Tag: Polifenoliai

  • Karobas – mažai žinomas kakavos pakaitalas: tyrimai sieja jį su mažesniu MTL cholesteroliu

    Karobas – mažai žinomas kakavos pakaitalas: tyrimai sieja jį su mažesniu MTL cholesteroliu

    Karobas – mažiau žinomas kakavos pakaitalas, pastaraisiais metais sulaukęs ir mokslininkų dėmesio. Kai kurie tyrimai rodo, kad jame esantys junginiai gali būti siejami su palankesne riebalų apykaita, įskaitant ir MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio rodiklius.

    Šis produktas dar vadinamas ceratonijų (šv. Jono duonos) ankščių miltais. Karobas gaminamas iš ceratonijos medžio vaisių: ankštys džiovinamos, skrudinamos ir sumalamos į smulkius, rudus miltelius.

    Skoniu jis primena kakavą, tačiau dažniausiai būna saldesnis ir neturi būdingo kartumo. Taip pat jame nėra reikšmingų kofeino ar teobromino kiekių, todėl jis gali tikti žmonėms, kurie šių medžiagų vengia.

    Karobo maistinėje sudėtyje išskiriami maistinės skaidulos ir polifenoliai, taip pat įvairūs mineralai, pavyzdžiui, kalcis, kalis ir magnis. Lyginant su kakava, karobe paprastai būna labai mažai riebalų.

    Ką apie cholesterolį rodo tyrimai

    Karobo poveikis cholesterolio rodikliams buvo vertintas tyrime, publikuotame žurnale „Plant Foods for Human Nutrition“. Jame dalyvavo 88 žmonės, turėję padidėjusį cholesterolio kiekį.

    Keturias savaites dalis dalyvių vartojo specialų skaidulų preparatą, turtingą polifenolių, pagamintą iš karobo. Tyrimo autoriai stebėjo, kaip kinta lipidų rodikliai.

    Rezultatai buvo apibūdinti kaip daug žadantys: grupėje, vartojusioje preparatą, MTL cholesterolis vidutiniškai sumažėjo 22,5 proc., palyginti su pradiniu lygiu. Taip pat fiksuotas bendro cholesterolio ir trigliceridų sumažėjimas.

    Tekste minimas ir ankstesnis tyrimas su 58 dalyviais: po šešių savaičių vartojant skaidulomis iš karobo praturtintus produktus MTL sumažėjo maždaug 10,5 proc.

    Svarbi detalė: buvo tiriami preparatai, o ne „šaukštelis į pieną“

    Tyrėjai pabrėžia, kad galimas poveikis gali būti susijęs su bendru skaidulų ir polifenolių veikimu. Tačiau svarbu tai, kad tyrimuose buvo naudojami konkrečios sudėties preparatai ir tiksliai apibrėžtos dozės.

    Tai nereiškia, kad įprastai virtuvėje naudojamas nedidelis karobo kiekis (pavyzdžiui, šaukštelis miltelių gėrime) duos tokį patį efektą. Kitaip tariant, tyrimų išvadų nereikėtų tiesiogiai perkelti į kasdienius įpročius be papildomų duomenų.

    Be galimo ryšio su lipidų rodikliais, karobo skaidulos siejamos ir su virškinimo sistemos veikla: jos gali padėti reguliuoti tuštinimosi ritmą ir didinti sotumo jausmą. O polifenoliai vertinami dėl antioksidacinių savybių, kurios gali prisidėti prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Kaip karobą naudoti virtuvėje

    Karobas dažniausiai naudojamas kepiniuose, blynams ar košėms gardinti, taip pat kokteiliuose ir jogurte. Iš jo galima pasigaminti ir karštą gėrimą.

    Siūlomas paprastas būdas: vieną ar dvi arbatinius šaukštelius miltelių išmaišyti nedideliame kiekyje šilto pieno, o tada įpilti likusį skystį. Dėl natūralaus saldumo neretai prireikia mažiau papildomo cukraus.

    Renkantis produktą parduotuvėje verta ieškoti kuo paprastesnės sudėties, be papildomų saldiklių. Kartu primenama, kad pats karobas turi natūralių cukrų, o padidėjęs skaidulų kiekis mityboje kai kuriems žmonėms iš pradžių gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, todėl į racioną jį patariama įtraukti palaipsniui.

