CP v2

Tag: Prancūzija

  • Prancūzija žada 1 proc. augimą 2027 metais, bet ekspertai perspėja: tai gali būti per drąsu

    Prancūzija žada 1 proc. augimą 2027 metais, bet ekspertai perspėja: tai gali būti per drąsu

    Augimo prognozė jau kelia įtampą

    Prancūzijos Vyriausybės 2027 metų biudžeto projekte numatytas 1 proc. ekonomikos augimas dar prieš prasidedant parlamentinėms deryboms sulaukė kritikos. Šalies fiskalinę drausmę vertinanti Aukštoji viešųjų finansų taryba teigia, kad toks scenarijus yra optimistinis.

    Taryba atkreipia dėmesį, jog biudžeto planai remiasi prielaidomis, kurios gali keistis dėl vidaus politinės situacijos ir išorės rizikų. Vienas svarbiausių neapibrėžtumų, anot institucijos, yra pats 2027 metų biudžeto priėmimas politiškai fragmentuotame parlamente.

    Deficitas ir 54 mlrd. eurų planas

    Pagal pristatytą kryptį Prancūzija siekia sumažinti valdžios sektoriaus deficitą iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto 2027 metais, kai šiemet tikimasi apie 5,4 proc. Tai reikštų, kad deficitas išliktų aukštas penktus metus iš eilės, o planuojamas koregavimas būtų ribotas.

    Vyriausybė skaičiuoja, kad tikslui pasiekti reikės apie 54 mlrd. eurų dydžio fiskalinio „pastangų paketo“. Jį sudarytų naujos priemonės už maždaug 43 mlrd. eurų, iš kurių 25 mlrd. eurų būtų išlaidų mažinimas, o 18 mlrd. eurų – papildomos pajamos, dar prisidėtų anksčiau priimti sprendimai.

    Kainuos skola, gynyba ir įmokos ES

    Ekonomistai įspėja, kad didelę spaudimo dalį sudaro išaugusios skolos aptarnavimo sąnaudos, didesnės gynybos išlaidos ir Prancūzijos įmokos į Europos Sąjungos biudžetą. Tai reiškia, kad net ir mažėjant kai kurioms programoms, bendras balansas gali blogėti vien dėl brangesnio skolinimosi.

    Rinkose palūkanų normos gali tapti lemiamu faktoriumi: jei ilgalaikio skolinimosi kaina pakiltų dar labiau, biudžeto planas greitai prarastų tvarumą. Ekonomistai pabrėžia, kad net nedidelis palūkanų pokytis gali reikšmingai padidinti skolos aptarnavimo išlaidas per vienus metus.

    Socialinės išlaidos ir mokesčiai: jautriausia dalis

    Didelė dalis priemonių būtų nukreipta į socialinę sistemą. Tarp svarstomų krypčių minima dalinė pensijų indeksavimo stabdymo idėja, taip pat korekcijos šeimų išmokų srityje, siekiant sutaupyti kelis milijardus eurų.

    Pajamų pusėje numatomi sprendimai apimtų socialinių įmokų lengvatų pertvarką, kai kurių vietos mokesčių pokyčius ir pensininkams taikomų mokestinių lengvatų peržiūrą. Būtent ši dalis paprastai sulaukia daugiausia politinių ginčų, nes tiesiogiai paliečia dideles rinkėjų grupes.

    „Silpnesnis augimas, palūkanų normų jautrumas ir ne iki galo pagrįstos priemonės didina biudžeto nuokrypio riziką 2027 metais“, – sakė ekonomistas Hadrienas Camatte.

    Rizikos: geopolitika, kainos ir politinis nestabilumas

    Ekonomistai pabrėžia, kad 2027 metų augimo prognozė priklausys ne tik nuo vidaus vartojimo ar investicijų, bet ir nuo geopolitinių veiksnių, energijos kainų bei infliacijos dinamikos. Jei brangtų degalai ar atsinaujintų tiekimo grandinių sutrikimai, tai smogtų tiek namų ūkių perkamajai galiai, tiek verslo sąnaudoms.

    Papildomas neapibrėžtumas susijęs su 2027 metų prezidento rinkimų ciklu. Rinkimų metais Prancūzijoje dažnai suintensyvėja socialinė įtampa, o streikai ir protestai gali daryti įtaką tiek politiniams sprendimams, tiek ekonominiam aktyvumui.

    „Aukštoji taryba teisi: 1 proc. augimas yra optimistinis, nors biudžeto scenarijuose tai dažna taisyklė“, – sakė ekonomikos profesorius François Facchini.

    Parlamentinis barjeras ir procedūriniai keliai

    Net ir turint planą, Vyriausybei dar teks užsitikrinti jo priėmimą Nacionalinėje Asamblėjoje. Kadangi politinės jėgos artėjant rinkimams dar labiau fragmentuojasi, didėja rizika, kad biudžeto svarstymas užstrigs.

