Tag: Psichikos sveikata

  • Olimpinė čempionė Justyna Święty-Ersetic apie depresiją sporte: „Keldavausi ir užmigdavau verkdama“

    Lenkijos olimpinė čempionė ir viena tituluočiausių šalies lengvaatlečių Justyna Święty-Ersetic atvirai prabilo apie laikotarpį, kai sportas jai tapo ne džiaugsmu, o kasdiene kančia. Sprinterė prisipažino, kad buvo dienų, kai keldavosi su ašaromis ir taip pat verkdama jas užbaigdavo.

    Savo patirtimis atletė pasidalijo „Super Express Sport“ „YouTube“ kanalo laidoje „Sportowy Flesz Przemka Ofiary“. Pokalbyje ji kalbėjo ne tik apie psichologinį spaudimą siekti rezultatų, bet ir apie depresiją bei viešą kritiką, su kuria susiduria profesionalūs sportininkai.

    Pasak J. Święty-Ersetic, santykis su sportu neretai primena „meilės ir neapykantos“ ryšį. Viena vertus, tai aistra, be kurios ji neįsivaizduoja savo gyvenimo, kita vertus – nuolatinė kova su nuovargiu, abejonėmis ir ribas tikrinančiu krūviu.

    Sportininkė pabrėžė, kad spaudimas gali tapti ypač sunkiai pakeliamas, kai susideda keli veiksniai: dideli lūkesčiai, sveikatos problemos ir nuolatinis vertinimas. Tuomet, anot jos, ateina momentas, kai žmogus supranta – vien valios neužtenka, reikia pagalbos.

    „Meilės ir neapykantos“ santykis su sportu

    J. Święty-Ersetic teigė, kad daugelis bėgikių puikiai atpažįsta šią būseną: ilgus metus treniruotės ir varžybos tampa gyvenimo dalimi, tačiau pasitaiko etapų, kai norisi viską mesti. Ji neslėpė, kad kartais sportininkai jaučia, jog yra pasiekę ribą, o motyvacija dingsta.

    Kalbėdama apie vaikystę, sprinterė pasakojo visada buvusi itin energinga. Ji juokavo, kad bėgimas praversdavo ir kasdienybėje – esą tėvas iki šiol šmaikštauja, jog dukros greitis padėdavo nepavėluoti į mokyklą.

    „Sportas traukė į juodą bedugnę“

    Didžiausi pasiekimai, anot sportininkės, atneša ne tik šlovę, bet ir kainą. Ji atviravo, kad vienu metu nuolatinės lenktynės dėl rezultato, vidiniai ir išoriniai lūkesčiai tapo pernelyg slegiantys.

    J. Święty-Ersetic pasakojo, jog treniruodavosi, tačiau tai nebekėlė pasitenkinimo: emocinis nuovargis, ašaros po treniruočių ir jausmas, kad sportas vietoje džiaugsmo stumia į „tamsą“, buvo ženklai, kad kažkas negerai.

    Ji pripažino, kad tai buvo vienas sunkiausių etapų gyvenime, kai pajuto, jog nebeatpažįsta savęs tokios, kokia buvo anksčiau. Kiekviena diena virsdavo kova, o mintis, kad būtina ieškoti pagalbos, tapo lūžio tašku.

    Heitas internete ir sprendimas tęsti karjerą

    Dar vienu išbandymu sportininkė įvardijo heitą socialiniuose tinkluose. Pasak jos, anoniminiai komentarai dažnai negailestingi, ypač po prastesnio pasirodymo, nors komentatoriai dažniausiai nemato, kiek pastangų pareikalauja kasdienis darbas.

    Sprinterė teigė ne kartą girdėjusi kaltinimus, kad ji „jau baigėsi“, kad yra „per sena“ ir turėtų užleisti vietą jaunesnėms. Vis dėlto atletė pabrėžė ir toliau iškovojanti medalius nacionaliniuose čempionatuose bei pelnanti vietą estafetėje.

    J. Święty-Ersetic sakė išmokusi į tokius vertinimus žiūrėti su distancija, o karjeros pabaigą laikanti išimtinai savo sprendimu. Jos teigimu, niekas neturi teisės versti sportininko trauktis – svarbiausia, ar pats žmogus dar jaučia prasmę ir džiaugsmą.

    Apie ką sprinterė galvoja bėgdama?

