CP v2

Tag: Radiokarboninis datavimas

  • 6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad viename seniausių pasaulio miestų Eridu dar prieš daugiau kaip 6 400 metų veikė didelio masto drėkinimo sistema. Tai reiškia, kad vietos bendruomenės labai anksti išmoko kryptingai valdyti Eufrato vandenį ir panaudoti jį žemdirbystei.

    Eridu, susiformavęs šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, laikomas vienu svarbiausių pietų Mesopotamijos centrų. Miestas reikšmingas ir kultūriškai, nes šumerų tradicijoje jam priskiriamas išskirtinis vaidmuo ankstyvosios miestų civilizacijos istorijoje.

    Tyrėjai drėkinimo tinklą identifikavo derindami palydovinių vaizdų analizę, lauko darbus ir radiokarboninį datavimą. Buvo nagrinėjami palydovų VISION-1 duomenys ir „Google Earth“ vaizdai, leidę atsekti senovinių kanalų linijas bei būdingas vėduoklės formos nuogulų zonas.

    2020 metais mokslininkai keliuose pasirinktose vietose iškasė nedidelius šurfus buvusių kanalų trasose ir paėmė mėginius, įskaitant gėlavandenių organizmų kriaukles. AMS radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausi pėdsakai siekia maždaug 4 540–4 443 metus prieš mūsų erą, kai drėkinimas jau viršijo paprastą naudojimąsi natūraliais užliejamais plotais.

    Dar įdomesnė yra vėlesnė raida: dalis kanalų, sudarančių taisyklingesnį, tarsi tinklinį planą, daugiausia datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Tuo laikotarpiu drėkinimo infrastruktūra, sprendžiant iš pėdsakų, buvo labiau išplėtota ir pritaikyta nuosekliai vandens skirstymo logikai.

    Mokslininkų vertinimu, tokia sistema galėjo užtikrinti stabilų maisto tiekimą miestui, aprūpindama apylinkes kviečių, miežių, datulių ir kitų kultūrų derliumi. Pietų Mesopotamijoje kritulių paprastai nepakako patikimai žemdirbystei, todėl kontroliuojamas drėkinimas buvo būtina sąlyga intensyvesnei žemės ūkio gamybai.

    Tyrimas taip pat parodo, kaip per šimtmečius keitėsi žmonių santykis su aplinka: ankstyvieji kanalai galėjo būti tarpinė stadija tarp natūralių užliejamų teritorijų ir sąmoningai suprojektuotos infrastruktūros. Vėliau natūralūs vandens keliai buvo vis labiau koreguojami, o vietoje jų formavosi reguliarių kanalų tinklai.

    Vis dėlto tokios sistemos turėjo ir pažeidžiamumų. Tyrėjai kelia prielaidą, kad Eufrato vagos pokyčiai ilgainiui galėjo palikti dalį infrastruktūros be pagrindinio vandens šaltinio, o tai pietų Mesopotamijos lygumose, kur upės linkusios keisti kursą, buvo pasikartojantis iššūkis.

    Eridu atvejis primena, kad ankstyvųjų miestų augimas rėmėsi ne vien amatų ar prekybos plėtra, bet ir sudėtingais vandens valdymo sprendimais. Tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip žemdirbystės technologijos prisidėjo prie ilgalaikio urbanizacijos proceso ir regiono klestėjimo.

  • Archeologai Maroke atkasė stulbinantį gynybos kompleksą: pasirodė, jis tūkstantmečiais senesnis

    Tarptautinė archeologų komanda Maroke, Oued Beht vietovėje, paskelbė aptikusi įspūdingą įtvirtinimų sistemą, kuri, kaip rodo nauji datavimai, buvo pastatyta gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimai atlikti vykdant Oued Beht Archaeological Project, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale Libyan Studies.

    Esminis atradimo elementas yra platus gynybinis griovys ir už jo supiltas žemių pylimas, saugojęs pietinę gyvenvietės dalį. Anksčiau matomos akmeninės struktūros ilgą laiką klaidino tyrėjus ir trukdė tiksliai nustatyti, kada įtvirtinimai atsirado ir kokią funkciją atliko.

