CP v2

Tag: Radiokarboninis datavimas

  • Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajuose esantis Roopkundo ežeras, dažnai vadinamas Skeletų ežeru, jau dešimtmečius kelia klausimų mokslininkams. Dar 1942 metais šioje atokioje vietovėje buvo aptikta šimtai žmonių kaulų, o vėlesni vertinimai rodė, kad aplink ežerą jų gali būti iki maždaug 800.

    Ilgą laiką vyravo versija, kad visi šie žmonės žuvo per vieną katastrofą prieš kelis šimtmečius. Tai derėjo ir su vietos legendomis apie piligrimus, kuriuos kalnuose galėjo ištikti mirtina audra, tačiau rimtų įrodymų ilgai trūko.

    DNR sugriovė vienos tragedijos versiją

    Situaciją iš esmės pakeitė 2019 metais publikuotas tyrimas, kuriame išanalizuota 38 asmenų palaikų DNR. Rezultatai parodė, kad žmonės nepriklausė vienai bendruomenei ir nebuvo vieno įvykio aukos, o į Roopkundo apylinkes pateko skirtingais laikotarpiais.

    Didžiausią tirtą grupę sudarė Pietų Azijos kilmės žmonės, kurių palaikai datuojami laikotarpiu tarp VII ir X amžiaus. Dalis kaukolių turėjo traumų žymių, todėl mokslininkai svarstė hipotezę apie ypač smarkią krušą ar kitą staigų gamtos reiškinį kalnuose.

    Netikėtas ryšys su Viduržemio jūros regionu

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tiriant kitą grupę: 14 žmonių genetiniai požymiai labiausiai siejosi su rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, ypač su dabartinės Graikijos ir Kretos regionais. Dar labiau nustebino datavimas: šie asmenys greičiausiai mirė gerokai vėliau, maždaug tarp XVII ir XX amžiaus.

    Toks rezultatas kertasi su ankstesnėmis prielaidomis, nes Roopkundas yra toli nuo pagrindinių istorinių prekybos ar kelionių maršrutų, o kelias iki ežero reikalauja sudėtingo žygio kalnuose. Istoriniai šaltiniai taip pat nepateikia aiškių užuominų apie didesnes keliautojų grupes iš Graikijos ar Kretos, kurios būtų pasiekusios šią Himalajų vietą.

    Ką parodė izotopai ir kodėl mįslė išlieka

    Papildomi kaulų izotopiniai tyrimai leido įvertinti mitybą ir kilmės aplinkybes. Jie patvirtino, kad Viduržemio jūros regiono kilmės žmonių dieta skyrėsi nuo Pietų Azijos grupės, o tai sustiprino išvadą, jog jie užaugo ne Indijoje.

    Tyrime minėta ir dar viena, pavienė kilmės linija, siejama su Pietryčių Azija, o tai dar labiau komplikuoja bendrą vaizdą. Kol kas aiškaus paaiškinimo, kodėl skirtingų epochų ir skirtingų regionų žmonės atsidūrė viename atokiame ežere Himalajuose, mokslas neturi, todėl Roopkundo mįslė lieka atvira.

  • Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijos Tønsbergo mieste, laikomame vienu seniausių šalies miestų, archeologai kasinėjimų metu aptiko išskirtinį radinį – auksinį viduramžių žiedą. Jis rastas vykdant miesto infrastruktūros, susijusios su nuotekų tinklų atnaujinimu, darbus, kuriuos prižiūrėjo archeologų komanda.

    Pasak tyrėjų, tokio lygio aukso dirbiniai Skandinavijos miestuose aptinkami itin retai, todėl radinys iškart sulaukė didelio dėmesio. Žiedas išsiskiria ne tik medžiaga, bet ir meistryste, būdinga aukščiausios klasės juvelyrikai.

    Žiedas nukaltas iš aukso ir dekoruotas filigranu bei granuliacija – ornamentika, kuri formuojama iš itin smulkių auksinių rutuliukų, pritvirtintų prie paviršiaus. Centre įtvirtintas ovalus sodriai mėlynas intarpas, kuris, mokslininkų vertinimu, greičiausiai nėra safyras, o dažytas stiklas, imituojantis brangakmenį.

