Tag: Radiokarboninis datavimas

  • Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Mokslininkai, ištyrę kelias archeologines vietas Iberijos pusiasalyje, skelbia radę aiškių požymių, kad prieš maždaug 7 000 metų čia galėjo vykti kanibalizmo praktikos. Analizė rodo, jog tai, tikėtina, nebuvo pavienis smurto aktas, o pasikartojantys veiksmai, galėję turėti ritualinę prasmę.

    Tyrimas apėmė tris vietas dabartinės pietų Ispanijos regione: Malalmuerso, Kariguelos ir Majolikaso urvus. Žmogaus kaulų fragmentai šiuose urvuose archeologams žinomi seniai, tačiau ankstesniems vertinimams trūko tikslaus datavimo ir detalesnės mikroskopinės analizės.

    Naujausiame darbe sujungtas radiokarboninis datavimas ir daugiau nei 700 žmogaus kaulų fragmentų mikroskopinis tyrimas. Daugiausia medžiagos rasta Malalmuerso urve, kur identifikuoti bent 36 asmenų palaikai, o jų amžius siejamas su maždaug 5 300–4 950 metais prieš mūsų erą.

    Įpjovos, skilimai ir ugnies pėdsakai

    Didžiausią nerimą tyrėjams kelia kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai. Dalis kaulų turi būdingas pjūvio žymes, kurios siejamos su sąmoningu minkštųjų audinių šalinimu akmeniniais įrankiais, o kai kurie kaulai skelti taip, kad būtų galima pasiekti kaulų čiulpus.

    Be to, ant dalies radinių fiksuoti dantų palikti įspaudai, o kai kur matyti aukštos temperatūros poveikio ženklai. Tai leidžia svarstyti, kad kaulai galėjo kontaktuoti su ugnimi arba būti kaitinti, nors vien iš terminių pėdsakų neįmanoma vienareikšmiškai atkurti konkretaus paruošimo būdo.

    Kaukolės paverstos indais

    Kariguelos urve rasti du iš žmogaus kaukolių pagaminti objektai, kurie, tyrėjų vertinimu, buvo apdirbti taip, kad primintų indus ar taures. Kaukolės, pašalinus minkštuosius audinius, buvo perpjautos ir kruopščiai apdorotos, todėl tai nelaikoma atsitiktiniu suardymo rezultatu.

    Toks radinys stiprina prielaidą, kad bent dalis veiksmų turėjo simbolinį ar ritualinį kontekstą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad panašių artefaktų interpretacija visuomet sudėtinga, nes tarp praktinės paskirties ir ritualo dažnai būna neaiški riba.

    Raudonas pigmentas ir dvi versijos

    Majolikaso urve kai kurie, ypač jaunų žmonių, kaulai buvo padengti raudono pigmento sluoksniu. Analizė parodė, kad tai cinabaras, mineralas, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio sulfido, neretai siejamas su simbolinėmis praktikomis įvairiuose priešistoriniuose kontekstuose.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad raudono pigmento pėdsakų aptikta ir ant gyvūnų kaulų. Dėl to kol kas neaišku, ar cinabaras ant žmonių palaikų buvo tepamas sąmoningai, ar galėjo persiduoti netyčia, atliekant kitas veiklas.

    Pagrindinis klausimas lieka, kodėl žmonės galėjo valgyti kitus žmones. Tyrėjai išskiria dvi kryptis: vadinamąjį egzogrupinį kanibalizmą, kai aukomis tampa priešiškų bendruomenių nariai, ir endogrupinį kanibalizmą, kai su mirusiais savos bendruomenės nariais elgiamasi kaip su laidotuvių ritualo dalimi.

    Archeologai pabrėžia, kad kaulų žymės leidžia gana patikimai pasakyti, kas su palaikais buvo daroma, tačiau ne visada atsako, kokią prasmę tai turėjo tuometinėms bendruomenėms. Todėl galutinės išvados apie ritualą ar konfliktą priklausys nuo tolesnių tyrimų, papildomų radinių ir platesnio regioninio konteksto.

