CP v2

Tag: Prevencija

  • Policijos diena Zarasuose: merės Nijolės Guobienės žinutė pareigūnams ir bendruomenei

    Policijos diena Zarasuose: merės Nijolės Guobienės žinutė pareigūnams ir bendruomenei

    Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė Policijos dienos proga kreipėsi į Zarasų rajono policijos pareigūnus, padėkodama už jų atsakomybę ir tarnystę žmogui. Pasak merės, pareigūnų darbas yra esminė grandis, užtikrinanti kasdienį žmonių saugumą.

    Sveikinime išskirta bendrystė su Zarasų rajono savivaldybe ir pastangos kartu ieškoti sprendimų, kad rajono gyventojai jaustųsi saugūs. Akcentuota, kad pagalba turi pasiekti žmones ne tik nutikus nelaimei, bet ir tada, kai pavojus tik nujaučiamas.

    Akcentas prevencijai ir pasitikėjimui

    Merė pabrėžė, kad policijos matomumas bendruomenėje ir greita reakcija į pranešimus stiprina visuomenės pasitikėjimą. Saugumo jausmą kuria ne vien patruliavimas, bet ir prevencinės priemonės, glaudus dialogas su gyventojais bei institucijomis.

    Tokiose savivaldybėse kaip Zarasų rajonas ypač svarbu, kad pagalbos sistema veiktų laiku ir būtų pasiekiama visose teritorijose, įskaitant mažesnius miestelius. Praktikoje tai reiškia operatyvų reagavimą, aiškią komunikaciją ir nuoseklų darbą su vietos bendruomenėmis.

    Palinkėjimai tarnybai ir artimiesiems

    Linkėdama pareigūnams stiprybės, merė išskyrė susitelkimą, kolegų ir vadovų palaikymą bei visuomenės pasitikėjimą. Taip pat pabrėžtas artimųjų supratimas, nes tarnyba dažnai reiškia didelę emocinę įtampą ir atsakomybę.

    Sveikinime priminti policijos šūkio žodžiai Ginti. Saugoti. Padėti., kaip kasdienio darbo prasmę nusakantis įsipareigojimas. Kreipimosi pabaigoje palinkėta pareigūnams būti saugiems, stipriems ir visuomet sugrįžti ten, kur jų laukia.

  • Socialinė pagalba vėluoja, o darbuotojai skęsta popieriuje: ką siūlo J. Tamašauskienė?

    Pagalba dažnai ateina per vėlai

    Rugsėjo 27 dieną Lietuvoje minima Socialinių darbuotojų diena, tačiau profesinė šventė vis dažniau tampa proga kalbėti apie sistemos spragas. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė sako, kad pagalba žmogų neretai pasiekia tik tada, kai situacija jau būna tapusi krize.

    Pasak jos, socialinio darbuotojo vaidmuo praktikoje siaurėja iki formalaus poreikių vertinimo, dokumentavimo ir paslaugų organizavimo. Dėl to nukenčia tai, kas turėtų būti socialinio darbo ašis: ankstyvas problemų atpažinimas, darbas su žmogumi ir bendruomene.

    „Jei didžiąją laiko dalį skiriame vertinimui ir dokumentams, kada lieka laiko pačiam socialiniam darbui?“, – sakė J. Tamašauskienė.

    Prevencija – ne papildomas darbas

    J. Tamašauskienė pabrėžia, kad prevencija socialinėse paslaugose nėra tik atskira paslauga ar projektas. Tai turėtų būti darbo kultūra, kai specialistai mato ne tik tuos, kurie jau pateko į sistemą, bet ir žmones, kurie dar nesikreipė, nors jiems rizika didėja.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – vienišas vyresnio amžiaus žmogus, kuris „nematomas“ institucijoms, kol neprireikia globos ar skubios medicininės pagalbos. Tokiose situacijose klausimas tampa paprastas: kas ir kada turi pirmasis pastebėti, kad žmogui pradeda stigti kasdienės pagalbos.

    „Jeigu žmogus pats neateina, tai dar nereiškia, kad jam nereikia pagalbos“, – sakė J. Tamašauskienė.

    Grigiškių patirtis: tinklas veikia

    Prevencinis modelis, anot pašnekovių, nėra teorija. Grigiškėse Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Modesta Balčiūnaitė telkia pagalbos tinklą, paremtą ne vien individualių atvejų sprendimu, bet ir institucijų bei bendruomenės ryšiais.

    Į tokį bendradarbiavimą įtraukiami mokyklų, seniūnijos, bendruomeninių šeimos namų, nevyriausybinių organizacijų, neįgaliųjų bendruomenės ir kitų sričių atstovai. Esminė idėja – ne laukti, kol problema „užsidegs“, o iš anksto susitarti, kaip ją atpažinti ir kur žmogų nukreipti, kad pagalba būtų greitesnė.

