CP v2

Tag: PDVSA

  • Venesuelos naftos koncesijų lenktynės įsibėgėja: į priekį veržiasi Vakarai, Kinija ir Rusija traukiasi

    Venesueloje įsibėgėja tarptautinių energetikos bendrovių kova dėl naujų naftos ir gamtinių dujų gavybos koncesijų. Susitarimai sudaromi su valstybine įmone PDVSA, o į rinką grįžta ir Vakarų kapitalas, tikėdamasis pasinaudoti politinių vėjų kaita.

    Didžiausias pastaruoju metu minimas sandoris siejamas su JAV bendrove „Chevron“, kuri per artimiausius 5 metus ketina investuoti apie 6,5 mlrd. eurų. Skelbiama, kad tikslas – didinti gavybą nuo maždaug 600 000 barelių per dieną iki 1 200 000 barelių.

    „Chevron“ taip pat planuoja prisidėti prie infrastruktūros atnaujinimo, įskaitant skubius remontus ir modernizaciją perdirbimo grandinėje, kuri svarbi sunkiosios Venesuelos naftos eksploatacijai. Tai reikšminga, nes šalies naftos sektorius ilgus metus kentėjo dėl investicijų stokos, įrangos nusidėvėjimo ir sankcijų poveikio.

    Į Venesuelą grįžta Vakarų bendrovės

    Į koncesijų varžytuves įsitraukė ne tik JAV, bet ir Europos įmonės. Minima, kad Italijos Eni ir Ispanijos Repsol pasirašė sutartis dėl gamtinių dujų projektų, susijusių su Orinoko upės žiočių regionu, kuris laikomas vienu perspektyviausių dujų telkinių zonų.

    Kartu aptariami ir nauji investuotojai iš finansų sektoriaus, kurie mato galimybę uždirbti iš energijos žaliavų, kai geopolitinė rizika pervertinama, o turto vertė dėl politinių apribojimų būna kritusi. Tokia dinamika būdinga rinkoms, kuriose politiniai sprendimai tiesiogiai lemia gavybos ir eksporto sąlygas.

    Projektai dujų gavybai regione

    Dar vienas dėmesio sulaukiantis projektas siejamas su britų BP ir Trinidado ir Tobago valstybine dujų bendrove NGC. Planuojama plėtoti gavybą iš jūrinio telkinio prie Venesuelos sienos, tačiau tokio pobūdžio iniciatyvoms lemiamos tampa tarpvalstybinės sutartys, licencijos ir sankcijų režimų taikymas.

    Ankstesniais metais, valdant Nicolasui Maduro, tarptautiniams projektams dažnai trukdė politinis neapibrėžtumas ir sudėtinga reguliacinė aplinka. Papildomos įtampos regione kildavo ir dėl teritorinių ambicijų bei ginčų, kurie didina investuotojų atsargumą.

    Didžiausi pralaimėtojai – Rusija ir Kinija

    Šioje koncesijų lenktynių fazėje daugiausia praranda valstybės, kurios anksčiau turėjo stiprias pozicijas Venesuelos žaliavų sektoriuje. Tarp jų dažniausiai minima Rusija: po JAV sankcijų jos vaidmuo sumažėjo, o dalis veiklos buvo perkelta į naujas struktūras, siekiant išlaikyti bent ribotą eksportą.

    Kinija taip pat priskiriama prie tų, kurių įtaka silpnėja, nes atsiranda daugiau Vakarų bendrovių, galinčių greičiau mobilizuoti kapitalą ir technologijas. Tuo pat metu tokia kryptis signalizuoja apie platesnę tendenciją: energetikos rinkoje vis dažniau persiskirsto prieiga prie išteklių ten, kur sankcijos, licencijos ir geopolitiniai susitarimai tampa ne mažiau svarbūs nei naftos kaina.

  • Venesuela atidavė JAV penktadalį naftos: ką reiškia sandoris ir „Chevron“ planai?

    Venesuela atidavė JAV penktadalį naftos: ką reiškia sandoris ir „Chevron“ planai?

    Parlamentas pritarė precedento sandoriui

    Venesuelos Nacionalinė Asamblėja patvirtino susitarimą, pagal kurį Jungtinės Valstijos įgyja kontrolę maždaug penktadalio šalies naftos atsargų. Šis sprendimas laikomas vienu reikšmingiausių energetikos politikos posūkių Karakase per pastaruosius dešimtmečius.