    „Kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai rodo kryptingus veiksmus, tačiau jų prasmę reikia vertinti atsargiai, įtraukiant visą archeologinį kontekstą“, – teigiama tyrimo išvadose.

  • Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Bileciko provincijoje, archeologai Gedikkaya kalvos ir İn olos komplekse aptiko apie 25 nedideles vėžlių figūrėles, iškaltas iš kalkakmenio. Dalis jų buvo papildomai aptepta moliu, o didžiausia siekia maždaug 30 centimetrų ilgį ir apie 20 centimetrų plotį.

    Pagal radiokarboniniais tyrimais datuotus greta rastus organinius radinius, šie objektai gali būti sukurti maždaug prieš 14 500–11 200 metų prieš mūsų erą. Tai būtų epipaleolito laikotarpis, kai bendruomenės Anatolijoje gyveno didelių klimato ir socialinių pokyčių fone, artėjant paskutinio ledynmečio pabaigai.

    Radinių vieta kelia klausimų

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne tik pats radinys, bet ir jo kontekstas. Figūrėlės aptiktos šalia žiedinių konstrukcijų, o dalis jų buvo įsmeigtos vertikaliai į žemę, tarsi sąmoningai paliktos konkrečioje padėtyje.

    Toks išdėstymas leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinai pamesti daiktai, o tam tikros veiklos pėdsakai. Archeologų vertinimu, ola galėjo būti naudojama kaip ritualinė ar simbolinė vieta, o figūrėlės galėjo būti susijusios su apeigomis.

    Skubotas atlikimas gali būti užuomina

    Neįprasta ir tai, kad dauguma figūrėlių atrodo grubiai apdorotos, kai kurios gali būti nebaigtos arba suformuotos skubotai. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dekoratyviniams objektams įprastai būdingas kruopštesnis apdirbimas, o čia svarbi galėjo būti pati gamybos veika.

    Tokiais atvejais archeologijoje dažnai svarstoma, jog reikšmingiausias buvo ne galutinis estetinis rezultatas, o pats procesas, galėjęs būti apeigų dalimi. Vis dėlto galutinių išvadų kol kas vengiama, nes reikalingi detalesni kontekstiniai ir laboratoriniai tyrimai.

    Kodėl vėžlys?

    Tyrėjų grupė neatmeta ir kraštovaizdžio simbolikos: keliama hipotezė, kad žmonės galėjo sieti Gedikkaya kalvos formą su vėžliu. Tokiu atveju pati vieta galėjo įgyti ypatingą reikšmę, o figūrėlės tapti jos simboliniais atitikmenimis.

    Vėžlio motyvas žinomas ir kitose Artimųjų Rytų bei Rytų Viduržemio regiono priešistorinėse kultūrose, tačiau reikšmės skyrėsi. Dažniausiai šis gyvūnas sietas su ilgaamžiškumu ir ištverme, tačiau nėra aišku, ar būtent taip jį suprato Anatolijos gyventojai prieš keliolika tūkstančių metų.

    Radinių konservavimas ir tolesnė analizė vykdoma Bileciko muziejuje ir universitete, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti figūrėlių paskirtį. Sprendžiant iš aptikimo aplinkybių, šis atradimas papildo įrodymus, kad epipaleolito bendruomenės kūrė simbolinius objektus ir galėjo turėti sudėtingesnes ritualines praktikas, nei ilgą laiką manyta.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.

  • 167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    Stirlingo pilies teritorijoje Škotijoje dar 1997 metais archeologų aptiktas vadinamasis Skeletas 150 ilgai kėlė mįslę: žmogaus kaulai buvo taip smarkiai sužaloti, kad dalis pažeidimų iš pradžių priskirta jau laikui po mirties. Palaikai rasti buvusios koplyčios vietoje kartu su dar septyniais viduramžių laikotarpio kapais.

