CP v2

Tag: Peršalimas

  • 93-ejų gydytojas tvirtina 40 metų nesirgęs: kasdieniai įpročiai, kurie stebina

    93-ejų Pietų Korėjos gydytojas ir psichiatras per televizijos laidą papasakojo, kad esą jau 40 metų nėra sirgęs peršalimu. Jis teigia, kad savijautą lemia ne brangūs vaistai, o nuoseklūs kasdieniai įpročiai ir požiūris į gyvenimą.

    Gydytojas sako, kad sąmoningai atsisakė vairuoti dar būdamas 75-erių, kai, jo vertinimu, reakcija pradėjo lėtėti. Vietoje automobilio jis renkasi viešąjį transportą, taip, anot jo, mažindamas riziką sau ir kitiems eismo dalyviams.

    „Jei matau, kad mano reakcija lėtėja, neturiu teisės rizikuoti kitų žmonių saugumu“, – sakė jis.

    Pasak gydytojo, net ir būdamas vyresnis nei 65 metų, kai kai kuriose Pietų Korėjos vietose senjorams taikomos lengvatos, jis dažniausiai už keliones moka pats. Jis aiškina nenorintis būti našta valstybei, kol dar dirba ir gauna pajamų.

    Taip pat jis teigia sąmoningai nesėdantis vietose, skirtose vyresnio amžiaus žmonėms, kad jaunesni keleiviai nesijaustų spaudžiami užleisti vietą. Tokį elgesį jis vadina pagarbos aplinkiniams praktika, kuri, jo manymu, padeda išlaikyti gerus socialinius ryšius ir emocinę pusiausvyrą.

    Kasdienis judėjimas ir rutina

    Gydytojas pabrėžia, kad jo diena prasideda nuo 30–40 minučių mankštos. Į rutiną jis įtraukia tempimo pratimus, atsispaudimus, pritūpimus, treniruotę su stepperiu ir trumpą meditaciją, kad susikoncentruotų dienos darbams.

    Vakare jis, pasak paties, visada išeina pasivaikščioti maždaug pusvalandžiui ir stengiasi nepraleisti šio įpročio jokiomis aplinkybėmis. Net komandiruočių metu pratimus atlieka viešbutyje, nes svarbiausia jam yra tęstinumas.

    Specialistai dažnai pabrėžia, kad reguliari, vidutinio intensyvumo fizinė veikla vyresniame amžiuje siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, geresne raumenų funkcija ir pusiausvyra. Be to, kasdienis judėjimas gali prisidėti prie geresnės miego kokybės ir mažesnio streso.

    Imunitetas ir sveiko proto ribos

    Nors gydytojo teiginys apie 40 metų be peršalimo skamba įspūdingai, tokias istorijas vertėtų vertinti atsargiai, nes jos dažniausiai remiasi asmenine patirtimi, o ne medicininiais įrašais. Peršalimų dažnis priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, kontaktų skaičiaus, aplinkos, miego, streso, lėtinių ligų ir skiepijimo.

    Vis dėlto jo akcentuojami principai atitinka šiuolaikines sveikatos rekomendacijas: reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas poilsis, streso valdymas ir atsakingi sprendimai kasdienybėje. Ekspertai taip pat primena, kad svarbu laikytis rankų higienos, vėdinti patalpas ir, esant indikacijoms, skiepytis nuo sezoninių infekcijų.

    Sunkumai, kurie užgrūdina

    Gydytojas savo ištvermę sieja ir su ankstyvo gyvenimo patirtimis. Jis pasakoja augęs didelio skurdo sąlygomis, o mokykliniais metais patyręs Korėjos karo sukrėtimus, todėl, jo manymu, išsiugdė atsparumą ir discipliną.

    „Sunkūs laikai išmokė mane ištverti ir kasdien pasirūpinti savo kūnu bei protu“, – sakė jis.

    Specialistai sutinka, kad psichologinis atsparumas ir aiški dienos struktūra gali padėti lengviau tvarkytis su įtampa, tačiau pabrėžia, jog tai nepakeičia medicininės priežiūros. Pajutus simptomus ar turint lėtinių ligų, svarbu laiku kreiptis į gydytojus ir nepainioti motyvuojančių istorijų su universaliomis gydymo taisyklėmis.

  • Močiutės į sultinį dėdavo šią piktžolę: žada pagalbą virškinimui ir peršalus

    Kas yra šliaužiančioji tramažolė?

