CP v2

Tag: Pica

  • Kodėl burgeriai ir pica sunkina skrandį: kiek trunka virškinimas ir ką keisti, kad būtų lengviau

    Greitas maistas daugeliui patinka dėl skonio ir sotumo, tačiau po jo dažnai atsiranda sunkumo jausmas, pilvo pūtimas ar rėmuo. Specialistai aiškina, kad tai labiausiai susiję su didesniu riebalų kiekiu, dideliu porcijų dydžiu ir itin apdorotais ingredientais, kurie lėtina skrandžio išsituštinimą.

    Virškinimo trukmė nėra vienodas skaičius visiems, nes ją veikia amžius, aktyvumas, stresas, miegas, valgymo greitis ir net tai, ką valgėte anksčiau. Vis dėlto bendras dėsningumas paprastas: kuo daugiau riebalų ir kuo sunkiau suskaidomi ingredientai, tuo ilgiau maistas užsilaiko skrandyje ir tuo didesnė diskomforto tikimybė.

    Kas labiausiai lėtina virškinimą?

    Pagrindinis veiksnys greitajame maiste dažnai būna riebalai, ypač jų gausa padažuose, sūryje, perdirbtuose mėsos gaminiuose ir gruzdintuose prieduose. Riebalai lėtina skrandžio išsituštinimą, todėl sotumas trunka ilgiau, bet kartu gali didėti pilnumo jausmas, raugėjimas ar rėmuo.

    Kitas svarbus aspektas yra porcijų dydis ir valgymo tempas. Kai valgoma greitai ir dideliais kąsniais, virškinimo sistema gauna didelį krūvį per trumpą laiką, o tai gali sustiprinti diskomfortą, ypač jei valgoma sėdint pasilenkus arba skubant.

    Ne tik pica ir burgeriai

    Ilgiau virškinami gali būti ir kiti, iš pirmo žvilgsnio ne su greitu maistu siejami produktai. Pavyzdžiui, grybai dažnai priskiriami sunkiau virškinamiems dėl jų struktūrinių medžiagų, o riešutai dėl didesnio riebalų kiekio gali sukelti sunkumą, jei jų suvalgoma daug.

    Strimelės, pupelės ar kiti ankštiniai kartais sukelia pilvo pūtimą, nes dalis angliavandenių žarnyne fermentuojama, o tai didina dujų susidarymą. Saldūs kepiniai su sviestu, grietinėle ar riebiu varškės pagrindu gali būti sotūs ir ilgiau „gulėti“ skrandyje dėl riebalų ir cukraus derinio.

    Ką daryti, kad būtų lengviau?

    Jei renkatės burgerį, dažnai lengviau būna suvalgyti vieną patį burgerį, o ne visą rinkinį su bulvytėmis, saldžiu gėrimu ir papildomais padažais. Mažiau apsunkina ir paprastesnė sudėtis: vienas mėsos paplotėlis, mažiau sūrio, be šoninės ir be riebių padažų.

    Po valgio padeda lėtesnis valgymas ir vanduo mažais gurkšniais, o ne gazuoti gėrimai. Dažnai pakanka ramaus 10–20 minučių pasivaikščiojimo, tačiau atsigulti iškart po valgio nerekomenduojama, nes tai gali sustiprinti rėmenį ir refliukso simptomus.

    Jei po riebaus ar gausaus maisto nuolat kartojasi stiprus pilvo skausmas, vėmimas, viduriavimas, intensyvus deginimas stemplėje ar jausmas, kad maistas užsilaiko neįprastai ilgai, verta pasitarti su gydytoju. Pasikartojantys simptomai gali rodyti, kad reikia įvertinti ne tik mitybą, bet ir virškinimo sistemos būklę.

  • Išbandė 10 picos pjaustyklių: šios „Mercer“ ir „Gozney“ nustebino net skeptikus

    Picos namuose šiandien kepamos dažniau nei bet kada anksčiau: populiarėja kompaktiškos krosnelės, akmens ar plieno kepimo pagrindai, o kartu auga ir priedų pasirinkimas. Tačiau net geriausia pica gali būti sugadinta prastu pjaustymu, kai priedai nuslysta, o pluta lūžta nelygiai.

    Išbandžius 10 skirtingų picos pjaustyklių, aiškiai išryškėjo viena taisyklė: svarbiausia yra aštrus diskas ir patogi rankena. Kokybiškas įrankis turi pjauti vienu judesiu ir nereikalauti jėgos, nes kitaip sūris ir priedai tiesiog susispaudžia.

