CP v2

Tag: Regėjimas

  • Senjorams pataria laikyti šį sūrį šaldytuve: gali stiprinti kaulus ir regėjimą

    Halloumi – Kipre gaminamas sūris, tradiciškai ruošiamas iš avių, ožkų ir karvių pieno mišinio. Nuo 2021 metais halloumi pavadinimas Europos Sąjungoje saugomas kaip kilmės vietos nuoroda, todėl perkant verta atkreipti dėmesį į kilmę ir ženklinimą.

    Šis sūris išsiskiria tuo, kad gerai išlaiko formą kaitinamas, todėl dažnai kepamas ant grotelių ar keptuvėje. Vis dėlto rinkoje gausu panašaus tipo gaminių, kurie gali skirtis sudėtimi, druskingumu ir maistine verte.

    Baltymai ir mineralai kaulams

    Halloumi yra baltymų šaltinis, o baltymai svarbūs raumenų masei palaikyti, ypač vyresniame amžiuje, kai didėja su amžiumi susijusio raumenų nykimo rizika. Subalansuota mityba su pakankamu baltymų kiekiu siejama su geresne fizine funkcija ir didesniu atsparumu silpnumui.

    Kaulų būklei reikšmingi kalcis ir fosforas, kurių pieno produktuose paprastai netrūksta. Pakankamas kalcio kiekis mityboje, kartu su vitaminu D ir fiziniu aktyvumu, padeda palaikyti kaulų mineralų tankį ir mažinti osteoporozės riziką.

    Vitaminas A ir regėjimas

    Halloumi taip pat gali papildyti racioną vitaminu A, kuris svarbus normaliai regos funkcijai ir imuninės sistemos veiklai. Šio vitamino trūkumas siejamas su prastesniu matymu prieblandoje, o ilgalaikiai ryškūs trūkumai gali sukelti rimtesnių akių problemų.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas regėjimo neišsprendžia, todėl vitaminą A pravartu gauti ir iš kitų šaltinių. Prie jų priskiriami kiaušiniai, pieno produktai, taip pat daržovės su beta karotenu, pavyzdžiui, morkos ir lapinės daržovės.

    Didžiausia rizika – druska

    Renkantis halloumi svarbu įvertinti didesnį druskos kiekį, nes šio tipo sūriai neretai būna sūrūs. Žmonėms, kuriems aktualus kraujospūdis, inkstų ligos ar gydytojo rekomendacija riboti natrį, tokį sūrį patariama vartoti saikingai.

    Druskingumą kartais galima sumažinti trumpai pamirkius sūrį šaltame vandenyje ir nusausinus prieš kepimą. Kad patiekalas būtų labiau subalansuotas, halloumi dažniau derinamas su didesne daržovių porcija ir pilno grūdo garnyrais.

  • Pavojai senjorų namuose: viena smulkmena gali baigtis kritimu – ką būtina pakeisti dabar

    Pavojai senjorų namuose: viena smulkmena gali baigtis kritimu – ką būtina pakeisti dabar

    Vyresnio žmogaus namai turėtų būti ramybės ir savarankiškumo vieta, tačiau būtent čia dažniausiai tyko kasdieniai pavojai. Silpnesnė pusiausvyra, prastesnis regėjimas, lėtesnė reakcija ir lėtinės ligos reiškia, kad menka detalė gali baigtis kritimu ar trauma.

    Dažniausiai rizika slypi ten, kur judama automatiškai: kelyje nuo lovos iki vonios, prie fotelio, virtuvėje ar prieškambaryje. Nepastebėtas slenkstis, ant grindų paliktas laidas ar užsirietęs kilimėlio kampas vyresniame amžiuje gali kainuoti ilgą reabilitaciją ir dalies savarankiškumo praradimą.

    „Visada prie lovos turėjau mažą kilimėlį ir nė nepagalvojau, kad jis gali būti problema. Vieną dieną užkliuvau ir nugriuvau“, – pasakojo senjorė Henryka.

