Tag: Psichologija

  • 1 678 vaikų „praeito gyvenimo“ istorijos: mokslininkai rado keistą dėsningumą po staigių mirčių

    1 678 vaikų „praeito gyvenimo“ istorijos: mokslininkai rado keistą dėsningumą po staigių mirčių

    Virdžinijos universiteto Percepcijos studijų skyriaus mokslininkai išanalizavo atvejus, kai vaikai teigė turintys prisiminimų apie mirusio žmogaus gyvenimą, ir aptiko netikėtą statistinį dėsningumą. Kuo mirtis buvo staigesnė ir labiau netikėta, tuo trumpesnis, jų duomenimis, buvo laikas tarp mirties ir vaiko gimimo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai neįrodo reinkarnacijos. Vis dėlto jie rodo pasikartojantį modelį, kurio kol kas nepavyksta patikimai paaiškinti vien psichologiniais ar socialiniais veiksniais.

    Kas buvo tiriama?

    Naujausioje analizėje mokslininkai rėmėsi archyvu, kuriame sukaupti 2 254 pranešimai apie tariamus ankstesnio gyvenimo prisiminimus. Iš jų 1 678 atvejais buvo galima nurodyti konkretų mirusį asmenį, su kuriuo vaiko pasakojimas esą sutapo pagal vietas, įvykius ar biografines detales.

    Tokiuose tyrimuose apklausiami vaikai, jų tėvai ir giminaičiai, kartais ir kiti su šeima susiję žmonės. Surinkta medžiaga vertinama pagal tai, kiek pasakojimai gali būti tikslūs, patikrinami ir ar įmanomi alternatyvūs paaiškinimai.

    Keistas ryšys su mirties pobūdžiu

    Laiko tarp mirusio žmogaus mirties ir vaiko gimimo analizė buvo įmanoma 1 319 atvejais. Šioje grupėje mediana siekė 16 mėnesių, tačiau staigių ir netikėtų mirčių atvejais mediana mažėjo iki 12 mėnesių.

    Kai mirtis buvo labiau tikėtina ar prognozuojama, mediana didėjo iki 21 mėnesio. Tai reiškia, kad skirtumas tarp grupių sudarė apie 43 proc., nors patys autoriai tokį ryšį vadina silpnu.

    Staigiomis mirtimis tyrėjai laikė žūtis per nelaimingus atsitikimus, smurtą ar netikėtą ūmų sveikatos sutrikimą. Tyrime teigiama, kad ryšys išliko ir tuomet, kai buvo vertinami kiti galimi veiksniai, įskaitant surinktos informacijos kokybę ar ankstesnius šeimų kontaktus.

    Kodėl tai dar nereiškia reinkarnacijos?

    Mokslininkai nurodo, kad net statistiškai reikšmingas rezultatas nebūtinai atskleidžia priežastinį mechanizmą. Šiuo atveju netikėtos mirties veiksnys paaiškino tik apie 2–3 proc. laiko intervalo skirtumų, todėl didžioji dalis variacijos liko nepaaiškinta.

    Vienas svarbiausių apribojimų yra informacijos perdavimo galimybė. Vaikas galėjo nugirsti faktų apie mirusį žmogų šeimoje ar bendruomenėje, net jei vėliau pats to nebesuvokė ar neprisiminė, o tokios detalės galėjo susipinti su fantazija.

    Kitas rizikos veiksnys yra sutapimų paieška: kai atsiranda pasakojimas apie tariamą ankstesnį gyvenimą, visuomenėje ar giminėje neretai lengviau rasti asmenį, kurio biografija iš dalies atitinka pasakojimą, nei griežtai atmesti atsitiktinę sąsają. Dėl to autoriai ragina rezultatą vertinti kaip kryptį tolesnėms studijoms, o ne kaip įrodymą apie tai, kas vyksta po mirties.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Psychology of Consciousness: Theory, Research, and Practice. Tyrėjai tikisi, kad ateities analizės kituose duomenų rinkiniuose padės patikrinti, ar panašus dėsningumas kartojasi, ir ar jį galima paaiškinti žinomais atminties, sugestijos bei socialinės aplinkos mechanizmais.

