CP v2

Tag: Palydovai

  • Europa nori savo palydovų ir raketų: ekspertas paaiškino, kodėl nepakanka „Starlink“

    Europa nori savo palydovų ir raketų: ekspertas paaiškino, kodėl nepakanka „Starlink“

    Strateginė priklausomybė tampa rizika

    Europos Sąjunga spartina planus kurti savo saugaus ryšio palydovų sistemą IRIS2 ir vis dažniau kalba apie būtinybę turėti nepriklausomas raketų paleidimo galimybes. Ekspertai pabrėžia, kad klausimas čia ne vien technologinis, bet ir strateginis, susijęs su saugumu bei atsparumu krizėms.

    Poreikis ypač išryškėjo pastaraisiais metais, kai palydovinis internetas ir ryšys tapo kritiškai svarbūs tiek civilinei saugai, tiek gynybai. Stichinės nelaimės, plataus masto elektros tiekimo sutrikimai ar kibernetinės atakos gali greitai paralyžiuoti antžemines ryšių infrastruktūras.

    Kas yra IRIS2 ir kam ji skirta

    IRIS2 planuojama kaip europinė daugiasluoksnė palydovų konstelacija, skirta pirmiausia saugiam institucijų ryšiui ir kritinių paslaugų tęstinumui. Sistemoje numatyta derinti skirtingas orbitas ir antžeminę infrastruktūrą, kad ryšys išliktų patikimas įvairiais scenarijais.

    Skirtingai nuo grynai komercinių tinklų, IRIS2 akcentas yra suverenumas ir prioritetas viešojo sektoriaus naudotojams, kai ryšys tampa gyvybiškai svarbus. Tai apima valstybės institucijas, gelbėjimo tarnybas ir kitas struktūras, kurioms būtinas kontroliuojamas bei patikimas kanalas.

    „Valstybė neturėtų remtis strateginiu ryšiu vien sprendimu, kurį kontroliuoja subjektas už Europos ribų“, – sakė „Creotech Instruments“ vadovas dr. Jakubas Bochińskis.

    Kodėl vien palydovų neužtenka

    Europos argumentas paprastas: jei konstelacija kuriama Europoje, tačiau palydovų paleidimui, papildymui ar greitam pakeitimui nuolat tenka naudotis užsienio paslaugomis, priklausomybė išlieka. Palydovai turi ribotą eksploatacijos laiką, todėl konstelacijas reikia nuolat atnaujinti ir plėsti.

    Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama visai grandinei: nuo projektavimo, komponentų gamybos ir surinkimo iki paleidimų ir valdymo. Europa jau turi „Ariane 6“, o kartu auga ir mažesni paleidimo paslaugų teikėjai, siekiant užtikrinti daugiau lankstumo ir konkurencijos.

    Lenkijos šuolis kosmose ir vaidmuo Europoje

    Straipsnyje akcentuojama, kad Lenkija per kelerius metus nuo pavienių projektų perėjo prie platesnės orbitinės infrastruktūros. Šalis jau turi mokslinių, Žemės stebėjimo ir karinės paskirties sprendimų, o dalis naujų palydovų yra kuriami ar užsakomi skirtingoms reikmėms.

    Minimi ir konkretūs projektai: Žemės stebėjimui skirti PIAST palydovai, taip pat moksliniai sprendimai, įskaitant BRITE konstelaciją. Gynybos srityje pažymimos radarinių ir optoelektroninių sistemų kryptys, kurios padeda užtikrinti operatyvią žvalgybinę informaciją ir valstybės institucijų poreikius.

    Numatoma, kad pirmieji IRIS2 palydovai orbitoje galėtų pasirodyti apie 2029 metais, o dalis paslaugų startuotų 2030 metais. Lenkijai tai reiškia galimybę įsitraukti į projektą, kuris ilgainiui gali tapti vienu svarbiausių Europos saugumo infrastruktūros elementų.

  • „SpaceX“ vėl perrašė istoriją: dvi „Falcon 9“ raketos pakilo per 38 minutes ir nusileido

    „SpaceX“ vėl perrašė istoriją: dvi „Falcon 9“ raketos pakilo per 38 minutes ir nusileido

    „SpaceX“ pasiekė naują „Falcon 9“ operacijų tempų rekordą, per vieną naktį įvykdžiusi du startus, kuriuos skyrė vos 38 minutės. Tai pagerino ankstesnį rezultatą, pasiektą beveik prieš dvejus metus, kai du tokio tipo paleidimai buvo atlikti daugiau nei valandos intervalu.

    Rekordinis langas užfiksuotas naktį iš rugpjūčio 15 į rugpjūčio 16 dieną pagal Lietuvos laiką. Abu skrydžiai įvyko sėkmingai, o „SpaceX“ dar kartą pademonstravo savo strategijos esmę: kuo didesnį pakartotinį naudojimą ir kuo trumpesnį pasirengimo laiką tarp misijų.

