CP v2

Tag: Plėšrūnai

  • Krokodilas ar aligatorius: kaip atskirti per kelias sekundes ir kuris iš jų žmogui pavojingesnis

    Krokodilai ir aligatoriai dažnai laikomi tuo pačiu gyvūnu, tačiau iš tiesų tai skirtingos roplių grupės, priklausančios skirtingoms šeimoms. Juos supainioti lengva, nes abu yra plėšrūnai, medžiojantys iš pasalų ir mėgstantys panašias buveines.

    Patikimiausias požymis, į kurį pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį zoologijos šaltiniai, yra snukio forma. Aligatoriaus snukis paprastai būna platesnis ir primena U raidę, o daugumos krokodilų ilgesnis, siauresnis, labiau V formos.

    Vis dėlto vien snukio kontūro ne visada pakanka, nes skirtingų rūšių žandikaulių forma gali skirtis. Todėl ekspertai rekomenduoja žiūrėti ir į dantis, kai gyvūnas užčiaupęs nasrus.

    Užčiaupęs nasrus aligatorius dažniausiai paslepia daugumą apatinių dantų, nes viršutinis žandikaulis platesnis. Krokodilo viršutinis ir apatinis žandikauliai yra panašaus pločio, todėl dantys matosi labiau, o ypač išsiskiria ketvirtas apatinis dantis, kuris dažnai lieka matomas net ir užčiaupus burną.

    Skiriasi ir dydis: didžiausi krokodilų atstovai paprastai užauga gerokai stambesni už aligatorius. Pavyzdžiui, amerikinių aligatorių suaugę patinai vidutiniškai siekia apie 3,4 metro, o didesni individai gali priartėti prie 4,3 metro.

    Kai kurios krokodilų rūšys užauga dar įspūdingesnės: šukuotasis krokodilas gali viršyti 6 metrus ir sverti daugiau kaip 900 kilogramų. Dėl to kalbant apie didžiausius pasaulio plėšriuosius roplius, „rekordai“ dažniau priklauso būtent krokodilams.

    Buveinės taip pat padeda orientuotis, nors šis kriterijus nėra absoliutus. Aligatoriai dažniau siejami su gėlu vandeniu, o krokodilų paplitimas geografiškai kur kas platesnis, apimantis Afriką, Aziją, Australiją ir Amerikų žemynus.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl krokodilai dažniau sutinkami ir sūrokame ar net jūros vandenyje, yra jų fiziologija. Tikrieji krokodilai turi druskos liaukas, kurios padeda šalinti druskos perteklių ir taip lengviau prisitaikyti prie sūresnės aplinkos.

    Žmones domina paprastas klausimas: kuris pavojingesnis. Ir aligatoriai, ir krokodilai gali užpulti, todėl artintis, provokuoti ar maitinti laukinius roplius yra rizikinga, o kai kuriose vietovėse tokie veiksmai draudžiami.

    Vis dėlto pernelyg supaprastinti, kad visi krokodilai agresyvesni už aligatorius, nebūtų tikslu. Dalis rūšių paprastai vengia žmonių, tačiau niliniai ir šukuotieji krokodilai siejami su reikšminga dalimi sunkių ir mirtinų išpuolių, todėl būtent šiose teritorijose atsargumo lygis turi būti maksimalus.

    „Saugiausia taisyklė keliaujant yra paprasta: jei matote didelį roplį prie vandens, laikykitės atstumo ir neleiskite jam priprasti prie žmonių maisto“, – pabrėžia laukinės gamtos specialistai.

    Praktiškai greičiausias atpažinimas dažniausiai remiasi dviem ženklais: snukio forma ir matomais dantimis užčiaupus nasrus. Jei snukis platus, o apatiniai dantys beveik nesimato, dažniau tai aligatorius; jei snukis siauresnis, o dantys aiškiai matomi, tikėtina, kad tai krokodilas.

    Visais atvejais svarbiausia ne „išsiaiškinti skirtumus iš arti“, o laikytis saugaus atstumo. Laukiniai plėšrūnai gali sureaguoti staiga, ypač gindami teritoriją ar jauniklius, todėl saugumas turi būti svarbesnis už smalsumą.