    Radinys preliminariai datuojamas laikotarpiu tarp IX ir XI amžiaus. Tokią datą leidžia siūlyti ir žiedo stilius, ir archeologinis kontekstas: artefaktas aptiktas žemiau sluoksnio, kuriame rasta radiokarboniniu metodu datuota eglės šakelė, priskiriama 1167–1269 metų laikotarpiui, tad žiedas į žemę pateko anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į kultūrinių įtakų derinį. Filigrano ir granuliacijos tradicijos ankstyvaisiais viduramžiais Skandinavijoje siejamos su plačiais ryšiais Europoje, o panašūs dekoravimo principai fiksuoti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Anglijoje bei Danijoje, nors šis egzempliorius laikomas išskirtiniu vietiniu variantu.

    Pagal dydį ir prabangą spėjama, kad žiedas galėjo priklausyti aukštą socialinį statusą turėjusiai moteriai. Tuo metu Tønsbergas buvo svarbus Norvegijos centras, susijęs su karališkuoju kompleksu Tunsberghus, todėl mieste nuolat lankėsi įtakingi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys.

    Mėlyna spalva viduramžių Europoje turėjo aiškią simbolinę reikšmę: mėlyni akmenys buvo siejami su apsauga, sveikata ir religiniu pamaldumu. Net jei intarpas pasirodė esąs stiklas, jo parinkta spalva greičiausiai buvo sąmoningas statuso ir prasmės ženklas, o ne atsitiktinė puošmena.

  • Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Sonaras atskleidė keistas struktūras

    Netoli Indijos krantų maždaug 36 metrų gylyje aptiktos po vandeniu esančios struktūros, kurios, tyrėjų teigimu, pasižymi aiškiais geometriniais kontūrais. Apie radinį pradėta kalbėti dar 2000 metų pabaigoje, kai Indijos Nacionalinio vandenynų technologijų instituto specialistai vykdė rutininį jūros aplinkos tyrimą.

    Tuomet, pasitelkus sonarą, užfiksuotos didelio masto formacijos, primenančios žmogaus sukurtą kompleksą. Skelbta, kad teritorija gali siekti daugiau nei 8 kilometrus ilgio ir apie 3 kilometrus pločio, tačiau šie vertinimai vėliau buvo nevienareikšmiškai interpretuojami.

    Kodėl šis radinys kelia ginčus?

    Tyrimų metu iš dugno esą buvo iškelta įvairių radinių: keramikos fragmentų, karoliukų, skulptūrų detalių, mūrų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Daugiausia diskusijų sukėlė radiokarboninio datavimo rezultatai, kai kuriems objektams leidę spėti apie maždaug 9 500 metų senumą.

    Jei toks amžius būtų patvirtintas pačioms struktūroms, tai reikštų sensacingą scenarijų: urbanizuotos bendruomenės galėjo egzistuoti gerokai anksčiau nei Induso slėnio civilizacija. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama, kad vieno objekto, pavyzdžiui, medienos gabalo, amžius nebūtinai sutampa su viso komplekso atsiradimo laiku.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į pakrančių archeologijai būdingą problemą: srovės bei nuosėdų pernaša gali perkelti objektus iš kitų vietų. Dėl to būtina aiškiai atskirti, kas rasta pirminėje padėtyje, o kas galėjo būti atnešta vėliau.

    Induso slėnio civilizacijos pamoka

    Induso slėnio, dar vadinama harapų, civilizacija laikoma viena ankstyviausių pasaulyje, klestėjusi maždaug 2600–1900 metais prieš mūsų erą. Jos miestai išsiskyrė pažangiu planavimu, kanalizacijos sistemomis ir tolimos prekybos ryšiais, siekusiais net Mesopotamiją.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl ši civilizacija nyko: svarstytos invazijų, ligų, konfliktų ar didelių potvynių hipotezės. Vis dažniau akcentuojama, kad lemiamas veiksnys galėjo būti klimato kaita, ypač ilgalaikiai sausros periodai ir susilpnėję musonai, mažinę upių vandeningumą.

    Kai kritulių sumažėja, nukenčia žemdirbystė, o dideliems miestams išlaikyti prireikia vis daugiau išteklių. Dalis tyrėjų mano, kad Induso slėnio civilizacija ne žlugo staiga, o palaipsniui transformavosi: gyventojai kėlėsi į regionus, kur vandens režimas buvo stabilesnis, o didžiuosius centrus pakeitė mažesnės gyvenvietės.

