Tag: Radiokarboninis datavimas

  • Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių vienuolynuose palaidoti žmonės atrodė mirę šimtais metų anksčiau, nei galėjo būti iš tikrųjų – bent jau taip rodė radiokarboninis datavimas. Iš naujo ištyrę 27 asmenų palaikus mokslininkai nustatė, kad dalis gautų datų akivaizdžiai prasilenkė su pačių laidojimo vietų istorija.

    Tyrimą atliko Pietų Danijos universiteto ir Groningeno Izotopų tyrimų centro mokslininkai. Jie atkreipė dėmesį į atvejį Svendborge: radiokarboninis testas rodė mirtį 1100–1155 metais, nors pranciškonų vienuolynas ten įkurtas tik 1236 metais. Panašus neatitikimas fiksuotas ir Viborge, kur palaikai buvo „nukelti“ iki laikotarpio ne vėliau kaip 976 metai, nors vienuolynas toje vietoje atsirado daugiau nei po šimto metų.

    Problemos šaknis – ne pačiuose archeologiniuose sluoksniuose ar „netikėtose“ istorijos interpretacijose, o žmonių mityboje. Radiokarboninis datavimas paremtas anglies-14 izotopo kiekiu: kol organizmas gyvas, jis anglies junginių gauna su maistu, o po mirties anglis-14 pradeda irti, todėl pagal jos kiekį skaičiuojamas laikas nuo mirties.

    Tačiau šis mechanizmas komplikuojasi, kai žmogus valgė daug gėlavandenių žuvų. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ anglies iš nuosėdų ir uolienų, kurioje anglies-14 gerokai mažiau nei atmosferoje. Žuvys tokią anglį perima, o vėliau ji patenka ir į žmones, todėl kauluose susidaro mažesnis anglies-14 kiekis, nei turėtų būti pagal realų mirties laiką.

    Kodėl žuvys iškreipia datavimą

    Dėl vadinamojo gėlavandenio rezervuaro efekto palaikai gali atrodyti gerokai senesni, nei yra iš tikrųjų. Kaare Lund Rasmussen iš Pietų Danijos universiteto aiškina, kad kraštutiniais atvejais žuvys iš Reino gali lemti įspūdį, jog jos yra net 1 300 metų „senesnės“ už tuo pačiu metu gyvenusius sausumos organizmus.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvieną neteisingą datą galima tiesiog pataisyti tuo pačiu skaičiumi. Skirtumas priklauso nuo konkrečios mitybos ir vietos vandens telkinių savybių – todėl būtina vertinti papildomus cheminius rodiklius.

    Religija ir 180 pasninko dienų per metus

    Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl viduramžių Danijoje žuvies galėjo būti valgoma itin daug. Svarbų vaidmenį atliko religija: krikščioniškoje Europoje galiojo apie 180 pasninko dienų per metus, kai buvo ribojama šiltakraujų gyvūnų mėsa, o gėlavandenės žuvys buvo leidžiamos.

    Be to, kai kuriose bendruomenėse žuvis galėjo būti laikoma net prestižiniu maistu. Tyrėjai rado ir cheminį argumentą: tirtuose kauluose nustatytas padidėjęs azoto-15 lygis, kuris gali rodyti didesnę vandens kilmės baltymų dalį mityboje.

    Ne tik Danijos problema

    Panašių neatitikimų mokslininkai mato ir kituose pavyzdžiuose – minimi karaliaus Ričardo III palaikai bei archeologiniai radiniai Balkanuose. Vienu atveju žmogaus kaulai atrodė net 500 metų senesni už iš gyvūnų kaulų pagamintus strėlių antgalius, rastus įsmigusius skeletuose.

    Naujų išvadų autoriai ragina archeologus radiokarboninio datavimo nevertinti kaip nuo žmogaus mitybos nepriklausomo rezultato. Jie rekomenduoja atsižvelgti į azoto-15 rodiklius ir taikyti korekcinius modelius, kad datavimas būtų tikslesnis.

  • Gėlavandenės žuvys gali „pasendinti“ palaikus: kodėl radiokarbono datos klysta šimtmečiais

    Viduramžių kapavietė Danijos Svendborgo bažnyčioje archeologams pateikė mįslę: pagal statinio sluoksnius ir kapo vietą žmogus turėjo būti palaidotas po 1236 metų, kai iškilo pranciškonų vienuolynas. Tačiau radiokarboninis kaulų datavimas parodė, kad mirtis galėjo įvykti dar 1100–1155 metais – beveik šimtmečiu anksčiau.

    Toks neatitikimas privertė ieškoti paaiškinimo ne kapo kontekste, o pačiuose kauluose. Kaip rašo „ZME Science“, nauja 27 viduramžių palaidojimų analizė rodo, kad kai kuriuos datavimo „laiko šuolius“ galėjo sukelti gėlavandenių žuvų vartojimas.

    Tyrėjai nustatė, kad šeši iš 27 skeletų davė datas, kurios nesiderino su palaidojimo vietų istorija. Kitaip tariant, radiokarbono testai juos „perkėlė“ į laikotarpį, kai vienuolynai, kuriuose jie rasti, dar net nebuvo pastatyti.

    Pagrindinė hipotezė paprasta: žmogaus mityba gali iškreipti radiokarboninio datavimo rezultatus taip, kad palaikai atrodytų net šimtmečiais senesni, nei yra iš tikrųjų.

    Kaip veikia radiokarboninis datavimas

    Radiokarboninis datavimas remiasi anglies-14 izotopu. Kol organizmas gyvas, jis per maistą nuolat „papildo“ anglies-14 atsargas – augalai ją gauna iš atmosferos, gyvūnai suėda augalus, o žmonės vartoja ir vienus, ir kitus.