    Dažniausia grėsmė – kritimai

    Kritimai yra viena dažniausių traumų priežasčių vyresniame amžiuje, o namų aplinka tam ypač palanki. Kliūtys dažnai būna smulkios: kilimėliai be neslystančio pagrindo, slidžios grindys, netvarkingai nutiesti laidai, netvirtos šlepetės ar daiktai, palikti praėjimuose.

    Praktikoje saugiausia pradėti nuo paprasčiausių sprendimų: atlaisvinti praėjimus, daiktus laikyti ne ant grindų, o lentynose, o laidus tvirtinti prie sienos. Kilimėlius verta nuimti arba bent jau pritvirtinti, kad jie neslystų ir nesiraukšlėtų.

    Vonioje rizika didžiausia

    Vonia laikoma vienu pavojingiausių kambarių, nes čia susiduria vanduo, slidūs paviršiai ir būtinybė išlaikyti pusiausvyrą lipant į vonią ar stojantis nuo tualeto. Nemažai nelaimių įvyksta būtent išlipant iš dušo ar vonios, kai kojos šlapios, o reakcija sulėtėjusi.

    Didžiausią skirtumą dažniausiai daro neslystančios dangos ir stabilūs atramos taškai. Svarbu, kad senjoras nesiremtų į judančius daiktus, pavyzdžiui, lengvą rankšluosčių stovą, praustuvą ar dušo kabinos dureles, nes jos nėra skirtos išlaikyti kūno svorį.

    „Tik po to, kai paslydau lipdama iš dušo, supratau, kad tai ne apie užsispyrimą, o apie saugumą. Dabar turiu neslystančią dangą ir turėklus – jaučiuosi daug tvirčiau“, – sakė Małgorzata.

    Šviesa, virtuvė ir vaistai – trys tylūs rizikos šaltiniai

    Prastėjantis regėjimas ir prietema namuose didina riziką, ypač naktį einant į tualetą. Kai jungiklis toli nuo lovos, o koridorius užgriozdintas, pakanka vieno netikslaus žingsnio. Padeda gerai apšviesti praėjimai ir lengvai pasiekiami jungikliai.

    Virtuvėje pavojus dažniausiai siejamas su karščiu, aštriais įrankiais ir bandymu pasiekti aukštai laikomus daiktus. Ypač rizikinga lipti ant taburetės ar kėdės, todėl dažniausiai naudojamus indus ir produktus verta laikyti rankų aukštyje, o sunkius puodus – žemiau, bet ne ant pačių grindų.

    Dar viena dažna problema – vaistai, laikomi keliose vietose. Taip lengviau supainioti dozes, išgerti tą patį vaistą du kartus, praleisti vartojimą ar net netyčia vartoti seniai nebereikalingus preparatus. Saugiau, kai vaistai laikomi vienoje vietoje, aiškiai sutvarkyti ir reguliariai peržiūrimi, kad neliktų pasibaigusio galiojimo.

    Vieniems gyvenantiems senjorams papildomą grėsmę kelia vėluojanti pagalba. Po kritimo ar staiga pablogėjus savijautai pavojingiausia situacija – kai telefonas paliktas kitame kambaryje, o niekas ilgai nežino, kad nutiko nelaimė.

    „Pats kritimas nebuvo baisiausia dalis. Blogiausia, kad kurį laiką negalėjau atsikelti, o telefono neturėjau šalia“, – pasakojo Edwardas.

    Specialistai pabrėžia, kad dideli pokyčiai nebūtinai reikalauja remonto: dažnai užtenka daugiau šviesos, tvarkingų praėjimų, stabilios atramos vonioje, saugesnių įpročių virtuvėje ir aiškios vaistų sistemos. Tokios priemonės mažina kritimų tikimybę ir padeda ilgiau išlaikyti savarankiškumą.

  • Užmirštas jaunystės eliksyras iš juodųjų serbentų: kuo naudingi širdžiai, akims ir cukrui?