    Pirmasis startas įvyko 3.12 valandos Lietuvos laiku iš JAV Kosminių pajėgų bazės Kanaveralo kyšulyje Floridoje. Misijos tikslas buvo į žemąją orbitą iškelti aštuonis „Globalstar“ palydovus, kurie naudojami palydovinio ryšio paslaugoms.

    Palydovų išskleidimo procedūros prasidėjo praėjus maždaug 56,5 minutės po pakilimo ir truko apie šešias minutes. Tokie tiksliai suvaldytų etapų grafikai yra kritiški, kai operatoriai vienu metu vykdo kelias misijas skirtinguose JAV pakrančių kosmodromuose.

    Antrasis startas įvyko 3.50 valandos Lietuvos laiku iš Vandenbergo kosmodromo Kalifornijoje. Šios misijos krovinys buvo palydovas USSF-366, siejamas su JAV Kosminėmis pajėgomis, o detalesnė jo paskirtis neviešinama dėl projekto slaptumo.

    Ypač reikšminga tai, kad „SpaceX“ pavyko atgauti abiejų raketų pirmuosius laipsnius. Floridos misijos stiprintuvas nusileido ant žemės Kanaveralo kyšulyje, o Vandenbergo misijos stiprintuvas maždaug po 8,5 minutės nuo starto nutūpė ant autonominės platformos jūroje „Of Course I Still Love You“.

    Nors intervalas tarp startų tapo nauju rekordu, pakartotinio panaudojimo rekordas šįkart nepagerintas. Vienas panaudotas pirmasis laipsnis buvo įvykdęs 14 misijų, kitas buvo atlikęs 18 startų, o aukščiausias žinomas „Falcon 9“ pirmojo laipsnio pasiekimas siekia 36 skrydžius ir jis taip pat buvo sėkmingai susigrąžintas po paskutinės misijos.

    Ekspertai tokį tempą vertina kaip dar vieną ženklą, kad „SpaceX“ toliau artėja prie aviacijos industrijai būdingos logikos, kai pagrindinis tikslas yra patikimai kartoti skrydžius su minimaliais techniniais pertraukimais. Kuo dažniau ta pati raketa gali skristi ir kuo greičiau paruošiama kitai misijai, tuo labiau mažėja vieno paleidimo kaštai ir didėja lankstumas klientams.

    Šis rekordas taip pat išryškina „SpaceX“ gebėjimą paraleliai vykdyti skrydžius iš skirtingų aikštelių rytinėje ir vakarinėje JAV pakrantėse. Tai svarbu tiek komerciniams ryšio projektams, tiek valstybiniams užsakymams, kuriems reikalingi tikslūs orbitų parametrai ir griežti terminai.

  • Vokietijos raketa RFA ONE pasiruošusi startui iš SaxaVord: Europa siekia kosmoso proveržio

    Vokietijos raketa RFA ONE pasiruošusi startui iš SaxaVord: Europa siekia kosmoso proveržio

    Europa spartina pastangas turėti daugiau savarankiškų galimybių paleisti palydovus į orbitą, o vienu ryškiausių projektų tampa Vokietijos bendrovės „Rocket Factory Augsburg“ kuriama raketa RFA ONE. Įmonė pranešė sudariusi partnerystę su Jungtinės Karalystės kosmodromu SaxaVord Spaceport Šetlando salose, iš kur ir planuojamas pirmasis skrydis.

    RFA ONE starto grafikas jau ne kartą keitėsi. Anksčiau bendrovė buvo nurodžiusi ambiciją pakilti iki 2026 metų pirmos pusės, tačiau šio termino pasiekti nepavyko, o tiksli nauja data kol kas neįvardyta. Vis dėlto įmonė tikisi, kad realus paleidimas galėtų įvykti dar šiais metais, kai bus baigti kosmodromo infrastruktūros pritaikymo darbai.

    Projektą pristabdė ir rimtas incidentas bandymų metu, kai per variklio sužadinimą kilo gaisras, sunaikinęs pirmosios pakopos konstrukciją, planuotą pirmajai misijai. Pasak bendrovės, šis įvykis tapo postūmiu peržiūrėti procedūras ir diegti papildomus saugos sprendimus, kad panašios situacijos nepasikartotų.

    RFA ONE kuriama kaip trijų pakopų raketa, orientuota į mažų ir vidutinės masės krovinių iškėlimą į žemąją Žemės orbitą. Skelbiama, kad ji turėtų gebėti iškelti iki 1 300 kilogramų naudingąją apkrovą į maždaug iki 500 kilometrų aukščio orbitas, kurios dažniausiai pasirenkamos Žemės stebėjimo ir ryšio mažųjų palydovų misijoms.