  • Nuodingiausias Žemės žiurkėnas: kaip kosmatasis žiurkėnas pasigamina augalų nuodų ginklą

    Kai kurių Afrikos regionų krūmynuose gyvena neįprastas graužikas, kurio gynyba labiau primena cheminių ginklų taktiką nei įprastą bėgimą ar slėpimąsi. Kosmatasis žiurkėnas yra vienas iš retų žinduolių, galinčių panaudoti augalų nuodus kaip atgrasymo priemonę.

    Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nepavojingas, tačiau kontaktas plėšrūnui gali baigtis sunkia intoksikacija. Būtent todėl šis gyvūnas mokslo ir gamtos pasaulyje dažnai minimas kaip vienas įdomiausių cheminių gynybos pavyzdžių tarp žinduolių.

    Specialistai nurodo, kad kosmatasis žiurkėnas nuodingą medžiagą gauna iš augalų, ypač iš rytų Afrikoje augančio medžio Acokanthera schimperi žievės. Šiame augale aptinkami kardenolidai, junginiai, galintys sutrikdyti širdies veiklą ir didelėmis dozėmis būti mirtini.

    Veikimo principas paprastas, bet efektyvus: žiurkėnas graužia žievę, o vėliau seilėmis perneša toksinus ant specialių plaukų šonuose. Šie plaukai nėra įprasti, jų struktūra padeda sugerti ir išlaikyti nuodingas medžiagas, tarsi natūralus „kempinės“ sluoksnis.

    Pajutęs grėsmę, gyvūnas pasišiaušia ir parodo kontrastingą, dėmesį patraukiantį kailio raštą. Tai veikia kaip įspėjimas plėšrūnui, o jei šis vis tiek puola ir bando kandžioti, nuodai patenka į burną ir gali sukelti stiprų apsinuodijimą.

    Natūralioje aplinkoje kosmatąjį žiurkėną gali užpulti įvairūs plėšrūnai, įskaitant didesnius mėsėdžius. Nuodų strategija čia sukuria vadinamąjį išmoktą vengimą: išgyvenęs užpuolikas vėliau tokį grobį atpažįsta ir dažniausiai stengiasi neberizikuoti.

    Gamtos stebėtojai ir tyrėjai yra aprašę atvejų, kai naminiai šunys, užpuolę kosmatąjį žiurkėną, patirdavo itin sunkias pasekmes. Tokie pasakojimai paaiškina, kodėl šis graužikas, nors ir nėra didelis, gali turėti neproporcingai stiprią reputaciją ekosistemoje.

    Vienas svarbiausių klausimų mokslininkams išlieka tas pats: kaip kosmatasis žiurkėnas gali kontaktuoti su kardenolidais ir jų neapnuodyti. Galutinio atsakymo kol kas nėra, tačiau aptariamos kelios kryptys.

    Viena jų siejama su biocheminiu atsparumu: kai kurie gyvūnai evoliuciškai įgyja pakitusius baltymus, dėl kurių toksinai prasčiau prisijungia prie organizmo taikinių. Kita hipotezė remiasi virškinimo sistema ir mikrobiota: galimai tam tikros bakterijos gali skaidyti dalį nuodingų junginių dar prieš jiems padarant žalą.

    Prie išgyvenimo prisideda ir kitos fizinės savybės. Aprašoma, kad kosmatasis žiurkėnas turi storą odą ir lankstų stuburą, o tai gali padėti atlaikyti sugriebimą ar įkandimą, kol plėšrūnas susiduria su nuodais.

    Kosmatasis žiurkėnas paplitęs rytų Afrikos dalyje, aptinkamas keliose šalyse, kur vyrauja savanos, krūmynai ir miškingesnės teritorijos. Slėptuves jis įsirengia urvuose, drevėse ar kitose natūraliose priedangose.

    Suaugęs gyvūnas kartu su uodega gali siekti maždaug 36–53 centimetrus. Išskirtinis bruožas yra tankus pilkai baltas kailis ir ilgesni juodai balti plaukai nugaroje, kurie, pavojui kilus, išryškina įspėjamąjį vaizdą.

    Mityba daugiausia augalinė, tačiau, priklausomai nuo sezono ir aplinkos, jis gali suėsti ir vabzdžių ar kitų lengvai prieinamų baltymų šaltinių. Vis dėlto pagrindinė šio graužiko „vizitinė kortelė“ išlieka ne meniu, o gebėjimas paversti augalų toksinus realia gynybos sistema.

