CP v2

Tag: Repelentai

  • Apsauga nuo erkių be chemijos: miškininkai pataria du paprastus būdus, kurie veikia

    Erkių sezonas įsibėgėja, o šiltesni pavasariai ir ilgesnis aktyvus laikotarpis reiškia, kad rizika gamtoje išlieka didelė ne tik miškuose, bet ir parkuose ar sodybose. Specialistai primena, kad erkės gali pernešti erkinį encefalitą ir Laimo ligą, todėl svarbiausia yra nuosekli prevencija.

    Miškininkai siūlo dvi paprastas, lengvai pritaikomas priemones, kurios gali padėti dar prieš erkei įsisiurbiant. Pirmoji – drabužių lipnus volelis pūkams rinkti: perbraukus juo kelnes, striukę ar kojinių zoną, ant lipnaus paviršiaus gali likti ropojančios erkės.

    Antras būdas – lipni juosta, kurią prieš išeinant galima apsukti aplink kulkšnis ir riešus tose vietose, kur baigiasi kelnių klešnės ir rankovės. Idėja paprasta: erkėms bandant patekti po drabužiais, jos prilimpa prie juostos, todėl sumažėja tikimybė, kad jos pasieks odą.

    Miškininkai pabrėžia, kad vien repelentais pasikliauti nereikėtų, nes tai gali sukurti klaidingą saugumo jausmą, ypač jei priemonė panaudota per mažai arba jos poveikis jau susilpnėjo. Patikimiausia praktika išlieka mechaninė apsauga: ilgos kelnės, marškiniai ilgomis rankovėmis ir galvos apdangalas, ypač einant per aukštą žolę ar krūmynus.

    Rekomenduojama rinktis šviesesnius drabužius ne dėl to, kad jie atbaido erkes, o todėl, kad ant jų lengviau pastebėti ropojančius parazitus. Erkės dažnai neįkanda iš karto – jos gali kurį laiką judėti drabužiais ir kūnu, ieškodamos vietos su plonesne oda.

    Dažniausiai erkės renkasi kelių ir alkūnių linkius, kirkšnis, sritis už ausų, galvos odą, taip pat tarpupirščius. Įkandimas neretai būna nepastebimas, nes erkės seilėse yra medžiagų, slopinančių skausmą, todėl po pasivaikščiojimo verta apžiūrėti kūną ir nusiprausti duše.

    Kaip saugiai ištraukti erkę

    Įsisiurbusią erkę geriausia šalinti kuo greičiau, naudojant pincetą arba specialų erkėms šalinti skirtą įrankį. Erkė suimama kuo arčiau odos ir traukiama tolygiai, vengiant sukinėjimo ar stipraus spaudimo, kad nepatektų daugiau seilių į žaizdą.

    Specialistai pataria netepti erkės riebalais, alkoholiu ar kitomis medžiagomis, nes tai gali padidinti infekcijos riziką. Ištraukus erkę, įkandimo vietą reikia dezinfekuoti, o kelias savaites stebėti savijautą ir odą: paraudimas, plintantis žiedu, karščiavimas ar sąnarių skausmai yra signalai kreiptis į medikus.

    Ką dar verta prisiminti šį sezoną

    Efektyviausia erkinio encefalito prevencija yra skiepai, o gamtoje svarbu derinti kelias priemones: tinkamus drabužius, kūno ir drabužių patikrą, taip pat atsargumą vietose, kur daug žolės ir lapijos. Net trumpas pasivaikščiojimas gali būti rizikingas, jei vėliau neapžiūrimi drabužiai ir oda.

    Grįžus namo verta persirengti, drabužius išpurtyti ar iškart skalbti, o augintinius apžiūrėti, nes erkės dažnai parnešamos į namus su šunų ar kačių kailiu. Paprasti įpročiai, tokie kaip lipnus volelis ar lipni juosta, gali tapti papildomu barjeru, ypač šeimoms su vaikais.

  • Kodėl uodai vienus puola dažniau: ką lemia kraujo grupė, iškvepiamas CO2 ir drabužių spalva

    Uodų įkandimai vieniems tampa beveik kasdieniu vasaros palydovu, o kiti, atrodo, išsisuka beveik neįkandami. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra vien sėkmė ar atsitiktinumas: uodų pateles, kurios kanda, traukia konkretūs žmogaus skleidžiami signalai.