    Susitarimas pristatomas kaip priemonė spartinti gavybą ir pritraukti kapitalą į sektorių, kurį ilgus metus slėgė investicijų trūkumas, infrastruktūros nusidėvėjimas ir sankcijų rizika. Kritikai pabrėžia, kad dalis parlamentarų pritarė sandoriui nematę visų rašytinių sąlygų.

    Kaip veiktų nauja kontrolės schema

    Pagal skelbiamas gaires privati bendrovė „North American Blue Energy Partners“ (NABEP) suteiktų Vašingtonui teisę įsigyti apie 20 proc. jos išgaunamos naftos savikaina. Taip pat numatoma, kad JAV piliečiai sudarytų valdybos daugumą, o JAV institucijos turėtų veto teisę dėl valdybos narių.

    Venesuelos pusė teigia, kad pinigai iš susitarimo turėtų didinti biudžeto pajamas ir finansuoti socialinius poreikius, o kariuomenės vadovybė viešai deklaruoja paramą. Opozicijos atstovai akcentuoja skaidrumo klausimą ir reikalauja detaliai įvertinti vadinamąjį smulkųjį šriftą.

    Geopolitika ir kainų spaudimas

    JAV pareigūnai sandorį aiškina siekiu mažinti degalų kainų spaudimą vidaus rinkoje ir tuo pačiu riboti Rusijos bei Kinijos įtaką regione. Energetikos rinka pastaraisiais metais išlieka jautri geopolitiniams sukrėtimams, todėl papildomi tiekimo srautai dažnai vertinami kaip strateginis stabilizavimo instrumentas.

    „Mes didiname amerikietišką energetinį dominavimą“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Susitarimo kontekste minima, kad dalis Venesuelos telkinių ir infrastruktūros iki šiol buvo siejama su Rusijos ir Kinijos kapitalu, o dabar būtų perimama arba perorientuojama. Tai gali keisti naftos srautų kryptis ir derybines pozicijas tiek Karakaso, tiek jo buvusių partnerių atžvilgiu.

    „Chevron“ plėtra ir reputacinės rizikos

    Kartu su politiniu sprendimu laukiama ir „Chevron“ pranešimų apie planuojamą veiklos išplėtimą Venesueloje. Tokie žingsniai investuotojams paprastai signalizuoja bandymą grįžti prie didesnės gavybos apimties, tačiau praktikoje tai priklauso nuo leidimų, logistikos, infrastruktūros būklės ir reguliacinio stabilumo.

    Kontroversijų kelia ir tai, kad NABEP siejamas su Venesuelos verslininku Alejandro Betancourtu, kuris anksčiau buvo minimas korupcijos kontekste, susijusiame su valstybine naftos bendrove PDVSA. JAV atstovai pripažįsta, kad geopolitiniuose sandoriuose kartais tenka dirbti su probleminėmis figūromis, tačiau tvirtina, jog nauja priežiūros schema turėtų mažinti piktnaudžiavimo riziką.

  • „BP“ grįžta į Venesuelą: dujų telkinys, Persijos įlankos partneriai ir skubantis atvėrimas

    „BP“ grįžta į Venesuelą: dujų telkinys, Persijos įlankos partneriai ir skubantis atvėrimas

    Didžiosios Britanijos energetikos bendrovė „BP“ vėl įžengia į Venesuelos rinką – Karakase pasirašytas susitarimas dėl jūrinio Lorano dujų projekto antrojo etapo. Į projektą kartu įtraukti Abu Dabio investicinis vienetas XRG ir Kataro UCC Oil and Gas Holding, o „BP“ numatyta operatoriaus rolė.

    Pagal sutarties sąlygas visos trys įmonės turėtų turėti vienodas darbo dalis, tačiau licencija dar priklauso nuo galutinių reguliuotojų patvirtinimų. Šis sandoris laikomas vienu aiškiausių ženklų, kad po politinių pokyčių Venesuela greitina energetikos sektoriaus atvėrimą užsienio kapitalui.