    Analitikai aptaria kelis procedūrinius kelius, kuriais vykdomoji valdžia galėtų stumti biudžetą į priekį, tačiau kiekvienas jų turi politinę kainą ir didina nepasitikėjimo balsavimo tikimybę. Dėl to biudžeto diskusija gali tapti vienu svarbiausių Prancūzijos politinių ir ekonominių išbandymų artėjant 2027 metų rinkimams.

  • Paryžius ir Berlynas stoja į kovą su Briuseliu: nori perrašyti Europos kosmoso skydą

    Paryžius ir Berlynas stoja į kovą su Briuseliu: nori perrašyti Europos kosmoso skydą

    Septynių šalių signalas Briuseliui

    Vokietija ir Prancūzija kartu su Austrija, Belgija, Ispanija, Nyderlandais ir Švedija ragina iš esmės peržiūrėti vadinamąjį Europos kosmoso skydą. Šalys siūlo kurti siauresnę, aiškesnę kosmoso saugumo architektūrą, kurios ašis būtų ES kosmoso sistemų apsauga.

    Valstybių teigimu, iniciatyva neturi virsti nauju bendru ES karinių kosmoso pajėgumų kūrimo projektu. Pagrindinė žinutė paprasta: karinės kosmoso galimybės turi likti nacionalinių vyriausybių rankose, o ES institucijos turėtų veikti kaip koordinuojantis ir standartus padedantis formuoti partneris.

    Kodėl ginčas kilo dabar

    Diskusija paaštrėjo po to, kai Europos Komisija kosmoso saugumą įtraukė į platesnius gynybos parengties planus iki 2030 metų. Paryžius ir Berlynas jau anksčiau skeptiškai vertino idėją, kad ES turėtų plėsti savo vaidmenį karinių kosmoso pajėgumų srityje, ypač kai dalis kompetencijų gynyboje pagal sutartis lieka valstybėms narėms.

    Septynios šalys tvirtina, kad per pastaruosius mėnesius vykusios diskusijos nepadėjo pakankamai tiksliai apibrėžti iniciatyvos paskirties, apimties ir valdymo. Todėl jos pateikė alternatyvią viziją, kurioje daugiau aiškumo, kas už ką atsako krizės metu.

    „Būtina sukurti Europos kosmoso saugumo architektūrą, kuri realiai integruotų esamus ir kuriamus valstybių narių pajėgumus ir vengtų nereikalingo dubliavimo“, – teigiama dokumente.

    Raudona linija – suverenitetas

    Vienas aštriausių akcentų – siūlymas pervadinti iniciatyvą, nes žodis skydas, valstybių vertinimu, klaidina ir sudaro įspūdį apie ES lygmens pajėgumų kūrimą. Dokumente pabrėžiama, kad saugumo ir gynybos klausimai, įskaitant kosmoso sistemų pirkimą, eksploatavimą ir jų gynybą, yra išimtinė valstybių narių atsakomybė.

    Kartu šalys neneigia ES pridėtinės vertės. Jos palaiko ES masto koordinavimą, ypač kai kalbama apie suderinamus techninius reikalavimus, bendrus atsparumo standartus, geresnį informacijos apsikeitimą ir efektyvesnį pirkimų derinimą.

    „Atsakomybė už saugumo ir gynybos klausimus, įskaitant kosmoso sistemų pirkimą, veikimą ir gynybą, tenka išimtinai valstybėms narėms“, – rašoma tekste.

    Kosmosas tampa ginčijama erdve

    Šalys argumentuoja, kad poreikis stiprinti apsaugą auga, nes kosmoso domenas tampa vis labiau ginčijama erdve. Praktikoje tai reiškia didesnę riziką palydovams, ryšio kanalams ir navigacijai, nuo kurių priklauso ne tik kariuomenės, bet ir civilinė infrastruktūra, įskaitant transportą, energetiką ir finansines sistemas.

    Dokumente akcentuojama atsparumo logika: svarbu ne tik turėti technologijas, bet ir užtikrinti, kad jos veiktų trikdžių, kibernetinių atakų, signalų slopinimo ar fizinės grėsmės atvejais. Todėl ES kosmoso sistemų apsauga įvardijama kaip iniciatyvos branduolys, tačiau nepaneigiant nacionalinių programų ir NATO vaidmens.

    „Matome skubų poreikį apsaugoti ir, jei reikėtų, apginti savo kosmoso sistemas ir infrastruktūrą, nes kosmoso domenas tapo ginčijama erdve“, – teigiama dokumente.

    Kas dar siūloma: koordinacija ir mažiau fragmentacijos

    Septynios šalys pasisako už nuolatinius dvišalius mainus tarp nacionalinių ir Europos institucijų apie grėsmių vertinimą, pažeidžiamumus ir technines reakcijos galimybes. Taip pat pabrėžiamas poreikis stiprinti dialogą tarp valstybių karinių kosmoso institucijų, kad krizės atveju sprendimai būtų greitesni.