    Šliaužiančioji tramažolė, dar vadinama šliaužiančiąja tramažole arba lotyniškai Glechoma hederacea, daugeliui pažįstama kaip kiemuose ir pievose plintanti piktžolė. Ji auga didžiojoje Europos dalyje, mėgsta drėgnesnes vietas, o pavasarį pražysta smulkiais melsvai violetiniais žiedais.

    Žolininkystės tradicijose šis augalas minimas seniai, o virtuvėje neretai naudotas kaip prieskoninis žalumynas. Jo skonis laikomas ryškesniu, šiek tiek kartoku, todėl dažniau dedamas mažais kiekiais, ypač į sultinius ar žolelių mišinius.

    Šiuolaikinėje augalų sudėties analizėje tramažolėje aptinkami įvairūs biologiškai aktyvūs junginiai, tarp jų flavonoidai ir fenolinės rūgštys, taip pat eteriniai aliejai. Būtent dėl šių medžiagų augalui priskiriamos antioksidacinės ir priešuždegiminės savybės, nors poveikis gali skirtis priklausomai nuo vartojimo būdo ir kiekio.

    Kada ji gali būti naudinga?

    Tradicinėje praktikoje šliaužiančioji tramažolė dažniausiai siejama su virškinimo sistemos nusiskundimais, pavyzdžiui, sunkumo jausmu, pilvo pūtimu ar lėtesniu virškinimu. Kartais ji minima ir kaip priemonė apetitui skatinti, ypač vartojant žolelių arbatų pavidalu.

    Peršalimo sezonu tramažolė neretai įtraukiama į mišinius, kurie geriami esant kosuliui ar gerklės dirginimui. Dalis šaltinių augalui priskiria priešmikrobines ir priešuždegimines savybes, tačiau tai nereiškia, kad jis gali pakeisti gydytojo paskirtą gydymą, ypač jei simptomai stiprūs ar užsitęsę.

    Taip pat kai kuriose tradicijose tramažolė minima dėl šlapimą varančio poveikio ir naudojama skysčių pasišalinimui skatinti. Vis dėlto žmonėms, turintiems lėtinių ligų ar vartojantiems vaistus, prieš dažnesnį vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartojama virtuvėje ir namuose?

    Kulinarijoje tramažolė dažniausiai pasitelkiama kaip prieskoninis augalas, ypač sultiniams ir sriuboms, kur jos aromatas atsiskleidžia nedidelėmis dozėmis. Ja taip pat gardinami varškės užtepėlės tipo patiekalai, sviestas su žolelėmis, virtos bulvės ar lengvos pavasarinės salotos.

    Namų praktikoje populiariausias būdas yra užpilas, kai džiovintos ar šviežios žolelės trumpai užplikomos karštu vandeniu ir palaikomos apie 10 minučių. Tokia arbata paprastai geriama saikingai, ypač jei tai naujas augalas mityboje.

    Kitas būdas yra sirupas, kai augalo ūgliai trumpai pavirinami vandenyje, o nukoštas nuoviras sutirštinamas cukrumi. Vis dėlto dėl didesnio cukraus kiekio toks variantas labiau tinka kaip retkarčiais vartojamas priedas, o ne kasdienė priemonė.

    Kam reikėtų pasisaugoti?

    Nors kontraindikacijų įvardijama nedaug, atsargumas būtinas žmonėms, jautriems notrelinių šeimos augalams. Taip pat tramažolės nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo laikotarpiu, o sergant inkstų ligomis ar turint neurologinių sutrikimų dėl bet kokių žolelių vartojimo derėtų pasitarti su sveikatos specialistu.

    Svarbu nepersistengti su kiekiu, nes didesnės dozės gali dirginti virškinamąjį traktą. Jei atsiranda neįprastų simptomų ar alerginė reakcija, vartojimą reikia nutraukti ir prireikus kreiptis į medikus.

  • Beveik pamiršta daržovė veikia kaip natūralus antibiotikas: kas nutinka kepenims ir odai?

    Krienai (lot. Armoracia rusticana) – kopūstinių šeimos augalas, Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse žinomas nuo seno. Šviežiai tarkuotas šakniastiebis pasižymi aštriu kvapu ir skoniu, o jo garai neretai greitai atkemša nosį. Dėl to krienai liaudies medicinoje ilgai buvo laikomi viena iš priemonių peršalimo sezonu.

    Istoriniuose šaltiniuose minima, kad krienai kaip prieskonis ir namų vaistas buvo vertinami įvairiose Europos virtuvėse. Praktinė jų nauda aiški ir šiandien: krienuose esantys gliukozinolatai pažeidus audinius virsta izotiocianatais – būtent jie suteikia aštrumą ir siejami su antimikrobinėmis savybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad krienai gali pakeisti gydytojo skirtus vaistus.