    Karobas gali būti vienas iš skaidulų šaltinių greta daržovių, vaisių ir pilno grūdo produktų, tačiau jis nėra pakaitalas padidėjusio cholesterolio gydymui ar kitoms sveikos mitybos taisyklėms.

  • Vyšnių sultys kaip vakaro gėrimas: kodėl jos tinka laikantis Viduržemio jūros dietos

    Laikantis Viduržemio jūros dietos, vėlyvą vakarą neretai kyla klausimas ne tik ką užkąsti, bet ir ką išgerti. Mitybos specialistai ir kai kurie tyrimai kaip vieną iš tinkamų pasirinkimų mini rūgščiųjų vyšnių sultis.

    Kaip rašo „EatingWell“, šios sultys vertinamos dėl kelių priežasčių: jose yra augalinės kilmės polifenolių, o renkantis 100 proc. nesaldintas sultis išvengiama pridėtinio cukraus. Be to, tai gėrimas be kofeino ir alkoholio.

    Viduržemio jūros dieta laikoma viena sveikiausių mitybos krypčių – joje daug vaisių, daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų, žuvies ir sveikųjų riebalų. Todėl gėrimo pasirinkimas vakare dažnai sukasi apie tai, kas neapsunkina organizmo ir neblogina miego.

    Rūgščiosios vyšnios išsiskiria ir tuo, kad sultyse natūraliai gali būti melatonino, taip pat minimi tokie miego kokybei svarbūs elementai kaip triptofanas bei magnis. Vis dėlto pabrėžiama, kad didesnių tyrimų dar reikia, jog potenciali nauda būtų patvirtinta tvirčiau.

    Kuo išsiskiria rūgščiųjų vyšnių sultys

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad rūgščiųjų vyšnių sultyse yra antocianinų – polifenolių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Šie junginiai dažnai minimi kalbant apie augalinį maistą, būdingą Viduržemio jūros dietai.

    Kitas praktinis argumentas – tai gėrimas, kuriame nėra kofeino, todėl jis gali būti tinkamesnis vakare nei kava, juodoji arbata ar kai kurie energiniai gėrimai. Taip pat primenama, kad alkoholis, nors kartais laikomas „migdančiu“, gali trikdyti miegą ir lemti dažnesnį prabudimą.

    Dar viena priežastis – galimybė pakeisti saldintus gėrimus. Viduržemio jūros dieta rekomenduoja riboti produktus ir gėrimus su pridėtiniu cukrumi, o renkantis 100 proc. nesaldintas rūgščiųjų vyšnių sultis jo išvengiama.

    Kaip jas gerti vakare

    Specialistai siūlo kelis paprastus būdus, kaip rūgščiųjų vyšnių sultis pritaikyti vakarui. Vienas populiariausių – sumaišyti su gazuotu vandeniu ir ledukais, pridedant šiek tiek citrinos ar žaliosios mėtos.

    Taip pat siūloma nedidelį kiekį sulčių įmaišyti į glotnutį su natūraliu jogurtu, šaldytomis uogomis ir špinatais. Akcentuojama, kad sulčių dalį verta laikyti saikingą, o saldumą „atiduoti“ vaisiams, kurie kartu suteikia ir skaidulų.

    Dar vienas variantas – šiltas gėrimas: švelniai pašildytos sultys, praskiestos vandeniu, pagardintos cinamonu ar apelsino žievele. Kai kam tinka ir nedidelis sulčių „šlakelis“ į žolelių arbatą, pavyzdžiui, ramunėlių.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis

    Renkantis parduotuvėje, patariama ieškoti 100 proc. rūgščiųjų vyšnių sulčių be pridėtinių saldiklių ar kitų papildomų ingredientų. Kai kurie produktai gali būti saldinti arba maišyti su kitomis sultimis.

    Nors šios sultys minimos kaip galintis tikti vakaro pasirinkimas, jų poveikis miegui nėra garantuotas ir gali skirtis tarp žmonių. Jei miego problemos kartojasi, verta ieškoti priežasčių plačiau – nuo kofeino vartojimo iki vakaro įpročių.