    Sportininkė paaiškino, kad trumpame, keliasdešimt sekundžių trunkančiame sprinte mintims „apie pašalinius dalykus“ vietos praktiškai nėra. Daugiausia dėmesio skiriama ritmui ir taktikai – svarbu neiššauti per greitai, bet ir nepradėti per lėtai.

    Ji pridūrė, kad geriausių bėgimų metu sportininkai dažnai net neatsimena detalių, o starto akimirką tarsi atsijungia nuo aplinkos: net tūkstančių sirgalių triukšmas tampa beveik negirdimas.

    Pasak J. Święty-Ersetic, tuo metu galvoje lieka tik ji pati ir keli esminiai techniniai akcentai, kurie padeda išlaikyti kontrolę ir atlikti darbą maksimaliai tiksliai.

  • I. Kuzinas: šį rudenį didžiausi iššūkiai medicinai – COVID-19, gripas ir psichikos sveikata

    Šį rudenį medicinos sistemai didžiausią įtampą gali kelti trys sritys: COVID-19, sezoninis gripas ir psichikos sveikata. Apie tai kalba Ukrainos sveikatos pareigūnas Igoris Kuzinas.

    Kaip skelbia Ukrainos informacinis portalas „Komentari“, I. Kuzinas įvardijo būtent šiuos klausimus kaip pagrindinius artėjančio sezono sveikatos iššūkius.

    Rudens ir žiemos mėnesiais įprastai daugėja kvėpavimo takų infekcijų, o sergamumo pakilimai sutampa laike. Tai gali didinti krūvį gydymo įstaigoms ir apsunkinti kasdienę sveikatos priežiūros veiklą.

    Kartu vis daugiau dėmesio skiriama ir psichikos sveikatai, nes šioje srityje problemos dažnai kaupiasi tyliai, o jų poveikis gali būti ilgalaikis tiek žmogui, tiek visai visuomenei.

    Originaliame tekste daugiau detalių apie planuojamas priemones, konkrečius sprendimus ar statistinius duomenis nepateikiama, todėl vertinant situaciją svarbu remtis oficialiai skelbiamais atnaujinimais ir gydymo įstaigų rekomendacijomis.

  • 15 tūkst. dvynių tyrimas: menininkų kūryba siejasi su psichikos sunkumais, mokslininkų – ne

    Stereotipas apie „kankinamą menininką“ turi daugiau pagrindo nei pasakojimai apie „kankinamą mokslininką“ – bent jau taip rodo naujas didelės apimties tyrimas Švedijoje. Jame nustatyta, kad didesni meniniai pasiekimai dažniau siejasi su psichikos sveikatos sunkumais, o mokslinė kūryba tokio ryšio paprastai nerodo.

    Tyrime, apie kurį rašo „ZME Science“, dalyvavo beveik 15 000 Švedijos dvynių. Respondentai vertino savo pasiekimus muzikoje, rašyme, teatre, šokyje ir vizualiuosiuose menuose, taip pat moksle ir išradimuose, o mokslininkai analizavo jų asmenybės bruožus, profesinę veiklą bei psichikos sveikatą.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą tarp kūrybos sričių: žmonės, kurie nurodė turintys daugiau pasiekimų mene, dažniau pranešė apie depresijos simptomus ir į psichozę panašias patirtis (pavyzdžiui, neįprastus pojūčius ar įsitikinimus). Taip pat fiksuotos sąsajos su didesne tikimybe ateityje sulaukti šizofrenijos, nerimo ar su stresu susijusių sutrikimų diagnozės.

    Tuo metu mokslo ir išradimų srityse aukštesni pasiekimai dažniausiai nesiejosi su didesniais psichikos sutrikimų rodikliais. Kai kurie su techninėmis ar mokslinėmis profesijomis susiję kūrybiškumo matavimai netgi koreliavo su mažesniais psichikos sveikatos sunkumais.

    Kuo skiriasi meninė ir mokslinė kūryba

    Tyrėjai pažymi, kad „kūrybiškumas“ nėra vienalytė savybė – skirtingose srityse jis gali reikšti skirtingus gebėjimus. Viena yra laužyti menines formas ir kurti naują estetinę kalbą, visai kas kita – spręsti inžinerines problemas ar sugalvoti naują eksperimentą.

    Be to, dalyviai buvo vertinami ne vien pagal savijautos apklausas. Tyrėjai tikrino ir Švedijos sveikatos registrų duomenis, o antroje apklausos bangoje atliko kūrybinio mąstymo užduotį – prašė sugalvoti 10 tarpusavyje kuo mažiau susijusių žodžių.