    Kas lemia „natūralaus antibiotiko“ reputaciją?

    Krienų aštrumą kuria junginiai, kurie gali slopinti kai kurių mikroorganizmų dauginimąsi, todėl augalas ir vadinamas natūralia antibakterine priemone. Kartu krienuose yra vitamino C ir kitų antioksidantų, o tai svarbu imuninei sistemai, ypač šaltuoju metų laiku. Vis dėlto mokslas pabrėžia kontekstą: poveikis priklauso nuo kiekio, paruošimo ir bendros mitybos.

    Peršalus krienai dažnai vartojami kaip prieskonis arba su medumi ir citrina sumaišytas pagardas. Aštrūs garai trumpam palengvina kvėpavimą, tačiau gleivinę jie gali ir sudirginti. Jei vargina užsitęsęs kosulys, aukšta temperatūra ar dusulys, saugiausia sprendimą priimti kartu su medikais.

    Virškinimas, kepenys ir oda: kur čia ryšys?

    Tradicijoje krienai siejami su virškinimo skatinimu, nes aštrūs prieskoniai gali didinti seilių ir skrandžio sulčių išsiskyrimą. Dėl to kai kuriems žmonėms po sotesnio maisto krienai atrodo kaip natūralus pagalbininkas. Kita vertus, turintiems refliuksą, gastritą ar opaligę jie gali paaštrinti simptomus.

    Kalbant apie kepenis, svarbu atskirti mitus nuo faktų: krienai nėra „kepenų valiklis“, tačiau subalansuotoje mityboje daržovės ir prieskoniai prisideda prie geresnės medžiagų apykaitos. Antioksidantai ir augaliniai junginiai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, o tai netiesiogiai svarbu ir kepenų funkcijai. Vis dėlto esant kepenų ligoms vien krienais pasikliauti nereikėtų.

    Odos išvaizda dažnai atspindi bendrą gyvenimo būdą: miegą, stresą, rūkymą, alkoholį ir mitybą. Krienuose esantis vitaminas C prisideda prie kolageno sintezės, todėl teoriškai gali palaikyti odos elastingumą, jei jo trūksta. Tačiau vienas produktas odos problemų neišsprendžia, ypač jei yra dermatologinė diagnozė.

    Kaip vartoti, kad nauda nedingtų?

    Didžiausia krienų vertė paprastai siejama su šviežumu: tarkuojant išsiskiria lakieji junginiai, kurie greitai išgaruoja. Todėl krienus geriausia ruošti prieš pat valgymą, o laikyti sandariai uždarytame inde šaldytuve. Norint sušvelninti aštrumą, tinka citrinos sultys ar nedidelis kiekis medaus, tačiau saikas išlieka svarbiausias.

    Virtuvėje krienai tinka ne tik prie kiaušinių ar mėsos: jie dera su žuvimi, ankštinių užtepėlėmis ir daržovių patiekalais. Vis dėlto jautresniems žmonėms patariama pradėti nuo mažų kiekių, stebint reakciją. Jei vartojate skrandį dirginančius vaistus ar turite lėtinių virškinimo sutrikimų, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia medicininės konsultacijos. Pajutus stiprų skrandžio skausmą, alerginę reakciją ar pablogėjus savijautai, būtina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.

  • Juodųjų serbentų vaisius valgo visi, bet lapus pamiršta: kodėl jie verti vietos jūsų virtuvėje

    Juodieji serbentai dažniausiai siejami su uogomis, tačiau vertingų medžiagų turi ir jų lapai. Jie tradiciškai naudojami kaip žolelių žaliava užpilams, o kulinarijoje gali suteikti švelnų, vaisiškai žolinį aromatą patiekalams.

    Juodųjų serbentų lapuose aptinkama polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių, taip pat vitaminų ir mineralų. Būtent šios medžiagos siejamos su organizmo apsauga nuo oksidacinio streso, o tai aktualu tiek šaltuoju sezonu, tiek didesnio krūvio laikotarpiais.

    Liaudies medicinoje serbentų lapų užpilai dažniausiai minimi peršalimo metu, kai vargina gerklės perštėjimas ar užkimimas. Taip pat pabrėžiamas jų švelniai šlapimą varantis poveikis, dėl kurio tokie gėrimai neretai pasirenkami siekiant padėti skysčių apykaitai.

