CP v2

Tag: Popartas

  • Kaip užtemimai pateko į meną: nuo viduramžių kryžiaus scenų iki poparto ir mokslo iliustracijų

    Kaip užtemimai pateko į meną: nuo viduramžių kryžiaus scenų iki poparto ir mokslo iliustracijų

    Užtemimas, kurį norisi išsaugoti

    Saulės užtemimas trunka vos kelias minutes, tačiau žmonės jį bando įamžinti tūkstančius metų. Iki fotografijos eros tai darė dailininkai, graveriai ir rankraščių iliustruotojai, bandę perteikti akimirką, kai diena staiga virsta prieblanda.

    2026 metų rugpjūčio 12 dieną visiškas Saulės užtemimas vėl bus matomas dalyje Ispanijos, todėl tema grįžta ne tik į mokslines prognozes, bet ir į kultūros lauką. Kartu tai primena, kaip keitėsi mūsų santykis su reiškiniu: nuo baimės ir pranašysčių iki smalsumo, estetikos ir tikslaus stebėjimo.

    Nuo ženklų danguje iki religinių siužetų

    Ankstyviausi dangaus vaizdavimo pėdsakai rodo, kad žmonės seniai siekė „sudėti“ Saulę, Mėnulį ir žvaigždes į suprantamą schemą. Tam dažnai pasitelkti simboliai, o dangaus reiškiniai interpretuoti kaip įspėjimai ar dieviški ženklai.

    Antikos autorių tekstuose minima, kad užtemimai galėjo tapti lūžio tašku net mūšiuose, kai kariaujančios pusės reiškinį suprasdavo kaip ženklą sustoti. Vėliau viduramžių mene užtemimas ypač dažnai tapo pasakojimo priemone Kristaus nukryžiavimo scenose, kur dangaus patamsėjimas pabrėždavo dramą ir sakralumą.

    Tuometiniuose kūriniuose Mėnulis ir Saulė neretai vaizduoti ne tiek astronomiškai tiksliai, kiek atpažįstamai žiūrovui. Dailininkams, kurie patys galėjo nebūti matę visiško užtemimo, svarbiausia buvo idėja ir emocija, o ne realistiškas vainiko ar šviesos žiedų perteikimas.

    Barokas ir augantis mokslo smalsumas

    Baroko laikotarpiu užtemimų vaizdavimas tapo technologiškai ambicingesnis: dailininkai ieškojo būdų parodyti šviesos praradimą, dangaus atspalvių lūžius ir žmonių reakcijas. Religinė simbolika niekur nedingo, tačiau greta jos vis ryškiau matėsi naujas impulsas – noras suprasti reiškinį.

    Šiame kontekste užtemimai paveiksluose kartais jau tampa ne tik fonu siužetui, bet ir pagrindiniu objektu. Kūriniuose atsiranda astronominiai instrumentai, stebėtojai, skaičiavimai, o pats dangaus įvykis pateikiamas kaip vertas tyrimo ir fiksavimo.

    18 amžiuje dailė neretai veikė kaip argumentas mokslo infrastruktūrai: astronominių stebėjimų ciklai ir užsakomi darbai tapdavo priemone įtikinti mecenatus ar institucijas remti observatorijas. Taip estetika ir pažanga ėjo greta: paveikslas tapo ir meno kūriniu, ir idėjos nešėju.

    Kai tapyba tapo beveik matavimo priemone

    19 amžiuje, romantizmo ir susižavėjimo didingais gamtos reiškiniais laikais, užtemimas buvo puiki proga kalbėti apie žmogaus mažumą ir gamtos jėgą. Dailininkai rinkosi skirtingas perspektyvas: vieni rodė miestų panoramas, kiti kūrė beveik naktinius peizažus, kuriuose šviesa tampa pagrindiniu veikėju.

    Vėlyvuoju 19 amžiumi atsiranda dar vienas posūkis: kol fotografija dar negalėjo patikimai užfiksuoti Saulės vainiko ir subtilių šviesos struktūrų, kai kurie kūrėjai tapė itin preciziškai. Tokie darbai rėmėsi greitais užrašais, eskizais ir stebėjimo disciplina, nes visiškos fazės laikas trumpas.

