CP v2

Tag: Prancūzija

  • Pasiūlos šokas naftos rinkoje kelia kainas: Europos vyriausybės ruošia skubius sprendimus

    Europos degalų rinka susidūrė su nauju sukrėtimu: po sutrikimų Saudo Arabijos naftos tiekimo grandinėje dalis krovinių į Europą vėluoja arba yra atšaukiami, o kainos degalinėse kyla sparčiau nei įprastai. Riziką didina ir saugumo grėsmės svarbiems eksporto mazgams Raudonosios jūros regione, todėl prekybininkai bei perdirbėjai vertina, kad trumpalaikis deficitas gali persimesti į ilgesnį pasiūlos spaudimą.

    Poveikis jau juntamas didžiausiose ES ekonomikose, kur energijos brangimas greitai persiduoda infliacijai ir biudžetams. Kai kuriuose Vokietijos regionuose benzino kainos viršijo 3 eurus už litrą, o dyzelinas taip pat pasiekė rekordines aukštumas, rodo ADAC skelbiami vidurkiai. Tokie šuoliai vyriausybėms tampa ne tik ekonomikos, bet ir politiniu išbandymu.

    Biudžetai, rinkimai ir kompensacijos

    Prancūzijoje augančios energijos kainos verčia peržiūrėti fiskalinius planus ir ieškoti, kaip amortizuoti smūgį namų ūkiams bei verslui. Vyriausybė svarsto taupymo priemones, o kartu pratęsia tikslines degalų kompensacijas daliai sektorių, kad sumažintų socialinę įtampą ir spaudimą strateginėms šakoms.

    Italijoje degalų brangimas taip pat prisideda prie infliacijos atsinaujinimo, o valdžia ieško sprendimų prieš rinkiminio ciklo pabaigą. Šalis paskelbė apie mokestinių priemonių korekcijas, kurios, kaip teigiama, palies 14 500 000 automobilių ir sumažins regionų biudžetų pajamas maždaug 2 300 000 000 eurų. Tai iliustruoja, kokio masto sprendimų prireikia, kai energijos kainos tampa kasdieniu politiniu klausimu.

    Kodėl Roma spaudžia Briuselį?

    Italijos vadovė ragina Europos Komisiją energijos krizę vertinti kaip ypatingąją situaciją ir svarstyti lankstesnį požiūrį į fiskalines taisykles, kad šalys galėtų finansuoti tikslines paramos priemones. Tokia pozicija atspindi platesnę diskusiją ES: ar kainų šoką geriau gesinti mokesčių mažinimu, ar tiesioginėmis išmokomis pažeidžiamiausiems gyventojams.

    Pastaraisiais metais ES institucijos ir nacionalinės vyriausybės vis dažniau renkasi tikslines kompensacijas vietoje plataus masto lengvatų, nes pastarosios brangiai kainuoja biudžetui ir gali skatinti didesnį vartojimą. Tuo pačiu didėja spaudimas spartinti energijos diversifikaciją, mažinti priklausomybę nuo vieno tiekimo regiono ir didinti atsargų valdymo lankstumą.

    Vokietija svarsto, bet vienybės trūksta

    Vokietijoje politinės diskusijos įkaista dėl to, kokios priemonės efektyviausiai sumažintų kainų šoką, nepažeidžiant klimato politikos tikslų. Kancleris Friedrichas Merzas viešai pripažino, kad veiksmų reikia, tačiau koalicijoje dar nėra susitarimo dėl konkrečių instrumentų, o sprendimai derinami ir su žemių valdžia.

    Tarp siūlymų aptariamas energetikos mokesčio mažinimas iki minimalios ES leidžiamos ribos, kuris, Vokietijos politinėje diskusijoje įvardijamas, galėtų kainuoti apie 1 600 000 000 eurų. Aplinkosauginės organizacijos kritikuoja tokį kelią, siūlydamos vietoje to remti mažas pajamas gaunančius gyventojus tiesioginėmis išmokomis, kad pagalba būtų tikslesnė ir mažiau skatintų didesnį degalų vartojimą.

    Rinkoms svarbiausia išlieka pasiūlos rizikos trukmė: jei sutrikimai bus trumpalaikiai, kainos gali stabilizuotis kartu su atnaujintais krovinių srautais. Tačiau ilgesnis tiekimo neapibrėžtumas reikštų didesnes žaliavos ir perdirbimo maržų svyravimo amplitudes, o Europos vyriausybėms tai reikštų papildomą spaudimą infliacijai, biudžetams ir politinei darbotvarkei.

  • Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Prancūzijoje archeologai aptiko išskirtinį radinį: trijuose keraminiuose induose, užkastuose senovinio gyvenamojo kvartalo namuose, slėpėsi daugiau kaip 40 000 romėniškų monetų. Du indai buvo pilni, o trečiasis, kaip manoma, dar Antikoje buvo ištuštintas, jame liko tik kelios monetos.

    Didžiausias netikėtumas tyrėjams buvo ne vien kiekis, o tai, kad lobis, panašu, nebuvo slėptas skubant. Indai buvo įleisti į specialiai paruoštas duobes, uždengti akmenimis ir laikyti labai negiliai, maždaug tuometinio grindų lygio aukštyje.