    „Mums svarbu susitarti iš anksto, kaip atpažinti riziką ir kur žmogų nukreipti pagalbos“, – sakė M. Balčiūnaitė.

    Tokie tinklai, pasak socialinių paslaugų specialistų, mažina atotrūkį tarp sričių, kurios dažnai veikia greta, bet ne kartu. Socialinės problemos paprastai yra kompleksinės: jos siejasi su sveikata, finansais, būstu, vienišumu, smurtu artimoje aplinkoje ar priklausomybėmis, todėl vienas specialistas retai gali matyti visą paveikslą.

    Ko trūksta savivaldybėms

    J. Tamašauskienė akcentuoja, kad vieno universalaus prevencinio darbo modelio visoms savivaldybėms nėra, nes skiriasi teritorijos, paslaugų tinklas, specialistų skaičius ir bendruomenių problemos. Vis dėlto, jos teigimu, galima sukurti sąlygas, kad prevencinis darbas nebūtų atliekamas tik „kai lieka laiko“.

    Tam būtinos metodinės priemonės, mokymai ir aiškus savivaldybių požiūris, kad bendruomenės pažinimas yra socialinio darbo dalis, o ne papildoma užduotis. Šiame kontekste Profesinių kompetencijų tobulinimo centras rengia mokymus, skirtus prevencinių paslaugų telkimui, ir planuoja dirbti su savivaldybėmis vietoje.

    Integracija svarbi, bet neužtenka

    Kalbėdama apie vykstančius pokyčius, J. Tamašauskienė atkreipia dėmesį į ilgalaikės priežiūros kryptį, kai siekiama geriau integruoti socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau ji perspėja, kad vien paslaugų sujungimas neišsprendžia pagrindinės bėdos, jei žmogus į sistemą patenka per vėlai.

    Jos teigimu, realus proveržis įmanomas tik tuomet, kai socialinis darbuotojas turi laiko ir įrankių anksčiau pamatyti rizikas, o institucijos dalijasi atsakomybe ir informacija taip, kad ji padėtų žmogui, o nevirstų vien procedūrų grandine.

    „Turime pereiti nuo klausimo kas jau atsitiko prie klausimo kas vyksta mūsų bendruomenėje“, – sakė J. Tamašauskienė.

  • Atskleis 2025 metų sveikatos tyrimą: kokie rodikliai lietuviams prastėja greičiausiai?

    Rugsėjo 17 dieną Valstybės duomenų agentūra Vilniuje rengia žiniasklaidos pusryčius, kuriuose pristatys 2025 metais atlikto gyventojų sveikatos statistinio tyrimo rezultatus. Renginyje žadama pateikti naujausius rodiklius apie gyventojų sveikatos būklę, sveikatos priežiūros paslaugas ir veiksnius, darančius įtaką sveikatai.

    Tokie tyrimai svarbūs ne tik politikos formuotojams ar sveikatos sektoriui, bet ir patiems gyventojams: jie parodo, kaip keičiasi savijauta, įpročiai ir paslaugų pasiekiamumas skirtingose amžiaus bei socialinėse grupėse. Remiantis šiais duomenimis paprastai vertinama, kuriose srityse didžiausia rizika ir kokių priemonių reikia prevencijai.

    Rodiklius pristatys Valstybės duomenų agentūros Gyventojų ir namų ūkių statistikos skyriaus vedėja Inga Daunaravičienė. Tyrimo duomenis ir jų reikšmę sveikatos sistemai komentuos Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Duomenų analizės skyriaus patarėja Žilvinė Našlėnė bei Valstybinės ligonių kasos Informacinių sistemų valdymo skyriaus patarėja ir duomenų analitikė Saulė Greičienė.

    Kas paprastai matuojama?

    Gyventojų sveikatos statistiniai tyrimai paprastai apima savarankiškai vertinamą sveikatą, lėtinių ligų paplitimą, sveikatos priežiūros paslaugų naudojimą ir kliūtis joms gauti. Taip pat vertinami sveikatą lemiantys veiksniai, tokie kaip fizinis aktyvumas, mitybos įpročiai, žalingi įpročiai, darbo ir gyvenimo sąlygos.

    Nors šiame pranešime konkrečios 2025 metų reikšmės dar nepateikiamos, tokio tipo duomenys dažnai išryškina netolygumus tarp skirtingų grupių. Pavyzdžiui, skiriasi prevencinių patikrų aktyvumas, profilaktinių programų pasiekiamumas ir gyventojų patiriama finansinė našta, kai dalį paslaugų ar priemonių tenka apmokėti patiems.