    Mirus anglies-14 nebeįsisavinama, o likęs izotopas pradeda irti žinomu tempu. Išmatavę, kiek anglies-14 liko, mokslininkai apskaičiuoja, kada organizmas mirė.

    Problema ta, kad anglis į mitybos grandinę ne visada patenka tiesiai iš atmosferos. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ geologinės kilmės anglies, kurioje anglies-14 beveik nebėra – todėl ja mintantys organizmai laboratorijoje gali pasirodyti daug senesni.

    „Gėlavandenio rezervuaro efektas“

    Gėlavandenės žuvys gali sukaupti seną, iš nuogulų ar uolienų į vandenį patenkančią anglį. Kai žmogus ilgą laiką valgo daug tokių žuvų, dalis šios anglies patenka į kaulus.

    Dėl to du tais pačiais metais mirę žmonės teoriškai gali „gauti“ labai skirtingas radiokarbonines datas – priklausomai nuo to, kiek jų racione buvo gėlavandenių žuvų. Šis reiškinys vadinamas gėlavandenio rezervuaro efektu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad paklaida gali būti didelė: kraštutiniais atvejais Reino žuvys gali atrodyti iki 1 300 metų senesnės nei sausumos gyvūnai, gyvenę tuo pačiu metu. Sūriavandenės žuvys taip pat sukelia panašų efektą, tačiau jis dažniausiai labiau nuspėjamas – pavyzdžiui, Šiaurės jūroje minimas maždaug 400 metų „poslinkis“.

    Archeologai jau įpratę taikyti korekcijas jūrų gėrybėms, tačiau gėlavandenės sistemos yra daug įvairesnės: srauniose upėse poveikis gali būti ryškus, o kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – beveik išnykti, nes vanduo su atmosfera pasiekia pusiausvyrą.

    Kodėl vienuolynuose ši klaida ypač tikėtina

    Viduramžiais gėlavandenės žuvys daugeliui europiečių nebuvo retas patiekalas. Gavėnios ir kitų pasninko laikotarpių tradicijos ribojo sausumos gyvūnų mėsą, o žuvis buvo leidžiama – kai kur ji tapdavo svarbia kasdienės mitybos dalimi.

    Todėl vienuolynų kapinės yra patraukli vieta tikrinti, kaip mityba veikia datavimą: pastatų statybos datos dažnai istoriškai žinomos, tad palaidojimai logiškai negali būti senesni už pačius statinius.

    Tyrime analizuoti 27 skeletai iš septynių vienuolynų laidojimo vietų Danijoje ir šiaurinėje Vokietijoje. Pateikti ir ryškūs pavyzdžiai: Viborge vienas skeletas radiokarbonu datuotas 775–975 metais, nors vienuolynas, kaip nurodoma, įkurtas 1120 metais; dar vienas atvejis – Olborge, kur datos siekė 775–990 metus, nors pranciškonų vienuolynas įkurtas 1240 metais.

    Kaip mokslininkai bando ištaisyti datavimo klaidas

    Kad patikrintų mitybos įtaką, mokslininkai ieško cheminių „pėdsakų“ kauluose. Visi 27 skeletai parodė padidėjusius azoto-15 lygius – stabilų izotopą, kuris gali padėti spręsti apie baltymų šaltinius žmogaus racione.

    Kartu naudojant anglies izotopų matavimus ir archeologinį kontekstą, tyrėjai padarė išvadą, kad šie žmonės vartojo nemažai gėlavandenės kilmės baltymų. Tuomet, lyginant izotopų santykius su vietiniais „baziniais“ sausumos augalų, gyvulių ir vandens organizmų rodikliais, galima modeliuoti, kiek žuvies sudarė mitybą, ir apskaičiuoti individualią korekciją datoms.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad dėl didelių skirtumų tarp gėlavandenių ekosistemų lieka neapibrėžtumo. Tačiau dietos nustatymas prieš interpretuojant radiokarbono rezultatus laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių „neperkelti“ ištisų bendruomenių į neteisingą šimtmetį.

    Panaši problema anksčiau buvo pastebėta ir kitur: minimas atvejis, kai Anglijos karaliaus Richardo III palaikai iš pradžių atrodė senesni, kol buvo atsižvelgta į jo mityboje buvusias jūrų gėrybes. Naujausi aptariami rezultatai publikuoti žurnale „npj Heritage Science“.

  • 6 000 metų senumo kaulinės „rurkos“ Kaukaze: mokslininkai nustatė žaliavą, bet paskirtis – mįslė

    6 000 metų senumo kaulinės „rurkos“ Kaukaze: mokslininkai nustatė žaliavą, bet paskirtis – mįslė

    Kaukazo Pietuose archeologus glumina neįprasti, pailgi ir vamzdelį primenantys kauliniai dirbiniai, kurių amžius siekia maždaug 6 000 metų. Nors jų paskirtis iki šiol neaiški, mokslininkams pavyko bent iš dalies priartėti prie atsakymo – nustatyta, iš kokių gyvūnų kaulų šie objektai buvo pagaminti.

    Radinių rinkinys aptiktas Jeghegis-1 archeologinėje vietovėje – uolinėje slėptuvėje to paties pavadinimo upės slėnyje, maždaug 1 500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaip rašoma žurnale „Archaeological Research in Asia“, radiokarboninis datavimas rodo, kad čia žmonės gyveno tarp 4100 ir 3500 metų prieš mūsų erą.