  • Arbata per karšta? Tyrėjai įspėja: šis įprotis gali didinti širdies ligų riziką

    Arbata daugeliui yra kasdienis ritualas, tačiau mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad svarbu ne tik arbatos rūšis, bet ir temperatūra, kuria ją geriame. Naujesni stebėjimo tyrimai rodo, kad įprotis gerti labai karštus gėrimus gali būti siejamas su prastesniais širdies ir kraujagyslių sveikatos rodikliais.

    Moksliniame tyrime, paskelbtame žurnale The Journal of Internal Medicine, buvo analizuoti maždaug 486 000 žmonių duomenys. Dalyviai buvo stebimi beveik dešimtmetį, vertinant jų arbatos vartojimo įpročius ir sąsajas su širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas nustatyta apie temperatūrą?

    Tyrėjai pastebėjo, kad žmonėms, kurie nurodė geriantys verdančiai karštą arbatą, širdies ir kraujagyslių ligų tikimybė buvo apie 16 proc. didesnė nei tiems, kurie arbatą gėrė atvėsusią. Svarbu pabrėžti, kad tai yra statistinė sąsaja, o ne tiesioginis įrodymas, jog būtent karšta arbata sukelia ligas.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad itin karšti gėrimai gali dirginti burnos ir ryklės gleivinę, o tai ilgainiui laikoma nepalankiu veiksniu bendrai savijautai. Praktinis patarimas paprastas: leisti gėrimui kelias minutes atvėsti tiek, kad būtų patogu gurkšnoti neplikinant.

    Užplikyti karštu vandeniu ir gerti karštą – ne tas pats

    Arbatos paruošimui dažnai reikalingas karštas vanduo, nes taip iš lapelių geriau išsiskiria polifenoliai ir kiti augaliniai junginiai, siejami su antioksidacinėmis savybėmis. Tačiau viena yra užplikyti, o kita – iš karto gerti, kai gėrimas dar yra labai karštas.

    Jei norisi neprarasti skonio, bet sumažinti riziką nusideginti, rekomenduojama po užplikymo luktelėti arba įsipilti į puodelį taip, kad gėrimas greičiau atvėstų. Taip išlaikomas aromatas, bet mažėja tikimybė sudirginti audinius.

    Ar stipresnė ir dažniau geriama arbata reiškia daugiau naudos?

    Tyrime pastebėta, kad saikingo stiprumo arbata buvo siejama su palankesniais širdies ir kraujagyslių sveikatos rodikliais nei labai stipri arba itin silpna. Vis dėlto stiprumas buvo vertintas pagal pačių dalyvių pateiktą informaciją, todėl to negalima laikyti tiksliu receptu, kiek minučių arbatą būtina laikyti.

    Taip pat fiksuota, kad arbatos gėrimas bent tris kartus per savaitę buvo siejamas su maždaug 11 proc. mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o mažiausi rodikliai stebėti tarp išgeriančių šešias–aštuonias puodelių per dieną. Tai nereiškia, kad tiek turėtų gerti kiekvienas, nes stebėjimo tyrimai neatskiria, ar rezultatą lėmė pati arbata, ar kiti gyvenimo būdo veiksniai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad arbata nėra stebuklingas sprendimas, o jos poveikį verta vertinti kartu su bendra gyvenimo būdo visuma. Reguliarus fizinis aktyvumas, nerūkymas, pakankamas miegas ir subalansuota mityba širdies sveikatai paprastai daro didesnę įtaką nei vienas konkretus gėrimas.

  • Mėgstate arbatą? Mokslininkai įspėja: viena detalė gali didinti infarkto ir insulto riziką

    Arbata dažnai siejama su nauda širdžiai, tačiau mokslininkai primena svarbų niuansą: per karštas gėrimas gali būti susijęs su didesne širdies ir kraujagyslių įvykių rizika. Dėmesio verta ne tik tai, ką geriame, bet ir kokios temperatūros.

    Didelės apimties stebėjimo tyrimuose arbatos vartojimas kelis kartus per savaitę buvo siejamas su mažesne kraujagyslių ligų rizika. Vis dėlto tose pačiose analizėse pastebėta, kad žmonėms, kurie įprastai geria itin karštą arbatą, bendra rizika gali būti didesnė.