  • Tobulų vaikų nebūna: specialistai paaiškina, ką iš tiesų reiškia vaiko elgesys

    Tobulų vaikų nebūna: specialistai paaiškina, ką iš tiesų reiškia vaiko elgesys

    Vaikų auklėjime dažnai įstringame lūkesčiuose: norisi paklusnumo, gerų pažymių, ramybės ir greitų rezultatų. Tačiau specialistai pabrėžia, kad tobulų vaikų nebūna, o vadinamasis netinkamas elgesys dažnai yra signalas, jog vaikui sunku susitvarkyti su jausmais ar poreikiais.

    Psichologų teigimu, vaiko emociniai protrūkiai, užsisklendimas ar agresyvesnės reakcijos neretai slepia nerimą, nuovargį, gėdą ar vienišumą. Tokiais atvejais svarbu ne skubėti vertinti, o pirmiausia suprasti, kas konkrečiai įvyko ir ko vaikui tuo metu trūko.

    Socialinėje kampanijoje „Tobulų vaikų nebūna“ akcentuojama, kad daugiau supratimo keičia požiūrį į vaiką, o požiūrio pokytis gali keisti ir jo kasdienybę. Kampanijos organizatoriai kviečia suaugusiuosius pastebėti ne tik elgesį, bet ir tai, kas slypi už jo.

    Vaiko raida ir savireguliacija formuojasi palaipsniui, todėl iš jo tikėtis suaugusiojo brandos yra klaida. Kai suaugusieji reaguoja vien bausmėmis ar etiketėmis, vaikas gali dar labiau užsidaryti, o problema persikelia į santykį, mokyklą ar bendraamžių aplinką.

    Ekspertai primena, kad vaikui ypač svarbūs aiškūs, stabilūs suaugusiųjų rėmai ir emocinis saugumas. Tai reiškia nuoseklias taisykles, bet kartu ir pagarbų dialogą, kai vaikas išgirstamas, o jo emocijos įvardijamos ir priimamos.

    Kartu kampanija atkreipia dėmesį ir į vaikų globą bei pagalbos galimybes šeimoms. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ragina domėtis, kaip tapti globėju, kokią paramą gauna globėjai ir kur kreiptis, jei šeimai prireikė konsultacijos ar pagalbos sprendžiant kasdienius sunkumus.

  • Kodėl vis dažniau renkamės savitarnos kasas: psichologai paaiškino, ką tai išduoda

    Savitarnos kasos daugelyje parduotuvių tapo įprasta kasdienybės dalimi, o pirkėjai neretai prie jų pasuka net tada, kai šalia laukia laisva įprasta kasa su darbuotoju. Psichologai sako, kad toks pasirinkimas dažnai susijęs ne vien su skuba ar trumpesne eile. Jį gali lemti noras patiems valdyti procesą, išvengti socialinio kontakto ar sumažinti trikdžius apsipirkimo metu.

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl pirkėjai renkasi savitarną, yra kontrolės jausmas. Nuskenuodami prekes patys žmonės tiksliau mato, kas ir kada įmušama, gali iškart pasitikrinti kainas bei greičiau sureaguoti, jei kas nors nesutampa. Toks apsipirkimo modelis patrauklus tiems, kurie nemėgsta netikėtumų ir nori aiškios, prognozuojamos eigos.

    Kitas veiksnys – patogumas ir įprotis. Kai savitarnos kasa tampa kasdieniu pasirinkimu, smegenys renkasi pažįstamą kelią, net jei alternatyva objektyviai būtų tokia pati ar net greitesnė. Psichologijoje tai siejama su sprendimų taupymu: kuo mažiau reikia galvoti, tuo lengviau atlikti rutinines užduotis.

    Dalį pirkėjų prie savitarnos kasų veda noras apsipirkti be papildomo bendravimo. Tai nebūtinai reiškia uždarumą ar socialinį nerimą, dažnai tai tiesiog siekis išlaikyti privatumo jausmą. Žmonės gali norėti išvengti trumpų, formalių pokalbių, ypač po įtemptos dienos, kai bet koks papildomas kontaktas atrodo kaip dar vienas darbas.

    Psichologai atkreipia dėmesį ir į greičio iliuziją. Savitarna gali atrodyti spartesnė, nes pirkėjas pats aktyviai dalyvauja procese, o laikas subjektyviai slenka greičiau. Tačiau reali trukmė priklauso nuo pirkinių krepšelio dydžio, prekių tipo, amžiaus patikros poreikio ir nuo to, kaip dažnai sistema prašo darbuotojo pagalbos.