    Atskiras akcentas – finansavimo priemonių fragmentacija. Dokumente raginama racionalizuoti skirtingus finansavimo kanalus, kad pramonė gautų aiškesnį užsakymų signalą, o projektai nesidubliuotų ir nekonkuruotų tarpusavyje vien dėl skirtingų programų taisyklių.

    Galiausiai šalys pabrėžia, kad remia iniciatyvą, jei ji teiks apčiuopiamą naudą Europos saugumui. Tačiau, jų vertinimu, tai įmanoma tik tada, kai pagrindiniai kariniai pajėgumai išlieka suvereni valstybių prerogatyva, o ES vaidmuo aiškiai apibrėžtas ir praktiškas.

  • JAV spaudžia Europą dėl dyzelino atsargų: Vokietijai ir Prancūzijai grasina eksporto ribojimu

    JAV administracija paragino Vokietiją ir Prancūziją atlaisvinti avarines dyzelino atsargas, siekiant sumažinti pasaulines degalų kainas. Pasak agentūros „Reuters“, Vašingtonas perspėjo, kad priešingu atveju gali riboti dyzelino eksportą į šias šalis.

    Šaltinių teigimu, JAV pusė yra nepatenkinta, kad abi valstybės, amerikiečių vertinimu, ne iki galo įgyvendino ankstesnius įsipareigojimus dėl strateginių naftos ir naftos produktų rezervų panaudojimo. Toks spaudimas didina įtampą tarp sąjungininkų, nors oficialiai pabrėžiama bendrų veiksmų nauda.

    Ko siekia JAV?

    „Reuters“ nurodo, kad spaudimas Europai siejamas su JAV vidaus politika ir siekiu mažinti degalų kainas vartotojams. Šaltiniai taip pat mini prašymą Europos Sąjungai per artimiausius šešis mėnesius į rinką išleisti 120 mln. barelių dyzelino atsargų.

    „Europai naudinga bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis, nes ieškome būdų didinti rafinuotų produktų pasiūlą ir mažinti vartotojų išlaidas“, – sakė JAV pareigūnas, kurį cituoja „Reuters“.

    Kodėl Europa labiau priklausoma?

    Agentūra pabrėžia, kad Europos priklausomybė nuo dyzelino tiekimo iš JAV išaugo po to, kai buvo apribotas importas iš Rusijos dėl karo Ukrainoje. Papildomą spaudimą rinkai sukėlė ir tiekimo sutrikimai iš Artimųjų Rytų, susiję su regioniniais konfliktais.

    Dėl šių veiksnių dyzelino pasiūla Europoje tapo jautresnė bet kokiems prekybos ar logistikos pokyčiams, o kainų svyravimai greičiau persiduoda vartotojams ir verslui. Rinka atidžiai stebi tiek strateginių rezervų naudojimo sprendimus, tiek galimus JAV eksporto apribojimus.

  • „Stellantis“ stabdo 4 gamyklas Prancūzijoje: trūksta baterijų, darbuotojai siunčiami namo

    „Stellantis“ stabdo 4 gamyklas Prancūzijoje: trūksta baterijų, darbuotojai siunčiami namo

    Automobilių gamintojas „Stellantis“ paskelbė, kad spalį kelioms dienoms stabdys gamybą keturiose gamyklose Prancūzijoje. Bendrovė sprendimą aiškina tiekimo sutrikimais ir teigia, kad nepakanka tam tikrų baterijų, reikalingų ilgesnio nuotolio elektromobilių versijoms.

    Gamybos sustabdymai numatyti Sošo, Reno, Milūzo ir Puasi gamyklose. Skirtinguose padaliniuose prastovos, kaip nurodoma, truks nuo 5 iki 15 dienų, priklausomai nuo vietos ir gamybos plano.

    Sošo gamykla, laikoma viena istoriškai svarbiausių „Peugeot“ gamybos vietų, turi sustoti spalio 23–30 dienomis. „Stellantis“ tikina, kad čia surenkami modeliai, įskaitant aukštesnės klasės SUV, šiuo metu patiria ypač didelę paklausą, ypač iš verslo klientų, tačiau tiekimo grandinė nespėja.

    Rene gamybos stabdymas planuojamas spalio 22–30 dienomis, o Milūze prastova turi trukti 15 dienų, nuo spalio 15 iki 30 dienos. Bendrovė anksčiau yra skelbusi apie reikšmingas investicijas Prancūzijoje, o Milūzo padaliniui numatyta dalis iš 1 000 000 000 eurų investicijų paketo.