    Pagrindinę trauką pirmojoje pakopoje turėtų užtikrinti devyni Helix tipo varikliai, sukurti pačios „Rocket Factory Augsburg“ inžinierių. Bendrovė taip pat numato du krovinių skyriaus panaudojimo scenarijus: vieną, pritaikytą vienam didesniam palydovui, ir kitą, skirtą bendroms misijoms, kai į orbitą iškeliama iki kelių dešimčių mažesnių aparatų.

    RFA ONE programa siejama ir su platesniais Europos tikslais stiprinti nepriklausomą prieigą prie kosmoso, ypač augant mažųjų palydovų rinkai ir didėjant konkurencijai dėl paleidimų grafiko. „Rocket Factory Augsburg“ projektą yra rėmusi Europos kosmoso agentūra, o sėkmingas debiutas iš SaxaVord Spaceport būtų svarbus signalas, kad Europos naujosios kosmoso ekonomikos žaidėjai pereina iš prototipų etapo į realius komercinius skrydžius.

  • Elonas Muskas žada „SpaceX“ gamyklas Mėnulyje: kam jos reikalingos ir kas stabdo planą

    Elonas Muskas žada „SpaceX“ gamyklas Mėnulyje: kam jos reikalingos ir kas stabdo planą

    „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas pastarosiomis dienomis vėl pakurstė diskusijas apie Mėnulio ekonomiką, pareikšdamas, kad bendrovė ketina Mėnulio paviršiuje statyti specialias gamyklas. Pasak jo, tai esą neišvengiama kryptis, jei žmonija nori pereiti nuo pavienių misijų prie nuolatinės infrastruktūros už Žemės ribų.

    Viešai neatskleidžiama, kokios konkrečios gamybos linijos būtų kuriamos pirmiausia, tačiau idėja siejama su automatizuota įranga ir robotika, kuri leistų gaminti ar surinkinėti komponentus vietoje. Toks modelis atitinka vis dažniau kosmoso agentūrų akcentuojamą principą, kai siekiama naudoti vietinius išteklius ir mažinti krovinių gabenimą iš Žemės.

    Ką tai keistų kosmoso planuose

    Pagrindinis tokio projekto pažadas yra paprastas: jei dalį konstrukcijų, atsarginių dalių ar modulių galima pagaminti Mėnulyje, logistikos kaina ir rizikos mažėja. Mėnulio gravitacija gerokai mažesnė nei Žemės, todėl iš jo potencialiai lengviau kelti krovinius į orbitą ir aptarnauti didesnes programas.

    Šiame kontekste dažnai minimos ir didelės palydovų ar kitų kosminių sistemų konstelacijos, kurioms reikia masinės gamybos ir greito dislokavimo. Vis dėlto realių, patvirtintų techninių detalių apie „SpaceX“ Mėnulio gamyklų pajėgumus, terminus ar finansavimo modelį kol kas nėra.

    Kodėl viskas remiasi į „Starship“

    Net ir ambicingiausios vizijos atsiremia į vieną praktinį klausimą: kaip patikimai ir pigiai atgabenti įrangą į Mėnulį. „SpaceX“ strategijoje tai siejama su „Starship“ sistema, kuri turi tapti pagrindiniu sunkiųjų krovinių vežėju ir platforma, galinčia dažnai skristi bei būti pakartotinai naudojama.

    Bendrovė pastaruoju metu skelbė apie tolesnius „Starship“ bandymus ir siekį spartinti programą, įskaitant sudėtingus bandymus su grįžimu ir nusileidimo procedūromis. Kol nebus pasiektas stabilus skrydžių tempas ir patikimumas, bet kokia kalba apie gamyklas Mėnulyje iš esmės lieka priklausoma nuo šios raketos brandos.

    Didžiausios kliūtys ir realybės patikra

    Mėnulio gamyba reikštų ne tik transportą, bet ir energijos šaltinius, ryšio sprendimus, apsaugą nuo radiacijos bei ekstremalių temperatūrų. Taip pat išlieka teisinių ir politinių klausimų, nes įvairios valstybės ir organizacijos skirtingai interpretuoja išteklių naudojimo kosmose principus.

    Ekspertai dažnai pabrėžia, kad artimiausiu metu realiausias scenarijus yra riboto masto, itin automatizuota gamyba ar surinkimas, o ne pilnavertės pramonės perkėlimas. Vis dėlto tokie pareiškimai rodo konkurencijos augimą ir spaudimą spartinti technologijas, kurios artina Mėnulio infrastruktūros etapą.

    „Tai įvyks“, – sakė Elonas Muskas.