    Kodėl temperatūra gali būti svarbi?

    Viena iš galimų priežasčių yra tai, kad labai karšti gėrimai gali dirginti stemplės ir burnos gleivinę, skatinti lėtinį uždegimą ir audinių pažeidimus. Tokie procesai gali turėti netiesioginį ryšį su bendru organizmo uždegiminiu fonu ir širdies bei kraujagyslių sveikata.

    Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad itin karšto gėrimo įprotis dažnai eina kartu su kitais rizikos veiksniais. Stebėjimo tyrimai gali atskleisti sąsajas, tačiau neįrodo, kad būtent arbata ar jos temperatūra tiesiogiai sukelia infarktą ar insultą.

    Kiek ir kokios arbatos gerti?

    Tyrimuose dažniau minima, kad reguliarus arbatos vartojimas gali būti susijęs su palankesniais rodikliais, ypač kai ji geriama neplikinančios temperatūros. Kai kuriose analizėse geriausi rezultatai siejami su keliais puodeliais per dieną, tačiau tai nėra universali rekomendacija visiems.

    Arbatoje esantys polifenoliai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Šių junginių taip pat gausu vaisiuose, daržovėse, neskaldytuose grūduose, riešutuose, kavoje ir kakavoje.

    Ką daryti praktiškai?

    Specialistai pataria leisti arbatai atvėsti ir vengti įpročio gerti plikinančiai karštus gėrimus. Jei gėrimas degina burną, tai paprastai yra aiškus signalas, kad temperatūra per aukšta.

    Širdies ir kraujagyslių ligų riziką labiausiai mažina kompleksiniai įpročiai: nerūkymas, pakankamas fizinis aktyvumas, normalus kūno svoris, ribojamas alkoholis, subalansuota mityba ir kraujospūdžio kontrolė. Arbata gali būti šių įpročių dalis, tačiau ji nepakeičia kitų svarbiausių prevencijos priemonių.

  • Mokslininkai nustatė: vos 40 g graikinių riešutų per dieną gali veikti nuotaiką ir apetitą

    Vos 40 gramų graikinių riešutų per dieną gali būti siejami su pokyčiais, susijusiais su nuotaika ir medžiagų apykaita, rodo pastaruoju metu aptariami moksliniai tyrimai. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis nėra stebuklingas, tačiau produktas turi sudėtį, kuri teoriškai gali paveikti savijautą.

    Graikiniuose riešutuose gausu omega-3 riebalų rūgščių, skaidulų ir triptofano. Triptofanas yra nepakeičiama aminorūgštis, kuri organizme naudojama serotonino sintezei, o šis neuromediatorius siejamas su nuotaikos, miego ir apetito reguliavimu.

    Vis dėlto vien tai, kad maiste yra triptofano, dar nereiškia, jog serotonino kiekis smegenyse būtinai padidės taip, kad žmogus aiškiai pajustų nuotaikos pagerėjimą. Nuotaiką lemia daugybė veiksnių, įskaitant miegą, stresą, fizinį aktyvumą, bendrą mitybos kokybę ir sveikatos būklę.

    Kodėl dėmesys krypsta į žarnyną?

    Tyrėjai taip pat išskiria graikiniuose riešutuose esančius polifenolius, ypač elagitaninus, kurie žarnyne gali būti paverčiami urolitinais. Šios medžiagos pastaraisiais metais aktyviai tiriamos dėl galimo poveikio uždegiminiams procesams ir ląstelių energijos apykaitai.

    Tema glaudžiai siejama su žarnyno ir smegenų ašimi, nes žarnyno mikrobiota dalyvauja daugybėje fiziologinių procesų. Skaidulos, augalinės kilmės junginiai ir riebalų rūgštys gali veikti žarnyno bakterijų sudėtį, o tai kai kuriais atvejais siejama su savijautos pokyčiais.

    Ką verta prisiminti prieš darant išvadas?

    Specialistai pabrėžia, kad šių duomenų negalima interpretuoti kaip pažado, jog kasdien suvalgomi 40 gramų riešutų garantuotai pagerins nuotaiką. Tam reikėtų daugiau didelės apimties, ilgalaikių tyrimų su skirtingomis žmonių grupėmis ir aiškiai apibrėžtais vertinimo kriterijais.

