CP v2

Tag: Regėjimas

  • Gerkite tik 2/3 stiklinės per dieną: rabarbarų sultys žada lengvesnį virškinimą ir naudą akims

    Rabarbarai daugeliui vis dar siejasi su pyragais ar kompotu, tačiau botanikos požiūriu tai daržovė, kurios valgomi stiebai. Jie yra mažai kaloringi ir turi skaidulų, o taip pat įvairių vitaminų bei mineralų, dėl kurių rabarbarai dažnai pristatomi kaip naudingas pavasario sezono pasirinkimas.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau patys rabarbarų stiebai paprastai yra lengvas produktas. Svarbu tai, kad rabarbarai turi skaidulų, kurios prisideda prie normalesnės žarnyno veiklos, o tai ypač aktualu žmonėms, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas ar lėtesnis virškinimas.

    Rabarbaruose taip pat yra antioksidantinių junginių, kurie siejami su apsauga nuo oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme. Be to, ši daržovė turi vitaminų, kurie prisideda prie normalios odos būklės ir regėjimo funkcijos palaikymo, nors stebuklingų pokyčių vien nuo vieno produkto tikėtis nereikėtų.

    Kam rabarbarų sultys gali netikti?

    Rabarbarai išsiskiria oksalatais, todėl jautresniems žmonėms jų perteklius gali kelti nepageidaujamų pasekmių. Jei žmogus turi polinkį į inkstų akmenligę ar laikosi gydytojo rekomenduotos mažo oksalatų kiekio dietos, rabarbarų kiekį verta aptarti su medikais.

    Dar viena praktinė detalė, apie kurią dažnai pamirštama: rabarbarų lapai nėra valgomi, nes juose esančių medžiagų koncentracija gali būti pavojinga. Maistui tinka tik stiebai, o per didelis sulčių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti vidurius laisvinantį poveikį.

    Kiek gerti ir kaip pasigaminti?

    Rabarbarų sultys dažnai pasirenkamos dėl paprasto paruošimo: nuplauti stiebus, pašalinti lapus, supjaustyti gabalėliais ir išspausti sulčiaspaude ar sulčiaspaudei pritaikytu smulkintuvu. Kadangi sultyse mažiau skaidulų nei valgant visą produktą, daliai žmonių naudingiau rabarbarus įtraukti ir į patiekalus, pavyzdžiui, troškinius ar desertus su mažiau cukraus.

    Saiko principas čia svarbiausias: kasdieniam vartojimui dažnai minima maždaug 2/3 stiklinės porcija, kad būtų išvengta per stipraus poveikio virškinimui. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar jaučiate neįprastus simptomus, saugiausia pirmiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Akių gydytojai perspėja: šie kasdieniai produktai tyliai gadina regėjimą – atsisakykite dabar

    Kasdieniai mitybos įpročiai gali turėti tiesioginę įtaką akių sveikatai, ypač kraujagyslėms tinklainėje ir uždegiminiams procesams organizme. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai daro ne vienas produktas, o nuolat pasikartojantys pasirinkimai, kurie ilgainiui didina regėjimo sutrikimų riziką.

    Nors regėjimo blogėjimą lemia amžius, genetika ir lėtinės ligos, mityba yra vienas iš koreguojamų veiksnių. Su nesubalansuota mityba dažniau siejamos tokios būklės kaip su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija, diabetinė retinopatija, sausų akių sindromas ar padidėjusio akispūdžio rizika jautresniems žmonėms.

    Kodėl cukrus ir balti miltai pavojingi?

    Produktai, kuriuose gausu pridėtinio cukraus, saldinti gėrimai ir dažnas desertų vartojimas skatina staigius gliukozės šuolius. Tai ypač svarbu žmonėms, turintiems prediabetą ar diabetą, nes ilgainiui nukenčia smulkios tinklainės kraujagyslės ir gali vystytis diabetinė retinopatija.

    Prie panašios rizikos prisideda ir paprastieji angliavandeniai, pavyzdžiui, balta duona, bandelės ar makaronai iš rafinuotų miltų. Tokie produktai greitai kelia cukraus kiekį kraujyje, o ilgalaikėje perspektyvoje tai siejama su didesne degeneracinių akių pokyčių tikimybe.