  • Juodakrūčiai strazdai lizdus gina apdairiai: tyrimas rodo, kaip jie atpažįsta per pavojingas gyvates

    Vakarų Oregone atliktas tyrimas parodė, kad juodakrūčiai strazdai (angl. red-winged blackbirds) gindami lizdus elgiasi gerokai apdairiau, nei būtų galima tikėtis iš itin agresyviai perinčias teritorijas saugančių paukščių. Susidūrę su barškuolėmis jie dažniausiai vengė fizinio kontakto, nors kitus plėšrūnus puldavo gerokai drąsiau.

    Mokslininkai tyrė, kaip šie paukščiai reaguoja į skirtingas grėsmes lizdams, ir naudojo realistiškas gyvūnų imitacijas. Modeliai buvo išdėstyti netoli lizdų, kuriuose vienur dar buvo kiaušinių, kitur jau augo jaunikliai, kad būtų galima įvertinti, ar gynybos intensyvumas kinta priklausomai nuo perėjimo etapo.

    Rezultatai išsiskyrė barškuolių atveju: paukščiai dažnai skrisdavo jų link, demonstruodavo grasinantį elgesį, tačiau beveik niekada nebandydavo snapu ar nagais fiziškai atakuoti. Tai ryškiai skyrėsi nuo reakcijos į kitus galimus lizdų plėšrūnus, pavyzdžiui, žemines voveres, kurias strazdai puldinėjo daug kartų dažniau.

    Svarbus kontekstas tas, kad barškuolės vakarinėje Oregono dalyje, į vakarus nuo Kaskadų kalnų, nuo XIX amžiaus buvo smarkiai išnaikintos. Dėl to šiandien tose vietovėse perintys paukščiai tikėtina retai jas sutinka, tačiau tyrimas vis tiek atskleidė tarsi įgimtą arba iš kitų signalų išmokstamą atsargumą, kai rizika tėvams yra per didelė.

    Tyrėjai šiuos duomenis sieja su tėvų investicijų teorija, kuri aiškina, kaip gyvūnai pasveria savo išlikimo riziką ir palikuonių apsaugos naudą. Paprastai tariant, kai grėsmė nukreipta į lizdą, bet nekelia didelio pavojaus suaugusiam paukščiui, gynyba gali būti agresyvi, o kai plėšrūnas pavojingas ir suaugusiam individui, elgesys tampa atsargesnis.

    Juodakrūčių strazdų lizdų gynyba seniai žinoma kaip intensyvi, tačiau ji nėra akla: paukščiai skirtingai reaguoja į skirtingus priešus. Pavyzdžiui, prie lizdo priartėjus smulkesniam plėšrūnui, galinčiam sunaikinti kiaušinius ar jauniklius, užpuolimas gali būti tiesioginis, o susidūrus su grėsme, galinčia sužeisti ar nužudyti patį suaugusį paukštį, dažniau pasirenkamas atstumo laikymasis.

    Publikacijoje žurnale Behavioral Ecology mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys padeda geriau suprasti, kaip gyvūnai realiomis sąlygomis priima sprendimus, kai vienu metu svarbios dvi vertybės: palikuonių apsauga ir tėvų išlikimas. Tai taip pat primena, kad net dažnai sutinkamų rūšių elgsena gali būti subtili ir priklausoma nuo konkretaus pavojaus pobūdžio.

  • Ramiojo vandenyno milžiniškas aštuonkojis: devyni „smegenys“ ir medžioklė net rykliais

    Ši rūšis, dažniausiai vadinama Ramiojo vandenyno milžinišku aštuonkoju, gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, o pavieniai istoriniai aprašymai mini dar didesnius individus. Tai minkštakūnis gyvūnas be kaulų, todėl gali praslysti pro labai siaurus plyšius ir slėptis uolų plyšiuose.

    Aštuonkojis paprastai būna rausvai rudos spalvos, tačiau jo išvaizda greitai keičiasi. Per akimirką jis gali pakeisti ne tik spalvą, bet ir odos tekstūrą, taip susiliedamas su dugnu ar akmenimis.

    Toks maskavimasis įmanomas dėl specialių odos ląstelių, vadinamų chromatoforais. Jos leidžia aštuonkojui prisitaikyti prie aplinkos tiek medžiojant, tiek slepiantis nuo didesnių plėšrūnų.

    Dar viena įspūdinga savybė yra nervų sistemos sandara: dažnai sakoma, kad šis gyvūnas turi devynis „smegenis“. Vienas pagrindinis nervų centras yra kūne, o kiekvienoje iš aštuonių čiuptuvų yra papildomi nervų mazgai, leidžiantys čiuptuvams veikti itin savarankiškai.