    Uodams kraujas nėra pagrindinis maistas, tačiau jis reikalingas kiaušinėliams subrandinti, todėl kanda būtent patelės. Jų jutimai prisitaikę ieškoti šeimininko pagal kvapą, šilumą ir regimuosius kontrastus, ypač sutemus, kai daug žmonių leidžia laiką lauke.

    Vienas svarbiausių „švyturių“ uodams yra iškvepiamas anglies dioksidas. Kuo daugiau jo iškvepiama, tuo lengviau vabzdžiai aptinka žmogų, todėl dažniau pastebimi didesnės kūno masės asmenys arba tie, kurių metabolizmas intensyvesnis.

    Riziką padidina ir fizinis aktyvumas: judant didėja kvėpavimo dažnis, o kartu išsiskiria daugiau anglies dioksido. Be to, sportuojant ir prakaituojant odoje daugėja junginių, kuriuos uodai aptinka itin tiksliai, todėl bėgiojimas ar treniruotės vakare dažnai baigiasi daugiau įkandimų.

    Dar vienas veiksnys yra kūno šiluma. Uodai turi receptorius, leidžiančius aptikti šiltesnes vietas, todėl labiau vilioja pakilusi kūno temperatūra, pavyzdžiui, po fizinio krūvio ar karštą dieną, taip pat situacijos, kai žmogus natūraliai skleidžia daugiau šilumos.

    Reikšmės turi ir aprangos spalva. Sutemus uodai orientuojasi į kontrastus, todėl tamsūs drabužiai dažniau išsiskiria dangaus fone ir gali padidinti tikimybę būti pastebėtam, ypač jei tuo pačiu metu žmogus juda ir gausiau kvėpuoja.

    Klausimas apie kraujo grupę dažnai keliamas ne be pagrindo: tyrimai rodo, kad kai kurios uodų rūšys gali turėti preferencijų. Viename publikacijose aptariamame tyrime buvo pastebėta, kad uodų patelės dažniau rinkosi 0 (pirmą) kraujo grupę, tačiau tai nereiškia, kad kitos grupės yra „saugios“.

    Svarbu ir tai, kad uodų pasirinkimą lemia ne vien kraujo grupė, o visuma signalų: kvėpavimas, prakaitas, odos mikrobioma, šiluma ir aplinka. Kitaip tariant, net jei žmogaus kraujo grupė teoriškai mažiau patraukli, intensyvus sportas ar karštis gali „permušti“ šį efektą.

    Pastebima ir alkoholio įtaka: pavartojus alkoholio kai kuriems žmonėms suaktyvėja prakaitavimas, pakinta odos skleidžiami kvapai, o kūno paviršiaus temperatūra gali būti aukštesnė. Dėl šių priežasčių vakariniai pasisėdėjimai lauke neretai baigiasi didesniu įkandimų skaičiumi.

    Praktiškai riziką mažina paprasti sprendimai: aktyvesnį sportą planuoti dienos metu, o ne sutemus, kai uodai ypač suaktyvėja. Taip pat padeda uždaresni drabužiai, ilgos rankovės ir kelnės, ypač prie vandens telkinių ar miško pakraščių.

    Veiksmingi yra repelentai, ypač tie, kurių sudėtyje yra DEET, jei jie naudojami pagal instrukciją. Patalpose gali padėti ir ventiliatorius: uodams sunkiau skristi prieš oro srautą, todėl net paprastas oro judėjimas gali sumažinti jų aktyvumą šalia žmogaus.

  • Pasodinkite šiuos augalus sode: erkės jų kvapo nekenčia, bet vien to nepakanka apsaugai

    Pasodinkite šiuos augalus sode: erkės jų kvapo nekenčia, bet vien to nepakanka apsaugai

    Erkės vis dažniau aptinkamos ne tik miškuose ar pievose, bet ir prie namų esančiuose soduose, ypač ten, kur daug pavėsio, drėgmės ir aukštos žolės. Šiltuoju sezonu jų aktyvumas didėja, todėl gyventojai ieško paprastų būdų sumažinti riziką savo kieme. Vienas iš dažniausiai minimų sprendimų yra intensyviai kvepiančių augalų sodinimas.