    Kaip duomenys pritaikomi praktikoje?

    Valstybės institucijoms šie rodikliai reikalingi planuojant prevencijos programas, vertinant paslaugų tinklą ir numatant finansavimo prioritetus. Sveikatos priežiūros įstaigoms ir savivaldybėms tokia statistika padeda matyti, kuriose srityse didžiausias poreikis, pavyzdžiui, psichikos sveikatos paslaugų, lėtinių ligų kontrolės ar sveikatos raštingumo stiprinimo.

    Gyventojams tokie pristatymai naudingi tuo, kad paaiškina, ką rodo skaičiai ir kaip jie susiję su kasdieniais pasirinkimais. Ilgalaikėje perspektyvoje būtent nuoseklūs statistiniai matavimai leidžia atskirti trumpalaikius svyravimus nuo tendencijų ir įvertinti, ar taikomos priemonės duoda apčiuopiamą rezultatą.

    Renginys vyks Valstybės duomenų agentūros informacijos centre, pirmame aukšte, Gedimino prospekte 29, Vilniuje. Organizatoriai kviečia žiniasklaidos atstovus dalyvauti ir susipažinti su 2025 metais atlikto tyrimo išvadomis.

  • Tyrimas nustebino: alkoholio mažėja, bet narkotikų patirtį turi jau kas ketvirtas

    Naujausias reprezentatyvus 2026 metais atliktas tyrimas rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paveikslas Lietuvoje keičiasi nevienodai. Alkoholį vartojančių gyventojų dalis mažėja, tačiau daliai žmonių ryškėja nesaika, o narkotikų vartojimo patirtis auga sparčiai.

    Apklausoje dalyvavo 4 670 15–64 metų Lietuvos gyventojų, duomenys rinkti nuo sausio 21 dienos iki kovo 29 dienos. Tokia imtis leidžia gana tiksliai vertinti bendras šalies tendencijas ir atskirų amžiaus grupių skirtumus.

    Alkoholio mažiau, bet nesaika auga

    Tyrimo duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių alkoholį vartojo 74,8 proc. gyventojų, o per pastarąsias 30 dienų – 57,5 proc. Abu rodikliai, palyginti su 2021 metais, sumažėjo, todėl bendras vartojimas traukiasi.

    Vis dėlto fiksuojama ir kita kryptis: daugėja tų, kurie vienu kartu išgeria didelius kiekius. Šešis ar daugiau standartinių alkoholio vienetų bent kartą per savaitę vartoja 11,2 proc. 15–64 metų gyventojų, kai 2021 metais tokių buvo 7,1 proc.

    „Vertinant situaciją būtina atsižvelgti ne tik į vartojimo paplitimą, bet ir į vartojimo įpročius“, – teigiama tyrimo pristatyme.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad alkoholio vartojimo pradžios amžiaus mediana 2026 metais siekė 18 metų ir nuo 2004 metų iš esmės nekinta. Tai signalizuoja, kad prevencijos priemonės turi būti orientuotos ne tik į vartojimo mažinimą, bet ir į rizikingo elgesio mažinimą.

    Narkotikų patirtis šoktelėjo

    Ryškiausias pokytis matomas narkotikų srityje: 24,2 proc. 15–64 metų gyventojų nurodė bent kartą gyvenime vartoję narkotinių ar psichotropinių medžiagų. 2021 metais tokių buvo 14,1 proc., todėl augimas per penkerius metus yra reikšmingas.

    Per pastaruosius 12 mėnesių narkotikus vartojo 5,8 proc., o per pastarąsias 30 dienų – 2,6 proc. gyventojų. Nors šie rodikliai, palyginti su 2021 metais, didėjo mažiau nei vartojimo per gyvenimą paplitimas, tendencija išlieka į viršų.

    Duomenys rodo ir ryškų lyčių skirtumą: bent kartą gyvenime narkotikus vartoję nurodė 35,6 proc. vyrų ir 14,3 proc. moterų. Tokie skirtumai svarbūs planuojant tikslines prevencijos ir ankstyvosios intervencijos priemones.

    Nikotino produktai keičia rūkymo įpročius

    Tabako gaminių paplitimas išlieka didelis: 73,3 proc. gyventojų nurodė bent kartą gyvenime vartoję tabako gaminių, 49,3 proc. tai darė per pastaruosius 12 mėnesių, o 44,5 proc. – per pastarąsias 30 dienų. Tačiau struktūra kinta, nes vis daugiau vartojimo persikelia į naujus nikotino gaminius.