    Tokia padėtis leidžia manyti, kad savininkai prie indų galėjo grįžti ir monetas pildyti. Kai kuriose vietose monetos rastos ir palei išorinę indų sienelę, todėl archeologai kelia versiją, jog tai galėjo būti namų santaupų saugyklos, o ne desperatiškai paslėptas turtas artėjant pavojui.

    Monetos iš permainų laikotarpio

    Radinių datavimas rodo, kad didžioji dalis monetų kaldinta maždaug 280–310 metais. Tai buvo nerami Romos imperijos epocha, kai vyko politinės kovos, regioniniai valdžios centrai ir ryškūs ekonomikos pokyčiai, o pinigų sistema patyrė spaudimą.

    Tarp monetų identifikuoti ir valdovų, siejamų su vadinamąja Galijos imperija, atvaizdai, įskaitant Viktorino, Tetriko I ir Tetriko II emisijas. Tyrėjai taip pat aptiko padirbtų monetų ir propagandinio pobūdžio kaldinių, kurie leidžia geriau suprasti, kaip tuo metu veikė pinigų apyvarta ir politinė komunikacija.

    Dar viena detalė, sudominusi specialistus, yra monetos su imperatoriaus Klaudijaus II atvaizdu, kurios, sprendžiant iš analizės, galėjo būti kaldintos jau po jo mirties. Tokie atvejai rodo, kad kai kurios emisijos galėjo būti naudojamos vėliau, siekiant palaikyti valdžios tęstinumo įspūdį arba tiesiog dėl praktinių apyvartos poreikių.

    Ką pasako vieta ir namai

    Indai rasti skirtinguose tos pačios miesto dalies pastatuose, netoli viešųjų erdvių, kurios, kaip manoma, buvo susijusios su šventyklomis ir teatru. Pats kvartalas nebuvo skurdus: kasinėjimai atskleidė sudėtingesnių namų elementus, įskaitant šildomas patalpas su hipokausto sistema, rūsius ir kiemus.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo gyventi pasiturintys amatininkai ar pirkliai, o monetų sankaupos atspindi ne vien atsitiktinę sėkmę, bet ir sąmoningą turto kaupimą. Archeologai pabrėžia, kad panašūs lobiai svarbūs ne tik dėl materialinės vertės, bet ir dėl informacijos apie to meto kasdienę ekonomiką.

    Kodėl monetų niekas neatsiėmė?

    Tyrėjai sieja radinį ir su miesto istorija: po romėniškais sluoksniais aptikti dar senesnės galų gyvenvietės pėdsakai, o vėliau vietovė virto romėnišku miestu su reguliariu užstatymu. Vis dėlto kvartalo istorija baigėsi po kelių gaisrų, vienas jų, kaip manoma, įvyko IV amžiaus pradžioje, o kitas galėjo lemti galutinį teritorijos apleidimą.

    Tokie sukrėtimai yra viena realiausių priežasčių, kodėl savininkai galėjo nebegrįžti atsiimti santaupų. Kol archeologai tęsia monetų tyrimus, šis radinys jau dabar laikomas vienu įdomesnių pavyzdžių, kaip namų ūkiai Romos imperijoje galėjo tvarkyti pinigus ir kaupti rezervą neramiais laikais.

  • Prancūzijoje „TotalEnergies“ nustatė degalų kainų lubas: konkurentai kalba apie nesąžiningą žaidimą

    Prancūzijoje „TotalEnergies“ nustatė degalų kainų lubas: konkurentai kalba apie nesąžiningą žaidimą

    Prancūzijoje vairuotojai vis dažniau renkasi „TotalEnergies“ degalines, kur įmonė jau kelis mėnesius taiko ribojamas degalų kainas. Tačiau toks sprendimas įplieskė konfliktą rinkoje: nepriklausomos degalinės ir prekybos tinklai teigia, kad milžinė iškraipo konkurenciją, o valdžia esą tam neprieštarauja.

    „TotalEnergies“ pavasarį paskelbė nustatanti kainų lubas: E10 benzinui iki 1,99 euro už litrą, o dyzelinui iki 2,25 euro už litrą. Tuo metu nacionalinis vidurkis siekė apie 2,15 euro už litrą, o kai kuriuose regionuose kainos kilo iki maždaug 2,50 euro.

    Įmonė skaičiuoja, kad tokia politika per maždaug penkis mėnesius kainavo 250–300 mln. eurų. Vis dėlto aukštesnės naftos kainos padėjo „TotalEnergies“ reikšmingai padidinti pelną: pirmojo pusmečio rezultatas siekė 11,2 mlrd. eurų.

    Vyriausybė stebi protestų riziką

    Kainų šuoliai Prancūzijoje turi didelį politinį svorį, ypač artėjant prezidento rinkimams ir prastėjant ekonominei situacijai. Pastarosiomis savaitėmis vėl pasigirsta raginimų protestuoti, o tai primena 2018 metų geltonųjų liemenių judėjimą, kurį išprovokavo degalų apmokestinimo planai.

    Vyriausybė taip pat sprendžia tiekimo klausimus. Jos atstovai viešai pripažino, kad daliai degalinių trūko bent vienos rūšies degalų, o didelė tokių atvejų dalis fiksuota „TotalEnergies“ tinkle, todėl žadama ieškoti būdų stabilizuoti tiekimą ir suteikti daugiau lankstumo perdirbimo grandinei.

    „Valdžios institucijos gana patenkintos, kad privatūs daro darbą, galbūt jų vietoje“, – sakė nepriklausomas degalines vienijančios asociacijos FF3C vadovas Jacques Goisque.

