritines sritis, pradedant aviacijos ir jūrų navigacija, baigiant valstybinių institucijų ryšiu bei dalimi gynybos poreikių.

    Interviu apie šias rizikas kalbėjęs kibernetinio saugumo ekspertas, „EY“ partneris Piotras Ciepiela atkreipė dėmesį, kad dalis sistemų vis dar pažeidžiamos dėl istorinių sprendimų. Palydovai kuriami ilgam, o galimybės juos modernizuoti orbitoje yra labai ribotos.

    Kodėl šifravimas ne visur

    Viena iš labiausiai nerimą keliančių temų yra tai, kad ne visi palydoviniai sprendimai ar jų ekosistemos elementai turi vienodą duomenų apsaugos lygį. Net jei pats palydovas suprojektuotas patikimai, silpnoji grandis gali būti antžeminė infrastruktūra arba duomenų perdavimo grandinė.

    Ekspertai pabrėžia, kad dalis palydovinių sprendimų buvo kuriami, kai grėsmių modelis buvo kitoks, o šiuolaikinės kibernetinės atakos sparčiai evoliucionuoja. Dėl ilgo palydovų gyvavimo ciklo atsiranda situacijų, kai naudojami sprendimai, kuriuos šiandien būtų sunku laikyti pakankamais.

    „Palydovas yra tarsi kompiuteris kosmose, kuris turi veikti ir išlikti saugus daugelį metų, o saugumo aplinka per tą laiką pasikeičia iš esmės“, – sakė Piotras Ciepiela.

    Kaip atakuojami palydovai

    Grėsmės palydovams apima ne tik pasiklausymą. Vienas dažnų scenarijų yra signalų trikdymas arba signalų klastojimas, kai užpuolikas bando priversti sistemą priimti netikrus duomenis ir taip sutrikdyti paslaugą.

    Kitas kelias yra bandymai paveikti valdymo kanalus, per kuriuos palydovui siunčiamos komandos. Dar platesniame vaizde rizika apima antžemines stotis, tinklus, telemetriją ir su palydovų paleidimu bei eksploatacija susijusią tiekimo grandinę.

    Tokiose sistemose labai svarbus principas yra saugumas nuo pat projektavimo pradžios. Vėliau bandyti „užlopyti“ nesaugiai suprojektuotą sprendimą dažnai yra brangiau ir techniškai sudėtingiau, ypač kai dalis įrangos jau veikia orbitoje.

    Europa ieško bendrų taisyklių

    Augant komercinių technologijų vaidmeniui gynyboje, ryšių ir duomenų infrastruktūra vis dažniau įgauna dvejopos paskirties statusą. Tai reiškia, kad civiliniai sprendimai gali tapti karinių operacijų dalimi, o kartu išauga ir reikalavimai jų kibernetiniam atsparumui.

    Europos Sąjungoje vis aktyviau kalbama apie bendrų standartų ir vieningesnio požiūrio poreikį, nes skirtingų valstybių narių saugumo lygis gali būti nevienodas. Bendras standartas mažintų riziką, kad silpniausia grandis nulems visos sistemos pažeidžiamumą.

    „Jei viena šalis turi aukštą saugumo lygį, o kita neturi, bendram ryšiui tai tampa problema visai Bendrijai“, – sakė Piotras Ciepiela.

    Lietuvos kontekste diskusija dažnai siejasi su tuo, kokią nišą šalis gali užimti kosmoso ekonomikoje: kurti komponentus, programinę įrangą ar specializuotis kibernetinio saugumo sprendimuose. Ekspertai pažymi, kad kylančių grėsmių akivaizdoje būtent saugumo kompetencijos tampa vienu svarbiausių konkurencinių pranašumų.