    Po vandeniu aptiktas kompleksas prie Indijos krantų šioje istorijoje tampa tarsi lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip sunku atskirti sensaciją nuo patikrinto mokslo. Norint atsakyti, ar tai iš tiesų nuskendęs miestas, lemiami bus papildomi geologiniai, archeologiniai ir datavimo tyrimai, atliekami taikant griežtą radinių kilmės kontrolę.

  • Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Rumunijos Transilvanijoje esanti Feldioaros tvirtovė, viduramžiais žinoma vokišku Marienburgo vardu, pagaliau sulaukė aiškaus atsakymo į klausimą, kas pastatė seniausias jos akmenines sienas. Nauja archeometrinė analizė parodė, kad pirmieji mūrai atsirado XIII amžiaus pradžioje, kai regione veikė Kryžiuočių ordinas.

    Ši išvada svarbi ne tik vietos istorijai. Dėl Feldioaros kilmės dešimtmečius ginčijosi istorikai ir archeologai, nes ankstesni radiniai, tokie kaip ginklų fragmentai, keramika, spurgai ar bažnyčios liekanos, neįrodė, kas tiksliai inicijavo ankstyviausius įtvirtinimus.

    Kuo rėmėsi mokslininkai?

    Tyrėjai ėmė mėginius iš seniausių mūrų ir pamatų kalkinio skiedinio. Tuomet pritaikė radiokarboninį datavimą, kuris leido nustatyti, kada skiedinyje susiformavo anglies junginiai, susiję su kietėjimo procesu.

    Viduramžių skiedinio datavimas laikomas sudėtingu, nes kalkės gali kietėti ilgai ir sugeria anglies dioksidą ne vieną sezoną. Dėl to laboratorijose taikomos papildomos patikros, kad būtų atskirta pirminė statybų fazė nuo vėlesnių remontų ar užterštumo.

    Kas sieja Feldioarą su kryžiuočiais?

    Gauti datavimo rezultatai sutapo su laikotarpiu, kai Kryžiuočių ordinas buvo įkurdintas Burzenlando regione. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Vengrijos karalius Andrius II 1211 metais pakvietė ordiną stiprinti pasienio gynybą nuo klajoklių antpuolių, o 1225 metais riteriai buvo išvyti, monarchui sunerimus dėl augančios ordino įtakos.

    Taigi seniausios Feldioaros akmeninės fortifikacijos greičiausiai iškilo būtent per šį trumpą, bet strategiškai reikšmingą laikotarpį. Mokslininkų vertinimu, tai vienas ankstyviausių moksliškai patvirtintų kryžiuočių gynybinės architektūros pavyzdžių Pietryčių Europoje.

    Tvirtovė keitė šeimininkus šimtmečius

    Tyrimai rodo, kad vėlesniais amžiais kompleksas buvo nuolat perstatomas ir plečiamas, todėl vien iš mūrų stiliaus ar pavienių radinių atriboti statybų etapus buvo sudėtinga. Būtent dėl šios priežasties nauji laboratoriniai metodai tapo esminiu argumentu ilgai trukusioje diskusijoje.

    Po kryžiuočių pasitraukimo Feldioara, kaip manoma, perėjo kitų vienuolinių bendruomenių žinion, o vėliau virto daugiasluoksniu gynybiniu objektu, pritaikomu skirtingoms epochoms. Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos dažnai slepia kelių šimtmečių statybų ir politinių lūžių pėdsakus, kuriuos patikimiausiai padeda atsekti kompleksiniai datavimo sprendimai.

  • Laoso Akmeninių ąsočių lygumoje atvertas milžiniškas indas: viduje rasta 37 žmonių kaulų

    Laoso centrinėje dalyje, Sianchvangos plynaukštėje, esanti Akmeninių ąsočių lyguma jau dešimtmečius kelia klausimų archeologams. Kraštovaizdyje išsibarsčiusios tūkstančiai didžiulių akmeninių indų, kurių paskirtis ilgą laiką buvo aiškinama skirtingai.