    Tai buvo chalkolito laikotarpis – metas, kai regione vyko svarbūs technologiniai ir ūkiniai pokyčiai. Nors ankstyvoji metalurgija jau skynėsi kelią, kasdienėje veikloje vis dar plačiai naudotos akmens priemonės, o organinės medžiagos – kaulas ar ragas – išliko svarbia žaliava įrankiams bei kitiems daiktams.

    Iš viso tarptautinė tyrėjų komanda išanalizavo 40 kaulinių artefaktų: nuo žaliavos fragmentų ir gamybos atliekų iki pusgaminių bei baigtų įrankių. Didžiausio dėmesio sulaukė 19 pailgų, „rurkomis“ pavadintų objektų – jų paviršiuje matyti pjovimo, pjūkliavimo, šlifavimo ir mechaninio apdirbimo žymės, o dalis dirbinių, sprendžiant iš pėdsakų, taip ir liko neužbaigti.

    Kam galėjo būti naudojami paslaptingi vamzdeliai?

    Į ką šie dirbiniai labiausiai panašūs – vieno atsakymo kol kas nėra. Tyrėjai neatmeta, kad panašūs objektai galėjo būti naudojami kaip muzikos instrumentai, nedideli indeliai, amuletai ar papuošalai.

    Įdomu tai, kad forma kartojasi, o tai gali reikšti, jog gamyba vyko laikantis tam tikrų nusistovėjusių taisyklių. Taip pat keliama prielaida, kad vamzdeliai galėjo turėti socialinę reikšmę – pavyzdžiui, būti susiję su savininko statusu.

    ZooMS metodas padėjo nustatyti, iš ko pagaminti radiniai

    Svarbiu proveržiu tapo ZooMS metodas – tai gyvūnų rūšių identifikavimas pagal kauluose išlikusių kolageno baltymų „parašus“. Šis būdas ypač naudingas, kai kaulo fragmentai yra taip apdirbti ar sunykę, kad pagal anatominę formą jų atpažinti neįmanoma.

    Tyrėjai pabrėžia, kad mėginiai buvo imami minimaliai invazyviai, siekiant kuo mažiau pažeisti artefaktus. Taip pavyko išsaugoti radinių būklę, kartu gaunant pakankamai duomenų rūšiai nustatyti.

    Nustatyta 39 iš 40 artefaktų kilmė. Paaiškėjo, kad 16 dirbinių pagaminti iš ožkų kaulų, 11 – iš avių, 6 – iš triušių, 1 – iš gazelės, o 2 priskirti kiaulės arba šerno kaului. Dar trijų mėginių pavyko priskirti tik platesnėms gyvūnų grupėms.

    Ką radiniai pasako apie to meto gyvenimą?

    Tyrėjų teigimu, avių ir ožkų dominavimas nėra netikėtas: šie gyvūnai, tikėtina, sudarė vietos ūkio pagrindą, suteikdami mėsą, pieną, vilną ir žaliavas gaminiams. Tai leidžia manyti, kad bendruomenė aktyviai naudojo tai, ką turėjo kasdienėje aplinkoje.

    Artefaktų paviršiuje matomi pėdsakai rodo gana pažangius organinių medžiagų apdirbimo įgūdžius. Pagal žymes daroma prielaida, kad formavimui naudoti akmeniniai įrankiai, o aiškių metalinių įrankių apdirbimo pėdsakų nenustatyta, nors laikotarpis siejamas su ankstyvu metalo naudojimu.

    Rastos gamybos atliekos, pusgaminiai, žaliavos fragmentai ir baigti įrankiai leidžia spėti, kad bent dalis gamybos proceso vyko pačioje Jeghegis-1 slėptuvėje. Tačiau pagrindinis klausimas – kam tiksliai buvo skirti pailgi vamzdeliai – kol kas lieka atviras.

  • Prie Ararato rasta 9 m gylyje apdegusios medienos: tyrėjai tikrina, ar tai Nojaus arkos pėdsakai

    Prie Ararato rasta 9 m gylyje apdegusios medienos: tyrėjai tikrina, ar tai Nojaus arkos pėdsakai

    Netoli Ararato kalno Turkijoje tyrėjai pranešė aptikę apdegusios medienos fragmentų maždaug 9 metrų gylyje. Radinys iškeltas gręžiniais Durupınar formacijoje – vietoje, kuri jau dešimtmečius siejama su bandymais rasti Nojaus arkos pėdsakų.

    Kaip skelbiama „GlobeNewswire“ pranešime, kartu pristatyti ir georadaro tyrimų duomenys, kuriuose fiksuojamos reguliarios anomalijos. Jos primena galimus koridorius, patalpas ir kelių lygių struktūrą po žeme.

    Didžiausią susidomėjimą kelia tai, kad mediena rasta ne paviršiuje, kur ją galėjo atnešti vanduo ar vėjas, o giliai geologiniame sluoksnyje. Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, jog dar per anksti daryti išvadą, kad tai būtų biblinio tvano laikų liekanos.

    Mėginiai perduoti laboratorijoms: planuojama nustatyti jų amžių radiokarboniniu C-14 metodu ir identifikuoti medienos rūšį. Atsakymai turėtų padėti įvertinti, kaip toks materialas atsidūrė tiriamoje vietoje ir ar jis nebuvo perneštas natūralių procesų.

    Kas žinoma apie georadaro „anomalijas“

    Tyrėjas Khosrow Bakhtar pranešė, kad georadaro skenavimuose matomos taisyklingos struktūros, kurias galima interpretuoti kaip ertmes ar vidines erdves. Pasak jo, gali būti, kad formacijos viduje slypi kelių aukštų konstrukcija.

