CP v2

Tag: Prieskoniai

  • Karalių virtuvės prieskonis: žiupsnelis į pieną ramina ir gali palengvinti sąnarių skausmą

    Muskatų riešutas – senas europietiškos virtuvės prieskonis, vertinamas ne tik dėl kvapo ir skonio. Pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama jo sudėtis ir potencialus poveikis sveikatai, tačiau kartu pabrėžiama ir saiko svarba.

    Istoriškai muskatų riešutas Europoje žinomas nuo viduramžių, o prieskonių prekyba ilgą laiką buvo laikoma prestižo ženklu. Šiandien muskatmedžiai daugiausia auginami tropiniuose regionuose, o prieskonis plačiai naudojamas tiek sūriems, tiek saldiems patiekalams gardinti.

    Kas lemia poveikį organizmui?

    Muskatų riešute yra eterinių aliejų ir biologiškai aktyvių junginių, kurie laboratoriniuose ir gyvūnų tyrimuose siejami su antioksidaciniu bei priešuždegiminiu poveikiu. Dėl to jis kartais minimas kaip galintis prisidėti prie skausmo ar uždegimo mažinimo, pavyzdžiui, esant sąnarių diskomfortui.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad prieskonis gali pakeisti gydytojo skirtą gydymą. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad mityboje jis turėtų likti tik mažas priedas, o ne priemonė gydytis savarankiškai.

    Žiupsnelis į pieną: ką rodo duomenys?

    Populiarus patarimas – šiltas pienas su žiupsneliu muskatų riešuto prieš miegą – siejamas su raminančiu vakariniu ritualu ir prieskonyje esančių aromatinių medžiagų poveikiu. Kai kuriuose tyrimuose muskatų riešuto ekstraktai nagrinėti dėl galimo raminamojo efekto, tačiau kasdieniams įpročiams svarbiausia išlieka labai mažos dozės.

    Jei vargina nemiga, gydytojai pirmiausia pataria peržiūrėti miego higieną, streso valdymą, kofeino vartojimą ir bendrą dienos režimą. Prieskoniai gali būti tik papildomas elementas, bet ne sprendimas, jei problema užsitęsia.

    Kodėl būtinas saikas?

    Muskatų riešutas didelėmis dozėmis gali sukelti apsinuodijimą, nes jame esantys junginiai veikia nervų sistemą. Sveikatos institucijos įspėja, kad dideli kiekiai gali baigtis pykinimu, širdies permušimais, svaigimu, haliucinacijomis ar kitais pavojingais simptomais.

    Dėl to kulinarijoje rekomenduojama apsiriboti mažu kiekiu, dažniausiai pakanka žiupsnelio padažui, sriubai ar pieno gėrimui pagardinti. Jei turite lėtinių ligų, esate nėščia ar vartojate vaistus, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Virtuvėje muskatų riešutas labiausiai siejamas su bešamelio padažu, bulvių patiekalais, moliūgais ar špinatais, taip pat kepiniais ir šventiniais gėrimais. Dažnai būtent minimalus kiekis suteikia ryškiausią rezultatą, todėl šiam prieskoniui tinka taisyklė mažiau yra daugiau.

  • Nebepirkite imbiero parduotuvėje: taip jį lengvai užsiauginsite namuose ant palangės

    Nebepirkite imbiero parduotuvėje: taip jį lengvai užsiauginsite namuose ant palangės

    Imbierą galima užsiauginti namuose ir turėti jo po ranka visus metus, net neišeinant į parduotuvę. Tam pakanka vieno sveiko šakniastiebio gabalėlio, tinkamo vazono ir kantrybės, nes augalas auga lėčiau nei dauguma prieskoninių žolelių.

    Namų daržininkystė pastaraisiais metais vis dažniau persikelia į virtuves ir palanges, o kartu populiarėja ir egzotiškesni augalai. Imbieras tam tinka ypač gerai, nes jam nereikia sudėtingos įrangos, tačiau svarbu šiluma, saikingas laistymas ir laidus substratas.

    Kaip išsirinkti šakniastiebį?

    Sodinimui tinka ne bet koks imbieras: geriausia rinktis tvirtą, sultingą šakniastiebį su aiškiai matomais pumpurais, iš kurių vėliau formuosis ūgliai. Jei gabalas didesnis, jį galima padalyti į kelias dalis, kad kiekviena turėtų bent vieną pumpurą.

    Padalytas vietas verta palikti trumpam apdžiūti, kad pjūvis apsitrauktų plona plėvele ir sumažėtų puvimo rizika. Praktikoje tai viena dažniausių nesėkmės priežasčių, ypač kai augalas iškart pasodinamas į per šlapią žemę.

    Vazonas ir žemė lemia sėkmę

    Imbieras labiau plečiasi į šonus nei leidžiasi gilyn, todėl patogiau rinktis platesnį, o ne gilų vazoną. Dugne būtinas drenažas, kad vandens perteklius neužsistovėtų ir šakniastiebis nepradėtų pūti.

    Žemė turėtų būti lengva ir laidi, o šakniastiebį pakanka užberti plonu sluoksniu, jo giliai neįkasant. Per sunki ir drėgmę laikanti žemė dažnai sukelia problemų net ir tada, kai laistoma, atrodytų, saikingai.

    Šiluma, drėgmė ir kantrybė

    Imbieras nemėgsta šalčio ir lėčiau startuoja vėsioje patalpoje, todėl geriausiai jaučiasi šiltoje vietoje, kur temperatūra panaši į vasaros. Dygimo pradžioje svarbiausia neperlaistyti: žemė turi būti lengvai drėgna, bet ne šlapia.

    Pirmosiomis savaitėmis galima trumpam pridengti vazoną, kad išsilaikytų drėgmė, tačiau reikia vėdinti, kad nesikauptų kondensatas. Augalui pradėjus leisti ūglius, jam reikės šviesos ir tolygaus laistymo, o šiltuoju sezonu galima saikingai tręšti, kad sustiprėtų augimas.

    Imbieras gana aiškiai parodo klaidas: per didelė drėgmė ir per vėsi vieta dažnai atsispindi lapų išvaizdoje ir augimo tempuose. Stebėjimas čia svarbesnis už griežtas taisykles, nes skirtinguose namuose skiriasi šiluma, apšvietimas ir oro sausumas.