    Naujausių kasinėjimų metu tyrėjai atvėrė vieną ypač didelį akmeninį ąsotį ir jo viduje aptiko tankiai sukrautus žmonių kaulus. Skaičiuojama, kad palaikai priklausė maždaug 37 asmenims, o radiniai rodo, jog indas buvo naudojamas ne vieną kartą.

    Pagal radiokarboninio datavimo rezultatus, šie pakartotiniai laidojimai vyko maždaug 890–1 160 metais. Mokslininkai tai sieja su vadinamuoju antriniu laidojimu, kai palaikai po pirminio irimo kitoje vietoje perkeliami į galutinę poilsio vietą.

    „Žmonių skaičius leidžia manyti, kad ąsočiai priklausė šeimoms ar platesnėms giminystės grupėms, o šiose vietose galėjo vykti protėvių pagerbimo ritualai ištisas kartas“, – sakė archeologas Nicholas Skopal.

    Kartu su kaulais rastas ir laidojimo inventorius: apie 20 stiklo karoliukų, akmeninių plokščių, keramikos šukių, nedidelis varpelis ir geležinis peilis. Toks radinių rinkinys, pasak tyrėjų, sustiprina versiją, kad akmeniniai ąsočiai buvo susiję būtent su laidojimo apeigomis, o ne, pavyzdžiui, maisto ar vandens saugojimu.

    Akmeninių ąsočių lygumos tyrimai ilgą laiką buvo apsunkinti ir dėl regiono istorijos: vietovė buvo smarkiai paveikta 20 amžiaus antrosios pusės konfliktų, o dalis teritorijų iki šiol gali būti pavojingos dėl nesprogusių sprogmenų. Dėl to kai kurie objektai išlieka menkai ištirti, o išsamūs kasinėjimai vyksta lėtai ir laikantis griežtų saugumo procedūrų.

    Nors dabar vis daugiau duomenų rodo laidojimo paskirtį, esminių klausimų dar liko. Mokslininkai vis dar aiškinasi, kas tiksliai iškalė šiuos įspūdingo dydžio indus, kaip buvo organizuojami ritualai ir kokio masto bendruomenės galėjo juos naudoti per kelis šimtmečius.

  • Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Laoso Sjangchuang plokščiakalnyje, vadinamojoje Ąsočių lygumoje, archeologai iškasė vieną didžiausių akmeninių indų ir jo viduje aptiko netikėtą bei niūrų vaizdą. Indas pasirodė buvęs ne tuščias paminklas, o vieta, kur per šimtmečius buvo kaupiami žmonių palaikai.

    Tyrėjai skelbia, kad indo dugne rasta tankiai sugulusių kaulų, kurie, preliminariais vertinimais, priklausė maždaug 37 asmenims. Radiniai rodo, kad palaikai į indą buvo dedami ne vienu metu, o pakartotinai per ilgą laikotarpį.

    Radiokarboninis datavimas leido apytiksliai nustatyti, kad indas buvo naudotas maždaug 890–1 160 metais. Tai sustiprino seną hipotezę, jog tūkstančiai Laose išsibarsčiusių akmeninių indų buvo susiję su laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualais.

    Laidojimas keliais etapais

    Archeologai pabrėžia, kad aptiktas laidojimas greičiausiai buvo antrinis, kai po mirties žmogaus kūnas pirmiausia suyra kitoje vietoje, o vėliau perkeliamas į bendrą saugojimo erdvę. Tokia praktika žinoma įvairiuose pasaulio regionuose, tačiau Ąsočių lygumoje ji iki šiol buvo sunkiai pagrindžiama dėl ribotų kasinėjimų.

    Pasak tyrėjų, vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl nemažai akmeninių indų šiandien yra tušti, gali būti kaulų perkėlimas į dar kitą, galutinę vietą. Vis dėlto mokslininkai ragina šios versijos nelaikyti universalia, nes skirtingose vietovėse ritualai galėjo gerokai skirtis.

    Ne tik kaulai: rastos įkapės

    Kartu su palaikais inde aptikta ir smulkių radinių, kurie padeda geriau suprasti ritualų pobūdį. Tyrėjai mini stiklo karoliukus, keramikos šukes, akmenines plokšteles, mažą varpelį ir geležinį peilį – tokie daiktai dažnai siejami su įkapėmis ir apeigomis.