    Skundai dėl konkurencijos iškraipymo

    FF3C viduryje vasaros kreipėsi į Prancūzijos konkurencijos priežiūros instituciją, teigdama, kad rinkoje susiformavo situacija, kai vertikaliai integruotas rinkos dalyvis, turintis stiprias pozicijas žaliavos ir perdirbimo grandyse, gali nustatyti agresyvias kainas degalinėse.

    Nepriklausomų degalinių argumentas paprastas: jos negali prekiauti nuostolingai, kai tuo pat metu jų įsigijimo kaina tampa artima arba net didesnė už „TotalEnergies“ mažmeninę kainą. Dėl to dalis degalinių kai kuriuose regionuose buvo priverstos laikinai stabdyti veiklą.

    Į konfliktą įsitraukė ir prekybos tinklai, kurie tradiciškai degalus naudoja kaip priemonę pritraukti pirkėjų srautą, dažnai parduodami arti savikainos. Jų teigimu, kai perdirbimo grandinėje uždirbantis žaidėjas mažmeninėje rinkoje nuleidžia kainą, konkurencija tampa sunkiai atlaikoma.

    Tuo pat metu „TotalEnergies“ vadovas Patrick Pouyanné yra pareiškęs, kad kainų lubos nėra privalomos ir gali būti nutrauktos, jei būtų įvestas papildomas mokestis energetikos įmonėms. Įmonė šią priemonę pristato kaip laikino palengvinimo vartotojams sprendimą, tačiau oponentai ją mato kaip spaudimo instrumentą politinių sprendimų akivaizdoje.

    Ekspertai pažymi, kad degalų kainų ribojimas privataus rinkos dalyvio sprendimu trumpuoju laikotarpiu mažina vartotojų išlaidas, bet ilgainiui gali sukelti įtampą tiekimo grandinėje ir išstumti mažesnius žaidėjus. Todėl konkurencijos priežiūros institucijų vertinimas taps svarbus ne tik degalinių tinklams, bet ir platesnei Prancūzijos mažmeninės prekybos bei energetikos rinkos pusiausvyrai.

  • Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    French Touch judėjimas, 1990–2000-aisiais iškėlęs Prancūzijos elektroninę muziką į pasaulinį pirmą planą, šiandien vis dažniau vadinamas nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau kartu jis kelia ginčų: ar tai vis dar gyva scena, ar jau įamžintas istorinis ženklas, kurį patogu pasitelkti politinei ir kultūrinei darbotvarkei.

    Diskusijas sustiprino sprendimas prancūzų elektroninę muziką įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo inventorių. Kultūros ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ar Laurent Garnier suformavo tarptautinį etaloną, o žanras įsitvirtino visuose regionuose ir telkia skirtingas auditorijas.

    Nuo pogrindžio iki institucijų

    Toks institucinis pripažinimas dar prieš kelerius metus atrodė paradoksalus scenai, kuri ilgą laiką klestėjo klubų ir reivų kultūroje. Žurnalistas Stéphane’as Jourdain’as, tyrinėjantis French Touch istoriją, primena, kad dalis kūrėjų skeptiškai vertino valstybinius apdovanojimus ir oficialius titulus, nes elektronika gimė kaip laisvės ir alternatyvos erdvė.

    Pasak jo, simboliška įtampa išlieka ir šiandien: valstybės vadovų pagarba didiesiems DJ vardams kartais disonuoja su griežtesne vidaus politikos laikysena neteisėtų reivų atžvilgiu. Tai, anot Jourdain’o, leidžia klausti, ar scena dera su institucionalizacija, kai jos šaknys susijusios su bendruomeniškumu ir neformaliais renginiais.

    Kontekstą paaštrino ir pastarųjų metų įvykiai, tarp jų ir Prancūzijos prodiuserio bei DJ Kavinsky mirtis 2026 metais. Prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pagerbė muzikantą, pabrėždamas jo vaidmenį Prancūzijos popkultūroje ir tai, kad French Touch skambėjo pasaulinei auditorijai, įskaitant olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją Paryžiuje.

    Ar French Touch dar gyvas?

    Nepaisant to, kad French Touch dažnai pristatomas kaip praeities aukso amžius, judėjimo įtaka neblėsta. Jourdain’as atkreipia dėmesį į ilgalaikį komercinį gyvybingumą: tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau renka dideles perklausas, o senesni hitai platformose išgyvena naujus pakilimus.

    Kartu keičiasi ir pati „French Touch“ sąvoka. Kai kuriems tai gana plati elektronikos kryptis, apimanti įvairius house ir techno atspalvius, kitiems tai labai konkretus skambesys, siejamas su trumpais disco ir soul semplais bei filtruotomis bosinėmis linijomis, kurios tapo 1990-ųjų pabaigos vizitine kortele.

    DJ Svenas Løve, vienas Paryžiaus 1990-ųjų klubinės scenos veikėjų, pabrėžia, kad originalus skambesys buvo paremtas konkrečiais to meto techniniais sprendimais ir estetika. Jo vertinimu, tas stilius šiandien egzistuoja, bet nebeturi naujumo efekto, o popmuzikos logika remiasi nuolatiniu atsinaujinimu.