    Vis dėlto savitarnos pasirinkimas gali kelti ir įtampą, ypač kai žmogus bijo suklysti, nespėja susigaudyti meniu ar susiduria su dažnais patikrinimais. Tokiais atvejais įprasta kasa su darbuotoju suteikia daugiau saugumo ir aiškumo, nes atsakomybė už procesą tenka kitam. Dėl to vieni pirkėjai savitarną vertina kaip laisvę, o kiti – kaip papildomą stresą.

    Parduotuvės savitarnos kasas diegia ne tik dėl eilių valdymo, bet ir dėl efektyvumo: jos leidžia aptarnauti daugiau pirkėjų ribotame plote, o darbuotojams suteikia galimybę prižiūrėti kelis terminalus vienu metu. Vis dažniau diegiami sprendimai, kurie mažina trukdžius, pavyzdžiui, tobulesnės svarstyklių sistemos, greitesnis skenavimas, bekontakčiai mokėjimai ir skaitmeniniai lojalumo įrankiai.

    Ekspertai pabrėžia, kad nėra vieno teisingo pasirinkimo, o savitarnos kasos pačios savaime neapibūdina žmogaus charakterio. Jos labiau atspindi situaciją: laiko spaudimą, nuotaiką, apsipirkimo tikslą ir tai, kaip patogiai žmogus jaučiasi naudodamasis technologijomis. Todėl vieną dieną galime rinktis savitarną dėl greičio, o kitą – darbuotojo kasą dėl paprastesnio ir ramesnio proceso.

  • Psichologas Piotras Mosakas atskleidė vieną pokytį, kuris leidžia ramiai nieko neveikti

    Psichologas ir porų terapeutas Piotras Mosakas, turintis daugiau nei 30 metų patirties, pasakoja, kodėl gebėjimas sąmoningai nieko neveikti nėra tinginystė. Anot jo, tai gali būti būtina psichologinė pauzė, padedanti atkurti jėgas ir aiškiau girdėti savo poreikius.

    Pokalbyje tinklalaidėje jis akcentavo, kad daugelis žmonių yra įpratę vertinti save per produktyvumą, todėl poilsis ima kelti kaltę. Tačiau nuolatinis skubėjimas ir perdegimo rizika dažnai signalizuoja, kad laikas iš naujo nusibrėžti ribas.

    Viena taisyklė, nuo kurios pradėti

    Pasak P. Mosako, svarbiausias pokytis prasideda nuo vidinio leidimo: pripažinti, kad poilsis yra teisėta būtinybė, o ne apdovanojimas tik už atliktus darbus. Praktikoje tai reiškia aiškiai įvardyti sau ir kitiems, kad šiuo metu ilsitės, ir to neaiškinti bei neteisinti.

    Jis pateikė kasdienę situaciją, kai žmogus pasako, kad nieko nedaro, o iš aplinkos iškart sulaukia spaudimo prisidėti prie darbų. Psichologo teigimu, čia ir slypi riba, kurią verta mokytis saugoti.

    „Aš dabar darau nieką, tai yra mano planas ir mano poreikis. Kai baigsiu, tada pagalvosiu, kas toliau“, – sakė Piotras Mosakas.

    Kodėl ribas taip sunku brėžti?

    P. Mosako vertinimu, vyresnėms kartoms ribas brėžti dažnai sunkiau dėl auklėjimo ir darbo kultūros, kur poilsis neretai buvo tapatinamas su silpnumu. Tuo metu jaunesni žmonės, įskaitant Z kartą, dažniau drąsiai įvardija savo ribas ir psichologinę savijautą.

    Psichologai pabrėžia, kad lėtinis stresas ir nuolatinis įsitempimas gali silpninti miegą, dėmesį, emocinį atsparumą ir santykių kokybę. Todėl trumpi sąmoningi sustojimai, kai žmogus leidžia sau pabūti be užduočių, gali tapti prevencija prieš emocinį išsekimą.

    Eksperto teigimu, geras atspirties taškas yra paprastas susitarimas su savimi: skirti laiką poilsiui ir jo nepaversti dar vienu projektu. Tuomet nieko neveikimas tampa ne pabėgimu, o kryptingu būdu pasirūpinti savijauta.

  • Psichologas perspėja: kai tėvai brukte bruka maistą, tai jau smurtas – kada sakyti ne

    Psichologas ir psichoterapeutas Piotras Mosakas, turintis daugiau nei 30 metų patirties, viešame pokalbyje atkreipė dėmesį į temą, kuri daugeliui atrodo nekalta: kai suaugusiems vaikams tėvai vis dar primygtinai duoda maisto. Pasak specialisto, riba tarp rūpesčio ir savo valios primetimo gali būti lengvai peržengta.