    Kas laimėjo bandymus

    Tarp ratuko tipo pjaustyklių geriausiai pasirodė „Mercer Culinary Millennia“ modelis. Jo anglinio plieno ašmenys išlieka aštrūs ilgiau, o rankena leidžia tvirtai spausti ir išlaikyti tiesią pjūvio liniją net per traškią plutą.

    Dar vienu stipriu pasirinkimu įvardyta „Oxo Good Grips“ pjaustyklė su didesniu ratuku. Ji patogiai gula rankoje ir gerai pjauna storesnę plutą, tačiau konstrukcija, kai ašmenys tvirtinami dviem šakutėmis, gali apsunkinti valymą.

    Rokerio tipo tendencija

    Vis dažniau namų virtuvėse ir picerijose matomos rokerio tipo pjaustyklės, primenančios lengvai išlenktą ilgą ašmenį. Tokiu įrankiu pica pjaunama supant ašmenis pirmyn ir atgal, todėl pjūvis gali būti itin greitas, jei rankena patogi, o pats įrankis nėra per sunkus.

    Išbandyti rokerio tipo modeliai parodė, kad per didelis svoris vargina ir mažina tikslumą. Geriausiai įvertintas „Gozney Pizza Rocker“ išsiskyrė lengvesne konstrukcija, patogiais išpjovimais suėmimui ir apsauga ašmenims, kuri svarbi laikant stalčiuje.

    Į ką žiūrėti perkant

    Bandymų metu labiausiai pasiteisino maždaug 10 centimetrų skersmens ratukai, nes jie greičiau pervažiuoja per visą picą ir rečiau stringa storesnėje plutoje. Mažesni ašmenys paprastai suteikia daugiau kontrolės, tačiau sunkiau įveikia aukštesnę, purią tešlą.

    Praktinis niuansas yra ir ašmenų judėjimas: ratukas neturi būti nei per standus, nei pernelyg laisvas. Taip pat rekomenduojama pjaustyti ant medinės ar plastikinės lentos, nes akmuo ar metalas greitai atbukina ašmenis.

    Picos pjaustyklę galima pagaląsti namuose, tačiau apvalų ratuką tai padaryti sunkiau nei įprastą peilį. Jei dažnai kepate picą, verta rinktis modelį, kuriam galima įsigyti atsarginius ašmenis, arba tokį, kurį patogu išardyti ir kruopščiai išvalyti.

  • Amerikiečiai suvalgo stulbinamą kiekį pomidorų: skaičiai privers kitaip žiūrėti į picą

    JAV gyventojai per metus suvartoja įspūdingą kiekį pomidorų, o didžiausią dalį sudaro ne švieži, bet perdirbti produktai. JAV Žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad daugiau nei pusė amerikiečių suvalgomų pomidorų tenka konservuotiems gaminiams.

    Skaičiuojama, kad vienam žmogui vidutiniškai tenka apie 8,7 kilogramo šviežių pomidorų per metus. Tuo pat metu perdirbtų pomidorų suvartojimas yra kelis kartus didesnis ir siekia apie 33,2 kilogramo vienam gyventojui, rodo žemės ūkio rinkų statistika.

    Pagrindinis perdirbtų pomidorų paklausos variklis siejamas su padažais, ypač picos kategorija, kuri JAV išlieka viena populiariausių greitojo ir namuose gaminamo maisto formų. Pomidorų padažas, tyrė ir pasta tapo kasdieniu ingredientu, kuris lengvai pritaikomas tiek paprastiems, tiek sudėtingesniems patiekalams.

    Priežastys gana praktiškos: konservuoti pomidorai dažnai kainuoja mažiau nei švieži, jų nereikia lupti ar smulkinti, o galiojimo laikas ilgas. Be to, perdirbti pomidorų produktai leidžia išlaikyti stabilesnį skonį ir kokybę tada, kai ne sezonas, o šviežių pomidorų pasiūla ir skonis svyruoja.

    Istoriškai pomidorų kelias iki masinio populiarumo nebuvo tiesus. Europoje ilgą laiką buvo paplitęs įsitikinimas, kad pomidorai gali būti pavojingi, o platesnis jų vartojimas pradėjo įsitvirtinti tik vėliau, kai jie imti naudoti ir kaip tariama gydomoji priemonė.

    Šiandien pomidorai JAV yra ne tik pramoninės maisto grandinės pagrindas, bet ir mėgėjų daržininkystės simbolis. Milijonai gyventojų kasmet augina pomidorus savo kiemuose ir šiltnamiuose, o tai dar labiau stiprina šios daržovės vietą kasdienėje mityboje.

