CP v2

Tag: Priešgaisrinė apsauga

  • Šv. Florijono diena: kaip ugniagesiai gelbėtojai kasdien saugo gyvybes ir turtą Lietuvoje

    Gegužės 4 dieną minima šv. Florijono diena, tradiciškai siejama su ugniagesiais gelbėtojais ir jų tarnyba visuomenei. Tai proga padėkoti žmonėms, kurie pirmieji skuba į gaisrus, avarijas, gelbėjimo darbus vandenyje ar kitas ekstremalias situacijas.

    Ugniagesių gelbėtojų darbas dažnai prasideda tada, kai kiti traukiasi į šalį: jų sprendimai turi būti greiti, o rizika reali. Tarnyboje svarbūs ne tik fiziniai gebėjimai, bet ir nuolatinės pratybos, komandinis darbas bei psichologinis pasirengimas veikti streso sąlygomis.

    Kas yra šv. Florijono diena?

    Šv. Florijonas laikomas ugniagesių globėju, todėl jo vardu pavadinta diena daugelyje Europos šalių tapo profesinės bendruomenės simboliu. Lietuvoje ši data kasmet primena, kad už operatyvių iškvietimų, prevencijos ir mokymų stovi konkrečių žmonių pastangos.

    Šiandien ugniagesių gelbėtojų darbas apima kur kas daugiau nei gaisrų gesinimą. Gelbėjimo operacijose vis dažniau susipina techniniai, medicininiai ir inžineriniai sprendimai, o sėkmę lemia ir moderni įranga, ir patirtis, įgyta realiuose incidentuose.

    Kodėl jų tarnyba svarbi kasdien?

    Didelė dalis iškvietimų susiję su žmonių saugumu namuose, darbo vietose ir keliuose, todėl svarbi ir prevencija: dūmų detektoriai, elektros instaliacijos priežiūra, atsargus elgesys su ugnimi. Kuo daugiau dėmesio skiriama prevencijai, tuo mažesnė rizika, kad ugniagesiams teks dirbti pavojingiausiomis sąlygomis.

    Ugniagesiai gelbėtojai neretai tampa ir paskutine viltimi, kai sprendžiasi minutės: uždūmintose patalpose, sudėtingose eismo nelaimėse ar griūčių vietose. Tokiose situacijose ypač svarbus visuomenės bendradarbiavimas, aiškus informacijos perdavimas skambinant 112 ir netrukdymas gelbėjimo darbams.

    Šv. Florijono dienos proga ugniagesiams gelbėtojams linkima saugumo, ištvermės ir stiprybės, o visuomenei tai priminimas įvertinti jų tarnybą ne tik šventinę dieną. Paprastas padėkos žodis ir atsakingas elgesys kasdien yra reali parama tiems, kurie saugo gyvybes ir turtą.

  • Šv. Florijono diena Alytuje: padėkos ugniagesiams ir daugiau kaip 200 tūkst. eurų tarnybai stiprinti

    Šv. Florijono diena Alytuje: padėkos ugniagesiams ir daugiau kaip 200 tūkst. eurų tarnybai stiprinti

    Alytaus priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje iškilminga rikiuote paminėta Šv. Florijono, ugniagesių globėjo, diena. Renginyje akcentuota ugniagesių gelbėtojų tarnybos svarba ir bendruomenės saugumas, o pareigūnams įteiktos padėkos už kasdienį darbą.

    Sveikinimo žodį tarusi Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė dėkojo ugniagesiams už drąsą, pasiaukojimą ir pagalbą gyventojams. Pasak merės, ugniagesių darbas dažniausiai matomas tik nelaimės akimirką, tačiau jam būtinas nuolatinis pasirengimas ir stipri komanda.

    Merės padėkomis už nepriekaištingą pareigų atlikimą, žmonių gyvybių ir turto gelbėjimą bei visuomenės švietimą apdovanoti Alytaus rajono savivaldybės Priešgaisrinės apsaugos tarnybos darbuotojai Irmantas Dzedzevičius, Vytautas Buikus ir Gintaras Valūnas. Taip pat padėkota Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams Povilui Genceravičiui ir Almantui Bingeliui.

    Finansavimas ir planuojami darbai

    Renginio metu aptarti ir praktiniai klausimai, susiję su priešgaisrinės apsaugos stiprinimu. Nors priešgaisrinė apsauga yra valstybės deleguota funkcija, savivaldybė teigia nelaukianti vien centrinio finansavimo ir papildomomis biudžeto lėšomis siekianti gerinti ugniagesių darbo sąlygas.

