Zaatar – vienas universaliausių Artimųjų Rytų virtuvės prieskonių mišinių, pastaraisiais metais vis dažniau atrandamas ir Europos namuose. Jis vertinamas dėl ryškaus aromato ir to, kad gali greitai sustiprinti net paprastų patiekalų skonį be sudėtingo gaminimo.
Pavadinimas zaatar dažniausiai reiškia ir patį augalą, ir mišinį, kuris gaminamas iš džiovintų žolelių, skrudintų sezamo sėklų, sumako ir druskos. Klasikinė šio mišinio kilmė siejama su Levanto regionu – Palestinos, Jordanijos, Sirijos ir Libano virtuvėmis.
Kas iš tikrųjų yra zaatar?
Tradiciniame variante naudojamas laukinis raudonėlių giminaitis Origanum syriacum, tačiau už regiono ribų dažnai pasitelkiami čiobreliai ir raudonėliai. Skonį išskiria sumakas, suteikiantis rūgštelės, o sezamas prideda riešutinės natos ir tekstūros.
Dėl sudėties zaatar patogus kasdienai: jis vienu prisilietimu sukuria įspūdį, kad patiekalas gardintas keliais prieskoniais ir rūgštimi. Tai ypač aktualu, kai namuose norisi greito rezultato, bet be perteklinio druskos kiekio ar sunkių padažų.
Kur jis labiausiai atsiskleidžia?
Klasikinis pateikimas – duona, alyvuogių aliejus ir zaatar, kai duona mirkoma į aliejų, o tada į prieskonius. Taip išryškėja traškumas, rūgštelė ir žolelių aromatas, kuris pagyvina net paprasčiausią kąsnį.
Tačiau šiuolaikinėje virtuvėje mišinys naudojamas daug plačiau: jis tinka kaip greitas prieskonis baltyminiams patiekalams, daržovėms ir užtepėlėms. Dėl sezamo ir žolelių jis ypač dera su kepimu orkaitėje, kai aromatai atsiskleidžia kaitroje.
7 kasdieniai panaudojimai namuose
Vienas paprasčiausių būdų – užbarstyti ant keptų ar virtų kiaušinių ir užlašinti alyvuogių aliejaus. Zaatar taip pat tinka paukštienai: sumaišytas su aliejumi ir trupučiu druskos jis gali tapti greitu įtrynimu prieš kepant orkaitėje ar ant grilio.
Mišinys dera su tirštais pieno produktais, pavyzdžiui, labne ar graikiško tipo jogurtu, kai norisi greitos užtepėlės. Taip pat jis pagyvina traškius džiūvėsėlius su česnaku, kurie vėliau barstomi ant salotų ar keptų daržovių.
Zaatar galima įmaišyti į sūrių kepinių tešlą, pavyzdžiui, bandeles ar sausainius su sūriu, kad skonis būtų sodresnis. Net ir užkandžiuose jis randa vietą: lengvai pabarstytas ant spragėsių su sviestu suteikia rūgštelės ir žolelių aromato.
Dar viena praktiška idėja – keptos daržovės: morkos, žiediniai kopūstai ar bulvės įgauna ryškesnį skonį, jei prieskonis įmaišomas kepimo pabaigoje, kad žolelės nesudegtų. Taip sukuriama traški, sezamo ir sumako natomis kvepianti pluta.
Renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kokybiškuose mišiniuose aiškiai jaučiamas sezamas ir sumakas, o druska nėra dominuojanti. Laikant sandariame inde, tamsioje vietoje, aromatas išlieka gerokai ilgiau, o mišinys tampa patogiu kasdieniu pagalbininku virtuvėje.
Leave a Reply