CP v2

Tag: Rabarbarai

  • Rabarbaras – ne vaisius, o supermaistas: dietologai paaiškino, kam jis tinka ir kam ne

    Rabarbaras botaniškai yra daržovė, nors virtuvėje dažnai naudojamas kaip vaisius dėl ryškaus, rūgštaus skonio. Dažniausiai valgomi mėsingi lapkočiai, o sezonas įprastai trunka nuo balandžio iki birželio, kai stiebai būna švelniausi ir aromatingiausi.

    Svarbiausia taisyklė – valgyti tinka tik lapkočiai. Rabarbarų lapuose susikaupia gerokai daugiau oksalatų, todėl jų vartojimas gali sukelti apsinuodijimo simptomus ir papildomai apkrauti inkstus.

    Kaloringumas nedidelis: 100 gramų rabarbarų turi apie 15 kilokalorijų, o didžiausias privalumas yra skaidulos, ypač pektinai. Dėl to rabarbaras gali padėti didinti patiekalo tūrį ir sotumą, tačiau nauda greitai išnyksta, jei rūgštumas kompensuojamas dideliais cukraus kiekiais.

    Rabarbaruose taip pat aptinkama polifenolių ir kitų bioaktyvių junginių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tyrimuose dažniau nagrinėjami koncentruoti ekstraktai, todėl rabarbarą verta vertinti kaip sezoninį maisto produktą, o ne kaip vaistą.

    Kai kurie duomenys rodo galimą poveikį cholesterolio rodikliams, kai rabarbarų skaidulos vartojamos tikslingai ir pakankamu kiekiu. Vis dėlto tai nėra pagrindas rabarbarą laikyti natūraliu vaistu nuo padidėjusio cholesterolio, ypač jei mityba apskritai nesubalansuota.

    Kas gali sukelti problemų?

    Rabarbaruose yra oksalatų, todėl jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą. Jei vargina dažnas viduriavimas, yra žarnyno uždegiminių ligų ar inkstų akmenligės rizika, rabarbarus verta vartoti saikingai ir stebėti savijautą.

    Rabarbaruose aptinkami antrachinonai siejami su laisvinamuoju poveikiu, nes gali skatinti žarnyno peristaltiką. Dėl to kai kuriems žmonėms rabarbarai tinka kaip lengvas skaidulų šaltinis, o kitiems gali sukelti diskomfortą, ypač suvalgius daugiau.

    Kaip paruošti, kad būtų švelniau?

    Praktiškiausia rabarbarus trumpai troškinti, virti ar kepti, nes taip jie tampa švelnesni ir mažiau rūgštūs. Jei rabarbarai verdami vandenyje, dalis nepageidaujamų junginių pereina į nuovirą, todėl jį galima nupilti, ypač gaminant tyrę ar padažą.

    Kompotas reikalauja daugiau saiko, nes nuoviras išgeriamas kartu su tuo, kas išsiskyrė virimo metu. Tokį gėrimą geriau laikyti proga, o ne kasdieniu vandens pakaitalu, ypač jei į jį dedama daug cukraus.

    Subalansuotas pasirinkimas – rabarbarus derinti su kalcio turinčiais produktais, pavyzdžiui, jogurtu, kefyru, pienu ar varške. Kalcis gali surišti dalį oksalatų virškinamajame trakte, todėl rabarbarai su natūraliu jogurtu ar koše dažnai yra praktiškesnis variantas nei itin saldūs desertai.

    Virtuvėje rabarbarai tinka ne tik pyragams ar trupiniuočiams: iš jų gaminami padažai, čatniai, kurie dera su paukštiena, kiauliena, paštetais ir sūriais. Rūgštelė padeda subalansuoti riebesnius patiekalus ir suteikia gaivumo, todėl rabarbarų sezonu verta išbandyti ne vien saldžius receptus.

  • Gerkite tik 2/3 stiklinės per dieną: rabarbarų sultys žada lengvesnį virškinimą ir naudą akims

    Rabarbarai daugeliui vis dar siejasi su pyragais ar kompotu, tačiau botanikos požiūriu tai daržovė, kurios valgomi stiebai. Jie yra mažai kaloringi ir turi skaidulų, o taip pat įvairių vitaminų bei mineralų, dėl kurių rabarbarai dažnai pristatomi kaip naudingas pavasario sezono pasirinkimas.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau patys rabarbarų stiebai paprastai yra lengvas produktas. Svarbu tai, kad rabarbarai turi skaidulų, kurios prisideda prie normalesnės žarnyno veiklos, o tai ypač aktualu žmonėms, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas ar lėtesnis virškinimas.

    Rabarbaruose taip pat yra antioksidantinių junginių, kurie siejami su apsauga nuo oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme. Be to, ši daržovė turi vitaminų, kurie prisideda prie normalios odos būklės ir regėjimo funkcijos palaikymo, nors stebuklingų pokyčių vien nuo vieno produkto tikėtis nereikėtų.