    Situaciją pakeitė šiuolaikiniai tyrimo metodai. Pasitelkę mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma lūžių įvyko mirties akimirką arba visai prieš ją, o ne atsirado vėliau ardant kapą ar yrant kaulams.

    Žalojimų mastas išskirtinis: suskaičiuoti 167 lūžiai, tarp jų 61 kaukolėje ir 57 šonkauliuose. Sužaloti ir slanksteliai, galūnės bei dešinė ranka, o dalies šonkaulių lūžiai buvo zigzaginiai, panašūs į matomus šiuolaikinių eismo nelaimių aukoms, kai kūną veikia didelė koncentruota smūgio energija.

    Kas galėjo sukelti tokią jėgą

    Pasak tyrėjų, lūžių pobūdis prastai dera su paprastu kritimu iš aukščio, sutrypimu ar vieno ginklo smūgiu. Daug labiau tikėtina, kad kūną paveikė itin didelis kinetinis krūvis, būdingas sunkiam sviediniui, paleistam iš apgulties mašinos.

    Radiokarboninis datavimas rodo, kad vyras mirė apie 1300 metus. Tai sutampa su laikotarpiu, kai Stirlingo pilis buvo vienas svarbiausių Škotijos ir Anglijos konflikto taškų, o 1304 metais Anglijos karaliaus Eduardo I pajėgos vykdė pilies apgultį pirmojo Škotijos nepriklausomybės karo metu.

    Trebušetas ir istorinis kontekstas

    Istoriniai šaltiniai mini, kad apgultyje galėjo būti naudojamos didelės apgulties mašinos, įskaitant garsųjį War Wolf, laikomą vienu didžiausių kada nors pastatytų trebušetų. Tokios mašinos buvo skirtos mėtyti ypač sunkius akmeninius sviedinius į tvirtovių sienas, todėl jų smūgio energija galėjo būti mirtina net ir pataikius netiesiogiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymo, leidžiančio įvardyti konkrečią mašiną, kuri pražudė šį žmogų. Vis dėlto lūžių išsidėstymas leidžia manyti, kad mirtį sukėlė sviedinys iš trebušeto ar panašios apgulties mašinos, o auka galėjo stovėti ir būti nusisukusi nugara į atskriejusį smūgį.

    Tokie atvejai archeologijoje reti, nes masiniai sužalojimai kauluose paprastai būna sunkiai atskiriami nuo vėlesnių pažeidimų. Būtent todėl didelės raiškos vaizdinimo technologijos tampa vis svarbesnės: jos leidžia tiksliau atkurti mirties aplinkybes ir geriau suprasti viduramžių karo realybę ne vien iš kronikų, bet ir iš fizinių įrodymų.

  • Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjai atskleidė 10 000 metų paslaptį: mokslininkai rado nepertraukiamo žmonių buvimo pėdsakus

    Pirenėjų aukštikalnėse archeologai fiksuoja išskirtinai ilgą ir, kaip rodo duomenys, beveik nepertraukiamą žmonių veiklos istoriją. Universitat Autònoma de Barcelona tyrėjų komanda, apibendrinusi radiokarboninius datavimus, skelbia, kad žmonės į kalnus reguliariai kildavo daugiau nei 10 000 metų.

    Mokslininkai išanalizavo 124 radiokarboninius mėginius, paimtus iš 45 archeologinių vietovių, ir sudarė viešai prieinamą aukštikalnių datų bazę. Šie duomenys leido tikslinti viso regiono chronologiją ir susieti ją su maždaug 380 žinomų objektų Pirenėjų teritorijoje.

    Seniausi pėdsakai aptikti uolų priedangoje Obagues de Ratera, maždaug 2 320 metrų aukštyje. Pagal radiokarboninius rezultatus pirmosios žmonių grupės čia pasirodė prieš maždaug 10 000 metų, netrukus po paskutinio ledynmečio pabaigos, kai šylantis klimatas palengvino sezoninį judėjimą į aukštumas.