    Paveldas, nostalgija ir nauja karta

    French Touch istoriją maitina ir pasakojimai apie netektis bei simbolinius momentus, kurie sugrąžina dėmesį į epochą. Løve atkreipia dėmesį, kad scenos revivals dažnai kyla po 20–30 metų, kai nauja karta atranda ankstesnį laikotarpį per įrašus, filmus ir socialinius tinklus.

    Šalia nostalgijos ryškėja ir tiesioginis paveldėjimas šeimose. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebima, kad garsiausių vardų vaikai patys imasi didžėjavimo ir pasirodymų, o renginių organizatoriai pabrėžia, jog sprendimą juos kviesti lemia ne pavardė, o realūs įgūdžiai ir kryptingas darbas.

    Praėjus trims dešimtmečiams, French Touch tampa ir gyvu muzikos rinkos reiškiniu, ir kultūriniu simboliu, kurį bandoma įtvirtinti kaip paveldą. Atsakymas į klausimą, kas iš jo liko, priklauso nuo žvilgsnio taško: vieniems tai vis dar skambantis repertuaras ir įtaka, kitiems – laikmečio ženklas, kurį šiandien perrašo institucijos, politika ir naujos kartos interpretacijos.

  • Netikėtas apsikeitimas: kodėl Graikija šiandien skolinasi pigiau nei Prancūzija

    Netikėtas apsikeitimas: kodėl Graikija šiandien skolinasi pigiau nei Prancūzija

    Rinkų paradoksas: Atėnai lenkia Paryžių

    Dar 2012 metais Graikija buvo priversta už dešimties metų obligacijas mokėti beveik 40 proc. metines palūkanas, todėl realiai buvo uždaryta įprastoms rinkoms. Tuo pat metu Prancūzija skolinosi gerokai pigiau, už mažiau nei 3 proc.

    Praėjus maždaug keturiolikai metų situacija apsivertė: investuotojai už skolinimą Prancūzijai ima didesnę kainą nei Graikijai. Rinkoje matomas signalas, kad vien skolos dydis nebėra lemiamas kriterijus.

    Skolos dydis svarbus, bet kryptis dar svarbesnė

    Nors Graikijos valstybės skola, lyginant su ekonomikos dydžiu, išlieka viena didžiausių Europoje, jos dinamika investuotojams atrodo palankesnė. Pagal viešai skelbiamus Europos Komisijos vertinimus Graikijos skolos ir BVP santykis pastaraisiais metais mažėja, o Prancūzijos tendencija priešinga.

    Rinkos vis daugiau dėmesio skiria tam, ar skolos našta traukiasi, kaip greitai ją reikia refinansuoti ir ar valdžia turi politinės erdvės stabdyti deficitą. Šiuose taškuose Graikija ir Prancūzija, investuotojų akimis, juda skirtingomis kryptimis.

    Graikijos skola ilgesnė ir pigiau aptarnaujama

    Vienas svarbiausių skirtumų yra skolos struktūra. Didelė Graikijos skolos dalis susiformavo per gelbėjimo programas, todėl ji dažniau priklauso Europos viešosioms institucijoms, o ne rinkos dalyviams, kurie gali greitai parduoti obligacijas reaguodami į antraštes.

    Tokia skola paprastai turi ilgesnę trukmę, palankesnes sąlygas ir dažnai yra fiksuotų palūkanų, todėl palūkanų normų šuoliai rinkoje trumpuoju laikotarpiu mažiau smogia biudžetui. Tuo metu Prancūzija didesnę dalį skolos turi nuolat atnaujinti rinkoje, kai anksčiau pigiai išleistos obligacijos išperkamos ir pakeičiamos brangesnėmis.

    Prancūzijai tenka didesnė emisijų našta ir politinis neapibrėžtumas

    Kitas veiksnys yra skolinimosi mastas. Prancūzija, kaip didelė ekonomika, į rinką per metus atneša nepalyginamai didesnį obligacijų kiekį, todėl investuotojai reikalauja aiškesnio fiskalinio plano ir patikimų deficito mažinimo priemonių.

    Prancūzijos biudžeto deficitas, lėtesnio augimo perspektyvos ir politiniai ginčai dėl taupymo ar pajamų didinimo investuotojams kelia daugiau rizikos nei pats skolos lygis. Prie to prisideda ir politinis neapibrėžtumas, kuris apsunkina susitarimus dėl ilgalaikių sprendimų.

    Ką iš tiesų reiškia šis pokytis

    Tai nereiškia, kad Prancūzija tapo naująja Graikija: jos rinka gilesnė, ekonomika didesnė, o fiskalinės galimybės tradiciškai stipresnės. Vis dėlto faktas, kad Graikija tam tikrais momentais gali skolintis pigiau, rodo pasikeitusią investuotojų logiką.

    Rinkos linkusios apdovanoti mažėjančią skolą, biudžeto drausmę ir ramesnį refinansavimo grafiką, o už augančius deficitus ir dideles obligacijų emisijas prašo priemokos. Todėl palūkanų skirtumas, kad ir nedidelis, tampa įspėjimu, jog pasitikėjimas fiskaline kryptimi šiandien vertinamas griežčiau nei vien ekonomikos dydis.

  • Prancūzijos ir Slovakijos veto įklampino ES sankcijų Rusijai pratęsimą: sprendimui liko savaitė

    Prancūzijos ir Slovakijos veto įklampino ES sankcijų Rusijai pratęsimą: sprendimui liko savaitė

    Veto privertė rinktis trumpą pratęsimą

    Europos Sąjungoje gilėja aklavietė dėl sankcijų Rusijai pratęsimo, kai Prancūzija ir Slovakija bendromis pastangomis toliau reikalauja iš sankcionuojamų asmenų sąrašo išbraukti verslininką Ališerą Usmanovą.