    Keramikos fragmentai kai kuriais atvejais buvo sudedami į vieną indą, tarsi dėlionė, o tai leidžia manyti, kad dalis įkapių į vietą pateko sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tokie radiniai svarbūs ir todėl, kad padeda palyginti Ąsočių lygumos praktiką su kitomis Pietryčių Azijos laidojimo tradicijomis.

    Kodėl tyrinėti sunku iki šiol

    Ąsočių lyguma ilgus dešimtmečius buvo viena pavojingiausių archeologinių teritorijų regione dėl nesprogusių sprogmenų, likusių po karinių veiksmų XX amžiaus antroje pusėje. Tai ribojo tiek vietovių pasiekiamumą, tiek kasinėjimų mastą, todėl kiekvienas nuosekliai ištirtas objektas tampa ypač reikšmingas.

    Šį kartą vieno indo iškasimas truko kelis sezonus, nes paminklas buvo prastos būklės ir dalinai užneštas gruntu. Mokslininkai tikisi, kad tolesnė kaulų analizė padės nustatyti palaidotųjų amžių, lytį, mitybos ypatumus ir galimus giminystės ryšius.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Antiquity, o archeologai teigia, kad panašių dar neatrastų ar neištirtų vietų regione gali būti daugiau. Jei tai pasitvirtins, Ąsočių lygumos akmeniniai indai gali tapti vienu svarbiausių raktų aiškinantis senąsias Pietryčių Azijos bendruomenių socialines ir ritualines tradicijas.

  • Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laoso šiaurėje, netoli Phonsavano miesto, archeologai ištyrė vieną didžiausių iki šiol rastų akmeninių indų, vadinamų paslaptingųjų stiklainių lygumos indais. Maždaug 1,3 metro aukščio ir per 2 metrų pločio akmeninio indo viduje aptikta tankiai sudėtų žmonių kaulų, kaukolių fragmentų ir dešimtys dantų.

    Laboratoriniai tyrimai parodė, kad palaikai priklausė ir vaikams, ir suaugusiesiems. Radiokarboninis datavimas leido nustatyti, kad į indą mirusieji buvo dedami maždaug IX–XII amžiuje, o pats laidojimo naudojimas galėjo tęstis apie 270 metų.

    Kas iš tiesų buvo šie indai?

    Daugelį dešimtmečių mokslininkai ginčijosi, kam skirti Laoso kalvose išsibarsčiusieji milžiniški akmeniniai indai. Buvo svarstoma, kad tai galėjo būti atsargos vandeniui ar maistui, tačiau naujausi radiniai vis labiau stiprina laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualų versiją.

    Tyrėjai aiškina, kad akmeniniai indai galėjo būti sudėtingos laidojimo sistemos dalis. Viena iš hipotezių teigia, kad kūnai iš pradžių būdavo paliekami irti, o vėliau atrinktos kaulų dalys pernešamos į didįjį indą, tarsi į bendruomenės ar giminės kriptą.

    Radiniai prakalbo apie prekybą

    Inde aptikta ir spalvotų stiklinių karoliukų, o jų cheminė sudėtis leido sieti dalį papuošalų su tolimais regionais. Tyrėjų teigimu, kai kurie karoliukai galėjo būti atgabenti iš teritorijų, kuriose šiandien yra Indija ar Mesopotamija, o tai rodo plačius mainų ryšius prieš daugiau nei tūkstantį metų.

    Toks kontekstas keičia požiūrį į kalnuotų Laoso vietovių bendruomenes: jos galėjo būti gerokai labiau įtrauktos į regioninę prekybą ir kultūrinius kontaktus, nei ilgą laiką manyta. Be to, tai padeda geriau suprasti, kodėl kai kurios laidojimo tradicijos galėjo turėti paralelių kituose Azijos regionuose.

    Tyrimus ilgai stabdė pavojus

    Šiaurės Laose suskaičiuojami tūkstančiai akmeninių indų, dalis jų sveria po kelias ar keliolika tonų, tačiau tiksliai nežinoma, kas juos pagamino ir kaip jie buvo transportuojami per sudėtingą reljefą. Tyrimus ilgą laiką ribojo ir pavojus dėl karo laikų nesprogusių užtaisų bei minų, todėl nemaža teritorijų dalis archeologams buvo sunkiai pasiekiama.

