Teherane atverta JAV poparto paroda prieš karą: kodėl 7-ojo dešimtmečio kūriniai vėl tapo aktualūs

Paroda Teherane: anti karo menas

Teherane, augant įtampai Artimuosiuose Rytuose ir mieste matant antiamerikietišką propagandą, lankytojai plūsta į vieną svarbiausių Irano muziejų, kuriame pristatyta anti karo paroda „Art and War“.

Ekspozicija sutelkta į 7-ojo dešimtmečio JAV poparto darbus, kuriuose karas vaizduojamas kaip politinių sprendimų, technologijų ir masinės kultūros sandūra.

Parodoje rodomi Roy Lichtensteino, Roberto Indianos ir Jameso Rosenquisto kūriniai, atrinkti dėl aiškių anti karo motyvų.

Popartas čia veikia kaip kritikos kalba: ryškios spalvos, reklamos estetika ir komiksų stilistika naudojami ne pramogai, o ironijai ir socialiniam komentarui.

Kūriniai, ilgai slėpti saugyklose

Didelė dalis eksponatų atkeliauja iš Teherano modernaus meno muziejaus kolekcijos, sukauptos 8-ajame dešimtmetyje, kai Iranas, naftos pajamų pakilimo laikotarpiu, aktyviai pirko modernųjį Vakarų meną.

Kolekciją reikšmingai formavo buvusio šacho Mohammad Reza Pahlavi žmona Farah Pahlavi, o joje – ir Europos modernizmo vardai nuo Pablo Picasso iki Vincento van Gogho, taip pat Markas Rothko ir Francisas Baconas.

Po 1979 metų Islamo revoliucijos ir teokratinio režimo įsitvirtinimo daugelis Vakarų meno kūrinių buvo padėti į saugyklas ir dešimtmečius beveik nerodyti viešai.

Priežastys buvo tiek ideologinės, tiek praktinės: siekta vengti konflikto su konservatyviomis normomis ir kaltinimų, kad valstybės institucijos pataikauja Vakarų skoniui.

Kodėl paroda vėl rezonuoja?

Jaunesni lankytojai ypač ilgai sustoja prie J. Rosenquisto „F-111“ – koliažo, kuriame karinis lėktuvas, branduolinio sprogimo grybas ir vaiko veidas sujungiami į vieną pasakojimą apie karinės pramonės logiką.

Šalia eksponuojamas R. Lichtensteino darbas „Brattata“, primenantis komikso kadrą: naikintuvo pilotas numuša priešo orlaivį, o vaizdas, nors ir popkultūriškai patrauklus, kelia klausimą, kaip karas paverčiamas reginiu.

„Amerikiečių menininkai dažnai moka karą pašiepti taip, kad tai ir sukrečia, ir priverčia mąstyti“, – sakė Teherano menininkė Ghazaleh Jahanbin.

Kitas parodos lankytojas Mohammad Sadegh Abbasi akcentavo, kad kultūra įtemptu laikotarpiu žmonėms tampa psichologine atrama.

„Nepaisant karo ir visų sunkumų, kuriuos žmonės išgyvena, menas leidžia bent trumpam pabėgti nuo spaudimo. Kitaip tariant, menas yra išlikimo būdas“, – sakė Mohammad Sadegh Abbasi.

Muziejus ruošiasi blogiausiam scenarijui

Muziejaus vadovas Reza Dabiri-Nejad teigė, kad paroda sąmoningai rengiama kaip reakcija į „aplink vykstančius įvykius“, todėl pasirinkti kūriniai, suformuoti karo patirties arba sukurti kaip atsakas į karus.

Jo teigimu, eksponatų skaičius laikomas palyginti nedidelis ir tai yra saugumo sprendimas: jei padėtis vėl paaštrėtų, darbus būtų galima greitai perkelti į saugyklas.

Ankstesnio karo laikotarpiu Irane muziejai ir dalis kultūrinės veiklos buvo uždaryti, tačiau po paliaubų dalis institucijų atnaujino darbą.

Ši paroda parodo ir platesnę tendenciją: konfliktų fone visuomenės vėl ieško ne tik naujienų, bet ir kultūrinių rėmų, padedančių suprasti, kodėl istorija kartojasi.