    Specialistai pabrėžia, kad kai kurių augalų eteriniai aliejai ir stiprūs aromatai gali būti nemalonūs daliai vabzdžių ir nariuotakojų, todėl jie rečiau laikosi tokiose vietose. Vis dėlto tai nėra garantuota priemonė, nes erkės orientuojasi ne vien pagal kvapus, o jų paplitimą lemia ir mikroklimatas bei šeimininkų, pavyzdžiui, graužikų ar laukinių gyvūnų, judėjimas.

    Augalai, kurių kvapas gali atbaidyti

    Viena populiariausių pasirinkimų yra levandos, vertinamos dėl ryškaus aromato ir atsparumo karščiui. Jos dažnai sodinamos prie takų, terasų ar poilsio zonų, kur norisi sumažinti uodų ir kitų kenkėjų aktyvumą. Levandos taip pat nereikalauja sudėtingos priežiūros, jei parenkama saulėta vieta ir laidus dirvožemis.

    Kitas dažnai minimas augalas yra mėta, kurios kvapas daugeliui nariuotakojų būna dirginantis. Svarbu įvertinti, kad mėta sparčiai plinta ir gali užgožti kitus augalus, todėl praktiškiau ją auginti vazonuose arba aiškiai atskirtoje lysvėje. Taip lengviau kontroliuoti šaknų plitimą ir išlaikyti tvarkingą gėlyną.

    Dar vienas pasirinkimas yra katžolė, kuri išsiskiria intensyviu kvapu ir dažnai auginama dėl dekoratyvumo. Ji gali būti sodinama juostomis palei sklypo pakraščius ar prie poilsio erdvių, tačiau, kaip ir kiti kvapnūs augalai, ji turėtų būti vertinama kaip papildoma, o ne pagrindinė apsaugos priemonė. Kai kuriems žmonėms patrauklus ir rozmarinas, kuris tinka ir prieskoniams, ir auginimui vazonuose prie įėjimo ar terasos.

    Kodėl erkės renkasi kiemus?

    Erkėms palankiausios vietos yra drėgnos, užžėlusios ir menkai saulės apšviestos zonos. Aukšta žolė, tankūs krūmai, lapų sankaupos ir pavėsingi sklypo kampai suteikia joms slėptuves ir padeda išlaikyti drėgmę, kuri būtina išgyvenimui. Dėl to net ir pasodinus kvapnių augalų, apleistas kiemas išlieka patrauklus.

    Praktiškai veiksmingiausi veiksmai yra reguliarus vejos pjovimas, lapų ir žaliųjų atliekų pašalinimas bei krūmų praretinimas, kad daugiau vietų pasiektų saulė. Taip pat verta mažinti graužikų ir laukinių gyvūnų viliojimą, nes būtent jie dažnai atneša erkes į kiemo teritoriją. Tvarkinga, sausesnė ir labiau vėdinama aplinka paprastai tampa mažiau palanki parazitams.

    Vien augalų neužteks

    Net jei kieme kuriama mažiau patraukli aplinka, asmeninės apsaugos priemonės išlieka būtinos. Būnant aukštoje žolėje ar miškingose vietovėse rekomenduojama dėvėti kūną dengiančius drabužius ir naudoti repelentus, o grįžus namo apžiūrėti odą. Ypač svarbu patikrinti vietas, kur erkės dažniausiai prisitvirtina, ir neignoruoti įkandimo požymių.

    „Kvapnūs augalai gali padėti sumažinti erkių aktyvumą tam tikrose sodo vietose, tačiau jie nepakeičia nei kiemo priežiūros, nei asmeninės apsaugos“, – pabrėžia visuomenės sveikatos specialistai.

    Norint sumažinti riziką, geriausiai veikia kelių priemonių derinys: tvarkinga aplinka, protingai parinkti augalai ir atsakingas elgesys lauke. Toks požiūris padeda ne tik sode, bet ir planuojant išvykas į gamtą aktyviausiu erkių sezonu.