    Lorano telkinyje, kaip skelbiama, yra daugiau nei 4 trilijonai kubinių pėdų patvirtintų dujų išteklių. Telkinys yra platesnės Loran–Manatee sankaupos dalis, kuri driekiasi per jūrinę ribą su Trinidadu ir Tobagu, o bendras išgaunamų dujų potencialas siekia apie 10 trilijonų kubinių pėdų.

    Venesuelos valstybinės naftos bendrovės dujų padalinys PDVSA Gas dalį savo interesų perleido XRG, kuris siejamas su Abu Dabio nacionaline naftos bendrove ADNOC. XRG ir UCC tai yra pirmas žingsnis Venesueloje, o „BP“ šalis nėra nauja – ji buvo turėjusi licencijų ir anksčiau.

    Kaip keičiasi žaidimo taisyklės

    Sutartys sudarytos platesnio geopolitinio ir reguliacinio persitvarkymo fone. Straipsnyje teigiama, kad po Nicolás Maduro nušalinimo ir JAV spaudimo buvo perrašytos energetikos taisyklės, o mainais Vašingtonas sušvelnino dalį sankcijų, kurios buvo sustabdžiusios reikšmingą Vakarų investuotojų dalyvavimą.

    Dėl šių pokyčių į Venesuelos projektus, kaip nurodoma, vėl aktyviau grįžta tarptautinės bendrovės, tarp jų „Shell“, Eni ir „Repsol“. „Shell“ jau gavo licenciją pirmajam Lorano etapui, o Trinidadui ir Tobagui priklausančioje Manatee dalyje pirmųjų dujų tikimasi kitais metais.

    Kodėl tai svarbu Europai

    Nors Venesuelos dujos pirmiausia susijusios su regionine Karibų rinkos logika, Europai tai signalas apie globalią dujų pasiūlos konkurenciją ir naujų šaltinių paiešką. Pastaraisiais metais gamtinių dujų rinka išlieka jautri geopolitikai, o investuotojai vertina ir tiekimo diversifikavimo naudą, ir politinę riziką.

    Venesuelos atvėrimas taip pat rodo, kad energetikos kapitalas vis dažniau juda ten, kur valstybės pasiūlo aiškesnes taisykles bei teisinius saugiklius. Tačiau projektų įgyvendinimo tempą gali riboti reguliaciniai sprendimai, infrastruktūros būklė, finansavimo kaina ir ilgalaikė politinė stabilizacija.

    „Turiu ypatingą interesą dujomis skatinti nacionalinę plėtrą“, – sakė laikinoji prezidentė Delcy Rodríguez per ceremoniją, kuri buvo transliuota per valstybinę televiziją.

    Be Lorano, „BP“ pasirašė ir papildomą ketinimų protokolą dėl žvalgybos Carúpano East bloke. Tai leidžia manyti, kad bendrovė mato galimybę plėsti veiklą, jeigu Venesuelos energetikos atvėrimo kursas išliks nuoseklus, o tarptautinės taisyklės dėl sankcijų ir licencijų – prognozuojamos.

  • Po Maduro nuvertimo – skola šokiruoja: Venesuela pripažins 220 mlrd. eurų ir ruošia mega sandorį

    Po Maduro nuvertimo – skola šokiruoja: Venesuela pripažins 220 mlrd. eurų ir ruošia mega sandorį

    Venesuela, po politinių permainų šalį laikinai valdant Delcy Rodríguez, ruošiasi vienam didžiausių skolų pertvarkymų šiuolaikinėje finansų istorijoje. Šalies valdžia planuoja oficialiai pripažinti apie 220 mlrd. eurų siekiančius įsipareigojimus, nors rinkoje iki šiol dažniau buvo minimos gerokai mažesnės sumos.

    Tokio masto skolos pripažinimas iš esmės keičia derybų su kreditoriais starto poziciją: kuo didesnė bendra suma, tuo sunkiau rasti kompromisą dėl nurašymo, terminų atidėjimo ar palūkanų mažinimo. Vis dėlto Karakasas siekia aiškaus tikslo – iki metų pabaigos pasiekti principinį susitarimą ir atverti kelią sugrįžimui į tarptautines kapitalo rinkas.

    Kas sudaro milžinišką skolą

    Didžiausia ir geriausiai dokumentuota dalis – valstybės ir naftos bendrovės PDVSA obligacijos. Prie jų prisideda per nemokėjimo laikotarpį sukauptos palūkanos, todėl vien šis segmentas sudaro reikšmingą bendros sumos dalį.