    Dar viena svarbi išvada: skirtingi kūrybiškumo matavimai tarpusavyje turėjo mažai bendro. Tai reiškia, kad būti „atviram patirtims“ ar labai vaizduotingam nebūtinai automatiškai reiškia turėti didelių meninių ar mokslinių pasiekimų.

    Kodėl dvynių palyginimas pakeitė vaizdą

    Vienas esminių klausimų – ar meninė veikla „veda“ į psichikos sveikatos problemas, ar priešingai: žmonės, jau turintys didesnį pažeidžiamumą, dažniau pasuka į meną. Norėdami tai geriau suprasti, tyrėjai lygino identiškus dvynius, kurie dalijasi beveik visais genais ir panašia aplinka.

    Lyginant dvynius tarpusavyje paaiškėjo, kad dauguma ryšių tarp meninių pasiekimų ir psichikos sveikatos sunkumų susilpnėja arba išnyksta. Tai leidžia manyti, jog svarbus veiksnys gali būti bendras paveldimumas (genai), o ne vien pats užsiėmimas menu.

    DNR analizės parodė, kad didesnė genetinė predispozicija bipoliniam sutrikimui, šizofrenijai ar su stresu susijusiems sutrikimams buvo susijusi ir su didesniais meniniais pasiekimais. Tuo tarpu genetiniai veiksniai, siejami su mokslinėmis ir techninėmis profesijomis, dažniau rodė priešingą ryšį – mažesnį polinkį į psichikos sveikatos problemas.

    Ką tai reiškia ir ko šis tyrimas neįrodo

    Šie rezultatai nereiškia, kad kūryba „kenkia“ psichikos sveikatai. Greičiau jie rodo, kad meniniai gebėjimai ir pažeidžiamumas psichikos sutrikimams kai kuriais atvejais gali turėti bendrus genetinius pagrindus.

    Tyrėjai taip pat svarsto galimą paaiškinimą, kodėl mokslinėse srityse nematomas analogiškas ryšys: mokslinės darbo aplinkos dėl didelio tempo, konkurencijos ir spaudimo gali būti mažiau pakantios žmonėms, patiriantiems ryškius psichikos sveikatos sunkumus. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai – labiau hipotezė, nes šiai minčiai tyrime nepateikiama tiesioginių įrodymų.

    Tyrimo išvados publikuotos žurnale „Molecular Psychiatry“.

  • Misia Rychlik atvirai apie anoreksiją: kas tuo metu vyksta žmogaus psichikoje

    Influencerė Misia Rychlik viešai prabilo apie savo kovą su anoreksija ir pasidalijo, kaip ši liga keičia žmogaus mąstymą bei savijautą.

    Apie tai ji pasakojo podkasto „Z talks“ laidoje, kur atvirai kalbėjo ne tik apie simptomus, bet ir apie psichologinę būseną, kuri lydi valgymo sutrikimus.

    Rychlik pabrėžė, kad anoreksija nėra vien apie maistą ar svorį – tai klastinga liga, kurios šaknys slypi psichikoje. Būtent todėl, anot jos, svarbiausi procesai vyksta „galvoje“: kaip žmogus save mato, ką galvoja apie kūną ir kiek suvokia realią grėsmę sveikatai.

    Ji taip pat prisiminė dažnai kartojamą stereotipą, esą išsekęs žmogus veidrodyje mato save kaip nutukusį. Pasak influencerės, jos patirtys šią temą atskleidė sudėtingiau ir ne taip vienareikšmiškai, kaip įprasta įsivaizduoti.

    Baime tapo lūžio tašku

    Misia Rychlik pasakojo, kad vienu momentu aiškiai suprato, kiek daug darbo reikės, kad pasveiktų ir grįžtų į normalesnį gyvenimą. Šis suvokimas, anot jos, buvo toks stiprus, jog tapo gąsdinantis.

    „Turbūt tai mane taip išgąsdino, kad negalėjau su tuo susidurti“, – prisipažino ji, apibūdindama akimirką, kai pastangos, reikalingos sveikimui, atrodė pernelyg didelės.

    Šis liudijimas, jos teigimu, gerai parodo, kad valgymo sutrikimai dažnai palaikomi ne vien įpročių, bet ir vidinių baimių, dėl kurių net pagalbos priėmimas gali tapti iššūkiu.

