CP v2

Tag: Plėšrūnai

  • Mokslininkai stebėjo vilkus Minesotoje: kamerose netikėtai užfiksuota puma su trimis jaunikliais

    Minesotos šiaurėje, kur mokslininkai kameromis stebi vilkų elgseną, įrašai pateikė netikėtą staigmeną: į objektyvą pateko puma su trimis jaunikliais. Toks vaizdas gali reikšti, kad rūšis regione ne tik užklysta, bet ir galimai sėkmingai veisiasi.

    Kameros buvo įrengtos vykdant projektą Voyageurs Wolf Project, kurio tikslas – geriau suprasti vilkų medžioklę ir jų įtaką ekosistemai. Tyrėjai iš pradžių ieškojo plėšrūno, kuris galėjo sumedžioti elnią su GPS antkakliu, tačiau vietoje to gavo daugiau nei keturių valandų įrašą su pumu ir jos jaunikliais.

    Projekto vadovas Thomas Gable pabrėžė, kad toks radinys mokslininkams buvo netikėtas ir itin retas šiam regionui.

    „Žiūrėti į šį vaizdo įrašą buvo ir tebėra siurrealistiška. Niekada nesitikėjome šiaurinėje Minesotoje pamatyti keturių pumų kartu“, – sakė Thomas Gable.

    Kas matyti vaizdo įrašuose?

    Įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir trys maždaug 7–9 mėnesių amžiaus jaunikliai. Jie kelis kartus grįžo prie grobio, tarpusavyje bendravo ir demonstravo tipinį šeimai būdingą elgesį.

    Toks jauniklių amžius ir elgsena tyrėjams leidžia svarstyti, kad jaunikliai galėjo būti atsivesti pačioje Minesotoje, o ne atklajoti iš kito regiono. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien įrašų nepakanka galutinėms išvadoms apie stabilios populiacijos sugrįžimą.

    Ar puma iš tiesų grįžta?

    Pumos istoriškai gyveno šiose teritorijose, tačiau ilgainiui buvo išstumtos ir nebuvo laikomos stabiliai čia gyvenančia rūšimi. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodymų fiksuota, tačiau dažniausiai tai siejama su pavieniais migruojančiais individais.

    Minesotos gamtos išteklių departamento duomenimis, nuo 2004 metų valstijoje užregistruota apie 180 pranešimų apie galimus pumų pasirodymus. Dalis tokių atvejų vėliau nepasitvirtina, o kiti gali būti susiję su tais pačiais klajojančiais gyvūnais.

    Nauji įrašai išsiskiria tuo, kad tai yra pirmas toks aiškus ir ilgas vizualus įrodymas, rodantis ne vien pavienį gyvūną, o šeimos grupę. Būtent tai ir kursto diskusijas, ar regione galėjo įvykti veisimasis.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti išvadų?

    Net jei puma su jaunikliais iš tiesų rodo vietinį veisimąsi, jauniklių išgyvenamumas tokiame regione nėra garantuotas. Jauniems plėšrūnams grėsmę kelia konkurencija su vilkais, susidūrimai su lokiais, neteisėta medžioklė bei žūtys keliuose.

    Biologai pabrėžia, kad stabilios populiacijos atsikūrimui reikia ne vieno sėkmingo atvejo, o nuoseklaus daugelio metų stebėjimo ir patvirtintų duomenų. Vis dėlto toks užfiksuotas epizodas laikomas svarbiu signalu, kad didieji plėšrūnai gali pamažu plėsti savo istorinį arealą.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.