    Ši detalė kai kuriems tyrimo entuziastams atrodo intriguojanti, nes biblinis pasakojimas apie Nojaus arką mini tris „kondygnacijas“. Tačiau kol kas tai tėra interpretacija – be tiesioginių įrodymų, patvirtinančių žmogaus sukurtą objektą.

    Be to, patys archeologai neatmeta ir kur kas proziškesnių paaiškinimų. Tarp jų – galimybė, kad apdegusi mediena galėjo būti, pavyzdžiui, senovinio laužo liekana, likusi nuo čia kadaise buvusių piemenų.

    Kodėl ši vieta taip traukia dėmesį

    Durupınar formacija yra netoli Ararato kalno ir dėmesį pritraukia nuo 1959 metų. Iš oro ji primena didžiulės valties formą, o jos ilgis siekia apie 157 metrus.

    Vis dėlto iki šiol, nepaisant ekspedicijų, nebuvo pateikta visuotinai priimtų įrodymų, kad ši struktūra yra dirbtinės kilmės. Dalis geologų laikosi nuomonės, kad tokį pavidalą galėjo suformuoti natūralūs geologiniai procesai.

    Todėl lemiamu veiksniu gali tapti laboratorinių tyrimų rezultatai: būtent C-14 datavimas ir medienos identifikavimas turėtų suteikti aiškesnį atsakymą, ar radiniai gali būti siejami su senovine konstrukcija, ar tai tik atsitiktinės kilmės organinė medžiaga.

  • Peru rasta 1 200 metų šuns mumija: iš pradžių archeologai ją palaikė nesena

    Peru pakrantės dykumoje archeologai aptiko neįprastai gerai išsilaikiusią šuns mumiją – jos skeletas buvo beveik pilnas, o oda išlikusi taip gerai, kad radinys iš pradžių pasirodė esantis palyginti nesenas.

    Kaip rašo „ZME Science“, kasinėjimų komanda netgi svarstė, jog šuo galėjo būti palaidotas gerokai vėliau – galbūt per plėšikavimo laikotarpį, kuris šią vietą buvo nusiaubęs maždaug prieš 50 metų.

    Tačiau radiokarboninis datavimas parodė visai ką kita: šuo mirė maždaug prieš 1 200 metų. Tai reiškia, kad gyvūnas gyveno 688–870 mūsų eros metais, kai didelę dabartinio Peru dalį valdė Vari (Wari) imperija.

    Tyrėjai, nagrinėję išlikusią odą ir neįprastą trūkstamų dantų raštą, priėjo prie išvados, kad tai buvo senovinė Peru beplaukių šunų atmaina – veislė, kuri Peru aptinkama ir šiandien. Be to, toje pačioje laidojimo komplekso teritorijoje rasta ir daugiau šunų liekanų.

    Radinys iš Castillo de Huarmey

    Mumija rasta komplekse Castillo de Huarmey – senovinėje vietovėje Peru Ramiojo vandenyno pakrantėje, apie 306 kilometrus į šiaurę nuo Limos. Prieš daugiau nei tūkstantį metų tai buvo svarbus Vari administracinis ir ceremoninis centras.

    Vieta archeologams gerai žinoma: 2012 metais čia buvo aptiktas įspūdingas nepažeistas karališkasis kapas su 58 aukšto statuso moterimis, šešiais žmonių aukojimo atvejais ir maždaug 1 300 artefaktų. Vėliau rasti ir elito amatininkų kapai su vertingais metaliniais įrankiais.

    Vis dėlto dalis komplekso buvo suardyta. 1970 metais galingas žemės drebėjimas apgadino teritoriją, atidengė laidojimo kameras ir pritraukė plėšikus – dėl to skirtingų laikotarpių palaikai vietomis susimaišė.

    Tyrėjams padėjo išskirtinai sausas pakrantės dykumos klimatas: organinės medžiagos, įskaitant odą ir kaulus, kai kur išsilaikė neįprastai gerai.

    Kiek šunų rasta ir kuo jie išsiskyrė

    Dirbdami su suardytais sluoksniais archeologai surinko 341 šuns kaulą, priskiriamą mažiausiai 19 gyvūnų, o kartu su beveik pilna mumija bendras minimalus šunų skaičius vietoje išaugo iki 20.

    Tarp radinių išsiskyrė ir dvi kaukolės: viena buvo gana didelė, o kitos kaukolės oda ir ausys buvo išlikusios. Pastaroji dar ir nudažyta cinobru – ryškiai raudonu pigmentu, naudotu Andų regiono laidojimo apeigose.

    Peru beplaukio šuns požymius tyrėjai siejo ne tik su oda, bet ir su dantimis. Tekste primenama, kad genetiniai tyrimai yra sieję FOXI3 geno pokyčius su menku kailiu ir kartu su dantų vystymosi sutrikimais – todėl trūkstami dantys gali būti vienas iš tokių šunų „parašų“.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad vien dantų trūkumas dar nėra galutinis įrodymas, jog šuo buvo beplaukis. Šiuo atveju papildomą užuominą suteikė mikroskopu matyti reti šviesūs plaukeliai ant išlikusios odos – kaip ir šiuolaikinių Peru beplaukių šunų, kurie ne visada būna visiškai pliki.

    Ką šunys reiškė Vari žmonėms

    Nustačius galimą veislę, iškilo kitas klausimas: kokį vaidmenį šie gyvūnai turėjo Vari visuomenėje. Ar jie buvo mylimi kompanionai, darbiniai gyvūnai, ar tiesiog prie gyvenviečių besisukioję maitėdos?