    Juodieji serbentai (Ribes nigrum) ilgą laiką buvo vertinami ne tik dėl skonio, bet ir dėl biologiškai aktyvių medžiagų gausos. Liaudies medicinoje naudoti ne vien vaisiai, bet ir lapai, tačiau šiandien daugiausia dėmesio skiriama uogoms, kurios siejamos su širdies bei kraujagyslių ir imuniteto palaikymu.

    Didžiausia juodųjų serbentų stiprybė – didelė vitamino C koncentracija ir antioksidantų grupė, vadinama antocianinais. Moksliniai tyrimai rodo, kad antocianinai prisideda prie oksidacinio streso mažinimo, o tai svarbu tiek kraujagyslių būklei, tiek regėjimo funkcijoms.

    Terminis apdorojimas dalį naudingų medžiagų sumažina, ypač kai kalbama apie vitaminą C, kuris yra jautrus karščiui. Dėl to šviežios uogos ar minimaliai apdoroti variantai dažnai laikomi vertingesniu pasirinkimu nei ilgai kaitinti džemai ar pasterizuotos sultys.

    Širdžiai ir kraujagyslėms svarbus ne tik antioksidantų kiekis, bet ir kalis bei skaidulos. Šios medžiagos siejamos su kraujospūdžio kontrole, geresne kraujagyslių funkcija ir palankesniu lipidų profiliu, ypač kai juodieji serbentai įtraukiami į subalansuotą mitybą kartu su kitais augaliniais produktais.

    Dar viena priežastis, kodėl šios uogos dažnai rekomenduojamos dėmesį skiriantiems cukraus kontrolei, yra skaidulos ir pektinai. Jie lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl po valgio gliukozės šuoliai gali būti mažesni, o tai aktualu turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu.

    Regėjimo temoje juodieji serbentai minimi dėl antocianinų poveikio akių audiniams ir mikrocirkuliacijai. Tyrimuose vertinama, kad šios medžiagos gali prisidėti prie tinklainės funkcijų palaikymo ir nuovargio mažinimo, kas ypač aktualu daug laiko praleidžiantiems prie ekranų.

    Kasdienėje mityboje juoduosius serbentus lengviausia naudoti ne vien kaip desertą, bet ir kaip priedą prie jogurto, varškės ar košės, taip pat kokteiliuose su saldesniais vaisiais. Jei uogos per rūgščios, skonį sušvelnina bananas, mangai ar trintos uogos su nedideliu kiekiu medaus, tačiau svarbu nepersistengti su papildomu cukrumi.

    Specialistai pabrėžia, kad nė viena uoga nėra vaistas, tačiau reguliarus uogų vartojimas vietoje saldumynų yra viena paprasčiausių mitybos krypčių, galinčių turėti apčiuopiamą ilgalaikę naudą. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, dėl individualaus raciono verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Užmirštas supervaisius grįžta į madas: saugo širdį ir akis, o skonis nustebins

    Kol kas dauguma dažniau renkasi obuolius ar bananus, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena ir mažiau populiarius, bet ypač maistingus sezoninius vaisius. Vienas jų – jagoda kamčacka, Lietuvoje dažniau vadinama valgomuoju sausmedžiu, išsiskirianti tamsia spalva ir ryškesniu, lengvai rūgštoku skoniu.

    Šis vaisius vertinamas dėl didelės biologiškai aktyvių medžiagų koncentracijos, ypač antocianinų ir kitų polifenolių, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga. Mokslinėje literatūroje būtent uogų antioksidantai dažnai minimi kaip mitybos dalis, galinti prisidėti prie oksidacinio streso mažinimo.

    Valgomasis sausmedis taip pat yra vitamino C šaltinis, o jis svarbus imuninei sistemai ir normaliai kolageno gamybai. Be to, šiose uogose yra mineralų, tarp jų kalio ir magnio, kurie siejami su normalia raumenų ir nervų sistemos veikla.