  • Rusija perspėja JAV dėl „Starlink“: užsimena apie kosminį ginklą ir smūgį palydovams

    Rusija perspėja JAV dėl „Starlink“: užsimena apie kosminį ginklą ir smūgį palydovams

    Rusijos viešojoje erdvėje vėl skamba grasinimai, kad Maskva gali imtis veiksmų prieš palydovinį internetą „Starlink“, kuriuo plačiai naudojasi Ukraina. Tokie pareiškimai siejami su teiginiu, esą „Starlink“ ryšys padeda koordinuoti Ukrainos bepiločių atakas okupuotose teritorijose.

    Vienas Rusijos karinių komentarų autorių Andriejus Klincevičius tvirtino, kad jei „Starlink“ ir toliau bus naudojamas smūgiams, Rusija galėtų „neutralizuoti“ ar net „sunaikinti“ dalį palydovų. Jo žodžiais, sistema esą yra saugoma JAV gynybos struktūrų, todėl bet kokie veiksmai prieš ją reikštų tiesioginę eskalacijos riziką.

    Grasinimai nuskambėjo po pranešimų apie 2026 metų gegužės 21–22 dienomis įvykdytą dronų smūgį Starobelsko apylinkėse. Rusijos pusė tvirtino, kad atakoje žuvo nuo 18 iki 21 žmogaus ir buvo sužeistų, o Ukraina tikino taikiusi į karinius taikinius ir neigė, kad ataka buvo nukreipta prieš civilius.

    Kas iš tiesų įmanoma kosmose?

    Rusija jau yra demonstravusi antisatelitinius pajėgumus. 2021 metais ji atliko antisatelitinio ginklo bandymą, kurio metu buvo sunaikintas vienas pačios Rusijos palydovas, o orbitoje susidarė didelis pavojingų nuolaužų kiekis, kėlęs riziką kitiems kosmoso objektams.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad „Starlink“ kaip tūkstančių mažų palydovų tinklas yra atsparesnis nei pavieniai dideli palydovai, tačiau tai nereiškia, kad jis nepažeidžiamas. Realistiškesnės priemonės būtų ryšio trikdymas, signalų slopinimas ar atakos prieš atskirus elementus, o ne bandymas fiziškai sunaikinti visą konstelaciją.

    Vis dėlto bet koks kinetinis smūgis palydovams žemojoje orbitoje turėtų plačias pasekmes: nuolaužos gali pažeisti kitus palydovus, didinti susidūrimų tikimybę ir ilgainiui riboti saugų naudojimąsi orbita. Dėl to daugelis valstybių tarptautiniu mastu ragina vengti bandymų, kurie kuria nuolaužas.

    „Starlink“ vaidmuo kare

    „Starlink“ nuo plataus masto karo pradžios tapo vienu svarbiausių ryšio kanalų Ukrainos pajėgoms, ypač ten, kur įprasta infrastruktūra sugriauta arba aktyviai trukdoma. Palydovinis internetas suteikia gana stabilų ryšį, kuris yra kritiškas žvalgybai, koordinavimui ir bepiločių sistemų naudojimui.

    Tekste minimi ir ankstesni veiksmai, kai 2026 metų vasarį „SpaceX“ esą apribojo prieigą prie neautorizuotų terminalų, kuriais galėjo naudotis Rusijos pajėgos. Tokie sprendimai parodo, kad komercinės kosmoso paslaugos šiame kare tampa ne tik technologine, bet ir politine priemone.

    Tarptautinėje praktikoje vis dažniau akcentuojama tendencija, kad komerciniai palydovai ir ryšio paslaugos tampa karinių operacijų dalimi, todėl didėja jų pažeidžiamumo ir reguliavimo klausimai. Tai kelia naujų diskusijų apie tai, kur baigiasi civilinė infrastruktūra ir kur prasideda teisėtas karinis taikinys.

    Ką tai reikštų JAV ir Europai?