  • Afrikinės klajoklinės erkės aptiktos Lenkijoje: jos vejasi žmogų ir kelia naujų grėsmių

    Afrikinės klajoklinės erkės aptiktos Lenkijoje: jos vejasi žmogų ir kelia naujų grėsmių

    Afrikinėmis arba klajoklinėmis vadinamos Hyalomma genties erkės vis dažniau fiksuojamos Vidurio Europoje, įskaitant Lenkiją. Skirtingai nei Lietuvoje įprastos erkės, šios rūšys elgiasi aktyviai: jos ne tik laukia ant žolių, bet gali judėti paskui pasirinktą „taikinį“.

    Specialistai pabrėžia, kad Hyalomma išsiskiria dydžiu ir išvaizda. Neįsisiurbusi suaugusi erkė dažnai siekia apie 8 milimetrus, o prisisiurbusi patelė gali smarkiai padidėti. Atpažinti padeda ilgos, tvirtos kojos su šviesiomis juostomis.

    Didžiausias šių erkių išskirtinumas – jų „medžioklės“ taktika. Hyalomma turi geriau išvystytą regą, gali pastebėti žmogų ar stambų gyvūną iš kelių ar net keliolikos metrų, o tada kelių minučių bėgyje sekti ir įveikti reikšmingą atstumą.

    Lenkijoje parazitologai Hyalomma paplitimą sieja su šiltėjančiu klimatu ir gyvūnų migracija, ypač paukščiais, kurie perneša nimfas ir lervas. Suaugę individai dažniau randami ant arklių, šunų ar kitų gyvūnų, todėl stebėsena dažnai remiasi gyventojų pranešimais ir laboratoriniu patvirtinimu.

    Svarbu tai, kad Hyalomma paprastai nėra laikomos pagrindiniu Laimo ligos ar erkinio encefalito pernešėju, todėl grėsmės profilis skiriasi nuo įprastų Lietuvoje erkių. Didžiausias dėmesys skiriamas kitoms infekcijoms, kurias šios erkės gali platinti kai kuriuose regionuose.

    Viena pavojingiausių siejamų ligų yra Krymo-Kongo hemoraginė karštligė, kuri kai kuriose pasaulio vietose gali turėti sunkų klinikinį vaizdą. Vis dėlto iki šiol pranešimuose apie Lenkijoje rastas Hyalomma erkes dažniausiai pabrėžiama, kad šio viruso aptikimas vietiniuose mėginiuose nėra patvirtintas, todėl rizika vertinama kaip labai maža.

    Realesne grėsme laikomos riketsiozės, įskaitant dėmėtąsias karštliges, kurias sukelia Rickettsia genties bakterijos. Jos gali sukelti ūmią būklę su karščiavimu, galvos ir raumenų skausmais, o įkandimo vietoje neretai susiformuoja šašas ir gali atsirasti bėrimas.

    Medikai primena, kad po bet kokio erkės įkandimo svarbiausia stebėti savijautą ir odos pokyčius. Jei per kelias dienas ar savaites atsiranda karščiavimas, išplitęs bėrimas, neįprastas silpnumas ar greitai didėjantis paraudimas, būtina kreiptis į gydytoją ir pasakyti, kad erkė atrodė neįprastai didelė, su ilgomis dryžuotomis kojomis.

    Profilaktika išlieka panaši, tačiau verta įvertinti Hyalomma elgseną: jos gali aktyviai judėti žeme ir kopti drabužiais. Todėl rekomenduojama dėvėti šviesius, kūną dengiančius drabužius, o grįžus iš gamtos kruopščiai apžiūrėti batus, kelnių apačias, kojas ir augintinius.

    Renkantis repelentus, dažniausiai patikimiausiais laikomi sintetiniai preparatai su DEET arba ikaridinu, naudojami pagal instrukciją. Augintiniams svarbi veterinarinė apsauga ir apžiūra po pasivaikščiojimų, nes didelė dalis Hyalomma radinių Vidurio Europoje fiksuota būtent ant gyvūnų.

    Pastebėjus erkę, jos negalima traiškyti plikomis rankomis. Erkė turėtų būti ištraukta pincetu ar specialiu įrankiu, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tiesiai, o įkandimo vietą dezinfekuoti.