  • Kinija greitina kosminių raketų tempą: pirmas pakartotinis etapas ir siaurėjantis kelias į orbitą

    Kinijos planas: daugiau palydovų, daugiau startų

    Kinija pastaraisiais metais sparčiai didina palydovų gamybos apimtis ir pereina prie beveik serijinės gamybos modelio. Pramonė investuoja į automatizuotas surinkimo ir bandymų linijas, todėl išauga potencialas greitai plėsti didžiąsias palydovų grupuotes, skirtas ryšiui ir duomenų perdavimui.

    Tačiau gamybos pajėgumai vis dažniau lenkia galimybes palydovus reguliariai iškelti į žemąją orbitą. Būtent startų dažnis ir prieinamumas tampa kertiniu ribojimu, ypač kai kalbama apie megakonsteliacijas, kurioms reikia nuolatinių papildymų ir greito atstatymo po gedimų.

    Pakartotinis naudojimas: pirmas realus lūžis

    Kad išspręstų „butelio kaklelį“, Kinija intensyviai vysto daugkartinio naudojimo raketų technologijas. Ankstesni bandymai daugiausia rėmėsi vertikalaus kilimo ir nusileidimo demonstratoriais, kurie padėjo patikrinti variklių traukos valdymą, navigaciją ir nusileidimo tikslumą, bet neatkūrė viso sugrįžimo po orbitinio skrydžio sudėtingumo.

    Ryškus lūžis įvyko 2026 metų liepos 10 dieną, kai „Chang Zheng-10B“ po orbitinio paleidimo kontroliuojamai sugrąžino pirmąją pakopą. Pakopa buvo vertikaliai nusodinta ir perimta jūrinėje platformoje, panaudojant tinklinį gaudymo sprendimą, o tai tapo pirmuoju Kinijos sėkmingu tokio tipo sugrąžinimu po realios orbitinės misijos.

    Kodėl vieno sėkmingo sugrįžimo dar neužtenka

    Vienkartinis sėkmingas pakopos atgavimas dar nereiškia, kad sistema tapo ekonomiškai konkurencinga. Tikrasis išbandymas prasideda tada, kai pakopa gali būti reguliariai panaudojama pakartotinai, o jos patikra, remontas ir paruošimas kitam startui vyksta greitai, prognozuojamai ir už aiškią kainą.

    Be to, megakonsteliacijoms svarbu ne tik raketos technologija, bet ir visas startų „gamybos“ ciklas: kosmodromų pralaidumas, integravimo infrastruktūra, kuro logistika, patikimos tiekimo grandinės ir pakankamas paruoštų viršutinių pakopų kiekis. Jei šios grandys stringa, net ir pažangi pirmosios pakopos technologija neišsprendžia tempo problemos.

    JAV operacinė persvara ir „SpaceX“ masto efektas

    Nors Kinija mažina technologinį atotrūkį, operaciniu lygmeniu JAV išlaiko aiškią persvarą. 2025 metais Kinija, remiantis viešai skelbiamais nacionalinių institucijų duomenimis, atliko 92 startus, o „SpaceX“ vien „Falcon 9“ programa įvykdė 165 skrydžius, iš kurių didelė dalis buvo skirta „Starlink“ palydovams.

    Skirtumas matomas ne tik startų skaičiuje, bet ir realioje iškeltų krovinių masėje. Nepriklausomi rinkos vertinimai rodo, kad „SpaceX“ į kosmosą per metus iškelia daug kartų daugiau naudingosios apkrovos nei visi Kinijos operatoriai kartu, o tai didina patirtį, patikimumą ir leidžia dar labiau spartinti ciklą.

    Ko tikėtis toliau: konkurencija didės, kainos turėtų mažėti

    Kinijos pasirinktas modelis yra platus: vienu metu vystoma daugiau nei viena raketų šeima ir kelios įmonių grupės, todėl auga tikimybė, kad atsiras efektyvus, pakartotinai naudojamas sprendimas. Kita vertus, paralelinis vystymas gali reikšti resursų dubliavimą ir konkurenciją dėl variklių, specialistų bei startų infrastruktūros.

    Vidutiniu laikotarpiu Kinijos pažanga gali sustiprinti pasaulinę konkurenciją komercinių paleidimų rinkoje, ypač jei pavyks pereiti nuo „pirmo sėkmingo sugrįžimo“ prie rutininio pakopų naudojimo. Didesnė konkurencija paprastai reiškia ir didesnį spaudimą kainoms, tačiau lemiamas veiksnys išliks tas pats: pralaidumas, patikimumas ir startų dažnis.

    Megakonsteliacijų eroje greitis tampa atsparumo dalimi. Palydovų tinklai yra tvirtesni, kai praradimus galima greitai kompensuoti, o technologijas atnaujinti dažnai, todėl raketų pakartotinis naudojimas ir kosmodromų pajėgumai tampa nebe prestižo, o strateginiu klausimu.