    Jei grasinimai virstų veiksmais, pasekmės neapsiribotų vienu karu: sutrikimai palydoviniame ryšyje paveiktų civilines paslaugas, logistiką ir dalį kritinės infrastruktūros, o kosminės nuolaužos taptų ilgalaike problema visai pramonei. Dėl to grėsmė palydovams dažnai vertinama kaip spaudimo priemonė, siekiant atgrasyti Vakarus nuo paramos.

    Kol kas nėra viešai patvirtintos informacijos, kad Rusija būtų ėmusis tiesioginių kinetinių veiksmų prieš „Starlink“ palydovus. Tačiau retorikos aštrėjimas rodo, kad kosmosas vis labiau įtraukiamas į geopolitinę konfrontaciją, o komercinės technologijos tampa jos epicentru.

    „Rusija gali imtis veiksmų prieš „Starlink“ palydovus, jei sistema bus toliau naudojama smūgiams“, – sakė Andriejus Klincevičius.

  • Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Mokslininkai nustatė, kad vien iš Saulės paviršiaus stebėjimų nepakanka suprasti, kaip iš tiesų keičiasi mūsų žvaigždės aktyvumas. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 40 metų pakito Saulės vidaus virpesių ir magnetinio ciklo ryšys, o tai gali reikšti pereinamąjį laikotarpį į kitokį elgesio režimą.

    Saulės aktyvumas kyla ir slūgsta maždaug kas 11 metų, vadinamuoju Saulės ciklu, kurio metu apsiverčia magnetiniai poliai. Aktyvumo maksimumo metu dažnėja žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, galintys sutrikdyti palydovų darbą, ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, o minimumo metu Saulė būna gerokai ramesnė.

    Kas išgirdo Saulės „širdį“

    Pokyčiai aptikti pasitelkus helioseismologiją, metodą, leidžiantį „klausytis“ Saulės vidaus, stebint jos virpesių sukeltus šviesos ir greičio pokyčius. Tyrėjai rėmėsi Birmingamo Saulės virpesių tinklo BiSON duomenimis, kurie leidžia nuosekliai stebėti Saulę beveik be pertraukų, nes matavimo prietaisai išdėstyti skirtingose pasaulio vietose.

    Analizuoti duomenys apėmė laikotarpį nuo 1987 metų ir kelis iš eilės 22–25 Saulės ciklus. Tyrėjai vertino skirtingo dažnio vadinamuosius p režimo virpesius, kurie suteikia informacijos apie procesus skirtinguose Saulės gelmės sluoksniuose, o rezultatus sulygino su įprastais paviršinio aktyvumo rodikliais, tokiais kaip dėmių gausa ir Saulės radijo spinduliuotės indeksai.

    Keistas neatitikimas tarp paviršiaus ir vidaus

    Išryškėjo netikėta tendencija: paviršiuje Saulės aktyvumas kai kuriais rodikliais atrodo silpnesnis, kaip ir buvo tikėtasi po santykinai ramesnio 24 ciklo, tačiau dalis vidaus virpesių signalų išlieka stipresni ir labiau primena senesnių ciklų vaizdą. Tokia kombinacija leidžia manyti, kad magnetiniai ir struktūriniai pokyčiai vis labiau koncentruojasi arčiau paviršiaus.

    Pasak tyrėjų, su ciklu susiję procesai gali būti vis labiau „suspaudžiami“ į palyginti negilius sluoksnius, maždaug apie 1 000 kilometrų žemiau fotosferos. Tai reikštų ne vien paprastą magnetinio lauko silpnėjimą, o gilesnę reorganizaciją, kaip magnetinė energija kaupiama ir perskirstoma Saulės viduje.

    Ką tai gali reikšti Žemei

    Tokie rezultatai svarbūs ne vien teorinei astrofizikai: kuo geriau suprantama, kas vyksta Saulės viduje, tuo tiksliau galima prognozuoti kosminius orus. Praktikoje tai aktualu elektros perdavimo tinklams, palydovinėms sistemoms, aviacijai poliariniuose maršrutuose ir ryšio infrastruktūrai, kuri jautri geomagnetinėms audroms.