    Naujas atradimas svarbus tuo, kad pateikia aiškesnį įrodymą apie šių indų ryšį su laidojimo papročiais ir leidžia tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių ritualus. Kuo daugiau panašių indų bus ištirta, tuo arčiau mokslininkai priartės prie atsakymo, kas ir kodėl sukūrė vieną paslaptingiausių Pietryčių Azijos archeologinių kraštovaizdžių.

  • Muziejų sandėliuose slypi sensacijos: nuo banginių kaulų įrankių iki meteoritinės geležies

    Muziejų sandėliuose slypi sensacijos: nuo banginių kaulų įrankių iki meteoritinės geležies

    Muziejai visuomenei dažniausiai asocijuojasi su ekspozicijomis, tačiau didžioji rinkinių dalis saugoma už uždarų durų, saugyklose ir tyrėjams skirtose patalpose. Būtent ten neretai gimsta didžiausios naujienos, kai seniai sukaupti radiniai peržiūrimi iš naujo, pasitelkiant šiuolaikinius tyrimų metodus.

    Archeologijoje ir paleontologijoje tai ypač svarbu, nes daugybė eksponatų į muziejus pateko prieš kelis dešimtmečius ar net daugiau nei šimtmetį. Tuometiniai kasinėjimų ir dokumentavimo standartai dažnai buvo kuklesni, todėl šiandien mokslininkai grįžta prie tų pačių objektų, kad tiksliau nustatytų jų amžių, kilmę ir paskirtį.

    Vienas ryškiausių pastarųjų metų pavyzdžių Europoje susijęs su senoviniais įrankiais iš banginių kaulo. Tyrėjai, sistemindami iš skirtingų muziejų sukauptus priešistorinius radinius, nustatė apie 150 Magdalenio kultūrai priskiriamų įrankių, datuojamų maždaug 19 000–14 000 metų laikotarpiu.

    Šis radinys reikšmingas ne tik tuo, kad tai ankstyviausi žinomi tokio tipo įrankiai regione, bet ir tuo, kad suteikia naujų duomenų apie žmonių ryšį su pakrančių ekosistemomis. Analizės leidžia tiksliau suprasti, kokios banginių rūšys tuo metu galėjo gyventi Biskajos įlankoje ir kaip jų liekanos buvo panaudojamos.

    „Net ir senos kolekcijos, iškastos daugiau nei prieš šimtmetį ir ilgai saugotos muziejuose, gali atnešti naujos mokslinės informacijos, jei jas tiriame tinkamais šiuolaikiniais metodais“, – sakė Tulūzos universiteto archeologas Jeanas-Marcas Pétillonas.

    Kitas atvejis rodo, kad net gerai žinomi lobiai gali slėpti netikėtumų. Ispanijoje saugomas Villenos lobis, laikomas vienu svarbiausių senovinės auksakalystės pavyzdžių Europoje, buvo iš naujo ištirtas, o du neįprasti objektai, iš pirmo žvilgsnio primenantys blankų rudą metalą, pasirodė esantys pagaminti iš meteoritinės geležies.

    Tai ypač svarbu, nes dirbiniai siejami su laikotarpiu, kai geležies lydimo technologijos dar nebuvo paplitusios. Toks šaltinis reiškia, kad medžiaga galėjo būti gauta iš dangaus nukritusių meteoritų, o tai keičia supratimą apie ankstyvą metalų panaudojimą ir simbolinę tokių medžiagų vertę.

    Muziejų saugyklos kartais pataiso ir senas, įsitvirtinusias interpretacijas. Aliaskos gilumoje rasti dideli kaulai dešimtmečius buvo laikomi vilnonio mamuto liekanomis, tačiau vėliau atliktas radiokarboninis datavimas ir DNR analizės atskleidė dar labiau netikėtą vaizdą: tai buvo ne vieno gyvūno, o dviejų banginių kaulai.

    Šis atradimas sukėlė naujų klausimų, nes banginių liekanos buvo aptiktos toli nuo pakrantės, o tai leidžia svarstyti apie žmonių pernešimą, prekybą, upių maršrutus ar kitus istorinius procesus. Tokie atvejai primena, kad teisingas identifikavimas dažnai priklauso nuo metodų, kurių anksčiau tiesiog nebuvo.