    Ne mažiau reikšminga ir skaidulų dalis, todėl uogos gali būti naudingos tiems, kurie siekia sotumo jausmo ar nori daugiau dėmesio skirti žarnyno sveikatai. Mitybos gairėse skaidulos nuolat akcentuojamos kaip viena dažniausiai vartojamų medžiagų, kurios žmonėms trūksta.

    Nors iš pirmo žvilgsnio valgomąjį sausmedį galima supainioti su mėlynėmis, skirtumas greitai pasijunta paragavus. Sausmedžio uogos dažniau būna pailgos, o skonis – rūgštesnis, kartais net šiek tiek sutraukiantis, todėl ne visi jas renkasi kaip užkandį be priedų.

    Virtuvėje šios uogos elgiasi kiek kitaip nei mėlynės: jos dažnai būna tvirtesnės, todėl geriau išlaiko formą termiškai apdorojant. Dėl to jos ypač tinka uogienėms, padažams, kepiniams ar šaldymui, kai norisi išsaugoti ryškesnį skonį ir spalvą.

    Jeigu norisi paprasčiausio varianto, pakanka saujos uogų įmaišyti į košę, jogurtą ar kokteilį. O didesnį kiekį patogiau suvartoti paruošus naminius konservuotus produktus, nes šviežios uogos nėra skirtos ilgai laikyti – greitai praranda stangrumą ir sultingumą.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena paprastą taisyklę: net ir labai maistingos uogos nėra stebuklingas sprendimas, jei bendra mityba išlieka nesubalansuota. Daugiausia naudos duoda įvairovė, reguliarus vaisių ir daržovių vartojimas bei kuo mažiau perdirbtų produktų kasdieniame racione.

  • Pusė avokado per dieną gali nustebinti: nauda širdžiai, kepenims ir net regėjimui

    Avokadas pastaraisiais metais tapo vienu dažniausiai aptariamų vaisių sveikos mitybos kontekste. Dietologai pabrėžia, kad net ir nedidelė porcija gali prisidėti prie geresnės savijautos, nes avokade gausu nesočiųjų riebalų, skaidulų ir mikroelementų.

    Dažnai minima rekomendacija – suvalgyti maždaug pusę avokado per dieną arba kelis kartus per savaitę. Tokia porcija leidžia gauti naudingų medžiagų, bet kartu neperlenkti lazdos su kalorijomis, nes 100 gramų avokado vidutiniškai turi apie 160 kilokalorijų.

    Kas avokade svarbiausia?

    Pagrindinė avokado vertė – mononesotieji riebalai, ypač oleino rūgštis, siejama su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Šie riebalai mityboje dažnai siejami su geresne lipidų pusiausvyra, kai subalansuota dieta padeda mažinti per aukštą MTL cholesterolio rodiklį.

    Avokadas taip pat išsiskiria kalio kiekiu, o šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei. Ne mažiau reikšmingos ir skaidulos: viename vaisiuje jų gali būti daug, todėl avokadas ilgiau suteikia sotumo jausmą ir padeda palaikyti reguliarią žarnyno veiklą.

    Vaisiuje aptinkama vitaminų E, K, B grupės vitaminų, taip pat folio rūgšties. Šios medžiagos svarbios normaliai nervų sistemos veiklai, kraujodarai ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso, ypač kai mityboje trūksta augalinių riebalų šaltinių.

    Nauda akims ir cukraus kontrolei

    Avokade randama liuteino ir zeaksantino – antioksidantų, siejamų su regėjimo apsauga ir mažesne su amžiumi susijusių akių ligų rizika. Dėl to avokadas dažnai rekomenduojamas kaip vienas iš produktų, kuriuos verta įtraukti į įvairesnę kasdienę mitybą.

    Dar vienas dažnai minimas privalumas – poveikis gliukozės svyravimams. Kadangi avokade yra ir riebalų, ir skaidulų, toks derinys gali lėtinti angliavandenių įsisavinimą ir padėti išlaikyti tolygesnį sotumą po valgio.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Nors avokadas laikomas maistingu pasirinkimu, jis netinka visiems vienodai. Žmonėms, turintiems alergiją lateksui, gali pasireikšti kryžminės reakcijos, todėl naujus produktus verta įtraukti atsargiai, stebint organizmo reakciją.