    Jis pabrėžė, kad problema kyla ne tada, kai maistas pasiūlomas, o tada, kai žmogus aiškiai atsisako, tačiau jo sprendimas nepaisomas. Tokiais atvejais, anot psichologo, tai tampa ne meilės ar globos išraiška, o ribų laužymu.

    Kuo skiriasi rūpestis ir spaudimas?

    Specialistų praktikoje dažnai kartojasi situacijos, kai tėvai įsitikinę, jog geriau žino, ko reikia jų vaikams, net jei šie jau seniai savarankiški. Maistas šioje dinamikoje tampa patogiu įrankiu parodyti kontrolę, nes jis siejamas su saugumu, vaikyste ir šeimos tradicija.

    Psichologai pabrėžia, kad sveiki santykiai remiasi pagarba: pasiūlyti galima, bet versti ar įkalbinėti iki išsekimo yra visai kas kita. Nuvertinant atsisakymą žinutė tampa aiški: tavo poreikiai man mažiau svarbūs nei mano noras pasirūpinti.

    Kodėl atsisakyti taip sunku?

    Daugelis suaugusių vaikų prisipažįsta, kad pasakyti ne tėvams jiems sudėtingiau nei bet kam kitam. Tam įtakos turi kaltės jausmas, baimė įžeisti, įaugęs įprotis nusileisti, taip pat šeimoje nuo mažens kartotos nuostatos apie tai, kas privalu.

    Tokia situacija ypač aštrėja, kai šeimoje maistas naudojamas kaip emocinis ryšio pakaitalas: vietoj atviro pokalbio apie artumą, nerimą ar vienišumą atsiranda dar viena dėžutė su pietumis. Tuomet atsisakymas interpretuojamas ne kaip pasirinkimas, o kaip atstūmimas.

    Kada verta brėžti aiškią ribą?

    Ekspertai pabrėžia, kad ribas verta įvardyti tuomet, kai atsisakymas nuolat ignoruojamas, o spaudimas kartojasi. Aiškus, ramus sakinys gali būti efektyvesnis nei ilgi pasiaiškinimai, nes būtent aiškumas mažina erdvę manipuliacijoms.

    Svarbu suprasti, kad ribos nebūtinai reiškia konfliktą. Jos dažnai yra būdas išsaugoti santykį ilgalaikėje perspektyvoje, nes kaupiasi nepasitenkinimas ir nuovargis, o vėliau tai prasiveržia daug skaudžiau.

    „Tai yra smurtas, tai nėra meilės kalba“, – sakė Piotras Mosakas.

    Psichologai primena, kad kiekvienas žmogus turi teisę spręsti dėl savo kūno, poreikių ir kasdienybės, net jei sprendimas nepatinka artimiausiems. Tėvų rūpestis gali būti vertingas, tačiau jis neturėtų tapti pretekstu nepaisyti kito žmogaus aiškaus ne.

  • Psichologas Piotras Mosakas sugriauna populiarų mitą apie laimingus santykius: tai gali kenkti

    Psichologas Piotras Mosakas viename interviu viešai sukritikavo plačiai paplitusią idėją, kad žmogus privalo pirmiausia išmokti mylėti save, o tik tada gali sukurti sveikus ir laimingus santykius. Jo teigimu, toks požiūris neretai tampa ne pagalba, o spaudimu, kuris gali trukdyti kurti ryšį.

    Mosakas pabrėžė, kad santykiai yra dviejų žmonių procesas, kuriame svarbus abipusis mokymasis, pastangos ir kasdieniai sprendimai. Pasak jo, savivertė ir savęs priėmimas gali stiprėti ir santykyje, o ne tik iki jo.

    Kur slypi mito pavojus?

    Specialistų praktikoje dažnai matoma, kad kategorinis reikalavimas pirma mylėti save sukuria klaidingą „įėjimo testą“ į santykius. Žmonės ima manyti, jog kol nepasieks idealios savivertės, neturi teisės į artumą, paramą ar partnerystę.

    Toks įsitikinimas ypač skaudžiai veikia tuos, kurie susiduria su nerimu, depresijos simptomais ar patirtomis traumomis. Vietoje realistiško kelio į ryšį atsiranda kaltė, gėda ir atidėliojimas, o santykių problemos pradedamos aiškinti vien „nemoku mylėti savęs“ formule.