    „Stellantis“ taip pat yra pranešusi, kad nuo 2029 metų Milūze ketinama surinkinėti tris naujus modelius, tarp jų sedanus ir kompaktiškus SUV. Toks planas turėtų sustiprinti gamyklos perspektyvas, tačiau trumpuoju laikotarpiu išlieka priklausomybė nuo baterijų tiekimo ir komponentų logistikos.

    Darbuotojams situacija reiškia ne tik gamybos tempo kritimą, bet ir prastovų režimą. CGT profsąjunga sukritikavo sprendimą taikyti trumpesnį darbo laiką ir ragino vietoje to išlaikyti visus darbuotojus, mažinti linijų greitį bei panaudoti laiką mokymams ir darbo sąlygų gerinimui.

    Puasio gamykloje, Paryžiaus regione, gamyba bus stabdoma spalio 19–23 dienomis. „Stellantis“ šį žingsnį sieja su siekiu tiksliau priderinti gamybą prie rinkos paklausos, valdant sandėlių likučius ir planuojant gamybą pagal realius užsakymus.

    Tiekimo problemos, ypač susijusios su baterijomis, pastaraisiais metais tapo viena jautriausių elektromobilių pramonės temų Europoje. Nors baterijų gamybos pajėgumai regione auga, paklausa iš gamintojų ir verslo parkų dažnai šokteli greičiau nei pavyksta stabiliai užtikrinti reikiamus komponentus ir chemijų kiekius konkrečioms baterijų versijoms.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad rinkoje didėja spaudimas tiekėjams dėl kainos, kokybės ir pristatymo terminų, o gamintojai vis dažniau peržiūri atsargų strategijas, kad prastovos nepasikartotų. Tokios prastovos paprastai turi tiesioginį poveikį tiek darbuotojų užimtumui, tiek automobilių pristatymo terminams, ypač kai kalbama apie populiarias elektromobilių konfigūracijas.

  • Prancūzai lapus palieka sode, o už deginimą gresia bauda: taisyklės stebina griežtumu

    Prancūzai lapus palieka sode, o už deginimą gresia bauda: taisyklės stebina griežtumu

    Rudenį soduose ir kiemuose susikaupę nukritę lapai daug kur vis dar laikomi varginančia atlieka, tačiau Prancūzijoje požiūris dažnai kitoks. Aplinkosaugos institucijų rekomendacijos skatina lapus vertinti kaip naudingą organinę medžiagą ir kuo daugiau jų panaudoti vietoje.

    Prancūzijos praktikoje įprasta dalį lapų palikti po medžiais ar gėlynuose kaip mulčią. Toks sluoksnis padeda sulaikyti drėgmę, mažina piktžolių augimą ir saugo dirvožemį nuo temperatūrų svyravimų, o pavasarį natūraliai virsta humusu.

    Jei lapų daug, jie neretai keliauja į kompostą, kur, sumaišyti su kitomis sodo ir virtuvės žaliosiomis atliekomis, per laiką tampa trąšia žeme. Kita dažna išeitis – lapus susmulkinti vejapjove ir palikti vejoje: smulkios dalelės greičiau suyra ir gali papildyti dirvožemį organika.

    Už deginimą – griežtos baudos

    Vienas svarbiausių akcentų Prancūzijoje yra draudimas savarankiškai deginti žaliąsias atliekas, įskaitant lapus. Už tokį pažeidimą gali būti skiriama nuo 450 iki 750 eurų bauda, todėl gyventojai dažniau renkasi kompostavimą arba savivaldybių organizuojamą bioatliekų surinkimą.

    Draudimai siejami ne tik su gaisrų rizika, bet ir su oro tarša. Degant drėgniems lapams ir kitoms augalinėms liekanoms į aplinką patenka kietosios dalelės, įskaitant PM2.5 ir PM10, taip pat kiti sveikatai kenksmingi junginiai, todėl tokia praktika laikoma žalinga visuomenės sveikatai.

    Ką daryti su lapais Lietuvoje

    Lietuvoje žaliųjų atliekų deginimas taip pat yra draudžiamas, o atliekų tvarkymo sistema vis labiau remiasi rūšiavimu ir bioatliekų surinkimu. Praktinis pasirinkimas dažniausiai paprastas: lapus kompostuoti, panaudoti mulčiui arba perduoti kaip žaliąsias atliekas pagal savivaldybės nustatytą tvarką.

    Norint išvengti problemų, verta pasitikrinti, kaip konkrečioje vietovėje organizuojamas bioatliekų surinkimas, ir ar netoliese yra didelių gabaritų bei žaliųjų atliekų priėmimo aikštelė. Taip nukritę lapai tampa ne rūpesčiu, o naudingu ištekliumi, kuris gali pagerinti dirvožemį kitam sezonui.