    Artėjant sankcijų galiojimo pabaigai ES šalių ambasadoriai, kaip kraštutinę priemonę, sutarė pratęsti jas tik vienai savaitei, iki rugsėjo 22 dienos. Taip siekiama laimėti laiko kompromisui, kurį blokuoja vienbalsiškumo reikalavimas.

    „Konsultacijos bus tęsiamos, o papildomos diskusijos vyks artimiausiu metu“, – sakė Airijos ES Tarybos pirmininkavimo atstovas.

    „Sąrašų atnaujinimas yra būtinas, kad toliau silpnintume Rusijos karo mašiną ir išlaikytume spaudimą tiems, kurie ją remia, įgalina ar iš jos pelnosi. Tai yra pirmininkavimo prioritetas“, – pridūrė jis.

    Kodėl Paryžius prisidėjo prie Bratislavos

    Diplomatai Briuselyje vis dar mėgina suprasti, kodėl Prancūzija netikėtai prisijungė prie Slovakijos ilgus metus trunkančių pastangų siekti, kad Ališeras Usmanovas būtų išbrauktas iš sąrašo. Sankcijų režimas apima beveik 3 000 asmenų ir subjektų, kuriems priskiriamas vaidmuo palaikant Rusijos karą prieš Ukrainą.

    Prancūzija, kaip nurodoma derybose, argumentuoja nacionalinio saugumo motyvais, tačiau detalių nepateikia. Vieno ES diplomato teigimu, Prancūzijos delegacija posėdžio metu savo pozicijos plačiau nepaaiškino.

    Kas yra sankcijų sąraše ir kas siūloma keisti

    Ališeras Usmanovas į sankcijų sąrašą buvo įtrauktas pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis, ES institucijoms nurodant jo ryšius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir interesus reikšminguose Rusijos ekonomikos sektoriuose. Pats Usmanovas šiuos teiginius neigia.

    Slovakija taip pat ne kartą kėlė klausimą dėl kito ryškaus oligarcho Michailo Fridmano. Dalis valstybių narių tokius prašymus vertina kaip politiškai motyvuotus ir iki šiol nenorėjo pritarti išbraukimui.

    Šių metų pradžioje žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tariamą Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano laišką Slovakijos premjerui Robertui Ficui, kuriame prašoma prisidėti prie pastangų dėl Usmanovo. Dokumente taip pat minimos kelios valstybės, esą palaikančios tokį sprendimą.

    Vis dėlto nėra aišku, ar Prancūzijos pozicija tiesiogiai susijusi su užkulisine diplomatija ir lobizmu. Aišku tai, kad dviejų valstybių blokavimas suteikė procesui naują dinamiką ir apsunkino vienbalsį susitarimą.

    Kas rizikuojama, jei sprendimo nebus

    Valstybės narės siekia individualias sankcijas pratęsti 12 mėnesių, kad jų terminas sutaptų su ekonominių sankcijų paketu, kurį ES vadovai jau yra pratęsę metams. Trumpas vienos savaitės pratęsimas yra techninis sprendimas, skirtas išvengti teisinės spragos ir sankcijų režimo nutrūkimo.

    Tuo metu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai kritikavo bandymus švelninti sankcijas atskiriems turtingiems Rusijos verslo veikėjams. Jo teigimu, būtent tokie asmenys turėtų imtis konkrečių žingsnių prieš karą, o ne siekti papildomų galimybių, kai Ukrainos ekonomika patiria Rusijos smurtą.

    „Usmanovas ir Fridmanas yra būtent tokie Rusijos verslo veikėjai, kurie turėtų rasti drąsos imtis konkrečių žingsnių prieš karą“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    „Būtent tokiai Rusijos ekonomikai neturi būti suteikta papildomų galimybių tuo metu, kai Ukrainos ekonomika kenčia nuo Rusijos teroro ir Putino atsisakymo stabdyti karą“, – pridūrė jis.

    Artimiausiomis dienomis ES diplomatai tęs derybas, ieškodami formuluotės, kuri leistų atnaujinti sankcijų sąrašą ir kartu išsaugoti politinę vienybę. Jei kompromiso rasti nepavyks, rizika didėja ne tik sankcijų mechanizmo tęstinumui, bet ir ES patikimumui, kai kalbama apie nuoseklų spaudimą Kremliui.

  • Prancūzija stoja skersai kelio: Europos Komisija nori prekybos sutartis tvirtinti tik anglų kalba

    Prancūzija stoja skersai kelio: Europos Komisija nori prekybos sutartis tvirtinti tik anglų kalba

    Europos Komisijos planas paspartinti prekybos susitarimų ratifikavimą, institucijoms ir valstybėms narėms pateikiant tik angliškas sutarčių versijas, gali įstrigti dėl Prancūzijos pasipriešinimo. Paryžius signalizuoja, kad tokia tvarka kelia ne tik politinių, bet ir teisinių bei demokratinių rizikų.