    Šiuo metu tęsiasi 25 Saulės ciklas, o jo aktyvumo pikas prognozuojamas šio dešimtmečio viduryje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgametės BiSON stebėsenos tęstinumas bus lemiamas, norint suprasti, ar fiksuojamas pokytis išsilaikys iki ciklo pabaigos ir ar panašus modelis pasikartos artėjant 26 ciklui, kuris turėtų prasidėti apie 2030 metus.

    „Aptikome įrodymų, kad Saulės aktyvumo cikle vyksta sisteminiai pokyčiai“, – sakė Birmingamo universiteto astrofizikas Billas Chaplinas.

    „Matome, kad per pastaruosius kelis ciklus pasikeitė ryšys tarp vidinių Saulės virpesių ir paviršiaus aktyvumo“, – sakė Jeilio universiteto astronomė Sarbani Basu.

  • Kinija tyliai paleido savo „Falcon 9“ konkurentą: nauja raketa sėkmingai pakėlė palydovus

    Kinija tyliai paleido savo „Falcon 9“ konkurentą: nauja raketa sėkmingai pakėlė palydovus

    Kinija birželio 1 dieną be išankstinio viešo anonso į kosmosą iškėlė naują „Ilgojo žygio 12B“ raketą. Startas įvyko Jiuquano palydovų paleidimo centre Gobio dykumoje, o misija, kaip skelbiama, baigėsi sėkmingai.

    Pagrindinė šios raketos ambicija siejama su bandymu priartėti prie „SpaceX“ „Falcon 9“ modelio, kuris pasaulinėje rinkoje iš esmės pakeitė palydovų iškėlimo ekonomiką. Daugkartinis pirmosios pakopos naudojimas leido mažinti vieno skrydžio kainą ir didinti paleidimų dažnį.

    Per pirmąjį skrydį „Ilgojo žygio 12B“ į žemąją Žemės orbitą iškėlė du palydovus, skirtus Qianfan megakonstelacijai, dar vadinamai Tūkstančiu burių. Šis projektas siejamas su Kinijos planais kurti pasaulinio ryšio iš palydovų sistemą, kuri dažnai lyginama su „Starlink“.

    Kinijos aerokosminės pramonės korporacija nurodė, kad palydovai pasiekė numatytą orbitą. Vis dėlto per šią misiją nebuvo mėginama susigrąžinti pirmosios pakopos, nors būtent toks sprendimas laikomas svarbiausiu žingsniu, jei raketa iš tiesų turi tapti daugkartinio naudojimo platforma.

    Pagal skelbiamus techninius duomenis, „Ilgojo žygio 12B“ yra apie 70 metrų aukščio, dviejų pakopų raketa, o pirmoji pakopa ateityje turėtų būti pritaikyta grįžimui į Žemę. Jei tokie bandymai pavyktų, Kinija priartėtų prie dabar dominuojančio komercinių paleidimų standarto, kurį nustatė „SpaceX“.

    Kinija paraleliai vysto ir kitus daugkartinio naudojimo sprendimus, o konkurencija vyksta ne tik valstybiniame sektoriuje. Pavyzdžiui, Pekine įsikūrusi Landspace kuria „Zhuque-3“ raketą, tačiau bandymų programa rodo, kad patikimas pakopų susigrąžinimas išlieka vienu sudėtingiausių technologinių uždavinių.

    Ekspertai pabrėžia, kad ryšio megakonstelacijos tampa strateginiu infrastruktūros sluoksniu, nes užtikrina ryšį atokiose vietovėse ir gali turėti reikšmę saugumui bei ekonomikai. Dėl to JAV ir Kinija vis aktyviau investuoja į paleidimų pajėgumus, o daugkartinės raketos laikomos kertiniu įrankiu, leidžiančiu greitai ir palyginti pigiai didinti palydovų skaičių orbitoje.