    Šių metų savivaldybės biudžete priešgaisrinei apsaugai papildomai numatyta daugiau kaip 200 tūkst. eurų. Iš jų 100 tūkst. eurų skirta dviem gaisriniams automobiliams įsigyti, o daugiau nei 100 tūkst. eurų planuojama nukreipti darbo užmokesčiui, kad kiekvienoje komandoje nuolat budėtų bent du ugniagesiai.

    Taip pat numatyti infrastruktūros atnaujinimo darbai Krokialaukio, Makniūnų, Butrimonių ir Pivašiūnų komandų patalpose. Savivaldybė pabrėžia, kad investicijos į pastatus ir įrangą tiesiogiai susijusios su reagavimo greičiu ir saugesnėmis darbo sąlygomis, ypač vykstant į sudėtingus gaisrus ar gelbėjimo operacijas.

    Technika, komandos ir iškvietimų statistika

    Skelbiama, kad modernesnis gaisrinis automobilis jau perduotas Butrimonių ugniagesių komandai. Savivaldybė nurodo, jog dėl senstančios ir gendančios technikos atnaujinimo ne kartą kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją, o naudoto automobilio teko laukti daugiau nei dvejus metus.

    Alytaus rajono savivaldybės priešgaisrinė apsaugos tarnyba įkurta prieš 27 metus. Šiuo metu ją sudaro 8 komandos, kuriose dirba 72 darbuotojai.

    2025 metais rajono ugniagesiai į iškvietimus vyko 358 kartus. Nurodoma, kad pernai Alytaus rajone kilo 165 gaisrai, tai yra 31 gaisru daugiau nei 2024 metais, taip pat atlikta 110 gelbėjimo darbų.

    Be reagavimo į gaisrus, savivaldybė akcentuoja ir prevenciją. Siekiant mažinti skaudžių nelaimių riziką, gyventojams išdalinta daugiau nei pusė tūkstančio dūmų detektorių, o bendruomenės saugumas įvardijamas vienu svarbiausių prioritetų.

  • Varėnos rajono meras kreipėsi į ugniagesius gelbėtojus: padėka už budėjimą ir kasdienę riziką

    Varėnos rajono savivaldybės meras paskelbė sveikinimą ugniagesiams gelbėtojams, pabrėždamas jų darbo svarbą ir nuolatinę parengtį reaguoti į nelaimes. Kreipimesi akcentuota, kad tai profesija, kurioje sprendimus tenka priimti per sekundes, o atsakomybė dažnai susijusi su tiesiogine rizika sveikatai ir gyvybei.

    Tokie savivaldybių vadovų sveikinimai paprastai siejami su Šv. Florijono diena ir Ugniagesių globėjo minėjimu, kai visoje Lietuvoje dėmesys sutelkiamas į priešgaisrinės saugos temą. Tai proga priminti ne tik apie gelbėtojų kasdienybę, bet ir apie visuomenės indėlį į saugumą, kai prevencija padeda išvengti skaudžių incidentų.

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo sistema Lietuvoje apima ne tik gaisrų gesinimą, bet ir pagalbą eismo įvykiuose, gelbėjimo darbus vandenyje, reagavimą į cheminius incidentus ar stichinių nelaimių padarinius. Todėl savivaldybėms svarbu kalbėti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms, nes didelė dalis rizikų kyla ne tik miestuose, bet ir kaimiškose vietovėse.

    Kontekste išryškėja ir sezoniškumas: šiltuoju metų laiku daugėja iškvietimų dėl pernykštės žolės deginimo, miškų ir durpynų gaisrų, taip pat nelaimių prie vandens telkinių. Ugniagesiai gelbėtojai primena, kad didelė dalis iškvietimų susiję su žmogaus neatsargumu, o paprasti įpročiai, tokie kaip tvarkingi dūmų detektoriai ar atsakingas elgesys gamtoje, tiesiogiai mažina nelaimių skaičių.

    Merų ir kitų institucijų dėmesys ugniagesiams gelbėtojams dažnai apima ir praktinius klausimus, susijusius su komandų aprūpinimu, technikos atnaujinimu bei savanoriškos priešgaisrinės veiklos stiprinimu. Vietos bendruomenėms tai svarbu todėl, kad pirmosios minutės po pranešimo apie gaisrą ar nelaimę neretai lemia, ar bus išgelbėtas turtas ir žmonių gyvybės.