  • Po tragedijos Krokuvoje psichologė paaiškina, kodėl kyla nesaugumo jausmas ir kaip sau padėti

    Dramatiški įvykiai Krokuvos senamiestyje sukrėtė ne tik tiesioginius liudininkus, bet ir žmones, kurie tragediją stebėjo per žiniasklaidą. Po tokių naujienų daliai visuomenės išauga nerimas, o kasdienėse situacijose gali atsirasti ryškesnis nesaugumo jausmas.

    Kaip aiškina psichologė Magdalena Hajkiewicz-Mielniczuk, stiprios emocinės reakcijos po panašių įvykių yra dažnos ir nebūtinai reiškia, kad žmogus „per silpnas“ ar su juo kažkas negerai. Nerimas gali suaktyvėti net ir tiems, kurie įvykio vietoje nebuvo.

    Tokį poveikį dažnai sustiprina nuolatinės naujienų srauto detalės, vaizdai ir komentarai. Smegenys linkusios tai interpretuoti kaip ženklą, kad grėsmė yra „arčiau“, nei buvo įprasta galvoti, todėl kyla įtampa ir budrumas.

    Psichologė atkreipia dėmesį ir į svarbią problemą: po rezonansinių tragedijų žmonės gali pradėti vengti viešų vietų, jausti sunkumą susikaupti ar net patirti staigius nerimo šuolius. Tokios būsenos paveikia miegą, darbingumą ir bendrą savijautą.

    Kodėl nerimas kyla net nebuvus įvykio vietoje

    Stebint tragedijas per ekraną, organizmas neretai reaguoja panašiai kaip realaus pavojaus metu: suaktyvėja streso reakcija, stiprėja įtampa, atsiranda noras kontroliuoti aplinką. Tai ypač būdinga, kai naujiena atrodo netikėta ir sunkiai paaiškinama.

    Anot psichologės, nerimą didina ir tai, kad tokie įvykiai sugriauna įprastą saugumo iliuziją. Žmogui natūralu ieškoti aiškaus paaiškinimo, tačiau kai jo trūksta, protas pradeda „pildyti spragas“ įvairiais scenarijais.

    Kaip pasirūpinti savo emocine pusiausvyra

    Viena pirmųjų priemonių – sąmoningai riboti naujienų vartojimą, ypač turinį, kuriame gausu vaizdų ar smulkių detalių. Nuolatinis įsitraukimas į informaciją palaiko įtampą ir neleidžia nervų sistemai nusiraminti.

    Taip pat svarbu grįžti prie kasdienės rutinos: miego režimo, judėjimo, reguliaraus valgymo, įprastų veiklų. Net paprasti, aiškūs dienos rėmai padeda atkurti stabilumo jausmą.

    Jei nerimas užsitęsia, stiprėja arba pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, verta ieškoti profesionalios pagalbos. Pokalbis su psichologu gali padėti suprasti reakcijas ir rasti tinkamus būdus su jomis tvarkytis.

  • Apklausa: 63 proc. lenkų darbe slepia psichikos sunkumus, baimindamiesi dėl karjeros

    Dauguma Lenkijoje dirbančių vyrų jaučia stiprų spaudimą neparodyti „silpnumo“ ir apie psichikos sveikatos sunkumus darbo vietoje kalba itin retai. Naujas „InterviewMe“ pristatytas tyrimas rodo, kad net 63 proc. vyrų yra slėpę psichikos problemas nuo vadovo ar kolegų, nes baiminosi neigiamų pasekmių karjerai.

    Tyrime pabrėžiama, kad toks tylėjimas nėra pavieniai atvejai – jis siejamas su giliai įsišaknijusiu požiūriu, jog vyras turi „sukąsti dantis“ ir susitvarkyti pats. Apklausos duomenimis, 93 proc. dirbančių vyrų pripažino jaučiantys būtent tokį spaudimą.

    Darbo aplinka ir jos reakcija į psichikos sveikatos temas, kaip rodo rezultatai, dažnai vertinama skeptiškai. Tik 27 proc. dirbančių lenkų tikisi, kad darbdavys realiai suprastų ir palaikytų darbuotoją, jei šis praneštų apie psichikos krizę.

    Praktinės pasekmės – akivaizdžios: 68 proc. dirbančių vyrų svarstė išeiti iš darbo dėl neigiamo jo poveikio psichikos sveikatai, o 35 proc. teigė galiausiai taip ir pasielgę.

    „Tylėjimo“ kaina darbo vietoje

    Ataskaitoje išskiriama, kad viena didžiausių kliūčių ieškoti pagalbos yra įsitikinimas, jog su problemomis reikia tvarkytis vienam – taip atsakė 53 proc. apklaustųjų. Dar 52 proc. įvardijo baimę būti palaikytam silpnu.