  • Po Paryžiaus ligonine aptiko prarastą Luteciją: radinys siejamas su Cezario aprašytu mūšiu

    Po Paryžiaus ligonine aptiko prarastą Luteciją: radinys siejamas su Cezario aprašytu mūšiu

    Paryžiaus centre, Senos saloje Île de la Cité, archeologai aptiko reikšmingus galų laikotarpio įtvirtinimų pėdsakus. Radiniai iškilo vykdant tyrimus „Hôtel-Dieu“ komplekso teritorijoje, kur planuojama rekonstrukcija.

    Tyrimus koordinuoja vietos archeologai kartu su Prancūzijos nacionalinio prevencinės archeologijos instituto Inrap specialistais. Iš pradžių tikėtasi rasti įprastų miesto sluoksnių, tačiau netikėtai aptikta konstrukcija primena būtent galų statybos tradicijas.

    Rastas mūras ir gaisro pėdsakai

    Atkastas mūras siekia apie 20 metrų, kai kur išlikęs kiek daugiau nei metro aukščio. Jis suformuotas iš masyvių akmenų ir sutvirtintas medinių sijų sistema, o už jo matoma supilta smėlio ir žvyro platforma, vietomis siekianti iki 2 metrų storį.

    Archeologų vertinimu, tokia sandara gali rodyti, kad tai buvo didesnės gynybinės sistemos dalis. Ypač svarbūs ir gaisro pėdsakai: ant akmenų matyti intensyvaus karščio žymės, o greta rasta sudegusių sėklų bei apdegusių medinių konstrukcijų likučių.

    Prie mūro papėdės aptiktas ir geležinis galų ieties antgalis, sustiprinantis prielaidą, kad vietovė galėjo būti susijusi su kariniu konfliktu. Radiokarbono tyrimai medieną šiuo metu datuoja laikotarpiu maždaug nuo 200 iki 10 metų prieš mūsų erą.

    Ryšys su Julijaus Cezario pasakojimu

    Datavimas apima ir 52 metus prieš mūsų erą, kai, anot Julijaus Cezario, vyko susirėmimas dėl Lutecijos. Savo veikale „Galų karas“ romėnų vadas aprašė paryzių genties gyvenvietę saloje upėje, kurią gynėjai esą padegė ir sugriovė tiltus, mėgindami sustabdyti romėnų pajėgas.

    „Šis radinys yra itin svarbus epochos liudijimas, tačiau prireiks papildomų tyrimų, kad galėtume tiksliai įvertinti konstrukcijos funkciją ir jos ryšį su aprašytais įvykiais“, – sakė Prancūzijos kultūros institucijų atstovai.

    Iki šiol archeologai neturėjo vienareikšmiško materialaus įrodymo, kad būtent Île de la Cité galėjo būti įtvirtinimai, atitinkantys seniausią miesto rašytinį aprašymą. Dėl to Paryžiaus ištakų klausimas išlieka diskusijų objektu jau ne vieną dešimtmetį.

    Kur iš tiesų buvo Lutecija?

    Lutecijos vieta ilgai kėlė ginčus: nors Senos sala atrodė logiška pagal Cezario tekstą, dalis ankstesnių radinių skatino hipotezę, kad svarbus centras galėjo būti Nanterre teritorijoje į vakarus nuo dabartinio Paryžiaus centro. Naujas mūras gali tapti argumentu, stiprinančiu versiją apie gyvenvietę būtent saloje.

    Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad būtina patikslinti chronologiją ir nustatyti, ar degimo pėdsakai tiesiogiai sietini su konkrečiu istoriniu epizodu. Praktinis iššūkis ir tai, kad dėl planuojamų statybų išsaugoti radinį vietoje greičiausiai nepavyks.

    Pranešama, kad planuojama parengti mūro fragmento atspaudą ir sukurti detalią 3D fotogrametrinę dokumentaciją. Tokia praktika vis plačiau taikoma Europoje, kai archeologinius objektus tenka fiksuoti maksimaliai tiksliai prieš pasikeičiant teritorijos naudojimui.

  • Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Eksporto priklausomybė virto spąstais

    Pietvakarių Prancūzijoje, Šarantos regione, baigiantis konjako vynuogių derliui augintojai jau skaičiuoja nuostolius ir planuoja dar vienus sudėtingus metus. Maždaug 300 metų tradiciją turintis gėrimas gaminamas tik griežtai apibrėžtoje vietovėje, tačiau jo ateitį šiandien lemia geopolitika ir muitų karai.

    Konjako sektorius itin priklausomas nuo užsienio rinkų: apie 98 proc. produkcijos iškeliauja už Europos Sąjungos ribų. Dėl to bet koks prekybos ribojimas ar vartotojų nuotaikų pokytis akimirksniu smogia tiek didiesiems prekės ženklams, tiek smulkiesiems vynuogynų ūkiams.