    Šiaurės Amerika pasauliniu mastu išsiskiria dideliu pomidorų produktų vartojimu, o tai atspindi platesnes tendencijas: augant patogių, greitai paruošiamų patiekalų populiarumui, didėja ir pomidorų pagrindu gaminamų produktų paklausa. Jei vartojimo įpročiai nesikeis, pomidorai gali dar labiau priartėti prie vartojimo lyderių daržovių kategorijoje.

  • Ji lengvesnė už picą ir madinga visoje Europoje: kas yra pinsa ir kuo ji skiriasi?

    Ji lengvesnė už picą ir madinga visoje Europoje: kas yra pinsa ir kuo ji skiriasi?

    Pica daugeliui yra itališkos virtuvės sinonimas, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau girdimas ir kitas pavadinimas – pinsa. Šis kepinys vis dažniau atsiranda restoranų meniu ir parduotuvių lentynose, o susidomėjimą kursto pažadas, kad ji gali būti lengviau virškinama.

    Nors pica ir pinsa kilusios iš Italijos, jos dažnai atpažįstamos iš formos ir tekstūros. Pica įprastai yra apvali, o pinsa dažniau patiekiama pailga, su apvalintais kraštais, ir formuojama tempiant tešlą ant stalo, o ne mėtant ore.

    Skiriasi ir pats pagrindas. Klasikinė pica dažniausiai siejama su plonesne tešla, o kraštai gali būti labiau iškilę ir traškūs. Pinsa paprastai būna storesnė, su minkštesniu vidumi ir ryškesne, traškesne plutele.

    Vienas labiausiai pastebimų skirtumų – kaip ir kada dedami priedai. Ant picos įprastai iš karto tepamas pomidorų padažas ir dar prieš kepimą sudedami pasirinkti ingredientai. Pinsa dažnai priskiriama vadinamajai baltajai picai, kai vietoje pomidorų pagrindo naudojami šviesesni padažai, pavyzdžiui, grietinėlės pagrindu.

    Dar vienas pinsos bruožas – praktika dalį priedų dėti jau po kepimo. Tokiu būdu siekiama išlaikyti šviežių ingredientų tekstūrą ir skonį, o pats kepinys išlieka traškesnis. Picos atveju dažniausiai beveik visi ingredientai keliauja į krosnį kartu su žalia tešla.

    Skiriasi ir tešlos sudėtis bei fermentacijos trukmė. Picos tešla tradiciškai gaminama iš kvietinių miltų, dažnai minima itališka 00 rūšis, o fermentacija priklauso nuo recepto – praktikoje ji gali trukti apie parą. Pinsa dažnai ruošiama maišant kvietinius miltus su ryžių ir sojų miltais, o tešla laikoma ir brandinama gerokai ilgiau, neretai iki 72 valandų vėsiai.

    Būtent ilgesnė fermentacija dažniausiai minima kaip priežastis, kodėl pinsa gali būti lengviau virškinama. Ilgiau brandinant tešlą, joje vyksta natūralūs procesai, galintys keisti tešlos struktūrą ir jos pojūtį skrandyje, nors galutinis rezultatas vis tiek priklauso nuo sudėties, porcijos dydžio ir individualaus jautrumo.

    Atsakymas, kas skaniau – pica ar pinsa, dažniausiai lieka skonio reikalas. Vis dėlto augantis pinsos populiarumas rodo aiškią tendenciją: žmonės ieško alternatyvų klasikiniams patiekalams, nori lengvesnio pojūčio po valgio ir daugiau pasirinkimo net ir tokioje, atrodytų, visiems pažįstamoje kategorijoje.

  • Trys netikėti mažai kaloringi patiekalai: sąraše ir pica bei šaurma – štai kaip rinktis

    Mažai kaloringa nereiškia nuobodu

    Svorį metant ar norint valgyti lengviau, dažnai pirmiausia atsisakoma „sunkių“ patiekalų. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad vien patiekalo pavadinimas dar nepasako jo maistingumo ar kaloringumo.

    Daug ką lemia porcijos dydis, gaminimo būdas ir sudėtis: kiek yra daržovių, baltymų, kokie riebalai ir kiek pridėtinio cukraus ar padažų. Todėl kai kurie iš pirmo žvilgsnio netikėti pasirinkimai gali tikti ir lengvesnei mitybai.