    20 amžiuje užtemimas persikelia į modernizmo ir poparto kalbą. Vieniems jis tampa forma, ritmu ir kontrastu tarp šviesos bei šešėlio, kitiems – grafiška idėja, kurią galima perkelti į aiškias linijas, apskritimus ir spalvinius laukus.

    Šiandien, kai užtemimą fiksuoja telefonai ir kameros, tapybos tradicija atrodo tarsi atminties archyvas. Ji primena laikus, kai vienintelis būdas išsaugoti patirtį buvo akys, ranka ir kelių minučių įspūdis, paverstas vaizdu.

  • Vengrijos poparto legenda György Kemény 90-ies: Budapešte atidaryta karjerą apibendrinanti paroda

    Vengrijos poparto legenda György Kemény 90-ies: Budapešte atidaryta karjerą apibendrinanti paroda

    Paroda, aprėpianti 7 dešimtmečius

    Budapešto rotušės Naujojoje galerijoje pristatoma György Kemény retrospektyva, apžvelgianti daugiau nei septynis dešimtmečius trunkančią kūrybą. Ekspozicija pristatoma kaip išsamus žvilgsnis į menininko kelią nuo plakatų ir poparto iki vėlyvųjų skaitmeninių abstrakcijų.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tai vienas retesnių atvejų, kai vienoje erdvėje sujungiami skirtingų laikotarpių darbai: tapybos reprodukcijos, plakatai, piešiniai, skaitmeniniai kūriniai ir skulptūros. Tokia apimtis leidžia sekti, kaip keitėsi Kemény vizualinė kalba ir temos.

    Plakatai, pakeitę Budapešto veidą

    Kemény dešimtmečiais kūrė plakatus, kurie tapo atpažįstama Budapešto gatvių vizualinio identiteto dalimi. Parodoje akcentuojama jo nuostata plakatą laikyti ne vien taikomąja grafika, o savarankišku meno kūriniu.

    Pasak kuratorių, būtent plakatuose ryškiausiai matomas menininko gebėjimas sujungti ironiją, žaismę ir aiškią, įtaigią kompoziciją. Tai artima šiuolaikinėms vizualinės komunikacijos tendencijoms, kai grafika vis dažniau vertinama kaip kultūros, o ne tik reklamos reiškinys.

    Lūžis Paryžiuje ir poparto įtaka

    Vienu svarbiausių karjeros posūkių įvardijama 1963 metais įvykusi kelionė į Paryžių, kur menininkas susidūrė su amerikietišku popartu ir Maxo Ernsto koliažų tradicija. Šių įtakų pagrindu gimę kūriniai vėliau tapo vienais ikoniškiausių Vengrijos poparto istorijoje.

    Ekspozicijoje taip pat atkuriamas tikro dydžio secco sienų tapybos darbas, buvęs Ferenc Kőszeg buto tarnaitės kambaryje. Šis kūrinys pristatomas kaip vienas embleminių laikotarpio ženklų, padedantis suprasti poparto skverbimąsi į privačias erdves ir kasdienybės estetiką.

    „Kemény meninė laikysena pasižymi tiesumu, atvirumu, neformalumu, humoru ir žaismingumu“, – sakė meno istorikas Dávid Fehér.

    Paroda išryškina ir vėlesnius stiliaus virsmus: spalvingą poparto etapą pakeitė juodai balti siurrealistiniai piešiniai, vėliau atsirado ekspresyvūs flomasterio ir kreidos darbai. Nuo 2000-ųjų menininko kūryboje vis svarbesnės tapo skaitmeninės technologijos, o skaitmeninis menas įsitvirtino kaip pagrindinis įrankis.

    Kemény kūrė ir Budapešto festivalio orkestro vizualinį identitetą, taip pat 1990-aisiais vykusių Budapešto meno ekspozicijų grafinę kryptį. Jo darbų yra Vengrijos nacionalinės galerijos, Ludwig muziejaus bei Walker meno centro Mineapolyje kolekcijose, o retrospektyva veiks iki rugpjūčio 31 dienos.

  • Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney – vienas ryškiausių šiuolaikinio meno vardų, kurio darbai su Kalifornijos baseinais tapo ištisos epochos simboliu. Menininkui buvo 88 metai, jis mirė savo namuose Londone, pranešė jo atstovė.

    Hockney pasaulinį pripažinimą pelnė gebėjimu suderinti poparto įtaką su savita, lengvai atpažįstama vaizdų kalba: ryškiomis spalvomis, supaprastintomis formomis ir preciziška kompozicija. Plačiajai publikai jis labiausiai siejamas su Los Andželo priemiesčių architektūra ir saulės apšviestais baseinais, kurie jo drobėse virto modernios kasdienybės metafora.

    Gimęs Bradforde, šiaurės Anglijoje, Hockney studijavo Karališkajame meno koledže Londone ir anksti tapo britų poparto kartos dalimi. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje jo kūryba išsiskyrė drąsa kalbėti apie intymumą ir tapatybę tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje homoseksualūs santykiai dar buvo kriminalizuoti.

    Kalifornija, kuri tapo stiliumi

    1963 metais persikėlęs į Pietų Kaliforniją, Hockney rado temą, kuri lydėjo jį dešimtmečiais: šviesą, erdvę ir vandens paviršiaus geometriją. Ši patirtis įkūnyta viename garsiausių jo darbų A Bigger Splash, sukurtame 1967 metais, o baseino motyvas tapo savotišku jo vizitiniu ženklu.

    Vėlesniais metais menininkas daug laiko praleido Europoje, kūrė įkvėptas Jorkšyro peizažų ir Normandijos kaimo. Jo kūryboje nuolat kartojosi artimųjų ir bičiulių portretai, taip pat kraštovaizdžiai, kuriuose svarbiausias vaidmuo tenka šviesos kaitai ir metų laikų ritmui.

    Rekordai aukcionuose ir technologijų paieškos

    Hockney kūryba ne kartą fiksavo aukcionų rekordus, o rinka jį laikė vienu komerciškai sėkmingiausių britų menininkų. 2018 metais jo paveikslas Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) aukcione parduotas už maždaug 83 000 000 eurų ir tuo metu buvo brangiausiai parduotas gyvenančio menininko darbas.

    Per daugiau nei šešis dešimtmečius Hockney nuosekliai keitė technikas: dirbo su grafika, fotografija, scenografija, koliažu ir skaitmeninėmis priemonėmis. Pastaraisiais metais jis aktyviai kūrė planšetėje, o jo darbai, sukurti skaitmeniniu būdu, padėjo pasiekti naujesnes auditorijas ir priminė, kad eksperimentas jam buvo ne epizodas, o kūrybos principas.

    Menininkas, kurio darbai žadėjo malonumą

    Meno istorikai ir kuratoriai Hockney dažnai apibūdino kaip autorių, kurio kūryba išlaiko retą pusiausvyrą tarp intelektualumo ir žiūrėjimo džiaugsmo. Jo paveikslai, nepaisant stiliaus permainų, išliko atpažįstami ir artimi publikai – nuo muziejų lankytojų iki kolekcininkų.

    „Jo darbai žavimi, o žodis mylimi čia nėra per stiprus, nes jie remiasi lūkesčiu patirti malonumą“, – rašė istorikas Simonas Schama esė, skirtoje Hockney parodai Paryžiuje.

    Iki pat vėlyvo amžiaus Hockney pabrėžė kasdienio darbo svarbą ir laikė tapybą gyvenimo varikliu. Jo mirtis užveria vieną reikšmingiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios dailės skyrių, tačiau palikimas – nuo baseinų drobių iki skaitmeninių piešinių – toliau formuos, kaip žiūrime į šviesą, spalvą ir kasdienybę.