    Prie to prisideda ir rūpestis dėl profesinės ateities: 22 proc. respondentų mano, kad vyrai gali vengti kreiptis pagalbos, nes bijo neigiamų karjeros pasekmių. Kiti minėti veiksniai – nežinojimas, kur ieškoti paramos (14 proc.), ir profesionalios pagalbos kaina (12 proc.).

    Tyrimo autorė ir „InterviewMe“ ekspertė Žaneta Spadło šią situaciją apibūdina kaip užburtą ratą: poreikis pagalbai susiduria su baime būti įvertintam kaip silpnam.

    Ko vyrai tikisi iš darbdavių – ir ko bijo

    Vertinant galimą darbdavių reakciją, nemaža dalis apklaustųjų mano, kad net formaliai leidus pasiimti atostogas ar ieškoti pagalbos, realybėje darbuotojas gali sulaukti nepalankaus vertinimo. Trečdalis respondentų prognozuoja, kad tokia situacija lydėtųsi su teisimu ar nepalankumu.

    Dar 26 proc. mano, kad problema būtų tiesiog nuvertinta, o 14 proc. baiminasi, kad prisipažinimas apie psichikos krizę paveiktų darbuotojo vertinimą darbe.

    Atskira 300 dirbančių vyrų apklausa rodo, kad tik 30 proc. jaustųsi patogiai, apie psichikos krizę kalbėdami su savo vadovu. Likusieji dažniau renkasi tylėti.

    Kaip tai pasireiškia kasdienybėje

    Ataskaitoje aprašoma, kad psichologinė įtampa darbo vietoje dažnai nesprendžiama atvirai. 42 proc. apklaustųjų teigia pastebintys, jog vyrai atsitraukia nuo komandos, užsisklendžia, mažiau bendrauja.

    35 proc. mini bandymus stresą „numalšinti“ po darbo – pavyzdžiui, per žalingus įpročius ar rizikingą elgesį, o 33 proc. atkreipia dėmesį į dirglumą, pykčio protrūkius ir ciniškumą.

    Dar vienas dažnas modelis – bėgimas į darbą: 29 proc. respondentų sako pastebintys, kad vyrai ima dirbti viršvalandžius ir prisiima vis daugiau užduočių. Tuo metu atvirą pagalbos ieškojimą įmonėje ar pas specialistus teigė matę vos 3 proc. apklaustųjų.

    Tyrimo išvada paprasta: kol darbo kultūroje vyraus nuostata, kad „tikras vyras visada susitvarko pats“, dalis darbuotojų ir toliau mokės aukštą kainą – sveikata, santykiais ir net sprendimu palikti darbą.

  • Karščio bangos ir klimato kaita gali skatinti impulsyvų elgesį: ką rodo tyrimai

    Klimato kaita dažniausiai siejama su karščio bangomis, ekstremaliais orais ir nykstančia gamta, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama ir mažiau matomai pasekmei – poveikiui psichikos sveikatai. Naujausi svarstymai rodo, kad kylanti temperatūra gali turėti įtakos emocijoms ir elgesiui, įskaitant impulsyvumo didėjimą.

    Apie tai kalbama „Live Science“ parengtame vaizdo siužete, kuriame remiamasi neurologės Kim Meidenbauer (Vašingtono valstijos universitetas) tyrimų kryptimi – ji nagrinėja, kaip karštis veikia emocijas ir elgesį.

    Pati idėja nėra vien apie diskomfortą. Karštis yra fizinis stresas organizmui: jis gali bloginti savijautą, trikdyti miegą, mažinti gebėjimą susikaupti ir didinti dirglumą. Tokie pokyčiai, bent iš dalies, gali lemti ir impulsyvesnes reakcijas kasdienėse situacijose.

    Kuo dažnesnės ir intensyvesnės tampa karščio bangos, tuo svarbesnis klausimas – kaip prie to prisitaikyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ši tema aktuali ir Lietuvoje, kur pastaraisiais metais karštos dienos vasarą taip pat tampa vis dažnesnės.

    Kaip karštis gali keisti elgesį?

    Vaizdo įraše pabrėžiama, kad karščio poveikis psichikai gali pasireikšti per emocinę savijautą: didesnį dirglumą, sumažėjusią kantrybę ir silpnesnę savikontrolę. Tai nebūtinai reiškia, kad karštis „priverčia“ žmogų elgtis neapgalvotai, tačiau gali didinti riziką impulsyviau reaguoti į stresą.