    2023 metais vykę kasinėjimai atvėrė ankstesnį vietovės raidos etapą ir leido peržiūrėti senas prielaidas. Net 17 naujų radiokarboninių datų įtvirtinimų statybą nukėlė į II tūkstantmetį prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad ši gynybos architektūra regione yra viena seniausių tokio tipo.

    Įtvirtinimai buvo derinami su natūraliu reljefu: gyvenvietė įsikūrė ant kalvos virš Oued Beht upės, todėl pati vieta jau turėjo aiškių gynybinių pranašumų. Vis dėlto papildomi pylimai rodo sąmoningą kraštovaizdžio pertvarkymą ir siekį sukurti dar saugesnę, labiau kontroliuojamą erdvę.

    Oued Beht laikoma išskirtinai svarbia Vakarų Šiaurės Afrikos priešistorei: 2021 metais čia identifikuota apie 10 hektarų ploto gyvenvietė, siejama su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Rasti radiniai leidžia spręsti ir apie tolimus ryšius, galėjusius siekti net Pirėnų pusiasalį, o ankstyviausias apgyvendinimas šioje teritorijoje siejamas su IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Nauji duomenys keičia ankstesnį vaizdą, nes ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama vėlyvajam neolitui. Dabar patvirtinama, kad II tūkstantmetyje prieš mūsų erą veikla čia taip pat buvo reikšminga, o įtvirtinimų mastas leidžia kalbėti apie planavimą, darbo jėgos telkimą ir sudėtingesnę bendruomenės organizaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad tai ne pavienis griovys ar atsitiktinė siena, o dalis nuoseklios gyvenvietės erdvės struktūros. Tyrėjų vertinimu, laikui bėgant gyvenimas galėjo slinkti iš atviresnės šiaurinės zonos į labiau uolėtą pietinę kalvos dalį, kur natūralios gynybinės sąlygos buvo palankesnės.

    Ypatinga ir tai, kad vietos strateginė reikšmė išliko per amžius: vėlesniais laikotarpiais įtvirtinimų idėja buvo perimta iš naujo. Viduramžiais šioje vietoje pastatyta masyvi akmeninė siena sustiprino ankstesnę gynybinę logiką, rodydama, kad tas pats reljefo pranašumas buvo akivaizdus skirtingoms bendruomenėms tūkstantmečių tėkmėje.

  • Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados provincijoje pietų Ispanijoje esančiuose trijuose urvuose aptikti beveik 1 000 žmonių kaulų ir dantų fragmentų paskatino naują diskusiją apie neolito laikotarpio smurtą ir kanibalizmą. Tarptautinė mokslininkų grupė, iš naujo ištyrusi seniai surinktas kolekcijas, teigia radusi požymių, kad kai kuriais atvejais žmonių kūnai buvo sąmoningai išardomi ir galėjo būti vartojami kaip maistas.

    Tyrimas apėmė Malalmuerzo, Carigüelos ir Majólicų urvus, kurie archeologams žinomi jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol jų radiniai nebuvo taip tiksliai datuoti. Šį kartą pasitelktas tiesioginis radiokarboninis datavimas ir tafonominė analizė, leidžianti atskirti žmogaus veiklos pėdsakus nuo natūralių suirimą ar gyvūnų poveikį rodančių žymių.

    Kaulų pjūviai ir lūžiai

    Pasak tyrėjų, dalyje kaulų matyti pjūvių žymės, specifiniai lūžiai ir įkandimų pėdsakai, suderinami su kryptingu minkštųjų audinių šalinimu. Tokie požymiai archeologijoje dažnai siejami su kūnų išdorojimu, kai kaulai skaldomi siekiant pasiekti čiulpus arba atskirti galūnių dalis.