    Gyventojams primenama, kad apie gaisrą ar nelaimę visada būtina nedelsiant pranešti skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112 ir, jei saugu, imtis pirminių veiksmų iki atvykstant gelbėtojams. Atsakingas reagavimas, aiškiai nurodyta vieta ir tiksli informacija apie situaciją padeda tarnyboms greičiau priimti sprendimus ir efektyviau paskirstyti pajėgas.

  • Šv. Florijono diena Kėdainiuose: ugniagesiams įteikti apdovanojimai, prisiekė penki naujokai

    Šv. Florijono diena Kėdainiuose: ugniagesiams įteikti apdovanojimai, prisiekė penki naujokai

    Kėdainiuose iškilmingai paminėta Šv. Florijono, laikomo ugniagesių globėju, diena. Šia proga Kėdainių šv. Juozapo bažnyčioje aukotos šv. Mišios, kuriose dalyvavo ugniagesiai, jų artimieji ir bendruomenės nariai.

    Renginyje pabrėžta, kad ugniagesių darbas apima ne tik gaisrų gesinimą, bet ir gelbėjimo darbus eismo įvykiuose, pagalbą per audras, potvynius ar kitas ekstremalias situacijas. Šv. Florijono diena kasmet tampa proga viešai padėkoti už tarnybą ir priminti, kokia svarbi yra parengtis bei prevencija.

    Padėkos už dešimtmečius tarnybos

    Ugniagesius pasveikino Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, dėkodamas už drąsą ir kasdienį darbą saugant gyventojų gyvybes bei turtą. Šventės metu pagerbti ilgamečiai tarnybos darbuotojai, kurių profesinė patirtis, pasak organizatorių, yra vienas svarbiausių komandinio darbo ramsčių.

    Apdovanojimai įteikti Kėdainių rajono savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje dirbantiems ugniagesiams: skyrininkui Vytautui Berankiui, ugniagesiams Žydrūnui Dabašinskui, Viliui Steberiokui, Virginijui Černiauskui, Algiui Vaišučiu, skyrininkams Vilmantui Strikuliui ir Rimgaudui Čeponiui. Daugelyje padėkų akcentuoti daugiau nei trys dešimtmečiai tarnybos ir nuolatinis pasirengimas budėjimams.

    Įvertinta ir gelbėtojų komanda

    Kėdainių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje apdovanoti pamainos vadai Viktoras Adomavičius, Arūnas Daukša, taip pat skyrininkas Aivaras Pupkevičius, vyresnieji ugniagesiai gelbėtojai Nerijus Jablonskis ir Kęstutis Brazauskas, ugniagesys gelbėtojas Darius Kaupas bei administratorė Roma Raščiauskienė.

    Pabrėžta, kad ugniagesių gelbėtojų darbe itin svarbus ne tik reagavimo greitis, bet ir saugus veiksmų planavimas, technikos parengtis bei komandos tarpusavio pasitikėjimas. Tokie minėjimai, kaip Šv. Florijono diena, leidžia visuomenei geriau suprasti, kiek daug kasdienės rutinos sudaro treniruotės, budėjimai ir prevencinė veikla.

    Penki jauni ugniagesiai davė priesaiką

    Šventės metu ugniagesiams taip pat įteikti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento padėkos raštai bei apdovanojimai, skirti už nepriekaištingą tarnybą ir nuopelnus bendruomenės saugumui. Ugniagesius sveikino ir socialiniai partneriai.

    Minėjimo pabaigoje penki jauni ugniagesiai prisiekė tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Organizatoriai akcentavo, kad naujų darbuotojų pritraukimas ir parengimas tampa vis svarbesnis, nes nuo to priklauso budinčių pajėgų tęstinumas ir gebėjimas laiku suteikti pagalbą gyventojams.

    Šv. Florijono diena Kėdainiuose tapo ne tik profesine švente, bet ir bendruomeniška padėka tiems, kurie dažnai pirmieji atvyksta į nelaimės vietą. Ugniagesių darbas čia įvardytas kaip tarnystė, kuri kasdien matuojama ne žodžiais, o realiais veiksmais ir atsakomybe.

  • Gegužės 4 dieną minima Šv. Florijono diena: kuo ji svarbi ugniagesiams gelbėtojams ir bendruomenei

    Gegužės 4 dieną Lietuvoje minima Šv. Florijono diena, siejama su ugniagesių gelbėtojų globėju ir jų tarnybos tradicijomis. Ši data kasmet tampa proga viešai padėkoti pareigūnams, kurie į nelaimes reaguoja pirmieji, o jų darbas dažnai vyksta didžiausios rizikos sąlygomis.