    Naujos technologijos tampa esminiu veiksniu, kodėl muziejų fondai virsta mokslo proveržių šaltiniu. Radiokarboninis datavimas, izotopiniai tyrimai, pažangi tomografija, masių spektrometrija ir genetiniai metodai leidžia neardant pavyzdžių nustatyti jų amžių, kilmę, mitybos pėdsakus ar net migracijos kelius.

    Ši tendencija stiprėja ir dėl to, kad vis daugiau institucijų skaitmenina rinkinius ir kuria atvirus katalogus, padedančius tyrėjams greičiau rasti reikalingus objektus. Tai ypač aktualu laikais, kai lauko tyrimai brangsta, o klimato kaita ir konfliktai kai kuriose teritorijose riboja galimybes vykdyti ekspedicijas.

    Tarptautinės muziejų dienos proga šie pavyzdžiai primena paprastą faktą: sensacijos neretai gimsta ne naujuose kasinėjimuose, o ten, kur tūkstančiai objektų kantriai laukia savo eilės. Kartais pakanka, kad į saugyklą ateitų tinkamas specialistas, turintis tinkamus klausimus ir modernius įrankius.

  • 5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    Dirbtinės salos dažnai siejamos su šiuolaikiniais megaprojektais, tačiau Škotijos ežeruose tokie statiniai atsirado gerokai anksčiau. Archeologai Lewiso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere aptiko įrodymų, kad viena nedidelė dirbtinė sala buvo pradėta formuoti daugiau kaip prieš 5 000 metų, vėlyvajame neolite.

    Tokio tipo statiniai Škotijoje vadinami kranogais. Ilgą laiką manyta, kad dauguma jų buvo statomi ir perstatomi daugiausia geležies amžiuje bei vėlesniais laikotarpiais, tačiau nauji duomenys rodo, kad dalis kranogų ištakų siekia daug ankstesnį laikotarpį.

    Kas rasta po akmenų sluoksniu

    Tyrėjai po salos akmeniniu viršutiniu sluoksniu aptiko medines konstrukcijas, kurios sudarė pirminį pagrindą. Radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausias statybų etapas siekia maždaug prieš 5 000 metų.

    Archeologų vertinimu, pirmiausia buvo įrengta apvali medinė platforma, ant kurios sukrauta šakų ir žabų danga. Vėliau, maždaug po 2 000 metų, konstrukcija buvo papildomai stiprinama, o salą dar labiau sutvirtino akmenys.

    Nauja technologija atvėrė dugną

    Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad svarbi kranogo dalis yra sekliame, drumstame vandenyje, kur fotografuoti ir tiksliai fiksuoti padėtį gerokai sudėtingiau. Tokiose sąlygose nukenčia vaizdo ryškumas, o įprasti palydovinio pozicionavimo signalai po vandeniu neveikia.

    Problemai spręsti pasitelkta stereofotogrametrija: naras plaukė tiksliai suplanuota trajektorija su dviem plačiakampėmis, silpnam apšvietimui pritaikytomis kameromis, pritvirtintomis prie vieno rėmo. Surinkti kadrai leido sudaryti detalų trimatį modelį ir tiksliau suplanuoti kasinėjimus bei mėginių ėmimą.

    „Fotogrametrija yra labai veiksminga giliame vandenyje, bet mažesniame nei vieno metro gylyje dažnai kyla problemų. Tai gerai žinoma archeologų frustracija“, – sakė Sautamptono universiteto jūrinės archeologijos specialistas Fraseris Sturtas.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Šis atvejis svarbus ne tik dėl amžiaus. Jis parodo, kad derinant povandeninį filmavimą, fotogrametriją ir klasikinius kasinėjimo metodus galima patikimai tirti objektus, kurių dalis slypi po vandeniu, ir vertinti juos kaip vientisą struktūrą.

    Tiksli kranogo paskirtis vis dar diskutuojama, tačiau aplinkoje rasti neolitinės keramikos fragmentai ir kitos žmogaus veiklos žymės leidžia manyti, kad sala buvo naudojama ilgą laiką. Tyrėjų teigimu, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kraštovaizdį aktyviai formavo jau prieš tūkstantmečius.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.