    Paklausos kritimas ir mažesnis derlius

    Pramonė fiksuoja ryškų pardavimų smukimą: per kelerius metus metinės apimtys nuo maždaug 230 mln. butelių sumažėjo iki 140 mln. Butelių. Didieji konjako namai, tokie kaip „Rémy Martin“, „Hennessy“, „Martell“ ir „Courvoisier“, atitinkamai mažino užsakymus iš vietos augintojų, nes dalis pirkėjų atšaukė sutartis.

    Šių metų sausra situaciją paradoksaliai kiek „subalansavo“ iš pasiūlos pusės, nes derlius sumažėjo. Vienas regiono vynuogininkų Matthieu Augier teigė, kad ekonomine prasme derlius gali būti 30–40 proc. mažesnis nei įprastai.

    Kinijos atsakas į ES sprendimus

    Vienas didžiausių smūgių atėjo iš Kinijos, kuri laikoma antra pagal svarbą konjako rinka po JAV ir sudaro apie ketvirtadalį eksporto. Įtampa paaštrėjo po Europos Sąjungos sprendimų dėl tarifų kiniškiems elektromobiliams, o Kinija atsakomosiomis priemonėmis nukreipė dėmesį į europietišką brendį.

    Buvo pritaikytos laikinosios rinkliavos iki 34,8 proc., nors dalis didžiųjų gamintojų vėliau gavo išimtis, sutikę laikytis neatskleistų minimalių kainų. Vis dėlto, kaip pabrėžia sektoriaus atstovai, reputacinė žala ir sutrikę platinimo kanalai rinkoje jau buvo įvykę.

    „Kai valdžia mus išskyrė ir susiejo su anti kiniška Europos politika, dalis vartotojų tiesiog nusisuko, o platintojai nustojo pirkti ir dėti produkciją į lentynas“, – sakė Nacionalinio tarpšakinio konjako biuro vadovas Raphaël Delpech.

    JAV tarifas ir užsitęsęs neapibrėžtumas

    Ne mažiau svarbi problema yra JAV, kuri sudaro apie pusę konjako eksporto. Dalis tarifų buvo taikyti dar ankstesnių prekybinių ginčų metu, vėliau jie buvo sustabdyti, tačiau 2025 metais JAV vėl pritaikė platesnius tarifus prekybos partneriams.

    Po susitarimo, pasiekto Turnberry mieste Škotijoje, daugumai Europos eksporto prekių į JAV nustatytas 15 proc. tarifas, o konjakas pateko į šį sąrašą. Vyno ir stipriųjų gėrimų sektorius aktyviai siekė išimčių, tačiau iki šiol aiškaus proveržio nematyti.

    „Tai sukūrė aplinką, kurioje importuotojai renkasi saugesnes alternatyvas nei konjakas“, – sakė Raphaël Delpech.

    Krizė paliečia ir regiono darbo vietas

    Konjako vertės grandinė svarbi ne tik didiesiems prekės ženklams, bet ir visai regiono ekonomikai: Prancūzijoje su šiuo sektoriumi siejama apie 70 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Šalia maždaug 260 prekybos namų, brandinančių ir parduodančių gėrimą, nuo konjako priklauso statinių gamintojai, distiliavimo įrangos tiekėjai, transporto įmonės ir žemės ūkio rangovai.

    Siekiant prisitaikyti prie mažėjančios paklausos, pradėtos dvi vynuogynų mažinimo programos su finansine parama: viena numato nuolatinį vynmedžių išrovimą, kita leidžia laikinai sumažinti plotus penkeriems metams. Kol kas susidomėjimas nuolatiniu pasitraukimu ribotas, nes vynuogynas daugeliui ūkių yra ilgalaikis turtas ir šeimos paveldas.

    „Vynuogynas yra gamybos priemonė. Pasodini ne keliems metams, o 40–50 metų, tai yra paveldas“, – sakė Matthieu Augier.

    Konjako sektorius taip pat kelia platesnį klausimą Europos Sąjungai: kaip kompensuoti ūkiams ir pramonėms, kurios patiria nuostolius dėl atsakomųjų priemonių, kai ES imasi prekybos apsaugos veiksmų kituose sektoriuose. Kol politinės derybos tęsiasi, gamintojams tenka spręsti, kaip išgyventi mažėjančios paklausos ir didėjančios kainų įtampos laikotarpį.

  • Brangiausia uogienė pasaulyje: Prancūzijoje kiekvieną uogą valo žąsies plunksna

    400 metų gyva tradicija

    Uogienė daugeliui siejasi su namų virtuve, tačiau Prancūzijoje gaminamas raudonųjų serbentų skanėstas, kurio kaina gali viršyti 200 eurų už kilogramą. Tai prabangos produktas, kurio vertę labiausiai kelia ne sudėtis, o išskirtinai kruopštus rankų darbas.