    Transriebalai ir perdirbta mėsa

    Giliai keptas maistas, greitasis maistas ir užkandžiai, kuriuose gali būti transriebalų, dažnai siejami su didesniu uždegiminiu fonu organizme ir prastesne kraujotaka. Akių audiniai yra jautrūs kraujotakos pokyčiams, todėl ilgainiui gali didėti degeneracinių procesų rizika.

    Perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešros ar dešrelės, dažnai turi daugiau druskos, konservantų ir kitų priedų. Tokia mityba siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos apkrova, o būtent kraujagyslių būklė yra svarbi tinklainės aprūpinimui deguonimi ir maistinėmis medžiagomis.

    Druska, alkoholis ir per daug kofeino

    Per didelis druskos kiekis racione gali didinti kraujospūdį, o tai yra svarbus rizikos veiksnys akių kraujagyslių pažeidimams. Ilgainiui padidėjęs kraujospūdis gali paveikti smulkius tinklainės kapiliarus, ypač jei kartu yra ir kitų rizikos veiksnių.

    Reguliarus gausus alkoholio vartojimas siejamas su nervų sistemos ir kraujagyslių pažeidimais, taip pat gali stiprinti akių sausumą. Dideli kofeino kiekiai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su akispūdžio svyravimais, todėl turintiems glaukomos riziką verta pasitarti su gydytoju dėl individualių ribų.

    Ką rinktis vietoje to?

    Akių sveikatai palankesnė mityba paprastai remiasi daržovėmis ir vaisiais, kuriuose gausu antioksidantų, taip pat pilno grūdo produktais, kurie stabiliau veikia gliukozės kreivę. Ypač dažnai minimos žalialapės daržovės ir uogos, kurios padeda papildyti racioną vertingomis medžiagomis.

    Taip pat rekomenduojama dažniau įtraukti riebios žuvies ir riešutų, nes juose esančios omega-3 riebalų rūgštys siejamos su geresne kraujagyslių funkcija ir gali būti naudingos sausų akių simptomams. Jei regėjimas pradėjo prastėti ar vargina akių sausumas, svarbu ne tik keisti mitybą, bet ir atlikti profilaktinę akių patikrą.

  • Pamirštas „popiežių vaisius“ parduotuvėse guli po nosimi: ką kantalupa daro širdžiai ir akims

    Kantalupa, dar vadinama cukrinio meliono atmaina, Lietuvos ir Lenkijos parduotuvėse dažnai lieka nepastebėta, nors mitybos specialistai ją vertina dėl vandens, vitaminų ir antioksidantų. Vaisius saldus, sultingas, o prinokęs turi ryškų aromatą, todėl neretai gali pakeisti kaloringesnius desertus.

    Kantalupos istorija Europoje siejama su Italija: ši meliono rūšis išpopuliarėjo XV amžiuje, kai pradėta auginti netoli Romos esančioje vietovėje Cantalupo. Būtent iš jos pavadinimo ir kilo kantalupos vardas, o tradicija ją vadinti popiežių vaisiumi siejama su tuometine auginimo praktika popiežiaus sodams.

    Maistine verte kantalupa išsiskiria tuo, kad didelę jos dalį sudaro vanduo, todėl ji padeda papildyti skysčių atsargas, ypač šiltuoju metų laiku. 100 gramų kantalupos turi apie 34 kilokalorijas, tad tai vienas lengvesnių pasirinkimų tarp saldžių užkandžių.

    Vaisiuje gausu vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Be to, kantalupa turi kalio, svarbaus normaliai raumenų funkcijai ir kraujospūdžio reguliavimui, todėl toks derinys dažnai minimas kalbant apie širdies ir kraujagyslių sveikatą.

    Ryškiai oranžinę kantalupos spalvą lemia beta karotenas, iš kurio organizme gaminamas vitaminas A. Ši maistinė medžiaga svarbi normaliai regėjimo funkcijai, taip pat odos ir gleivinių būklei, todėl kantalupa dažnai rekomenduojama kaip vienas iš produktų, padedančių papildyti karotenoidų kiekį racione.