    Komanda nurodo, kad vertinant šiuos ženklus svarbus kontekstas: vien tik pjūviai dar nereiškia kanibalizmo, nes panašios manipuliacijos galėjo būti atliekamos ir per laidojimo ritualus. Todėl analizuotas ne tik pačių kaulų pažeidimų pobūdis, bet ir jų pasiskirstymas urvuose, mišrios kaulų sankaupos, deginimo pėdsakai bei tai, ar radiniai susiję su smurto aplinka.

    Skirtingos istorijos trijuose urvuose

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur radiniai datuojami maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą. Tyrėjų vertinimu, čia galėjo būti kolektyvinio smurto epizodas, po kurio dalis aukų buvo išdorotos, o tai galėtų rodyti kanibalizmo veiksmus po konflikto.

    Carigüelos urve, kaip teigiama, kanibalizmo požymiai fiksuojami per kelis neolito laikotarpio epizodus, o praktika galėjo kartotis skirtingu metu. Vienas neįprasčiausių radinių – du specialiai modifikuoti kaukolės fragmentai, kuriuos, pagal pažeidimų pobūdį ir formą, galėjo būti bandoma pritaikyti kaip indus.

    Majólicų urve vėliausias epizodas datuojamas maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą, tačiau tyrėjai nemato aiškaus smurto konteksto, būdingo Malalmuerzo atvejui. Kai kurie kaulai nudažyti raudonai, o tai siejama su cinobru – mineralu, kurį priešistorės bendruomenės kai kur Europoje naudojo ritualams ir laidojimo praktikoms, todėl ši vieta gali rodyti kitokį, labiau apeiginį elgesio modelį.

    Kodėl svarbūs nauji metodai

    Tyrimas pabrėžia, kaip smarkiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė archeologinių radinių interpretavimo galimybės. Radiokarboninis datavimas leidžia tiksliau atskirti skirtingus epizodus, o mikroskopinė kaulų paviršiaus analizė padeda įvertinti, ar žymes paliko akmeniniai įrankiai, dantys, ar natūralūs procesai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį europinį kontekstą: įvairiuose regionuose fiksuojami atvejai, kai antropofagijos požymiai koncentruojasi tam tikrais laikotarpiais, o jų priežastys gali skirtis. Vienur tai siejama su konfliktu tarp grupių, kitur – su socialinės tvarkos kaita ar specifinėmis mirusiųjų tvarkymo tradicijomis, todėl vieno paaiškinimo visiems atvejams paprastai nebūna.

    Autoriai pabrėžia, kad jų išvados remiasi kaulų pažeidimų visuma ir konteksto analize, tačiau kanibalizmo interpretacija archeologijoje visuomet reikalauja atsargumo. Būtent todėl šiame darbe akcentuojama, kad panašiai atrodantys pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines realijas – nuo smurto iki ritualų.

    „Tai rodo, kad pietų Iberijos pusiasalyje neolito laikotarpiu kanibalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, o galėjo kartotis skirtingomis aplinkybėmis“, – teigė vienas tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

  • Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Mokslininkai, ištyrę kelias archeologines vietas Iberijos pusiasalyje, skelbia radę aiškių požymių, kad prieš maždaug 7 000 metų čia galėjo vykti kanibalizmo praktikos. Analizė rodo, jog tai, tikėtina, nebuvo pavienis smurto aktas, o pasikartojantys veiksmai, galėję turėti ritualinę prasmę.

    Tyrimas apėmė tris vietas dabartinės pietų Ispanijos regione: Malalmuerso, Kariguelos ir Majolikaso urvus. Žmogaus kaulų fragmentai šiuose urvuose archeologams žinomi seniai, tačiau ankstesniems vertinimams trūko tikslaus datavimo ir detalesnės mikroskopinės analizės.

    Naujausiame darbe sujungtas radiokarboninis datavimas ir daugiau nei 700 žmogaus kaulų fragmentų mikroskopinis tyrimas. Daugiausia medžiagos rasta Malalmuerso urve, kur identifikuoti bent 36 asmenų palaikai, o jų amžius siejamas su maždaug 5 300–4 950 metais prieš mūsų erą.