    Tyrėjai šioje srityje dažniausiai kalba apie bendrą ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus emocinės būklės. Kitaip tariant, karštis tampa papildomu veiksniu, kuris sudėtingomis aplinkybėmis gali „pastūmėti per ribą“.

    Platesnis kontekstas: klimato kaitos poveikis sveikatai

    Siužetas yra platesnės serijos dalis, kurioje aptariami įvairūs klimato kaitos padariniai sveikatai. Tarp akcentuojamų temų – karščio poveikis, oro kokybė, maisto sistema ir infekcijų rizika.

    Tekste taip pat primenama, kad šylant klimatui ekstremalus karštis taps dažnesnis, o tai gali veikti „beveik kiekvieną“ sveikatos aspektą. Tai apima ne tik tiesioginį perkaitimo pavojų, bet ir netiesiogines pasekmes kasdieniam funkcionavimui.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Nors pateiktoje medžiagoje nėra konkrečių rekomendacijų, pats klausimas, kaip reaguoti į karščio keliamą stresą, tampa vis aktualesnis. Karštomis dienomis daugeliui žmonių sunkiau išlaikyti įprastą darbo tempą, ramiai spręsti konfliktines situacijas ar priimti apgalvotus sprendimus.

    Todėl diskusija apie klimato kaitą vis dažniau persikelia iš aplinkosaugos laukelio į sveikatos ir kasdienio gyvenimo sritį – nuo fizinės savijautos iki emocinės pusiausvyros.

  • 25-mečio Emilio penkias dienas ieškojo net kariuomenė: kūnas rastas palapinėje miške

    Lenkijoje minimos penktosios 25 metų Emilio S. kūno radimo metinės – jauno vyro mirtis po penkias dienas trukusių, itin plataus masto paieškų sukrėtė Mazoviją ir visą šalį.

    Tragiška istorija prasidėjo 2021 metų lapkričio 1 dieną, per Visų Šventųjų dieną, kai Emilas išėjo iš namų ir seseriai pasakė, kad turi išvykti. Artimiesiems paliktas laiškas rodė, kad jis galėjo planuoti atimti sau gyvybę – šeimai ir tarnyboms prasidėjo lenktynės su laiku.

    Gavus pranešimą apie dingimą, į paieškas įsitraukė didelės pajėgos: policija, savanoriškos ugniagesių pajėgos, kinologai su paieškos šunimis, taip pat ir Teritorinės gynybos pajėgos. Miškai prie Legionovo buvo šukuojami metrą po metro – iš pradžių Chotomuvo apylinkėse, vėliau Orzechovo rajone.

    Vilties paieškoms suteikė viena detalė: Emilio telefonas vis dar jungėsi prie ryšio tinklo, todėl daugelis tikėjo, kad jaunas vyras gali būti gyvas ir pasiekiamas.

    Paieškų pabaiga – tragiška

    Lūžis įvyko penktadienį, lapkričio 5 dieną, prieš pat vidurdienį – tuomet pasiekė žinia, kad Emilio kūnas rastas miške.

    Nurodoma, jog 25-metis buvo pasistatęs palapinę miško gilumoje, o vėliau joje atėmė sau gyvybę. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai rado kūną.

    Tą pačią dieną paaiškėjo ir, kodėl telefonas taip ilgai buvo aktyvus tinkle: jis buvo prijungtas prie išorinės baterijos (angl. „powerbank“).

    Prokuratūra: mirties priežastis patvirtinta

    Po įvykio kilusias prielaidas netrukus nutraukė prokuratūros tyrimas. Atlikta autopsija patvirtino, kad mirties priežastis – savižudybė pasismaugiant.

    Jei šis pasakojimas kelia jums sunkias mintis ar nerimą, svarbu žinoti, kad pagalba yra pasiekiama. Lietuvoje emocinę paramą teikia „Jaunimo linija“ (tel. 8 800 28888), „Vilties linija“ (tel. 116 123), o skubios pagalbos atveju visada galima skambinti 112.

  • Ar vienatvė pagreitina odos senėjimą? Kaip socialiniai ryšiai ir lėtinis stresas veikia kūną

    Vienatvė dažniausiai siejama su emocijomis, atskirties jausmu ir psichikos sveikata. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad mūsų socialinių ryšių kokybė gali būti susijusi ir su tuo, kas vyksta kūne – nuo fiziologinių procesų iki biologinio senėjimo.