    Jei erkė atrodo neįprasta ir yra galimybė, ją verta išsaugoti identifikavimui: įdėti į sandarų indelį ar maišelį ir laikyti vėsiai, o prireikus parodyti specialistams. Tokie pranešimai padeda tiksliau suprasti, ar Hyalomma rūšys regione atsiranda atsitiktinai, ar jau formuojasi nuolatinės populiacijos.

  • Šis paprastas daiktas kuprinėje gali padėti išvengti erkės ir boreliozės: gydytojai primena taisykles

    Šis paprastas daiktas kuprinėje gali padėti išvengti erkės ir boreliozės: gydytojai primena taisykles

    Erkių sezonas kasmet prasideda anksti, o šylant klimatui jų aktyvumas dažnėja ir užsitęsia ilgiau. Nors nėra priemonės, kuri šimtaprocentiniu tikslumu apsaugotų nuo erkės įsisiurbimo, riziką galima reikšmingai sumažinti pasiruošus iš anksto.

    Vienas netikėtas, bet praktiškas triukas lauke – drabužių valymo lipni juosta su voleliu. Ją verta įsimesti į kuprinę einant į mišką, parką ar planuojant pikniką pievoje, nes erkės neretai pirmiausia patenka ant drabužių.

    Lipniu voleliu perbraukus per kelnių klešnes, rankoves ar kojinių sritį, galima greitai „surinkti“ ropojančias erkes dar prieš joms pasiekiant odą. Svarbu suprasti, kad tai nėra gydymo ar repelento pakaitalas, tačiau gali būti papildoma prevencinė priemonė.

    Kitas būdas, kurį žmonės kartais taiko žygiuose, – prie kelnių klešnių pritvirtinti platesnę lipnią juostą taip, kad ji sudarytų barjerą ropojančiai erkei. Erkės dažniausiai juda nuo žolės ar krūmų į viršų, todėl barjeras ties blauzdomis teoriškai gali sutrukdyti pasiekti odą.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Paplitęs mitas, kad erkės krenta nuo medžių, tačiau dažniausiai jos tyko žemai, žolėje, krūmuose ir paklotėje. Praktikoje tai reiškia, kad rizika kyla ne tik miške, bet ir miesto parkuose, pakelėse, soduose, net kiemuose, kur yra žolės ir drėgnesnių vietų.

    Dar vienas klaidingas įsitikinimas – kad erkės „puola“ tik šiltomis vasaros dienomis. Jų aktyvumas priklauso nuo oro sąlygų, o švelnesnės žiemos nereiškia, kad problema išnyksta: erkės gali išgyventi ir suaktyvėti, kai tik sąlygos tampa palankios.

    Ką daryti grįžus iš lauko?

    Efektyviausia rutina po pasivaikščiojimo – kuo greičiau apžiūrėti kūną ir drabužius. Ypatingą dėmesį verta skirti vietoms, kur oda plonesnė ir šilčiau: pakinkliams, kirkšnims, pažastims, už ausų, galvos odai.

    „Kuo greičiau pastebėsite erkę ir ją saugiai pašalinsite, tuo mažesnė tikimybė, kad bus perduotos infekcijos“, – pabrėžia medikai.

    Jei erkė įsisiurbė, ją reikėtų pašalinti kuo skubiau, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tolygiai, nesukiojant ir nespaudžiant pilvelio. Po pašalinimo įkandimo vietą verta dezinfekuoti, o kelias savaites stebėti savijautą ir odą.

    Kodėl tai svarbu dėl boreliozės?

    Erkės gali platinti įvairias ligas, o viena dažniausiai aptariamų yra Laimo liga, dar vadinama borelioze. Ankstyvas požymis gali būti plintantis odos paraudimas, tačiau ne visiems jis atsiranda, todėl svarbu atkreipti dėmesį ir į bendrus simptomus, pavyzdžiui, karščiavimą, sąnarių skausmus ar neįprastą nuovargį.

    Specialistai primena, kad geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelias priemones: tinkamą aprangą, repelentus, kūno apžiūrą po buvimo gamtoje ir greitą erkės pašalinimą. Paprastas lipnus volelis ar juosta gali tapti papildomu žingsniu, ypač ilgesnių išvykų metu.

  • Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajono savivaldybė kviečia žemės sklypų savininkus, valdytojus ir naudotojus teikti paraiškas finansinei paramai, skirtai medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijai. Paraiškos priimamos iki birželio 30 dienos.

    Parama numatyta tik tiems sklypams, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, o priemonės turi būti skirtos realiai rizikai mažinti: apsaugoti pasėlius, želdinius, miško jaunuolynus ar ūkinius gyvūnus. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas yra ne žalos fiksavimas po įvykio, o jos prevencija dar prieš prasidedant aktyviausiam sezonui.

    Finansavimas gali būti skiriamas repelentams ir jų naudojimo darbams, įvairioms aptvėrimo priemonėms, medelių individualioms apsaugoms, taip pat bebraviečių ardymui. Numatomos ir priemonės, susijusios su elninių žvėrių mitybos sąlygų gerinimu, pavyzdžiui, tam tikrų želdinių įveisimas ar darbai, skirti papildomam šėrimui žiemą.

    Atskira kryptis – vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams prevencija, kai finansuojamos apsaugos priemonės, tokios kaip specialios tvoros ar elektriniai piemenys. Tokios investicijos dažniausiai pasiteisina ūkiuose, kuriuose gyvuliai ganomi atvirose teritorijose, ypač jei šalia yra miškų masyvų ar fiksuojamas plėšrūnų aktyvumas.

    Pateiktas paraiškas vertins savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kuri sprendžia dėl Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo. Sprendžiant dėl paramos paprastai svarbu, kad planuojama priemonė būtų pagrįsta, pritaikyta konkrečiai vietovei ir realiai mažintų žalos tikimybę.

    Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad medžiotojų būreliai ir klubai nėra laikomi žemės sklypų savininkais, valdytojais ar naudotojais, todėl finansinė parama jiems neskiriama. Paraiškas reikia pateikti Trakų rajono savivaldybės administracijai, taip pat galima kreiptis ir elektroniniu būdu.

    Gyventojams rekomenduojama paraiškas pateikti nelaukiant termino pabaigos, ypač jei planuojami aptvėrimo ar įrengimo darbai, kuriems gali reikėti papildomų derinimų ir pasirengimo. Laiku įsidiegus prevencines priemones sumažėja ne tik tiesioginė žala, bet ir ilgalaikės išlaidos, susijusios su pasikartojančiais nuostoliais.

  • Užtenka kelių mėtų lašų prie lango: paprastas triukas, kuris padeda atbaidyti uodus be chemijos

    Užtenka kelių mėtų lašų prie lango: paprastas triukas, kuris padeda atbaidyti uodus be chemijos

    Šylant orams, uodai į namus dažniausiai patenka per pravirus langus ir balkono duris, todėl žmonės ieško būdų apsisaugoti be stiprių cheminių priemonių. Vienas paprasčiausių triukų paremtas kvapais, kurie uodams yra nemalonūs, o namuose pritaikomi per kelias minutes.

    Praktiškas sprendimas yra nedidelė lipni veltinė pagalvėlė, kuri paprastai naudojama baldų kojelėms apsaugoti. Ji patogi tuo, kad turi klijų sluoksnį, sugeria skystį ir gali būti priklijuojama prie lango rėmo, palangės krašto ar šalia esančios sienos.

    Ant tokios pagalvėlės užlašinami keli lašai eterinio aliejaus. Dažniausiai pasirenkamas pipirmėčių, eukaliptų arba levandų kvapas, nes šie aromatai dažnai minimi kaip galintys sumažinti uodų aktyvumą patalpose, ypač kai kvapas sklinda ties vieta, pro kurią vabzdžiai patenka į vidų.

    Pagalvėlę verta klijuoti kuo arčiau lango tarpo ar rėmo kampo, kur dažniausiai atsiranda mikroplyšiai, o vėdinant kvapas geriau pasklinda į išorę. Jei norisi, ją galima paslėpti už užuolaidos, tačiau svarbu, kad ji nebūtų visiškai uždengta storu audiniu, nes tada aromatas silpsta.