    Elektronines cigaretes bent kartą gyvenime yra vartoję 31,3 proc. gyventojų, o per pastarąsias 30 dienų – 14,7 proc. Jauniausioje suaugusiųjų grupėje pokytis ypač ryškus: tarp 15–34 metų gyventojų per pastarąsias 30 dienų elektronines cigaretes vartojo 28,3 proc., kai 35–64 metų grupėje – 7,4 proc.

    Kaitinamojo tabako gaminius bent kartą gyvenime yra vartoję 23,8 proc. gyventojų, o per pastarąsias 30 dienų – 9,1 proc. Tarp 15–34 metų gyventojų pastarasis rodiklis siekia 14,2 proc., todėl specialistai šią grupę vertina kaip didžiausios rizikos dėl priklausomybės formavimosi ir ilgalaikių įpročių įsitvirtinimo.

    Tyrime taip pat akcentuojama, kad rinkoje daugėja naujų psichoaktyviųjų medžiagų, įskaitant sintetinius kanabinoidus ir sintetinius katinonus. Pasak specialistų, dalis tokių medžiagų gali būti platinamos internetu, o didžiausia rizika kyla dėl neaiškios sudėties ir koncentracijos, kas didina apsinuodijimo bei perdozavimo tikimybę.

    Apibendrindami tyrėjai pabrėžia, kad vien bendro vartojimo mažėjimo nepakanka vertinant realią situaciją. Duomenys rodo poreikį derinti prevenciją, ankstyvąją pagalbą ir žalos mažinimą, atsižvelgiant į amžiaus grupes, vartojimo formas ir sparčiai besikeičiančią produktų pasiūlą.

  • Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad sveikatai svarbu ne tik tai, kiek laiko per dieną sėdime, bet ir kaip dažnai šį laiką pertraukiame judesiu. Ilgi, nepertraukiami sėdėjimo periodai siejami su didesne mirties nuo vėžio rizika, net įvertinus amžių, kūno masę ir fizinį aktyvumą.

    Mokslininkai, analizavę daugiau kaip 91 000 UK Biobank dalyvių duomenis, rėmėsi aktyvumo matuoklių įrašais, fiksavusiais judėjimą ir nejudrumo laikotarpius. Dalyvių sveikata buvo stebima maždaug 12 metų, vertinant, ar sėdėjimo pobūdis susijęs su vėžio mirtingumu.

    Tyrimas parodė, kad kiekviena papildoma valanda per dieną, praleista ilgame nepertraukiamame sėdėjimo intervale, buvo susijusi su maždaug 10 proc. didesne mirties nuo vėžio rizika. Tuo pat metu papildoma valanda sėdėjimo, kuri buvo pertraukiama trumpais pajudėjimais, siejosi su maždaug 19 proc. mažesne rizika.

    Rezultatai ypač aktualūs dirbantiems sėdimą darbą, vairuotojams, studentams ir visiems, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir žmonės, atitinkantys įprastas rekomendacijas judėti apie 150 minučių per savaitę, gali papildomai laimėti, jei dažniau pertrauks sėdėjimą.

    „Mūsų išvados rodo, kad sėdėjimo poveikis sveikatai gali priklausyti ne tik nuo bendros trukmės, bet ir nuo to, kaip tas laikas paskirstytas dienoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Nors tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, mokslinėje literatūroje aptariami keli galimi mechanizmai, kodėl ilgas nejudrumas gali būti nepalankus: blogesnė gliukozės apykaita, mažesnis audinių jautrumas insulinui, lėtinis uždegimas ir prastesnė kraujotaka. Tokie pokyčiai laikomi svarbiais veiksniais, susijusiais su ilgalaike ligų, įskaitant onkologines, rizika.

    Tyrėjai taip pat vertino, kas nutiktų dalį nejudraus laiko pakeitus judesiu. Skaičiavimai parodė, kad net nedideli pokyčiai siejosi su geresniais rodikliais: vieną valandą ilgo sėdėjimo pakeitus lengvu aktyvumu, rizika buvo mažesnė apie 12 proc., 30 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per dieną siejosi su maždaug 8 proc. mažesne rizika, o 5 minutės intensyvaus aktyvumo – su maždaug 22 proc. mažesne rizika.

    Autoriai akcentuoja tyrimo ribotumus: tai stebimasis tyrimas, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo, kad sėdėjimas tiesiogiai sukelia vėžį ar lemia mirtį nuo jo. Be to, aktyvumo matuokliai fiksavo elgseną tik tam tikru laikotarpiu ir neatskleidė konteksto, ar žmonės sėdėjo darbe, kelionėje ar žiūrėdami televizorių.

    Praktinis patarimas paprastas: pertraukos neturi būti sporto treniruotė. Dažnai užtenka atsistoti kas 30–60 minučių, trumpai paeiti, atlikti kelis tempimo judesius ar užlipti laiptais, kad ilgas nejudrumo periodas būtų nutrauktas.