    Ką siūlo šiuolaikinė psichologija?

    Daugelis šiuolaikinių terapijos krypčių pabrėžia, kad emocinis saugumas, prieraišumas ir pasitikėjimas neretai formuojasi per patirtį santykyje. Tai reiškia, kad žmogaus savijauta gali gerėti šalia patikimo partnerio, kuris padeda kurti stabilesnę kasdienybę ir aiškesnes ribas.

    Kartu specialistai primena, kad sveiki santykiai nereiškia pareigos būti tobulam ar visada savimi patenkintam. Svarbiau yra gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo elgesį, mokėti kalbėtis apie poreikius, atpažinti žalingus modelius ir, prireikus, kreiptis pagalbos.

    Psichologas taip pat akcentuoja, kad savęs priėmimas nėra vienkartinis pasiekimas, o procesas, kuris vyksta skirtingais gyvenimo etapais. Todėl santykių kokybę dažniau lemia ne idealus vidinis stabilumas, o nuoseklus noras mokytis, taisyti klaidas ir kurti abipusį ryšį.

    Diskusija apie savęs meilę santykiuose pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo socialiniuose tinkluose, kur patarimai dažnai supaprastinami iki šūkių. Mosako mintis primena, kad psichologiniai principai realiame gyvenime veikia sudėtingiau, o universalių receptų, tinkančių visiems, paprastai nėra.

    „Nėra pareigos mylėti save tam, kad kitam būtų su tavimi gera“, – sakė Piotras Mosakas.

  • Mokslininkai nustebo: šunys, kaip ir žmonės, girdi skirtumą tarp apvalios Bouba ir aštrios Kiki

    Mokslininkai nustebo: šunys, kaip ir žmonės, girdi skirtumą tarp apvalios Bouba ir aštrios Kiki

    Žmonėms jau beveik šimtmetį žinomas keistas reiškinys: dauguma, išgirdę išgalvotus žodžius Bouba ir Kiki, intuityviai susieja juos su skirtingomis formomis. Bouba dažniau atrodo apvali ir minkšta, o Kiki siejama su kampuotumu bei spygliškumu, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos.

    Naujas tyrimas rodo, kad panašią sąsają gali turėti ir šunys. Italijos Parmos universiteto gyvūnų elgsenos tyrėja Eleonora Biffi su komanda patikrino, ar šunys, girdėdami žmogaus tariamus skiemenis, linkę dažniau žiūrėti į tam tikrą formą.

    Tyrime dalyvavo 70 naminių šunų, o bandymas buvo atliktas dviem etapais. Šunys su šeimininkais buvo įvedami į patalpą, kur kairėje ir dešinėje pusėse buvo ekranai ir garsiakalbiai, o gyvūnams paeiliui rodytos apvalios ir spygliuotos figūros.

    Per maždaug 15 minučių garsiakalbiuose skambėjo žmogaus balsu tariami Bouba arba Kiki, o formos ekranuose keitėsi vietomis. Šunų elgsena buvo filmuojama, o vėliau įrašai analizuoti naudojant DI sprendimą, kuris įvertino, kuria kryptimi gyvūnai dažniau pasuka galvą ir į ką žiūri.

    Antroje bandymo dalyje procedūra buvo tokia pati, tačiau šeimininkai dėvėjo ausines, kuriose grojo muzika. Taip siekta sumažinti tikimybę, kad šuo pasikliaus žmogaus nevalingais signalais, o ne pačiu garsu ir vaizdu.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: šunys statistiškai reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią formą, kai girdėjo Bouba, ir daugiau dėmesio skyrė spygliuotai, kai skambėjo Kiki. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, bet signalas, jog garsų ir formų ryšys gali būti ne vien žmonių ypatybė.

    „Šunys reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią figūrą, kai buvo tariama Bouba, o į spygliuotą, kai skambėjo Kiki“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Mokslininkai taip pat pastebėjo niuansą: pirmajame etape dalis šunų apskritai buvo linkę daugiau žiūrėti į spygliuotą formą, tačiau šis šališkumas išnyko etape su ausinėmis. Tai sustiprino prielaidą, kad žmonių buvimas šalia, net ir be tiesioginių komandų, gali subtiliai paveikti gyvūnų pasirinkimus.