    Dažniausias būdas vartoti lapus yra užpilas. Įprasta 1–2 arbatinius šaukštelius džiovintų lapų užpilti karštu vandeniu ir palaikyti uždengus apie 15 minučių, tačiau jautresniems žmonėms verta pradėti nuo silpnesnio gėrimo ir stebėti savijautą.

    Kulinarijoje lapai gali būti naudojami ne tik arbatai. Keli lapeliai tinka sriuboms ar troškiniams pagardinti, o konservuojant jie dažnai dedami į marinatą agurkams ar grybams dėl aromato ir tradiciškai siejamo traškumo.

    Norint paprasto gaivaus gėrimo, lapus galima įdėti į vandenį su mėta ir citrina ir palaikyti šaldytuve. Vasarą patogu naudoti šviežius lapus, o žiemai jų galima prisidžiovinti, laikant sandariame inde, kad neprarastų kvapo.

    Vis dėlto serbentų lapai nėra vaistas, o tik mitybos ir žolelių arbatos dalis. Jei vartojate vaistus, turite inkstų ligų, esate nėščia ar žindote, prieš dažniau geriant žolelių užpilus pravartu pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Atostogos prasidėjo, o jūs sergate? Gydytojai aiškina let-down efektą ir kaip jo išvengti

    Atostogos prasidėjo, o jūs sergate? Gydytojai aiškina let-down efektą ir kaip jo išvengti

    Daugelis atpažįsta scenarijų: kelias savaites dirbate maksimaliu tempu, o vos prasidėjus atostogoms atsiranda sloga, gerklės skausmas, pūslelinė ar staigus silpnumas. Šis reiškinys vadinamas let-down efektu, kai organizmas „atleidžia įtampą“ ir ima rodyti nuovargio bei infekcijų požymius.

    Ilgą laiką patiriant stresą kūnas veikia mobilizacijos režimu: aktyviau išsiskiria kortizolis ir adrenalinas. Tokia būsena padeda „ištempti“ dienas, tačiau kartu gali keisti imuninės sistemos darbą ir maskuoti ankstyvus negalavimų signalus.

    Atostogoms prasidėjus ritmas staiga sulėtėja, o organizmas pereina prie atsigavimo. Tuomet simptomai, kurie anksčiau buvo nuslopinti, gali išryškėti, todėl susidaro įspūdis, kad žmogų „susargdino“ poilsis, nors dažniausiai tai yra vėluojanti reakcija į įtampą ir miego trūkumą.

    Kodėl vasarą vis tiek susergama?

    Vasarą infekcijų rizika nemažėja vien dėl to, kad šilta. Kelionės, festivaliai, viešbučiai ir didesni žmonių srautai reiškia daugiau artimo kontakto ir daugiau dažnai liečiamų paviršių, todėl virusams lengviau plisti.

    Šiltuoju sezonu dažniau cirkuliuoja enterovirusai, galintys sukelti peršalimą primenančius simptomus, o kartais ir staigesnį karščiavimą, raumenų skausmus ar virškinimo sutrikimus. Dalis infekcijų gali būti besimptomės, tačiau užkratas vis tiek plinta, ypač grupėse ir kelionėse.

    Prie to prisideda temperatūrų kontrastai: karšta lauke, vėsus automobilis, kondicionuojamas viešbutis ar parduotuvė. Tokie perėjimai dirgina nosies ir gerklės gleivinę, ją sausina ir silpnina natūralią apsaugą, todėl pirmi simptomai neretai pasirodo po kelių dienų intensyvaus kondicionieriaus naudojimo.

    Skysčiai, miegas ir pirmos dienos planas

    Karštis didina skysčių netekimą, o net ir nedidelis dehidratavimas blogina gleivinių būklę. Kai jos išsausėja, sunkiau „sulaiko“ ir pašalina į kvėpavimo takus patekusius mikroorganizmus, todėl vanduo ir reguliarus gėrimas per dieną tampa paprasta, bet svarbia prevencija.

    Gydytojai pataria pirmąsias atostogų dienas planuoti kaip pereinamąjį laikotarpį, o ne dar vieną projektą. Jei įmanoma, verta bent kelias dienas prieš išvykstant sumažinti darbo krūvį, išsimiegoti, o kelionės grafiką palikti lankstesnį.

    Ar padeda saulė ir vitaminas D?