    Šią uogienę Bar-le-Duc mieste, Mėzos regione, gamina šeimos įmonė „Maison Dutriez“. Vietos meistrai teigia tęsiantys seną Bar-le-Duc kulinarinę tradiciją, skaičiuojančią daugiau nei keturis šimtmečius.

    Žąsies plunksna ir kantrybė

    Pagrindinis šio produkto išskirtinumas slypi procese: prieš verdant iš kiekvieno raudonojo serbento rankomis pašalinamos sėklos. Tam naudojama žąsies plunksna, nes ji pakankamai švelni, kad uoga nebūtų sutraiškyta.

    „Svarbiausia uogos nepažeisti, ji turi likti vientisa“, – sakė „Maison Dutriez“ atstovė Anna Dutriez, viena iš meistrų, vis dar valdančių šią techniką.

    Skirtingai nei įprastoje serbentų uogienėje ar želėje, čia siekiama išlaikyti uogą kuo artimesnę natūraliai formai. Išvalytos uogos verdamos cukraus sirupe, todėl galutinis rezultatas primena subtilios tekstūros desertą, o ne įprastą tyrę.

    Kodėl kaina tokia aukšta?

    Aukštą kainą daugiausia lemia milžiniškas rankų darbo kiekis ir ribotos gamybos galimybės. Dėl lėto paruošimo tempo per metus pagaminama tik apie 5 000 indelių, tad pasiūla yra maža, o paklausa tarptautinėje rinkoje išlieka didelė.

    Įdomu tai, kad sudėtis iš esmės paprasta: raudonieji serbentai ir cukrus. Vis dėlto kiekviename indelyje slypi valandų valandas trunkantis kruopštus darbas ir tradicija, kuri išliko per kartas, todėl uogienė vertinama kaip gastronominis paveldas ir reta delikatesinė prekė.

    Tokie rankų darbo, riboto leidimo maisto produktai pasaulyje tampa vis ryškesne tendencija: pirkėjai vis dažniau moka ne tik už skonį, bet ir už istoriją, meistrystę bei autentišką kilmę. Bar-le-Duc serbentų uogienė yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip paprastas ingredientas, pritaikius išskirtinę techniką, virsta prabanga.

  • Konjako gamintojai ant išlikimo ribos: tarifai iš Kinijos ir JAV smogė 140 mln. butelių rinkai

    Konjako gamintojai ant išlikimo ribos: tarifai iš Kinijos ir JAV smogė 140 mln. butelių rinkai

    Konjaką spaudžia du frontai

    Pietvakarių Prancūzijoje, Šarantės regione, baigiantis konjako vynuogių derliui, augintojai jau skaičiuoja nuostolius. Istorinis, apie 300 metų siekiantis gėrimas gaminamas tik šiame regione, tačiau jo ateitį lemia ne tik orai, bet ir geopolitika.

    Gamintojai teigia atsidūrę tarp Europos Sąjungos ir Kinijos prekybinės įtampos bei JAV tarifų politikos. Sektorius ypač pažeidžiamas, nes didžioji produkcijos dalis realizuojama užsienyje.

    Skaičiuojama, kad apie 98 proc. konjako pagaminama eksportui už ES ribų. Didžiausia rinka išlieka JAV, o Kinija ilgą laiką buvo antra pagal svarbą, todėl bet koks rinkų susiaurėjimas iškart persiduoda ūkiams ir tiekimo grandinei.

    Pardavimai smuko dešimtimis milijonų

    Pastaraisiais metais konjako pardavimų kreivė ryškiai leidžiasi žemyn. Nurodoma, kad pardavimai nuo 2023 metų susitraukė nuo maždaug 230 mln. iki 140 mln. butelių, o tai reiškia didelį smūgį regionui, kuriame daugelis ūkių dirba su ilgalaikėmis investicijomis.

    „Tikėjomės gero derliaus, bet galiausiai sausra padarė savo: ekonomiškai tai 30–40 proc. mažesnis derlius nei įprastai“, – sakė vynuogių augintojas Matthieu Augier.

    Sausra šįkart paradoksaliai tapo ir tam tikru pasiūlos stabdžiu, nes mažesnis derlius priartino gamybą prie krentančios paklausos. Vis dėlto tai neišsprendžia pagrindinės problemos, kai rinkos užsidaro dėl politinių sprendimų, o ne vartotojų skonio pokyčių.

    Kinijos atsakas ir JAV tarifas

    Gamintojai nuosmukį sieja su prekybos konfliktais, kurie konjaką pavertė spaudimo priemone. Po ES sprendimų dėl kiniškų elektromobilių Kinija ėmėsi veiksmų prieš europietišką brendį ir nustatė papildomus muitus, kurie kai kuriais atvejais siekė iki 34,8 proc.

    „Tapome šalutine žala prekybos kare: kai mus susiejo su anti kiniška politika, vartotojai ir platintojai pradėjo trauktis“, – sakė Nacionalinio tarpprofesinio konjako biuro vadovas Raphaël Delpech.