    Pasak autorių, aiškinant tokį efektą verta atsižvelgti ir į šunų jutiminę bei evoliucinę patirtį. Viena vertus, šunys jautriai reaguoja į žmogaus kalbos intonaciją ir emocines užuominas, kita vertus, jų pačių snukio ir dantų kontūrai labiau kampuoti, todėl aštresnių formų dominavimas kai kuriuose bandymuose galėtų turėti biologinį pagrindą.

    Tyrėjai ragina šiuos rezultatus vertinti kaip pradžią, o ne pabaigą. Tolesni bandymai turėtų patikrinti, ar efektas išlieka naudojant skirtingus balsus, kalbėjimo manierą, kitas dirbtines sąvokas ir įvairesnes formas, taip pat ar skiriasi šuniukų ir suaugusių šunų reakcijos.

    Toks darbas svarbus ne vien iš smalsumo. Jei šunys iš tiesų natūraliai sieja garsus su vizualinėmis savybėmis, tai galėtų paaiškinti, kodėl jie gana greitai perpranta žmonių žodžius, komandas ir net naujus pavadinimus, o dresūros metodikose atsirastų daugiau pagrindo remtis ne tik kartojimu, bet ir garsų parinkimu.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences.

  • Moterys nori atrodyti kaip DI: psichologė įspėja, kaip gimsta pavojingas grožio standartas

    Moterys nori atrodyti kaip DI: psichologė įspėja, kaip gimsta pavojingas grožio standartas

    DI sukurti veidai tampa etalonu

    Pastaraisiais metais grožio standartai kinta greičiau nei bet kada, o socialiniai tinklai šį procesą tik paspartino. Prie retušuotų nuotraukų prisidėjo DI generuojami veidai, kurie neturi realaus atitikmens, bet vis dažniau tampa nauju atskaitos tašku.

    Šiandien ideali veido forma nebūtinai priklauso aktorei ar modeliui. Ji gali būti sukurta algoritmų arba tapti mūsų pačių veidu, pakoreguotu filtrais ir DI įrankiais, taip vis labiau ištrinant ribą tarp tikrovės ir skaitmeninės versijos.

    Kodėl DI veidai atrodo patrauklūs?

    Psichologai atkreipia dėmesį, kad fizinis patrauklumas vis dar daro įtaką pirmajam įspūdžiui. Vertinant nepažįstamą žmogų suveikia vadinamasis aureolės efektas, kai patraukliam asmeniui nesąmoningai priskiriame daugiau teigiamų savybių.

    DI generatoriai ir grožio filtrai dažnai kuria panašų rezultatą: lygi oda, reguliarūs bruožai, didesnės akys, mažesnė nosis, aiškesnės proporcijos. Tokie vaizdai smegenims yra lengviau apdorojami, todėl jie gali atrodyti patrauklesni net ir suprantant, kad tai nėra tikra.

    „Pavojus prasideda tada, kai skaitmeninis vaizdas tampa svarbiausiu atskaitos tašku, o realus žmogaus veidas imamas vertinti pagal neegzistuojantį standartą“, – sakė psichologė Sylwia Hille-Jarząbek.

    Kas nutinka, kai pradedame lyginti save?

    Problema paaštrėja tuomet, kai idealizuotą, DI ar filtrais sukurtą veidą pradedame laikyti norma. Toks nuolatinis lyginimasis gali mažinti savivertę, didinti nepasitenkinimą išvaizda ir skatinti įsitikinimą, kad natūralūs bruožai yra trūkumai.

    Psichologai pabrėžia, kad išvaizda žmonėms yra ne tik estetika, bet ir socialinis signalas. Noras atrodyti geriau neretai slepia baimę būti nepriimtam, baimę senti, patirti atstūmimą ar jausmą, kad kiti atrodo pranašesni.

    Ypač jautrūs gali būti gyvenimo tarpsniai, kai natūraliai ryškėja amžiaus pokyčiai. Aplinkoje, kurioje dominuoja išlygintos, „atjaunintos“ nuotraukos, susidaro klaidingas įspūdis, kad senėjimo ženklai matomi tik pas mus.

    Kaip susigrąžinti realų požiūrį?

    Ekspertai pataria sąmoningai grįžti prie realybės ir dažniau matyti tikrus veidus be skaitmeninio glodinimo. Įvairaus amžiaus žmonės su raukšlėmis, asimetrija, odos poromis ir mimika padeda atkurti natūralų atskaitos tašką.