    Ypatinga tai, kad Obagues de Ratera nebuvo vienkartinė stotelė. Toje pačioje vietoje užfiksuoti pėdsakai iš mezolito, perėjimo į neolitą, vėlesnių neolito ir bronzos laikotarpių, ankstyvojo geležies amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, taip pat ir iš XIX bei XX amžių.

    Panašios trukmės žmonių buvimą patvirtina ir kitos vietos. Cova del Sardo ola, esanti apie 1 780 metrų aukštyje, rodo maždaug 7 500 metų siekiančią veiklą, o Portarró priedangoje, apie 2 280 metrų aukštyje, aptikti duomenys siekia maždaug 7 300 metų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalnuose rasta ne tik trumpalaikių apsilankymų ženklų. Portarró vietovėje aptiktos konstrukcijų liekanos, įrengtos iš sausai sudėtų akmenų ir medienos, datuojamos maždaug 5 000 metų senumu ir laikomos vienu ankstyviausių akmeninės architektūros pavyzdžių Pirenėjuose.

    Radiokarboninių datų analizė taip pat išryškino laikotarpius, kai veikla aukštumose suintensyvėdavo. Vienas ryškesnių suaktyvėjimų siejamas su vėlyvuoju neolitu, maždaug prieš 5 300–4 500 metų, o vėlesni pakilimai matomi vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių sandūroje.

    Įdomu, kad vienas intensyvesnės veiklos etapų chronologiškai artimas Ötzi laikui, kai Alpėse žuvo vadinamasis Ledo žmogus, gyvenęs prieš maždaug 5 300 metų. Nors tai skirtingi regionai, panašus datų „sutankėjimas“ leidžia kelti klausimus apie platesnius klimato, maršrutų ir ūkio pokyčius Europoje.

    Iš viso regione įvardijama apie 380 archeologinių vietų, kurios apima galimas gyvenvietes, aptvarus, uolų priedangas, didžiulių ledynų atneštų riedulių panaudojimo struktūras ir akmenų ratilus. Tyrėjų vertinimu, šiandien atšiauriomis laikomos aukštikalnės tūkstantmečius buvo žmonių pasaulio dalis, susijusi su medžiokle, ganymu, išteklių paieška ir sezoniniu judėjimu.

  • Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje mokslininkų dėmesį traukia itin seni alyvmedžiai, kurių amžius, įvairiais vertinimais, siekia kelis tūkstančius metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Oliveira do Mouchão, augantis Mouriscas vietovėje Abrantes savivaldybėje, ir iki šiol brandinantis alyvuoges, nors kamieno vidus dalinai tuščiaviduris.

    Dar įspūdingesnė istorija siejama su Oliveira do Peso, augančiu Herdade do Peso teritorijoje Alentejo regione. 2021 metais atliktas vertinimas rodė, kad medis gali būti maždaug 3 712 metų amžiaus, o tai jį priartintų prie seniausių žinomų gyvų savo rūšies atstovų Europoje.

    Tikslaus tokių medžių amžiaus nustatymas – viena sudėtingiausių dendrologijos užduočių. Įprastai medžių amžius tikslinamas skaičiuojant rieves, tačiau labai seni alyvmedžiai dažnai turi išpuvusią ar sunykusią kamieno šerdį, todėl klasikiniai dendrochronologiniai metodai tampa riboti arba visai nebepritaikomi.

    Dėl šios priežasties Trás-os-Montes e Alto Douro universiteto tyrėjai alyvmedžių amžių bando vertinti netiesiogiai, taikydami matavimais paremtus modelius. Analizuojami kamieno apimtis, skersmuo, aukštis ir kiti parametrai, o gauti duomenys įvertinami matematiniu modeliu, leidžiančiu pateikti tikėtiną amžiaus intervalą.