    Graikiniai riešutai taip pat nėra depresijos ar kitų psichikos sutrikimų gydymo priemonė. Esant užsitęsusiems nuotaikos sutrikimams, tikslinga kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistus, o mitybą vertinti kaip vieną iš bendros sveikatos dalių.

    Vis dėlto kaip subalansuotos mitybos dalis riešutai gali būti naudingi: tai maistingas produktas, suteikiantis nesočiųjų riebalų, skaidulų ir mikroelementų. Svarbiausia laikytis saiko, įvertinti individualius poreikius ir nepamiršti bendro kalorijų balanso.

  • Rudenį visi prisimena obuolius, bet šis uoginis vaisius gali nustebinti: kuo ypatinga aronija

    Rudenį visi prisimena obuolius, bet šis uoginis vaisius gali nustebinti: kuo ypatinga aronija

    Rudenį ant stalo dažniausiai atsiduria obuoliai, kriaušės ar vėlyvos slyvos, tačiau aronija neretai lieka pamiršta. Nors jos skonis nėra saldus, tamsiose, kiek sutraukiančiose uogose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, todėl jos vis dažniau vertinamos kaip naudingas kasdienės mitybos priedas.

    Aronijos spalva beveik juoda, su violetiniu atspalviu, o ją lemia antocianinai, priklausantys polifenolių grupei. Būtent polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, kuris padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o kartu skatina domėjimąsi uogomis kaip dalimi subalansuotos mitybos.

    Be polifenolių, aronijose yra vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, kalio ir magnio, bei maistinių skaidulų. Dėl šios sudėties aronija dažnai minima tarp uoginių augalų, kurie gali papildyti racioną, ypač šaltuoju metų laiku, kai norisi daugiau sezoninių produktų.

    Pastaraisiais metais nemažai dėmesio skiriama galimam aronijos ryšiui su širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, tokiais kaip kraujospūdis ar cholesterolio profilis. Klinikiniai tyrimai ir jų apžvalgos rodo, kad kai kuriose grupėse pastebėta palankių pokyčių, tačiau įrodymai nėra pakankamai vienareikšmiai, kad aronija būtų laikoma gydymo priemone.

    „Protingiausia aroniją vertinti kaip vertingą įvairios mitybos dalį, o ne kaip pakaitalą vaistams“, – pabrėžia mitybos specialistai, vertindami klinikinių tyrimų duomenų ribotumą.

    Dėl sutraukiančio skonio aronija dažniau vartojama ne šviežia, o perdirbta: spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, gaminami tyrės ar mišrūs vaisių pagardai. Renkantis pirktines sultis verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir prioritetą teikti produktams be didelio kiekio pridėtinio cukraus.

    Džiovinta aronija dažnai naudojama košėms, jogurtui ar užpilams, o uogas prieš plikant patariama šiek tiek susmulkinti, kad geriau atsiskleistų skonis. Taip aroniją lengviau įtraukti į kasdienį rudeninį meniu, net jei jos natūralus kartumas iš pradžių atrodo per ryškus.

  • Alyvuogių aliejus keptuvėje: gydytojai paaiškino, kada jis nepavojingas, o kada virsta kalorijų spąstais

    Alyvuogių aliejus keptuvėje: gydytojai paaiškino, kada jis nepavojingas, o kada virsta kalorijų spąstais

    Alyvuogių aliejus dažnai laikomas vienu sveikiausių pasirinkimų virtuvėje, tačiau klausimas, ar jis tinka kepti, vis dar kelia ginčų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu atskirti aliejaus stabilumą nuo patiekalo kaloringumo: net ir kokybiškas aliejus nepadaro gruzdinto maisto sveiku.

    Didžiausia baimė dažniausiai siejama su vadinamąja dūmijimo temperatūra, kai riebalai pradeda irti ir skleisti dūmus. Ypač tyro alyvuogių aliejaus dūmijimo riba dažnai siekia apie 190–210 laipsnių, o įprastai gruzdinimui naudojama temperatūra dažniausiai būna apie 175 laipsnius.