    Taip pat rekomenduojama rečiau naudoti filtrus asmeninėse nuotraukose, kad veidas be jų nepradėtų atrodyti svetimas. Dalis vartotojų jau sąmoningai renkasi turinį be filtrų, o tai rodo augantį poreikį autentiškumui.

    „Verta savęs paklausti, kas iš tiesų pasikeitė: mano veidas ar mano lūkesčiai, kuriuos suformavo ekranas“, – sakė Sylwia Hille-Jarząbek.

  • DI kaip asmeninis guru: mokslininkai įspėja, kodėl žmonės vis dažniau atiduoda jam savo sprendimus

    DI kaip asmeninis guru: mokslininkai įspėja, kodėl žmonės vis dažniau atiduoda jam savo sprendimus

    DI nuo eksperimentinės technologijos sparčiai tapo kasdieniu įrankiu, tačiau kartu keičiasi ir žmonių santykis su ja. Mokslininkai pastebi naują reiškinį: dalis vartotojų pradeda traktuoti pokalbių robotus ne kaip programą, o kaip autoritetą, kuriuo galima besąlygiškai pasikliauti priimant sprendimus.

    Toks pasitikėjimas dažnai kyla ne iš sistemos patikimumo, o iš jos elgsenos: DI atsako akimirksniu, prisitaiko prie žmogaus tono, atsimena kontekstą ir sukuria įspūdį, kad „supranta“. Dėl to jis neretai imamas suvokti kaip partneris, patarėjas ar net dvasinis vedlys, ypač kai kalba pasisuka apie prasmę, moralę, netektį ar mirtį.

    Kas vyksta, kai įrankis virsta autoritetu?

    Tyrėjai pabrėžia paradoksą: nors viešojoje erdvėje netrūksta perspėjimų apie DI klaidas ir nenuspėjamą elgesį, dalis žmonių vis tiek perduoda jam vis daugiau kasdienės kontrolės. DI atsakymai ima veikti ne tik smulkius pasirinkimus, bet ir pasaulėžiūrą, santykius bei savivertę.

    Ši dinamika ypač ryški, kai vartotojas ieško ne informacijos, o užtikrintumo. Tokiais atvejais personalizuoti atsakymai gali sukurti „neklystančio patarėjo“ iliuziją, nors DI iš esmės remiasi tik tikėtinų žodžių sekomis ir mokymo duomenimis, o ne moraline atsakomybe ar gyvenimiška patirtimi.

    „Žmogus gali išgyventi tikrą ryšį su sistema, kurios iš tiesų nekontroliuoja, o tarp šių dviejų visada yra trečiasis veikėjas – technologijos savininkas“, – sakė dr. Konrad Maj.

    DI religijos lauke: nuo patarimų iki ritualų

    Religijotyros ir sociologijos autoriai atkreipia dėmesį, kad DI jau naudojamas ir su religine praktika susijusiose situacijose. Skirtingose šalyse kuriamos programos, kurios pateikia individualizuotus atsakymus apie šventus tekstus, maldos praktiką ar etines dilemas, o kai kur bandoma automatizuoti ir ritualinę veiklą.

    Publikacijose aptariami pavyzdžiai, kai kuriami specializuoti pokalbių robotai, pristatomi kaip dvasiniai patarėjai, o generuojami avatarai pasitelkiami gedėjimo procesuose. Tyrėjų vertinimu, tai ne tik skaitmeninė paslauga: tokios priemonės kai kuriems žmonėms tampa nauja autoriteto forma, kurią stiprina nuolatinis prieinamumas ir asmeniškumo pojūtis.

    Didžiausia rizika – ne „sąmonė“, o mūsų įpročiai

    Ekspertai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne fantazijose apie „savarankiškas mašinas“, o realiame vartotojų elgesyje. Kuo daugiau žmonės DI patiki jautrius klausimus, tuo daugiau jie jam atiduoda asmeninių duomenų, emocinių silpnybių ir sprendimų logikos.

    Primename ir kitą praktinį aspektą: už daugumos pokalbių sistemų stovi konkrečios bendrovės, kurios nustato taisykles, renka naudojimo informaciją ir sprendžia, kaip veiks paslauga. Todėl augantis DI vaidmuo kasdienybėje vis dažniau kelia klausimą ne tik apie technologijos galimybes, bet ir apie tai, kiek sprendimų esame pasirengę deleguoti sistemoms, kurios nėra nei neutralios, nei visada patikimos.