  • Pelės rudenį užplūsta sodus: šios močiutės gudrybės esą veikia geriau už chemiją

    Pelės rudenį užplūsta sodus: šios močiutės gudrybės esą veikia geriau už chemiją

    Kodėl rudenį pelių daugėja?

    Rudenį graužikai dažniau pasirodo ne tik sode, bet ir garažuose, sandėliukuose, rūsiuose ar net namuose. Vėstant orams ir pasibaigus derliaus nuėmimui laukuose, pelės intensyviau ieško šiltesnių slėptuvių ir lengvai pasiekiamo maisto.

    Pelės dauginasi labai sparčiai, todėl sezono pabaigoje jų populiacija natūraliai išauga. Sode jas vilioja likę daržovių likučiai, nukritę vaisiai, sėklos, pašarų ar paukščių lesalo trupiniai, taip pat neapsaugotas kompostas.

    Pirmas žingsnis – atimti maistą ir slėptuves

    Norint sumažinti pelių aktyvumą, svarbiausia pašalinti priežastis, dėl kurių jos užsuka į sklypą. Pravartu reguliariai surinkti nukritusius vaisius, nuimti daržovių likučius, o kompostą laikyti uždarame inde ar bent uždengtą taip, kad graužikams būtų sunku pasiekti turinį.

    Ne mažiau svarbu sutvarkyti vietas, kuriose pelės gali slėptis ar sukti lizdus. Tankios žolės plotai, malkų krūvos, netvarkingi sandėliukai ar paliktos statybinės atliekos tampa patogia priedanga, todėl rudenį verta skirti laiko aplinkos „susiaurinimui“.

    Močiutės būdai: kas gali padėti?

    Ieškant švelnesnių sprendimų, dažnai pasirenkamos senosios priemonės, kurios remiasi kvapais ar fizinėmis kliūtimis. Vienas dažniau minimų būdų – medžio pelenai: jų pabėrimas takeliuose ar aplink lysves gali atgrasyti graužikus, nes dirgina letenėles.

    Vis dėlto pelenus verta naudoti atsargiai, nes jie šarmina dirvą ir gali pakenkti rūgščią terpę mėgstantiems augalams. Jei sode auga rododendrai, šilauogės ar viržiai, tokiose vietose geriau rinktis kitą metodą.

    Kita praktinė priemonė – gaudyklė iš didelio stiklinio butelio: į vidų įdedamas masalas, sienelės patepamos aliejumi, o butelis padedamas įstrižai, kad pelė įlįstų, bet nebegalėtų išlipti. Tokiu atveju svarbu gaudyklę tikrinti dažnai ir pasirūpinti humanišku sprendimu, kad gyvūnas nepatirtų kančių.

    Dar vienas dažnai rekomenduojamas sprendimas – plyšių ir angų užkimšimas metaline vata. Tai paprasta, bet veiksminga kliūtis, nes graužikams sunku ją pragraužti, todėl ypač praverčia šiltnamiuose, ūkinėse patalpose ar garažuose.

    Kvapų pagrindu naudojamos priemonės taip pat populiarios: minimos bitkrėslės šakelės, cinamonas ar aštresni prieskoniai, barstomi tose vietose, kur pelės migruoja. Tokie metodai gali veikti kaip papildoma priemonė, tačiau dažniausiai geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelis skirtingus veiksmus vienu metu.

    Jei pelių daugėja ir jos jau veržiasi į pastatus, saugiausia sutelkti dėmesį į prevenciją: sandarinti įėjimo vietas, palaikyti švarą, maistą laikyti sandariai, o lesalą paukščiams nepalikti per naktį. Kai problema įsisenėjusi, gali prireikti profesionalios deratizacijos, ypač jei kyla rizika sveikatai ar turtui.

  • Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenyse prasideda tyli pertvarka – ką tai reiškia demencijai

    Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenyse prasideda tyli pertvarka – ką tai reiškia demencijai

    Kas vyksta smegenyse po 50-ies

    Naujas tyrimas, publikuotas 2026 metais žurnale Science, rodo, kad smegenų senėjimas ne visada vyksta tolygiai. Mokslininkai pastebėjo laikotarpį, kai pokyčiai hipokampe gali ryškėti sparčiau, ypač maždaug nuo 50 iki 75 metų.

    Hipokampas svarbus mokymuisi, naujų prisiminimų formavimui ir orientacijai erdvėje. Būtent ši sritis laikoma viena jautriausių senėjimui ir dažnai minima kalbant apie Alzheimerio ligą.

