Tag: Psichikos sveikata

  • Rudeninė melancholija nėra liga: psichologai paaiškina, kodėl smegenims to reikia

    Rudeninė melancholija nėra liga: psichologai paaiškina, kodėl smegenims to reikia

    Spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje daugeliui natūraliai sustiprėja jautrumas, nostalgija ir noras sulėtinti tempą. Tai sutampa su senomis tradicijomis, kai bendruomenės skirdavo laiką mirusiųjų atminimui ir apmąstymams apie laikinumą. Psichologai pabrėžia, kad tokia rudeninė užsisklendimo banga dažnai yra ne sutrikimas, o prisitaikymo mechanizmas.

    Ilgą laiką žmogaus kasdienybę reguliavo metų ciklas: šiltuoju sezonu reikėdavo dirbti intensyviausiai, o sutrumpėjus dienoms daugiau veiklų persikeldavo į namus. Mažiau šviesos ir daugiau laiko uždarose erdvėse keičia savijautą, miegą bei energijos lygį. Dėl to rudenį dažniau norisi peržvelgti prioritetus ir rinktis ramesnį ritmą.

    Kas vyksta smegenyse, kai nutylame

    Tyla ir sąmoningas atsitraukimas nėra laiko švaistymas. Neuromokslai sieja ramybės būseną su vadinamuoju numatytojo režimo tinklu, kai smegenys apdoroja patirtis, jungia prisiminimus ir padeda kurti nuoseklų savo gyvenimo pasakojimą. Tokiais momentais lengviau įvardyti emocijas ir suprasti, kas iš tiesų vargina.

    Tyrimai rodo, kad net trumpi tylos intervalai gali mažinti fiziologinio streso rodiklius, pavyzdžiui, širdies ritmą ir įtampą. Kai kurie darbai sieja tylą ir su geresne emocijų reguliacija, nes sumažėja nuolatinis dirgiklių srautas. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems ramybė kelia nerimą ir iškart norisi griebtis telefono ar fono triukšmo.

    Kodėl liūdesys kartais padeda

    Šiuolaikinė kultūra dažnai skatina visada būti produktyviems ir geros nuotaikos, tačiau psichologai primena, kad psichinė sveikata nėra nuolatinė euforija. Liūdesys ir gedulas atlieka funkciją: jie padeda pripažinti praradimą, persitvarkyti vidinius lūkesčius ir susigrąžinti dėmesį į tai, kas svarbu. Sunkios emocijos neretai tampa signalu, kad reikia poilsio, ribų ir pokyčių.

    Vis daugiau dėmesio skiriama emocijų priėmimo strategijoms. Tyrimai su kasdieniu emocijų fiksavimu rodo, kad priėmimas gali būti viena naudingesnių savireguliacijos taktikų tiek patiriant nemalonius jausmus, tiek tvarkantis su stresu. Bandymas skubiai taisyti kiekvieną blogą savijautos epizodą ne visada duoda geresnį rezultatą.

    Refleksija apie mirtį nebūtinai gąsdina

    Viena dažniausių temų, nuo kurių bėgame, yra mirtis ir senėjimas. Specialistai pastebi, kad vengimas gali stiprinti įtampą, nes tema tampa dar labiau nepažini. Tuo tarpu psichologiniai tyrimai rodo, kad apmąstymai apie laikinumą nebūtinai blogina savijautą, ypač kai žmogus turi prasmingų tikslų, artimų ryšių ir jaučia daugiau vidinės kontrolės.

    „Psichinė sveikata nėra nuolatinė gera nuotaika, o gebėjimas išbūti su visu emocijų spektru“, – sako psichologai, primindami, kad rudenį natūraliai daugiau erdvės užima tylos ir apmąstymų poreikis.

    Jei rudeninė melancholija netampa nuolatine, neatsiranda ryškių miego, apetito ar kasdienio funkcionavimo sutrikimų, ji dažnai gali būti vertinama kaip signalas sulėtinti tempą. Vis dėlto užsitęsęs liūdesys, beviltiškumas ar stiprėjantis nerimas yra priežastis pasitarti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Sezoniniai pokyčiai gali išryškinti tai, kas vasarą būna užgožta.

  • Depresija ir tamsus sezonas: mokslininkai rodo į terapiją šviesa – ką verta žinoti dabar

    Depresija ir tamsus sezonas: mokslininkai rodo į terapiją šviesa – ką verta žinoti dabar

    Kaip šviesa veikia nuotaiką?

    Ryški dienos šviesa padeda sinchronizuoti vidinį biologinį laikrodį, kuris reguliuoja miegą, budrumą ir kai kurių hormonų išsiskyrimą. Šviesos signalai, patekę į akis, perduodami smegenų sritims, atsakingoms už paros ritmo derinimą prie dienos ir nakties ciklo.