    Radinių kontekstas rodo, kad bent dalis šunų buvo palaidoti sąmoningai ir turėjo ypatingą reikšmę. Pavyzdžiui, vienas 6–8 savaičių šuniukas palaidotas kartu su elito amatininku, vadinamu „meistru krepšininku“, o kitas šuniukas – su vyru, kuris galėjo būti paaukotas ir laikytas kapo sargu.

    Tyrėjai neatmeta, kad kai kurie šunys galėjo būti laikomi dvasiniais palydovais, lydinčiais mirusiuosius į pomirtinį pasaulį – tokia tradicija siejama su vėlesnėmis Andų regiono praktikomis. Vis dėlto tiksli šių palaidojimų prasmė išlieka ne iki galo aiški.

    Kad suprastų, kaip šunys gyveno, komanda analizavo izotopus, išlikusius aštuonių šunų kauluose ir dantyse. Šie „cheminiai parašai“ leidžia spręsti apie mitybą ir kai kuriais atvejais – apie judėjimą: dantys labiau atspindi ankstyvą gyvenimo etapą, o kaulai – ilgesnį laikotarpį.

    Rezultatai parodė, kad dauguma šunų valgė kukurūzus arba gyvūnus, kurie maitinosi kukurūzais – tai buvo svarbi Vari mitybos dalis. Įdomu tai, kad įtariamų beplaukių šunų mitybos ženklai šuniukų amžiuje buvo labai panašūs į žmonių vaikų.

    Vėliau, šunims augant, mityba tapo įvairesnė. Tyrėjai svarsto, kad toks raštas gali rodyti kryptingesnę priežiūrą ar net organizuotą veisimą, nors vienareikšmiškai to patvirtinti neleidžia turimi duomenys.

    Ne visi šunys, panašu, gyveno vienodai: vieno gyvūno mitybos ženklai leidžia spėti, kad jis galėjo keliauti su lamų bandomis, o kiti greičiausiai maitinosi tuo, ką rasdavo. Ant tik šešių kaulų aptikta skerdimo žymių, todėl daroma prielaida, kad Vari žmonės šunis valgė retai.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Anthropological Archaeology“.

  • Tyrimas: žmonių šiltnamio dujos galėjo sustabdyti kito ledynmečio pradžią

    Kanados Bafino saloje traukiantis Barnso ledo kupolas atidengia samanų plotus, kurie saulės nematė apie 2 000 metų. Mokslininkai sako, kad šis ledynas tuo metu plėtėsi ne šiaip sau – tai galėjo būti kito Žemės ledynmečio užuomazga.

    Žurnale „Science“ publikuotame tyrime keliama mintis, kad žmonių sukeltos šiltnamio dujų emisijos šį procesą nutraukė dar jam įsibėgėjant. Kitaip tariant, iškastinio kuro deginimas galėjo „permušti“ natūralius klimato ciklus, kurie formavo Žemės klimatą milijonus metų.

    Tyrimo autoriai dėmesį sutelkė į Barnso ledo kupolą – paskutinę didžiulio Laurentidės ledyninio skydo, kadaise dengusio didelę Šiaurės Amerikos dalį, liekaną. Skirtingai nei daugelis ledynų, šis kupolas yra tarsi „prilipęs“ prie uolienų pagrindo, todėl po juo esanti augmenija nebuvo suardoma ir tapo savotišku istoriniu įrašu.

    Mokslininkų teigimu, maždaug nuo 1960 metų ledas ėmė sparčiai trauktis, o 2010 metais sniego kaupimosi zona, kur ledynas paprastai „pasipildo“, šiame kupole iš esmės išnyko. Tai laikoma ženklu, kad balansas tapo neigiamas – tirpimas ėmė viršyti prieaugį.

    Kaip atkurta ledo kupolo istorija

    Norėdami suprasti, kada ir kaip kito ledo kupolo ribos, tyrėjai rėmėsi dviem datavimo metodais. Vienas jų – kosminių spindulių poveikį fiksuojantis retas radioaktyvus berilio izotopas, aptinkamas uolienose, kurios ilgą laiką buvo atviros dangui.

    Šių mėginių analizė leido spręsti, kad senasis ledyninis skydas buvo susitraukęs iki mažiausio ploto maždaug prieš 3 560 metų. Vėlesniam etapui mokslininkai naudojo kitą „laikrodį“ – radiokarboninį datavimą.

    Ledynui traukiantis, iš po jo išlindusi augmenija – jau seniai žuvusios samanos ir kiti augalai – buvo datuota siekiant nustatyti, kada ledas jas užklojo. Taip buvo atkurtas vaizdas, kad ledo kupolas vėl ėmė plėstis maždaug prieš 2 000 metų, o ryškesnis augimo etapas sutapo su itin vėsiomis vasaromis 1780–1880 metų laikotarpiu.

    Kas siejama su 1960-aisiais ir šiltnamio dujomis

    Tyrime teigiama, kad būtent apie 1960 metus matomas aiškus lūžis, kai ledo kupolas iš plėtimosi fazės perėjo į spartų traukimąsi. Autoriai tai sieja su didėjančia šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje, kuri, jų vertinimu, galėjo nusverti natūralią tendenciją šiam regionui vėsti.