    Specialistai pabrėžia, kad eteriniai aliejai gali veikti kaip trumpalaikė atbaidymo priemonė, tačiau jų efektyvumas priklauso nuo koncentracijos, oro judėjimo ir uodų rūšies. Kvapas taip pat greičiau išsivėdina, jei patalpoje dažnai atidaromi langai, todėl lašus gali tekti atnaujinti kas kelias valandas ar kasdien.

    „Eterinių aliejų kvapai kai kuriomis sąlygomis gali sumažinti uodų aktyvumą patalpose, tačiau tai nėra pilnavertis pakaitalas patikrintoms apsaugos priemonėms, ypač jei rizika didesnė“, – teigiama apžvalginiuose moksliniuose darbuose apie augalinių repelentų poveikį.

    Norint geresnio rezultato, toks kvapų triukas dažniausiai veikia kaip papildoma apsauga kartu su tinkleliais nuo vabzdžių, tvarkingomis sandarinimo gumomis ir įpročiu nepalikti atvirų vandens sankaupų balkone ar kieme. Būtent stovintis vanduo yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl uodų greitai padaugėja šalia namų.

    Saugumo sumetimais eterinius aliejus reikėtų naudoti saikingai ir netepti jų tiesiai ant odos neatskiedus, o kvapų nenaudoti šalia kūdikių lovelių. Jei namuose yra katė ar šuo, verta įsitikinti, kad gyvūnas nepasieks pagalvėlės ir jos nenulaižys.

    Šis metodas nebrangus ir lengvai pritaikomas, tačiau svarbiausia suprasti jo ribas. Jei uodų labai daug, kvapas gali tik sumažinti jų aktyvumą prie lango, o patikimiausią barjerą vis tiek sukuria fizinė apsauga, pavyzdžiui, tinkleliai.

  • Erkė įsisiurbė į odą? Štai ką privalote padaryti tuoj pat, kad sumažintumėte riziką

    Erkė įsisiurbė į odą? Štai ką privalote padaryti tuoj pat, kad sumažintumėte riziką

    Erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje paprastai suintensyvėja pavasarį, tačiau dėl švelnesnių žiemų įsisiurbimų fiksuojama ir ne sezono metu. Erkė įkandimo metu dažnai nejaučiama, todėl svarbiausia po buvimo gamtoje kuo greičiau apžiūrėti odą ir veikti nedelsiant.

    Erkės gali pernešti kelias žmogui pavojingas infekcijas, dažniausiai minimos Laimo liga ir erkinis encefalitas. Laimo ligą sukelia bakterijos, o erkinį encefalitą virusas, todėl šių ligų prevencija ir gydymas skiriasi: nuo encefalito gali padėti skiepai, o Laimo liga skiepų neturi.

    Grįžus iš miško, parko ar sodo, verta nusiprausti po dušu ir kruopščiai apžiūrėti visą kūną. Dažniausiai erkės įsisiurbia pažastyse, kirkšnyse, kelių linkiuose, už ausų, sprande ir ties plaukų linija, todėl šias vietas svarbu patikrinti ypač atidžiai.

    Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją reikėtų pašalinti kuo greičiau, nes kuo ilgiau ji būna prisitvirtinusi, tuo didesnė dalies infekcijų perdavimo tikimybė. Jei turite, patogiausia naudoti specialų erkių išėmimo įrankį, tačiau tinka ir aštri, dezinfekuota pinceto pora.

    Erkę suimkite kuo arčiau odos ir traukite staigiu, tvirtu judesiu į viršų, nespausdami pilvelio. Ištraukę įkandimo vietą dezinfekuokite, o vėliau įsitikinkite, kad erkė pašalinta visa, nes likusios dalys gali sukelti vietinį uždegimą.

    Svarbu nedaryti kelių klaidų: erkės netepkite aliejumi, kremu ar alkoholiu, nespauskite ir nedeginkite. Tokie veiksmai gali padidinti dirginimą ir apsunkinti saugų pašalinimą, o kai kuriais atvejais padidinti nepageidaujamų reakcijų riziką.