    Kokie ląstelių pokyčiai aptikti

    Tyrėjai išanalizavo 40 suaugusiųjų nuo 20 iki 95 metų amžiaus po mirties paimtus hipokampo mėginius, kai gyvenime nebuvo diagnozuota neurologinė liga. Vienų ląstelių branduoliuose vertinta genų raiška, DNR metilinimas ir chromatino organizacija, tai leido pamatyti ir sudėtį, ir reguliavimo mechanizmus.

    Ryškiausi pokyčiai fiksuoti mikroglijoje, tai smegenų imuninės sistemos ląstelės, padedančios šalinti pažeistas struktūras ir palaikyti saugią aplinką neuronams. Analizė parodė, kad 50–75 metų amžiuje mažėjo embrioniniu laikotarpiu susiformavusios mikroglijos dalis, o didėjo ląstelių, kurių profilis panašus į iš kraujo kilusių monocitų, nors jų kilmė gyvame organizme šiame darbe tiesiogiai nepatvirtinta.

    Naujoji ląstelių populiacija pasižymėjo stipresniu su uždegimu susijusių genų aktyvumu. Tai siejama su vadinamuoju lėtiniu žemo intensyvumo uždegimu, kuris dažnai lydi senėjimą, tačiau vien šis radinys neįrodo, kad tokia pertvarka savaime sukelia demenciją.

    Kodėl tai svarbu demencijos rizikai

    Be mikroglijos, su amžiumi mažėjo ir kai kurių astrocytų, ląstelių, padedančių palaikyti cheminę pusiausvyrą ir neuronų tarpusavio ryšius. Taip pat fiksuotas oligodendrocytų pirmtakų ir endotelio ląstelių mažėjimas, o pastarosios svarbios kraujo ir smegenų barjerui, kuris saugo nervinį audinį nuo dalies kraujyje esančių žalingų veiksnių.

    Tyrimas atkreipė dėmesį ir į tai, kad daugelyje ląstelių tipų silpnėjo trimatė genomo architektūra, tai gali keisti, kurie genai įjungiami ar išjungiami reaguojant į stresą. Tokie pokyčiai laikomi vienu iš galimų mechanizmų, kodėl senstant mažėja atsparumas papildomiems iššūkiams, pavyzdžiui, kraujagyslių pažeidimams ar metaboliniams sutrikimams.

    Patys autoriai pabrėžia ribojimus: analizuota nedidelė imtis ir tik hipokampas, o duomenys gauti iš po mirties paimtų mėginių. Tai leidžia matyti su amžiumi susijusias tendencijas, bet neleidžia prognozuoti individualios rizikos ar tvirtinti, kad po 50 metų neišvengiamai prasidės atminties praradimas.

    Kontekstą papildo 2024 metais The Lancet komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad mažinant 14 modifikuojamų rizikos veiksnių būtų galima užkirsti kelią arba atitolinti apie 45 proc. demencijos atvejų populiacijos mastu. Tarp svarbiausių įvardijami kraujospūdžio kontrolė, cukrinio diabeto ir depresijos gydymas, mažesnis LDL cholesterolio lygis, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, klausos ir regos priežiūra.

    Ekspertai pabrėžia, kad demencija nėra vien biologinio senėjimo pasekmė, ją lemia daugelio veiksnių visuma. Vis dėlto tyrimas išskiria galimai jautresnį gyvenimo etapą, kai smegenų imuninė, kraujagyslių ir palaikančių ląstelių sistemos gali patirti koordinuotą pertvarką, o tai skatina ieškoti ankstesnės prevencijos ir tikslesnių biomarkerių.

  • Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Ispaniją supurtė per 1 000 drebėjimų: geologas paaiškino, kur realiausia didžioji grėsmė

    Pietų Ispanijoje, Granados apylinkėse, rugpjūčio viduryje užfiksuota intensyvi seisminė seka vėl pakurstė klausimą, ar šaliai gresia didelis žemės drebėjimas. Per maždaug 10 dienų registruota daugiau nei 1 000 smūgių, o du stipriausi siekė 4,8 magnitudės.

    Skelbiama, kad dalis drebėjimų buvo seklūs, todėl juos pajuto gyventojai šimtuose vietovių. Virpesiai fiksuoti ne tik Andalūzijoje, bet ir kai kuriose Mursijos, Kastilijos ir La Mančos teritorijose bei Madrido regione.

    IGME-CSIC geologas Raúl Pérez López pabrėžia, kad pietų ir pietryčių Ispanijoje 4 ir didesnės magnitudės drebėjimai nėra išskirtinis reiškinys. Šioje zonoje yra lūžių, galinčių sukelti 5, o kai kuriais atvejais ir 6 magnitudės žemės drebėjimus.

    „Faktas, kad nuo didelio drebėjimo praėjo daug metų, nereiškia, jog galime numatyti kitą datą“, – sakė Raúl Pérez López.