    „Verta klausti ne vien to, ar DI gali tapti nekontroliuojamas, bet ir to, ar patys nepradedame jam suteikti per daug galios savo gyvenime“, – pabrėžia tyrėjai, nagrinėjantys šį reiškinį.

  • 10 mėnesių Antarktidoje atskleidė paradoksą: daugiau bendravimo – daugiau konfliktų ir streso

    10 mėnesių Antarktidoje atskleidė paradoksą: daugiau bendravimo – daugiau konfliktų ir streso

    Žmogus laikomas socialia būtybe, tačiau naujas tyrimas iš Antarktidos primena, kad vien tik daugiau kontaktų nebūtinai reiškia geresnę savijautą. Dešimt mėnesių vienoje izoliuočiausių vietų pasaulyje gyvenusių žmonių duomenys parodė netikėtą ryšį tarp bendravimo intensyvumo ir įtampos grupėje.

    Tyrimą, publikuotą mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, atliko Andrea Cantisani, Jan B. Schmutz ir bendraautoriai. Jie stebėjo žiemojančią komandą Antarktidos stotyje Concordia, kur kelis mėnesius beveik nėra galimybių pakeisti aplinką ar atitrūkti nuo tos pačios mažos grupės.

    Tyrime dalyvavo 12 žmonių, o stebėjimas truko apie 10 mėnesių. Tyrėjai siekė įvertinti, kaip tokiomis sąlygomis keičiasi socialiniai ryšiai, pasitikėjimas, konfliktai ir bendras komandos funkcionavimas.

    Kaip buvo matuojami kontaktai

    Komandos nariai ne tik pasakojo, su kuo leidžia laiką, bet ir nešiojo specialius jutiklius, fiksavusius fizinį artumą su kitais žmonėmis. Tai leido palyginti subjektyvius pasakojimus su realiu kasdienių kontaktų „žemėlapiu“.

    Keturių matavimų metu dalyviai taip pat pildė klausimynus apie vienišumo jausmą, pasitikėjimą, konfliktus ir komandinę dinamiką. Tokia kombinacija svarbi, nes vien skaičiuoti susitikimus neužtenka, reikia matyti ir psichologinį foną.

    Netikėta išvada: daugiau kontakto, daugiau įtampos

    Intuityviai būtų galima manyti, kad nuolatinis buvimas tarp žmonių mažina vienišumą ir stiprina bendrumą. Tačiau tyrėjai aptiko priešingą tendenciją: daugiau ilgalaikių, dažnų kontaktų buvo susiję su didesniu konfliktų skaičiumi, mažesniu pasitikėjimu ir prastesniu savo pačių funkcionavimo vertinimu.

    Tai nereiškia, kad izoliuotis yra sveikiau. Greičiau tai rodo, kad uždaroje aplinkoje, kur stinga privatumo ir pasirinkimo, net ir įprastai neutralus bendravimas gali tapti papildomu krūviu, ypač kai nėra galimybės atsitraukti.

    „Mums reikia ne tik ryšio su kitais, bet ir erdvės bei privatumo, kad galėtume reguliuoti artumą“, – teigė tyrėjai, apibendrindami pagrindinę tyrimo žinutę.

    Ką tai sako apie darbą ir ateities misijas

    Concordia stoties sąlygos laikomos analogiškomis ilgoms kosminėms misijoms: maža grupė, ribota erdvė, menkas kontaktas su išoriniu pasauliu, monotoniška rutina. Dėl to tokie tyrimai padeda planuoti ne tik įrangą, bet ir psichologines bei organizacines priemones, kurios mažina trintį komandoje.

    Vienas pastebėtų reiškinių buvo polinkis skaidytis į mažesnes grupeles, dažnai pagal kultūrinį artumą ar bendrą patirtį. Tai gali trumpuoju laikotarpiu suteikti saugumo, tačiau ilgainiui kelia riziką susilpninti visos komandos komunikaciją ir tarpusavio pasitikėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien kontaktų skaičius neatsako, ar bendravimas buvo palaikantis, neutralus ar konfliktinis. Praktinė pamoka paprasta: gerą savijautą lemia ne tik ryšių „kiekis“, bet ir jų kokybė bei galimybė pačiam nuspręsti, kada būti su žmonėmis, o kada pabūti vienam.