    Burokėlių sriuba ar barščiai: sotumas iš daržovių

    Daržovių pagrindu verdama sriuba dažnai būna palyginti mažo kaloringumo, ypač jei ji ruošiama be riebių mėsos dalių ir be perteklinio aliejaus. Barščiai gali būti sotūs dėl skaidulų, o daržovės po virimo jų nepraranda.

    Terminis apdorojimas gali sumažinti dalį vitaminų, tačiau skaidulos, kurios svarbios sotumui ir žarnyno veiklai, išlieka. Kad patiekalas būtų labiau subalansuotas, dažnai rekomenduojama įtraukti liesesnį baltymų šaltinį.

    „Barščius verta virti su liesesne mėsa, pavyzdžiui, vištiena ar veršiena, o baltymų kiekį prireikus papildyti atskira mėsos porcija“, – sako mitybos specialistė.

    Pica: viskas priklauso nuo pasirinkimų

    Pica dažnai laikoma kaloringu greitu maistu, tačiau jos maistinė vertė labai skiriasi. Didžiausi skirtumai atsiranda dėl porcijos, tešlos tipo, sūrio kiekio ir to, kiek yra daržovių bei baltymų.

    Lengvesniam pasirinkimui dažniau siūloma rinktis pomidorų padažo pagrindą, daugiau daržovių ir baltymingus priedus, pavyzdžiui, vištieną ar liesesnę mėsą. Jūros gėrybės taip pat gali būti tinkamas variantas, jei nepadauginama riebių padažų ir sūrio.

    Gaminant namuose, tešlai dažnai pasirenkami viso grūdo miltai ar kietųjų kviečių produktai, nes taip padidinamas skaidulų kiekis. Vis dėlto net ir „pagerinta“ pica išlieka patiekalas, kur svarbiausia saikas.

    Šaurma: subalansuota, jei atsargiai su padažu

    Šaurma gali būti gana subalansuotas patiekalas, jei joje yra pakankamai daržovių ir liesesnės mėsos, o padažas nėra riebus. Lavašas suteikia angliavandenių, mėsa ar ankštiniai gali tapti baltymų šaltiniu, daržovės prideda skaidulų.

    Dažna problema – padažai, ypač gaminami su daug rafinuotų riebalų. Dėl to kaloringumas gali šoktelėti net tada, kai pati mėsa ir daržovės yra tinkamos.

    „Užsakant šaurmą didžiausia rizika slypi padaže: jis dažnai būna riebus, todėl verta jo atsisakyti arba paprašyti labai mažai“, – aiškina specialistė.

    Norint realiai sumažinti dienos kaloringumą, paprastai efektyviausia ne „uždrausti“ mėgstamus patiekalus, o koreguoti porciją ir sudėtį. Daugumai žmonių papildomas dėmesys daržovių kiekiui, baltymams ir padažams duoda greitesnį rezultatą nei griežti ribojimai.

  • Daug kas ją išpila, bet italai taip nedaro: mocarelos skystis pakeis picos tešlą ir padažą

    Mocarelos skystis, kuriame laikomas šviežias sūris, dažnai be reikalo atsiduria kriauklėje. Tai švelni sūrymo tipo terpė, kurios užduotis yra apsaugoti sūrį nuo išdžiūvimo, padėti išlaikyti elastingą tekstūrą ir sumažinti drėgmės praradimą.

    Atidarius pakuotę verta skystį pasilikti ypač tada, kai sunaudojate ne visą mocarelą iš karto. Likusį sūrį geriausia laikyti kartu su skysčiu švariame stikliniame inde šaldytuve ir suvartoti per 2–3 dienas, nes tai vis tiek yra greitai gendantis produktas.

    Kam reikalingas skystis pakuotėje?

    Mocarela yra šviežias, minkštas ir labai drėgnas sūris, todėl be skysčio ji greitai kietėja, praranda elastingumą ir malonią struktūrą. Skystis veikia kaip apsauginis barjeras, padedantis sūriui išlaikyti natūralią drėgmę net ir kelias dienas po atidarymo.

    Sūrymas taip pat svarbus transportuojant: minkšta sūrio rutulio struktūra tampa atsparesnė deformacijoms, įtrūkimams ar sutrenkimams. Dėl to mocarela iš pakuotės dažniau išlieka taisyklingos formos ir patrauklios išvaizdos.

    Ką turi mocarelos sūrymas?

