CP v2

Tag: Plėšrūnai

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.

  • Mokslininkai stebėjo vilkus Minesotoje: kamerose netikėtai užfiksuota puma su trimis jaunikliais

    Minesotos šiaurėje, kur mokslininkai kameromis stebi vilkų elgseną, įrašai pateikė netikėtą staigmeną: į objektyvą pateko puma su trimis jaunikliais. Toks vaizdas gali reikšti, kad rūšis regione ne tik užklysta, bet ir galimai sėkmingai veisiasi.

    Kameros buvo įrengtos vykdant projektą Voyageurs Wolf Project, kurio tikslas – geriau suprasti vilkų medžioklę ir jų įtaką ekosistemai. Tyrėjai iš pradžių ieškojo plėšrūno, kuris galėjo sumedžioti elnią su GPS antkakliu, tačiau vietoje to gavo daugiau nei keturių valandų įrašą su pumu ir jos jaunikliais.

    Projekto vadovas Thomas Gable pabrėžė, kad toks radinys mokslininkams buvo netikėtas ir itin retas šiam regionui.

    „Žiūrėti į šį vaizdo įrašą buvo ir tebėra siurrealistiška. Niekada nesitikėjome šiaurinėje Minesotoje pamatyti keturių pumų kartu“, – sakė Thomas Gable.

    Kas matyti vaizdo įrašuose?

    Įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir trys maždaug 7–9 mėnesių amžiaus jaunikliai. Jie kelis kartus grįžo prie grobio, tarpusavyje bendravo ir demonstravo tipinį šeimai būdingą elgesį.

    Toks jauniklių amžius ir elgsena tyrėjams leidžia svarstyti, kad jaunikliai galėjo būti atsivesti pačioje Minesotoje, o ne atklajoti iš kito regiono. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien įrašų nepakanka galutinėms išvadoms apie stabilios populiacijos sugrįžimą.

    Ar puma iš tiesų grįžta?

    Pumos istoriškai gyveno šiose teritorijose, tačiau ilgainiui buvo išstumtos ir nebuvo laikomos stabiliai čia gyvenančia rūšimi. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodymų fiksuota, tačiau dažniausiai tai siejama su pavieniais migruojančiais individais.

    Minesotos gamtos išteklių departamento duomenimis, nuo 2004 metų valstijoje užregistruota apie 180 pranešimų apie galimus pumų pasirodymus. Dalis tokių atvejų vėliau nepasitvirtina, o kiti gali būti susiję su tais pačiais klajojančiais gyvūnais.

    Nauji įrašai išsiskiria tuo, kad tai yra pirmas toks aiškus ir ilgas vizualus įrodymas, rodantis ne vien pavienį gyvūną, o šeimos grupę. Būtent tai ir kursto diskusijas, ar regione galėjo įvykti veisimasis.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti išvadų?

    Net jei puma su jaunikliais iš tiesų rodo vietinį veisimąsi, jauniklių išgyvenamumas tokiame regione nėra garantuotas. Jauniems plėšrūnams grėsmę kelia konkurencija su vilkais, susidūrimai su lokiais, neteisėta medžioklė bei žūtys keliuose.

    Biologai pabrėžia, kad stabilios populiacijos atsikūrimui reikia ne vieno sėkmingo atvejo, o nuoseklaus daugelio metų stebėjimo ir patvirtintų duomenų. Vis dėlto toks užfiksuotas epizodas laikomas svarbiu signalu, kad didieji plėšrūnai gali pamažu plėsti savo istorinį arealą.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.