    Idėjos esmė paprasta: deryboms pasibaigus, ratifikavimo etape būtų naudojama viena kalba, o vertimai į 24 oficialiąsias ES kalbas būtų parengti vėliau, jau po patvirtinimo ir paskelbimo ES oficialiajame leidinyje. Komisija argumentuoja, kad vertimo ir teisinio suderinimo procesai dabar gali užtrukti mėnesius ir taip atitolina realų susitarimų įsigaliojimą.

    Už prekybą atsakingas eurokomisaras Marošas Šefčovičius yra viešai pabrėžęs, kad ES dėl užsitęsusio ginčytino ES ir „Mercosur“ susitarimo įgyvendinimo praranda reikšmingas ekonomines galimybes. Jo teigimu, nuo derybų pabaigos iki to momento, kai verslas gali pilnavertiškai pasinaudoti naujomis taisyklėmis partnerių rinkose, kartais praeina iki 2,5 metų.

    Komisijos sumanymui papildomą svorį suteikia geopolitinė situacija: didėjant prekybos įtampoms ir konkurencijai dėl rinkų, ES siekia greičiau atverti naujas eksporto kryptis. Kaip bandomasis atvejis buvo minimas susitarimas su Indija, kuris, Komisijos vertinimu, galėtų parodyti, ar ratifikavimas viena kalba leistų sutrumpinti procedūras neprarandant teisinio aiškumo.

    Kalba kaip politinis klausimas

    Prancūzijos pareigūnai laikosi nuostatos, kad visų ES kalbų vartojimas nėra vien formalumas, o institucinis įsipareigojimas. Prancūzų kalba istoriškai yra viena svarbiausių ES darbo kalbų, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kasdienėje institucijų veikloje vis labiau dominuoja anglų kalba.

    „Iš principo giname visų Sąjungos kalbų vartojimą, ypač prancūzų, kuri yra viena ES darbo kalbų“, – sakė Prancūzijos pareigūnas.

    Šis argumentas tiesiogiai susijęs su ratifikavimo turiniu: prekybos susitarimai yra teisiškai sudėtingi dokumentai, kuriuose net ir nedidelės formuluotės interpretacijos gali turėti pasekmių teisėkūrai, reguliavimui ir teismų praktikai. Kritikai baiminasi, kad jei nacionaliniai parlamentai ar net Europos Parlamentas vertintų tekstus ne gimtąja kalba, didėtų klaidų rizika ir mažėtų politinė atskaitomybė.

    Skaidrumas ir teisinis tikslumas

    Prancūzijos pusė taip pat pabrėžia demokratinę dimensiją: ratifikavimo procesas turi būti suprantamas ne tik ekspertams, bet ir visuomenei, o skaidrumas remiasi galimybe susipažinti su dokumentais oficialiosiomis kalbomis. ES institucijos savo komunikacijoje nuolat akcentuoja kalbinę įvairovę ir daugiakalbystę kaip vieną pamatinių principų.

    „Pereiti vien tik prie anglų kalbos reiškia ir teisinį, ir demokratinį klausimą, ir Komisija tai puikiai supranta“, – sakė kitas Prancūzijos pareigūnas.

    Kalbos politikos ekspertai perspėja, kad praktika ratifikuoti pagal vieną kalbinę versiją gali sukurti dviejų greičių sistemą, kai realią galią įgytų viena kalba, o kitos taptų tik vėliau parengiama administracine priemone. Toks pokytis galėtų komplikuoti ir nacionalinių parlamentų darbą, jei konkrečiam susitarimui būtų reikalinga platesnė ratifikacija valstybėse narėse.

    „Tai skaidrumo, tikslumo ir supratimo klausimas“, – sakė kalbos politikos ekspertė Michele Gazzola.

    Kol kas Komisija viešai tvirtina, kad vertimai į visas oficialiąsias kalbas būtų užtikrinti paskelbimo etape, tačiau ginčas dėl to, ar ratifikavimas gali vykti remiantis vien anglišku tekstu, akivaizdžiai įgauna politinį pagreitį. Jei Prancūzija imsis blokuoti tokį sprendimą, ES siekis greitinti prekybos susitarimų įsigaliojimą gali susidurti su nauja kliūtimi pačios Sąjungos viduje.

  • Prancūzija stoja skersai kelio: Europos Komisijos planas dėl sutarčių tik anglų kalba kelia audrą

    Prancūzija stoja skersai kelio: Europos Komisijos planas dėl sutarčių tik anglų kalba kelia audrą

    Planas greitinti sutartis

    Europos Komisija svarsto, kaip paspartinti prekybos susitarimų ratifikavimą, kad įmonės greičiau gautų realią naudą iš naujų rinkų. Viena idėjų – ratifikavimo procedūroms laikinai platinti tik anglišką sutarties versiją, o vertimus į visas 24 oficialias ES kalbas pateikti vėliau.

    Tokiam sumanymui jau ruošiasi priešintis Prancūzija, teigdama, kad daugiakalbystė nėra formalumas. Paryžius signalizuoja, jog anglų kalbos dominavimas ratifikavime kelia ir politinių, ir teisinių rizikų.

    Kodėl Komisija siekia pokyčių

    Komisijos argumentas – praktinis: sudėtingų prekybos sutarčių teisinis redagavimas ir vertimai užtrunka mėnesius, o tai atitolina ratifikavimo startą. Geopolitinės įtampos ir konkurencija dėl rinkų skatina ES ieškoti būdų sutrumpinti kelią nuo derybų pabaigos iki realaus sutarties įsigaliojimo.