    Įpjovos, skilimai ir ugnies pėdsakai

    Didžiausią nerimą tyrėjams kelia kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai. Dalis kaulų turi būdingas pjūvio žymes, kurios siejamos su sąmoningu minkštųjų audinių šalinimu akmeniniais įrankiais, o kai kurie kaulai skelti taip, kad būtų galima pasiekti kaulų čiulpus.

    Be to, ant dalies radinių fiksuoti dantų palikti įspaudai, o kai kur matyti aukštos temperatūros poveikio ženklai. Tai leidžia svarstyti, kad kaulai galėjo kontaktuoti su ugnimi arba būti kaitinti, nors vien iš terminių pėdsakų neįmanoma vienareikšmiškai atkurti konkretaus paruošimo būdo.

    Kaukolės paverstos indais

    Kariguelos urve rasti du iš žmogaus kaukolių pagaminti objektai, kurie, tyrėjų vertinimu, buvo apdirbti taip, kad primintų indus ar taures. Kaukolės, pašalinus minkštuosius audinius, buvo perpjautos ir kruopščiai apdorotos, todėl tai nelaikoma atsitiktiniu suardymo rezultatu.

    Toks radinys stiprina prielaidą, kad bent dalis veiksmų turėjo simbolinį ar ritualinį kontekstą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad panašių artefaktų interpretacija visuomet sudėtinga, nes tarp praktinės paskirties ir ritualo dažnai būna neaiški riba.

    Raudonas pigmentas ir dvi versijos

    Majolikaso urve kai kurie, ypač jaunų žmonių, kaulai buvo padengti raudono pigmento sluoksniu. Analizė parodė, kad tai cinabaras, mineralas, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio sulfido, neretai siejamas su simbolinėmis praktikomis įvairiuose priešistoriniuose kontekstuose.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad raudono pigmento pėdsakų aptikta ir ant gyvūnų kaulų. Dėl to kol kas neaišku, ar cinabaras ant žmonių palaikų buvo tepamas sąmoningai, ar galėjo persiduoti netyčia, atliekant kitas veiklas.

    Pagrindinis klausimas lieka, kodėl žmonės galėjo valgyti kitus žmones. Tyrėjai išskiria dvi kryptis: vadinamąjį egzogrupinį kanibalizmą, kai aukomis tampa priešiškų bendruomenių nariai, ir endogrupinį kanibalizmą, kai su mirusiais savos bendruomenės nariais elgiamasi kaip su laidotuvių ritualo dalimi.

    Archeologai pabrėžia, kad kaulų žymės leidžia gana patikimai pasakyti, kas su palaikais buvo daroma, tačiau ne visada atsako, kokią prasmę tai turėjo tuometinėms bendruomenėms. Todėl galutinės išvados apie ritualą ar konfliktą priklausys nuo tolesnių tyrimų, papildomų radinių ir platesnio regioninio konteksto.

    „Kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai rodo kryptingus veiksmus, tačiau jų prasmę reikia vertinti atsargiai, įtraukiant visą archeologinį kontekstą“, – teigiama tyrimo išvadose.

  • Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Bileciko provincijoje, archeologai Gedikkaya kalvos ir İn olos komplekse aptiko apie 25 nedideles vėžlių figūrėles, iškaltas iš kalkakmenio. Dalis jų buvo papildomai aptepta moliu, o didžiausia siekia maždaug 30 centimetrų ilgį ir apie 20 centimetrų plotį.

    Pagal radiokarboniniais tyrimais datuotus greta rastus organinius radinius, šie objektai gali būti sukurti maždaug prieš 14 500–11 200 metų prieš mūsų erą. Tai būtų epipaleolito laikotarpis, kai bendruomenės Anatolijoje gyveno didelių klimato ir socialinių pokyčių fone, artėjant paskutinio ledynmečio pabaigai.