    Todėl, tinkamai kontroliuojant kaitrą, ypač tyras alyvuogių aliejus paprastai nespėja pasiekti kritinės ribos. Vis dėlto svarbu suprasti, kad aliejų ardo ne vien temperatūra, bet ir oksidacija, kuri stiprėja ilgai kaitinant ir daug kartų naudojant tą pačią porciją.

    Kodėl alyvuogių aliejus atsparesnis?

    Alyvuogių aliejuje vyrauja oleino rūgštis, tai yra mononesočioji riebalų rūgštis, kuri laikoma stabilesne kaitinant nei polinesočiosios. Palyginimui, sėklų aliejai, pavyzdžiui, saulėgrąžų, kukurūzų ar sojų, ilgai kaitinami dažniau greičiau oksiduojasi.

    Prie stabilumo prisideda ir natūralūs antioksidantai, ypač polifenoliai, kurių daugiau būna ypač tyrame alyvuogių aliejuje. Jie padeda lėtinti riebalų oksidaciją, todėl tokio tipo aliejus karštyje kai kuriais atvejais sudaro mažiau nepageidaujamų skilimo produktų nei dalis rafinuotų augalinių aliejų.

    Kepimas vis tiek didina kaloringumą

    Net jei aliejus yra santykinai stabilus, gruzdintas maistas išlieka kaloringas. Įkaitintame aliejuje esantis produkto vanduo ima garuoti, o garams pasišalinus, maiste susidaro ertmės, į kurias įsigeria riebalai.

    Dėl šios priežasties bulvės ar kiti krakmolingi produktai po kepimo aliejuje gali tapti kelis kartus kaloringesni nei prieš tai. Pagrindinė priežastis yra įsigėrę riebalai, todėl mitybos specialistai ragina vertinti ne tik tai, kuo kepama, bet ir kaip dažnai renkamasi gruzdinti.

    Ką verta prisiminti namuose?

    Sveikesniam rezultatui svarbiausia neperkaitinti aliejaus ir nepalikti jo ilgai kaitintis tuščioje keptuvėje. Taip pat rekomenduojama vengti daugkartinio to paties aliejaus naudojimo, ypač gruzdinant, nes kaitinant aliejus pamažu oksiduojasi ir keičia sudėtį.

    Jei tikslas yra sumažinti kalorijų kiekį, geriausiai padeda ne aliejaus rūšies pakeitimas, o kepimo būdo koregavimas, pavyzdžiui, trumpesnis kepimas, mažesnis aliejaus kiekis ar alternatyvos, tokios kaip orkaitė. Alyvuogių aliejus gali būti geras pasirinkimas, tačiau jis nepanaikina pačio kepimo aliejuje poveikio patiekalo energinei vertei.

  • Šis vaisius gali padėti smegenims: mokslininkai aiškinasi, kodėl granatą verta valgyti dažniau

    Šis vaisius gali padėti smegenims: mokslininkai aiškinasi, kodėl granatą verta valgyti dažniau

    Granatas vis dažniau minimas kaip vaisius, kuriame gausu biologiškai aktyvių junginių, ypač polifenolių. Tyrėjai daugiausia dėmesio skiria punikalaginams, antocianinams ir kitiems fenoliniams junginiams, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Mokslininkų susidomėjimas siejamas su tuo, kad smegenų senėjimo procesuose svarbų vaidmenį turi oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas. Oksidacinis stresas vystosi tuomet, kai organizme susidaro daugiau reaktyviųjų deguonies formų, nei organizmas pajėgia neutralizuoti, o tai ilgainiui gali veikti nervų sistemą.

    Kas žinoma iš klinikinių tyrimų?

    Granato poveikis vertinamas ne tik laboratorijose, bet ir klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis. Viename 12 mėnesių trukmės tyrime vidutinio ir vyresnio amžiaus dalyviams kasdien buvo duodama apie 236 mililitrus granatų sulčių arba placebo gėrimas, o tyrime dalyvavo 261 asmuo, kurių amžius siekė 50–75 metus.

    Vertinant atminties ir pažinimo funkcijas, viename vizualinės atminties teste granatų sultis vartojusių dalyvių mokymosi gebėjimas išliko stabilesnis, tuo metu placebo grupėje fiksuotas prastėjimas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ne visuose testuose skirtumai buvo vienodai ryškūs, todėl rezultatų nereikėtų vertinti kaip universalaus sprendimo.