    Taikant šį metodą, 2016 metais Oliveira do Mouchão amžius buvo įvertintas maždaug 3 350 metų. Visgi patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie skaičiavimai turi paklaidą: masyvus, susisukęs kamienas ne visada reiškia tokį patį įspūdingą amžių, o kai kurių senų alyvmedžių „išvaizda“ gali klaidinti.

    Kita vertus, net ir atsargiai vertinant tikslius skaičius, šie Portugalijos alyvmedžiai laikomi išskirtiniais istorijos liudininkais. Jei amžiaus vertinimai artimi tikrovei, jie galėjo augti dar bronzos amžiaus bendruomenių laikais, vėliau matyti romėnų įtaką Pirėnų pusiasalyje, viduramžių virsmus ir šiuolaikinės Portugalijos susikūrimą.

    Mokslininkai ilgaamžiškumą aiškina biologinėmis alyvmedžių savybėmis. Alyvmedžiai pasižymi gebėjimu atsinaujinti: net kai dalis audinių žūva, medis gali leisti naujus ūglius ir taip tęsti augimą. Prie išlikimo prisideda ir atsparumas karščiui bei sausrai, būdingiems Viduržemio jūros regiono klimatui.

    Tokie atvejai vis dažniau tampa ne tik mokslinių tyrimų, bet ir gamtos paveldo apsaugos klausimu. Senieji medžiai yra pažeidžiami dėl ekstremalių karščių, ilgėjančių sausrų ir dirvožemio nualinimo, todėl jų stebėsena ir priežiūra laikoma svarbia siekiant išsaugoti unikalius gyvus gamtos objektus ateities kartoms.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.

  • Azerbaidžano kalnuose aptiko ieškotą gyvenvietę: radiniai gali keisti Aleksandro istoriją

    Azerbaidžano kalnuose aptiko ieškotą gyvenvietę: radiniai gali keisti Aleksandro istoriją

    Azerbaidžano pietryčių kalnuose, netoli Urakaran kaimo Yardımlı rajone, archeologai aptiko ilgai vietos bendruomenėse minimą, bet moksliškai menkai tyrinėtą gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, tai gali būti vienas reikšmingiausių sistemingai nagrinėjamų urbanistinio tipo objektų, siejamų su Atropatenės valstybe.

    Atradimą lėmė bendra Azerbaidžano ir Jungtinių Valstijų mokslininkų ekspedicija, dirbusi vietovėje, vietinių vadinamoje Seyidin Yeri. Nors viešojoje erdvėje pasirodė teiginių apie „senovinį miestą“, patys tyrėjai pabrėžia, kad tikslaus gyvenvietės ploto dar negalima įvardyti.

    Kas jau aišku, tai objekto mastas ir ilgaamžiškumas: aptikti masyvių akmeninių pastatų kompleksai su daugybe patalpų, statytų skirtingais etapais. Kai kurių sienų konstrukcija ir užstatymo logika leidžia manyti, kad dalis teritorijos galėjo turėti gynybinę paskirtį.

    Ypač daug informacijos suteikė gaisro pėdsakai: degėsių sluoksniai rodo didelį gaisrą, sunaikinusį bent dalį užstatymo. Įgriuvę stogų elementai uždengė patalpų vidų, todėl dalis radinių ir konstrukcijų išliko neįprastai gerai, o tai leidžia tiksliau atkurti kasdienį gyvenimą.

    Mokslininkai taip pat surinko daug organinių mėginių, kurie bus tiriami laboratorijose, siekiant patikslinti chronologiją ir atskirti skirtingas apgyvendinimo fazes. Tokie tyrimai paprastai padeda įvertinti, kokia buvo aplinka, mityba, ūkinė veikla ir kaip keitėsi gyvenvietės funkcijos.