    Radinių vieta kelia klausimų

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne tik pats radinys, bet ir jo kontekstas. Figūrėlės aptiktos šalia žiedinių konstrukcijų, o dalis jų buvo įsmeigtos vertikaliai į žemę, tarsi sąmoningai paliktos konkrečioje padėtyje.

    Toks išdėstymas leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinai pamesti daiktai, o tam tikros veiklos pėdsakai. Archeologų vertinimu, ola galėjo būti naudojama kaip ritualinė ar simbolinė vieta, o figūrėlės galėjo būti susijusios su apeigomis.

    Skubotas atlikimas gali būti užuomina

    Neįprasta ir tai, kad dauguma figūrėlių atrodo grubiai apdorotos, kai kurios gali būti nebaigtos arba suformuotos skubotai. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dekoratyviniams objektams įprastai būdingas kruopštesnis apdirbimas, o čia svarbi galėjo būti pati gamybos veika.

    Tokiais atvejais archeologijoje dažnai svarstoma, jog reikšmingiausias buvo ne galutinis estetinis rezultatas, o pats procesas, galėjęs būti apeigų dalimi. Vis dėlto galutinių išvadų kol kas vengiama, nes reikalingi detalesni kontekstiniai ir laboratoriniai tyrimai.

    Kodėl vėžlys?

    Tyrėjų grupė neatmeta ir kraštovaizdžio simbolikos: keliama hipotezė, kad žmonės galėjo sieti Gedikkaya kalvos formą su vėžliu. Tokiu atveju pati vieta galėjo įgyti ypatingą reikšmę, o figūrėlės tapti jos simboliniais atitikmenimis.

    Vėžlio motyvas žinomas ir kitose Artimųjų Rytų bei Rytų Viduržemio regiono priešistorinėse kultūrose, tačiau reikšmės skyrėsi. Dažniausiai šis gyvūnas sietas su ilgaamžiškumu ir ištverme, tačiau nėra aišku, ar būtent taip jį suprato Anatolijos gyventojai prieš keliolika tūkstančių metų.

    Radinių konservavimas ir tolesnė analizė vykdoma Bileciko muziejuje ir universitete, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti figūrėlių paskirtį. Sprendžiant iš aptikimo aplinkybių, šis atradimas papildo įrodymus, kad epipaleolito bendruomenės kūrė simbolinius objektus ir galėjo turėti sudėtingesnes ritualines praktikas, nei ilgą laiką manyta.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.

  • 167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    Stirlingo pilies teritorijoje Škotijoje dar 1997 metais archeologų aptiktas vadinamasis Skeletas 150 ilgai kėlė mįslę: žmogaus kaulai buvo taip smarkiai sužaloti, kad dalis pažeidimų iš pradžių priskirta jau laikui po mirties. Palaikai rasti buvusios koplyčios vietoje kartu su dar septyniais viduramžių laikotarpio kapais.

    Situaciją pakeitė šiuolaikiniai tyrimo metodai. Pasitelkę mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma lūžių įvyko mirties akimirką arba visai prieš ją, o ne atsirado vėliau ardant kapą ar yrant kaulams.

    Žalojimų mastas išskirtinis: suskaičiuoti 167 lūžiai, tarp jų 61 kaukolėje ir 57 šonkauliuose. Sužaloti ir slanksteliai, galūnės bei dešinė ranka, o dalies šonkaulių lūžiai buvo zigzaginiai, panašūs į matomus šiuolaikinių eismo nelaimių aukoms, kai kūną veikia didelė koncentruota smūgio energija.

    Kas galėjo sukelti tokią jėgą

    Pasak tyrėjų, lūžių pobūdis prastai dera su paprastu kritimu iš aukščio, sutrypimu ar vieno ginklo smūgiu. Daug labiau tikėtina, kad kūną paveikė itin didelis kinetinis krūvis, būdingas sunkiam sviediniui, paleistam iš apgulties mašinos.

    Radiokarboninis datavimas rodo, kad vyras mirė apie 1300 metus. Tai sutampa su laikotarpiu, kai Stirlingo pilis buvo vienas svarbiausių Škotijos ir Anglijos konflikto taškų, o 1304 metais Anglijos karaliaus Eduardo I pajėgos vykdė pilies apgultį pirmojo Škotijos nepriklausomybės karo metu.