    Pirkėjams svarbu atkreipti dėmesį į laikymo ypatumus: pernokusi kantalupa greitai praranda tekstūrą ir skonį, todėl ją geriausia suvalgyti netrukus po įsigijimo. Jei renkatės jau supjaustytą vaisių, dalis jautresnių vitaminų ir antioksidantų dėl sąlyčio su oru gali mažėti, tad praktiškiau pirkti visą ir pjaustyti namuose.

    Valgyti kantalupą paprasta: perpjaukite per pusę, išimkite sėklas ir supjaustykite skiltelėmis, kaip arbūzą. Ji tinka į vaisių salotas, su natūraliu jogurtu ar koše, o taip pat į kokteilius ir šerbetus, kai norisi saldumo be perteklinių priedų.

    Džiovinta kantalupa išlieka saldi ir patogi kaip užkandis, tačiau joje nebėra tiek vandens, kiek šviežiame vaisiuje. Dėl to ji labiau tinka desertams gardinti ar maišyti su košėmis, tačiau porcijas verta rinktis saikingai, nes džiovintuose vaisiuose cukrų koncentracija paprastai būna didesnė.

  • Užtenka vieno lašo: akiniai neberasoja po ėjimo į šilumą – ką daryti namuose

    Užtenka vieno lašo: akiniai neberasoja po ėjimo į šilumą – ką daryti namuose

    Staigus perėjimas iš šalčio į šiltą patalpą daugeliui akinių nešiotojų baigiasi tuo pačiu – lęšiai akimirksniu apsitraukia kondensatu, o matymas kelioms minutėms tampa prastas. Tai ypač juntama rudenį ir žiemą, taip pat dėvint kaukes ar vaikštant sparčiu tempu.

    Dažniausia rasojimo priežastis paprasta: šiltas, drėgnas oras, patekęs ant šaltesnio lęšio, atvėsta ir virsta smulkiais vandens lašeliais. Tuomet vaizdas „išsisklaido“, o žmogus instinktyviai pradeda trinti lęšius, dar labiau didindamas dėmių ir mikroįbrėžimų riziką.

    Namų būdas su indų plovikliu

    Vienas populiariausių buitinių sprendimų – itin plona indų ploviklio plėvelė ant lęšių. Nedidelis lašas priemonės paskleidžiamas ant abiejų lęšių pusių ir švelniai įtrinamas mikropluošto šluoste, kol nelieka matomų dryžių.

    Tokiu būdu ant paviršiaus susiformuoja beveik nematomas sluoksnis, kuris keičia vandens lašelių susidarymą: vietoj atskirų lašų drėgmė labiau pasiskirsto plona plėvele, todėl lęšiai mažiau rasoja. Vis dėlto efektas nėra amžinas, tad procedūrą tenka kartoti.

    Kada būti atsargesniems?

    Optikos specialistai primena, kad ne visi lęšiai vienodi: dalis jų turi specialias dangas nuo atspindžių, įbrėžimų ar riebalų, todėl agresyvesnės buitinės priemonės gali jas pažeisti. Jei akiniai brangūs ar su pažangiomis dangomis, saugesnis pasirinkimas gali būti optiko rekomenduojamas purškalas nuo rasojimo.

    Taip pat svarbu vengti trinti lęšius popieriniais rankšluosčiais ar drabužių kraštu, nes tai didina mikroįbrėžimų tikimybę. Geriausiai tinka švari mikropluošto šluostė ir tinkamas valiklis, o akinių dėklas padeda lęšius apsaugoti nuo dulkių ir smėlio dalelių.

    Ką dar verta žinoti?

    Rasojimą sustiprina prigludusi kepurė, šalikas ar kaukė, nukreipianti šiltą kvėpavimą į lęšius. Jei problema kartojasi, padeda kaukės prigludinimas ties nosimi arba rėmelių su geresne ventiliacija pasirinkimas.

    Jeigu rasojimas nuolat trikdo vairuojant ar dirbant, verta pasitarti su optikos salonu dėl specialių lęšių dangų ar profesionalių priemonių. Toks sprendimas paprastai veikia stabiliau ir yra mažiau rizikingas nei eksperimentai su buitinėmis chemijos priemonėmis.