    Kitaip tariant, tai nėra vien apie nuotaiką ar motyvaciją: ilgalaikis socialinis stresas ar nuolatinis izoliuotumo jausmas gali tapti papildomu krūviu organizmui. Viena mažiau akivaizdžių sričių, kurioje tai gali atsispindėti, – oda.

    Biologinis senėjimas skiriasi nuo kalendorinio amžiaus: du žmonės, turintys tą patį gimimo metų skaičių, gali „senti“ nevienodai. Šiam procesui įtakos turi daugybė veiksnių, o socialinių santykių stabilumas ir patiriamas lėtinis stresas vis dažniau įvardijami kaip reikšminga dėlionės dalis.

    Ryšys su oda svarbus ir dėl to, kad ji dažnai laikoma matomiausiu bendros sveikatos „indikatoriumi“. Nors konkrečių pokyčių negalima priskirti vien tik vienatvei, mokslinėje literatūroje vis plačiau aptariama, kad socialinė aplinka ir streso lygis gali turėti įtakos biologinio senėjimo krypčiai, o ilguoju laikotarpiu – ir odos būklei.

    Socialiniai ryšiai ir biologinis senėjimas

    Socialiniai santykiai veikia ne tik kasdienę savijautą – jie susiję su tuo, kaip dažnai patiriame stresą, kaip greitai atsistatome po įtampos ir kokius įpročius palaikome. Kai žmogus jaučiasi izoliuotas, stresas gali tapti nuolatiniu fonu, o ne trumpalaike reakcija į konkrečią situaciją.

    Lėtinis stresas siejamas su įvairiais organizmo pokyčiais: nuo hormonų pusiausvyros iki uždegiminių procesų. Būtent šios grandys dažnai minimos kalbant apie biologinį senėjimą – procesą, kuris gali vykti greičiau arba lėčiau priklausomai nuo gyvenimo būdo ir aplinkos.

    Kodėl tai gali atsispindėti odoje

    Oda yra jautri vidiniams organizmo procesams, todėl ilgalaikė įtampa gali atsispindėti ir jos būklėje. Plačiąja prasme, jei organizmas nuolat veikia „streso režimu“, tai gali turėti pasekmių regeneracijai, apsauginei odos funkcijai ir bendrai jos išvaizdai.

    Svarbu pabrėžti: vienatvė nėra vienintelis veiksnys, o odos senėjimas – daugialypis procesas. Vis dėlto naujausi moksliniai svarstymai vis dažniau nukreipia dėmesį į tai, kad socialinė gerovė gali būti susijusi ne tik su emocine, bet ir su fizine sveikata, įskaitant biologinį senėjimą.

    Ką verta prisiminti vertinant savo savijautą

    Jeigu pastaruoju metu dažnai jaučiatės įsitempę ar izoliuoti, tai gali būti signalas peržiūrėti ne tik darbo ir poilsio balansą, bet ir kasdienius socialinius kontaktus. Net ir nedideli, reguliarūs ryšiai – pokalbiai, bendros veiklos, bendruomenės – gali turėti reikšmės bendrai savijautai.

    Tuo pat metu verta nepamiršti, kad odos pokyčiai gali turėti įvairių priežasčių. Jei jie kelia nerimą, geriausia sprendimų ieškoti kompleksiškai – vertinant streso lygį, gyvenimo būdą ir prireikus pasikonsultuojant su specialistais.

  • Rutgers tyrimas: lošia 42,7 proc. JAV paauglių, daliai fiksuojama didelė priklausomybės rizika

    Beveik pusė JAV paauglių per pastaruosius metus bent kartą lošė, o daliai jų jau fiksuojami rimti probleminio lošimo požymiai. Tokias išvadas pateikia naujas Rutgers universiteto nacionalinis tyrimas.

    Tyrėjai nustatė, kad 42,7 proc. 13–17 metų paauglių per metus dalyvavo lošimo veiklose. Iš lošusių paauglių 10,8 proc. pagal standartinį vertinimą pateko į didžiausios rizikos grupę, siejamą su galimu lošimo sutrikimu (tai nėra formali diagnozė).

    Svarbi detalė – lošimas šiuo atveju neapsiribojo kazino ar sporto lažybų programėlėmis. Į tyrimą pateko ir bingo, loterijos, loterijiniai bilietai, loterijos tipo renginiai, fantazijos sportas, prognozių rinkos, prekyba kriptovaliutomis bei spekuliacinė prekyba akcijomis.