    Kai natūralios šviesos trūksta, ypač rudenį ir žiemą, paros ritmas daliai žmonių išsibalansuoja. Tai gali pasireikšti prastesne nuotaika, energijos stoka, mieguistumu dieną ir miego kokybės suprastėjimu naktį.

    Specialistai pabrėžia, kad nuotaikos pokyčius dažnai sustiprina ir gyvenimo būdas: mažesnis fizinis aktyvumas, daugiau laiko patalpose, netaisyklingas miego režimas. Dėl to kai kuriems žmonėms vien pasistengti daugiau būti lauke nepakanka.

    Kas yra šviesos terapija?

    Šviesos terapija, dar vadinama fototerapija, yra metodas, kai žmogus reguliariai būna veikiamas intensyvios šviesos, siekiant stabilizuoti biologinį laikrodį. Manoma, kad tai gali turėti įtakos su miegu ir nuotaika susijusiems procesams, įskaitant melatonino ritmą ir serotonino sistemos aktyvumą.

    Dažniausiai šis metodas taikomas sezoniniam afektiniam sutrikimui, kai depresijos simptomai kartojasi šaltuoju metų laiku ir palengvėja pavasarį. Klinikinė praktika rodo, kad daliai žmonių jis gali būti naudingas ir esant nesezoninei depresijai, tačiau rezultatai nėra vienodi.

    Tipinis režimas dažnai siejamas su 10 000 liuksų šviesos šaltiniu ir maždaug 20–30 minučių trukmės seansais ryte, geriausia per pirmą valandą po pabudimo. Tiesiai į lempą žiūrėti nereikia, svarbu, kad šviesa pasiektų atmerktas akis iš rekomenduojamo atstumo.

    Ką rodo tyrimai ir kam reikia atsargumo?

    Mokslinėje literatūroje geriausiai pagrįstas šviesos terapijos efektyvumas sezoninės depresijos atvejais. Tyrimai rodo, kad reguliari ryški šviesa gali sumažinti simptomų intensyvumą, pagerinti savijautą ir padidinti energijos lygį, nors poveikio stiprumas skiriasi.

    Naujesnėse apžvalgose pabrėžiama, kad nesezoninės depresijos atvejais šviesos terapija kai kuriems pacientams gali būti veiksminga kaip papildoma priemonė, ypač derinant ją su antidepresantais. Vis dėlto tyrimų rezultatai nevienalyčiai, o metodika skiriasi, todėl šviesos terapija ne visada laikoma universaliu sprendimu.

    Šalutiniai poveikiai dažniausiai būna lengvi ir trumpalaikiai: galvos skausmas, akių nuovargis, dirglumas, pykinimas ar miego sutrikimai. Jei simptomai kartojasi, paprastai rekomenduojama koreguoti seanso trukmę, laiką arba intensyvumą.

    Ypač atsargiai šviesos terapija vertinama žmonėms, turintiems akių ligų, pavyzdžiui, tinklainės pažeidimų, glaukomą ar diabetinę retinopatiją. Tokiais atvejais prieš pradedant kursą pravartu pasitarti su gydytoju ir, jei reikia, su oftalmologu.

    Gydytojo konsultacija svarbi ir vartojantiems vaistus, didinančius jautrumą šviesai, nes gali padidėti nepageidaujamų reakcijų rizika. Taip pat akcentuojama, kad sergant bipoliniu sutrikimu reikalinga psichiatro priežiūra, nes netinkamai parinktas režimas gali išprovokuoti hipomanijos ar manijos simptomus.

    Specialistai pabrėžia, kad šviesos terapija neturėtų būti laikoma savarankišku psichoterapijos ar paskirtų vaistų pakaitalu. Jei depresijos simptomai ryškėja, atsiranda minčių apie savižalą ar prastėja kasdienis funkcionavimas, būtina kreiptis profesionalios pagalbos.

  • Ataskaita įspėja: esporto industrija apleidžia vaikus – spaudimas, nemiga ir patyčios

    Ataskaita įspėja: esporto industrija apleidžia vaikus – spaudimas, nemiga ir patyčios

    Naujoje organizacijos Save the Children ataskaitoje teigiama, kad vaikų sveikata ir gerovė varžybiniame žaidime dažnai nėra pakankamai apsaugota, o taisyklės skirtingose šalyse ir lygose išlieka fragmentuotos. Dokumente raginama esporto industrijai vaikų teises, įtvirtintas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, laikyti prioritetu, o ne rezultatų siekimu.