    Antrą smūgį sudavė JAV, kurios sudaro apie pusę konjako eksporto. Po naujo JAV ir ES susitarimo daugeliui europinių prekių, įskaitant konjaką, pritaikytas 15 proc. tarifas, o tai didina kainą lentynoje ir kelia riziką importuotojams.

    Regiono ekonomika ir prašoma ES pagalba

    Konjako ekosistema Prancūzijoje siejama su maždaug 70 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Be ūkininkų ir distiliuotojų, nuo šio sektoriaus priklauso statinių meistrai, logistikos įmonės, žemės ūkio rangovai ir prekybos namai, brandinantys bei parduodantys gėrimą.

    Siekiant prisitaikyti prie mažesnės paklausos, įgyvendinamos vynmedžių išrovimo programos, numatančios nuolatinį arba laikiną plotų mažinimą. Vis dėlto įsitraukimas ribotas, nes vynuogynas daugeliui šeimų yra ilgalaikė investicija ir paveldas, planuojamas keliems dešimtmečiams.

    Pramonė kreipėsi į Europos Komisiją, diskusijos vyksta ir su Prancūzijos valdžia, tačiau sektorius akcentuoja esminį klausimą: jei ES prekybos politika provokuoja atsakomąsias priemones, reikia aiškaus solidarumo mechanizmo labiausiai nukentėjusiems.

    Gamintojai tikisi, kad atsigavimas pirmiausia priklausys nuo JAV rinkos, o Kinijos sugrįžimas, jų vertinimu, gali užtrukti ilgiau. Tuo metu ūkiams svarbiausia išlieka nuspėjamumas, nes konjako gamyboje sprendimai priimami metams į priekį, o brandinimas skaičiuojamas dešimtmečiais.

  • Popiežius Leonas XIV Paryžiuje sutraukė minias: į mišias laukiama net 600 000 žmonių

    Popiežius Leonas XIV Paryžiuje sutraukė minias: į mišias laukiama net 600 000 žmonių

    Minia Paryžiuje ir rekordiniai skaičiai

    Popiežiaus Leono XIV vizitas Prancūzijoje jau pirmąją dieną sutraukė įspūdingas minias. Vatikanas skelbė, kad penktadienį apie 300 000 žmonių sveikino pontifiką, kai jis popiežiamobiliu važiavo Paryžiaus gatvėmis.

    Vėliau tą pačią dieną dar apie 80 000 jaunų žmonių dalyvavo vigilijoje „Stade de France“ stadione Sen Deni mieste. Tokie skaičiai rodo išaugusį viešų religinių renginių mastą ir jų svarbą Prancūzijos katalikų bendruomenei.

    Mišios Santarvės aikštėje

    Šeštadienį pagrindiniu vizito akcentu taps didžiulės lauko mišios Paryžiaus Santarvės aikštėje. Organizatoriai tikisi, kad į pamaldas susirinks beveik 600 000 tikinčiųjų, o mišios turėtų prasidėti 15 valandą vietos laiku.

    Tokių masinių renginių logistika paprastai apima sustiprintas saugumo priemones, medicinos punktus ir srautų valdymą, kad būtų išvengta spūsčių. Paryžiuje dėl didelio žmonių skaičiaus įprastai ribojamas eismas ir koreguojamas viešojo transporto darbas, kad tikintieji galėtų saugiai pasiekti renginio vietą.

    „Labai džiaugiuosi būdama čia ir galėdama dalintis šia bendra energija. Mums, maronitams, dabartinės situacijos fone tai ypač svarbu, intensyviai melsimės už Artimuosius Rytus“, – sakė paryžietė Karine.

    Susitikimai su migrantais ir kelionė į Lurdą

    Šeštadienio rytą popiežius Leonas XIV apsilankė vyskupijos asociacijoje „Maison Bakhita“, kuri priima migrantus. Pranešta, kad su pontifiku susitiko įvairių tikėjimų žmonės, įskaitant krikščionis ir musulmonus.

    Vėliau jis lankėsi Paryžiaus katalikiškajame institute, kur aptarė Prancūzijoje pastebimą augantį krikšto sakramentą priimančių žmonių skaičių. Pastaraisiais metais Prancūzijos vyskupijos yra skelbusios apie didėjantį suaugusiųjų krikštų skaičių, ypač per Velykas, o tai siejama ir su jaunimo religinio tapatumo paieškomis.

    Dienos pabaigoje pontifikas turėtų vykti į Lurdą, kur vizitą pradės malda kartu su tikinčiaisiais. Lurdas laikomas viena svarbiausių katalikų piligrimystės vietų Europoje, todėl popiežiaus apsilankymas čia tradiciškai sutraukia dideles piligrimų grupes iš įvairių šalių.