    Publikacijoje nurodoma, kad iki 1960 metų šiltnamio dujų kiekis buvo pakilęs maždaug 62 dalimis milijonui anglies dvideginio ekvivalento virš ikiindustrinio lygio, o iki 2024 metų pakilimas esą siekė dar apie 138 dalis milijonui. Šis fonas, anot tyrėjų, atitinka laiką, kai Bafino salos ledynai pradėjo aiškiai nykti.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad nereikėtų daryti supaprastintos išvados, jog globalus atšilimas „išgelbėjo“ žmoniją nuo ledynmečio. Ledynmečiai formuojasi tūkstantmečiais, o dabartinis klimato pokytis, mokslininkų vertinimu, reiškia, kad žmonija įžengė į dar menkai pažįstamą klimato režimą.

    Mokslinė diskusija dėl išvadų masto

    Ne visi mokslininkai sutinka, kad vien Barnso ledo kupolo augimo signalų pakanka tvirtinti, jog ledynmetis jau buvo „prasidėjęs“. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tradiciškai ledynmečio pradžia apibrėžiama tada, kai ima augti milžiniški ledyniniai skydai, sukaupiantys tiek ledo, kad tai reikšmingai paveikia pasaulinį jūros lygį.

    Tyrimo autoriai atsako, kad toks požiūris gali praleisti pačią pradžią – pirmuosius ledo augimo žingsnius, kurie kaip tik ir yra užfiksuoti šioje vietovėje. Anot jų, Barnso ledo kupolas suteikia retą galimybę stebėti, kaip re-ledynėjimas prasideda kraštovaizdyje.

    Tyrimas prisideda prie platesnės diskusijos apie tai, kiek žmonių sukelti išmetimai pakeitė ilgalaikius Žemės klimato ciklus ir ar ateityje bus „praleista“ daugiau natūraliai tikėtinų ledynėjimo etapų. Galutinis atsakymas, mokslininkų teigimu, priklausys ir nuo to, kokios bus būsimos anglies emisijos.

  • Škotijos saloje aptiko dingusį vienuolyną: po žeme slypėjo netikėta vienuolių veikla

    Škotijos saloje aptiko dingusį vienuolyną: po žeme slypėjo netikėta vienuolių veikla

    Ramus kraštas, bet audringa praeitis

    Škotijos vakaruose, mažai apgyvendintoje Lismore saloje archeologiniai tyrimai atskleidė ankstyvosios krikščionybės centro pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio tai rami vietovė, tačiau po žeme aptikti radiniai rodo, kad prieš daugiau nei tūkstantį metų čia veikė reikšminga bendruomenė.

    Tyrimai vyko netoli parapinės bažnyčios, kurios ištakos siekia viduramžius. Mokslininkai nurodo, kad aptikta teritorija sietina su istoriniu pavadinimu Lios Mòr, minimų ankstyvųjų šaltinių aprašomu religiniu centru.

    Kapinynas ir kryžiai patvirtino hipotezę

    Kasinėjimų metu rasta kapinyno liekanų, dekoruotų akmeninių kryžių fragmentų ir buvusių statinių pėdsakų. Radiokarboninis datavimas parodė, kad bent dalis palaidojimų siekia VII–XI amžius, o tai atitinka ankstyvųjų vienuolynų klestėjimo laikotarpį regione.

    Ilgą laiką mokslininkams trūko apčiuopiamų archeologinių įrodymų, kurie leistų tiksliai įvertinti šios vietos mastą ir vaidmenį. Situaciją pakeitė vietos bendruomenės iniciatyva: surinktos lėšos leido pritraukti profesionalius archeologus ir pradėti nuoseklius tyrimus.

    Netikėtas atradimas: metalo dirbtuvės

    Didžiausią nuostabą sukėlė radiniai, rodantys ne tik religinę, bet ir intensyvią ūkinę veiklą. Vienoje tyrinėtų vietų aptikta daugiau kaip 1 000 dirbtuvių atliekų fragmentų: tiglių, dangtelių ir molinių liejimo formų.

    Analizės parodė, kad čia dirbta su variu ir jo lydiniais, o kai kuriais atvejais naudotas ir sidabras bei auksas. Tarp galimų gaminių minimos dekoratyvinės segės ir kiti aukštos meninės vertės dirbiniai, leidžiantys spėti, jog tai galėjo būti specializuotas amatų centras.

    „Ši vieta buvo gerokai daugiau nei vien maldos erdvė: radiniai rodo profesionalią dirbtuvių veiklą ir aukštą amatininkystės lygį“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Be metalo apdirbimo įrodymų, aptikta kruopščiai apdirbtų kaulo ir rago fragmentų, medinių indų detalių bei įrankių, naudotų amatuose. Organinės medžiagos taip senose vietovėse išlieka retai, todėl tokie radiniai laikomi ypač vertingais, nes leidžia tiksliau rekonstruoti kasdienę veiklą.

    Archeologai pabrėžia, kad ankstyvųjų vienuolynų tinklas Škotijos vakaruose buvo glaudžiai susijęs su tuometine politine ir religine aplinka. Lismore priklausė teritorijoms, siejamoms su Dál Riata karalyste, o panašumai su kitų centrų radiniais leidžia kalbėti apie ryšius, apėmusius religiją, ekonomiką ir kultūrą.

    Istorinė tradicija vienuolyno įkūrimą sieja su VI amžiuje veikusia asmenybe, šventuoju Mo Luóc, airių misionieriumi, minimu kaip vienas krikščionybės sklaidos šiaurės Britanijoje veikėjų. Nors pasakojimai ilgai buvo labiau legendiniai nei įrodyti, nauji duomenys sustiprina prielaidą, kad Lismore iš tiesų buvo svarbus ankstyvosios krikščionybės centras.