    Kita dalis – įsipareigojimai naftos bendrovėms ir tiekėjams, taip pat pretenzijos dėl ankstesniais metais vykdytų nacionalizacijų ir ekspropriacijų. Papildomą spaudimą kelia ir senesnės paskolos bei finansiniai susitarimai su Kinija ir Rusija, kurių sąlygos ne visuomet skaidrios rinkos dalyviams.

    TVF nedalyvavimas kelia klausimų

    Investuotojams nerimą kelia tai, kad skolos tvarumo analizė rengiama be Tarptautinio valiutos fondo parašo. Daugelyje didelių restruktūrizavimo atvejų TVF dalyvavimas laikomas patikimumo ženklu, nes fondas vertina, ar šalies planas realistiškas ir ar po pertvarkymo skola vėl netaps nevaldoma.

    Pats TVF viešai nurodo su Venesuela palaikantis techninius kontaktus, tačiau procese tiesiogiai nedalyvaujantis. Tai reiškia, kad pagrindinė atsakomybė už skaičius, prielaidas ir prognozes tenka pačiai Venesuelos valdžiai ir jos samdomiems patarėjams.

    Rinkų dėmesys – į naftos pinigus

    Kreditorių ir rinkų sprendimą galiausiai lems ne tik pripažintos skolos dydis, bet ir realus Venesuelos pajėgumas generuoti valiutos srautus. Centrinio banko duomenimis, pirmąjį ketvirtį naftos pajamos siekė apie 5,1 mlrd. eurų, tačiau tai vis dar nėra lygis, kuris automatiškai garantuotų greitą ir lengvą susitarimą.

    Analitikai pabrėžia, kad bet koks pertvarkymas bus glaudžiai susietas su naftos sektoriaus stabilizavimu, gamybos atsigavimu ir aiškesnėmis žaidimo taisyklėmis užsienio partneriams. Dėl to dalis investuotojų abejoja, ar susitarimas realiai įmanomas dar 2026 metais, ir labiau tikisi proveržio 2027 metais.

    Artimiausiu metu laukiama vadinamojo ekonominio gyvybingumo plano ir makroekonominės programos, kuri turėtų atskleisti, kaip valdžia mato biudžeto pajamas, infliaciją, valiutos politiką ir valstybės išlaidų ribojimą. Šie dokumentai taps pagrindu deryboms, kurios nulems, ar Venesuela po beveik dešimtmečio izoliacijos sugebės sugrįžti į pasaulines finansų rinkas.

  • Venesuela ruošiasi didinti naftos gavybą: iš sandėlių traukiamos gręžimo platformos ir įranga

    Venesuelos naftos sektoriuje fiksuojamas suaktyvėjimas: paslaugų bendrovės pradėjo iš sandėlių traukti gręžimo platformas ir specializuotą įrangą, kad ją surinktų, suremontuotų ir vėl parengtų darbui. Toks judėjimas siejamas su pastaraisiais mėnesiais įsibėgėjusiais kontraktų peržiūros procesais ir augančiu užsienio įmonių susidomėjimu šalies telkiniais.

    Agentūros Reuters šaltiniai nurodo, kad po sausį patvirtintos esminės Venesuelos naftos sektoriaus teisinės reformos vietos ir užsienio gamintojai teikia dokumentus, reikalingus sutarčių ratifikavimui arba pakeitimams. Praktikoje tai atveria kelią naujiems investicijų planams, kuriems būtina greitai atkurti techninį pajėgumą.

    Pastarosiomis savaitėmis kelios užsienio įmonės išėmė iš saugyklų mažiausiai devynias gręžimo platformas, kurių galia siekia maždaug 500–1 500 arklio galių, kad jos būtų pritaikytos darbams sausumoje. Dar mažiausiai penkios platformos vertinamos prieš galimą perkėlimą, o tai rodo didėjantį tikėjimą, kad naftos gavybos apimtys šalyje gali augti jau artimiausiu metu.

    Neaišku, kiek platformų ir įrangos dar liko sandėliuose, nes dalis įmonių techniką iš Venesuelos buvo išgabenusios, o kitos ją „užkonservavo“ po 2019 metais JAV įvestų sankcijų, smarkiai apribojusių darbą energetikos sektoriuje. Tarp sankcijų paveiktų paslaugų teikėjų minimos tokios bendrovės kaip SLB, „Halliburton“, „Baker Hughes“ ir „Weatherford International“.

