Tag: Popartas

  • Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney – vienas ryškiausių šiuolaikinio meno vardų, kurio darbai su Kalifornijos baseinais tapo ištisos epochos simboliu. Menininkui buvo 88 metai, jis mirė savo namuose Londone, pranešė jo atstovė.

    Hockney pasaulinį pripažinimą pelnė gebėjimu suderinti poparto įtaką su savita, lengvai atpažįstama vaizdų kalba: ryškiomis spalvomis, supaprastintomis formomis ir preciziška kompozicija. Plačiajai publikai jis labiausiai siejamas su Los Andželo priemiesčių architektūra ir saulės apšviestais baseinais, kurie jo drobėse virto modernios kasdienybės metafora.

    Gimęs Bradforde, šiaurės Anglijoje, Hockney studijavo Karališkajame meno koledže Londone ir anksti tapo britų poparto kartos dalimi. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje jo kūryba išsiskyrė drąsa kalbėti apie intymumą ir tapatybę tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje homoseksualūs santykiai dar buvo kriminalizuoti.

    Kalifornija, kuri tapo stiliumi

    1963 metais persikėlęs į Pietų Kaliforniją, Hockney rado temą, kuri lydėjo jį dešimtmečiais: šviesą, erdvę ir vandens paviršiaus geometriją. Ši patirtis įkūnyta viename garsiausių jo darbų A Bigger Splash, sukurtame 1967 metais, o baseino motyvas tapo savotišku jo vizitiniu ženklu.

    Vėlesniais metais menininkas daug laiko praleido Europoje, kūrė įkvėptas Jorkšyro peizažų ir Normandijos kaimo. Jo kūryboje nuolat kartojosi artimųjų ir bičiulių portretai, taip pat kraštovaizdžiai, kuriuose svarbiausias vaidmuo tenka šviesos kaitai ir metų laikų ritmui.

    Rekordai aukcionuose ir technologijų paieškos

    Hockney kūryba ne kartą fiksavo aukcionų rekordus, o rinka jį laikė vienu komerciškai sėkmingiausių britų menininkų. 2018 metais jo paveikslas Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) aukcione parduotas už maždaug 83 000 000 eurų ir tuo metu buvo brangiausiai parduotas gyvenančio menininko darbas.

    Per daugiau nei šešis dešimtmečius Hockney nuosekliai keitė technikas: dirbo su grafika, fotografija, scenografija, koliažu ir skaitmeninėmis priemonėmis. Pastaraisiais metais jis aktyviai kūrė planšetėje, o jo darbai, sukurti skaitmeniniu būdu, padėjo pasiekti naujesnes auditorijas ir priminė, kad eksperimentas jam buvo ne epizodas, o kūrybos principas.

    Menininkas, kurio darbai žadėjo malonumą

    Meno istorikai ir kuratoriai Hockney dažnai apibūdino kaip autorių, kurio kūryba išlaiko retą pusiausvyrą tarp intelektualumo ir žiūrėjimo džiaugsmo. Jo paveikslai, nepaisant stiliaus permainų, išliko atpažįstami ir artimi publikai – nuo muziejų lankytojų iki kolekcininkų.

    „Jo darbai žavimi, o žodis mylimi čia nėra per stiprus, nes jie remiasi lūkesčiu patirti malonumą“, – rašė istorikas Simonas Schama esė, skirtoje Hockney parodai Paryžiuje.

    Iki pat vėlyvo amžiaus Hockney pabrėžė kasdienio darbo svarbą ir laikė tapybą gyvenimo varikliu. Jo mirtis užveria vieną reikšmingiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios dailės skyrių, tačiau palikimas – nuo baseinų drobių iki skaitmeninių piešinių – toliau formuos, kaip žiūrime į šviesą, spalvą ir kasdienybę.