    Tyrimai tęsiami, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti komplekso ribas, chronologiją ir tai, kaip vienuolynas buvo įsitraukęs į regiono prekybą bei amatų mainus. Tokie atradimai vis dažniau rodo, kad vienuolynai ankstyvaisiais viduramžiais veikė ir kaip technologinių žinių bei specializuotų amatų židiniai, o ne vien dvasinio gyvenimo erdvės.

  • 6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad viename seniausių pasaulio miestų Eridu dar prieš daugiau kaip 6 400 metų veikė didelio masto drėkinimo sistema. Tai reiškia, kad vietos bendruomenės labai anksti išmoko kryptingai valdyti Eufrato vandenį ir panaudoti jį žemdirbystei.

    Eridu, susiformavęs šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, laikomas vienu svarbiausių pietų Mesopotamijos centrų. Miestas reikšmingas ir kultūriškai, nes šumerų tradicijoje jam priskiriamas išskirtinis vaidmuo ankstyvosios miestų civilizacijos istorijoje.

    Tyrėjai drėkinimo tinklą identifikavo derindami palydovinių vaizdų analizę, lauko darbus ir radiokarboninį datavimą. Buvo nagrinėjami palydovų VISION-1 duomenys ir „Google Earth“ vaizdai, leidę atsekti senovinių kanalų linijas bei būdingas vėduoklės formos nuogulų zonas.

    2020 metais mokslininkai keliuose pasirinktose vietose iškasė nedidelius šurfus buvusių kanalų trasose ir paėmė mėginius, įskaitant gėlavandenių organizmų kriaukles. AMS radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausi pėdsakai siekia maždaug 4 540–4 443 metus prieš mūsų erą, kai drėkinimas jau viršijo paprastą naudojimąsi natūraliais užliejamais plotais.

    Dar įdomesnė yra vėlesnė raida: dalis kanalų, sudarančių taisyklingesnį, tarsi tinklinį planą, daugiausia datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Tuo laikotarpiu drėkinimo infrastruktūra, sprendžiant iš pėdsakų, buvo labiau išplėtota ir pritaikyta nuosekliai vandens skirstymo logikai.

    Mokslininkų vertinimu, tokia sistema galėjo užtikrinti stabilų maisto tiekimą miestui, aprūpindama apylinkes kviečių, miežių, datulių ir kitų kultūrų derliumi. Pietų Mesopotamijoje kritulių paprastai nepakako patikimai žemdirbystei, todėl kontroliuojamas drėkinimas buvo būtina sąlyga intensyvesnei žemės ūkio gamybai.

    Tyrimas taip pat parodo, kaip per šimtmečius keitėsi žmonių santykis su aplinka: ankstyvieji kanalai galėjo būti tarpinė stadija tarp natūralių užliejamų teritorijų ir sąmoningai suprojektuotos infrastruktūros. Vėliau natūralūs vandens keliai buvo vis labiau koreguojami, o vietoje jų formavosi reguliarių kanalų tinklai.

    Vis dėlto tokios sistemos turėjo ir pažeidžiamumų. Tyrėjai kelia prielaidą, kad Eufrato vagos pokyčiai ilgainiui galėjo palikti dalį infrastruktūros be pagrindinio vandens šaltinio, o tai pietų Mesopotamijos lygumose, kur upės linkusios keisti kursą, buvo pasikartojantis iššūkis.

    Eridu atvejis primena, kad ankstyvųjų miestų augimas rėmėsi ne vien amatų ar prekybos plėtra, bet ir sudėtingais vandens valdymo sprendimais. Tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip žemdirbystės technologijos prisidėjo prie ilgalaikio urbanizacijos proceso ir regiono klestėjimo.

  • Archeologai Maroke atkasė stulbinantį gynybos kompleksą: pasirodė, jis tūkstantmečiais senesnis

    Tarptautinė archeologų komanda Maroke, Oued Beht vietovėje, paskelbė aptikusi įspūdingą įtvirtinimų sistemą, kuri, kaip rodo nauji datavimai, buvo pastatyta gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimai atlikti vykdant Oued Beht Archaeological Project, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale Libyan Studies.

    Esminis atradimo elementas yra platus gynybinis griovys ir už jo supiltas žemių pylimas, saugojęs pietinę gyvenvietės dalį. Anksčiau matomos akmeninės struktūros ilgą laiką klaidino tyrėjus ir trukdė tiksliai nustatyti, kada įtvirtinimai atsirado ir kokią funkciją atliko.

    2023 metais vykę kasinėjimai atvėrė ankstesnį vietovės raidos etapą ir leido peržiūrėti senas prielaidas. Net 17 naujų radiokarboninių datų įtvirtinimų statybą nukėlė į II tūkstantmetį prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad ši gynybos architektūra regione yra viena seniausių tokio tipo.

    Įtvirtinimai buvo derinami su natūraliu reljefu: gyvenvietė įsikūrė ant kalvos virš Oued Beht upės, todėl pati vieta jau turėjo aiškių gynybinių pranašumų. Vis dėlto papildomi pylimai rodo sąmoningą kraštovaizdžio pertvarkymą ir siekį sukurti dar saugesnę, labiau kontroliuojamą erdvę.