    Istorijoje Ispanija patyrė ir gerokai destruktyvesnių įvykių. 1884 metais Arenas del Rey apylinkėse įvykęs drebėjimas, kurio magnitudė vertinama apie 6,5, paveikė daugiau nei 100 gyvenviečių ir, įvairiais vertinimais, nusinešė 750–900 žmonių gyvybes.

    Geologai atkreipia dėmesį, kad vien statistinis vidurkis neleidžia prognozuoti, kada įvyks kitas didelis smūgis. Seisminė veikla nėra tolygi: gali praeiti 200 metų be didesnio įvykio, o vėliau keli drebėjimai gali įvykti per trumpą laiką.

    Tektoninis fonas Ispanijoje išlieka aktyvus, nes regioną veikia Afrikos ir Eurazijos plokščių sąveika. Ilgainiui energija lūžiuose kaupiasi, tačiau tai nereiškia, kad didelis drebėjimas yra neišvengiamai artimiausių dienų ar mėnesių scenarijus.

    Kur Ispanijoje rizika didžiausia?

    IGME duomenimis, Ispanijoje sužymėta daugiau nei 200 aktyvių lūžių, o didžiausia rizika koncentruojasi Viduržemio jūros pakrantės juostoje. Geologai išskiria ruožą nuo Valensijos iki Kadiso, kur istorijoje fiksuota daugiau stipresnių ir žalą sukėlusių žemės drebėjimų.

    Vis dėlto pavojus nėra vien Granados klausimas. Reikšmingi drebėjimai gali pasitaikyti Pirėnuose, Katalonijos kalnagūbriuose ir kai kuriuose vidinių plokščių lūžiuose, pavyzdžiui, Granados ar Albasetės apylinkėse.

    Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad net vidutinė magnitudė gali turėti rimtų pasekmių, jei drebėjimas seklus ir įvyksta arti gyvenviečių. 2011 metais Lorkoje užfiksuotas 5,1 magnitudės drebėjimas pareikalavo devynių žmonių gyvybių ir sukėlė didelę žalą pastatams.

    Ką mokslas gali ir ko negali?

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien nėra patikimo būdo tiksliai iš anksto pasakyti, kada ir kur įvyks žemės drebėjimas. Ne iki galo aišku, kas tiksliai nulemia lūžio plyšimo momentą, kaip prasideda procesas ir kaip jis plinta.

    Geologų teigimu, visuomenėje dažnai kyla klaidingas įspūdis, kad drebėjimai skirtingose pasaulio vietose yra tarpusavyje susiję. Moksliniu požiūriu tokios sąsajos paprastai nepatvirtinamos, nes dauguma įvykių vyksta nepriklausomai, vietinių tektoninių procesų fone.

    „Geriausias mūsų įrankis yra prevencija, nes žmones dažniausiai pražudo ne magnitudė, o pastatų reakcija į virpesius“, – sakė Raúl Pérez López.

    Riziką lemia ne tik magnitudė, bet ir židinio gylis, atstumas iki gyvenviečių, grunto savybės ir tai, ar pastatai atitinka seisminius reikalavimus. Dėl to ypatingą reikšmę turi seisminio pavojaus žemėlapiai ir statybų reglamentai, leidžiantys vertinti, kokio stiprumo grunto judesiams konstrukcijos turi būti pritaikytos.

    Kalbėdamas apie ateitį, geologas neatmeta, kad dirbtinis intelektas ir pažangūs duomenų analizės metodai gali padėti aptikti iki šiol nepastebimus dėsningumus. Tačiau jis pabrėžia, kad net ir sparčiai tobulėjant technologijoms, prognozavimas išlieka vienu sudėtingiausių iššūkių, o realiausia kryptis šiandien yra stebėsena, pasirengimas ir statinių atsparumo didinimas.

  • Purškiate actą prie durų ar balkone? Šis paprastas triukas gali sumažinti vabzdžių antplūdį

    Purškiate actą prie durų ar balkone? Šis paprastas triukas gali sumažinti vabzdžių antplūdį

    Šiltuoju metų laiku prie įėjimo durų, balkonų ir langų dažniau pasirodo vabzdžiai, todėl žmonės ieško paprastų, greitai pritaikomų priemonių. Viena populiariausių naminių išeičių – vandens ir baltojo acto tirpalas, purškiamas ant vietų, pro kurias vabzdžiai gali patekti į vidų.

    Actas vabzdžių nenaikina kaip insekticidai, tačiau jo aitrus kvapas kai kuriems jų gali būti atbaidantis. Dėl to priemonė dažniausiai naudojama kaip prevencija, siekiant sumažinti vabzdžių aktyvumą ties įėjimu ir balkonu, ypač vakare, kai patalpose įjungta šviesa.