    Dėl didesnio vitamino K kiekio avokadas gali būti aktualus tiems, kurie vartoja kraują skystinančius vaistus. Tokiais atvejais svarbiausia ne staigiai keisti įprastą racioną, o dėl mitybos korekcijų pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kasdienybėje avokadą lengviausia valgyti žalią: sutrinti su trupučiu druskos ir citrinos sulčių, tepti ant pilno grūdo duonos, dėti į salotas ar dubenėlius su daržovėmis. Ilgai kaitinti jo nerekomenduojama, nes dalis jautresnių medžiagų gali prarasti vertę, o skonis pakinta.

  • Aronijų sultys – pamirštas supermaistas: padeda akims prie kompiuterio ir širdžiai

    Aronijos Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse auga kone visur, tačiau ilgą laiką buvo vertinamos labiau kaip dekoratyvinis krūmas. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama jų uogose esantiems polifenoliams, ypač antocianinams, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Šie junginiai tiriami dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei regėjimui. Nors aronijos kartumu nustebina ne vieną, būtent sutraukiantis skonis dažnai signalizuoja apie didesnę biologiškai aktyvių medžiagų koncentraciją.

    Nauda akims dirbant prie ekranų

    Ilgos valandos prie kompiuterio dažnai siejamos su akių nuovargiu, sausumu ir suprastėjusiu matymu prieblandoje. Mokslinėje literatūroje antocianinai aptariami kaip junginiai, galintys prisidėti prie tinklainės apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Taip pat nagrinėjamas jų ryšys su regėjimo pigmentų funkcija ir akių prisitaikymu prie prastesnio apšvietimo. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad nei aronijų sultys, nei maisto papildai nepakeičia regėjimo patikrų ir darbo higienos, ypač jei simptomai kartojasi.

    Kas sieja aronijas ir kraujospūdį?

    Aronijų uogose esantys polifenoliai tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių endotelio funkcijai ir kraujagyslių elastingumui. Klinikiniai tyrimai rodo, kad daliai žmonių reguliarus vartojimas gali būti siejamas su kukliais kraujospūdžio ar lipidų rodiklių pokyčiais, tačiau rezultatai nėra vienodi visoms grupėms.

    Aronijos gali būti naudingas raciono elementas, bet jos nėra gydymas. Jei diagnozuotas padidėjęs kraujospūdis, vaistus ir jų dozes koreguoti gali tik gydytojas, o mitybos pokyčiai turėtų būti derinami su bendru širdies ir kraujagyslių rizikos valdymu.

    Kaip rinktis ir vartoti sultis?

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis nesaldintas, be pridėtinio cukraus sultis, nes papildomas cukrus mažina bendrą gėrimo naudą. Vartojimo kiekis priklauso nuo individualios mitybos, tačiau praktikoje dažnai minimas apie 100 mililitrų per dieną dydis, stebint savijautą.

    Jei turite virškinamojo trakto jautrumą, vartojate kraują skystinančius vaistus ar sergate lėtinėmis ligomis, saugiausia pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Aronijų produktai gali būti vertingas priedas prie subalansuotos mitybos, tačiau didžiausią naudą duoda kartu su pakankamu miegu, judėjimu ir mažesniu ultraperdirbto maisto kiekiu.

  • Gerkite tik 2/3 stiklinės per dieną: rabarbarų sultys žada lengvesnį virškinimą ir naudą akims

    Rabarbarai daugeliui vis dar siejasi su pyragais ar kompotu, tačiau botanikos požiūriu tai daržovė, kurios valgomi stiebai. Jie yra mažai kaloringi ir turi skaidulų, o taip pat įvairių vitaminų bei mineralų, dėl kurių rabarbarai dažnai pristatomi kaip naudingas pavasario sezono pasirinkimas.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau patys rabarbarų stiebai paprastai yra lengvas produktas. Svarbu tai, kad rabarbarai turi skaidulų, kurios prisideda prie normalesnės žarnyno veiklos, o tai ypač aktualu žmonėms, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas ar lėtesnis virškinimas.