    Šv. Florijono vardas Europos šalyse istoriniuose šaltiniuose siejamas su ugnies stichijos suvaldymu ir apsauga nuo gaisrų, todėl jo diena ilgainiui tapo ugniagesių profesinės bendruomenės simboline švente. Lietuvoje ji taip pat primena apie civilinės saugos svarbą ir kiekvieno gyventojo atsakomybę už prevenciją namuose bei darbo vietoje.

    Padėka už tarnystę žmonėms

    Minėjimuose dažnai pabrėžiama, kad ugniagesių gelbėtojų darbas apima ne vien gaisrų gesinimą. Jie kviečiami į eismo įvykius, gelbėjimo darbus vandenyje, padeda likviduoti audrų padarinius, talkina sprendžiant incidentus, susijusius su pavojingomis medžiagomis.

    Šios profesijos kasdienybė reikalauja greitos reakcijos, komandinio darbo ir nuolatinio pasirengimo, o sprendimai neretai priimami per minutes. Todėl Šv. Florijono diena tampa ir priminimu apie psichologinį krūvį bei būtinybę užtikrinti pareigūnams tinkamas darbo sąlygas ir visuomenės palaikymą.

    Kas šiandien svarbiausia civilinei saugai?

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama prevencijai: gyventojai raginami turėti veikiančius dūmų detektorius, periodiškai tikrinti šildymo įrenginius, atsakingai naudoti elektros prietaisus. Praktika rodo, kad nelaimių riziką mažina ne vien ugniagesių reakcija, bet ir kasdieniai įpročiai, kurie padeda užkirsti kelią gaisrui ar sumažinti jo padarinius.

    Kita svarbi kryptis yra pasirengimas ekstremalioms situacijoms, kai prireikia koordinuotų tarnybų veiksmų ir aiškios gyventojų informacijos. Tokiais atvejais ugniagesiai gelbėtojai tampa viena pagrindinių grandžių, nuo kurių priklauso žmonių saugumas ir greitas pagalbos suteikimas.

    Mero sveikinimo akcentai

    Kupiškio rajono savivaldybės meras prof. habil. dr. Algirdas Raslanas savo sveikinime ugniagesiams gelbėtojams pabrėžė drąsą, pasiaukojimą ir tarnystę žmogui. Pasak jo, tai prasminga proga padėkoti tiems, kurie kasdien dirba ten, kur labiausiai reikia pagalbos.

    „Jūsų darbas – tai ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Nuoširdžiai dėkoju už atsakingą darbą, drąsą ir atsidavimą bendruomenei“, – sakė Algirdas Raslanas.

    Šv. Florijono dienos minėjimas kartu yra ir pagarbus priminimas visuomenei, kad saugumas prasideda nuo prevencijos, o kritinėse situacijose didžiausią reikšmę turi žmonės, pasirengę padėti kitiems.

  • Šv. Florijono diena Prienuose: meras dėkoja ugniagesiams ir primena, kodėl jų darbas svarbus visiems

    Šv. Florijono diena Prienuose: meras dėkoja ugniagesiams ir primena, kodėl jų darbas svarbus visiems

    Šv. Florijono dieną, kuri Lietuvoje tradiciškai siejama su ugniagesių globėjo minėjimu, Prienų rajone skiriamas dėmesys priešgaisrinės tarnybos žmonėms. Savivaldybės meras sveikinime akcentuoja ugniagesių gelbėtojų tarnybos prasmę ir kasdienę riziką, kuri dažnai lieka už kadro.

    Nors savivaldybės pranešime pateiktas tik vizualinis įrašas, tokios progos paprastai tampa momentu viešai padėkoti tarnyboms, kurios reaguoja ne tik į gaisrus. Praktikoje ugniagesių darbas apima eismo įvykius, pagalbą žmonėms ekstremalių oro reiškinių metu, gelbėjimo darbus vandenyje ir kitas situacijas, kai svarbios minutės.

    Ne tik gaisrai, bet ir gelbėjimas

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas nuolat pabrėžia, kad gyventojų saugumas prasideda nuo prevencijos: dūmų detektorių, tvarkingos elektros instaliacijos, atsargaus elgesio su ugnimi. Šv. Florijono dienos minėjimas dažnai siejamas ir su šia žinute, nes didelė dalis nelaimių kyla buityje.

    Pastaraisiais metais ugniagesiams vis dažniau tenka reaguoti ir į klimato sąlygų sukeliamas grėsmes: audras, stiprius vėjus, užtvindytas teritorijas, išvirtusius medžius. Tokie iškvietimai ypač parodo tarnybų pasirengimo svarbą ir tai, kad gelbėjimo darbai vyksta visus metus, nepriklausomai nuo švenčių ar savaitgalių.