    Vitamino D kiekis organizme dažnai būna didesnis vasaros pabaigoje, kai daugiau saulės, ir tai siejama su imuniteto funkcijomis. Tačiau vien šio faktoriaus nepakanka: kontaktų gausa, kelionių nuovargis, miego režimo pokyčiai ir kondicionuojamas oras gali nusverti teorinę naudą.

    Mokslininkai taip pat nagrinėja, kaip sezoniškumas susijęs su melatoninu, kurio gamyba priklauso nuo šviesos ir miego režimo. Vis daugiau duomenų rodo, kad melatoninas dalyvauja imuninės reakcijos reguliavime, tačiau tai nereiškia, kad vasarą esame visiškai apsaugoti arba, atvirkščiai, ypač pažeidžiami.

    Jei simptomai stiprėja, atsiranda aukšta temperatūra, dusulys, stiprus silpnumas ar būklė nepagerėja per kelias dienas, specialistai rekomenduoja kreiptis į gydytoją. Tai ypač svarbu vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

  • Išeikite į lauką ir prisirinkite liepžiedžių sirupui: kuo jis naudingas peršalus ir kaip paruošti

    Liepžiedžiai nuo seno vartojami peršalimo sezonu, ypač kai vargina gerklės perštėjimas ar kosulys. Žolelių arbatos ir sirupai iš liepų žiedų dažnai siejami su švelniu prakaitavimą skatinančiu poveikiu ir maloniu aromatu.

    Specialistai pabrėžia, kad liepžiedžiuose yra įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų flavonoidų, gleivių ir eterinių aliejų. Būtent gleivinės medžiagos gali prisidėti prie sudirgusios gerklės nuraminimo, o šilta arbata padeda palaikyti skysčių balansą, kuris svarbus karščiuojant.

    Kur ir kada rinkti?

    Liepžiedžius geriausia rinkti sausu oru, kai žiedai ką tik prasiskleidę ir dar nėra parudavę. Svarbu vengti vietų šalia intensyvaus eismo gatvių, pramonės teritorijų ar dulkėtų aikštelių, nes ant žiedų gali nusėsti teršalai.

    Jei liepos auga mieste, verta rinktis parkus ar žaliąsias zonas toliau nuo kelių. Rinkite tik sveikus žiedynus, nepažeistus ir be pelėsio požymių, o namuose juos perrinkite, pašalindami smulkius vabzdžius.

    Kaip paruošti sirupą namuose

    Ruošiant sirupą, liepžiedžių paprastai neplauna, kad neprarastų dalies aromatinių medžiagų, tačiau būtina kruopščiai perrinkti. Žiedus galima trumpai paskleisti plonu sluoksniu ant švaraus audinio ir palikti pastovėti, kad pasišalintų vabzdžiai.

    Dažnas naminis receptas remiasi cukraus sirupu ir citrinų sultimis: cukrus ištirpinamas karštame vandenyje, o žiedai užpilami šiltu sirupu ir paliekami pritraukti. Po kelių parų skystis perkošiamas, žiedai gerai nuspaudžiami, o sirupas dar kartą švelniai pašildomas, neleidžiant užvirti, ir supilstomas į švarius stiklainius.

    Ką svarbu žinoti dėl saugumo?

    Liepžiedžių sirupas yra saldus, todėl jį reikėtų vartoti saikingai, ypač jei ribojate cukrų ar sergate cukriniu diabetu. Taip pat svarbu nepamiršti, kad naminis sirupas nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų, o užsitęsus karščiavimui ar stipriam kosuliui verta pasitarti su sveikatos specialistu.

    Jei esate linkę į alergijas, naujus augalinius produktus pradėkite ragauti mažais kiekiais. Nors dalis žmonių jautriau reaguoja į įvairius žiedadulkių šaltinius, individualios reakcijos gali skirtis, todėl atsargumas ypač svarbus.

  • Aviečių lapų arbata: kada rinkti, kaip džiovinti ir ką verta žinoti apie poveikį imunitetui

    Aviečių lapų arbata daugeliui siejasi su šaltuoju sezonu, kai norisi šilto, kvapnaus gėrimo ir natūralesnių kasdienės mitybos papildymų. Nors liaudyje ji dažnai vadinama priemone imunitetui, svarbu atskirti tradicinį vartojimą nuo medicininių pažadų ir laikytis saiko.

    Aviečių lapuose aptinkama augalinių junginių, tokių kaip taninai, flavonoidai ir organinės rūgštys. Šios medžiagos siejamos su antioksidaciniu poveikiu, o taninai suteikia sutraukiantį skonį ir gali švelniai veikti virškinimo sistemą.