    Rabarbaruose taip pat yra antioksidantinių junginių, kurie siejami su apsauga nuo oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme. Be to, ši daržovė turi vitaminų, kurie prisideda prie normalios odos būklės ir regėjimo funkcijos palaikymo, nors stebuklingų pokyčių vien nuo vieno produkto tikėtis nereikėtų.

    Kam rabarbarų sultys gali netikti?

    Rabarbarai išsiskiria oksalatais, todėl jautresniems žmonėms jų perteklius gali kelti nepageidaujamų pasekmių. Jei žmogus turi polinkį į inkstų akmenligę ar laikosi gydytojo rekomenduotos mažo oksalatų kiekio dietos, rabarbarų kiekį verta aptarti su medikais.

    Dar viena praktinė detalė, apie kurią dažnai pamirštama: rabarbarų lapai nėra valgomi, nes juose esančių medžiagų koncentracija gali būti pavojinga. Maistui tinka tik stiebai, o per didelis sulčių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti vidurius laisvinantį poveikį.

    Kiek gerti ir kaip pasigaminti?

    Rabarbarų sultys dažnai pasirenkamos dėl paprasto paruošimo: nuplauti stiebus, pašalinti lapus, supjaustyti gabalėliais ir išspausti sulčiaspaude ar sulčiaspaudei pritaikytu smulkintuvu. Kadangi sultyse mažiau skaidulų nei valgant visą produktą, daliai žmonių naudingiau rabarbarus įtraukti ir į patiekalus, pavyzdžiui, troškinius ar desertus su mažiau cukraus.

    Saiko principas čia svarbiausias: kasdieniam vartojimui dažnai minima maždaug 2/3 stiklinės porcija, kad būtų išvengta per stipraus poveikio virškinimui. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar jaučiate neįprastus simptomus, saugiausia pirmiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Akių gydytojai perspėja: šie kasdieniai produktai tyliai gadina regėjimą – atsisakykite dabar

    Kasdieniai mitybos įpročiai gali turėti tiesioginę įtaką akių sveikatai, ypač kraujagyslėms tinklainėje ir uždegiminiams procesams organizme. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai daro ne vienas produktas, o nuolat pasikartojantys pasirinkimai, kurie ilgainiui didina regėjimo sutrikimų riziką.

    Nors regėjimo blogėjimą lemia amžius, genetika ir lėtinės ligos, mityba yra vienas iš koreguojamų veiksnių. Su nesubalansuota mityba dažniau siejamos tokios būklės kaip su amžiumi susijusi geltonosios dėmės degeneracija, diabetinė retinopatija, sausų akių sindromas ar padidėjusio akispūdžio rizika jautresniems žmonėms.

    Kodėl cukrus ir balti miltai pavojingi?

    Produktai, kuriuose gausu pridėtinio cukraus, saldinti gėrimai ir dažnas desertų vartojimas skatina staigius gliukozės šuolius. Tai ypač svarbu žmonėms, turintiems prediabetą ar diabetą, nes ilgainiui nukenčia smulkios tinklainės kraujagyslės ir gali vystytis diabetinė retinopatija.

    Prie panašios rizikos prisideda ir paprastieji angliavandeniai, pavyzdžiui, balta duona, bandelės ar makaronai iš rafinuotų miltų. Tokie produktai greitai kelia cukraus kiekį kraujyje, o ilgalaikėje perspektyvoje tai siejama su didesne degeneracinių akių pokyčių tikimybe.

    Transriebalai ir perdirbta mėsa

    Giliai keptas maistas, greitasis maistas ir užkandžiai, kuriuose gali būti transriebalų, dažnai siejami su didesniu uždegiminiu fonu organizme ir prastesne kraujotaka. Akių audiniai yra jautrūs kraujotakos pokyčiams, todėl ilgainiui gali didėti degeneracinių procesų rizika.

    Perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešros ar dešrelės, dažnai turi daugiau druskos, konservantų ir kitų priedų. Tokia mityba siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos apkrova, o būtent kraujagyslių būklė yra svarbi tinklainės aprūpinimui deguonimi ir maistinėmis medžiagomis.

    Druska, alkoholis ir per daug kofeino

    Per didelis druskos kiekis racione gali didinti kraujospūdį, o tai yra svarbus rizikos veiksnys akių kraujagyslių pažeidimams. Ilgainiui padidėjęs kraujospūdis gali paveikti smulkius tinklainės kapiliarus, ypač jei kartu yra ir kitų rizikos veiksnių.

    Reguliarus gausus alkoholio vartojimas siejamas su nervų sistemos ir kraujagyslių pažeidimais, taip pat gali stiprinti akių sausumą. Dideli kofeino kiekiai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su akispūdžio svyravimais, todėl turintiems glaukomos riziką verta pasitarti su gydytoju dėl individualių ribų.

    Ką rinktis vietoje to?

    Akių sveikatai palankesnė mityba paprastai remiasi daržovėmis ir vaisiais, kuriuose gausu antioksidantų, taip pat pilno grūdo produktais, kurie stabiliau veikia gliukozės kreivę. Ypač dažnai minimos žalialapės daržovės ir uogos, kurios padeda papildyti racioną vertingomis medžiagomis.

    Taip pat rekomenduojama dažniau įtraukti riebios žuvies ir riešutų, nes juose esančios omega-3 riebalų rūgštys siejamos su geresne kraujagyslių funkcija ir gali būti naudingos sausų akių simptomams. Jei regėjimas pradėjo prastėti ar vargina akių sausumas, svarbu ne tik keisti mitybą, bet ir atlikti profilaktinę akių patikrą.

  • Pamirštas „popiežių vaisius“ parduotuvėse guli po nosimi: ką kantalupa daro širdžiai ir akims

    Kantalupa, dar vadinama cukrinio meliono atmaina, Lietuvos ir Lenkijos parduotuvėse dažnai lieka nepastebėta, nors mitybos specialistai ją vertina dėl vandens, vitaminų ir antioksidantų. Vaisius saldus, sultingas, o prinokęs turi ryškų aromatą, todėl neretai gali pakeisti kaloringesnius desertus.

    Kantalupos istorija Europoje siejama su Italija: ši meliono rūšis išpopuliarėjo XV amžiuje, kai pradėta auginti netoli Romos esančioje vietovėje Cantalupo. Būtent iš jos pavadinimo ir kilo kantalupos vardas, o tradicija ją vadinti popiežių vaisiumi siejama su tuometine auginimo praktika popiežiaus sodams.

    Maistine verte kantalupa išsiskiria tuo, kad didelę jos dalį sudaro vanduo, todėl ji padeda papildyti skysčių atsargas, ypač šiltuoju metų laiku. 100 gramų kantalupos turi apie 34 kilokalorijas, tad tai vienas lengvesnių pasirinkimų tarp saldžių užkandžių.

    Vaisiuje gausu vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Be to, kantalupa turi kalio, svarbaus normaliai raumenų funkcijai ir kraujospūdžio reguliavimui, todėl toks derinys dažnai minimas kalbant apie širdies ir kraujagyslių sveikatą.

    Ryškiai oranžinę kantalupos spalvą lemia beta karotenas, iš kurio organizme gaminamas vitaminas A. Ši maistinė medžiaga svarbi normaliai regėjimo funkcijai, taip pat odos ir gleivinių būklei, todėl kantalupa dažnai rekomenduojama kaip vienas iš produktų, padedančių papildyti karotenoidų kiekį racione.