    Už prekybą atsakingas Komisijos narys Marošas Šefčovičius yra nurodęs, kad delsimas ES kainuoja prarastas eksporto galimybes ir lėtesnį ekonomikos augimą. Jo teigimu, net pasibaigus deryboms, iki momento, kai verslas gali pilnai veikti partnerio rinkoje, procesas gali užsitęsti iki 2,5 metų.

    „Šiandienos pasaulyje mes tiesiog negalime sau leisti prarasti laiko“, – sakė Marošas Šefčovičius.

    Prancūzijos argumentai: teisė ir demokratija

    Prancūzijos pareigūnai pabrėžia, kad ES sutartys ir teisėkūra remiasi kalbų lygybe, o prancūzų kalba istoriškai yra viena institucijų darbo kalbų. Paryžiaus vertinimu, ratifikavimas tik anglų kalba reikštų, kad dalis nacionalinių parlamentų ir net europarlamentarų būtų priversti remtis ne savo kalbos teisiniu tekstu.

    Kritikai įspėja, kad tokia praktika gali mažinti skaidrumą ir didinti interpretavimo riziką, nes prekybos susitarimuose itin svarbios tikslios sąvokos, išlygos ir nuorodos į kitus teisės aktus. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai susitarimai priskiriami mišriesiems ir ratifikavime dalyvauja ne tik Europos Parlamentas, bet ir nacionaliniai parlamentai.

    „Pereiti vien tik prie anglų kalbos reiškia teisinę ir demokratinę problemą, o Komisija tai puikiai supranta“, – sakė Prancūzijos pareigūnas.

    Kalbos politika ES institucijose išlieka jautri tema, nes anglų kalba per pastaruosius dešimtmečius tapo dominuojanti kasdienėje administracinėje praktikoje. Tuo pat metu Komisija oficialiai deklaruoja, kad kalbinė įvairovė yra esminė ES vertybė, o daugiakalbystė turi būti užtikrinta institucijų veikloje.

    Kalbų politikos ekspertai pabrėžia, kad sutarties teksto kalba ratifikavimo metu yra ne vien patogumo klausimas. Nuo jos gali priklausyti parlamentarų gebėjimas tiksliai įvertinti teisines pasekmes, o visuomenei – suprasti, ką konkrečiai valstybė patvirtina.

    „Tai skaidrumo, tikslumo ir supratimo klausimas“, – sakė kalbų politikos ekspertas Michele Gazzola.

  • Prancūzija stoja Slovakijos pusėn: ES užkulisiuose siekia išbraukti oligarchą Ališerą Usmanovą

    Prancūzija stoja Slovakijos pusėn: ES užkulisiuose siekia išbraukti oligarchą Ališerą Usmanovą

    Prancūzijos vyriausybė prisidėjo prie Slovakijos pastangų, kad iš Europos Sąjungos sankcijų sąrašo būtų išbrauktas Rusijos ir Uzbekistano verslininkas Ališeras Usmanovas. Apie tai pranešama, remiantis kelių deryboms artimų šaltinių informacija, o toks Paryžiaus žingsnis esą sukėlė kitų valstybių narių nepasitenkinimą.

    Usmanovas ES sankcionuojamas nuo 2022 metų, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Sankcijų režimas apima turto įšaldymą, draudimą atvykti ir kitus ribojimus asmenims bei subjektams, siejamiems su Kremliaus politika ir karą palaikančia ekonomika.

    Sankcijų pratęsimas artėja prie termino

    ES sankcijos paprastai peržiūrimos ir pratęsiamos periodiškai, o artimiausias terminas – rugsėjo 15 dieną. Kad pratęsimas įsigaliotų, reikalingas vienbalsis valstybių narių pritarimas, todėl net viena šalis gali sustabdyti sprendimą ir priversti partnerius derėtis.

    Pasak diplomatinėse diskusijose dalyvaujančių asmenų, Slovakija ilgą laiką spaudžia dėl Usmanovo ir dar vieno oligarcho, Michailo Fridmano, išbraukimo. Iki šiol tokia pozicija buvo labiau siejama su Bratislava, tačiau Prancūzijos įsitraukimas signalizuoja platesnį nesutarimų lauką.

    Kodėl Usmanovo klausimas toks jautrus?

    Ališeras Usmanovas – Uzbekistane gimęs Rusijos milijardierius, turtus sukaupęs investuodamas į metalų ir kasybos sektorius, telekomunikacijas bei technologijas. Vakarų šalyse jis dažnai apibūdinamas kaip artimas Kremliaus aplinkai, o būtent tokie ryšiai yra vienas pagrindinių kriterijų, kodėl ES taiko individualias sankcijas.

    Dalies valstybių narių atstovai šį Paryžiaus žingsnį vertina kritiškai, ypač didėjant saugumo įtampai Europoje ir fiksuojant vis daugiau incidentų, siejamų su hibridinėmis grėsmėmis. Tokiose aplinkybėse bet kokios diskusijos apie sankcijų švelninimą tampa politiškai itin jautrios.

    „Tai sukėlė daug klausimų dėl motyvų – panašu, kad čia svarbūs ekonominiai argumentai. Kitos valstybės narės tokią logiką priima sunkiai“, – sakė ES diplomatas.