    Kaip saugiai rinkti lapus

    Lapus geriausia rinkti nuo sveikų krūmų, atokiau nuo judrių gatvių, pramoninių teritorijų ar intensyviai purškiamų laukų. Praktikoje dažniausiai renkami jauni, ryškiai žali, nepažeisti lapai, kai augalas aktyviai auga.

    Renkant svarbu neapnuoginti vieno krūmo: nuskinama tik dalis lapų, kad augalas galėtų toliau normaliai vystytis. Jei avietės auginamos sode, verta įsitikinti, kad neseniai nebuvo naudotos augalų apsaugos priemonės.

    Džiovinimas ir laikymas

    Norint išsaugoti aromatą, lapai džiovinami plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tiesioginė saulė gali silpninti kvapą ir keisti žaliavos kokybę, todėl geriau rinktis vėsią, sausą vietą.

    Visiškai išdžiūvę lapai laikomi sandariame stiklainyje ar inde, saugant nuo drėgmės ir kvapų. Jei žaliava ima drėkti, atsiranda pelėsio kvapas ar pakinta spalva, tokio džiovinio vartoti nereikėtų.

    Kaip paruošti aviečių lapų arbatą

    Dažnas būdas namuose yra vieną arbatinį šaukštelį džiovintų lapų užpilti maždaug 250 mililitrų verdančio vandens. Gėrimą patogu palaikyti uždengtą apie 10–15 minučių ir tuomet nukošti.

    Skonis gali būti gana švelnus, šiek tiek sutraukiantis, todėl kai kas lapus maišo su juodąja ar žaliąja arbata. Jei pridedami kiti žoliniai augalai, svarbu įvertinti jų suderinamumą ir individualų jautrumą.

    Ką verta žinoti apie imunitetą?

    Šiltas gėrimas gali padėti palaikyti skysčių balansą, sušildyti ir būti maloniu ritualu peršalimo sezono metu. Vis dėlto aviečių lapų arbata nėra vaistas ir negali pakeisti subalansuotos mitybos, miego, fizinio aktyvumo ar gydytojo paskirto gydymo.

    Jei karščiavimas užsitęsia, stiprėja simptomai ar yra lėtinių ligų, geriausia remtis medicininėmis rekomendacijomis. Žolelių vartojimas turėtų būti atsakingas, ypač kai siekiama reguliaraus ir ilgalaikio poveikio.

    Kam reikėtų pasitarti su specialistu?

    Nėščiosioms, žindančioms, žmonėms, vartojantiems receptinius vaistus ar turintiems lėtinių sveikatos sutrikimų, prieš reguliariai geriant žolelių arbatas pravartu pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Tai ypač aktualu, jei planuojama gerti kasdien ar didesniais kiekiais.

    Jei nėra galimybės lapų rinkti patiems, saugesnis pasirinkimas gali būti patikimo gamintojo žaliava iš vaistinės ar žolelių parduotuvės. Tuomet lengviau užtikrinti, kad produktas paruoštas tinkamai ir atitinka higienos reikalavimus.

  • Žydi dabar: liepžiedžių arbata gali padėti ir imunitetui, ir svoriui – kam jos vengti?

    Žydi dabar: liepžiedžių arbata gali padėti ir imunitetui, ir svoriui – kam jos vengti?

    Liepžiedžiai paprastai sužydi antroje birželio pusėje, o būtent tada jų kvapai ir nauda būna ryškiausi. Nors liaudies medicinoje liepžiedžių arbata buvo kasdienis pagalbininkas, šiandien dažnas ją prisimena tik peršalus.

    Liepų žieduose aptinkami flavonoidai ir kiti augaliniai junginiai, siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Dėl to karštas liepžiedžių gėrimas dažnai pasirenkamas, kai vargina gerklės perštėjimas, sloga ar pakilusi temperatūra, nes tradiciškai laikoma, kad jis skatina prakaitavimą.

    Ne mažiau svarbus ir kasdienis aspektas: šiltas žolelių gėrimas gali prisidėti prie skysčių vartojimo, o tai ypač aktualu vasarą ir karščio metu. Kai kuriems žmonėms liepžiedžių arbata tinka kaip vakaro ritualas, nes švelnus aromatas ir šiluma gali padėti atsipalaiduoti ir lengviau užmigti.

    Kalbant apie svorį, liepžiedžiai kartais minimi kaip pagalba medžiagų apykaitai ar lengvesniam virškinimui, tačiau stebuklingo efekto tikėtis neverta. Svorio pokyčius pirmiausia lemia bendra mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė ir nuoseklumas, o žolelių arbata gali būti tik papildomas įprotis.