    Čiuptuvai padengti tūkstančiais siurbtukų, kurie ne tik tvirtai sugriebia grobį, bet ir padeda „jausti“ aplinką. Siurbtukuose esantys cheminiai receptoriai leidžia aštuonkojui tarsi paragauti to, ką jis liečia, todėl medžioklėje tai tampa papildomu pranašumu.

    Kaip jis medžioja ir kuo minta

    Įprastas racionas apima žuvis, krevetes, moliuskus, krabus, omarus ir šukutes. Kai pasitaiko proga, jis gali suėsti ir kitus aštuonkojus, o kai kuriais atvejais fiksuojami atvejai, kai grobiu tampa ir mažesni rykliai.

    Medžioklėje dažnai pasirenkama slapta taktika, ypač tamsiu paros metu. Aštuonkojis prisėlinąs pasinaudoja maskuote, o priartėjęs staigiai puola, sugriebia ir stipriai prilaiko grobį siurbtukais.

    Grobio sutramdymui svarbi ir seilėse esanti toksinė medžiaga, kuri padeda paralyžiuoti auką. Grobis neretai tempiamas į slėptuvę, kur aštuonkojis jį suėda saugioje vietoje.

    Ar jis pavojingas žmogui?

    Nors milžiniškas aštuonkojis turi nuodų, paprastai jis nėra laikomas itin pavojingu žmogui, jei nėra provokuojamas. Didesnę grėsmę žmonėms kelia kai kurios kitos, gerokai mažesnės aštuonkojų rūšys, kurių toksinai yra ypač stiprūs.

    Vis dėlto laukinėje gamtoje rekomenduojama laikytis atstumo ir nebandyti gyvūno liesti ar erzinti. Įkandimo atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes reakcija gali būti skausminga ir sukelti komplikacijų.

    Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys aštuonkojams nemažėja: jie tiriami dėl išskirtinių problemų sprendimo gebėjimų, prisitaikymo ir sudėtingos nervų sistemos. Šie gyvūnai vis dažniau minimi kaip pavyzdys, kad aukštas intelektas gali vystytis ir labai toli nuo žmogaus evoliucinės linijos.

  • Ši giliavandenė akula švyti 500 metrų gylyje: mokslininkai aiškina, kam jai toks „prožektorius“

    Giliavandenė akula, gyvenanti maždaug 480–540 metrų gylyje, gali švytėti beveik viso kūno paviršiumi. Jos oda nusėta milijonais šviesą skleidžiančių organų, vadinamų fotoforais, kurie leidžia gyvūnui generuoti bioliuminescenciją beveik be išorinio apšvietimo.

    Tokioje zonoje saulės šviesos beveik nelieka, todėl daugeliui jūrų gyvūnų švytėjimas tampa išlikimo priemone. Dažniausiai šviesa skleidžiama iš apatinės kūno dalies, kad iš apačios žiūrint siluetas susilietų su blankiu švytėjimu iš viršaus ir plėšrūnams būtų sunkiau jį atskirti.

    Tyrėjai, analizavę kelių individų švytėjimo intensyvumą, nustatė, kad jis labai artimas aplinkos šviesos lygiui tame gylyje, kuriame akulos buvo aptiktos. Tai rodo, kad švytėjimas gali būti „suderinamas“ su fonu ir veikti kaip natūrali maskuotė.

    Vis dėlto šios rūšies elgsena leidžia manyti, kad vien maskuotės nepakanka paaiškinti tokį šviesos „įrangos“ mastą. Kadangi akula dažnai medžioja grobį, esantį aukščiau jos, jai svarbu būti nepastebimai ne tik plėšrūnams, bet ir potencialiai aukai.

    Mokslininkų dėmesį patraukė ne vien intensyvumas, bet ir šviesos kryptis. Vertinant iš apačios, švytėjimas gali slėpti kūno kontūrus, tačiau kartu šviesa, sklindanti plačiu kampu į šonus, gali apšviesti artimą aplinką ir padėti greičiau pastebėti grobį.

    Taip bioliuminescencija galėtų atlikti dvi funkcijas vienu metu: sumažinti akulos matomumą ir kartu veikti kaip savotiškas apšvietimas, padedantis orientuotis medžioklėje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiam paaiškinimui svarbi ir švytėjimo spalva, kuri šiai rūšiai gali būti kiek žalesnė nei kitų anksčiau tirtų švytinčių akulų.