    Ne mažiau intriguoja gamybinės veiklos pėdsakai: aptikta požymių, kad čia veikė dirbtuvės ir vyko įvairi ūkinė veikla. Vėlesni sluoksniai leidžia kelti hipotezę apie vietinę stiklo gamybą jau nuo I amžiaus pradžios, o jei tai pasitvirtintų, objektas būtų svarbus ne tik kaip įtvirtintas centras, bet ir kaip regioninės amatininkystės bei mainų mazgas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis radinys jau dabar verčia iš naujo vertinti pietryčių Azerbaidžano kalnų apgyvendinimo vaizdą vėlyvuoju geležies amžiumi ir ankstyvuoju mūsų eros laikotarpiu. Iki šiol neretai buvo manoma, kad tokios vietovės buvo retai gyvenamos, tačiau nauji duomenys rodo ilgalaikes bendruomenes ir ryšius su didesniais politiniais bei prekybiniais centrais.

    Šalia gyvenvietės identifikuotas ir Bilga kapinynas, kuriame aptikta skirtingų laidojimo tradicijų: laidojimai dideliuose induose, megalitiniai kapai ir įprasti žemės kapai, taip pat galimi su žirgais susiję palaidojimai. Radiokarboninis datavimas ir radiniai leidžia spėti, kad nekropolis galėjo būti naudojamas nuo Achemenidų laikų iki Partų periodo.

    Nors antraštėse kartais minima Aleksandro Makedoniečio mirties istorija, archeologiniai tyrimai pirmiausia fiksuoja platesnį regiono politinį ir ekonominį kontekstą po Aleksandro žygių, kai Kaukazo ir Irano paribiuose formavosi naujos valdžios struktūros ir prekybos kryptys. Tolimesni kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, kokį tiksliai vaidmenį Seyidin Yeri galėjo atlikti šiame didelių pokyčių laikotarpyje.

  • Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Atradimas prie Lindau krantų

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto pietų Vokietijoje, povandeninės archeologijos specialistai aptiko medinių konstrukcijų, kurios, kaip paaiškėjo, yra laivo vrako liekanos. Radinys iš pradžių atrodė kaip pavienės medienos dalys, tačiau iš ežero dugno kyšantys špantai ir korpuso fragmentai leido patvirtinti, kad tai nuskendęs laivas.

    Pirmąją užuominą, anot tyrėjų, pateikė patyręs pramoginis naras, gerai pažįstantis vietovę. Būtent tokie vietos narų pastebėjimai dažnai tampa pradžia rimtesniems tyrimams, nes dideliuose ežeruose daugelis objektų ilgus metus lieka nepastebėti.

    Radinį tiria Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos komanda. Organizacija vienija profesionalius archeologus, apmokytus mokslinius narus, studentus ir patyrusius mėgėjus, todėl dalis darbų atliekama savanorystės pagrindu.

    Kas nustebino labiausiai?

    Didžiausia staigmena buvo vrako amžius: pirminiai lūkesčiai rodė, kad radinys turėtų būti gerokai naujesnis. Vis dėlto nedidelio medienos mėginio analizė parodė, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais, tai yra vėlyvaisiais Viduramžiais.

    „Ypač įdomu buvo tai, kad iš tiesų pavyko identifikuoti medines liekanas kaip vraką. Iš pradžių tai visai nebuvo akivaizdu“, – sakė povandeninės archeologijos tyrėjas Tobiasas Pfledereris.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Bodeno ežere žinoma tik nedaug vėlyvųjų Viduramžių laikotarpio laivų vrakų, todėl šis objektas gali papildyti žinias apie tuometinę laivybą, maršrutus ir laivų statybos technologijas. Pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio ir maždaug 3 metrų pločio.

    Kodėl vrakas greičiausiai liks dugne?

    Nors visuomenei įspūdingiausiai skamba vrako iškėlimas, specialistai šiuo metu tokio sprendimo neplanuoja. Pagrindinė priežastis – sudėtingas ir brangus konservavimas: iš vandens iškeltą medieną reikia ilgai stabilizuoti, kitaip ji gali greitai suirti.