    Specialistai primena, kad net ir augalinės priemonės tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimų, taip pat nėščiosioms, prieš reguliariai vartojant liepžiedžių arbatą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei vartojami vaistai.

    Renkant liepžiedžius svarbiausia pasirinkti švarią vietą: venkite medžių prie intensyvaus eismo gatvių ir miesto centrų, kur didesnė tarša. Geriausia rinkti saulėtą, sausą dieną, o žiedus džiovinti plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, kad neprarastų kvapo ir nepatamsėtų.

    Arbatai dažniausiai pakanka vieno valgomojo šaukšto džiovintų žiedų puodeliui karšto vandens, užplikyti ir palaikyti apie 15–20 minučių. Skonį galima papildyti citrina ar šaukšteliu medaus, tačiau jei gėrimą renkatės peršalus, svarbu nepersistengti su saldikliais ir stebėti savijautą.

  • Krienai: prieskonis virškinimui ir sąnariams, kurį dažnai prisimename tik per šventes

    Krienai dažnai siejami su šventiniu stalu ir riebių mėsos patiekalų priedu, tačiau jų maistinė vertė ir biologiškai aktyvios medžiagos leidžia į šį prieskonį pažiūrėti plačiau. Specialistai pabrėžia, kad aitrus skonis nėra vien „charakteris“ – jis susijęs su junginiais, kurie gali turėti įtakos virškinimui ir uždegiminiams procesams.

    Krienų šaknyje gausu augalinių junginių, vadinamų gliukozinolatais, kurie susmulkinus ar sutarkavus šaknį virsta aštrumą suteikiančiomis medžiagomis. Būtent todėl šviežiai tarkuoti krienai yra ryškesnio skonio nei ilgai pastovėję ar stipriai termiškai apdoroti gaminiai.

    Krienai vertinami dėl vitaminų ir mineralų, ypač vitamino C, taip pat dėl fitocheminių medžiagų, kurios tiriamos dėl galimo antibakterinio poveikio. Nors jų sudėtis gali skirtis pagal auginimo sąlygas ir paruošimo būdą, bendras bruožas išlieka tas pats: tai stipraus poveikio prieskonis, kurio paprastai pakanka nedideliais kiekiais.

    Krienų aštrumas dirgina gleivinę ir refleksiškai skatina seilių bei virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl daliai žmonių jie gali palengvinti sunkesnio maisto virškinimą. Dėl tos pačios priežasties jautresnio skrandžio žmonėms, sergantiems gastritu ar turintiems refliuksą, krienai gali netikti arba turėtų būti vartojami itin saikingai.

    Tradicijoje krienai dažnai patiekiami su mėsa, dešromis ar rūkytais gaminiais neatsitiktinai: aitrūs prieskoniai padeda „pramušti“ riebesnio maisto skonį ir gali paskatinti virškinimo procesus. Be to, krienai neretai pasirenkami kaip priedas prie patiekalų, kurie kai kuriems žmonėms sukelia sunkumo jausmą ar pilvo pūtimą.

    Visgi mitybos specialistai primena, kad krienai nėra „greitas sprendimas“ prastiems įpročiams kompensuoti. Jei virškinimo sutrikimai kartojasi, verta peržiūrėti racioną, porcijų dydžius ir pasitarti su gydytoju, ypač jei atsiranda skausmas ar rėmuo.

    Liaudies medicinoje krienai minimi kaip priemonė peršalimo metu ir kaip vietiškai naudojamas augalas, siejamas su šilumos pojūčiu raumenų ar sąnarių srityje. Aitrūs junginiai gali sukelti odos paraudimą ir šildantį efektą, tačiau tai nereiškia, kad jie gydo sąnarių ligas ar pakeičia vaistus.

    Peršalimo sezonu žmonės kartais renkasi krienus dėl jų aštraus poveikio nosiai ir gerklei, tačiau svarbu nepersistengti. Jei simptomai stiprūs, tęsiasi ilgiau ar kyla temperatūra, saugiausia vadovautis įrodymais grįstomis gydymo rekomendacijomis.

    Krienus galima naudoti ne tik su mėsa: jie tinka su žuvimi, kiaušiniais, varške ar sūriais, taip pat padažams ir marinatams pagyvinti. Virtuvėje verta prisiminti, kad aromatas stipriausias, kai šaknis tarkuojama prieš pat valgymą, o laikant šilumoje ir ore aštrumas greičiau silpsta.