    Sudėtis paprastai būna paprasta: vanduo ir druska, o skonyje juntamas lengvas pieniškumas. Skystyje gali būti ir nedideli pieno komponentų kiekiai, pėdsakai baltymų, šiek tiek laktozės bei kalcio, kuris dalinai pereina iš sūrio į skystį.

    Kai kuriuose produktuose pasitaiko ir citrinos rūgšties, kuri naudojama rūgštingumui sureguliuoti. Dėl šios priežasties skystis yra švelniai sūrus, subtiliai sūriškas ir dažniausiai tinka patiekalams, kuriuose dera pomidorai, žalumynai, alyvuogių aliejus ar daržovės.

    Kaip panaudoti virtuvėje?

    Vienas praktiškiausių būdų yra naudoti mocarelos skystį picos tešloje vietoj dalies recepte nurodyto vandens. Taip tešla įgauna lengvą sūrumą ir švelnų aromatą, kuris ypač tinka paprastoms picoms su pomidorais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi.

    Skystį galima įmaišyti į pomidorų padažą, pomidorų sriubą, daržovių sriubas ar trintas kremines sriubas, kad skonis būtų gilesnis. Dažniausiai pakanka nedidelio kiekio, nes tai nėra neutralus vanduo, o sūrymas su švelniu pieno poskoniu.

    Jis taip pat gali praversti risotui, kai dalį sultinio pakeičiate šiuo skysčiu ir taip suteikiate papildomo kremiškumo. Kitas variantas yra naudoti jį verdant makaronus, tačiau saugiau jį laikyti priedu prie įprasto vandens, kad patiekalas netaptų per sūrus.

    Dar viena idėja yra greitas marinatas vištienai: mocarelos skystyje esanti druska padeda mėsai greičiau prisigerti skonio, o su alyvuogių aliejumi, česnaku ir žolelėmis gaunama paprasta bazė kepimui ar grilinimui. Vis dėlto verta ragauti ir dozuoti atsargiai, nes skirtingų gamintojų sūrymo sūrumas gali skirtis.

    Kada skystį geriau išpilti?

    Ne kiekvienas sūrymas yra tinkamas panaudoti pakartotinai. Jei mocarela po atidarymo buvo laikoma per ilgai, skystis įgavo aitrų ar nemalonų kvapą, sūris tapo slidus, pakito spalva arba atsirado putų, tokią pakuotę reikia išmesti.

    Tokiais atvejais neverta bandyti gelbėti nei sūrio, nei skysčio, nes tai gali reikšti mikrobiologinius pokyčius. Saugiausia taisyklė paprasta: jei kyla abejonių dėl kvapo ar išvaizdos, produktą reikėtų išmesti.

  • Ši pica tinka lieknėjant: paprastas triukas ir iki 45 g baltymų vienoje porcijoje

    Ši pica tinka lieknėjant: paprastas triukas ir iki 45 g baltymų vienoje porcijoje

    Ar galima valgyti picą lieknėjant?

    Pica dažnai laikoma riebiu ir kaloringu pasirinkimu, tačiau jos maistinė vertė labiausiai priklauso nuo tešlos ir priedų. Renkantis plonesnę tešlą, daugiau daržovių ir liesesnius baltymų šaltinius, pica gali tapti visaverčiu patiekalu net ir metant svorį.

    Mitybos specialistai primena, kad svorio pokytį pirmiausia lemia bendras paros energijos balansas, o ne vienas konkretus patiekalas. Todėl pica gali tilpti į racioną, jei kontroliuojamos porcijos, ribojami itin riebūs priedai ir padažai.

    Kas picą paverčia kaloringa bomba?

    Didžiausi kalorijų „keltuvai“ dažniausiai yra stora tešla, daug sūrio, riebios dešros, šoninė ir majoneziniai padažai. Prie to prisideda ir gausūs papildomi padažai, kurie lengvai prideda šimtus papildomų kalorijų, nors sotumo beveik nesuteikia.

    Ne mažiau svarbi ir druskos bei sočiųjų riebalų gausa, ypač kai pica valgoma dažnai. Tokiu atveju verta dažniau rinktis naminį variantą, nes tuomet paprasčiau kontroliuoti ingredientus ir jų kiekius.

    Baltyminė picos tešla su skyrų

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo baltymingos picos idėja, kurios pagrindas yra skyras ir nedidelis kiekis miltų. Tokia tešla paprastai būna sotesnė, o didesnis baltymų kiekis gali padėti ilgiau išlaikyti sotumą, kas ypač aktualu mažinant svorį.