  • Žmonės žemėlapius piešė anksčiau nei rašė: kaip per tūkstantmečius keitėsi pasaulio vaizdas

    Žmonės žemėlapius piešė anksčiau nei rašė: kaip per tūkstantmečius keitėsi pasaulio vaizdas

    Pirmieji žemėlapiai, kaip mano archeologai, galėjo atsirasti dar prieš rašto pradžią. Ankstyvosios bendruomenės schematiškai žymėjo upes, perėjas, medžioklės vietas ar migracijos kelius ant uolų, kaulo ar molio. Tai buvo praktinis orientyras, o ne bandymas nupiešti visą pasaulį.

    Dalis tokių žemėlapių buvo kuriami iš atminties, remiantis kartų patirtimi ir pasakojimais. Tikslus atstumas ar mastelis anuomet buvo mažiau svarbus nei aiški žinia, kur rasti vandenį, kur pavojinga ir kaip pasiekti tikslą. Todėl senieji brėžiniai dažnai primena ne geografijos atlasą, o kelionės instrukciją.

    Vėliau žemėlapiai tapo ir žinių, ir galios įrankiu. Babiloniečiai, graikai, romėnai, kinai bei Indijos civilizacijos kūrė savas pasaulio vizijas, tačiau jos atspindėjo tai, kas tuo metu buvo žinoma, o ne tai, kas iš tiesų egzistavo. Nežinomos teritorijos likdavo tuščios arba būdavo užpildomos legendomis ir mitais.

    Kaip matavo pasaulį be palydovų?

    Ilgą laiką svarbiausias metodas buvo kelionės ir liudijimų rinkimas. Pirkliai ir jūreiviai aprašydavo maršrutus, kelionės trukmę dienomis ir orientyrus, o kartografai bandydavo sudėti šias detales į bendrą vaizdą. Tai buvo lėtas procesas, kuriame klaidų neišvengta.

    Vis dėlto jau antikoje pasiekta stebinančio tikslumo. Graikų mokslininkas Eratostenas, remdamasis šešėlių ilgiu skirtingose vietovėse ir geometrija, apskaičiavo Žemės apimtį pakankamai artimai šiuolaikiniam dydžiui. Tai rodo, kad tikslūs skaičiavimai buvo įmanomi net be modernių prietaisų.

    Vėliau geografinės platumos nustatymas jūroje palengvėjo, nes padėjo dangaus kūnų stebėjimai ir astronominiai instrumentai. Kur kas sunkesnė buvo ilguma, kuri tapo navigacijos galvosūkiu iki XVIII amžiaus, kai atsirado itin tikslūs jūriniai chronometrai. Sausumoje vis daugiau lėmė trianguliacija, leidusi apskaičiuoti atstumus iš kampų ir atskaitos taškų.

    Didžiųjų atradimų epocha

    XV–XVI amžiais žemėlapių pasaulis pasikeitė iš esmės. Europos jūrų ekspedicijos nuolat grąžindavo naujus pakrančių aprašymus, salų koordinates ir maršrutų patikslinimus, todėl žemėlapiai buvo taisomi kone po kiekvienos kelionės. Pasaulio vaizdas formavosi kaip kolektyvinė dėlionė, o ne vieno autoriaus kūrinys.

    Šiuo laikotarpiu itin išpopuliarėjo jūriniai portolanai, skirti praktinei navigacijai. Jie daug tiksliau vaizdavo krantus ir uostus nei simboliniai viduramžių žemėlapiai, kuriuose geografija neretai nusileisdavo religinei ar politinei pasaulėžiūrai. Prekyba ir laivyba tapo vienu svarbiausių kartografijos progreso variklių.

    Net ir šiandien senieji žemėlapiai primena, kad kiekvienas atvaizdavimas yra pasirinkimas. Skirtingos projekcijos gali iškreipti dydžius ir proporcijas, o populiari Mercatoriaus projekcija vizualiai padidina aukštų platumų teritorijas. Todėl šiuolaikinėje kartografijoje dažniau naudojami alternatyvūs atvaizdavimo būdai, siekiant tikslesnio mastelio pojūčio.

    Žemėlapiai šiandien: duomenys ir DI

    Šiuolaikinę kartografiją formuoja palydoviniai vaizdai, aerofotografija, dronai ir lazerinis skenavimas, leidžiantys kurti itin detalius reljefo modelius. Žemėlapis vis rečiau yra vien tik paveikslas, nes jis tapo dinamiška informacijos sistema. Tokiose sistemose sluoksniuojami transporto, demografijos, klimato ar rizikų duomenys.

    Kasdienėje navigacijoje reikšmingi ir realaus laiko srautai, kai anoniminiai judėjimo duomenys padeda vertinti spūstis ar kelionių trukmę. Atvirojo kartografavimo iniciatyvos leidžia vartotojams greitai atnaujinti gatves, takus ir objektus, o DI vis dažniau pasitelkiamas atpažįstant kelių tinklus ar pastatus palydoviniuose vaizduose.