    Ataskaitoje skaičiuojama, kad su struktūruota varžybine aplinka gali susidurti iki 300 milijonų vaikų visame pasaulyje. Tarp dažniausiai minimų rizikų įvardijami miego sutrikimai, raumenų ir kaulų sistemos problemos, nerimas, depresija, taip pat priekabiavimas ir patyčios internete.

    „Esportas vaikams suteikia daug galimybių, tačiau dalyvavimas niekada neturi vykti jų teisių, gerovės ar raidos sąskaita“, – sakė Save the Children psichologas ir žaidimų ekspertas Theo Toressonas.

    Anot ataskaitos autorių, problema ta, kad vaikai dažnai patenka į režimą, primenantį profesionalų sportą, tačiau be jam būdingų apsaugų ir aiškių normų. Intensyvios treniruotės gali mažinti laiką mokslams, šeimai ir socialiniams ryšiams, o lūkesčiai dėl rezultatų kelia papildomą psichologinį spaudimą.

    Trūksta vienodų žaidimo normų

    Save the Children pabrėžia, kad ilgos sėdimos treniruotės, per retos pertraukos ir netinkamas krūvio planavimas didina riziką sveikatai. Ataskaitoje akcentuojama ergonomikos svarba, nes prasta laikysena ir pasikartojantys judesiai gali lemti kaklo, pečių ir riešų skausmus.

    Ypatingas dėmesys skiriamas miegui: vėlyvi treniruočių grafikai ir varžybų įtampa gali išbalansuoti poilsį, o tai siejama su prastesne dėmesio koncentracija, emocijų reguliavimu ir bendra savijauta. Ataskaitoje pažymima, kad kai kuriose esporto struktūrose nėra aiškių gairių dėl leidžiamo žaidimo laiko, treniruočių metodų ar minimalių poilsio standartų nepilnamečiams.

    „Mes kalbame apie pertraukas nuo ekranų, mitybą, miegą ir skysčių vartojimą, bet tai labiau praktikos, kurias susirenkame iš skirtingų tyrėjų ir pritaikome patys. Kol kas nėra centrinės institucijos, kuri tai suvienodintų“, – teigiama ataskaitoje cituojamo anoniminio nacionalinės esporto federacijos atstovo pasisakyme.

    Psichologinis spaudimas ir toksiška aplinka

    Ataskaitoje nurodoma, kad varžybų įtampa, nuolatinis vertinimas ir rezultato siekimas gali didinti streso lygį, ypač kai jauni žaidėjai neturi prieigos prie tinkamos emocinės pagalbos. Papildomu rizikos veiksniu įvardijama interneto toksika, kurią sustiprina tiesioginės transliacijos, pokalbių kanalai ir socialiniai tinklai.

    Dokumente cituojama analizė, kurioje vertinti populiarių transliacijų pokalbiai: 62 proc. atkarpų fiksuota seksistinė kalba, 37 proc. rasistinė, 84 proc. neįgaliuosius žeminanti, o 97 proc. smurtinė leksika. Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad toks fonas ypač pavojingas vaikams, kurie dar tik mokosi ribų, savivertės ir saugaus elgesio internete.

    Pasak Save the Children, dalis komandų ar federacijų jau diegia prevencines priemones, pavyzdžiui, reikalauja darbuotojams psichologinės pirmosios pagalbos mokymų. Vis dėlto šios praktikos nėra plačiai paplitusios, o bendrų industrijos standartų stoka apsunkina realią nepilnamečių apsaugą.

    Ataskaitoje taip pat keliami klausimai dėl nelygybės ir prieinamumo, įskaitant lyčių skirtumus, diskriminaciją dėl rasės, negalios ar tapatybės. Atskirai įvardijama ir ekonominio išnaudojimo rizika, kai nepilnamečiai ar jų šeimos pasirašo nepakankamai skaidrias sutartis, o galios santykis su komandomis ar agentais būna nelygus.

    Save the Children ragina kurti aiškesnes taisykles, apimančias nepilnamečių treniruočių krūvį, poilsį, priežiūrą renginiuose, privatumo apsaugą ir saugesnę skaitmeninę aplinką. Organizacija taip pat pabrėžia, kad sprendimų priėmime turi dalyvauti patys vaikai, nes tik taip galima sukurti realiai veikiančius saugiklius sparčiai augančioje industrijoje.

  • Aktorė Ewa Skibińska atvirai: priklausomybė progresavo, o rankinėje visada buvo mažas buteliukas

    Lenkų aktorė Ewa Skibińska viešai prabilo apie savo alkoholio priklausomybę ir ženklus, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami. Pokalbyje ji pasakojo, kad ilgai bandė gyventi taip, tarsi problema neegzistuotų, tačiau priklausomybė pamažu ėmė diktuoti kasdienybę.