    Nauda priklauso ir nuo to, kaip vartojate

    Kasdienėje mityboje paprasčiausias pasirinkimas yra šviežias vaisius, nes jis suteikia ne tik bioaktyvių medžiagų, bet ir skaidulų. Granato sėklas patogu berti į košę, jogurtą, salotas ar glotnučius, taip padidinant skaidulų ir augalinių junginių kiekį racione.

    Granatų sultys taip pat gali būti pasirinkimas, tačiau jose paprastai yra gerokai mažiau skaidulų nei vaisiuje, o priklausomai nuo produkto gali būti ir pridėtinio cukraus. Renkantis gėrimą verta tikrinti sudėtį ir teikti pirmenybę sultims be papildomų saldiklių.

    Kuo granatas vertingas mitybiškai?

    Maistinės vertės požiūriu granatas laikomas santykinai nekaloringu vaisiumi: 100 gramų valgomosios dalies suteikia apie 83 kilokalorijas. Tame kiekyje būna maždaug 18–19 gramų angliavandenių ir apie 4 gramai skaidulų.

    Granate randama vitamino C, vitamino K ir folatų, o mažesniais kiekiais ir vitamino E bei kai kurių B grupės vitaminų. Taip pat jis suteikia kalio, vario ir mangano, tačiau didžiausia jo vertė siejama būtent su polifenoliais, antocianinais ir elagitaninais.

    Mitybos specialistai primena, kad smegenų sveikatą geriausiai palaiko ne vienas produktas, o bendra mitybos kryptis. Praktikoje tai reiškia dažnesnį įvairių vaisių ir daržovių, pilno grūdo produktų, riešutų, sėklų ir sveikųjų riebalų įtraukimą, o granatas gali tapti viena iš šios visumos dalių.

  • Pamirštas sodo lobis: šios uogos turi daug vitamino C, pektinų ir ląstelienos

    Pamirštas sodo lobis: šios uogos turi daug vitamino C, pektinų ir ląstelienos

    Dar prieš kelis dešimtmečius raudonieji serbentai buvo įprastas augalas prie namų, tačiau šiandien juos dažniau nustelbia šilauogės, avietės ar braškės. Mitybos specialistai primena, kad rūgštaus skonio uogos maistine verte joms nenusileidžia, o kai kuriais aspektais net išsiskiria.

    Raudonieji serbentai vertinami dėl ląstelienos, vitamino C ir augalinių junginių, vadinamų polifenoliais. Tokia kombinacija svarbi kasdienei mitybai, nes padeda lengviau surinkti daugiau augalinės kilmės medžiagų iš įprastų sezoninių produktų.

    Ląsteliena ir pektinai žarnynui

    Viena ryškiausių šių uogų savybių yra ląstelienos kiekis, įskaitant pektinus, kurie priskiriami tirpiajai ląstelienai. Tirpioji ląsteliena gali būti fermentuojama žarnyno bakterijų, todėl laikoma naudinga žarnyno mikrobiotai.

    Pektinai taip pat siejami su lėtesniu virškinimu, todėl ilgiau išlieka sotumo jausmas. Dėl to dubenėlis šviežių serbentų prie pusryčių gali būti praktiškesnis pasirinkimas nei saldinti vaisiniai gaminiai ar desertai.

    Vitamino C ir antioksidantų šaltinis

    Raudonieji serbentai turi vitamino C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Šimte gramų šviežių uogų jo yra apie 41 miligramą, o energinė vertė išlieka nedidelė, apie 56 kilokalorijas.

    Šiose uogose randama ir mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalio, magnio bei kalcio, nors jų kiekiai paprastai nėra tokie, kad pakeistų kitus pagrindinius šių medžiagų šaltinius. Papildomą vertę suteikia polifenoliai, kurie siejami su antioksidacinėmis savybėmis.

    Kaip dažniau įtraukti į racioną

    Dažniausiai raudonieji serbentai prisimenami dėl uogienių, žele ar naminio sirupo, tačiau šviežias uogas paprasta naudoti kasdien. Jos tinka su natūraliu jogurtu, koše, kokteiliais ar vaisių ir daržovių salotomis, ypač kai norisi gaivios rūgštelės.