    Vis dėlto didžiausias kartografijos pasiekimas išlieka tas pats: patikimas pasaulio modelis, sukurtas dar tada, kai žmonės neturėjo nei skrydžių, nei kosminių technologijų. Per tūkstantmečius kauptos žinios, matavimai ir kelionių patirtis palaipsniui priartino žemėlapius prie tikrovės, o jų istorija parodo, kaip keitėsi ir pats žmogaus supratimas apie pasaulį.

  • Kinija kelia palydovus prieš kosmines šiukšles: konstelacija Gande stebės grėsmes iki 2030

    Kinija kelia palydovus prieš kosmines šiukšles: konstelacija Gande stebės grėsmes iki 2030

    Kosminės šiukšlės tampa vis didesniu iššūkiu, nes žemojoje Žemės orbitoje sparčiai daugėja palydovų ir raketų nuolaužų. Kuo tankesnė orbita, tuo didesnė susidūrimų tikimybė, o net ir mažas fragmentas, skriejantis dideliu greičiu, gali apgadinti veikiančią įrangą.

    Kinija pradėjo kurti palydovų sistemą Gande, kurios tikslas yra nuolatinė kosminių šiukšlių stebėsena. Projektas pavadintas senovės Kinijos astronomo Gan De garbei, o pirmasis konstelacijos palydovas jau iškeltas į orbitą kaip platesnės misijos dalis.

    Paleidimas įvyko naudojant komercinę raketą Kinetica-1, skirtą mažiems ir vidutinio dydžio palydovams. Per vieną misiją į orbitą buvo iškelti penki palydovai, o visi aparatai pasiekė numatytas trajektorijas.

    Gande konstelacija kuriama etapais: pirmajame numatyta 14 palydovų, vėliau jų skaičius turi augti iki 50. Galutinis tikslas yra 120 palydovų sistema, kuri, pagal projekto planus, turėtų būti pilnai parengta iki 2030 metų.

    Tokio tipo sprendimai svarbūs dėl augančios rizikos orbitoje: nuolaužos ir neveikiantys objektai virš Žemės juda maždaug 7,9 kilometro per sekundę greičiu. Skaičiuojama, kad orbitoje gali būti daugiau nei 1 000 000 maždaug 1 centimetro ir didesnių fragmentų, kurių didelė dalis yra sudėtingai aptinkami, bet pavojingi.

    Projektą įgyvendina Pekine veikianti privati bendrovė „ATmoto Technology“. Skelbiama, kad pirmasis palydovas turi specializuotą borto kompiuterį, kurio darbas paremtas dirbtinis intelektas metodais, leidžiančiais automatizuoti stebėseną ir sumažinti nuolatinės žemės operatorių kontrolės poreikį.

    Kosminių šiukšlių stebėjimas tampa vis labiau konkurencinga ir strategiškai svarbia sritimi, nes nuo tikslių duomenų priklauso susidūrimų prevencija ir saugus palydovų valdymas. Kuo daugiau atsiranda privačių ir valstybių sistemų, tuo didesnė tikimybė, kad bus galima greičiau aptikti rizikas ir laiku koreguoti orbitas.

  • „Amazon“ meta iššūkį „Starlink“: planuoja 5 105 palydovus ryšiui tiesiai į telefoną nuo 2028 metų

    „Amazon“ pateikė JAV Federalinei ryšių komisijai (FCC) paraiškas dėl itin didelės žemų orbitų palydovų konstelacijos, kuri turėtų sudaryti sąlygas ryšiui tiesiai su įprastu išmaniuoju telefonu. Planas numato iki 5 105 palydovų ir paslaugas, kurios veiktų net ten, kur nėra mobiliojo ryšio bokštų.

    Šis žingsnis reiškia, kad „Amazon“ taikosi į tą pačią kryptį kaip „Starlink“ ir kiti kosminio ryšio rinkos žaidėjai: vadinamąsias direct-to-device paslaugas. Idėja paprasta, bet technologiškai sudėtinga: telefonas jungiasi ne prie artimiausio bokšto, o tiesiai prie palydovo.

    Ryšys be bokštų ir papildomos įrangos

    Pagal dokumentuose aprašomą koncepciją, palydovų tinklas turėtų palaikyti balso skambučius, trumpąsias žinutes, duomenų perdavimą ir pagalbos signalus. Tai ypač aktualu vietovėms, kur mobiliojo ryšio aprėptis išlieka fragmentiška arba kur infrastruktūrą nutiesti per brangu.

    Tokie sprendimai dažniausiai kuriami ne tam, kad pakeistų mobiliojo ryšio operatorius, o kad papildytų jų tinklus. Praktikoje tai reiškia, kad įprastomis sąlygomis telefonas naudotų antžeminį ryšį, o už aprėpties ribų automatiškai persijungtų į palydovinį.