    Oued Beht laikoma išskirtinai svarbia Vakarų Šiaurės Afrikos priešistorei: 2021 metais čia identifikuota apie 10 hektarų ploto gyvenvietė, siejama su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Rasti radiniai leidžia spręsti ir apie tolimus ryšius, galėjusius siekti net Pirėnų pusiasalį, o ankstyviausias apgyvendinimas šioje teritorijoje siejamas su IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Nauji duomenys keičia ankstesnį vaizdą, nes ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama vėlyvajam neolitui. Dabar patvirtinama, kad II tūkstantmetyje prieš mūsų erą veikla čia taip pat buvo reikšminga, o įtvirtinimų mastas leidžia kalbėti apie planavimą, darbo jėgos telkimą ir sudėtingesnę bendruomenės organizaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad tai ne pavienis griovys ar atsitiktinė siena, o dalis nuoseklios gyvenvietės erdvės struktūros. Tyrėjų vertinimu, laikui bėgant gyvenimas galėjo slinkti iš atviresnės šiaurinės zonos į labiau uolėtą pietinę kalvos dalį, kur natūralios gynybinės sąlygos buvo palankesnės.

    Ypatinga ir tai, kad vietos strateginė reikšmė išliko per amžius: vėlesniais laikotarpiais įtvirtinimų idėja buvo perimta iš naujo. Viduramžiais šioje vietoje pastatyta masyvi akmeninė siena sustiprino ankstesnę gynybinę logiką, rodydama, kad tas pats reljefo pranašumas buvo akivaizdus skirtingoms bendruomenėms tūkstantmečių tėkmėje.

  • Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados provincijoje pietų Ispanijoje esančiuose trijuose urvuose aptikti beveik 1 000 žmonių kaulų ir dantų fragmentų paskatino naują diskusiją apie neolito laikotarpio smurtą ir kanibalizmą. Tarptautinė mokslininkų grupė, iš naujo ištyrusi seniai surinktas kolekcijas, teigia radusi požymių, kad kai kuriais atvejais žmonių kūnai buvo sąmoningai išardomi ir galėjo būti vartojami kaip maistas.

    Tyrimas apėmė Malalmuerzo, Carigüelos ir Majólicų urvus, kurie archeologams žinomi jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol jų radiniai nebuvo taip tiksliai datuoti. Šį kartą pasitelktas tiesioginis radiokarboninis datavimas ir tafonominė analizė, leidžianti atskirti žmogaus veiklos pėdsakus nuo natūralių suirimą ar gyvūnų poveikį rodančių žymių.

    Kaulų pjūviai ir lūžiai

    Pasak tyrėjų, dalyje kaulų matyti pjūvių žymės, specifiniai lūžiai ir įkandimų pėdsakai, suderinami su kryptingu minkštųjų audinių šalinimu. Tokie požymiai archeologijoje dažnai siejami su kūnų išdorojimu, kai kaulai skaldomi siekiant pasiekti čiulpus arba atskirti galūnių dalis.

    Komanda nurodo, kad vertinant šiuos ženklus svarbus kontekstas: vien tik pjūviai dar nereiškia kanibalizmo, nes panašios manipuliacijos galėjo būti atliekamos ir per laidojimo ritualus. Todėl analizuotas ne tik pačių kaulų pažeidimų pobūdis, bet ir jų pasiskirstymas urvuose, mišrios kaulų sankaupos, deginimo pėdsakai bei tai, ar radiniai susiję su smurto aplinka.

    Skirtingos istorijos trijuose urvuose

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur radiniai datuojami maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą. Tyrėjų vertinimu, čia galėjo būti kolektyvinio smurto epizodas, po kurio dalis aukų buvo išdorotos, o tai galėtų rodyti kanibalizmo veiksmus po konflikto.

    Carigüelos urve, kaip teigiama, kanibalizmo požymiai fiksuojami per kelis neolito laikotarpio epizodus, o praktika galėjo kartotis skirtingu metu. Vienas neįprasčiausių radinių – du specialiai modifikuoti kaukolės fragmentai, kuriuos, pagal pažeidimų pobūdį ir formą, galėjo būti bandoma pritaikyti kaip indus.

    Majólicų urve vėliausias epizodas datuojamas maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą, tačiau tyrėjai nemato aiškaus smurto konteksto, būdingo Malalmuerzo atvejui. Kai kurie kaulai nudažyti raudonai, o tai siejama su cinobru – mineralu, kurį priešistorės bendruomenės kai kur Europoje naudojo ritualams ir laidojimo praktikoms, todėl ši vieta gali rodyti kitokį, labiau apeiginį elgesio modelį.

    Kodėl svarbūs nauji metodai

    Tyrimas pabrėžia, kaip smarkiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė archeologinių radinių interpretavimo galimybės. Radiokarboninis datavimas leidžia tiksliau atskirti skirtingus epizodus, o mikroskopinė kaulų paviršiaus analizė padeda įvertinti, ar žymes paliko akmeniniai įrankiai, dantys, ar natūralūs procesai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį europinį kontekstą: įvairiuose regionuose fiksuojami atvejai, kai antropofagijos požymiai koncentruojasi tam tikrais laikotarpiais, o jų priežastys gali skirtis. Vienur tai siejama su konfliktu tarp grupių, kitur – su socialinės tvarkos kaita ar specifinėmis mirusiųjų tvarkymo tradicijomis, todėl vieno paaiškinimo visiems atvejams paprastai nebūna.

    Autoriai pabrėžia, kad jų išvados remiasi kaulų pažeidimų visuma ir konteksto analize, tačiau kanibalizmo interpretacija archeologijoje visuomet reikalauja atsargumo. Būtent todėl šiame darbe akcentuojama, kad panašiai atrodantys pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines realijas – nuo smurto iki ritualų.

    „Tai rodo, kad pietų Iberijos pusiasalyje neolito laikotarpiu kanibalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, o galėjo kartotis skirtingomis aplinkybėmis“, – teigė vienas tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.