  • „Meta“ planas DI centrams: 1 000 palydovų rinktų saulės energiją kosmose ir siųstų ją į Žemę

    „Meta“ planas DI centrams: 1 000 palydovų rinktų saulės energiją kosmose ir siųstų ją į Žemę

    „Meta“ pastaraisiais metais agresyviai plečia DI infrastruktūrą ir kartu didina didelio masto duomenų centrų tinklą. Tokiai plėtrai reikia nuolatinio, stabilaus elektros tiekimo, o tai daro vis didesnį spaudimą energetikos sistemoms.

    Duomenų centrai turi veikti be pertrūkių, todėl vien tik nuo oro sąlygų priklausantys sprendimai dažnai nepadengia realaus poreikio. Saulės ir vėjo energijos gamyba Žemėje yra nepastovi, o tinklų plėtra ir energijos kaupimo pajėgumai daug kur nespėja su paklausa.

    Kodėl DI kelia įtampą tinklams

    DI modelių mokymas ir jų naudojimas dideliu mastu reikalauja didžiulių skaičiavimo resursų, o kartu ir elektros. Dėl to technologijų bendrovės vis dažniau ieško ne tik „žalių“ sertifikatų, bet ir realių, ilgalaikių energijos šaltinių, kurie užtikrintų galią visą parą.

    Problema tampa ne vien kaina ar emisijos, bet ir patikimumas: duomenų centrams netinka situacija, kai generacija svyruoja, o rezervai priklauso nuo ribotos kaupimo infrastruktūros. Ši įtampa skatina eksperimentuoti su sprendimais, kurie energijos tiekimą padarytų labiau prognozuojamą.

    Saulės energija kosmose: partnerystė ir tikslai

    „Meta“ paskelbė apie partnerystę su „Overview Energy“, siekdama vystyti kosmose veikiančią saulės energetikos sistemą. Idėja paprasta: orbitoje saulės šviesa yra prieinama stabiliau, todėl teoriškai galima generuoti energiją beveik nuolat, nepriklausomai nuo nakties ar debesuotumo.

    Pagal skelbiamą viziją, sistema ateityje galėtų pasiekti iki 1 gigavato galios, kuri būtų skirta DI poreikiams. Toks mastas prilygsta didelės elektrinės pajėgumui, tačiau realus įgyvendinimas priklausys nuo technologijų brandos, reguliavimo ir infrastruktūros suderinamumo.

    Kaip energija būtų perduodama į Žemę

    Numatoma, kad energija į Žemę būtų perduodama ne fantastiniais „spinduliais“, o mažo intensyvumo artimosios infraraudonosios šviesos perdavimo principu. Tokia šviesa atmosferoje sklinda palyginti efektyviai, o sprendimo šalininkai pabrėžia saugumo ir kontrolės aspektus.

    Svarbi detalė ta, kad energijos srautas būtų nukreipiamas į jau veikiančias saulės elektrines ant žemės. Tokiu būdu esami parkai, kurie naktį įprastai negamina elektros, teoriškai galėtų būti paversti veikiančiais visą parą, neplečiant žemės naudojimo.

    Projektas numato demonstracinį bandymą 2028 metais, o komercinį energijos tiekimą taikosi pradėti 2030 metais. Vis dėlto iki to laiko reikės išspręsti daug praktinių klausimų: nuo palydovų skaičiaus, jų koordinavimo ir patikimumo iki energijos perdavimo efektyvumo bei leidimų įvairiose jurisdikcijose.

    Jei sumanymas pasiteisintų, jis galėtų pakeisti požiūrį į tai, kaip aprūpinami energija didelio masto duomenų centrai. Tačiau kol kas tai išlieka ambicinga kryptis, kuriai sėkmę nulems ne vien technologinė pažanga, bet ir ekonominis pagrįstumas bei visuomenės pasitikėjimas.