    Pirkėjams svarbu atkreipti dėmesį į laikymo ypatumus: pernokusi kantalupa greitai praranda tekstūrą ir skonį, todėl ją geriausia suvalgyti netrukus po įsigijimo. Jei renkatės jau supjaustytą vaisių, dalis jautresnių vitaminų ir antioksidantų dėl sąlyčio su oru gali mažėti, tad praktiškiau pirkti visą ir pjaustyti namuose.

    Valgyti kantalupą paprasta: perpjaukite per pusę, išimkite sėklas ir supjaustykite skiltelėmis, kaip arbūzą. Ji tinka į vaisių salotas, su natūraliu jogurtu ar koše, o taip pat į kokteilius ir šerbetus, kai norisi saldumo be perteklinių priedų.

    Džiovinta kantalupa išlieka saldi ir patogi kaip užkandis, tačiau joje nebėra tiek vandens, kiek šviežiame vaisiuje. Dėl to ji labiau tinka desertams gardinti ar maišyti su košėmis, tačiau porcijas verta rinktis saikingai, nes džiovintuose vaisiuose cukrų koncentracija paprastai būna didesnė.

  • Užtenka vieno lašo: akiniai neberasoja po ėjimo į šilumą – ką daryti namuose

    Užtenka vieno lašo: akiniai neberasoja po ėjimo į šilumą – ką daryti namuose

    Staigus perėjimas iš šalčio į šiltą patalpą daugeliui akinių nešiotojų baigiasi tuo pačiu – lęšiai akimirksniu apsitraukia kondensatu, o matymas kelioms minutėms tampa prastas. Tai ypač juntama rudenį ir žiemą, taip pat dėvint kaukes ar vaikštant sparčiu tempu.

    Dažniausia rasojimo priežastis paprasta: šiltas, drėgnas oras, patekęs ant šaltesnio lęšio, atvėsta ir virsta smulkiais vandens lašeliais. Tuomet vaizdas „išsisklaido“, o žmogus instinktyviai pradeda trinti lęšius, dar labiau didindamas dėmių ir mikroįbrėžimų riziką.

    Namų būdas su indų plovikliu

    Vienas populiariausių buitinių sprendimų – itin plona indų ploviklio plėvelė ant lęšių. Nedidelis lašas priemonės paskleidžiamas ant abiejų lęšių pusių ir švelniai įtrinamas mikropluošto šluoste, kol nelieka matomų dryžių.

    Tokiu būdu ant paviršiaus susiformuoja beveik nematomas sluoksnis, kuris keičia vandens lašelių susidarymą: vietoj atskirų lašų drėgmė labiau pasiskirsto plona plėvele, todėl lęšiai mažiau rasoja. Vis dėlto efektas nėra amžinas, tad procedūrą tenka kartoti.

    Kada būti atsargesniems?

    Optikos specialistai primena, kad ne visi lęšiai vienodi: dalis jų turi specialias dangas nuo atspindžių, įbrėžimų ar riebalų, todėl agresyvesnės buitinės priemonės gali jas pažeisti. Jei akiniai brangūs ar su pažangiomis dangomis, saugesnis pasirinkimas gali būti optiko rekomenduojamas purškalas nuo rasojimo.

    Taip pat svarbu vengti trinti lęšius popieriniais rankšluosčiais ar drabužių kraštu, nes tai didina mikroįbrėžimų tikimybę. Geriausiai tinka švari mikropluošto šluostė ir tinkamas valiklis, o akinių dėklas padeda lęšius apsaugoti nuo dulkių ir smėlio dalelių.

    Ką dar verta žinoti?

    Rasojimą sustiprina prigludusi kepurė, šalikas ar kaukė, nukreipianti šiltą kvėpavimą į lęšius. Jei problema kartojasi, padeda kaukės prigludinimas ties nosimi arba rėmelių su geresne ventiliacija pasirinkimas.

    Jeigu rasojimas nuolat trikdo vairuojant ar dirbant, verta pasitarti su optikos salonu dėl specialių lęšių dangų ar profesionalių priemonių. Toks sprendimas paprastai veikia stabiliau ir yra mažiau rizikingas nei eksperimentai su buitinėmis chemijos priemonėmis.