    Rūgštus ir šiek tiek sutraukiantis skonis dera ir su sūresniais patiekalais, pavyzdžiui, padažais prie keptos mėsos, sūriais ar salotomis su riešutais. O jei derlius gausesnis, uogas verta užšaldyti, kad jos praverstų ir ne sezono metu.

    Raudonieji serbentai primena paprastą mitybos principą: sveikatai palankūs pasirinkimai nebūtinai turi būti egzotiški ar brangūs. Kartais užtenka sugrįžti prie vietinių sezoninių uogų, kurios padeda padidinti ląstelienos ir augalinių junginių kiekį racione.

  • 5 raudoni ir violetiniai produktai, galintys mažinti kraujospūdį ir blogąjį cholesterolį

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, todėl mokslininkai nuolat ieško kasdienėje mityboje pritaikomų būdų, galinčių mažinti riziką. Naujesnės apžvalgos ir klinikiniai tyrimai vis dažniau akcentuoja augalinių junginių, ypač polifenolių, svarbą kraujagyslių sveikatai.

    Didžiausio dėmesio sulaukia raudonos, mėlynos ir violetinės spalvos vaisiai bei daržovės, nes jų atspalvį dažnai lemia antocianinai. Šie polifenoliai siejami su geresne endotelio, tai yra kraujagyslių vidinio sluoksnio, funkcija, o tai gali turėti reikšmės tiek kraujospūdžiui, tiek cholesterolio apykaitai.

    Kuo svarbūs antocianinai?

    Antocianinai laikomi antioksidantais, galinčiais padėti mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, kurie prisideda prie aterosklerozės. Tyrimuose jie siejami su nedideliais, bet statistiškai reikšmingais kraujospūdžio ir lipidų rodiklių pokyčiais, ypač kai tokie produktai vartojami reguliariai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra gydymas ir nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų. Didžiausia nauda paprastai pasireiškia tada, kai spalvingi augaliniai produktai tampa viso sveikesnio mitybos modelio dalimi, kartu ribojant druską, itin perdirbtą maistą ir sočiuosius riebalus.

    Produktai, kuriuos verta įtraukti

    Viena dažniausiai minimų alternatyvų yra raudonosios vynuogės, kuriose aptinkama antocianinų, kitų polifenolių ir resveratrolio. Kai kuriuose nedideliuose tyrimuose kasdien vartojant didesnį kiekį raudonųjų vynuogių buvo fiksuotas bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų, dažnai vadinamų bloguoju cholesteroliu, sumažėjimas.

    Ne mažiau dėmesio sulaukia mėlynės, gervuogės ir kitos tamsios uogos, kurios laikomos vienu patogiausių antocianinų šaltinių. Jas paprasta derinti su natūraliu jogurtu, avižomis ar varške, o pasirinkus šaldytas uogas galima išlaikyti įprotį visus metus.

    Iš daržovių dažnai išskiriami raudonieji svogūnai, kuriuose be antocianinų yra ir kvercetino, siejamo su kraujagyslių tonusu. Taip pat minima raudongūžė kopūstė, kurioje derinami antocianinai, vitaminas C ir skaidulos, svarbios cholesterolio mažinimui per tulžies rūgščių apykaitą.

    „Svarbiausia yra daryti viską, kas įmanoma, kad apsaugotume širdį, o raudoni ir violetiniai produktai gali būti paprasta ir praktiška mitybos dalis“, – sakė gydytoja Nisa Aslam.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Jei kraujospūdis ar cholesterolio rodikliai yra padidėję, vien mitybos pokyčių gali nepakakti, todėl svarbi individuali gydymo taktika. Ypač tai актуalu žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems inkstų ligų, patyrusiems infarktą ar insultą, taip pat vartojantiems kelis vaistus.

    Praktinis patarimas paprastas: siekite, kad lėkštėje kasdien atsirastų kuo daugiau natūralių augalinių spalvų, o raudoni ir violetiniai produktai būtų ne epizodas, o įprotis. Tokia strategija dažniausiai dera su bendromis kardiologinėmis rekomendacijomis dėl skaidulų, mažesnio druskos kiekio ir aktyvesnio gyvenimo būdo.