    Ką primena Šv. Florijono diena?

    Ši diena ugniagesių bendruomenei yra ir simbolinė, ir praktiška: tai proga sustoti, įvertinti tarnybos žmonių pastangas, pagerbti žuvusiųjų atminimą bei priminti visuomenei apie atsakomybę už savo ir artimųjų saugumą. Savivaldybių vadovų sveikinimai dažnai tampa tiltu tarp institucijų ir gyventojų, skatinančiu pasitikėjimą tarnybomis.

    Prienų rajono savivaldybės mero sveikinimas atspindi būtent šią kryptį: pagarba tarnybai, dėkingumas už budėjimus ir reali žinutė, kad ugniagesių gelbėtojų darbas yra vienas svarbiausių bendruomenės saugumo ramsčių.

  • Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas

    Ugniagesio metraštis nuo arklių iki PMG-19: kaip Mielagėnuose keitėsi gaisrų gesinimas


    Ugniagesių dienai

    Ugniagesio metraštis: ugnis, laikas, žmonės

    Trisdešimt devyneri metai, vienas mėnuo ir aštuoniolika dienų – tiek esu išdirbęs priešgaisriniame darbe. Taigi, turiu ką prisiminti. Viskas prasidėjo 1965‑aisiais. Vidurvasary, gražią saulėtą dieną, buvau iškviestas į gaisrą. Kas degė neprisimenu. Sugrįžęs į garažą išploviau mašiną, pastačiau ją saulėje džiūti. Žinoma, po gaisro ir pats save džiovinau, tvarkiau mašiną.

    Besitvarkant, pasiremdamas lazdele, atpėdino pagyvenęs vyriškis. Nebuvom su juo pažįstami, bet aš jį žinojau. Jis vietinis, tarp žmonių turėjo autoritetą. Jo bendraamžiai retas kuris buvo raštingas, o jis mokėjo skaityti ir rašyti, buvo apsiskaitęs, galėjo palaikyti pokalbį su išsilavinusiais žmonėmis. Turėjo ir keistą įprotį – mėgdavo kalbėti pats su savimi. Gal ir gerai: su savimi nesusibarsi, nieko neužgausi.

    Taigi, tas vyriškis vaikštinėja aplink gaisrinę mašiną, vis pačiupinėdamas tai švirkštą, tai kopėčias. Su įdomumu apžiūrėjo kabinos vidų ir vis šnekučiavosi su savimi. Man jis nieko nepasakė, žinoma, ir aš tylėjau. Neišdrįsau prakalbint protingesnio, vyresnio žmogaus.

    Dar pastovėjęs kelias minutes šmėstelėjo ranka ir tarė:

    – Va, kai mes į gaisrą važiuodavom su dviem arkliais, tai žemė drebėdavo… 

    Perdėjęs lazdelę į kitą ranką ir toliau šnekučiuodamasis pats su savimi, nupėdino namų link.

    Dabar, kai pagalvoju, kad buvau jaunas ir …! Kodėl  neužkalbinau to įdomaus žmogaus?

    Pasirodo, kad prieš karą, kai Mielagėnai priklausė Lenkijai, miestelyje buvo gaisrinė. Nežinau, kaip ji vadinosi – punktu ar dalimi? Nesvarbu, svarbu, kad buvo. Mašinų, žinoma, dar nebuvo. Priešgaisrinį vežimą su visa įranga tempdavo du arkliai. Pats vežimas buvo medinis, gal kiek stipriau apkaustytas metalu nei paprasti ūkininkų vežimai.

    Kur jis buvo laikomas – nežinau, bet greičiausiai turėjo būti patalpa ir vežimui, ir arkliams. Žiemą buvo gerai – arkliai vietoj. Vasara blogiau – dieną naktį jie ganydavosi laukuose. Tas laukas, bijau sumeluot, gal ne už kilometro, bet ne arti. Kilus gaisrui, kažkuris iš ugniagesių bėgdavo parsivesti arklių. Arkliai parvesti, bet komandos dar nėra. Visi ugniagesiai turėjo savo ūkius: dirbo laukuose, arė, šienavo. Juos sukviesti skambindavo bažnyčios varpais. Be to, buvo ir dar vienas įtaisas – panašus į dabar naudojamą automobilio pompą padangoms pūsti. Prie jos pritvirtintas švilpukas. Pumpuojant orą, tas švilpukas garsiai švilpdavo – taip komanda gaudavo žinią apie kilusį gaisrą. Ir tada – arkliai jau parvesti, pakinkyti, ugniagesiai susirinkę. Susėda visi į vežimą ir leidžiasi žemę drebinti. 