    Skibińska teigė, jog vienas ryškiausių signalų buvo nuolatinis poreikis turėti alkoholio po ranka. Pasak jos, rankinėje dažnai atsirasdavo mažas buteliukas, tapęs tarsi saugumo garantu, nors iš tiesų tai buvo priklausomybės požymis.

    Kaip atpažino problemą

    Aktorė pasakojo, kad pirmuosius pokyčius geriausiai pastebėjo artimiausi žmonės, o ne ji pati. Lemiamu momentu tapo draugės reakcija ir paprasti susitikimai, per kuriuos tapo akivaizdu, jog alkoholis ima užimti vis daugiau vietos jos gyvenime.

    „Kai išgirdau tai iš šalies, supratau, kad tai ne atsitiktinumas ir ne įtampa po darbo, o modelis, kuris kartojasi“, – sakė Ewa Skibińska.

    Kodėl priklausomybė užsitęsia

    Skibińska atviravo, kad priklausomybei būdinga iliuzija, jog situacija valdoma, ypač kai žmogus dar funkcionuoja darbe ir viešumoje. Ji taip pat pabrėžė paradoksą, kad tuo metu, kai problemos gilėjo, ji ėmė labiau rūpintis išvaizda ir stengėsi sudaryti įspūdį, jog viskas tvarkoje.

    Specialistai pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimai dažnai vystosi palaipsniui, o ankstyvi požymiai gali būti maskuojami socialiai priimtinais pasiteisinimais. Prie jų priskiriamas poreikis išgerti streso malšinimui, slėpimas, planavimas, kad alkoholis būtų lengvai pasiekiamas, bei artimųjų pastabos, kurios iš pradžių atmetamos.

    Atvirumas kaip pagalbos forma

    Aktorė aiškino, kad apie patirtį kalba sąmoningai, nes viešumas gali paskatinti kitus ieškoti pagalbos ir nelikti vieniems. Ji akcentavo, kad priklausomybė nėra silpnumo ženklas, o liga, kuriai dažnai prireikia profesionalios pagalbos ir artimųjų palaikymo.

    Skibińska taip pat užsiminė apie vidinę būseną, kuri lydėjo jos gėrimą, ir įvardijo ją kaip beviltiškumo jausmą. Pasak jos, šis emocinis fonas tapo viena priežasčių, kodėl alkoholis ilgainiui virto ne atsipalaidavimo priemone, o kasdieniu poreikiu.

  • Mokslininkai nustebo: ADHD vaistai gali mažinti ankstyvos mirties riziką net penktadaliu

    ADHD gydymui skirti vaistai gali būti siejami su mažesne ankstyvos mirties rizika, rodo didelės apimties Švedijoje atlikta analizė. Mokslininkai įvertino beveik 150 tūkst. žmonių duomenis ir stebėjo, kaip kinta mirtingumo rizika pradėjus medikamentinį gydymą.

    Tyrime dalyvavo 148 578 6–64 metų asmenys, kuriems ADHD diagnozuotas 2007–2018 metais. Tyrėjai lygino tuos, kurie gydymą pradėjo per tris mėnesius nuo diagnozės nustatymo, su tais, kurie per tą laiką medikamentų nevartojo.

    Ką parodė dvejų metų stebėsena

    Per dvejus metus gydymo pradžia buvo susijusi su 21 proc. mažesne santykine mirties nuo visų priežasčių rizika. Didžiausias skirtumas fiksuotas vertinant mirtis nuo neprigimtinių priežasčių, pavyzdžiui, nelaimingų atsitikimų ar atsitiktinių apsinuodijimų.

    Šių neprigimtinių mirčių rizika buvo siejama su 25 proc. mažesniu rodikliu tarp pradėjusių vartoti vaistus. Autoriai pabrėžė, kad tai statistinis ryšys, o ne įrodymas, jog vaistai tiesiogiai sumažina mirtingumą.

    Galimi paaiškinimai ir ribotumai

    Mokslininkai svarsto, kad simptomų kontrolė gali mažinti impulsyvumą ir rizikingą elgesį, o tai ilgainiui sumažina pavojingų situacijų tikimybę. ADHD dažnai siejamas su didesne traumų, priklausomybių ir eismo įvykių rizika, todėl net nedidelis elgesio pokytis populiacijos mastu gali turėti reikšmę.

    Vis dėlto tokio tipo tyrimai neeliminuoja visų galimų paaiškinimų, kodėl grupės skyrėsi. Pavyzdžiui, gydymą pradėję žmonės gali dažniau turėti prieigą prie sveikatos priežiūros, daugiau stebėsenos ir papildomos pagalbos, kas taip pat gali prisidėti prie geresnių baigčių.