  • „Audemars Piguet“ ir „Swatch“ netikėtas tandemas: poparto įkvėpti laikrodžiai keičia industriją

    „Audemars Piguet“ ir „Swatch“ netikėtas tandemas: poparto įkvėpti laikrodžiai keičia industriją

    Prabanga susitinka su popartu

    Šveicarijos laikrodžių gamintojas „Audemars Piguet“, veikiantis nuo 1875 metų, pristatė bendrą projektą su „Swatch“ – prekės ženklu, kuris labiau siejamas su žaismingais ir masinei auditorijai prieinamais modeliais. Toks tandemas laikrodžių pasaulyje laikomas netikėtu, nes sujungia aukštąją laikrodininkystę ir popkultūros estetiką.

    Bendrovė „Audemars Piguet“ per istoriją ne kartą laužė taisykles: nuo ankstyvų eksperimentų su atviru mechanizmu iki ypač plonų laikrodžių gamybos. Nauja partnerystė rodo kryptį, kuria juda visa prabangos industrija – ieškoma naujų auditorijų ir naujo pasakojimo, kuris nebūtų uždaras tik kolekcininkams.

    Royal Pop: klasikos perrašymas

    Kolekcija „Royal Pop“ remiasi „Audemars Piguet“ 1972 metais pristatytu „Royal Oak“ dizaino kodu, tačiau jį sąmoningai išjudina poparto nuotaika. Išlieka atpažįstami elementai, tokie kaip aštuonkampis bezelio kontūras, aštuoni varžtai ir „Petite Tapisserie“ raštas, bet visa tai pateikiama ryškesnėmis, pramonėje rečiau matomomis spalvomis.

    Kūrėjai renkasi pirminius ir pastelinius atspalvius, taškelių motyvus, primenančius poparto grafiką, bei akcentuoja matomas mechanizmo detales. Kolekcija siūloma keliomis variacijomis, o pats sumanymas labiau primena dizaino ir kultūros pareiškimą nei tradicinį prabangos produkto pristatymą.

    Laikrodis kaip aksesuaras

    Šios serijos kišeninis laikrodis kuriamas kaip daugiafunkcis aksesuaras: jį galima nešioti ant kaklo, laikyti kišenėje, kabinti prie rankinės ar naudoti kaip papuošalą. Tai atliepia pastarųjų metų mados kryptį, kai į priekį grįžta pakabukai, personalizuoti aksesuarai ir papuošalų įkvėptos detalės.

    Toks sprendimas ypač taikosi į jaunesnius pirkėjus, kurie dažniau renkasi daiktus dėl istorijos, stiliaus ir saviraiškos, o ne vien dėl statuso. Laikrodžių rinkoje tai reikšminga, nes mechaniniai modeliai vis dažniau konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su išmaniaisiais įrenginiais bei kitais gyvenimo būdo produktais.

    „Kodėl šis bendradarbiavimas? Dėl džiaugsmo ir drąsos, kurią jis reiškia. Drąsa dažnai yra inovacijų pradžia ir kvietimas jaunesnei auditorijai mechaninę laikrodininkystę pamatyti kitaip“, – sakė „Audemars Piguet“ vadovė Ilaria Resta.

    Bandymas pakeisti industrijos įvaizdį

    Ilaria Resta viešai akcentuoja norą atsitraukti nuo įsitvirtinusio įvaizdžio, esą prabangi laikrodininkystė yra konservatyvi ir labiau orientuota į vyrus. Tokia komunikacija sutampa su platesnėmis rinkos tendencijomis, kai prabangos ženklai investuoja į įtraukesnį dizainą, universalias kampanijas ir produktus, kuriuos galima pritaikyti skirtingiems stiliams.

    Diskusija apie tai, kam skirti mechaniniai laikrodžiai, šiandien vis mažiau siejama su lytimi ir vis dažniau – su skoniu, kolekcionavimo kultūra bei asmeniniu įvaizdžiu. Būtent todėl „Audemars Piguet“ ir „Swatch“ projektas gali būti vertinamas kaip bandymas išplėsti ribas ne tik dizaino prasme, bet ir pačios industrijos kalboje.

  • Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

    Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

    Paroda Teherane: anti karo menas

    Teherane, augant įtampai Artimuosiuose Rytuose ir mieste matant antiamerikietišką propagandą, lankytojai plūsta į vieną svarbiausių Irano muziejų, kuriame pristatyta anti karo paroda „Art and War“.

    Ekspozicija sutelkta į 7-ojo dešimtmečio JAV poparto darbus, kuriuose karas vaizduojamas kaip politinių sprendimų, technologijų ir masinės kultūros sandūra.

    Parodoje rodomi Roy Lichtensteino, Roberto Indianos ir Jameso Rosenquisto kūriniai, atrinkti dėl aiškių anti karo motyvų.

    Popartas čia veikia kaip kritikos kalba: ryškios spalvos, reklamos estetika ir komiksų stilistika naudojami ne pramogai, o ironijai ir socialiniam komentarui.

    Kūriniai, ilgai slėpti saugyklose

    Didelė dalis eksponatų atkeliauja iš Teherano modernaus meno muziejaus kolekcijos, sukauptos 8-ajame dešimtmetyje, kai Iranas, naftos pajamų pakilimo laikotarpiu, aktyviai pirko modernųjį Vakarų meną.

    Kolekciją reikšmingai formavo buvusio šacho Mohammad Reza Pahlavi žmona Farah Pahlavi, o joje – ir Europos modernizmo vardai nuo Pablo Picasso iki Vincento van Gogho, taip pat Markas Rothko ir Francisas Baconas.

    Po 1979 metų Islamo revoliucijos ir teokratinio režimo įsitvirtinimo daugelis Vakarų meno kūrinių buvo padėti į saugyklas ir dešimtmečius beveik nerodyti viešai.

    Priežastys buvo tiek ideologinės, tiek praktinės: siekta vengti konflikto su konservatyviomis normomis ir kaltinimų, kad valstybės institucijos pataikauja Vakarų skoniui.

    Kodėl paroda vėl rezonuoja?

    Jaunesni lankytojai ypač ilgai sustoja prie J. Rosenquisto „F-111“ – koliažo, kuriame karinis lėktuvas, branduolinio sprogimo grybas ir vaiko veidas sujungiami į vieną pasakojimą apie karinės pramonės logiką.

    Šalia eksponuojamas R. Lichtensteino darbas „Brattata“, primenantis komikso kadrą: naikintuvo pilotas numuša priešo orlaivį, o vaizdas, nors ir popkultūriškai patrauklus, kelia klausimą, kaip karas paverčiamas reginiu.

    „Amerikiečių menininkai dažnai moka karą pašiepti taip, kad tai ir sukrečia, ir priverčia mąstyti“, – sakė Teherano menininkė Ghazaleh Jahanbin.

    Kitas parodos lankytojas Mohammad Sadegh Abbasi akcentavo, kad kultūra įtemptu laikotarpiu žmonėms tampa psichologine atrama.

    „Nepaisant karo ir visų sunkumų, kuriuos žmonės išgyvena, menas leidžia bent trumpam pabėgti nuo spaudimo. Kitaip tariant, menas yra išlikimo būdas“, – sakė Mohammad Sadegh Abbasi.

    Muziejus ruošiasi blogiausiam scenarijui

    Muziejaus vadovas Reza Dabiri-Nejad teigė, kad paroda sąmoningai rengiama kaip reakcija į „aplink vykstančius įvykius“, todėl pasirinkti kūriniai, suformuoti karo patirties arba sukurti kaip atsakas į karus.

    Jo teigimu, eksponatų skaičius laikomas palyginti nedidelis ir tai yra saugumo sprendimas: jei padėtis vėl paaštrėtų, darbus būtų galima greitai perkelti į saugyklas.

    Ankstesnio karo laikotarpiu Irane muziejai ir dalis kultūrinės veiklos buvo uždaryti, tačiau po paliaubų dalis institucijų atnaujino darbą.

    Ši paroda parodo ir platesnę tendenciją: konfliktų fone visuomenės vėl ieško ne tik naujienų, bet ir kultūrinių rėmų, padedančių suprasti, kodėl istorija kartojasi.