    Trebušetas ir istorinis kontekstas

    Istoriniai šaltiniai mini, kad apgultyje galėjo būti naudojamos didelės apgulties mašinos, įskaitant garsųjį War Wolf, laikomą vienu didžiausių kada nors pastatytų trebušetų. Tokios mašinos buvo skirtos mėtyti ypač sunkius akmeninius sviedinius į tvirtovių sienas, todėl jų smūgio energija galėjo būti mirtina net ir pataikius netiesiogiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymo, leidžiančio įvardyti konkrečią mašiną, kuri pražudė šį žmogų. Vis dėlto lūžių išsidėstymas leidžia manyti, kad mirtį sukėlė sviedinys iš trebušeto ar panašios apgulties mašinos, o auka galėjo stovėti ir būti nusisukusi nugara į atskriejusį smūgį.

    Tokie atvejai archeologijoje reti, nes masiniai sužalojimai kauluose paprastai būna sunkiai atskiriami nuo vėlesnių pažeidimų. Būtent todėl didelės raiškos vaizdinimo technologijos tampa vis svarbesnės: jos leidžia tiksliau atkurti mirties aplinkybes ir geriau suprasti viduramžių karo realybę ne vien iš kronikų, bet ir iš fizinių įrodymų.

  • Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjų aukštikalnėse archeologai fiksuoja išskirtinai ilgą ir, kaip rodo duomenys, beveik nepertraukiamą žmonių veiklos istoriją. Universitat Autònoma de Barcelona tyrėjų komanda, apibendrinusi radiokarboninius datavimus, skelbia, kad žmonės į kalnus reguliariai kildavo daugiau nei 10 000 metų.

    Mokslininkai išanalizavo 124 radiokarboninius mėginius, paimtus iš 45 archeologinių vietovių, ir sudarė viešai prieinamą aukštikalnių datų bazę. Šie duomenys leido tikslinti viso regiono chronologiją ir susieti ją su maždaug 380 žinomų objektų Pirenėjų teritorijoje.

    Seniausi pėdsakai aptikti uolų priedangoje Obagues de Ratera, maždaug 2 320 metrų aukštyje. Pagal radiokarboninius rezultatus pirmosios žmonių grupės čia pasirodė prieš maždaug 10 000 metų, netrukus po paskutinio ledynmečio pabaigos, kai šylantis klimatas palengvino sezoninį judėjimą į aukštumas.

    Ypatinga tai, kad Obagues de Ratera nebuvo vienkartinė stotelė. Toje pačioje vietoje užfiksuoti pėdsakai iš mezolito, perėjimo į neolitą, vėlesnių neolito ir bronzos laikotarpių, ankstyvojo geležies amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, taip pat ir iš XIX bei XX amžių.

    Panašios trukmės žmonių buvimą patvirtina ir kitos vietos. Cova del Sardo ola, esanti apie 1 780 metrų aukštyje, rodo maždaug 7 500 metų siekiančią veiklą, o Portarró priedangoje, apie 2 280 metrų aukštyje, aptikti duomenys siekia maždaug 7 300 metų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalnuose rasta ne tik trumpalaikių apsilankymų ženklų. Portarró vietovėje aptiktos konstrukcijų liekanos, įrengtos iš sausai sudėtų akmenų ir medienos, datuojamos maždaug 5 000 metų senumu ir laikomos vienu ankstyviausių akmeninės architektūros pavyzdžių Pirenėjuose.

    Radiokarboninių datų analizė taip pat išryškino laikotarpius, kai veikla aukštumose suintensyvėdavo. Vienas ryškesnių suaktyvėjimų siejamas su vėlyvuoju neolitu, maždaug prieš 5 300–4 500 metų, o vėlesni pakilimai matomi vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių sandūroje.