    Ką tai reiškia pacientams ir šeimoms

    Rezultatai sustiprina žinutę, kad laiku nustatyta diagnozė ir individualiai parinktas gydymo planas gali būti svarbūs ne tik mokymuisi ar darbui, bet ir saugumui kasdienybėje. Ekspertai pabrėžia, kad vaistai nėra vienintelis sprendimas, dažnai derinami su psichologine pagalba, elgesio strategijomis ir mokymu šeimai.

    „Šie duomenys rodo reikšmingą statistinį ryšį, tačiau jie neįrodo, kad vaistai patys savaime sumažina mirtingumą kiekvienam žmogui“, – teigė tyrimo autoriai.

    Gydytojai primena, kad sprendimas dėl medikamentų visada turi būti priimamas kartu su specialistu, įvertinus naudą ir galimą riziką. Tolesni tyrimai padėtų tiksliau atsakyti, kurioms grupėms poveikis didžiausias ir kokie mechanizmai tai paaiškina.

  • Marekas Migalskis baigė chemoterapiją, bet nerimas nedingo: plaučiuose aptiko mazgelių

    Buvęs Europos Parlamento narys Marekas Migalskis pranešė baigęs chemoterapijos kursą, tačiau ramybės tai neatnešė. Pasak jo, medikai aptiko mazgelių plaučiuose, todėl reikės tolesnių tyrimų ir nuolatinės stebėsenos.

    Politikas atvirai kalba, kad gydymas sumažino aktyvaus vėžio grėsmę, bet psichologinis nesaugumas išliko. Jis pabrėžia, kad po intensyvaus gydymo neretai seka ilgas laikotarpis, kai žmogus gyvena tarp palengvėjimo ir baimės dėl galimo ligos sugrįžimo.

    Plaučiuose aptikti mazgeliai nebūtinai reiškia piktybinį procesą, tačiau tokie radiniai dažnai reikalauja aiškaus plano. Įprastai gydytojai vertina jų dydį, formą, dinamiką ir, jei reikia, skiria pakartotinius vaizdinius tyrimus ar papildomą ištyrimą.

    Po chemoterapijos daliai pacientų pasireiškia ilgalaikiai padariniai, kurie veikia kasdienybę ir savijautą. Dažniausiai minimas nuovargis, sumažėjusi fizinė ištvermė, infekcijų rizika, taip pat nerimas ir miego sutrikimai, ypač pirmaisiais mėnesiais po gydymo.

    Migalskis pasakoja, kad sunkiausi momentai dažnai ateina ne tik su diagnoze, bet ir su mintimi, kaip pasikeis gyvenimas bei ateities planai. Jis pripažįsta svarstęs ir praktinius klausimus, susijusius su šeima bei finansais, jei ligos eiga pasisuktų blogesne kryptimi.

    Onkologai pabrėžia, kad po aktyvaus gydymo itin svarbūs reguliarūs kontroliniai vizitai ir individualiai parinktas stebėjimo grafikas. Tokia priežiūra skirta ne tik laiku pastebėti galimus pokyčius, bet ir padėti suvaldyti šalutinį poveikį bei grįžti į kuo pilnavertiškesnį gyvenimą.

    Vieši žinomų žmonių pasakojimai neretai paskatina kitus neatidėlioti patikrų ir kreiptis į medikus pastebėjus simptomus. Specialistai primena, kad ankstyva diagnostika ir nuoseklus stebėjimas išlieka vieni svarbiausių veiksnių gerinant gydymo rezultatus.

  • Vilniaus rajonas imasi veiksmų: kas laukia mamų, pajutusių nerimą po gimdymo?

    Vilniaus rajonas imasi veiksmų: kas laukia mamų, pajutusių nerimą po gimdymo?

    Vilniaus rajono savivaldybėje aptartos priemonės, kaip sustiprinti moterų emocinės sveikatos pagalbą nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu. Šiam klausimui skirtas Vilniaus rajono savivaldybės Šeimos tarybos posėdis, kuriame dalyvavo ir Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė.

    Diskusijoje akcentuota, kad perinatalinis laikotarpis daliai moterų tampa ne tik džiaugsmo, bet ir didesnio psichologinio pažeidžiamumo metu. Savivaldybė ieško sprendimų, kaip užtikrinti, kad mamos neliktų vienos su nerimu, liūdesiu ar kitais sunkiai atpažįstamais simptomais.