    Renkantis parduotuvėje, pravartu atkreipti dėmesį į sudėtį: kai kuriuose produktuose gali būti nemažai cukraus, druskos ar konservantų, kurie keičia bendrą maistinį profilį. Jei norisi intensyvesnio skonio ir paprastesnės sudėties, dažnai pranašesnė išeitis yra šviežia šaknis ir naminis paruošimas.

  • Ne tik šventėms: krienai gali palengvinti virškinimą ir peršalimą, bet svarbu nepersistengti

    Krienai: daugiau nei priedas

    Krienai daugeliui siejasi su Velykų stalu, tačiau jų šaknis virtuvėje gali būti naudojama visus metus. Šis aitraus skonio augalas vertinamas ne tik dėl aromato, bet ir dėl biologiškai aktyvių medžiagų, kurios lemia aštrumą ir specifinį poveikį organizmui.

    Dažniausiai vartojama krienų dalis yra šaknis, o parduotuvėse ji randama šviežia, tarkuota stiklainiuose arba džiovinta kaip prieskonis. Aštrumas stipriausias šviežiai sutarkavus, nes tuomet išsiskiria lakūs junginiai, dirginantys nosies gleivinę ir akis.

    Ką krienai turi sudėtyje?

    Krienuose yra vitaminų ir mineralų, ypač išsiskiria vitaminas C, taip pat randama kalio, kalcio, magnio ir kitų mikroelementų. Vis dėlto svarbiausi krienų junginiai yra gliukozinolatai, kurie susmulkinus audinius skyla į izotiocianatus ir sukuria būdingą aštrumą.

    Būtent šie junginiai tiriami dėl antimikrobinio poveikio, o dalis laboratorinių tyrimų rodo, kad jie gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą. Tačiau tai nereiškia, kad krienai gali pakeisti gydymą, ypač jei infekcijos simptomai stiprūs ar užsitęsę.

    Virškinimas, peršalimas ir skausmai

    Liaudies praktikoje krienai siejami su virškinimo skatinimu, nes aštrūs prieskoniai gali didinti seilių ir skrandžio sulčių sekreciją. Dėl to krienai dažnai pasirenkami prie riebesnių, sunkiau virškinamų patiekalų, tačiau jautresniems žmonėms jie gali sukelti rėmenį ar skrandžio dirginimą.

    Peršalimo sezonu krienai neretai vartojami dėl aitraus poveikio kvėpavimo takams: jie gali trumpam palengvinti nosies užgulimo pojūtį. Vis dėlto tai labiau simptominė pagalba, o esant aukštai temperatūrai, dusuliui ar stipriam gerklės skausmui verta kreiptis į gydytoją.

    Išoriškai šviežiai tarkuoti krienai kai kur naudojami kaip šildantis kompresas, tačiau čia svarbiausia atsargumas. Krienai gali dirginti odą ir sukelti nudegimą, todėl jų negalima laikyti ilgai, dėti ant pažeistos odos ar naudoti vaikams be specialisto patarimo.

    „Krienai gali būti vertingas prieskonis kasdienėje mityboje, tačiau aštrūs produktai labiausiai tinka saikingai ir atsižvelgiant į individualų jautrumą“, – sako mitybos specialistai.

    Kam krienai gali netikti?

    Saikingas vartojimas daugeliui yra saugus, tačiau krienų reikėtų vengti arba riboti, jei vargina skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, gastritas, ryškus refliuksas. Aštrūs junginiai gali sustiprinti gleivinės dirginimą ir pabloginti savijautą.

    Taip pat atsargumo reikia žmonėms, kurie turi inkstų veiklos sutrikimų ar laikosi gydytojo paskirtos dietos, ribojančios dirginančius produktus. Jei vartojami vaistai ir kyla abejonių dėl sąveikų ar toleravimo, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kaip vartoti kasdien?

    Praktiškiausias būdas yra mažas kiekis prie mėsos, žuvies, kiaušinių ar ankštinių patiekalų, taip pat padažuose. Norint švelnesnio skonio, tarkuotus krienus galima maišyti su natūraliu jogurtu ar grietine, tačiau ir tuomet verta pradėti nuo mažo kiekio.

    Renkantis produktą, verta atkreipti dėmesį į sudėtį: stiklainiuose esantys krienai dažnai turi acto, cukraus ir druskos, todėl skonis ir maistinė vertė gali skirtis. Šviežia šaknis suteikia intensyviausią aromatą, bet ją tarkuojant patartina gerai vėdinti patalpą.