  • „Audemars Piguet“ ir „Swatch“ netikėtas tandemas: poparto įkvėpti laikrodžiai keičia industriją

    „Audemars Piguet“ ir „Swatch“ netikėtas tandemas: poparto įkvėpti laikrodžiai keičia industriją

    Prabanga susitinka su popartu

    Šveicarijos laikrodžių gamintojas „Audemars Piguet“, veikiantis nuo 1875 metų, pristatė bendrą projektą su „Swatch“ – prekės ženklu, kuris labiau siejamas su žaismingais ir masinei auditorijai prieinamais modeliais. Toks tandemas laikrodžių pasaulyje laikomas netikėtu, nes sujungia aukštąją laikrodininkystę ir popkultūros estetiką.

    Bendrovė „Audemars Piguet“ per istoriją ne kartą laužė taisykles: nuo ankstyvų eksperimentų su atviru mechanizmu iki ypač plonų laikrodžių gamybos. Nauja partnerystė rodo kryptį, kuria juda visa prabangos industrija – ieškoma naujų auditorijų ir naujo pasakojimo, kuris nebūtų uždaras tik kolekcininkams.

    Royal Pop: klasikos perrašymas

    Kolekcija „Royal Pop“ remiasi „Audemars Piguet“ 1972 metais pristatytu „Royal Oak“ dizaino kodu, tačiau jį sąmoningai išjudina poparto nuotaika. Išlieka atpažįstami elementai, tokie kaip aštuonkampis bezelio kontūras, aštuoni varžtai ir „Petite Tapisserie“ raštas, bet visa tai pateikiama ryškesnėmis, pramonėje rečiau matomomis spalvomis.

    Kūrėjai renkasi pirminius ir pastelinius atspalvius, taškelių motyvus, primenančius poparto grafiką, bei akcentuoja matomas mechanizmo detales. Kolekcija siūloma keliomis variacijomis, o pats sumanymas labiau primena dizaino ir kultūros pareiškimą nei tradicinį prabangos produkto pristatymą.

    Laikrodis kaip aksesuaras

    Šios serijos kišeninis laikrodis kuriamas kaip daugiafunkcis aksesuaras: jį galima nešioti ant kaklo, laikyti kišenėje, kabinti prie rankinės ar naudoti kaip papuošalą. Tai atliepia pastarųjų metų mados kryptį, kai į priekį grįžta pakabukai, personalizuoti aksesuarai ir papuošalų įkvėptos detalės.

    Toks sprendimas ypač taikosi į jaunesnius pirkėjus, kurie dažniau renkasi daiktus dėl istorijos, stiliaus ir saviraiškos, o ne vien dėl statuso. Laikrodžių rinkoje tai reikšminga, nes mechaniniai modeliai vis dažniau konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su išmaniaisiais įrenginiais bei kitais gyvenimo būdo produktais.

    „Kodėl šis bendradarbiavimas? Dėl džiaugsmo ir drąsos, kurią jis reiškia. Drąsa dažnai yra inovacijų pradžia ir kvietimas jaunesnei auditorijai mechaninę laikrodininkystę pamatyti kitaip“, – sakė „Audemars Piguet“ vadovė Ilaria Resta.

    Bandymas pakeisti industrijos įvaizdį

    Ilaria Resta viešai akcentuoja norą atsitraukti nuo įsitvirtinusio įvaizdžio, esą prabangi laikrodininkystė yra konservatyvi ir labiau orientuota į vyrus. Tokia komunikacija sutampa su platesnėmis rinkos tendencijomis, kai prabangos ženklai investuoja į įtraukesnį dizainą, universalias kampanijas ir produktus, kuriuos galima pritaikyti skirtingiems stiliams.

    Diskusija apie tai, kam skirti mechaniniai laikrodžiai, šiandien vis mažiau siejama su lytimi ir vis dažniau – su skoniu, kolekcionavimo kultūra bei asmeniniu įvaizdžiu. Būtent todėl „Audemars Piguet“ ir „Swatch“ projektas gali būti vertinamas kaip bandymas išplėsti ribas ne tik dizaino prasme, bet ir pačios industrijos kalboje.

  • Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

    Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

    Paroda Teherane: anti karo menas

    Teherane, augant įtampai Artimuosiuose Rytuose ir mieste matant antiamerikietišką propagandą, lankytojai plūsta į vieną svarbiausių Irano muziejų, kuriame pristatyta anti karo paroda „Art and War“.

    Ekspozicija sutelkta į 7-ojo dešimtmečio JAV poparto darbus, kuriuose karas vaizduojamas kaip politinių sprendimų, technologijų ir masinės kultūros sandūra.

    Parodoje rodomi Roy Lichtensteino, Roberto Indianos ir Jameso Rosenquisto kūriniai, atrinkti dėl aiškių anti karo motyvų.

    Popartas čia veikia kaip kritikos kalba: ryškios spalvos, reklamos estetika ir komiksų stilistika naudojami ne pramogai, o ironijai ir socialiniam komentarui.

    Kūriniai, ilgai slėpti saugyklose

    Didelė dalis eksponatų atkeliauja iš Teherano modernaus meno muziejaus kolekcijos, sukauptos 8-ajame dešimtmetyje, kai Iranas, naftos pajamų pakilimo laikotarpiu, aktyviai pirko modernųjį Vakarų meną.

    Kolekciją reikšmingai formavo buvusio šacho Mohammad Reza Pahlavi žmona Farah Pahlavi, o joje – ir Europos modernizmo vardai nuo Pablo Picasso iki Vincento van Gogho, taip pat Markas Rothko ir Francisas Baconas.

    Po 1979 metų Islamo revoliucijos ir teokratinio režimo įsitvirtinimo daugelis Vakarų meno kūrinių buvo padėti į saugyklas ir dešimtmečius beveik nerodyti viešai.

    Priežastys buvo tiek ideologinės, tiek praktinės: siekta vengti konflikto su konservatyviomis normomis ir kaltinimų, kad valstybės institucijos pataikauja Vakarų skoniui.

    Kodėl paroda vėl rezonuoja?

    Jaunesni lankytojai ypač ilgai sustoja prie J. Rosenquisto „F-111“ – koliažo, kuriame karinis lėktuvas, branduolinio sprogimo grybas ir vaiko veidas sujungiami į vieną pasakojimą apie karinės pramonės logiką.

    Šalia eksponuojamas R. Lichtensteino darbas „Brattata“, primenantis komikso kadrą: naikintuvo pilotas numuša priešo orlaivį, o vaizdas, nors ir popkultūriškai patrauklus, kelia klausimą, kaip karas paverčiamas reginiu.

    „Amerikiečių menininkai dažnai moka karą pašiepti taip, kad tai ir sukrečia, ir priverčia mąstyti“, – sakė Teherano menininkė Ghazaleh Jahanbin.

    Kitas parodos lankytojas Mohammad Sadegh Abbasi akcentavo, kad kultūra įtemptu laikotarpiu žmonėms tampa psichologine atrama.

    „Nepaisant karo ir visų sunkumų, kuriuos žmonės išgyvena, menas leidžia bent trumpam pabėgti nuo spaudimo. Kitaip tariant, menas yra išlikimo būdas“, – sakė Mohammad Sadegh Abbasi.

    Muziejus ruošiasi blogiausiam scenarijui

    Muziejaus vadovas Reza Dabiri-Nejad teigė, kad paroda sąmoningai rengiama kaip reakcija į „aplink vykstančius įvykius“, todėl pasirinkti kūriniai, suformuoti karo patirties arba sukurti kaip atsakas į karus.

    Jo teigimu, eksponatų skaičius laikomas palyginti nedidelis ir tai yra saugumo sprendimas: jei padėtis vėl paaštrėtų, darbus būtų galima greitai perkelti į saugyklas.

    Ankstesnio karo laikotarpiu Irane muziejai ir dalis kultūrinės veiklos buvo uždaryti, tačiau po paliaubų dalis institucijų atnaujino darbą.

    Ši paroda parodo ir platesnę tendenciją: konfliktų fone visuomenės vėl ieško ne tik naujienų, bet ir kultūrinių rėmų, padedančių suprasti, kodėl istorija kartojasi.