    Kam rabarbarų sultys gali netikti?

    Rabarbarai išsiskiria oksalatais, todėl jautresniems žmonėms jų perteklius gali kelti nepageidaujamų pasekmių. Jei žmogus turi polinkį į inkstų akmenligę ar laikosi gydytojo rekomenduotos mažo oksalatų kiekio dietos, rabarbarų kiekį verta aptarti su medikais.

    Dar viena praktinė detalė, apie kurią dažnai pamirštama: rabarbarų lapai nėra valgomi, nes juose esančių medžiagų koncentracija gali būti pavojinga. Maistui tinka tik stiebai, o per didelis sulčių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti vidurius laisvinantį poveikį.

    Kiek gerti ir kaip pasigaminti?

    Rabarbarų sultys dažnai pasirenkamos dėl paprasto paruošimo: nuplauti stiebus, pašalinti lapus, supjaustyti gabalėliais ir išspausti sulčiaspaude ar sulčiaspaudei pritaikytu smulkintuvu. Kadangi sultyse mažiau skaidulų nei valgant visą produktą, daliai žmonių naudingiau rabarbarus įtraukti ir į patiekalus, pavyzdžiui, troškinius ar desertus su mažiau cukraus.

    Saiko principas čia svarbiausias: kasdieniam vartojimui dažnai minima maždaug 2/3 stiklinės porcija, kad būtų išvengta per stipraus poveikio virškinimui. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar jaučiate neįprastus simptomus, saugiausia pirmiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Pasodini kartą ir skink metų metus: 6 daugiametės daržovės, kurios atperka pastangas

    Pasodini kartą ir skink metų metus: 6 daugiametės daržovės, kurios atperka pastangas

    Kodėl verta rinktis daugiametes?

    Daugiametės daržovės nuo vienmečių skiriasi tuo, kad kasmet nebepradeda gyvenimo nuo sėklos. Jos jau turi susiformavusią šaknų sistemą, todėl pavasarį startuoja anksčiau ir dažnai geriau ištveria sausrą.

    Praktinis privalumas paprastas: mažiau kasmetinių darbų, o derlius gali kartotis daugelį sezonų. Toks daržas taip pat padeda stabiliau planuoti maistą, nes dalis derliaus ateina be nuolatinio persėjimo.

    Ką sodinti, kad derėtų kasmet?

    Rabarbaras vertinamas dėl patikimo derėjimo ir ilgaamžiškumo, tačiau jam reikia erdvės. Geriausiai auga derlingoje, humusingoje dirvoje, o dar vienas pliusas – pakelia pusšešėlį, kur dauguma daržovių jaučiasi prasčiau.

    Norint ilgiau išlaikyti stiprius lapkočius, verta šalinti žiedynstiebius. Palikus žydėti, augalas daugiau energijos skiria sėkloms, o ne lapkočių auginimui.

    Krienai laikomi beveik savarankiška kultūra: kartą pasodinti gali augti ilgai ir plėstis, nes atželia net iš mažų šaknies gabalėlių. Dėl šios savybės juos pravartu sodinti ten, kur plitimą lengviau kontroliuoti.

    Šparagai – ilgalaikė investicija, tačiau kantrybės reikalaujanti kultūra. Įsikūrę tinkamoje vietoje jie gali derėti ne vienerius metus, o derliaus pobūdis priklauso nuo auginimo: žali ūgliai auga virš žemės, balti – supiltoje žemėje.

    Topinambai, dar vadinami saulėgrąžomis bulvėmis, garsėja ištverme ir tuo, kad lengvai atsinaujina iš dirvoje likusių gumbų. Tai patogu, bet kartu reiškia, kad augalas gali tapti pernelyg ekspansyvus, todėl vietą jam geriausia numatyti iš anksto.

    Svogūnų laiškai, dažniausiai auginami kaip svogūnų laiškai arba laiškiniai česnakai, kasmet atželia ir sudaro tankius kerus. Jie pakelia ir saulę, ir lengvą pusšešėlį, o kas kelerius metus kerus galima atjauninti padalijant ir persodinant.

    Artišokas daugeliui atrodo egzotika, tačiau šiltesnėse vietose jis gali augti keletą metų. Vis dėlto tai jautresnė daržovė: jos sėkmę labiausiai lemia žiemos sąlygos, todėl dažnai prireikia apsaugos nuo šalčio.

    Kaip sumažinti rizikas?

    Planuojant daugiametį daržą svarbiausia įvertinti vietą ir augalų „charakterį“. Ilgaamžiams augalams reikia stabilių sąlygų, todėl verta rinktis dirvą, kuri neužmirksta, ir palikti pakankamai vietos šaknims.

    Taip pat verta prisiminti, kad kai kurios kultūros, pavyzdžiui, krienai ar topinambai, gali plisti agresyviau. Tokiais atvejais padeda aiškios ribos, reguliari priežiūra ir sąmoningas sprendimas, kurioje sklypo dalyje joms leisti įsitvirtinti.