    Pogimdyminė depresija yra viena dažniausių psichikos sveikatos problemų po gimdymo. Tarptautiniu mastu dažnai nurodoma, kad su ja gali susidurti apie 10–20 proc. moterų, o Lietuvos tyrimuose minimi dar didesni kliniškai reikšmingų simptomų rodikliai pirmaisiais metais po gimdymo.

    Specialistai pabrėžia, kad laiku neatpažinti sunkumai gali paveikti ne tik pačią moterį, bet ir kūdikio bei mamos ryšį, partnerystę, visos šeimos kasdienį funkcionavimą. Dėl to vis dažniau akcentuojama ankstyvoji prevencija, nuoseklus stebėjimas ir aiškūs pagalbos keliai nuo nėštumo pradžios iki laikotarpio po gimdymo.

    Vilniaus rajono savivaldybės atstovai posėdyje kalbėjo apie poreikį gerinti informacijos prieinamumą ir užtikrinti, kad moterys bei jų artimieji žinotų, kur ir kaip kreiptis. Socialinės gerovės skyriaus vedėja Kristina Malinovska atkreipė dėmesį, kad ankstyvas simptomų atpažinimas priklauso ir nuo glaudaus skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimo.

    Posėdyje sutarta stiprinti informavimo priemones rajone, kad esminė informacija apie emocinės sveikatos pagalbą pasiektų tiek besilaukiančias, tiek neseniai pagimdžiusias moteris. Taip pat akcentuota, kad svarbu mažinti stigmą ir sudaryti sąlygas kreiptis pagalbos kuo anksčiau, nelaukiant, kol būklė taps sunki.

    Pogimdyminės depresijos centras teikia nemokamas konsultacijas ir kitas psichikos sveikatos paslaugas mamoms bei jų šeimų nariams. Centras taip pat vykdo visuomenės švietimą ir specialistų mokymus, siekdamas, kad pagalba perinataliniu laikotarpiu būtų labiau prieinama, o rizikos ženklai būtų atpažįstami anksčiau.

  • 10 tūkst. žingsnių per dieną – mitas? Mokslas rodo, kad svarbiau visai kas kita

    10 tūkst. žingsnių per dieną – mitas? Mokslas rodo, kad svarbiau visai kas kita

    Kur atsirado 10 tūkst. žingsnių norma?

    Kasdienis vaikščiojimas yra viena paprasčiausių judėjimo formų: nereikia nei abonemento, nei brangios įrangos, o krūvį lengva prisitaikyti pagal amžių ir savijautą. Vis dėlto garsioji 10 tūkst. žingsnių riba dažnai pateikiama kaip privaloma taisyklė, nors ji ne visada atspindi medicinines rekomendacijas.

    Ekspertai pabrėžia, kad 10 tūkst. žingsnių yra patogus orientyras, bet ne magiška riba, žemiau kurios judėjimas „neveikia“. Sveikatos nauda didėja palaipsniui, o didžiausias pokytis dažnai įvyksta tada, kai žmogus iš labai mažo aktyvumo pereina į vidutinį.

    Kiek žingsnių iš tiesų pakanka?

    Naujesni didelės apimties tyrimai rodo, kad apčiuopiama nauda siejama ir su mažesniu skaičiumi nei 10 tūkst. Žmonėms, kurie kasdien nueina vos kelis tūkstančius žingsnių, net nedidelis padidėjimas gali būti susijęs su geresniais sveikatos rodikliais.

    Svarbu ir tai, kad verta vertinti ne vien žingsnių skaičių, bet ir intensyvumą. Greitesnis ėjimas, kai kvėpavimas paspartėja, bet dar galima kalbėtis, paprastai laikomas vidutinio intensyvumo aktyvumu ir prisideda prie ištvermės gerinimo.

    Ką rekomenduoja PSO ir kaip pradėti?

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinio aktyvumo. Praktikoje tai gali reikšti maždaug 30 minučių spartesnio ėjimo penkias dienas per savaitę, tačiau pradėti galima ir nuo 10–15 minučių.

    Jei iki šiol judėjimo buvo mažai, saugiausia strategija yra reguliarumas: dažniau trumpiau, o ne kartą per savaitę bandyti „atsigriebti“. Laikui bėgant galima ilginti maršrutą iki 20–30 minučių ir pamažu didinti tempą, stebint savijautą.

    Kasdienybėje padeda paprasti sprendimai: išlipti viena stotele anksčiau, dalį reikalų sutvarkyti pėsčiomis ar pridėti papildomą ratą aplink namus. Tokie pokyčiai dažniau tampa įpročiu nei staigus tikslas, kurį sunku išlaikyti ilgiau nei kelias dienas.