    Kaip paruošti tirpalą?

    Dažniausiai rekomenduojama paprasta proporcija – actą ir vandenį sumaišyti lygiomis dalimis. Tirpalui paruošti pakanka purkštuvo tipo buteliuko: supilkite skysčius, užsukite ir suplakite, kad mišinys tolygiai susimaišytų.

    Tuomet tirpalą lengvai papurkškite ant durų ir balkoninių durų rėmų, atkreipdami dėmesį į kampus, sujungimus ir plyšelius. Paviršių paprastai paliekama natūraliai išdžiūti, o procedūrą prireikus galima kartoti po lietaus ar intensyvesnio valymo.

    Kur dar verta purkšti?

    Be durų, tirpalas neretai naudojamas ir prie langų rėmų, ypač ten, kur vabzdžiai mėgina patekti į vidų. Tai leidžia tą pačią prevencinę priemonę taikyti keliuose taškuose ir sumažinti vabzdžių susitelkimą prie dažniausiai atidaromų vietų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad actas yra rūgštus, todėl jautresnius paviršius reikėtų įvertinti atsargiai. Prieš purškiant ant dažytų, lakuotų ar natūralaus akmens paviršių, saugiau išbandyti mažame, mažiau matomame plote, kad neliktų dėmių ar matinių žymių.

    Kada vien acto nepakaks?

    Jei vabzdžių namuose ar aplink juos daug, vien kvapo barjero gali neužtekti. Tokiais atvejais verta kartu pasirūpinti ir kitomis priemonėmis: sandariomis tinklelių sistemomis, plyšių užtaisymu, šiukšlių laikymu uždarytuose konteineriuose ir maisto likučių nepalikimu lauke.

    Acto tirpalas labiausiai pasiteisina kaip greita, pigi ir lengvai pritaikoma prevencija kasdienėje buityje. Jis taip pat gali būti naudingas ir dėl papildomo efekto – padeda valant aplink įėjimą ar balkoną, nes gali neutralizuoti kai kuriuos nemalonius kvapus ir palengvinti nešvarumų pašalinimą.

  • Mokslininkai nustebinti: ši grupė dažniau suserga vėžiu ir dažniau nuo jo miršta

    Didžiosios Britanijos mokslininkai, daugiau nei du dešimtmečius stebėję tūkstančių žmonių sveikatą, nustatė aiškią sąsają: sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis vėžys diagnozuojamas dažniau, o daliai jų didesnė ir mirties nuo onkologinių ligų rizika.

    Analizė atlikta remiantis ilgalaikio EPIC-Norfolk projekto duomenimis. Tyrime buvo vertinta 22 534 dalyvių sveikata, o stebėsena tęsėsi apie 25 metus, todėl tyrėjai galėjo palyginti širdies būklių ir vėžio atvejų dažnį per ilgą laikotarpį.

    Ryškiausias skirtumas išryškėjo lyties pjūvyje. Vyrams, turintiems širdies ir kraujagyslių sutrikimų, bendras vėžio atvejų skaičius buvo didesnis, o mirties nuo onkologinių ligų rizika taip pat dažniau fiksuota būtent vyrų grupėje.

    Labiausiai šis ryšys matytas plaučių ir stemplės vėžio atvejais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai nereiškia, jog širdies ligos tiesiogiai sukelia vėžį, tačiau statistinė sąsaja yra pakankamai nuosekli, kad ją būtų verta vertinti klinikinėje praktikoje.

    „Nustatėme, kad vyrams dažniau pasitaikė tiek vėžio diagnozės, tiek, deja, mirtys nuo jo“, – sakė Aberdyno universiteto gydytojas Tiberiu Pana.

    Kodėl vyrams ryšys stipresnis, kol kas aiškiai neatsakyta. Viena tikėtinų versijų siejama su bendrais rizikos veiksniais, kurie kenkia širdžiai ir kartu didina onkologinių ligų tikimybę, pavyzdžiui, rūkymu, antsvoriu, mažu fiziniu aktyvumu ir alkoholio vartojimu.

    Autoriai atkreipia dėmesį ir į praktinę problemą: širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės dažnai intensyviai stebimi dėl širdies komplikacijų, tačiau vėžio prevencija ir ankstyvas išaiškinimas šioje grupėje gali gauti mažiau dėmesio, nei reikėtų.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda nuosekli prevencija: rūkymo atsisakymas, svorio kontrolė, judėjimas, kraujospūdžio ir cholesterolio korekcija, taip pat dalyvavimas patikrose pagal amžių ir riziką. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie jau turi diagnozuotų širdies ir kraujagyslių ligų.