    Įdomu, kad vienas intensyvesnės veiklos etapų chronologiškai artimas Ötzi laikui, kai Alpėse žuvo vadinamasis Ledo žmogus, gyvenęs prieš maždaug 5 300 metų. Nors tai skirtingi regionai, panašus datų „sutankėjimas“ leidžia kelti klausimus apie platesnius klimato, maršrutų ir ūkio pokyčius Europoje.

    Iš viso regione įvardijama apie 380 archeologinių vietų, kurios apima galimas gyvenvietes, aptvarus, uolų priedangas, didžiulių ledynų atneštų riedulių panaudojimo struktūras ir akmenų ratilus. Tyrėjų vertinimu, šiandien atšiauriomis laikomos aukštikalnės tūkstantmečius buvo žmonių pasaulio dalis, susijusi su medžiokle, ganymu, išteklių paieška ir sezoniniu judėjimu.

  • Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje mokslininkų dėmesį traukia itin seni alyvmedžiai, kurių amžius, įvairiais vertinimais, siekia kelis tūkstančius metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Oliveira do Mouchão, augantis Mouriscas vietovėje Abrantes savivaldybėje, ir iki šiol brandinantis alyvuoges, nors kamieno vidus dalinai tuščiaviduris.

    Dar įspūdingesnė istorija siejama su Oliveira do Peso, augančiu Herdade do Peso teritorijoje Alentejo regione. 2021 metais atliktas vertinimas rodė, kad medis gali būti maždaug 3 712 metų amžiaus, o tai jį priartintų prie seniausių žinomų gyvų savo rūšies atstovų Europoje.

    Tikslaus tokių medžių amžiaus nustatymas – viena sudėtingiausių dendrologijos užduočių. Įprastai medžių amžius tikslinamas skaičiuojant rieves, tačiau labai seni alyvmedžiai dažnai turi išpuvusią ar sunykusią kamieno šerdį, todėl klasikiniai dendrochronologiniai metodai tampa riboti arba visai nebepritaikomi.

    Dėl šios priežasties Trás-os-Montes e Alto Douro universiteto tyrėjai alyvmedžių amžių bando vertinti netiesiogiai, taikydami matavimais paremtus modelius. Analizuojami kamieno apimtis, skersmuo, aukštis ir kiti parametrai, o gauti duomenys įvertinami matematiniu modeliu, leidžiančiu pateikti tikėtiną amžiaus intervalą.

    Taikant šį metodą, 2016 metais Oliveira do Mouchão amžius buvo įvertintas maždaug 3 350 metų. Visgi patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie skaičiavimai turi paklaidą: masyvus, susisukęs kamienas ne visada reiškia tokį patį įspūdingą amžių, o kai kurių senų alyvmedžių „išvaizda“ gali klaidinti.

    Kita vertus, net ir atsargiai vertinant tikslius skaičius, šie Portugalijos alyvmedžiai laikomi išskirtiniais istorijos liudininkais. Jei amžiaus vertinimai artimi tikrovei, jie galėjo augti dar bronzos amžiaus bendruomenių laikais, vėliau matyti romėnų įtaką Pirėnų pusiasalyje, viduramžių virsmus ir šiuolaikinės Portugalijos susikūrimą.

    Mokslininkai ilgaamžiškumą aiškina biologinėmis alyvmedžių savybėmis. Alyvmedžiai pasižymi gebėjimu atsinaujinti: net kai dalis audinių žūva, medis gali leisti naujus ūglius ir taip tęsti augimą. Prie išlikimo prisideda ir atsparumas karščiui bei sausrai, būdingiems Viduržemio jūros regiono klimatui.

    Tokie atvejai vis dažniau tampa ne tik mokslinių tyrimų, bet ir gamtos paveldo apsaugos klausimu. Senieji medžiai yra pažeidžiami dėl ekstremalių karščių, ilgėjančių sausrų ir dirvožemio nualinimo, todėl jų stebėsena ir priežiūra laikoma svarbia siekiant išsaugoti unikalius gyvus gamtos objektus ateities kartoms.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.