    Nežinau, kuriais metais, bet toli prieš karą, Erzvėto kaime kilo gaisras. Pastatai prie pastato, stogai šiaudiniai – užsiliepsnojo visas kaimas. Atstumas iki gaisro gal koks dešimt kilometrų. Nieko nepadarysi, reikia važiuoti – drebint žemę. Kol nudrebino iki gaisro, sudužo medinė cisterna. Vyresni žmonės dar ilgai su pasididžiavimu kalbėdavo, kad vietoj sudužusios, net iš Varšuvos atsiuntė naują, irgi medinę.

    Tai va, tas įdomus vyriškis su lazdele ir kalbantis pats su savimi ir buvo tų gaisrininkų vadas. Būtų daug papasakojęs, Bet, kaip ir sakiau, buvau jaunas ir …! Nepakalbinau.

    Po karo, kiek prisimenu, kaimuose nebuvo jokios priešgaisrinės technikos. Prie daugelio namų ant sienos kabėjo prikaltas skardos gabalas su priminimu, kad vykdamas į gaisrą, pasiimtų kibirą, kirvį, kablį. Dar po kaimus vaikščiojo tikrindami kaminų būklę. Tai buvo vienintelis priešgaisrinis darbas. Reikalai pajudėjo, kai žmonės buvo suvaryti į kolchozus (kolūkius). Tada į kiekvieną kolchozą atvežė ir rankinę priešgaisrinę pompą. Pagal šiuolaikinę techniką, ji atrodė daugiau nei juokinga. Jai aptarnauti reikėjo penkių stiprių vyrų. Šiaip ar taip, tai jau buvo technika. Keturi vyrai pompuodavo, vienas buvo prie švirkšto. 

    Vaikystėje šią techniką teko matyti gaisre. Buvo žiema. Degė pilnas prikrautas javų klojimas. Naktis. Telefonų nėra. Žmonės ilsisi, nieko nemato. Subėgo keli kaimynai, bet buvo bejėgiai. Tik stebėjo gaisrą ir tiek. Už miško, už trijų ar keturių kilometrų, buvo kitas kaimas. Ten gyvenantys pastebėjo ugnį, sukėlė kaimynus. Turėjo rankinę pompą – pasikinkė arklį, į vežimą įsidėjo pompą ir per mišką leidosi į pagalbą. Kolchozo arkliai silpni – žemė nuo jų nedrebėjo. Kol atskubėjo į vietą, gaisras jau ėjo į pabaigą. Netoli gaisro buvo ūkininko kūdra. Pasistatė jie pompą prie kūdros, ištiesė žarną linija ir laukiam kas bus. Ogi nieko nebuvo. Vyrai spaudė spaudė, bet pompa anė krust! O žmonės laukia, kada iš švirkšto pasirodys vanduo? Jo kaip nėra, taip nėra. Prisiminė vyrai, kad nuo vasaros pompa nebuvo naudojama, o dabar, užsilikęs vanduo, viduje per žiemą užšalo. Čia nebėda. Atitempė užšalusią pompą prie gaisro ir atšildė. Gerai, kad gaisras buvo nepasibaigęs. Kaip buvo, taip buvo, bet paskutines gaisro žarijas užgesino pompos pagalba. 

    Priešgaisrinė apsauga pamažu tobulėjo. Kolūkiuose atsirado motopompos – jau rimta technika. Lengvos, nedidelės, pora vyrų galėjo panešti. Jei šalia gaisro būdavo vandens, bet neprivažiuodavo mašina, tokia pompa labai gelbėdavo. Tada priešgaisrinės mašinos važiuodavo iš toliau atsivežti vandens, o motopompa be pertraukos pompuodavo vandenį. Tik gaila, kad taip retai būdavo. Paprastai kolchozuos ja plaudavo ūkio techniką, paskiau numesdavo ir pamiršdavo iki kito karto… išimtis buvo Dietkauščiznoj. Čia gyveno vyras vardu Liuteris – pavardės neprisimenu. Jam buvo patikėta motopompos priežiūra. Žmogelis buvo sąžiningas – technika visada buvo paruošta darbui. Netoliese kilus gaisrui, greitai kinkydavo arkliuką į ienas ir drebindavo žemę, su motopompa daug padėdavo gaisre.