    Rudeniui ir tamsesniam paros laikui verta pasiruošti praktiškai: patogi avalynė su geru sukibimu, sluoksniuojami drabužiai ir atšvaitai po sutemų. Vyresniems žmonėms ypač svarbus saugumas, o kartu naudingi ir pusiausvyrą bei koordinaciją gerinantys pratimai, mažinantys griuvimų riziką.

    Galutinis tikslas nėra konkretus skaičius laikrodyje, o nuoseklus judėjimo didinimas ir tvarus įprotis. Jei šiandien pajudate šiek tiek daugiau nei vakar, tai jau yra kryptis, kuri ilgainiui duoda daugiausia naudos.

  • ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD vis dar dažnai klaidingai laikomas tik vaikystės sutrikimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad jis neretai tęsiasi ir suaugus. Nors pastaraisiais metais daugėjo besikreipiančių dėl įvertinimo, reali diagnozė dažnai nustatoma tik nedidelei daliai žmonių, kuriems ji būtų reikalinga.

    Psichiatrai atkreipia dėmesį, kad suaugusiųjų ADHD paplitimas dažniausiai vertinamas apie 3–3,5 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad didelėje šalyje tokių žmonių gali būti šimtai tūkstančių, o diagnostikos ir gydymo paslaugų poreikis auga greičiau nei sistemos pajėgumai.

    „Kalbėti apie medicinines diagnozes kaip apie madą yra rizikinga, nes taip nuvertinamos realios žmonių kovos“, – sakė psichiatrė Anna Szczegielniak.

    Kartu specialistai pripažįsta, kad didesnis viešumas padėjo daliai žmonių suprasti, jog nuolatiniai sunkumai nebūtinai yra tinginystė ar valios stoka. Vis dažniau į gydytojus kreipiasi suaugusieji, kuriems ilgą laiką buvo gydomi nerimo ar depresijos simptomai, nors pagrindinė problema galėjo būti neatpažintas ADHD.

    Vienas ryškiausių pokyčių yra tai, kad daugėja vėlyvų diagnozių, ypač tarp moterų. Vaikystėje jų simptomai neretai būna mažiau pastebimi: dominuoja neatidumas, išsiblaškymas, vidinė įtampa, o ne išorinis hiperaktyvumas, todėl pagalba nepasiekiama dešimtmečiais.

    Suaugusiesiems ADHD dažnai pasireiškia kitaip nei vaikams: vietoje atviro judrumo labiau matomas lėtinis chaosas, minčių šuoliavimas, prokrastinacija, laiko planavimo sunkumai ir emocijų reguliavimo problemos. Specialistai pabrėžia, kad sutrikimo vaizdas gali kisti skirtingais gyvenimo etapais, ypač didėjant atsakomybėms.

    Dažnas kelias iki įvertinimo prasideda tuomet, kai ankstesnės kompensavimo strategijos nebeveikia. Tai gali būti paaukštinimas darbe, perėjimas prie savarankiško darbo, nuosavo verslo kūrimas ar vaiko gimimas, kai staiga prireikia daugiau struktūros ir nuoseklaus planavimo.

    „Gyvenimo lūžiai neretai atskleidžia, kad žmogus ilgus metus funkcionavo milžiniškų pastangų kaina“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai pabrėžia, kad negydomas ADHD gali reikšmingai didinti gretutinių problemų riziką: depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, impulsyvių sprendimų ir nelaimingų atsitikimų. Mokslinėje literatūroje aptariamas ir didesnis traumų bei sužeidimų dažnis, ypač paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, kai impulsyvumas bei rizikos elgsena dažniausiai ryškiausi.

    „Tyrimai rodo, kad tinkamas gydymas gali mažinti nelaimingų atsitikimų riziką ir padėti saugiau funkcionuoti kasdienybėje“, – sakė psichiatras Tomasz M. Gondek.

    Gydymas paprastai apima kelias kryptis: psichoedukaciją, elgesio strategijas, psichoterapiją, o daliai pacientų ir medikamentinį gydymą, kai jis skiriamas pagal indikacijas. Specialistai akcentuoja, kad tikslas nėra pakeisti asmenybę, bet sumažinti simptomų įtaką mokslui, darbui, santykiams ir sveikatai.

    Kita auganti problema, anot psichiatrų, yra greitų diagnozių rinka. Trumpi, keliolikos ar keliasdešimties minučių įvertinimai, neįsigilinant į vaikystės anamnezę ir neatliekant diagnostikos skirtumų analizės, gali lemti klaidas ir netinkamą gydymą.