    Konkurencija dėl mobiliojo ryšio iš kosmoso

    „Amazon“ planai įsilieja į spartėjančią konkurenciją, kurioje be „Starlink“ vis aktyviau minimos ir kitos bendrovės, kuriančios ryšio su telefonu iš orbitos technologijas. Rinka keičiasi: kova vyksta ne tik dėl plačiajuosčio interneto atokiose vietovėse, bet ir dėl to, kas pirmas pasiūlys patikimą bazinį ryšį masinei išmaniųjų telefonų auditorijai.

    Esminė priežastis, kodėl ši kryptis traukia technologijų milžinus, yra mastas. Net riboto pralaidumo paslauga, skirta ryšiui kritinėse situacijose ar atokiose teritorijose, gali tapti pasauliniu produktu, jei ji veiks įprastuose telefonuose ir bus integruota per operatorius.

    Didžiausia kliūtis gali būti ne pinigai

    Nors „Amazon“ turi finansinius išteklius, tokio projekto įgyvendinimą gali riboti raketų paleidimų pajėgumai ir grafikai. Palydovų konstelacijoms reikia ne vieno starto, o nuolatinės paleidimų serijos, be to, palydovus tenka reguliariai keisti ir papildyti.

    Jei planai bus įgyvendinti pagal numatytą kryptį, paslaugų startas siejamas su 2028 metais. Tokiu atveju palydovinis ryšys tiesiai į telefoną galėtų tapti viena reikšmingiausių telekomunikacijų naujovių nuo mobiliojo ryšio tinklų išplitimo.

  • Orbita sparčiai pildosi šiukšlėmis: JAV griežtina taisykles, bet prasidėjo kova dėl įgaliojimų

    Orbita sparčiai pildosi šiukšlėmis: JAV griežtina taisykles, bet prasidėjo kova dėl įgaliojimų

    Orbitą užtvindė objektai

    Žemės orbita sparčiai tankėja: pastaraisiais metais augo tiek veikiančių palydovų, tiek nebevaldomų objektų skaičius, todėl didėja ir susidūrimų rizika. Daugiausia eismo vyksta žemojoje Žemės orbitoje, kur skrieja ryšio ir stebėjimo palydovai, taip pat Tarptautinė kosminė stotis.

    Kuo daugiau aparatų vienoje zonoje, tuo dažniau tenka vertinti pavojingus prasilenkimus ir planuoti vengimo manevrus. Specialistai pabrėžia, kad net nedidelė nuolauža, judanti orbitiniais greičiais, gali padaryti kritinės žalos palydovui ar įgulai skirtais objektams.

    Šiukšlių problema ir Kesslerio scenarijus

    Kosminių šiukšlių problemą gilina ne tik seni palydovai, bet ir raketų pakopos bei susidūrimų ar bandymų metu atsiradusios skeveldros. Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių įvyko 2009 metais, kai susidūrus dviem palydovams susidarė tūkstančiai naujų fragmentų, apsunkinusių stebėseną.

    Mokslininkai ne kartą įspėjo apie vadinamąjį Kesslerio sindromą, kai susidūrimai sukelia grandininę reakciją ir nuolaužų daugėja eksponentiškai. Toks scenarijus galėtų smarkiai apriboti būsimą kosminę veiklą, nes tam tikros orbitos taptų per daug pavojingos.

    FCC siūlo daugiau skaidrumo

    Reaguodama į augančią riziką, JAV Federalinė ryšių komisija (FCC) patvirtino taisyklių paketą, kuriuo siekiama, kad palydovų operatoriai dalintųsi tikslesniais ir dažniau atnaujinamais sekimo duomenimis. Idėja paprasta: kuo geresnė situacijos orbitoje „nuotrauka“, tuo tiksliau galima prognozuoti pavojingus priartėjimus ir laiku organizuoti manevrus.

    Iki šiol viena iš kliūčių buvo nevienodas duomenų prieinamumas: dalis informacijos laikyta komercine paslaptimi, o skirtingos stebėjimo sistemos turi spragų. Dėl to rizikos vertinimai ne visuomet būdavo pakankamai tikslūs, ypač kai vienu metu reikia sekti didelius objektų kiekius.

    Ginčas Vašingtone dėl atsakomybės

    Vis dėlto FCC sprendimas sukėlė politinę ir institucinę trintį. JAV Kongrese dalis įstatymų leidėjų pareiškė, kad komisijos mandatas pirmiausia susijęs su ryšiais, o ne su kosminės saugos reguliavimu, todėl ragino sprendimus pristabdyti.