    Vyresni dar ir dabar prisimena 1959 m. balandžio 29 d. kilusį gaisrą Krikonių kaime. Užsidegė gyvenamasis namas. Tą dieną pūtė stiprus vėjas, namai ir ūkiniai pastatai buvo sustatyti arti vienas kito, stogai šiaudiniai. Ugnis išplito žaibiškai – akimirksniu jau degė 24 namai ir 23 ūkiniai pastatai. Vidudienyje kaime beveik nebuvo vyrų – visi dirbo. Siaubingą vaizdą ir niekaip negalėdamos išgelbėti kaimo stebėjo moterys ir būrys vaikų. Artimiausios transportuotos ugniagesių komandos buvo įsikūrusios už 40 kilometrų – Ignalinoje ir Švenčionyse, į gaisrą jos atvyko jam jau besibaigiant.

    Ir tik apie 1960 m., o gal kiek ir anksčiau, į Tverečių buvo atvaryta dar prieškarinė mašina. Budinčio žmogaus prie jos nebuvo. Retai kada išvykdavo į gaisrus gesinti. Sakydavo į gaisrą su ja nuvažiuoti ne bėda. Grįžti atgal sunkiau. Mat, kol vyksta į įvykio vietą, vis kažkas atsisuka arba lūžta. Tekdavo remontuoti kelyje. 

    1962–1969 metais, jei neklystu, Tverečiuje, o kiek vėliau ir Mielagėnuose, buvo įkurti tarpkolūkiniai atraminiai priešgaisriniai punktai. Atvarytos jau tikros gaisrinės mašinos PMG-19. Tenka pripažinti, kad gera technika. Visi ratai varomi, todėl pravažiuodavo be problemų. Tais laikais dar buvo daug vienkiemių, o kelių nebuvo.

    Prie šių punktų susibūrė ugniagesiai savanoriai. Niekas jų neorganizavo, niekas nekvietė, bet išgirdę kaukiant sireną, jie prisistatydavo. Blogiau būdavo naktį, kai visi miegodavo. Tverečiaus ugniagesiai rado išeitį: jeigu išvažiavus į gaisrą reikėdavo sukti į kairę, jie tyčia pasukdavo į dešinę arba atvirkščiai. Pravažiuodavo visą miestelį su įjungta sirena. Už miestelio apsigręždavo ir grįždavo atgal. Kol taip manevruodavo, savanoriai šokdavo iš lovų – kas jau apsirengę, kas dar važiuodami tvarkėsi. Tai buvo jauni, stiprūs, nebijantys juodo ir sunkaus darbo kaimo vaikinukai. Tarp Tverečinių kartais matydavosi ir mokytojų. Jie irgi nebijojo išsisuodint.

    Laikas nestovėjo vietoje. Vieni metai keitė kitus. Buvę jauni savanoriai, tapo suaugusiais vyrais. Kūrė šeimas, tapo tėvais. Nesinorėjo jauniems vyrams nakčiai palikti jaunų žmonų, vaikų. Vis mažiau atsirasdavo norinčių vykti į gaisrus. Sykį Mielagėnuose degė žmogaus ūkinis pastatas. Suvažiavo kelios mašinos. Dispečerė per raciją klausia kokia padėtis gaisre. Atsakymas buvo trumpas: „Dirbti nėra kam – tik kunigas gesina.“ Taip ir buvo. O ką padarysi. Jei parapijiečiai miega, tai gerai ir kunigas. Parapija tai jo.

    Be minėtų dviejų atraminių punktų, vėliau gaisrinės įsikūrė Daugėliškyje ir Linkmenyse. Kol kaimuose buvo jaunų vyrų, prie šių punktų taip pat būrėsi savanorių grupelės.

    Kasmet, pasibaigus pavasario sėjai ir dar neprasidėjus šienapjūtei, vykdavo ugniagesių varžybos. Tai įdomus renginys. Kiekvienas kolūkis pristatydavo po komandą, atraminiai punktai – net po kelias. Būdavo ir moterų komandos. Jų prie technikos neprileisdavo – naudodavo rankinę pompą. Dažniausiai būdavo viena moterų komandą, jos ir užimdavo pirmą vietą. Vyrams taip lengvai nesigaudavo. Todėl jie prieš varžybas treniruodavosi. Varžybos buvo naudingos savanoriams, jie susipažindavo su priešgaisrine technika, išmokdavo ja naudotis. Kaip sakoma: sunku mokantis, lengva dirbant.

    Pasibaigus varžyboms, suvedami rezultatai. Geriausiai pasižymėję apdovanojami raštais. O jau minėtas Liuteris, dar prieš varžybas, namuose užraugdavo alaus – vaišindavo bendražygius.

    Stipriausiai atraminių punktų komandai tekdavo važiuoti į respublikines varžybas Vilniuje. Vieną kartą ir aš su komanda buvau.