    Prancūzijos pozicija, kaip teigiama, buvo pristatyta kaip politinis kompromisas, kuriuo tikimasi sumažinti Slovakijos spaudimą dėl sankcijų pratęsimo. Vis dėlto tokia taktika gali ir apsunkinti bendrą susitarimą, nes kitos šalys nenori sukurti precedento, kai sankcijų sąrašas tampa derybų mainų objektu.

    ES ambasadoriai artimiausiomis dienomis planuoja tęsti konsultacijas dėl sankcijų pratęsimo. Prancūzijos nuolatinė atstovybė ES viešai pabrėžė, kad Paryžius remia sankcijų pratęsimą, tačiau detalių apie vykstančias diskusijas nekomentuoja, motyvuodama derybų konfidencialumu.

  • Prancūzijos ekonomika stringa: valdžia mažina augimo prognozę, skamba įspėjimai dėl deficito

    Prancūzijos ekonomika stringa: valdžia mažina augimo prognozę, skamba įspėjimai dėl deficito

    Prognozė apkarpyta, kaimynai lenkia

    Prancūzijos vyriausybė sumažino 2026 metų ekonomikos augimo prognozę iki 0,5 proc., nors anksčiau planavo 0,7 proc. Finansų institucijos ir ekonomistai pabrėžia, kad toks sulėtėjimas išsiskiria euro zonoje, kur dalis didžiųjų šalių metų pradžioje demonstravo nuosaikų, bet teigiamą augimą.

    Ekonomikos ministro Rolando Lescure pristatytuose skaičiuose taip pat numatoma, kad 2027 metais augimas galėtų pasiekti 1 proc. Kartu valdžia prognozuoja, kad infliacija šiemet sieks 2,1 proc., o kitąmet mažės iki 1,8 proc.

    Biudžetui tai bloga žinia

    Silpnesnis augimas reiškia mažesnes mokesčių įplaukas ir didesnį spaudimą valstybės finansams. Vyriausybė deklaruoja siekį 2026 metais sumažinti deficitą iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto, palyginti su 5,1 proc. 2025 metais, tačiau pati pripažįsta, kad uždavinys tampa sunkiau įgyvendinamas.

    Ministras pirmininkas Sébastien Lecornu anksčiau yra užsiminęs, kad dėl šio tikslo „nėra labai optimistiškas“, ypač jei ekonomikos aktyvumas išliks vangus. Mažėjant augimo tempui, valdžiai paprastai tenka rinktis tarp išlaidų karpymo, papildomų pajamų paieškos ir didesnio skolinimosi.

    Insee: vidaus paklausa beveik sustojo

    Prancūzijos statistikos institucija Insee dar pesimistiškiau vertina 2026 metų perspektyvą ir prognozuoja tik 0,4 proc. augimą. Institucija įspėja, kad ekonomika praranda pagreitį, o pagrindiniai vidaus paklausos varikliai šiuo metu faktiškai užstrigę.

    Insee duomenimis, namų ūkių vartojimas išlieka silpnas, o investicijos traukiasi. Papildomu veiksniu įvardijamas lėtesnis viešųjų projektų tempas, siejamas su savivaldybių rinkimų ciklu, kai dalis sprendimų ir investicijų atidedama.

    Karščio bangos ir darbo rinka didina rizikas

    Ekonominį foną apsunkina ir klimato veiksniai. Insee atkreipia dėmesį, kad karščio bangos ypač kerta žemės ūkiui, o ekstremalūs orai vis dažniau tampa ne vien aplinkos, bet ir ekonomikos bei biudžeto planavimo klausimu.

    Vyriausybė yra vertinusi, kad nesiimant papildomų priemonių klimato kaita iki 2050 metų galėtų sumažinti Prancūzijos bendrąjį vidaus produktą 3,6 proc. Insee taip pat pabrėžia prastesnę nei kai kuriose kitose Europos šalyse darbo rinkos situaciją: didėjantį nedarbą ir lėtesnį atlyginimų augimą.

    Brangimas grįžta, perkamoji galia smunka

    Namų ūkiams papildomą nerimą kelia infliacijos dinamika. Insee prognozuoja, kad metų pabaigoje infliacija gali pakilti iki 2,9 proc., kai rugpjūtį siekė 2,4 proc., o tai didintų spaudimą kainoms ir kasdienėms išlaidoms.

    Tokioje aplinkoje prognozuojama, kad perkamoji galia per metus gali sumažėti 0,4 proc., ypač dėl mažėjančio apmokamo užimtumo ir brangstančių prekių bei paslaugų. Insee vertinimu, tai gali paliesti didelę dalį namų ūkių, o vartojimas 2026 metais augtų tik 0,3 proc.

    Silpnesnį vartojimą dažnai lydi ir didesnis atsargumas: prognozuojama, kad taupymo norma sumažės nuo 17,8 proc. 2025 metais iki 17,3 proc. šiemet, todėl dalis gyventojų dažniau remsis sukauptomis santaupomis. Tuo pat metu prognozuojama, kad įmonių investicijos mažės 0,3 proc., o namų ūkių investicijos trauksis 1,3 proc.

    Vis dėlto Insee tikisi nedidelio atsigavimo metų pabaigoje: 2026 metų trečiąjį ketvirtį augimas galėtų siekti 0,1 proc., o ketvirtąjį ketvirtį paspartėti iki 0,2 proc. Tarp neapibrėžtumų minimas karščio bangų poveikis aktyvumui ir geopolitinė situacija Artimuosiuose Rytuose.