    Autoriai akcentuoja, kad daugelis paauglių net neturi teisės legaliai patekti į kazino ar statyti lažybų reguliuojamose platformose, tačiau su lošimo elementais susiduria kasdien – per sporto transliacijas, socialinius tinklus, vaizdo žaidimus ir įvairų „greitų pinigų“ turinį internete.

    Kas laikyta lošimu

    Tyrimas apėmė 21 skirtingą veiklą – nuo tradicinių loterijų ar bingo iki prognozių rinkų, kuriose vartotojai „perka“ ir „parduoda“ įvykių baigties kontraktus. Šių platformų logika dažnai pristatoma kaip investavimas ar prekyba, tačiau rizikos struktūra daugeliui vartotojų primena statymus už įvykio baigtį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiandien lošimo patirtys persikelia į telefoną, todėl „kazinas kišenėje“ jaunimui tampa lengviau pasiekiamas. Be to, lošimo praktikos gali formuotis dar iki pirmosios sporto lažybų programėlės atsisiuntimo.

    Apklausa vyko 2026 metų balandį–liepą, joje dalyvavo 1 677 JAV gyventojai nuo 13 iki 27 metų. Duomenys rinkti naudojant nacionaliniu mastu reprezentatyvią apklausų panelę.

    Ką rodo rizikos vertinimas

    Probleminio lošimo požymiai vertinti pagal Problem Gambling Severity Index (PGSI) klausimyną. Jis fiksuoja sunkumus kontroliuoti lošimą, dėl to patiriamą finansinę ar asmeninę žalą ir kitus simptomus.

    Visoje 13–27 metų imtyje 52,5 proc. respondentų teigė per metus lošę, o tarp lošusiųjų 39,5 proc. turėjo bent dalį probleminio lošimo požymių. 10,3 proc. lošusiųjų pateko į didžiausios rizikos kategoriją.

    Įdomu tai, kad didžiausios rizikos dalis tarp paauglių lošėjų (10,8 proc.) buvo panaši į 21–27 metų lošėjų grupės rodiklį (11,3 proc.). Tyrimas taip pat rodo, kad problema nėra vien berniukų: didžiausios rizikos dalis tarp lošusiųjų panaši tiek merginoms (10,7 proc.), tiek vaikinams (9,9 proc.) visame 13–27 metų amžiaus intervale.

    Autoriai nurodo ir tyrimo ribotumus: duomenys paremti pačių respondentų atsakymais, tyrimas fiksuoja situaciją vienu laiko momentu ir negali nustatyti priežasties bei pasekmės ryšių. Paauglių grupės paklaida buvo gana didelė – 6,1 procentinio punkto.

    Šeimos įtaka ir psichikos sveikata

    Vienas ryškiausių signalų – šeimos vaidmuo. Tarp didžiausios rizikos 13–17 metų paauglių 75,5 proc. turėjo šeimos narį, kuris lošia, 66,3 proc. manė, kad kažkas šeimoje turi lošimo problemą, o 61,2 proc. buvo lošę kartu su šeimos nariu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tėvai tiesiogiai „sukelia“ vaikų priklausomybę: šeimos gali dalintis ir kitais pažeidžiamumais, pavyzdžiui, finansiniais sunkumais ar elgesio modeliais. Vis dėlto tokie skaičiai rodo, kad lošimas gali būti normalizuojamas labai anksti.

    Dar vienas aspektas – ryšys su psichikos sveikata tarp pačios didžiausios rizikos dalyvių. Šioje grupėje 52,8 proc. nurodė nerimo simptomus, 38,4 proc. – depresijos simptomus, o apie 13 proc. – suicidines mintis (tyrėjai pažymi, kad skirtumai pagal rizikos kategorijas nebuvo statistiškai reikšmingi).

    Taip pat pastebėta, kad didžiausios rizikos lošėjai dalyvavo gerokai daugiau skirtingų lošimo formų: vidutiniškai 6,7 veiklose, kai lošėjai be probleminių požymių – 2,7. Beveik du trečdaliai naudojo ir internetines, ir fizines lošimo vietas.

    Tyrimo autoriai ragina prevenciją pradėti anksčiau – dar pagrindinėje mokykloje, stiprinti apsaugas prognozių rinkose bei lošimo elementų turinčiuose žaidimuose ir ieškoti standartų, geriau apsaugančių pažeidžiamus vartotojus.