    „ADHD yra neuroraidos sutrikimas, todėl požymiai turi būti pasireiškę iki 12 metų. Jei simptomai atsiranda epizodiškai ar aiškiai priklauso nuo miego, perdegimo ar laikino streso, būtina plėsti diagnostiką“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai ragina nesiremti vien socialiniuose tinkluose plintančiais simptomų sąrašais ir vengti savidiagnostikos. Patikimas įvertinimas paprastai reikalauja laiko, išsamaus pokalbio, gyvenimo istorijos analizės bei gretutinių sutrikimų atmetimo, nes suaugusiesiems jie dažnai ne tik lydi, bet ir užmaskuoja ADHD.

  • Lenkai beveik visą dieną nejudėdami: mokslininkai paaiškino, kas tada vyksta smegenims

    Lenkai beveik visą dieną nejudėdami: mokslininkai paaiškino, kas tada vyksta smegenims

    Prieš Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, minimą spalio 10 dieną, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip kasdieniai įpročiai veikia emocinę būseną. Vienas svarbiausių veiksnių, apie kurį dažnai pamirštama, yra fizinis aktyvumas ir tai, kiek laiko per dieną praleidžiame sėdėdami.

    „ASICS“ užsakymu atliktas tarptautinis tyrimas parodė, kad Lenkijoje gyventojai net 85 proc. budrumo laiko praleidžia be judėjimo. Tyrime dalyvavo 34 000 žmonių iš 31 šalies, o pasaulio vidurkis siekė 86 proc., tad problema yra platesnė nei vienos valstybės kasdienybė.

    Kas skatina sėslumą?

    Tyrimo duomenys rodo, kad šiuolaikinis patogumas natūralias progas judėti mažina iki minimumo. Darbas prie kompiuterio, apsipirkimas internetu, nuotolinės paslaugos ir pramogos ekranuose leidžia visą dieną praleisti beveik neišeinant į lauką.

    Net 65 proc. apklaustųjų pripažino, kad dėl tokio gyvenimo ritmo lengva praleisti dieną beveik be jokio judesio. 40 proc. teigė, kad galėtų neišeiti iš namų bent tris dienas, o 18–24 metų grupėje šis skaičius tyrime kilo iki 60 proc.

    Sėslumas nebūtinai reiškia akivaizdžias svorio problemas, tačiau jis siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto rizika, blogesne miego kokybe ir didesniu bendru mirtingumu. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad fizinis neaktyvumas yra viena svarbiausių išvengiamų sveikatos rizikų, o sėdėjimą verta mažinti net ir tiems, kurie sportuoja.

    Judėjimas ir psichikos savijauta

    „ASICS“ 2024 metais skelbto „State of Mind“ tyrimo rezultatai parodė ryškų ryšį tarp aktyvumo ir savijautos. Vidutinis psichologinės savijautos įvertinimas buvo 65 balai iš 100, fiziškai aktyvių žmonių grupėje siekė 67, o neaktyvių krito iki 54.

    Šie skaičiai nerodo, kad judėjimas vienas pats paaiškina visą skirtumą, nes savijautą veikia miegas, socialiniai ryšiai, gyvenimo aplinkybės ir sveikatos būklė. Vis dėlto moksliniai vertinimai nuosekliai rodo, kad aktyvumas gali mažinti streso pojūtį, gerinti dėmesį ir emocijų reguliavimą, o kai kuriems žmonėms tampa svarbiu kasdieniu stabilumo ramsčiu.

    „Fizinis aktyvumas veikia ir smegenų veiklą, ir nuotaiką, nes daro įtaką neurocheminėms sistemoms, susijusioms su motyvacija, atlygio pojūčiu ir streso reguliavimu“, – sakė platformos „pleso“ specialistė Marlenа Raczuk.

    Dažnai minimos endorfinos, tačiau tyrimai rodo, kad geresnę savijautą po bėgimo ar treniruotės gali lemti ne vien jos. Prie poveikio prisideda ir kiti biologiniai mechanizmai, taip pat psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, saviveiksmingumo jausmas, rutinos atkūrimas ir socialinis kontaktas, kai judama kartu.

    Kiek judėti rekomenduoja PSO?

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos. Taip pat patariama bent dvi dienas per savaitę skirti raumenis stiprinantiems pratimams.

    Praktikoje tai nebūtinai reiškia sporto salę ar sudėtingą planą. Dažnai veiksmingiausia pradžia yra trumpi pasivaikščiojimai, važiavimas dviračiu, plaukimas ar šokis, o dar viena svarbi taisyklė yra pertraukti ilgą sėdėjimą bent kelioms minutėms kas valandą.

    Specialistai primena, kad judėjimas gali papildyti psichoterapiją ar medikamentinį gydymą, tačiau jų nepakeičia. Jei nerimas ar depresijos simptomai užsitęsia, trukdo kasdienybei ar stiprėja, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.