    Atnaujinama įranga pirmiausia būtų naudojama bendruose projektuose, kuriuos vykdo valstybinė PDVSA ir privatūs partneriai, ypač Orinoko juostoje bei Marakaibo ežero regione. Šie du telkinių rajonai laikomi pagrindiniais šalies naftos gavybos centrais, tačiau jų plėtrai reikia ne tik kapitalo, bet ir patikimos paslaugų grandinės bei veikiančios techninės bazės.

    Plėtra remiasi infrastruktūra

    Dauguma PDVSA partnerių dar nėra galutinai patvirtinę naujų gręžinių programų, tačiau pagal naujesnius susitarimus keli gamintojai jau paskelbė apie planuojamus projektus ir gavybos didinimą. Tarp minimų bendrovių yra „Chevron“, „Repsol“ ir „Shell“, o jų planams reikės papildomų gręžimo platformų ir aptarnavimo pajėgumų.

    Naujoji Venesuelos naftos ministrė Paula Henao pastarosiomis savaitėmis investuotojams ir tiekėjams signalizavo, kad šaliai reikia plačios įrangos ir medžiagų bazės: nuo siurblių, dažnio keitiklių, gręžinių galvučių ir vožtuvų iki vamzdynų, dujų kompresorių ir chemikalų, reikalingų gręžimui, gavybai, perdirbimui ir transportavimui. Be šių grandžių gavybos didinimas tampa sunkiai įgyvendinamas, net jei telkinių potencialas išlieka didžiulis.

    Pagal pristatymuose aptartus scenarijus, jei pavyktų greitai sutelkti platformas ir įrangą, šalies naftos gavyba iki metų pabaigos galėtų didėti iki maždaug 1,37 mln. barelių per dieną nuo dabartinių apie 1,1 mln. barelių per dieną. Tokį šuolį riboja ne vien geologija, bet ir techninės būklės klausimai, tiekimo grandinės bei leidimų procedūros.

    Kodėl laimi turintys įrangą vietoje

    Rinkoje pabrėžiama, kad bendrovės, kurios techniką jau turi Venesueloje, gali turėti aiškų pranašumą prieš planuojančias importą. Leidimų, licencijų ir sutarčių derinimo procesai, apimantys tiek Karakaso, tiek Vašingtono reikalavimus, paprastai užtrunka, todėl „vietoje esanti“ įranga leidžia greičiau pereiti prie realių darbų.

    „Daugelis įmonių pirmiausia atgaivina gręžimo platformas, kurias jau turi Venesueloje, nes importuojant, ypač stambią įrangą, vis dar kyla rimtų kliūčių“, – Reuters sakė vienos naftos sektoriaus bendrovės vadovas.

    Pasak jo, procesą lėtina biurokratija, ne visada stabilūs kontraktų rėmai ir apmokėjimo rizikos, kurios istoriškai buvo jautri tema dirbant su PDVSA. Dalis paslaugų teikėjų ankstesniais metais buvo priversti nurašyti skolas dėl uždelstų mokėjimų, todėl šiandien sprendimai dėl sugrįžimo dažnai priimami atsargiai.

    Rinkos stebėsenos duomenys taip pat atspindi ribotą aktyvumą: „Baker Hughes“ kovo pabaigos suvestinėje Venesueloje buvo nurodytos tik dvi aktyvios gręžimo platformos, kurios, šaltinių teigimu, dirba „Chevron“ projektuose. Tuo pat metu šalies planuose iki 2028 metų minimas poreikis pasiekti gerokai didesnį pajėgumą ir turėti apie 93 gręžimo platformas, daugiausia Orinoko juostoje.

    Marakaibo ežero regione taip pat planuojami techniniai darbai: prancūzų „Maurel & Prom“ šiemet ketina užbaigti bent vienos gręžimo baržos įrengimą, o dar viena platforma, atgabenta ankstesniais metais, siejama su „China Concord Resources“ projektais. Šie projektai rodo, kad infrastruktūros atnaujinimas vyksta skirtingais kanalais, tačiau visus juos jungia tas pats iššūkis: greitai prikelti techniką ir sukurti patikimą veiklos ritmą.