    Šio tipo receptuose dažnai akcentuojama, kad viena porcija gali turėti iki 45 gramų baltymų, priklausomai nuo naudojamo sūrio ir mėsos pasirinkimo. Vis dėlto galutinis rezultatas labiausiai priklauso nuo konkrečių produktų maistingumo ir porcijos dydžio.

    Tešlai paprastai naudojama apie 150 gramų natūralaus skyro, maždaug 90 gramų miltų ir šiek tiek kepimo miltelių bei druskos. Skoniui pridedama raudonėlio ar česnako miltelių, o pagrindui tinka pomidorų koncentratas ar tirštesnis pomidorų padažas be pridėtinio cukraus.

    Ant viršaus dažniausiai dedama liesesnė „mozzarella“, šiek tiek kumpio ar saliamio ir daugiau daržovių. Norint dar labiau sumažinti kalorijų kiekį, dalį sūrio galima pakeisti daržovėmis, o mėsos priedus rinktis liesesnius.

    Tešla užminkoma, iškočiojama ir kepama iki 240 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 18–20 minučių. Kad pica būtų traškesnė, ją patariama kepti ant įkaitintos skardos ar picos akmens, o padažų kiekį laikyti saikingą.

    Jei tikslas yra lieknėti, svarbu nepamiršti ir bendro dienos konteksto: pica neturėtų tapti kasdieniu įpročiu, o šalia verta pridėti daržovių salotų. Tokiu būdu patiekalas bus sotesnis, o bendra lėkštė labiau subalansuota.

  • Šefai pataria: vienas triukas orkaitėje ir pica bus rumena bei traški kaip iš picerijos

    Naminė pica dažnai nuvilia ne dėl tešlos ar ingredientų, o dėl vienos priežasties: namų orkaitė retai pasiekia tokias sąlygas kaip malkomis kūrenamos picos krosnys. Vis dėlto keliais paprastais sprendimais galima priartėti prie rezultato, kai kraštai apskrunda, o padas išlieka traškus.

    Svarbiausias principas yra labai aukšta temperatūra ir maksimaliai įkaitintas paviršius, ant kurio kepama pica. Kuo karščiau, tuo greičiau tešla iškyla ir sutvirtėja, o sūris tirpsta tolygiai, neatskirdamas riebalų, todėl pica atrodo ir skaniau, ir valgosi lengviau.

    Temperatūra lemia beveik viską

    Jei orkaitė leidžia, ją verta įkaitinti iki 250 laipsnių ir picą kepti apie 10 minučių, stebint, kaip keičiasi kraštų spalva. Orkaitėse, kurios pasiekia 270 laipsnių, 30 centimetrų skersmens pica dažnai iškepa per 5–7 minutes.

    Kepant 220–230 laipsnių temperatūroje su įjungtu kaitinimu iš viršaus ir apačios, dažniausiai prireikia 10–12 minučių. Storesnės, amerikietiško stiliaus picos tešla paprastai kepama žemesnėje 200–220 laipsnių temperatūroje ir ilgiau, apie 15–20 minučių, kad vidus spėtų iškepti.

    Didžiausia klaida – šalta skarda

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl picos padas lieka minkštas, yra kepimas ant neįkaitintos skardos. Sprendimas paprastas: skardą ar groteles reikia kaitinti kartu su orkaite bent 30 minučių, kad pica patektų ant įkaitusio metalo.

    Praktikoje tai reiškia, kad tešlą geriausia uždėti ant kito paviršiaus, o į orkaitę perkelti tik tada, kai skarda jau įkaitusi. Taip šiluma iš karto „užrakina“ pado struktūrą ir padeda išgauti traškumą, kurio dažniausiai ir tikimasi.

    Popierius gali sugadinti rezultatą

    Dar viena klaida – kepimo popierius, kai temperatūra viršija 230 laipsnių. Tokiomis sąlygomis popierius gali pradėti tamsėti, trupėti ar svilti, o tai ne tik gadina skonį, bet ir apsunkina kepimą.

    Vietoje jo tešlą galima dėti tiesiai ant švarios skardos, lengvai pabarstytos miltais arba plonai pateptos aliejumi. Norint dar geresnio efekto, padeda picos akmuo ar plieninė kepimo plokštė, kuri sukaupia daugiau šilumos ir leidžia iškepti picą greičiau.

    Jei pabaigoje norisi labiau apskrudusių kraštų, trumpam galima įjungti grilio funkciją ir kelias akimirkas stebėti, kad kraštai neperkeptų. Taip išgaunami apetitą keliantys, lengvai parudavę burbuliukai ant picos bortelių.