    Per ilgus savo darbo metus nemažai teko gesinti ir didelių gaisrų. Vieną pavasarį Makniūnalaukėje elektros aukštos įtampos laidas užkrito ant žemos įtampos laido… Visi pastatai, esantys prijungti prie to laido, pradėjo degti. Degė namai, ūkiniai pastatai, kolūkio sandėliai. Suvažiavo kelios mašinos, išleido vandenį iš cisternų ir nėra daugiau. O buvo pavasaris, visi laukai skendo vandeny. Ugniagesiai braidžiojo po vandenį, o siurbliais paimti negali – maža gilumo. Teko važiuoti iki Vidiškių ežero ir iš ten siurbti į cisternas vandenį ir vežti į gaisrą. Piktinosi žmonės manydami, kad nesugebame gesinti ir eikvojam laiką.

    Kitas gaisras Maldanėnų kaime. Ten irgi kalta elektra. Buvo ruduo. Visi kaimo laukai buvo sukasti melioratorių. Nei su mašina pravažiuosi, nei pėsčias praeisi. Suvažiavo mašinos, sustojo už puskilometrio nuo degančių sodybų ir niekuo negalėjome padėti. Beliko tik užjausti nukentėjusiuosius. Išaušus rytui, atvažiavo traktoriai ir su jų pagalba užpylėm nuodėgulius.

    Siaubingi vaizdai būdavo, kai degdavo didelės fermos su gyvuliais. Ugnies kalnai pakildavo, kai degdavo pašarų kūgiai. Pabuvęs per naktį prie tokio gaisro, tris dienas negalėdavau žiūrėti, kad ir į mažą lauželį.

    Daug yra prisiminimų, bet va rašyti nelabai sekasi, mat aš gaisrininkas, o ne rašytojas. 

    Taigi ir baigiu aš savo rašliavą. Visus gaisrininkus sveikinu su Šv. Florijono diena. Linkiu Jiems sėkmės. Kad dūmai nebūtų gailūs, o sapnai būtų saldūs. Likit sveiki!

     

    • Pirmoje nuotraukoje 1970 m. birželio 16 d. varžybų nugalėtojai Mielagėnų atraminio priešgaisrinio punkto komanda. Respublikinėse varžybose užėmėme ketvirtą vietą. Pirmoje eilėje iš kairės Juozas Raketis, antras – komandos vadovas Stasys Mačėnas, trečias Stasys Bernotavičius. Antroje eilėje Jonas Laucevičius, antras – mašinos vairuotojas ir šių eilučių autorius Jonas Černiauskas, trečias Jonas Badaška.
    • antroje nuotraukoje Jono Černiausko piešinys ir šiandien kabantis ant Mielagėnų gaisrinės sienos.

  • Balandžio 30 dieną Lietuvoje tikrins perspėjimo sistemą: sirenos ir pranešimai į telefonus

    Balandžio 30 dieną Lietuvoje tikrins perspėjimo sistemą: sirenos ir pranešimai į telefonus

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad 2026 metais balandžio 30 dieną visos šalies mastu vyks gyventojų perspėjimo sistemos patikrinimas. Jo tikslas – įvertinti, ar krizės atveju įspėjimai gyventojus pasiektų laiku ir patikimai.

    Patikrinimo metu nuo 11 val. 52 min. visoje Lietuvos teritorijoje bus įjungiamos perspėjimo sirenos. Kartu per Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemą į mobiliuosius telefonus bus siunčiami trumpieji pranešimai.

    Gavus pranešimą ar išgirdus sirenas, papildomų veiksmų imtis nereikės, jei nepateikiamos kitos instrukcijos. Tokie testai rengiami tam, kad būtų patikrintas techninis pasirengimas ir gyventojai atpažintų įspėjimo signalus.

    Perspėjimo sistemos patikrinimai taip pat leidžia įvertinti ryšio kanalų veikimą skirtingose vietovėse ir nustatyti galimus trikdžius. PAGD rekomenduoja gyventojams atkreipti dėmesį, ar pranešimas pasiekė telefoną, ypač jei gyvenama atokesnėje teritorijoje ar pastatuose, kur ryšys silpnesnis.

    Jeigu nustatytu laiku pranešimo negavote, tai nebūtinai reiškia gedimą, tačiau tai gali padėti įvertinti aprėptį ir tinklų veikimą. Patikrinimo dieną aktualią informaciją gyventojai įprastai gali rasti oficialiuose PAGD ir kitų atsakingų institucijų kanaluose.