    Žalesnis bioliuminescencijos tonas gali padėti geriau susilieti su jūros vandens dalelėmis, įskaitant daleles, siejamas su chlorofilu. Toks foninis „triukšmas“ vandenyje gali tapti papildomu priedangos sluoksniu, ypač ten, kur šviesa iš viršaus jau yra labai silpna.

    Šis atradimas papildo mokslininkų supratimą apie tai, kaip giliavandeniai gyvūnai išnaudoja šviesą ne tik gynybai. Pastaraisiais metais daugėjant giliavandenių tyrimų ir tobulėjant stebėjimo įrangai, vis dažniau fiksuojama, kad bioliuminescencija gali būti aktyvi medžioklės strategijos dalis, o ne vien pasyvi maskuotė.

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.

  • Mokslininkai stebėjo vilkus Minesotoje: kamerose netikėtai užfiksuota puma su trimis jaunikliais

    Minesotos šiaurėje, kur mokslininkai kameromis stebi vilkų elgseną, įrašai pateikė netikėtą staigmeną: į objektyvą pateko puma su trimis jaunikliais. Toks vaizdas gali reikšti, kad rūšis regione ne tik užklysta, bet ir galimai sėkmingai veisiasi.

    Kameros buvo įrengtos vykdant projektą Voyageurs Wolf Project, kurio tikslas – geriau suprasti vilkų medžioklę ir jų įtaką ekosistemai. Tyrėjai iš pradžių ieškojo plėšrūno, kuris galėjo sumedžioti elnią su GPS antkakliu, tačiau vietoje to gavo daugiau nei keturių valandų įrašą su pumu ir jos jaunikliais.

    Projekto vadovas Thomas Gable pabrėžė, kad toks radinys mokslininkams buvo netikėtas ir itin retas šiam regionui.

    „Žiūrėti į šį vaizdo įrašą buvo ir tebėra siurrealistiška. Niekada nesitikėjome šiaurinėje Minesotoje pamatyti keturių pumų kartu“, – sakė Thomas Gable.

    Kas matyti vaizdo įrašuose?

    Įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir trys maždaug 7–9 mėnesių amžiaus jaunikliai. Jie kelis kartus grįžo prie grobio, tarpusavyje bendravo ir demonstravo tipinį šeimai būdingą elgesį.

    Toks jauniklių amžius ir elgsena tyrėjams leidžia svarstyti, kad jaunikliai galėjo būti atsivesti pačioje Minesotoje, o ne atklajoti iš kito regiono. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien įrašų nepakanka galutinėms išvadoms apie stabilios populiacijos sugrįžimą.

    Ar puma iš tiesų grįžta?

    Pumos istoriškai gyveno šiose teritorijose, tačiau ilgainiui buvo išstumtos ir nebuvo laikomos stabiliai čia gyvenančia rūšimi. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodymų fiksuota, tačiau dažniausiai tai siejama su pavieniais migruojančiais individais.

    Minesotos gamtos išteklių departamento duomenimis, nuo 2004 metų valstijoje užregistruota apie 180 pranešimų apie galimus pumų pasirodymus. Dalis tokių atvejų vėliau nepasitvirtina, o kiti gali būti susiję su tais pačiais klajojančiais gyvūnais.

    Nauji įrašai išsiskiria tuo, kad tai yra pirmas toks aiškus ir ilgas vizualus įrodymas, rodantis ne vien pavienį gyvūną, o šeimos grupę. Būtent tai ir kursto diskusijas, ar regione galėjo įvykti veisimasis.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti išvadų?

    Net jei puma su jaunikliais iš tiesų rodo vietinį veisimąsi, jauniklių išgyvenamumas tokiame regione nėra garantuotas. Jauniems plėšrūnams grėsmę kelia konkurencija su vilkais, susidūrimai su lokiais, neteisėta medžioklė bei žūtys keliuose.

    Biologai pabrėžia, kad stabilios populiacijos atsikūrimui reikia ne vieno sėkmingo atvejo, o nuoseklaus daugelio metų stebėjimo ir patvirtintų duomenų. Vis dėlto toks užfiksuotas epizodas laikomas svarbiu signalu, kad didieji plėšrūnai gali pamažu plėsti savo istorinį arealą.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.