    Diskusijų centre atsidūrė klausimas, kas turėtų būti pagrindinė institucija, koordinuojanti civilinės kosminės veiklos saugą ir duomenų standartus: FCC ar JAV Prekybos departamentas. Šis neapibrėžtumas, anot pramonės atstovų, gali vilkinti sprendimus, kai orbitos apkrova didėja itin sparčiai.

    „Dabar esame pilkojoje zonoje, bet laukti dar penkerius metus negalime“, – sakė Satellite Industry Association vadovas Tom Stroup.

    „Orbitinės šiukšlės blogina aplinką visai būsimai kosminei veiklai, todėl taisyklės, kurias diegiame, turi reikšmę“, – sakė buvusi FCC pirmininkė Jessica Rosenworcel.

    Reguliavimo pokyčius palankiai įvertino ir dalis privačių stebėsenos paslaugų teikėjų, pabrėžiančių, kad orbita yra bendra erdvė, o vieno operatoriaus klaidos padariniai gali paliesti visus. Kartu primenama, kad tarptautinės rekomendacijos dėl kosmoso „higienos“ ne visada realiai įgyvendinamos, todėl vien gairių gali nepakakti.

    FCC paketą sudaro ir platesnės licencijavimo procedūrų reformos, orientuotos į greitesnį leidimų išdavimą ir aiškesnius reikalavimus augančiam palydovų verslui. Pastarąjį dešimtmetį rinką pakeitė megakonsteliacijos, kurias vysto tokios bendrovės kaip „SpaceX“, „OneWeb“ ir „Amazon“, todėl senos taisyklės, kurtos laikais, kai kasmet paleidžiama vos keli objektai, tampa nebeatitinkančios realybės.

  • „SpaceX“ ruošia „Starship“ 13-ajam skrydžiui: pirmąkart gabens 20 „Starlink V3“ palydovų

    „SpaceX“ ruošia „Starship“ 13-ajam skrydžiui: pirmąkart gabens 20 „Starlink V3“ palydovų

    Dar vienas bandymas po atidėjimų

    „SpaceX“ ruošiasi dar vienam „Starship“ skrydžio bandymui po kelių atidėjimų, kai startas buvo nutrauktas jau skaičiuojant paskutines minutes. Tai turėtų būti 13-asis visos programos skrydis ir tik antrasis su naujesnės konfigūracijos „Starship“ versija.

    Ankstesnis skrydis gegužę baigėsi ne pagal planą, todėl bendrovė atliko pakeitimus ir papildomus bandymus. Prieš naują startą „SpaceX“ skelbė, kad sėkmingai įvykdė papildomus „Super Heavy“ pirmosios pakopos priešstartinius testus.

    Pirmąkart – „Starlink V3“ palydovai

    Šio bandymo svarbiausia naujiena – pirmą kartą „Starship“ krovinių skyriuje turėtų būti „Starlink V3“ bandomieji palydovai. „SpaceX“ nurodo, kad jų bus 20, o tai būtų pirmasis šios kartos aparatų praktinis iškėlimas su „Starship“.

    „Starlink V3“ palydovai yra didesni už ankstesnes versijas ir, kaip tikimasi, reikšmingai padidins visos palydovinio ryšio sistemos pralaidumą. Dėl didesnių gabaritų ir masės jų iškėlimas „Starship“ raketa laikomas vienu kertinių žingsnių plečiant „Starlink“ pajėgumus.

    Kaip turėtų vykti skrydis

    Pagal „SpaceX“ pateikiamą scenarijų „Super Heavy“ pakopa po starto turėtų grįžti, tačiau šį kartą nebus gaudoma prie bokšto. Planuojama, kad stiprintuvas nusileis į vandenį Meksikos įlankoje.

    „Starship“ antroji pakopa turėtų atlikti suplanuotus manevrus, o skrydis baigtųsi nusileidimu į Indijos vandenyną. Bendrovė teigia, kad įdiegė techninių patobulinimų, skirtų sumažinti rizikas, išryškėjusias per ankstesnį bandymą.

    Numatoma, kad bandomieji „Starlink V3“ palydovai po iškėlimo į žemąją orbitą išskleis saulės baterijas ir antenas, o vėliau bus mėginama juos integruoti į esamą „Starlink“ žvaigždyną. Tačiau planas taip pat numato, kad netrukus po bandymo palydovai bus deorbituoti ir sudegs atmosferoje.

    „SpaceX“ anksčiau yra pateikusi reguliuotojams planus, susijusius su daug didesniu „Starlink“ tinklo plėtimu, o „V3“ karta laikoma svarbia dalimi siekiant didesnio pajėgumo ir efektyvesnio ryšio. Dėl to kiekvienas „Starship“ bandymas, kuriame dalyvauja realus „Starlink“ krovinys, tampa reikšmingu žingsniu tiek pačiai raketai, tiek visai palydovinio interneto strategijai.