    Be to, povandeninėje aplinkoje, ypač kai konstrukcijas dengia nuosėdos, mediena neretai išlieka geriau apsaugota nei iškėlus į sausumą. Dėl to dažnas pasirinkimas – minimaliai invaziniai tyrimai, tikslus vietos fiksavimas ir dokumentavimas, o kasinėjimai svarstomi tik tiek, kiek būtina laivo konstrukcijai ir matmenims patikslinti.

    Tyrimų kontekste minimas ir pastaraisiais metais fiksuotas žemas Bodeno ežero vandens lygis, kuris gali atidengti anksčiau nepastebėtas dugno detales. Vis dėlto tokie pokyčiai kelia ir rizikų, nes didesni temperatūros svyravimai bei srovių poveikis gali spartinti jautrių organinių medžiagų irimą.

  • Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto, povandeniniai archeologai aptiko medinių laivo konstrukcijos dalių, kurios, kaip paaiškėjo, yra gerokai senesnės, nei manyta iš pradžių. Tyrėjai skelbia, kad radinys gali suteikti naujų žinių apie laivybą ir laivų statybą vėlyvaisiais viduramžiais.

    Apie įtartinus objektus ežero dugne mokslininkams pranešė vietovę gerai pažįstantis pramoginis naras. Atvykę specialistai iš pradžių svarstė, ar tai tik atsitiktinės medienos liekanos, tačiau vėliau užfiksuoti rėmai ir korpuso fragmentai leido gana greitai patvirtinti, kad tai vrakas.

    Pasak Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos atstovų, aptiktas laivas, preliminariai, galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio, o jo plotis siekė maždaug 3 metrus. Tokie matmenys rodo, kad tai buvo nedidelis, ežero laivybai pritaikytas medinis laivas, kurio konstrukcija skyrėsi nuo anksčiau tame pačiame regione rastų luotų tipo valčių.

    Data nustatyta pagal medieną

    Didžiausia staigmena tyrėjams tapo amžius. Atlikus nedidelio medienos mėginio analizę, suderintą su Bavarijos žemės paminklų apsaugos institucijomis, nustatyta, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas atlikti tik pirmieji nėrimai ir pirminiai matavimai: teritorija dokumentuota, parengtos detalios nuotraukos ir vaizdai, leidžiantys tiksliau įvertinti išlikusią konstrukciją. Būtent šie ankstyvieji duomenys ateityje padės apsispręsti, ar verta imtis riboto masto kasinėjimų.

    Kodėl vrako neketinama kelti

    Nors pats radinys atrodo išskirtinis, laivo iškėlimas artimiausiu metu neplanuojamas. Specialistai aiškina, kad tokie darbai reikalautų brangios ir ilgos konservavimo procedūros, o netinkamai iškėlus mediena gali greitai suirti dėl kontakto su oru ir temperatūros pokyčių.

    Be to, povandeniniai archeologai pabrėžia, kad geriausia apsauga daugeliu atvejų yra palikti objektą vandenyje, ypač jei jis dengiamas nuosėdomis. Tokia natūrali aplinka padeda stabilizuoti būklę ir sumažina irimo riziką, kol renkami duomenys ir planuojami tolimesni tyrimai.

    Klimato signalas ežerams

    Šis radinys taip pat atkreipė dėmesį į vandens telkinių pokyčius: pastaraisiais metais Bodeno ežere fiksuojami žemesni vandens lygiai, o tai gali lemti, kad anksčiau paslėpti objektai tampa lengviau pastebimi. Archeologai pastebi, kad tokios sąlygos kartais padeda aptikti naujus radinius, tačiau kartu didina riziką jų būklei, jei nuosėdų danga pažeidžiama.

    Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti dokumentavimą ir tikslinti laivo konstrukcijos ypatybes, kad būtų galima aiškiau atsakyti, kokiai laivybos tradicijai šis XV amžiaus laivas priklausė. Tyrėjai tikisi, kad radinys papildys iki šiol ribotą vėlyvųjų viduramžių vrakų skaičių Bodeno ežere.