    Po įkandimo kelias savaites stebėkite savijautą ir odą: jei atsiranda plečiantis paraudimas, karščiavimas, galvos skausmas, raumenų ar sąnarių skausmai, silpnumas ar kiti neįprasti simptomai, reikėtų kreiptis į gydytoją. Net jei iškart jaučiatės gerai, simptomai gali pasireikšti vėliau, todėl budrumas po erkės įsisiurbimo yra būtinas.

    Siekiant sumažinti įsisiurbimų tikimybę, rekomenduojama rinktis uždarus drabužius, šviesesnes spalvas, naudoti repelentus ir po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje atlikti apžiūrą. Erkinio encefalito prevencijai svarbiausia priemonė yra skiepai, ypač žmonėms, kurie dažnai būna gamtoje ar dirba lauke.

  • Jei turite šią kraujo grupę, erkės jus renkasi dažniau: ką rodo mokslas ir kaip saugotis

    Šylant orams Lietuvoje suaktyvėja erkės, o jų įkandimai kasmet sukelia šimtus rimtų infekcijų atvejų. Nors dažniausiai pabrėžiama apranga, repelentai ir elgesys gamtoje, kai kurie tyrimai rodo, kad įtakos gali turėti ir žmogaus kraujo grupė.

    Čekijoje atliktame laboratoriniame eksperimente buvo vertinama, ar erkės gali dažniau krypti prie tam tikros kraujo grupės. Rezultatai parodė, kad dažniausiai jos rinkosi A (antrąją) kraujo grupę, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra taisyklė, jog kitų grupių žmonių erkės nekanda.

    Tyrimo metu ant vienodo atstumo paviršiaus buvo patalpinti skirtingų kraujo grupių kraujo lašai, o erkė stebėta, prie kurio mėginio ji juda. Bandymas buvo kartojamas 100 kartų, o dažniausias pasirinkimas teko A (antrajai) grupei, kai tuo metu mažiausiai patraukli pasirodė B (trečioji) grupė.

    Kodėl tai dar nereiškia diagnozės

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad laboratorinės sąlygos neatspindi realios situacijos gamtoje, kur erkės orientuojasi į kur kas daugiau signalų. Pagrindiniai jų „taikiniai“ yra iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma, odos drėgmė ir individualus žmogaus kvapas.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad kraujo grupė gali būti susijusi su tam tikrais biocheminiais skirtumais, pavyzdžiui, odos išskiriamų medžiagų profiliu ar ant odos gyvenančių mikroorganizmų sudėtimi. Vis dėlto aiškaus mechanizmo, kodėl erkės galėtų preferuoti vieną grupę, kol kas nėra patvirtinta tiek, kad tai būtų galima taikyti kaip patikimą rizikos vertinimo priemonę.

    Didžiausia rizika slypi infekcijose

    Nepriklausomai nuo kraujo grupės, didžiausias pavojus kyla dėl erkių platinamų ligų, ypač erkinio encefalito ir Laimo ligos. Erkinis encefalitas yra virusinė infekcija, nuo kurios patikimiausiai apsaugo skiepai, o Laimo liga gydoma antibiotikais, tačiau ankstyvas atpažinimas yra labai svarbus.

    Praktikoje tai reiškia, kad net ir vienoje šeimoje ar draugų grupėje po to paties pasivaikščiojimo vienas žmogus gali rasti kelias erkes, o kitas nė vienos. Tokie skirtumai dažniau aiškinami elgesiu, drabužiais, buvimo vieta ir individualiais kvapais, o ne vien kraujo grupe.

    Kaip sumažinti įkandimo tikimybę

    Medikai pataria gamtoje rinktis šviesius, uždarus drabužius, kelnes sukišti į kojines, o po buvimo lauke kruopščiai apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, sprandą ir už ausų. Taip pat svarbu naudoti repelentus ir jų poveikį atnaujinti pagal gamintojo nurodymus.

    Jei erkė įsisiurbė, ją rekomenduojama pašalinti kuo greičiau, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tolygiai, nespaudžiant pilvelio. Po įkandimo vietą verta stebėti kelias savaites, o atsiradus plintančiam paraudimui, karščiavimui, galvos ar raumenų skausmams, reikėtų kreiptis į gydytoją.